Civilinė byla Nr. e2A-1090-657/2023

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04023-2022-5

       Procesinio sprendimo kategorijos: 

        (S)

       2.1.2.4.3.; 2.6.1.3.6.; 2.6.3.; 2.6.8.12.; 2.6.11.1; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.

 

 

 

Kauno apygardos teismas

 

n u t a r t i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 24 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Kriaučiūnaitės ir Dianos Labokaitės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Seifuva“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Seifuva“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Seifuva“ priešieškinį dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atsakovė pagal priešieškinį Lietuvos ir Ukrainos restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Lakmalit“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.       Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė UAB „Juris LT“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Seifuva“ 26 593,76 Eur skolą (26 056,32 Eur skolą ir 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas), 8 procentų procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad UAB „Lakmalit“ ir atsakovė 2018 m. vasario 20 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovei pristatytos prekės ir išrašytos PVM sąskaitos faktūros apmokėjimui. Atsakovė pretenzijų dėl prekių kokybės nereiškė, prekių, PMV sąskaitų faktūrų negrąžino, tačiau su ieškove neatsiskaitė. Pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės skolą. 2022 m. vasario 17 d. raštu atsakovė pripažino, kad UAB „Lakmalit“ už pateiktas prekes nesumokėjo 26 056,32 Eur ir skolos neginčijo, įsipareigojo sumokėti. Prekės pristatytos per kurjerių tarnybą. Ieškovė turi teisę be įspėjimo gauti 40 Eur sumą iš skolininkės. Bylinėjimosi išlaidos yra pagrįsto dydžio.

3.       Įstatymas nenustato jokių ribojimų šalims susitarti dėl atsiskaitymo už perleistą reikalavimą tvarkos, atsakovei nėra ir negalėjo būti žinoma minėtos reikalavimo perleidimo sutarties šalių valia, nėra pagrindo tokią sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu. Atsakovė naująja kreditore pripažino ieškovę, skolos neginčijo, įsipareigojo apmokėti, kas rodo, kad atsakovė konkliudentiniais veiksmais davė sutikimą dėl reikalavimo perleidimo. Reikalavimo perleidimo sutartis atitinka įstatymo reikalavimus, buvo perleistas galiojantis ir realus piniginis reikalavimas.

4.       Kauno apylinkės teismas 2022 m. kovo 29 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.

5.       Atsakovė UAB „Seifuva“ pareiškė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti; pareiškė priešieškinį, kuriame prašė pripažinti negaliojančia Lietuvos ir Ukrainos RUAB „Lakmalit“ ir UAB „Juris LT“ 2022 m. vasario 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį nuo jos sudarymo momento ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6.       Nurodė, kad ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina nei prekių užsakymo, nei jų perdavimo atsakovei. 40 Eur išlaidos nepagrįstai pridėtos prie pagrindinės skolos, o nuo šios sumos nepagrįstai priteistos procesinės palūkanos. 600 Eur ieškovei priteista suma už advokato pagalbą yra neproporcinga bylos apimčiai, advokato darbo laiko sąnaudoms, ieškinio turiniui ir apimčiai, bylinėjimosi išlaidos yra per didelės.

7.       Ieškinio reikalavimai kildinami iš UAB „Seifuva“ ir RUAB „Lakmalit“ sudarytos 2018 m. vasario 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr.1/18/D. Iš šios sutarties kylančius piniginius reikalavimus atsakovei ieškovė perėmė 2022 m. vasario 7 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, sudaryta su pradine kreditore UAB „Lakmalit“. Šalys susitarė, kad ieškovė sumokės pradinei kreditorei reikalavimo perleidimo kainą per 5 dienas, kai skolininkė sumokės naujajai kreditorei perleistą skolą, kai perleistas reikalavimas bus įvykdytas. Ši sutartis rodo, kad savo esme ji yra ne reikalavimo perleidimo sutartis, o susitarimas dėl skolos išieškojimo ir teisinio atstovavimo sandoris. Ši reikalavimo perleidimo sutartis yra apsimestinė, nes sudaryta, siekiant išvengti imperatyvių procesinių normų, nustatančių konkretų asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą, ratą, prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei. 2018 m. vasario 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties 7.1 punktu pradinė kreditorė ir atsakovė susitarė, kad jos neturi teisės perleisti tretiesiems asmenims savo teisių ir pareigų, kylančių iš sutarties be kitos šalies sutikimo. Reikalavimas perleistas be atsakovės sutikimo.

8.       Trečiasis asmuo RUAB Lakmalit“ su priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

 

       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

9.       Kauno apylinkės teismas 2023 m. balandžio 25 d. galutiniu sprendimu nusprendė Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 29 d. preliminarų sprendimą pakeisti – priteisė iš atsakovės UAB „Seifuva“ ieškovės UAB „Juris LT“ naudai 26 553,76 Eur skolą, 8 (aštuonių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (26 553,76 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 29 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas ir 946,12 Eur bylinėjimosi išlaidas; atsakovės UAB „Seifuva“ priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovės UAB „Seifuva“ atsakovės pagal priešieškinį Lietuvos ir Ukrainos RUAB „Lakmalit“ naudai 484 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš atsakovės UAB „Seifuva“ valstybei 40,68 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

10.       Teismas nurodė, kad 2022 m. vasario 17 d. raštu „Dėl pradelsto įsiskolinimo“ UAB „Seifuva“ naujajai kreditorei UAB „Juris LT“ pranešė, kad neginčija 18 938,21 Eur skolos, įsipareigoja sumokėti nurodytais terminais (vėliausias terminas iki 2022 m. balandžio 1 d.) skolą 7 118,11 Eur pagal PVM sąskaitas faktūras, kurių mokėjimo terminas nėra suėjęs, apmokės pagal jose nurodytą mokėjimo terminą, prašė pateikti netesybų už nesavalaikį atsiskaitymą (781,69 Eur) paskaičiavimą. Kitokia atsakovės nuomonė dėl pateiktų prekių, jų kokybės, sumokėjimo termino, nesutikimas sumokėti skolą nebuvo pateikta. Atsakovė neneigia, kad prekes gavo, pateiktos PVM sąskaitos faktūros įtrauktos į atsakovės buhalterinę apskaitą, todėl laikytina, kad pirkimo – pardavimo sandoriai įvyko. Šalys, trečiasis asmuo nepaneigė pradinės kreditorės ir atsakovės sutartyje nurodyto prekių užsakymo ir pristatymo būdo – jeigu šalys nesusitaria kitaip, prekes pardavėjas teikia savo transportu ir prisiima visas prekių pristatymo išlaidas (Sutarties 5.1 p.). Prekių asortimentas buvo derinamas užsakymais, kurie liudytojo A. P., trečiojo asmens atstovo paaiškinimais buvo atliekami elektroniniu paštu arba telefoniniu skambučiu (Sutarties 5.2 p.). Nustatyta, kad pradinės kreditorės prekės atsakovei buvo siunčiamos per kurjerių tarnybą „Venipak“, prekes priimdavo vadybininkai arba sandėlininkai gamybininkai. Liudytojas A. P. paaiškino, kad UAB „SEIFUVA“ nebuvo nustatytos tvarkos, kaip turi būti priimamos gautos prekės. Laikytina, kad pradinė kreditorė ir atsakovė žodžiu buvo susitarusios prekes pristatyti per kurjerių tarnybą. A. D. paaiškinimu, nėra buvę, kad atvežtų prekių dokumentus, o prekių nepristatytų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė su pradine kreditore už parduotas prekes atsiskaitinėjo grynaisiais pinigais.

