Civilinė byla Nr. 2-1884/2014

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00318-2014-6

                    Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 126.8

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 16 d.

  Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 28 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-1272-253/2014 pagal pareiškėjos O. G. skundą atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Nidos Pušynas“ (tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Energolinija“, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Domus altera“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Optimalus turto valdymas“, uždaroji akcinė bendrovė „Asocijuoto turto valdymas“, A. N., B. K., A. N., V. G., bankrutavusi akcinė bendrovė „Ūkio bankas“) dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nidos Pušynas“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, ir

n u s t a t ė :

                                                              I. Ginčo esmė

Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Nidos Pušynas“ kreditorių susirinkimas 2014 m. balandžio 17 d. vykusiame kreditorių susirinkime, be kita ko, nutarė UAB „Nidos Pušynas“ iškelti bankroto bylą, bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, bankroto administratoriumi paskirti uždarąją akcinę bendrovę „Klaipėdos administratorių biuras“ (toliau – ir bankroto administratorius). Kreditorių susirinkime, vykusiame 2014 m. gegužės 30 d., UAB „Nidos Pušynas“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Pareiškėja O. G., kaip UAB „Nidos Pušynas“ akcininkė, 2014 m. gegužės 5 d. kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB)  „Nidos Pušynas“ (toliau – ir atsakovas, bendrovė, įmonė) kreditorių susirinkimo 2014 m. balandžio 17 d. nutarimą iškelti bendrovei bankroto bylą ir bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka (toliau – ir Nutarimas). Pareiškėja pirmosios instancijos teismui 2014 m. birželio 10 d. padavė patikslintą skundą, kuriame taip pat prašė panaikinti minėtą Nutarimą. Patikslintas skundas buvo priimtas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartimi.

Pareiškėja Klaipėdos apygardos teismui 2014 m. liepos 7 d. padavė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti BUAB „Nidos Pušynas“ priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių pardavimo iš varžytynių procedūrą. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 11 d. nutartimi nurodytą pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Pareiškėja O. G. Klaipėdos apygardos teismui 2014 m. liepos 14 d. vėl padavė patikslintą skundą, kuriame prašė panaikinti Nutarimą, taip pat BUAB  „Nidos Pušynas“ 2014 m. gegužės 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 7–9 punktus, be kita ko, suformulavo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir prašė uždrausti bankroto administratoriui atklikti bet kokius veiksmus, susijusius su bendrovės likvidavimo procedūra, iki įsiteisės būsimas teismas sprendimas šioje byloje. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartimi priėmė patikslintą skundą, o prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino.

Pareiškėja O. G. 2014 m. liepos 28 d. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB)  „Nidos Pušynas“ (toliau – ir atsakovas, bendrovė, įmonė) kreditorių susirinkimo 2014 m. balandžio 17 d. nutarimą iškelti bendrovei bankroto bylą ir bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka; 2) panaikinti visus kitus BUAB „Nidos Pušynas“ kreditorių susirinkimo nutarimus. Pareiškėja skundo reikalavimų vykdymui užtikrinti taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti BUAB „Nidos Pušynas“ kreditoriams priimti bet kokius sprendimus (pareiškėja nurodė sprendinius), o administratoriui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Klaipėdos administratorių biuras“ – juos vykdyti.

Pareiškėja nurodė, kad būsimo teismo sprendimo vykdymas bus apsunkintas, nes nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių nebus stabdomi tolimesni BUAB „Nidos Pušynas“ teisių pažeidimai, gali padidėti šiai įmonei daroma žala bei gali atsirasti naujų teisminių ginčų. Pareiškėja pažymėjo, kad bendrovės bankroto procese yra siekiama priverstine tvarka parduoti likusį įmonės turtą, įmonei suteiktas likviduojamos dėl bankroto statusas, nors UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ yra žinoma, jog teisme yra priimtas nagrinėti skundas dėl kreditorių nutarimo iškelti UAB „Nidos pušynas“ bankroto bylą.

