Administracinė byla Nr. A-1003-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00555-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas K. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 6-12) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Kybartų PN) 129 400 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. sausio 2 d. buvo laikomas karantino kameroje nežmoniškomis, žiauriomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Šioje kameroje buvo laikoma nuo 2 iki 8 asmenų, kameroje trūko vietos, gryno oro, tvyrojo didelė drėgmė, veisėsi tarakonai, nebuvo karšto vandens, tualeto nuleidimas sugedęs arba visai neveikė, į lauką buvo vedamas tik 1 kartą per parą valandai, nusiprausti po dušu galėjo tik 1 kartą į savaitę apie 20 minučių. Dėl tokių buvimo minėtoje kameroje sąlygų patyrė fizinių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, gyvenimo kokybės pablogėjimą, sutriko sveikata, pasidarė dirglus, nervingas, atsirado baimė aplinkai.

Nuo 2012 m. sausio 2 d. buvo perkeltas į 2 būrio 223 kambarį, kuriame taip pat buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis: trūko erdvės, gryno oro, tarp nuteistųjų buvo pastovi trintis, nebuvo privatumo, negalėjo fiziškai pailsėti. Nurodė, kad atvykus į Kybartų pataisos namus, jam buvo išduotas senas ir susidėvėjęs čiužinys, pagalvė ir antklodė, kurie nebuvo keičiami per visą kalėjimo laikotarpį. Antro būrio bendros tualeto patalpos nėra pritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, nes 60-80 nuteistųjų turi naudotis 6 kabinomis, todėl tekdavo laukti eilėje. Kabinose nėra unitazų, vanduo blogai nusileidžia, nėra ventiliacijos, todėl pastoviai tvyrodavo blogas kvapas. Antro būrio prausyklos patalpoje nėra šilto vandens, tvyro drėgmė, šalta, lubų dažai nusilupę, padengtos pelėsiu. Dušo patalpa nešvari, nors ir yra išskiriamos valymo priemonės, ant grindų nėra jokių padėkliukų pasilipimui, todėl nešvarus vanduo bėga per kojas, dėl ko pareiškėjas du kartus buvo užsikrėtęs (duomenys neskelbtini). Tokios kalinimo sąlygos pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, asmens konstitucinę teisę į orumą. Dėl aukščiau nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, nervingas, jaučia fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, atsirado nugaros skausmai, nusilpo imunitetas, dažnai sirgo (duomenys neskelbtini) ir pan.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19-22) nurodė, jog su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog Kybartų pataisos namų skirstymo komisija, atsižvelgusi į pareiškėjo prašymą atlikti bausmę antrajame arba penktajame būryje, šiuose būriuose nesant laisvų vietų, pareiškėjo prašymu, jis buvo paliktas gyventi karantino patalpose iki 2012 m. sausio 2 d., kuomet jis buvo paskirtas į antrą būrį, kambarį Nr. 220. Karantino patalpos Nr. 7 plotas yra 15,81 kv.m, karantino patalpos Nr. 8 plotas – 16,42 kv.m. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nėra reglamentuotas minimalus karantino patalpų gyvenamasis plotas. Šių patalpų ventiliacija, santykinė oro drėgmė pamatuota prieš priduodant patalpas eksploatacijai, patalpos pripažintos tinkamomis naudoti 2005 m. gruodžio 15 d. ir 2006 m. birželio 14 d. pripažinimo tinkamais naudoti aktais. Kadangi teisės aktai nereglamentuoja nuteistųjų laikymo sąlygų karantino patalpose, tuo pačiu ir nuteistųjų pasivaikščiojimo laiko, todėl jis buvo išvedamas kasdien pasivaikščioti valandai į kiemelį vadovaujantis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų dėl Europos kalinimo taisyklių 27.1. punktą.

Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR1.14.01:1999 Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką, gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Todėl nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal minėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Bendrabučio patalpos Nr. 223 plotas yra 25,35 kv.m, jame stovi keturios dviaukštės lovos, todėl vienam asmeniui tenka 3,16 kv.m gyvenamojo ploto. Be to dienotvarkėje nustatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ir nėra ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Bendrabučio 2-ojo aukšto tualetų būklė yra gera, tualeto patalpose įrengti tupimi klozetai, veikia ventiliacija. Marijampolės visuomenės sveikatos centro Vilkaviškio skyriaus 2013 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo akte Nr. Pa-327 pažeidimų nenustatyta. Karštas vanduo bendrabučio tipo patalpose bei karantino patalpose teisės aktuose nėra numatytas. Pareiškėjui 2011 m. gruodžio 1 d. buvo išduotas čiužinys, pagalvė ir antklodė. Čiužinio ir antklodės dėvėjimo laikas iki K. G. bausmės pabaigos (2014m. balandžio 10 d.) dar buvo nepasibaigęs. Dėl pagalvės keitimo nuteistasis bausmės atlikimo metu po 2013 m. gruodžio mėnesio nesikreipė. Pareiškėjas peršalimo ligomis sirgo ne dažniau nei būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, (duomenys neskelbtini) diagnozės nenustatytos. Pareiškėjui buvo rastas tik dėl nešvaros atsiradęs tarpupirščių iššutimas, paaiškinta higiena, duotos priežiūros priemonės. Dėl emocinės krizės pareiškėjas konsultuotas nebuvo, su psichologais bendravo kitais su kalinimo sąlygomis nesusijusiais klausimais.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (b. l. 100-106) pareiškėjo K. G. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad laikotarpiais nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. buvo pažeista K. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo K. G. reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl Pataisos namuose vienam asmeniui tenkančios gyvenamosios patalpos ploto normos pažeidimo teismas  nustatė, kad K. G. laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. sausio 2 d. kalėjo Pataisos įstaigos karantino patalpose, 2012 m. sausio 2 d. Pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu perkeltas į antrąjį nuteistųjų būrį, gyvenamąjį kambarį Nr. 220, nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Pataisos įstaigos antrojo būrio kambaryje Nr. 223. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui.

Pažymėjo, kad atsakovo atstovas, vadovaudamasis STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, patvirtintu Aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310, (toliau – ir Reglamentas) nepagrįstai siekia padidinti vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą atitinkamos brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotu, nes bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad Pataisos įstaigoje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina tik vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas. Kadangi objektyvių duomenų, apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikrame kambaryje metu buvusį nuteistųjų skaičių, nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkretaus kambario, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Pataisos įstaigos 2-ojo bendrabučio kambario Nr. 223 gyvenamasis plotas yra 25,35 kv.m, šioje patalpoje yra keturios dviaukštės lovos, t.y. aštuonios miegamosios vietos. Padalinus gyvenamosios patalpos Nr. 223 plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (25,35/8) vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,17 kv.m. Pagal pateiktus duomenis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui kalint Pataisos įstaigos 2-ojo bendrabučio kambaryje Nr. 223 laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. buvo užtikrintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. nustatytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punkte nėra reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma Pataisos įstaigos karantino patalpose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog neesant reglamentuotai minimaliai gyvenamojo kameros ploto normai, nesudaro pagrindo nevertinti pareiškėjo kalinimo sąlygų (Administracinė byla Nr. A438-1841/2013). Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju turi būti taikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalies įtvirtintos taisyklės, skelbiančios, jog jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo vertinimu pagal savo pobūdį karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, todėl, vadovaujantis įstatymo analogija, tokių patalpų vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma turėtų būti 3,6 kv.m.

Karantino patalpos Nr. 7 plotas yra 15,81 kv.m, karantino patalpos Nr. 8 plotas yra 16,42 kv.m Ginčo laikotarpiu šiose patalpose įvairiais periodais buvo laikoma 11 nuteistųjų, todėl dalijant patalpų skaičių iš maksimalaus jose laikytų nuteistųjų skaičiaus (32,26/11) vienam nuteistajam teko 2,9 kv.m. gyvenamojo ploto, tuo buvo pažeista K. G. subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. sausio 2 d.

Dėl Pataisos įstaigos patalpų atitikimo higienos ir sanitarijos reikalavimams teismas nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 27 punkte nurodyta, jog sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Minėtame Higienos normos HN 76:2010 punkte nėra nurodyta, jog karantino patalpose bei prausyklose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl, neužtikrinant karšto vandens tiekimo į karantino patalpas bei prausyklas, Higienos normos HN 76:2010 27 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti.

Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore du kartus per dieną po vieną valandą. (Higienos normos HN 76:2010 11 p.). Kadangi pareiškėjas nepatenka į ratą asmenų, kuriems turi būti sudaryta galimybė du kartus į dieną būti gryname ore, todėl, sudarydamas galimybę pareiškėjui kiekvieną dieną po vieną valandą būti gryname ore, atsakovo atstovas tinkamai įgyvendino Higienos normos HN 76:2010 11 punkto nuostatas.