11.       UAB „Venipak“ pateiktuose prekių pristatymo dokumentuose nurodyta, kad prekes UAB „Seifuva“ iš RUAB „Lakmalit“ 2021 m. lapkričio 15 d. gavo Alg Sei (114,85 kg svorio), 2021 m. lapkričio 23 d. – Seif Fgg (77,55 kg svorio). Nėra žinoma, kokie tai darbuotojai. UAB „Venipak“ Lietuvos skyriaus vadovė nurodė, kad buvo vykdomas bekontaktis siuntos pristatymas. Liudytojai A. P. ir A. D. nepatvirtino, kad UAB „Lakmalit“ ir UAB „Seifuva“ prekybos metu bendrovėje UAB „Seifuva“ dirbo užsieniečiai, nesuprantantys kalbos, negalintys pasirašyti ar parašyti savo vardo ir pavardės. Prekių pristatymo dokumente 2021 m. gruodžio 10 d. prie A. P. pavardės nėra parašo, tik juodas brūkšnys. Liudytojo A. D. parodymais nustatyta, kad keturiuose „Venipak“ prekių pristatymo dokumentuose šalia jo vardo ir pavardės yra ne jo parašas, kas pasirašė, jis nežino. Jis taip pat nurodė, kad jis pasirašinėjo už prekes „Venipak“ elektroniniame pasirašymo įrenginyje. Atsakovės atstovas teigė, kad keturiuose prekių pristatymo dokumentuose yra ne A. D. parašas, šie prekių pristatymo dokumentai yra suklastoti, todėl negalima vertinti, kad ir kiti įrodymai nėra suklastoti. Ieškovės atstovas nurodė, kad šiais įrodymais jis nesiremia, bylą galima išspręsti, remiantis kitais įrodymais, todėl teismas ekspertizės neskyrė. Elektroniniame pasirašymo įrenginyje, kurį UAB „Seifuva“ darbuotojui pristatydamas prekes pateikia kurjeris, asmens parašas gali būti iškreiptas, nepanašus į tikrąjį. Teismas nereikalavo elektroninių pasirašymo įrenginių originalų, nes jų nėra, byloje jau pateiktos elektroninių pristatymo įrenginių kopijos, patvirtintos UAB „Venipak“ atsakingos darbuotojos. Byloje nėra duomenų, kad dėl galimai netikro A. D. parašo, kuriuo keturiuose prekių pristatymo dokumentuose pasirašė nenustatytas asmuo, šalims atsirado žalingi padariniai, UAB „Seifuva“ iš RUAB „Lakmalit“ siųstos prekės dingo, prarastos, pasisavintos, todėl teismas, vadovaudamasis CPK 299 ir 300 straipsniais, atskirosios nutarties nepriėmė, į prokurorą nesikreipė, šios bylos nesustabdė.

12.       Apie reikalavimo perleidimą atsakovė buvo informuota ieškovės 2022 m. vasario 9 d. pranešimu. Ieškovė perėmė reikalavimo teisę iš pirminės kreditorės (Reikalavimo perleidimo sutarties 1 (i) p.), todėl reikalavimas priteisti iš atsakovės 40 Eur dydžio išieškojimo išlaidų kompensaciją yra pagrįstas, teisėtas. Atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus laiku atsiskaityti su ieškove, neapmokėjo sutarties pagrindu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už parduotas prekes, todėl ieškovei iš atsakovės pagrįstai priteista 26 553,76 Eur skola, kurią sudaro: 26 056,32 Eur pagrindinė skola ir 497,44 Eur delspinigiai.

13.       Ieškovė ir atsakovė yra verslininkės. Atsakovė laiku nesumokėjo ieškovei prekių kainos, ieškovė pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas 8 proc. dydžio procesines palūkanas, kurios turi būti priteistos iš atsakovės nuo 26 553,76 Eur (26 056,32 + 497,44 = 26 553,76 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2022 m. kovo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 8 proc. metinės palūkanos nuo 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų nepriteistinos, nes 40 Eur nėra pinigų suma, kuri vėluojama sumokėti už prekes.

14.       Apie reikalavimo perleidimą atsakovė buvo informuota ieškovės 2022 m. vasario 9 d. pranešimu. Laikytina, kad atsakovė sutiko su reikalavimo teisės perleidimu naujajai kreditorei, reikalavimo perleidimo sutarties neginčijo, nes su UAB „Juris LT“ bendradarbiavo – sutiko su skola, nurodė skolos apmokėjimo terminus. Nustatyta, kad, 2022 m. vasario 9 d. gavusi pranešimą apie reikalavimo teisių perleidimą, atsakovė naujajai kreditorei UAB Juris LT“ jokių atsikirtimų nereiškė, 2022 m. vasario 17 d. raštu 18 938,21 Eur skolą pripažino, prašė sudaryti galimybes ją mokėti dalimis nurodytais terminais, o 7 118,11 Eur skolą apmokėsianti sąskaitose nurodytais terminais. Ginčo, kam priklauso reikalavimas, nekilo, atsakovė nepageidavo skolos mokėti į notaro depozitinę sąskaitą. Atsakovė savo 2022 m. vasario 17 d. raštu UAB „Juris LT“ sutiko, kad kreditorė būtų ieškovė, todėl ieškovės atstovo nuomonė, jog atsakovė konkliudentiniais veiksmais sutiko dėl reikalavimo perleidimo, yra pagrįsta. Šiuo atveju nenustatyta, kad skolininkei (atsakovei) kreditorė turėjo esminės reikšmės, atsakovė priešieškinyje apie esminę kreditorės reikšmę jai nenurodė.

