Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis – vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1 straipsnyje nustatyta, kad prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Pagal CK 6.38 straipsnį, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Remiantis CK 6.63 straipsnio 2 punktu, skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata – kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.200 straipsnio 1 dalį, šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neakceptuotą neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių. Tačiau pripažinimas, kad atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas, nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų perdavimą, bet taip pat reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, sąlygos dėl įsipareigojimo grąžinti pinigus. Pažymėtina, kad sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį. Tokios teismo išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010, 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/20202013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1128-854/2022).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas 2020 m. sausio 7 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo 2020 m. lapkričio 8 d. sumokėti ieškovui 700 Eur sumą. Atsakovas 2020 m. gruodžio 1 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo 2021 m. birželio 1 d. sumokėti ieškovui 3 500 Eur sumą. Ieškovas paaiškino, kad atsakovas 2020 m. gruodžio 1 d. pažadėjo 2020 m. sausio 7 d. vekselį apmokėti per keletą dienų po 2020 m. gruodžio 1 d. Ieškovas 2021 m. gegužės 12 d. ir 22 d. išsiuntė atsakovui priminimus, kuriais informavo, kad 2021 m. birželio 1 d. sueina terminas apmokėti vekselius ir iki nurodytos datos atsakovas privalo grąžinti ieškovui 4 200 Eur (700 Eur + 3 500 Eur), teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino šiuos ieškovo priminimus su nurodyta 4 200 Eur skolos suma pagal vekselius gavęs. Atsakovas 2021 m. birželio 1 d. bankiniu pavedimu sumokėjo ieškovui 2 900 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad apmokamas jo 2020 m. gruodžio 1 d. vekselis, o atsakovo motina I. P. tos pačios dienos bankiniu pavedimu sumokėjo ieškovui 600 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad apmokamas atsakovo 2020 m. gruodžio 1 d. vekselis, taigi, iš viso atsakovas ieškovui sumokėjo 3 500 Eur pagal 2020 m. gruodžio 1 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, o 2020 m. sausio 7 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis 700 Eur sumai liko neapmokėtas, dėl ko ieškovas kreipėsi į teismą. Tuo tarpu atsakovas teigia pinigų (700 Eur) pagal ginčo vekselį negavęs.