                                           II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 28 d. nutartimi priėmė pareiškėjos O. G. patikslintą skundą, o prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Teismas, nustatęs, kad pareiškėja ginčija tiek kreditorių susirinkimo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą iškelti UAB „Nidos Pušynas“ bankroto bylą ne teismo tvarka, o taip pat prašo panaikinti visus kitus UAB „Nidos pušynas“ kreditorių susirinkimų nutarimus; pareiškėja jau trečią kartą prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje; Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 11 d. ir 2014 m. liepos 14 d. nutartimis prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino; teismas paminėtose nutartyse detaliai pasisakė, kad net esant pareiškėjai palankiam teismo sprendimui, jo įvykdymas nepasunkės, nes tiek vykdant bankroto procedūras teismo tvarka, tiek ne teismo tvarka, bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatomis, išskyrus išimtis, nustatytas šio įstatymo IV skirsnyje, kurios iš esmės kitaip reguliuoja tik pasirengimą bankroto procesui, kuris vyks ne teismo tvarka, sprendė, jog pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkintinas.

                                           III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėja O. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 28 d. nutarties dalį, kurioje buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės – uždrausti kreditoriams priimti nutarimus UAB „Nidos pušynas“ bankroto procese, o administratoriui UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ uždrausti vykdyti bet kokius UAB „Nidos pušynas“ kreditorių nutarimus.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta bei nepagrįsta. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, preliminariai net nevertino būsimo sprendimo palankumo pareiškėjai tikėtinumo požymių, tačiau sprendė, kad net skundo patenkinimo atveju, būsimo sprendimo įvykdymas nepasunkės. Pareiškėja įsitikinusi, kad pripažinus UAB „Nidos pušynas“ kreditorių susirinkimo 2014 m. balandžio 17 d. nutarimą iškelti UAB „Nidos pušynas“ bankroto bylą ir bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, neteisėtu ir jį panaikinus, būtų naikinami ir visi kiti kreditorių susirinkimo nutarimai, todėl pareiškėjai palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ir taptų neįmanomas. Be kita ko, pareiškėja vertina, kad neuždraudus kreditoriams priimti nutarimų UAB „Nidos pušynas“ bankroto procese, administratoriui – jų vykdyti, gali būti parduotas bankrutavusios įmonės turtas, padaryta turtinė ir neturtinė žala įmonei, o tokiu būdu ir toliau ne tik pažeidžiamos asmenų teisės ir / ar sudaromos sąlygos didėti žalai, bet ir sudaroma galimybė kilti naujiems teisiniams ginčams, todėl akivaizdu, jog yra pagrindas taikyti prevencines laikinąsias apsaugos priemones.

Atsakovas BUAB „Nidos Pušynas“ prašo atskirąjį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pareiškėja iš esmės pripažįsta, jog bendrovė yra nemoki. Atsakovo teigimu, stabdyti bankroto procesą taikant laikinąsias apsaugos priemones tik dėl to, kad bankroto procesas būtų vykdomas teismo tvarka, yra netikslinga, o tokiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis sukurti suvaržymai neabejotinai būtų neproporcingi siekiamiems tikslams. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas stabdyti vykdomas bankroto procedūras ir atsiskaitymą su kreditoriais, pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir šias procedūras stabdyti, nes net jei nutarimas bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka būtų panaikintas yra neabejotina, jog procedūros būtų tęsiamos teismo tvarka, vadovaujantis tomis pačiomis ĮBĮ nuostatomis, todėl jau pradėtų bankroto procedūrų tęsimas niekaip nepažeistų nei bendrovės, nei kreditorių interesų ir užtikrintų ĮBĮ keliamų tikslų įgyvendinimą. Kita vertus, atsakovo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų nelogiškas ir reikštų ne tik visišką kreditorių, kaip kolegialaus bankrutuojančios bendrovės valdymo organo, veiklos apribojimą, tačiau ir bankroto administratoriaus, kaip bankrutuojančios bendrovės atstovo, įgaliojimų, bendraujant su valstybės institucijomis, atstovaujant vykstančiose teisminiuose procesuose ir pan., apribojimą. Be kita ko, atsakovas mano, kad pareiškėja piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, galbūt turi nesąžiningų asmeninių interesų, kurie tiesiogiai nėra niekaip susiję su pareiškėjos teisių pažeidimu, susijusiu su BUAB „Nidos pušynas“ veikla ir bankrotu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

   Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas pareiškėjos O. G. skundo reikalavimų vykdymui užtikrinti atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. atsisakė uždrausti kreditoriams priimti nutarimus UAB „Nidos pušynas“ bankroto procese, o bankroto administratoriui UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ – vykdyti bet kokius UAB „Nidos pušynas“ kreditorių nutarimus.

Kaip minėta, pareiškėja O. G. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašė panaikinti atsakovo BUAB  „Nidos Pušynas“ kreditorių susirinkimo 2014 m. balandžio 17 d. nutarimą iškelti bendrovei bankroto bylą ir bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, o taip pat panaikinti visus kitus BUAB „Nidos Pušynas“ kreditorių susirinkimo nutarimus. Pareiškėja skundo reikalavimų vykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti BUAB „Nidos Pušynas“ kreditoriams priimti bet kokius sprendimus, o administratoriui UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ – juos vykdyti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad esant pareiškėjai palankiam teismo sprendimui, jo įvykdymas nepasunkės, nes tiek vykdant bankroto procedūras teismo tvarka, tiek ne teismo tvarka, bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis, išskyrus išimtis, nustatytas šio įstatymo IV skirsnyje, kurios iš esmės kitaip reguliuoja tik pasirengimą bankroto procesui, kuris vyks ne teismo tvarka, sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nagrinėjamu atveju pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimo, iš esmės savo nesutikimą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, preliminariai net nevertino būsimo sprendimo palankumo pareiškėjai tikėtinumo požymių, tačiau sprendė, jog net skundo patenkinimo atveju, būsimo sprendimo įvykdymas nepasunkės. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad neuždraudus kreditoriams priimti nutarimų UAB „Nidos pušynas“ bankroto procese, administratoriui – jų vykdyti, gali būti parduotas bankrutavusios įmonės turtas, padaryta turtinė ir neturtinė žala įmonei, tokiu būdu sudaroma galimybė kilti naujiems teisiniams ginčams.

Analizuodamas ir vertindamas paminėtus apeliantės atskirojo skundo argumentus, apeliacinis teismas nurodo, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šioje teisės normoje įtvirtinta bendroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo norma, pagal kurią, nustačius, jog ieškinys (nagrinėjamu atveju – skundas) yra tikėtinai (prima facie) pagrįstas, sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, kurį nulemia realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas. Taigi esminis vertinamasis kriterijus yra tai, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškinio reikalavimų vykdymui užtikrinti, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, nes, kaip žinoma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galbūt ieškovui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjai) palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 straipsnis). Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neviršijant pareikšto ieškinio (skundo) ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio (skundo) reikalavimus, įvykdymą. Be to, akcentuotina ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės, net ir esant nustatytoms CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms, gali būti netaikomos tuo atveju, jei jų pritaikymas atsakovui ir / ar visuomenei sukeltų didesnes neigiamas pasekmes nei teikiama jų nauda ieškovui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia nuginčyti atsakovo BUAB „Nidos Pušynas“ kreditorių susirinkimo 2014 m. balandžio 17 d. nutarimą iškelti bendrovei bankroto bylą ir bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, o taip pat visus kitus BUAB „Nidos Pušynas“ kreditorių susirinkimo nutarimus, ir atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad neuždraudus kreditoriams priimti nutarimų UAB „Nidos pušynas“ bankroto procese, administratoriui – jų vykdyti, gali būti parduotas bankrutavusios įmonės turtas, padaryta turtinė ir neturtinė žala įmonei, tokiu būdu sudaroma galimybė kilti naujiems teisiniams ginčams.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja ĮBĮ. ĮBĮ 12 straipsnyje nustatyta, kad bankroto procesas gali vykti ne teismo tvarka, jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Jei įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), įmonės vadovas, savininkas (savininkai), numatę siekti kreditorių sutikimo, kad bankroto procesas vyktų ne teismo tvarka, siūlymą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka privalo pranešti raštu kiekvienam kreditoriui, kartu nurodydami kreditorių susirinkimo datą ir vietą. Kreditorių susirinkimas šaukiamas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio straipsnio 2 dalyje nurodyto siūlymo išsiuntimo kreditoriams dienos. Nutarimą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka gali priimti kreditorių susirinkimas, jeigu šiam nutarimui atviru balsavimu pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 3/4 visų įmonės turimų įsipareigojimų, įskaitant ir tuos, kurių mokėjimo terminai nepasibaigę, sumos, esančios nutarimo priėmimo dieną. Jei kreditorių susirinkimas nepriima nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju netaikomi 6 straipsnio 1 dalyje nustatyti pareiškimo pateikimo terminai ir šio straipsnio 2 dalies nuostatos, jei pareiškimas teismui pateikiamas ne vėliau kaip per 30 dienų po kreditorių susirinkimo. Pagal ĮBĮ 13 straipsnį ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis šiuo įstatymu. Teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas. Administratorių, vadovaudamasis šio įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, skiria kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymo ir kreditorių reikalavimų patenkinimo tvarka nustatoma laikantis šio įstatymo nustatytos bankroto bylų nagrinėjimo teisme tvarkos ir sąlygų. Administratorius per 3 darbo dienas nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis. Apie būsimą darbuotojų atleidimą administratorius ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šioje dalyje nurodyto kreditorių susirinkimo dienos praneša teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams. Atleistam darbuotojui išmokama šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, su juo atsiskaitoma šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, atsiranda šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje, 16 straipsnyje ir 27 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos pasekmės.

Vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog netgi esant palankiam teismo sprendimui, jo vykdymas nepasunkės, nes bankroto procedūros, neatsižvelgiant į tai, ar jos vykdomos teismo ar ne teismo tvarka, vykdomos vadovaujantis ĮBĮ. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas tiek Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 11 d. nutartyje, tiek Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartyje pasisakė dėl pagrindo nebuvimo nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šiose nutartyse teismas išsamiai išdėstė motyvus, kodėl atsisakyta taikyti pareiškėjos prašomas laikinąsias apsaugos priemones, pareiškėja paminėtų pirmosios instancijos teismo nutarčių apeliacine tvarka neskundė, jos yra įsiteisėjusios, o naujų aplinkybių, kurios pareiškėjai nebuvo žinomos reiškiant ankstesnius prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2014 m. liepos 28 d. patikslintame skunde pareiškėja nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, jog vien ši aplinkybė suteikia pagrindą netenkinti pareiškėjos prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Skundžiamos nutarties turinio analizė, ją kartu vertinant su Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartyje ir Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartyje išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismui suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju iš tikrųjų neegzistuoja grėsmė įvykdyti būsimą teismo sprendimą, todėl nepripažintini pagrįstais ir apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjos skundo prima facie pagrįstumo. Pastebėtina, kad pareiškėja skundo negrindžia aplinkybėmis, susijusiomis su tuo, kaip jos, kaip UAB „Nidos pušynas“ akcininkės, teises ir teisėtus interesus pažeidžia skundžiami UAB „Nidos pušynas“ kreditorių susirinkimo nutarimai, o, kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neviršijant pareikšto ieškinio (skundo) ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio (skundo) reikalavimus, įvykdymą.

Apeliantės atskirojo skundo argumentai, susiję su tuo, kad neuždraudus kreditoriams priimti nutarimų UAB „Nidos pušynas“ bankroto procese, administratoriui – jų vykdyti, gali būti parduotas bankrutavusios įmonės turtas, padaryta turtinė ir neturtinė žala įmonei, apeliacinės instancijos teismui taip pat nesuteikia pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes, viena vertus, apeliantė nurodytų savo teiginių niekaip nepagrindė (CPK 178 ir 314 straipsniai), kita vertus, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, ĮBĮ 13 straipsnyje įstatymų leidėjas yra aiškiai nustatęs, jog ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis ĮBĮ, o teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas. Kaip žinoma, kreditorių susirinkimas sprendžia esminius klausimus, susijusius su bankrutuojančios įmonės veikla (ĮBĮ 21, 23 straipsniai), įskaitant, bet neapsiribojant ir dėl įmonės turto pardavimo ir jo kainos, bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka įstatymų leidėjo reglamentuota imperatyviosiomis teisės normomis (ĮBĮ 33 straipsnis), be to, ĮBĮ nustatyta tvarka tik bankroto administratorius turi teisę ir pareigą valdyti, naudoti bei disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas), administratorius yra materialiai atsakingas už dėl jo kaltės atsiradusius nuostolius (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalis). Pareiškėjos prašymas uždrausti BUAB „Nidos Pušynas“ kreditoriams priimti bet kokius sprendimus yra abstraktus, pareiškėja neįvardija, kokio pobūdžio konkrečiai nutarimus teismas turėtų uždrausti BUAB „Nidos Pušynas“ kreditoriams priimti. Bankroto procesas – teismo arba ne teismo tvarka vykdomų bankroto procedūrų visuma. ĮBĮ įstatyme įstatymų leidėjas yra aiškiai nustatęs, kokia tvarka ir terminais turi būti vykdomos pradėtos bankroto procedūros, bankroto procedūros baigiamos ir pan. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