15.       Pradinės kreditorės RUAB „Lakmalit“ ir UAB „Juris LT“ Reikalavimo perleidimo sutartyje numatyta, kad šalys susitarė perleisti reikalavimą būtent į atsakovės skolą, šios sutarties 9.1–9.3 punktų nuostatos tik nustatė atsiskaitymo už perleistą reikalavimo teisę tvarką. Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 23 d. nutartimi atsakovei UAB „Lakmalit“ iškelta restruktūrizavimo byla, jos restruktūrizavimo administratoriumi paskirta UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras. RUAB „Lakmalit“ valdymo organai nemokumo administratoriui privalo pateikti visas sudarytas sutartis, tame tarpe ir 2022 m. vasario 7 d. Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios teisėtumą nemokumo administratorius gali įvertinti. Teismas nevertino, ar Reikalavimo perleidimo sutartis gali pažeisti RUAB „Lakmalit“ kreditorių interesus. Reikalavimo perleidimo sutarties, kurios tam tikri duomenys nepateikti dėl sutarties konfidencialumo (už kiek perleista reikalavimo teisė, į kokią sąskaitą pervedamas atlyginimas), 9 dalyje nustatyta, kokia tvarka UAB „Juris LT“ atsiskaitys RUAB „Lakmalit“. Ši pinigų suma pateks į RUAB „Lakmalit“ sąskaitą ir nemokumo administratorius spręs, kaip šią sumą paskirstyti kreditoriams, UAB „Seifuva“ nemokumo atveju, negalint iš jos piniginių lėšų ar turto išieškoti skolos, sutartis taps neatlygintinė.

16.       Atsakovės pateiktas UAB „Šelterus“ atsiliepimas Utenos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1390-839/2022 ir jos nuomonė nėra įrodymas šioje byloje. Ieškovė yra verslininkė, kurios vienas veiklos tikslų – reikalavimo teisių pirkimas ir skolų išieškojimas, taigi, ginčijamas sandoris nebuvo vienkartinio pobūdžio sandoris ieškovės veikloje. Kitos 2022 m. vasario 7 d. Reikalavimo perleidimo sutarties šalies pagrindinė veikla yra ne skolų išieškojimas ar pirkimas, todėl reikalavimo teisės perleidimas ieškovei negali būti vertinamas kaip neįprastas ir savo veikla užsiimantiems juridiniams asmenims nebūdingas veiksmas. Šalys yra laisvos susitarti, kokia sutartimi įformins savo teisinius santykius, siekdamos joms abiem svarbaus tikslo, t. y. ieškovei, užsiimančiai atitinkamo pobūdžio verslu, įsigyti reikalavimą ir, išreikalavus skolą iš atsakovės, gauti pelno, o kitai sandorio šaliai – gauti atlyginimą už paslaugas, nors ir patiriant atitinkamą nuostolį (atlyginimas ieškovei), tačiau išvengiant ginčo su atsakove ir nesikreipiant į teismą. Faktiškai toks tikslas Reikalavimo perleidimo sutartimi jos šalių ir buvo pasiektas, kai pagal ieškovės kreipimąsi 2022 m. kovo 29 d. buvo priimtas preliminarus teismo sprendimas. Teismas nenustatė, kad Reikalavimo perleidimo sutartis turėjo būti sudaryta, tik gavus atsakovės UAB „Seifuva“ sutikimą, nes toks perleidimas neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai, be to, reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Net jeigu 2018 m. vasario 20 d. sutarties standartinėje 7.1 punkto sąlygoje numatyta, kad reikalavimas negali būti perleistas be kitos šalies sutikimo, skolininkės teisinė padėtis dėl kreditorės pasikeitimo nepasikeičia, ji nėra blogesnė, nei skolininkės padėtis dėl skolos pradiniam kreditoriui, jokių papildomų sunkumų tai nesukelia. Reikalavimo perleidimo sutartis nepripažintina niekine CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu.

17.       Ieškovė UAB „Juris LT“ byloje patyrė 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą, tačiau prašė priteisti 600 Eur, 47,12 Eur už dokumentų vertimą, sumokėjo 299 Eur žyminį mokestį. Trečiasis asmuo ir atsakovė pagal priešieškinį RUAB „Lakmalit“ patyrė 484 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Prašomos priteisti advokatų teisinės pagalbos išlaidos neviršija maksimalaus dydžio, bylos sudėtingumo ir apimties, todėl jas mažinti nėra teisinio pagrindo. Bylinėjimosi išlaidos pagrįstos dokumentais, protingo dydžio, todėl priteistinos iš atsakovės ieškovei ir trečiajam asmeniui.

       III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

18.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Seifuva“ prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 29 d. preliminarų sprendimą, ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti; priimti atskirąją nutartį dėl ieškovės UAB „Juris LT“ į bylą pateiktų suklastotų įrodymų; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                       Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nevertino įrodymų visumos. Nėra aišku, kokiais konkrečiai įrodymais remdamasi teismas darė išvadą, kad atsakovei prekės buvo pristatytos ir, atitinkamai, ieškinį laikė pagrįstu. Teismas neįvertino, kad iš 2018 m. vasario 18 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties Nr.1/18/D sąlygų matyti, kad atsakovė ir trečiasis asmuo RUAB „Lakmalit“ sutartimi detaliai yra susitarusios dėl prekių užsakymo, pristatymo, priėmimo tvarkos. Teismas neįvertino aplinkybės, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pačios pardavėjos RUAB „Lakmalit“ sutartinių įsipareigojimų, susijusių su prekių užsakymu, pristatymu, priėmimo įforminimu laikymąsi. Netgi preziumuojant prekes užsakytomis, pažeidus sutartinę prievolę įforminti prekių priėmimą, iš to kylančios pasekmės tenka būtent pardavėjui. Mažiausiai 7 iš ieškovės pateiktų 17 kurjerių dokumentų, kuriais įrodinėjamas prekių pristatymas, paneigia pačios ieškovės teismui nurodytas aplinkybes, tačiau teismas to neįvertino, nenurodė, ar šie įrodymai atmesti ar jais kažkokia apimtimi grindžiamos teismo išvados. 

18.2.                      Sprendimo turinys neatitinka jam keliamų reikalavimų, o tai riboja atsakovės teisę nurodyti išsamius argumentus dėl jo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismas, žinodamas liudytojo A. P. apklausos tikslą, su juo susijusių klausimų iš esmės taip pat neuždavė, tuo pažeisdamas teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją. Tokiu būdu neatskleista bylos esmė. Atsakovės 2022 m. vasario 17 d. raštas savaime nėra sandoriu, sukuriančiu teisinius padarinius, susijusius su prievole, jos keitimu ar pan. Teismas pernelyg sureikšmino aplinkybę, kad ginčo sąskaitos įtrauktos į atsakovės buhalterinę apskaitą. Vien tai, kad sąskaitos įtrauktos į buhalterinę apskaitą, savaime nepatvirtina prekių atsakovei pristatymo fakto. Yra nesuprantamas teismo vertinimas, kad atsakovės nuomonė dėl pateiktų prekių, jų kokybės, sumokėjimo termino, nesutikimas sumokėti skolą nebuvo pateikta. Nėra aišku, kokiais konkrečiai įrodymais remdamasi teismas darė išvadą, kad atsakovei prekės buvo pristatytos ir ieškinį laikė pagrįstu. Teismas nustatė įrodymų klastojimo faktą, aplinkybių dėl dokumentus pasirašiusių asmenų neaiškumus, tačiau šių paties teismo nustatytų aplinkybių iš esmės nevertino, apsiribojo konstatuojamojo pobūdžio teiginiais. Toks spendimas nelaikytinas teisėtu ir pagrįstu.

18.3.                      Teismas nepagrįstai atsisakė priimti atskirąją nutartį. Byloje susiklosčiusi faktinė situacija atitinka kasacinio teismo nurodytus pagrindus, sąlygas, prielaidas baudžiamai atsakomybei kilti. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali ir padarinių nereikalauja. Šios veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, ar kaltininkas pasiekė užsibrėžtą tikslą, todėl teismo argumentas, kad nesant duomenų apie žalingus padarinius šalims, nėra pagrindo priimti atskirosios nutarties, yra nepagrįstas ir nelogiškas dar ir tuo aspektu, kad būtent atsakovės pastangomis dokumentų suklastojimo faktas buvo nustatytas ir pareikštas pareiškimas apie įrodymų suklastojimą. Teismo išvados yra prieštaringos, nes suklastojimo faktas pripažįstamas, tačiau tuo pačiu paliekamas neaiškumas, kad galimai dokumento suklastojimo fakto gali ir nebūti. Tokio pobūdžio pasvarstymai teismo sprendime negalimi, teismo išvados turi būti aiškios, nedviprasmiškos. Teismas tokiu būdu tiesiog siekė bent iš dalies pagrįsti atsisakymą priimti atskirąją nutartį ir išvengti CPK 184 straipsnio 2 dalyje nustatyto imperatyvaus reikalavimo.

18.4.                      Teismas nepagrįstai netenkino atsakovės priešieškinio. Reikalavimo perleidimo sutarties sąlygos aiškiai rodo, kad ši sutartis savo esme yra ne reikalavimo perleidimo sutartis, o susitarimas dėl skolos išieškojimo. Tą iš dalies patvirtina ir paties trečiojo asmens atstovo 2023 m. vasario 6 d. posėdyje išsakytas paaiškinimas, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta, siekiant sutaupyti bylinėjimosi išlaidas. Ginčo reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta pridengti pradinio kreditoriaus atstovavimo teisme teisinius santykius. Ieškovė neturi teisės atstovauti pradinę kreditorę teisme, todėl sudarė simuliacinį sandorį, kuriuo siekė ne įsigyti reikalavimo teisę, o sukurti teisinį atstovavimo teisme pagrindą už sėkmės mokestį. Reikalavimo perleidimo sutartis yra apsimestinė, nes sudaryta, siekiant išvengti imperatyvių procesinių normų, nustatančių konkretų asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą, ratą, prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei. Reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta, pažeidžiant pirminės kreditorės ir atsakovės sutartinius teisinius santykius. Teismo argumentai, teisinantys 2018 m. vasario 20 d. pirkimo – pardavimo sutarties pažeidimą sąlygos standartiškumo aspektu yra nepagrįsti. Teismo išvada, kad reikalavimo perleidimas neprieštarauja sutarčiai, yra nesuprantama, nes, sutarčiai perleidimas akivaizdžiai prieštarauja ir to neneigė nei vienas dalyvaujantis byloje asmuo. Ginčo reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta, pažeidžiant ir trečiojo asmens kreditorių interesus, nes RUAB „Lakmalit“ nemokumo momentas, likus 16 dienų iki Kauno apygardos teismo nutarties jau egzistavo, apie jį RUAB „Lakmalit“ žinojo, tačiau apie reikalavimo perleidimo sutartį nebuvo žinoma nei RUAB „Lakmalit“ nemokumo administratoriui, nei kreditoriams, kurių interesus šis neatlygintinas ar dalinai atlygintinas, bet su išlygomis, sandoris pažeidė. Tai kelia pagrįstas abejones, ar ginčo sandoris neturėtų būti kvalifikuojamas ne tik civilinės teisės normų pagrindu, ar dėl jo apeliacinės instancijos teismas neturėtų priimti atskirosios nutarties.

19.       Atsiliepime į atsakovės UAB „Seifuva“ apeliacinį skundą atsakovė pagal priešieškinį RUAB „Lakmalit“ prašė skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

19.1.                       Teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės skolą, kuri buvo grindžiama pradinės kreditorės RUAB „Lakmalit“ išrašytomis ir nepamokėtomis PVM sąskaitomis faktūromis. Tiek popierinės, tiek elektroninės PVM sąskaitos faktūros turi tuos pačius rekvizitus ir tokią pačią teisinę galią. Laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. iki 2021 m. gruodžio 9 d. priimdama per kurjerių tarnybą UAB „Lakmalit“ pristatytas prekes, atsakovė nepareiškė jokių pretenzijų dėl pristatytų prekių kiekio neatitikimo konkrečioje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytiems duomenims. PVM sąskaita faktūra buvo pristatoma kartu su konkrečia prekių partija arba iš karto po prekių pristatymo. Kad atsakovės direktoriaus 2022 m. vasario 17 d. raštas dėl pradelsto įsiskolinimo galėjo būti nulemtas suklydimo, vertintina kritiškai. Atsakovei, kaip juridiniam asmeniui, taikomi aukštesni atidumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartai. Aplinkybę, kad atsakovė realiai gavo ginčo prekes, už kurias neatsiskaitė, patvirtina pačios atsakovės 2023 m. vasario 28 d. patvirtinimas, kad kartu su ginčo prekėmis RUAB „Lakmalit“ pristatytos 17 PVM sąskaitų faktūrų yra įtrauktos į atsakovės buhalterinę apskaitą. Atsakovės atstovai sąmoningai klaidino teismą, siekdami užtęsti bylos nagrinėjimą ir tuo pažeisti kitų proceso dalyvių teisę į greitą ir sąžiningą teismo procesą, todėl teismas galėjo 2023 m. kovo 3 d. teismo posėdyje nagrinėti bylą ir apklausti liudytoją A. P., nors posėdžio išvakarėse buvo gautas atsakovės atstovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą.

19.2.                      Teismas pagrįstai atsisakė priimti atskirąją nutartį dėl dokumentų klastojimo pranešti prokurorui. Liudytojas A. P. paaiškino, kad atsakovės įmonėje nebuvo nustatytos tvarkos, kaip turėjo būti priimamos gautos prekės. Byloje nėra duomenų, kad dėl galimai netikro A. D. parašo, kuriuo keturiuose prekių pristatymo dokumentuose pasirašė nenustatytas asmuo, šalims atsirado žalingi padariniai, kad atsakovei iš UAB „Lakmalit“ siųstos prekės dingo, prarastos.

19.3.                      Atsakovė nei priešieškinyje, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių paaiškinimų ir įrodymų, kokią esminę reikšmę atsakovei turi kreditoriaus pasikeitimas ar kuo pažeidžia atsakovės teises trečiojo asmens ir ieškovės sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis. Tokios piniginės prievolės atveju atsakovei nėra skirtumo, kokiam kreditoriui įvykdyti savo įsipareigojimus. Trečiojo asmens ir ieškovės sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis negali būti pripažinta niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes ši sutartis sudaryta dviejų juridinių asmenų ir sutartyje nustatyta sąlyga negali būti prilyginama imperatyviajai įstatymo normai CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme. Trečiasis asmuo, sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartį su ieškove, galimai pažeidė ne imperatyvią CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatą, o trečiojo asmens ir atsakovės sudarytos 2018 m. vasario 20 d. pirkimo – pardavimo sutarties 7.1 punktą, kuriuo draudžiama perleisti reikalavimą, nesant atsakovės sutikimo. Toks trečiojo asmens veiksmas gali būti kvalifikuotinas kaip sutarties nevykdymas CK 6.205 straipsnio 1 dalies prasme ir tokie jo veiksmai (sutarties sąlygos pažeidimas) galėtų būti vertintini tik kaip neteisėtų veiksmų sąlyga civilinės atsakomybės prasme. Tokiu atveju kitos sutarties šalies teisės galėtų būti ginamos, taikant sutartį pažeidusiai šaliai sutartinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju atsakovė priešieškiniu nekėlė trečiojo asmens sutartinės civilinės atsakomybės klausimo. Egzistuojant atsakovės piniginei prievolei, atsakovei nėra skirtumo, kokiam kreditoriui įvykdyti įsipareigojimus.

19.4.                      Trečiojo asmens RUAB „Lakmalit“ patirtos išlaidos teisinei pagalbai Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistos pagrįstai.

 

Teisėjų kolegija 

 

k o n s t a t u o j a :

 

        IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

20.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

21.       Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str., 182 str.); teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Taigi, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovės apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 str. 1 d.). Taip pat pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.).

22.       Apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl netinkamo įrodymų vertimo, teisinių santykių kvalifikavimo, teisės normų taikymo, civilinio proceso principų pažeidimo.

        Dėl ginčo esmės

23.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir šalys neginčija tos aplinkybės, kad atsakovė UAB „Seifuva“ (pirkėja) ir atsakovė pagal priešieškinį RUAB „Lakmalit“ (pardavėja) 2018 m. vasario 20 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1/18/D, pagal kurią pardavėja įsipareigojo sutarties nustatytomis sąlygomis perduoti prekes pirkėjos nuosavybėn, o pirkėja įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka prekes priimti ir už jas sumokėti (sutarties 1.1 p.). Atsakovei UAB „Seifuva“ pagal šią sutartį buvo tiekiamos prekės, už kurias ji turėjo sumokėti pardavėjai pagal sąskaitą faktūrą ne vėliau kaip per 90 kalendorinių dienų (2019 m. lapkričio 29 d. sutarties priedas Nr. 2 dėl 2018 m. vasario 20 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 1/18/D 6.1 punkto pakeitimo).

24.       RUAB „Lakmalit“ (pardavėja) 2022 m. vasario 7 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovei UAB „Juris LT“ reikalavimo teisę į atsakovės skolą – 26 056,32 Eur, ir apie tai 2022 m. vasario 9 d. buvo pranešta atsakovei UAB „Seifuva“.

25.       Byloje ieškovė nurodė, jog atsakovės skola susidarė pagal šias neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras:

-       2021 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037399 (apmokėjimo terminas 2021 m. gruodžio 29 d.), skolos likutis – 4 155,05 Eur, delspinigiai – 129,64 Eur;

-       2021 m. spalio 7 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037468 (apmokėjimo terminas 2022 m. sausio 5 d.), skola 480,37 Eur, delspinigiai – 13,64 Eur;

-       2021 m. spalio 8 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037469 (apmokėjimo terminas 2022 m. sausio 6 d.), skola – 552,97 Eur, delspinigiai – 15,48 Eur;

-       2021 m. spalio 11 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037483 (apmokėjimo terminas 2022 m. sausio 9 d.), skola – 2 056,39 Eur, delspinigiai – 55,11 Eur;

-       2021 m. spalio 15 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037535 (apmokėjimo terminas 2022 m. sausio 13 d.), skola – 3 456,22 Eur, delspinigiai – 87,10 Eur;

-       2021 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037698 (apmokėjimo terminas 2022 m. vasario 2 d.), skola – 3 463,63 Eur, delspinigiai – 59,57 Eur;

-       2021 m. lapkričio 4 d. Nr. PVM sąskaitos faktūros LAK000037699 (apmokėjimo terminas 2022 m. vasario 2 d.), skola – 1 287,17 Eur, delspinigiai – 22,14 Eur;

-       2021 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037707 (apmokėjimo terminas 2022 m. vasario 2 d.), skola – 1 522,18 Eur, delspinigiai – 26,18 Eur;

-       2021 m. lapkričio 5 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037719 (apmokėjimo terminas 2022 m. vasario 3 d.), skola – 1 165,32 Eur, delspinigiai – 19,58 Eur;

-       2021 m. lapkričio 10 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037769 (apmokėjimo terminas 2022 m. vasario 8 d.), skola – 240,79 Eur, delspinigiai – 3,56 Eur;

-       2021 m. lapkričio 12 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037789 (apmokėjimo terminas 2022 m. vasario 10 d.), skola – 558,12 Eur, delspinigiai – 7,81 Eur;

-       2021 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037866 (apmokėjimo terminas 2022 m. vasario 20 d.), skola – 361,19 Eur, delspinigiai – 3,61 Eur;

-       2021 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037884 (apmokėjimo terminas 2022 m. vasario 21 d.), skola – 1 437,15 Eur, delspinigiai – 13,80 Eur;

-       2021 m. lapkričio 25 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037920 (apmokėjimo terminas 2022 m. vasario 23 d.), skola – 2 149,87 Eur, delspinigiai – 18,92 Eur;

-       2021 m. lapkričio 26 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037937 (apmokėjimo terminas 2022 m. vasario 24 d.), skola – 655,21 Eur, delspinigiai – 5,50 Eur;

-       2021 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LAK000037974 (apmokėjimo terminas 2022 m. kovo 1 d.), skola – 2 153,50 Eur, delspinigiai – 14,64 Eur;

-       2021 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitos faktūros PC Nr. LAK000038037 (apmokėjimo terminas 2022 m. kovo 9 d.), skola – 361,19 Eur, delspinigiai – 1,16 Eur.

26.       Iš atsakovės UAB „Seifuva“ apskaitos dokumentų nustatyta, kad visos ginčui aktualios PVM sąskaitos faktūros yra įtrauktos į atsakovės buhalterinę apskaitą Taigi, kaip matyti iš pateiktų sąskaitų faktūrų, ieškovės prašomą priteisti 26 553,76 Eur sumą sudaro 26 056,32 Eur skola už įsigytas prekes ir 497,44 Eur delspinigiai.

Dėl įrodymų vertinimo

27.       Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

28.       CPK 176

 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

29.       Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). 

30.       Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 str.). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).

Dėl atsakovės priešieškinio

31.       Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės priešieškinį dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, konstatavo, jog byloje nėra nustatyta, kad reikalavimo teisės perleidimas pažeidė RUAB „Lakmalit“, jos kreditorių ar atsakovės interesus, kad sudarytas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar yra apsimestinis.

32.       Apeliantė UAB „Seifuva“, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigė, jog teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių UAB „Lakmalit“ ir ieškovės UAB „Juris LT“ susiklosčiusius teisinius santykius, nes pagal sutarties esmę tai yra ne reikalavimo teisių perleidimo sandoris, o susitarimas išieškoti iš atsakovės skolą, atstovavimo sandoris. Kadangi ieškovė neturi teisės atstovauti pradinės kreditorės teisme, reikalavimo perleidimo sutartimi siekta pridengti pradinės kreditorės atstovavimo teisme teisinius santykius, o toks sandoris yra apsimestinis, kuris pažeidžia RUAB „Lakmalit“ kreditorių interesus. Kadangi minėta sutartis buvo sudaryta siekiant išvengti imperatyvių procesinių normų, nustatančių konkretų asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą, ratą taikymo, tai ji prieštarauja ir viešajai tvarkai bei gerai moralei. Be to, toks sandoris negalėjo būti sudarytas be atsakovės sutikimo. 

33.       Nustatyta, kad 2018 m. vasario 20 d. atsakovės UAB „Seifuva“ ir RUAB „Lakmalit“ sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties 7.1 punkte buvo numatyta, kad šalys neturi teisės perleisti tretiesiems asmenims savo teisių ir pareigų, kylančių iš sutarties be kitos šalis sutikimo. Šalies nepasinaudojimas numatytomis teisėmis nereiškia jų atsisakymo, o pasinaudojimas tomis teisėmis iš dalies, nedraudžia ir toliau jomis naudotis (sutarties 7.2 p.).

34.       CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

35.       Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009). Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018).

36.       Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę.

37.       Kaip jau minėta, 2022 m. vasario 7 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, UAB „Lakmalit“ perleido ieškovei UAB „Juris LT“ 26 056,32 Eur kreditinio reikalavimo teises su visomis netesybomis, palūkanomis bei nuostoliais skolininkės UAB „Seifuva“ atžvilgiu. Už perleidžiamą reikalavimą ieškovė įsipareigojo sumokėti UAB „Lakmalit“ sutartyje nurodytą sumą (sutarties 8 p.) sutarties 9 punkte nustatyta tvarka. Kartu su sutartimi naujajai kreditorei (ieškovei) buvo perduoti atsakovės skolą pagrindžiantys dokumentai.

38.       Atsakovė 2022 m. vasario 9 d. pranešimu buvo tinkamai informuota apie skolos perleidimą. Pranešime nurodyta, kad 26 056,32 Eur pagrindinę skolą pagal PVM sąskaitas – faktūras, 781,69 Eur netesybas už nesavalaikį atsiskaitymą ir 40 Eur išieškojimo išlaidas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnį, iš viso 26 878,01 Eur, ji turi sumokėti ieškovei, kartu atsakovei buvo pateikti reikalavimo teisės perleidimą pagrindžiantys dokumentai.

39.       Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina pagrindinius reikalavimo perleidimo sutarties požymius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad reikalavimo perleidimo sutartis atitiko šalių valią, kad atsakovė neįrodė, jog šalys siekė kito teisinio tikslo, nei nurodytas ginčijamoje sutartyje sutarties, kad šalys sudarė ne reikalavimo perleidimo, o pavedimo (atstovavimo) sutartį, (CK 6.193 str., CPK 178 str.).

40.       Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad po ginčijamos sutarties sudarymo ieškovė būtų atlikusi teisinius veiksmus pradinės kreditorės vardu ir lėšomis su trečiaisiais asmenimis. Pagal ginčijamos sutarties sąlygas reikalavimo perleidimo apmokėjimas yra susietas su išieškota suma (sutarties 9 straipsnis), todėl byloje nenustačius, jog reikalavimo perleidimo sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant išvengti imperatyviųjų procesinių normų, nustatančių asmenų, kurie gali būti teisme atstovais, ratą, taikymo, ir ieškovė galėtų atstovauti pradinę kreditorę teisme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio sandorio nepripažino negaliojančiu ir kitu priešieškinyje nurodytu pagrindu – pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį.

41.       Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pagal pirkimo – pardavimo sutartį UAB „Lakmalit“ reikalavimas negalėjo būti perleistas ieškovei be skolininkės (nagrinėjamu atveju atsakovės) sutikimo.

42.       CK 6.101

 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

43.       To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad be skolininko sutikimo draudžiama perleisti reikalavimą, jei kreditoriaus asmuo turi esminę reikšmę skolininkui. Ši bendrojo pobūdžio taisyklė įtvirtina idėją, kad skolininkui įprastai nėra skirtumo, ypač piniginių prievolių atveju, kokiam kreditoriui įvykdyti savo įsipareigojimus. Svarbiausia, kaip nurodyta CK 6.101 straipsnio 1 dalyje, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Labai panaši taisyklė yra įtvirtinta UNIDROIT principų 9.1.3 straipsnyje, ji nustato, kad tuo atveju, kai perleidžiamas nepiniginio pobūdžio reikalavimas, toks perleidimas galimas, jeigu jis ženkliai neapsunkins skolininko prievolių vykdymo. UNIDROIT principuose šiuo atveju sąmoningai išskiriamos nepiniginio pobūdžio prievolės, nes piniginės prievolės vykdymo pasunkėjimas naujajam kreditoriui įmanomas tik labai retais atvejais. Pastarosioms situacijoms spręsti UNIDROIT principų 9.1.8 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kuri nustato, kad tuo atveju, jeigu skolininkas patiria papildomų išlaidų vykdydamas įsipareigojimus naujajam kreditoriui, tai šias išlaidas jam turi kompensuoti pradinis arba naujasis kreditorius.

44.       Akcentuodamas bendrąją taisyklę, kad perleidžiant reikalavimo teisę paprastai nėra reikalingas skolininko sutikimas, kasacinis teismas yra paaiškinęs, jog skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Jeigu laikomasi šių įstatymo reikalavimų, t. y. nėra pažeidžiamos skolininko teisės ar pastarasis labiau suvaržomas, tai kreditoriaus pasikeitimas jam nesukelia jokių papildomų sunkumų.

45.       Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.101 straipsnio 5 dalį pažymėta, kad įstatyme neapibrėžta atvejų, kada kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Tai vertinamoji sąvoka. Dėl to įstatyme įtvirtintos sąlygos „kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę“ turinį konkrečioje byloje turi nustatyti teismas, įvertinęs kreditoriaus ir skolininko teisinį statusą, jų tarpusavio santykių pobūdį, kitas kiekvienu individualiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2011).

46.       Nagrinėjamu atveju atsakovė, ginčydama reikalavimo perleidimo sutartį, neįrodė, kreditoriaus asmens esminės reikšmės skolininkei. Kaip jau minėta, reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perleidžiami tik piniginio pobūdžio reikalavimai, o perleidžiant pinigines prievoles, paprastai laikoma, kad kreditoriaus asmuo skolininkui neturi esminės reikšmės.

47.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės priešieškinį, netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, pažeidė sutarčių aiškinimo bei procesines įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to netinkamai taikė šalių teisiniams santykiams taikytinas materialiosios teisės normas.

Dėl mokėjimo pagal pateiktas sąskaitas

48.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagal nurodytas sąskaitas faktūras atsakovė prekes gavo, už jas neapmokėjo, todėl yra pagrindas ieškinį tenkinti.

49.       Apeliantės teigimu, byloje nėra pateikta įrodymų, kad nurodytos prekės buvo pristatytos atsakovei, kadangi ieškovės pateiktos nepasirašytos PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina nei prekių užsakymo pagal sutartį, nei jų perdavimo atsakovei.

50.       Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Jeigu kai kurių sutarties sąlygų nereglamentuoja nei įstatymai, nei šalių susitarimai, tai jas ginčo atveju nustato teismas remdamasis papročiais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įstatymų ar teisės analogija (CK 6.156 str. 6 d.). CK 6.305

 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkimas – pardavimas yra viena iš sutarčių rūšių, sandoris, kurio sudarymo bei galiojimo ypatumus nustato bendrosios sandorių sudarymo bei galiojimo taisyklės (CK 1.63-1.96 str.), bendrosios prievolių teisės bei sutarčių teisės normos (CK 6.1-6.65 str., 6.154-6.228 str.), taip pat bendrosios pirkimo – pardavimo sutarties ypatumus reglamentuojančios nuostatos (CK-6.305-6.349 str.).

51.       Byloje nėra ginčo dėl to, jog tarp UAB „Seifuva“ ir UAB „Lakmalit“ 2018 m. vasario 20 d. buvo sudaryta ilgalaikė pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 1/18/D, pagal kurią UAB „Lakmalit“ įsipareigojo perduoti atsakovės nuosavybėn prekes pagal atsakovės pateiktus prekių užsakymus, o atsakovė įsipareigojo pagal sutartyje nustatytas sąlygas priimti prekes bei sumokėti prekių kainą. Sutarties privalomumo principo turinys tiesiogiai įtvirtintas CK 6.189 straipsnio 1 dalies normoje, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

52.       Pirkimo – pardavimo sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 str. 4 d.). Į bylą ieškovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose pirkėju yra nurodyta atsakovė. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos sutarties turinį bei susitarimą parduoti prekes atsakovei papildo ir aukščiau nurodytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodytos perduodamos prekės, jų kiekis, kaina, bendra suma.

53.       Apeliantė nurodo, jog UAB „Lakmalit” prekes jai turėjo perduoti laikydamasi sutarties nuostatų, o taip pat pateikti apskaitos dokumentus. Pateiktos sąskaitos nėra pasirašytos, kas reiškia, jog prekės faktiškai nebuvo perduotos atsakovei. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra daugeliu aspektų nemotyvuotas. Teismo sprendime remiamasi tik formaliomis, bendro pobūdžio formuluotėmis ir argumentacija, nieko nepasisakant dėl atsakovės atstovo konkrečių argumentų apie netinkamą sutarties vykdymą, kurių pagrindu buvo išrašytos sąskaitos. Teismas suteikė prioritetą ieškovės pasisakymams, kurie nebuvo pagrįsti jokiais kitais įrodymais.

54.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad šalių sudarytos sutarties 4 (Prekių tiekimo dokumentai) ir 5 (Prekių tiekimo principai) skirsniuose numatyta, jog atsakovė prekes priima pagal prekių tiekimo dokumentus, užpildytus pagal buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, pirkimo užsakymą. Pirkėjas prekes priima pagal kiekį, taip pat patikrina prekių asortimento atitikimą prekių užsakymo dokumentams. Pirkėjas turi teisę nepriimti prekių, jeigu jos neatitinka užsakymo ar sutarties reikalavimų. Įvertinusi nurodytas Sutarties nuostatas bei faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, jog ieškovė nesilaikė sutartyje numatytos prekių perdavimo tvarkos, ir atsakovė apskritai nėra gavusi prekių pagal nurodytas sąskaitas.

55.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad sąskaitos faktūros paskirtis, be kita ko, yra įforminti įvykusį prekių pateikimą, o, remiantis sąskaita faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą kaip tokį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020). Todėl ir šiuo atveju PVM sąskaitos faktūros, atsižvelgiant į jų turinį, yra pakankamai svarus ir objektyvus įrodymas, patvirtinantis prekių perdavimą atsakovei.

56.       Byloje, išskyrus atsakovės deklaratyvius teiginius apie prekių užsakymo ir gavimo faktų nebuvimą, nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad PVM sąskaitos faktūros atsakovei buvo išrašytos nepagrįstai, kad atsakovė sąskaitose nurodytų prekių negavo. Atsakovės argumentus apie gautas prekes ir UAB „Lakmalit“ sąskaitų pagrįstumą, taip pat patvirtina byloje pateiktas atsakovės UAB „Seifuva“ vadovo 2022 m. vasario 17 d. raštas „Dėl pradelsto įsiskolinimo“, kuriuo ieškovei UAB „Juris LT“ buvo pranešta, kad atsakovė neginčija 18 938,21 Eur skolos, kurią įsipareigoja sumokėti vėliausiai iki 2022 m. balandžio 1 d., o 7 118,11 Eur skolą pagal PVM sąskaitas faktūras, kurių mokėjimo terminas nėra suėjęs, apmokės pagal jose nurodytą mokėjimo terminą. Atsakovė byloje nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad šis vadovo raštas buvo parašytas dėl suklydimo, minėtos sąskaitos nebuvo įtrauktos į gaunamų ir išrašomų pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrus, ar jose nurodyti duomenys neatitiko tikrovės. Vien apeliantės nurodyta aplinkybė, kad dalis sąskaitų yra nepasirašytos, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė buvo reiškusi pradinei kreditorei UAB „Lakmalit“ pretenzijas dėl pagal sąskaitas negautų prekių, jų kiekio, kokybės ar asortimento, jog ieškinyje nurodytos sąskaitos yra apmokėtos. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iki ieškovės ieškinio teismui pateikimo, atsakovė ne tik neginčijo UAB „Lakmalit“ išrašytų sąskaitų, bet ir pripažino turinti 26 056,32 Eur skolą ieškovei. Tik iškėlus civilinę bylą ir teismui priėmus preliminarų sprendimą, atsakovė nesutiko su skola, nurodydama, kad prekių pagal sutartį nėra gavusi.

57.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovė pagrindė skolos reikalavimo teisinį ir faktinį pagrindą, įrodė skolos dydį. Atsakovės apeliaciniame skunde detalizuojama, kokie konkrečiai šalių paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai įvertinti, taip pat dėstoma, kaip jie turėtų būti vertinami byloje, tačiau vien tik deklaratyvių atsakovės atsikirtimų dėl prekių neperdavimo ir pareigos atsiskaityti už prekes nebuvimo nepakanka pripažinti, jog ieškovė neturi teisės reikalauti apmokėjimo už gautas prekes.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

58.       Apeliantės teigimu, teismas netinkamai apklausė liudytoją A. P., neuždavė jam esminių klausimų, o atsakovė tokios galimybės neturėjo, nes nedalyvavo 2023 m. kovo 3 d. teismo posėdyje, kai buvo apklausiamas liudytojas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

59.       Pažymėtina, jog pagal byloje pateiktą atstovavimo sutartį atsakovė UAB „Seifuva“ turėjo du atstovus: advokatą Ugnių Pėtnyčią ir advokato padėjėją Žilviną Struckų. Advokato padėjėjui, negalint dalyvauti teismo posėdyje, atsakovei galėjo atstovauti kitas atstovas. Byloje nėra duomenų apie kito atstovo negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje. Be to, atsakovės atstovas 2023 m. balandžio 5 d. teismo posėdyje patvirtino, jog neprašo pakartotinai apklausti liudytojo A. P. (2023 m. balandžio 5 d. teismo posėdžio laikas 14:29:56).

Dėl procesinės bylos baigties

60.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kaip nepagrįstą vertina atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir tenkino ieškinį. Pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra aiškiai ir tiesiogiai pasisakyta dėl šalių teiktų įrodymų, paaiškinimų, jų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą analizavo ir vertino tiek ieškovės, tiek atsakovės argumentus ir paaiškinimus, rašytinius įrodymus ir nepažeidė teismo pareigos motyvuoti priimtą sprendimą. Savo išvadas dėl ieškovės ieškinio reikalavimų teismas padarė įvertinęs įrodymų visumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovės argumentai buvo ignoruojami, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atliktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados nėra palankūs atsakovei, neteikia pagrindo pripažinti, kad teismas netinkamai vertino šalių rašytinius įrodymus ir paaiškinimus ar buvo pažeistos civilinio proceso normos.

61.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 str.).

62.       Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

63.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl atskirųjų nutarčių (ne)priėmimo

64.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs galimą keturių kurjerių dokumentų klastojimą, nepagrįstai atsisakė priimti atskirąją nutartį ir apie suklastojimo faktą pranešti prokurorui. Taip pat apeliaciniame skunde prašoma priimti atskirąją nutartį dėl ieškovės UAB „Juris LT“ į bylą pateiktų suklastotų įrodymų.

65.       Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas atsakovės prašymo dėl atskirosios nutarties priėmimo ir kreipimosi į prokurorą, nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad dėl galimai netikro A. D. parašo, kuriuo keturiuose prekių pristatymo dokumentuose pasirašė nenustatytas asmuo, šalims atsirado žalingi padariniai, UAB „Seifuva“ iš UAB „Lakmalit“ siųstos prekės dingo, prarastos ar buvo pasisavintos.

66.       CPK 299 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, jog asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus. Jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui (CPK 300 str. 1 d.). Taigi, teismas turi pareigą kreiptis į atitinkamas institucijas ar prokurorą tik tuo atveju, jeigu nagrinėdamas bylą sužino apie nusikalstamos veikos požymius atitinkančius veiksmus, bet ne tada, kada tokią nuomonę išreiškia proceso šalys.

67.       Nagrinėjamu atveju atsakovė pateikė subjektyvų situacijos vertinimą, kuris savaime nesudaro pagrindo priimti atskirąją nutartį ir kreiptis į atsakovės atstovo nurodomas institucijas ar prokurorą CPK 300 straipsnio nustatyta tvarka. Tuo pačiu teismas išaiškina, kad šios nutarties priėmimas neužkerta kelio atsakovui, esant pagrindui, savarankiškai kreiptis į atitinkamas institucijas, informuojant apie galimai daromus teisės aktų pažeidimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

68.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

69.       Tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo ir atsakovė pagal priešieškinį UAB „Lakmalit“ prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

70.       Kadangi atsakovės UAB „Seifuva“ apeliacinis skundas netenkinamas, netenkinamas ir jame pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

71.       Trečiasis asmuo ir atsakovė pagal priešieškinį UAB „Lakmalit“ prašė priteisti 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikti ja patvirtinantys įrodymai – 2023 m. birželio 9 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 54/2023 ir 2023 m. birželio 9 d. Swedbank, AB mokėjimo nurodymas Nr. ROR23676.

72.       Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, toliau – Rekomendacijos).

73.       Teisėjų kolegija sprendžia, jog trečiojo asmens ir atsakovės pagal priešieškinį UAB „Lakmalit“  patirtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl prašomą 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą, patirtą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisia iš atsakovės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Netenkinti apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Seifuva“ prašymo dėl atskirosios nutarties priėmimo.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Seifuva“, juridinio asmens kodas 110032524, trečiojo asmens ir atsakovės pagal priešieškinį Lietuvos ir Ukrainos restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Lakmalit“, juridinio asmens kodas 110665138, 1 452 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

Teisėjos                                                           Žibutė Budžienė

             Laima Kriaučiūnaitė

             Diana Labokaitė