Byloje esantis 2020 m. sausio 7 d. vekselis, kuriuo atsakovas besąlygiškai įsipareigojo 2020 m. lapkričio 8 d. sumokėti ieškovui jame nurodytą 700 Eur sumą, yra pasirašytas paties atsakovo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-2523-1155/2021 (8 jo lape) (įsiteisėjo 2022 m. kovo 29 d.) yra konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. kovo 9 d. apklaustas atsakovas nurodė, kad ant 2020 m. sausio 7 d. vekselio parašą, kaip vekselio davėjas, uždėjo jis. Tą teismo posėdžio metu patvirtino ir pats atsakovas. Taigi, pats atsakovas pripažino, kad ginčo vekselyje pasirašė jis. Nors vekselyje pinigų perdavimo faktas aiškiai ir nėra užfiksuotas, tačiau nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad atsakovas, būdamas suaugęs, teisiškai išprusęs (teisės studijų studentas) asmuo pasirašė vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti 700 Eur sumą, leidžia daryti išvadą, kad tokio turinio dokumento asmuo nebūtų surašęs, faktiškai negavęs nurodytos sumos. Tuo labiau tokio pobūdžio dokumentai (vekseliai) kitu atveju (negavus pinigų prieš tai) net ir nėra pasirašomi, nes tai ne paskolos sutartis, tik kurią pasirašius perduodami pinigai, tokiu atveju atskirai pažymimas pinigų gavimas, o vekselis, jau vien kurio nagrinėjamu atveju turinio formuluotė – nurodytas aiškus įsipareigojimas grąžinti pinigus, rodo, kad pinigai atsakovui buvo perduoti. Dar gi, bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo (bonus pater familias) neįsipareigotų pareikalavus besąlygiškai grąžinti sumos, kurios jis nėra gavęs (CPK 3 straipsnio 8 dalis, 185 straipsnis). Teismo posėdžio metu atsakovas nepajėgė paaiškinti, kodėl, kaip kad jis nurodo, pasirašė, jog įsipareigoja grąžinti atsakovui 700 Eur, negavęs šių pinigų. Šiuo atveju įsitikinimą, kad atsakovui buvo perduotas paskolos dalykas – pinigai (700 Eur), sustiprina ir ieškovo 2021 m. gegužės 12 d. ir 22 d. priminimai atsakovui, kuriuose yra nurodyta, kad atsakovas iki 2021 m. birželio 1 d. privalo grąžinti 4 200 Eur sumą pagal vekselius (700 Eur + 3 500 Eur). Šie priminimai buvo siunčiami atsakovui, atsakovas pripažino juos gavęs, dėl jų atsakovas jokių prieštaravimų ieškovui nereiškė, priešingai, priminimuose nurodytą datą, t. y. 2021 m. birželio 1 d., jis ir jo motina bankiniais pavedimais sumokėjo ieškovui atitinkamai 2 900 Eur ir 600 Eur sumas (iš viso sumokėjo pagal vieną iš dviejų vekselių). Kodėl neteikė prieštaravimų dėl nurodytos skolos sumos 4 200 Eur (3 500 Eur + 700 Eur), o ne 3 500 Eur (kaip kad teigia atsakovas tik tokią skolą buvus), atsakovas vėlgi teismo posėdžio metu logiškai paaiškinti negalėjo, o tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas sutiko su priminimuose nurodyta 4 200 Eur skola ieškovui, vadinasi liko skolingas ieškovui 700 Eur sumą.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo finansinė padėtis buvo sunki ir ieškovas pagal vekselius skolino atsakovui pinigus, 2020 m. gruodžio 1 d. buvo išduotas vekselis 3 500 Eur sumai, iš jos 600 Eur 2021 m. birželio 1 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo ne pats atsakovas, o jo motina I. P. Savo sunkią finansinę padėtį tuo metu pripažino pats atsakovas teismo posėdžio metu. Teismui būtinybę atsakovo parodymus vertinti kritiškai sustiprina ir aplinkybė, jog nors byloje yra įrodymai, kad atsakovas, skolindamasis pinigus iš ieškovo, ieškovui nurodė, jog jam reikalingi pinigai automobilio išpirkimui (t. I, b. l. 68–69), teismo posėdžio metu atsakovas tai neigė.

Šioje byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovą ir atsakovą siejo finansiniai įsipareigojimai, tarp kurių buvo ir atsakovo įsipareigojimas pagal ginčo vekselį. Atsakovas neįvykdė savo prievolės, t. y. tinkamai ir laiku negrąžino paskolos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad atsakovas turi pareigą sumokėti ieškovui 700 Eur skolą, todėl teismas priteisia ieškovui iš atsakovo 700 Eur skolą.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisia ieškovui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (700 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gruodžio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkinamas visiškai – teismas priteisia ieškovui iš atsakovo 700 Eur skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (700 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gruodžio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas ieškovo naudai, todėl teismas vertina, kad ieškovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl ieškovui iš atsakovo priteisiamos jo patirtos  bylinėjimosi išlaidos – 29 Eur dydžio sumokėtas žyminis mokestis ir 850 Eur už advokato teisinę pagalbą, t. y. iš viso – 879 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis). Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą atsakovui nėra.

Teismas šioje byloje patyrė 26,56 Eur pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, suapvalintos iki artimiausio sveiko skaičiaus – 27 Eur, priteisiamos į valstybės biudžetą iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškovo P. D. ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui P. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo A. P.  (a. k. (duomenys neskelbtini)) 700 Eur (septynių šimtų eurų) skolą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (700 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gruodžio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 879 Eur (aštuonių šimtų septyniasdešimt devynių eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 27 Eur (dvidešimt septynių eurų) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                       Ieva Stanislovaitienė