Higienos norma HN 76:2010 tualetų kabinų skaičiaus tenkančio vienam nuteistajam nereglamentuoja, todėl pareiškėjo argumentus dėl per mažo tualetų kabinų 2-ojo bendrabučio antrojo aukšto tualeto patalpose skaičiaus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Pagal Higienos normos 21 punktą unitazas turi būti įrengtas tik pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimų, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų sanitariniuose mazguose, todėl Pataisos įstaigos 2-ojo bendrabučio antro aukšto tualeto patalpose esant įrengtiems tupimiems klozetams, šios normos reikalavimai nebuvo pažeisti. Byloje esantys duomenys bei atsakovo atstovas patvirtino, jog Pataisos įstaigos 2-ojo bendrabučio antro aukšto tualeto patalpose yra įrengta ir veikia kanalinė ventiliacija, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl ventiliacijos nebuvimo laikytinos nepagrįstomis.

Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centro Vilkaviškio skyriaus specialistams 2012 m. birželio 22 d. ir 2014 m. vasario 25 d. atlikus Pataisos įstaigos 2-ojo būrio 2-ojo aukšto prausyklos patalpų operatyviąją valstybės visuomenės sveikatos saugos kontrolę buvo nustatyti Higienos normos 26 punkto ir 39 punkto reikalavimų pažeidimai, kas iš dalies pagrindžia pareiškėjo išdėstytas aplinkybes dėl šaltų prausyklos patalpų, drėgmės, nusilupusių sienų ir lubų dažų bei pelėsio. Tačiau 2014 m. vasario 25 d. patikrinimo metu nustatyta, jog prausimosi dušų patalpos švarios ir tvarkingos, kas paneigia pareiškėjo tvirtinimą, jog dušo patalpos nešvarios ir netvarkingos. Higienos norma dušo padėklų dušo patalpose nenumato, todėl Pataisos įstaigoje nesant pareiškėjo nurodytų padėklų (pasilipimų), Higienos normos reikalavimai nėra pažeidžiami.

Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (Higienos normos 68 p.), todėl, užtikrindamas šios normos įgyvendinimą – kartą į savaitę sudarydamas sąlygas pareiškėjui nusiprausti po šiltu dušu, atsakovo atstovas pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pagal Vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, patvirtintas Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nuteistasis turi būti aprūpintas pagalve, kurios naudojimo terminas 2 metai, antklode – naudojimo terminas 3 metai ir čiužiniu – 4 metai. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 1 d. atvykęs į Pataisos įstaigą buvo aprūpintas čiužiniu, pagalve ir antklode. Čiužinio ir antklodės naudojimo terminas iki K. G. išvykimo iš Pataisos įstaigos dienos (2014 m. balandžio 10 d.) nebuvo pasibaigęs, pagalvės naudojimo terminas pasibaigė 2013 m. gruodžio 1 d., tačiau nauja pagalvė pareiškėjui nebuvo išduota. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagalvė nebuvo išduota, nes pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 1 d. į jį dėl naujos pagalvės išdavimo nesikreipė, tačiau, teismo vertinimu, minėtas teisės aktas įtvirtina pareigą atsakovo atstovui aprūpinti nuteistuosius patalyne, o tuo pačiu ir kontroliuoti patalynės naudojimo terminus bei, jiems pasibaigus, pakeisti nusidėvėjusią patalynę nauja. Teismas darė išvadą, jog atsakovo atstovas šią pareigą vykdė netinkamai, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamos naudojimui pagalvės laikytinos pagrįstomis.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Pshenichnyy prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Gridin prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas).

Nagrinėjamu atveju teismas vertino, kad Kybartų pataisos namams teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl Higienos normoje HN 76:2010 nustatytų reikalavimų pažeidimų, tačiau minėta institucija nepakankamai argumentavo ir neginčijamų įrodymų, kad Higienos normos HN 76:2010 26 punkto (gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis) ir 60 punkto (laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų) reikalavimai, pareiškėjo kalėjimo ginčo patalpose nurodytu laikotarpiu, pažeisti nebuvo, nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas darė išvadą, jog Kybartų pataisos namų pareigūnai laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. sausio 2 d. laikė pareiškėją karantino patalpose ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. 2-ojo būrio bendrose patalpose, neatitinkančiose visų jiems keliamų higienos reikalavimų, be to, laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. sausio 2 d. buvo pažeista vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, todėl vertino, jog byloje nustatyti neteisėti veiksmai būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų prasme.