Iš pareiškėjos argumentų darytina išvada, kad pareiškėja siekia, kad nagrinėjamu atveju iš esmės būtų sustabdytos BUAB „Nidos Pušynas“ bankroto procedūros, tačiau, kaip minėta, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis, kuria teismas atsisakė stabdyti pradėtas BUAB „Nidos Pušynas“ bankroto procedūras, yra įsiteisėjusi, be to, bendrovė yra jau pripažinta bankrutavusia ir prasidėjęs likvidacinis procesas. Taigi konstatuotina, kad ad hoc pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų sudarytos sąlygos bankroto procesui vilkinti ir neatitiktų šiam procesui keliamų tikslų – kuo efektyviau, ekonomiškiau ir operatyviau patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus ir užbaigti vykdyti visas bankroto procedūras. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto bylose yra viešojo intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003). Bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų įmonės kreditorių, taip pat visos visuomenės bei valstybės interesams, nes užbaigus bankroto bylą įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama. Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tuo atveju, jeigu racionaliai panaudojami bankrutuojančios įmonės turtas ir lėšos bei pasiekiamas kuo maksimalesnis kreditorių reikalavimų patenkinimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014).

Be abejonės, bankroto proceso operatyvumas per se nėra savitikslis, jis yra tik vienas iš siektinų tikslų, kartu nepaneigiantis nei administratoriaus, nei kreditorių susirinkimo pareigos užtikrinti, kad visos bankroto procedūros būtų atliekamos tinkamai pagal įstatymus ir atsižvelgiant tiek į pačios įmonės, tiek į kreditorių interesus, nes bankrutuojančios įmonės interesų gynimas yra ir kreditorių visumos interesų gynimas ir tik įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais, tačiau nagrinėjamu atveju, esant beveik besibaigiančiam bankroto procesui, pareiškėjos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebūtų iš esmės nei teisingas, nei racionalus, nei proporcingas, pažeistų viešąjį interesą, nes pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų sustabdytos bankroto procedūros ir tokiu būdu įmonė bei jos kreditoriai galėtų patirti didesnes neigiamas pasekmes, kurios viršytų jų teikiamą naudą, ypatingai įvertinus ir tą aplinkybę, kad byloje inicijuotas ginčas kol kas nėra išspręstas (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje inter alia nurodoma, jog tam tikri suvaržymai visada turi nustatyti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendrojo intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens pagrindinių teisių apsaugai; turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Immobiliare Saffi v. Italy (GC), no. 22774/93; Raimondo v. Italy, 22 February 1994; 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje JGK Statyba ir G. v. Lietuva).

Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos turint ir prevencinį tikslą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1646/2013; 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1645/2014; kt.). Kaip minėta, pareiškėja siekia, kad nagrinėjamu atveju būtų imtasi ir prevencinio pobūdžio priemonių, t. y. pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų užkirstas kelias žalai didėti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į anksčiau šioje nutartyje konstatuotas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu nėra pagrindo imtis ir pareiškėjos prašomų prevencinio pobūdžio priemonių, nes neįrodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galėtų būti padaryta kokia nors žala bankrutuojančiai įmonei ir / ar kreditoriams ir / ar pareiškėjai, kaip akcininkei (CPK 178 ir 314 straipsniai).

Remiantis pirmiau nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                        Dalia Višinskienė