Nustatytų aplinkybių pagrindu konstatavo, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Kybartų pataisos namuose neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, tačiau pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos Nr. 475-04-A/2012 nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiais į medicinos specialistus yra kreipęsis dėl odontologinių susirgimų, peršalimo ligų, kūno niežulio, nugaros skausmų, tarpupirščių iššutimo ir pan. Duomenų apie pareiškėjui diagnozuotą (duomenys neskelbtini) bei psichikos sveikatos sutrikimus nėra pateikta. Teismo vertinimu, į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu nesudaro pagrindo teigti, jog jiems tiesioginę įtaką turėjo netinkamos kalinimo sąlygos Kybartų pataisos namuose.

Atsižvelgęs į tai, kad duomenys apie K. G. sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant netinkamų laikymo sąlygų, neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, teismas sprendė, jog neturi pagrindo jais vadovautis, sprendžiant apie per mažo gyvenamojo ploto bei Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų neatitinkančių gyvenamųjų sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms jo savybėms. Tačiau teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo kalinimas ginčo laikotarpiais Kybartų pataisos namuose byloje nustatytomis Higienos normos HN 76:2010 kai kurių reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis bei neužtikrinant minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, jam sukėlė papildomų išgyvenimų, kurių galėjo būti išvengta, jei jis būtų buvęs kalinamas visus Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus atitinkančiose patalpose.

Teismas remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bei įvertinęs paminėtas aplinkybes, t.y., kad pareiškėjas Pataisos įstaigos karantino patalpose buvo laikomas jo paties pageidavimu, karantino patalpose buvo laikomas tik vieną mėnesį, vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma karantino patalpose buvo nežymiai pažeista, dėl netinkamų antisanitarinių karantino patalpų sąlygų bei netinkamo ploto su skundais į Pataisos namų administraciją nesikreipė, atsižvelgęs į bendras kalinimo sąlygas (kalint karantino patalpose jis kasdien buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore, kalint 2-ojo būrio patalpose jis buvo aprūpintas švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis, galėjo nusiprausti po šiltu dušu, dienotvarkėje nustatytu metu galėjo judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankytis teritorijoje įrengtose krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelėse ir pan.), įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, nesant duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikyti pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III.

Pareiškėjas K. G. apeliaciniu skundu (b. l. 129-139) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti pilna apimtimi. Papildomai prašo išreikalauti iš Kybartų pataisos namų visą informaciją, susijusią su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismas klaidingai vertino atsakovo nurodytas aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas išvadas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 142-145) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos instancijos teismo sprendimu, mano, jog teismas tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo K. G. prašomos priteisti 129 450 Lt (37 491,31 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kybartų pataisos namuose.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo K. G. teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu priimtu teismo sprendimu nesutinka ir pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais bei netinkamai vertino pateiktą bylos medžiagą ir faktines aplinkybes.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu iš dalies sutinka.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, vertindamas pareiškėjo kalėjimo sąlygas Pravieniškių kolonijoje, pažymėjo, kad pareiškėjui miegamajame buvo skirta apie 5 kv. m ploto. Šis skaičius turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kad nuo kėlimosi 6 val. 30 min. meto iki gulimosi 22 val. 30 min. pareiškėjas galėjo naudotis plačia judėjimo laisve visoje teritorijoje, kurią sudarė atskiras miegamasis, poilsio kambarys, virtuvė, sanitariniai mazgai ir atviras kiemas. Miegamasis buvo didelė 92,2 kv. m ploto patalpa, kurioje netrūko nei apšvietimo, nei ventiliacijos. Teismas laiko, kad ploto, apšvietimo ir ventiliacijos sąlygos buvo žymiai geresnės negu Teismo nustatytos cituotoje Peers prieš Graikiją byloje, kur pareiškėjas kartu su kitu asmeniu kalėjo menkai apšviestoje ir prastai ventiliuojamoje 7 kv. m ploto kameroje ir turėjo žymiai mažiau galimybių judėti už kameros ribų.

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3straipsnis. Minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo nutartis Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, kad tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 traipsnį.

EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01, pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę teisės aktuose nustatytomis laikymo sąlygomis pažeidimo buvo pažeistos. Tačiau kalinimas ginčo laikotarpiais Kybartų pataisos namuose byloje nustatytomis Higienos normos HN 76:2010 kai kurių reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis bei mažesnis patalpos plotas nei teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, sąlygojusias sveikatos sutrikdymą, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Teismas nenustatė higienos sąlygų pažeidimų, kurie būtų priežastiniu ryšiu susiję su subjektyviomis pareiškėjo patirtomis pasekmėmis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose, atkreipė dėmesį į laikymo sąlygas tokio tipo įstaigoje. Teismas akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad jis patyrė neturtinę žalą, todėl atsakovo atsakomybė pagal CK 6.271straipsnį negalima.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15 punkto nuostatas, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m, baudos izoliatoriaus kameroje – ne mažiau kaip 5 kv. m. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, tačiau nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 111.1, 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad atsakovas, apskaičiuodamas gyvenamojo ploto dydį, nepagrįstai rėmėsi Reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ ir pagrįstai nurodė, kad karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, todėl vienam asmeniui skaičiuotinas plotas yra 3,6 kv. m.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktais skaičiavimais, kurių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu, kai buvo laikomas karantino kamerose (nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. sausio 2 d.) laisvės atėmimo bausmę atliko patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, todėl buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog karantino patalpoje dėl prastos ventiliacijos trūko gryno oro, tvyrojo didelė drėgmė, veisėsi tarakonai, nebuvo karšto vandens, tualeto nuleidimas sugedęs arba visai neveikė, į lauką buvo vedamas tik 1 kartą per parą valandai, nusiprausti po dušu galėjo tik 1 kartą per savaitę apie 20 minučių. Pataisos įstaigos 2-ojo bendrabučio 2 aukšto tualeto patalpos nėra pritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, kabinose nėra unitazų, vanduo blogai nusileidžia, nėra ventiliacijos, todėl pastoviai tvyrodavo blogas kvapas. Antro būrio prausyklos patalpoje nėra šilto vandens, tvyro drėgmė, šalta, lubų dažai nusilupę, padengtos pelėsiu. Dušo patalpa nešvari, ant grindų nėra jokių padėkliukų pasilipimui, todėl nešvarus vanduo bėga per kojas, dėl ko pareiškėjas du kartus buvo užsikrėtęs (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Minėtų pareiškėjo argumentų dėl higienos ir kitų veiksnių nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Pažymėtina, jog administracinėje byloje pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą taip pat siejo su tuo, kad dėl (duomenys neskelbtini) kreipėsi į gydytojus, tačiau medicininėje knygelėje buvo nustatyta kita diagnozė, taip pat pareiškėjui nebuvo išduodami reikiami vaistai, vitaminai, todėl jis nebuvo tinkamai gydomas. Pabrėžtina, kad administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), tuo tarpu ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. mutatis mutandis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013). Šiuo atveju pareiškėjas reiškia argumentus dėl, jo nuomone, netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, t. y. dėl netinkamų veiksmų, teikiant pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugas, be kita ko, netinkamo gydymo, tačiau šių aspektų vertinimas nepriklauso administracinio teismo kompetencijai. Kita vertus, pareiškėjas teismui taip pat nepateikė ir argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos išvadas, jog, kaip teigia pareiškėjas, netinkamos kalinimo sąlygos Kybartų pataisos namuose turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Kybartų pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Akcentuotinos ir bausmės atlikimo Kybartų pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę 33 dienas neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, pažeidė Higienos normos HN 76:2010 26, 39, 60 punktų reikalavimus, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau šiuo atveju svarbi yra aplinkybė, kad nustatytas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose kompensavo suteikta judėjimo laisvė, tačiau minėta aplinkybė nepaneigia nustatyto fakto, kad pareiškėjui nurodytu laikotarpiu nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartįadministracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo prašoma priteisti 129 450 Lt (37 491,31 Eur) suma yra nepagrįsta ir aiškiai per didelė. Įvertinus pažeidimo mastą, trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismo vertinimu pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtų neigiamų pasekmių atlyginimui yra 230 Eur suma.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat vadovaujasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09, ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pasisakydama dėl šio pareiškėjo argumento, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje buvo iš esmės pripažinti higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisės buvo pažeistos neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, tačiau suteikus plačias judėjimo galimybes. Atsižvelgiant į tai, šis EŽTT sprendimas nagrinėjamu atveju nėra aktualus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą išreikalauti iš Kybartų pataisos namų visą turimą informaciją, susijusią su pareiškėjo skundo argumentais. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai. Taigi iš šios teisės normos darytina išvada, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kurias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismui taip pat nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Asmuo, teikiantis prašymą dėl įrodymo išreikalavimo, turi pagrįsti savo prašymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo išreikalauti visą informaciją, susijusią su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, tačiau nenurodo, kokias konkrečiai aplinkybes pareiškėjas norėtų jos pagrindu įrodinėti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis numato, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas nenurodė dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismui nepateikė pagrįsto prašymo dėl papildomų įrodymų išreikalavimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo netenkintinas.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 230 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui K. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 230 Eur (du šimtus trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                      Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė