Baudžiamoji byla Nr. 2K-312/2014
Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00452-2008-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.17.11;
1.2.29.1;
2.1.2.7;
2.4.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Gintaro Godos ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. (R. Š.) ir juridinio asmens UAB „E“ atstovo advokato Tomo Meidaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, pagal 207 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda;
UAB „E“ nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, pagal 207 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.
Be to, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. V. B. solidariai iš R. Š. ir UAB „E“ priteista 5000 Lt nusikalstamomis veikomis padarytai neturtinei žalai atlyginti, o kita civilinio ieškinio dalis atmesta.
Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo R. Š. ir nuteistosios UAB „E“ atstovo advokato T. Meidaus apeliacinis skundas atmestas. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendis pakeistas.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, nuteistajam R. Š. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda subendrinta su 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, paskirta pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda.
Pritaikius BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, UAB „E“ pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda subendrinta su 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, paskirta pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė UAB „E“ paskirta 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. Š. nuteistas už tai, kad pagamino netikrus dokumentus ir juos laikė, o būtent: būdamas UAB „E“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini)), kurios 9896 paprastųjų vardinių akcijų priklauso J. V. B. (suteikiančių 49,48 proc. balsų), 208 paprastųjų vardinių akcijų priklauso D. Š. (suteikiančių 1,04 proc. balsų), direktoriumi bei 9896 paprastųjų vardinių akcijų (suteikiančių 49,48 proc. balsų) savininku, turėdamas tikslą UAB „E“ naudai gauti 3 000 000 Lt kreditą, siekdamas netikrais dokumentais imituoti visų įmonės akcininkų pritarimą dėl sprendimo kreiptis į UAB „Medicinos bankas“ dėl kredito gavimo, įkeičiant įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą, nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2008 m. gegužės 10 d., tiksliau nenustatytu metu, nenustatytam asmeniui nurodė pagaminti tikrovės neatitinkančius dokumentus: akcininkų susirinkimo protokolą, pranešimų įteikimo akcininkams registracijos lapą bei UAB „E“ akcininkų, dalyvaujančių visuotiniame akcininkų susirinkime, registracijos sąrašą. Nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2008 m. gegužės 10 d., tiksliau nenustatytu metu ir vietoje, nenustatytas asmuo, veikdamas R. Š. nurodymu, naudodamasis kompiuterine įranga pagamino netikrus dokumentus: atspausdino UAB „E“ 2008 m. gegužės 6 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriame nurodė žinomai netikrus duomenis, kad dalyvaujant akcininkams R. Š., J. V. B., D. Š. vienbalsiai priimtas sprendimas dėl 3 000 000 Lt kredito paėmimo iš UAB „Medicinos bankas“, įkeičiant įmonei priklausantį žemės sklypą, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); UAB „E“ akcininkų, dalyvaujančių 2008 m. gegužės 6 d. visuotiniame akcininkų susirinkime, registracijos sąrašą, kuriame nurodė žinomai netikrus duomenis apie tai, kad susirinkime dalyvavo R. Š., J. V. B., D. Š. bei UAB „E“ pranešimų įteikimo registracijos lapą dėl 2008 m. gegužės 6 d. šaukiamo visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriame nurodė žinomai netikrus duomenis, kad dėl šaukiamo visuotinio akcininkų susirinkimo tinkamai pranešta R. Š., J. V. B., D. Š. Tyrimo metu nenustatytam asmeniui pasirašius minėtuose dokumentuose imituotu J. V. B. parašu, D. Š., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, pasirašius minėtuose dokumentuose, R. Š. tyrimo metu nenustatytoje vietoje nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2008 m. gegužės 10 d., tiksliau nenustatytą dieną, tyčia pasirašė minėtus žinomai tikrovės neatitinkančius dokumentus, taip pagamindamas netikrus dokumentus ir laikė juos nenustatytoje vietoje iki 2008 m. gegužės 10 d.
Be to, R. Š. nuteistas už tai, kad apgaule gavo kreditą, o būtent: būdamas UAB „E“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, turėdamas tikslą apgaule UAB „E“ naudai gauti 3 000 000 Lt kreditą, žinodamas, kad neturi visuotinio UAB „E“ akcininkų susirinkimo pritarimo, disponuodamas žinomai netikrais, imituotu akcininko J. V. B. parašu patvirtintais dokumentais: UAB „E“ 2008 m. gegužės 6 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu, UAB „E“ akcininkų, dalyvaujančių 2008 m. gegužės 6 d. visuotiniame akcininkų susirinkime, registracijos sąrašu, UAB „E“ pranešimų įteikimo registracijos lapu dėl 2008 m. gegužės 6 d. šaukiamo visuotinio akcininkų susirinkimo, kurių turinyje atspausdinti žinomai netikri duomenys apie 2008 m. gegužės 6 d. neva įvykusį UAB „E“ visuotinį akcininkų susirinkimą, kurio metu neva vienbalsiai buvo priimtas sprendimas dėl 3 000 000 Lt kredito paėmimo iš UAB „Medicinos bankas“, įkeičiant įmonei priklausantį žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia panaudojo šiuos žinomai netikrus dokumentus 2008 m. gegužės 10 d. pateikdamas juos UAB „Medicinos bankas“ Centro filialui, esančiam Vilniuje, Pamėnkalnio g. 40, kartu su 2008 m. balandžio 28 d. paraiška kreditui gauti. UAB „Medicinos bankas“ 2008 m. gegužės 14 d. kredito linijos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) skyrė UAB „E“ 3 000 000 Lt kreditą ir 2008 m. gegužės 16 d. pervedė 3 000 000 Lt į UAB „E“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Medicinos bankas“, taip R. Š. apgaule UAB „E“ naudai gavo 3 000 000 Lt kreditą iš UAB „Medicinos bankas“.
UAB „E“ nuteista už tai, kad pagamino netikrus dokumentus ir juos laikė, o būtent: R. Š., būdamas UAB „E“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini)), kurios 9896 paprastųjų vardinių akcijų priklauso J. V. B. (suteikiančių 49,48 proc. balsų), 208 paprastųjų vardinių akcijų priklauso D. Š. (suteikiančių 1,04 proc. balsų), direktoriumi bei 9896 paprastųjų vardinių akcijų (suteikiančių 49,48 proc. balsų) savininku, individualiai veikdamas bendrovės naudai ir interesais, eidamas UAB „E“ vadovaujančias pareigas ir šių pareigų pagrindu turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą, turėdamas tikslą UAB „E“ naudai gauti 3 000 000 Lt kreditą, siekdamas netikrais dokumentais imituoti visų įmonės akcininkų pritarimą dėl sprendimo kreiptis į UAB „Medicinos bankas“ dėl kredito gavimo, įkeičiant įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą, nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2008 m. gegužės 10 d., tiksliau nenustatytu metu, nenustatytam asmeniui nurodė pagaminti tikrovės neatitinkančius dokumentus: akcininkų susirinkimo protokolą, pranešimų įteikimo akcininkams registracijos lapą bei UAB „E“ akcininkų, dalyvaujančių visuotiniame akcininkų susirinkime, registracijos sąrašą. Nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2008 m. gegužės 10 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu ir vietoje, nenustatytas asmuo, veikdamas R. Š. nurodymu, naudodamasis kompiuterine įranga pagamino netikrus dokumentus: atspausdino UAB „E“ 2008 m. gegužės 6 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriame nurodė žinomai netikrus duomenis apie tai, kad dalyvaujant akcininkams R. Š., J. V. B., D. Š. vienbalsiai priimtas sprendimas dėl 3 000 000 Lt kredito paėmimo iš UAB „Medicinos bankas“, įkeičiant įmonei priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); UAB „E“ akcininkų, dalyvaujančių 2008 m. gegužės 6 d. visuotiniame akcininkų susirinkime, registracijos sąrašą, kuriame nurodė žinomai netikrus duomenis, kad susirinkime dalyvavo R. Š., J. V. B., D. Š., bei UAB „E“ pranešimų įteikimo registracijos lapą dėl 2008 m. gegužės 6 d. šaukiamo visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriame nurodė žinomai netikrus duomenis apie tai, kad dėl šaukiamo visuotinio akcininkų susirinkimo tinkamai pranešta R. Š., J. V. B., D. Š. Tyrimo metu nenustatytam asmeniui pasirašius minėtuose dokumentuose imituotu J. V. B. parašu, D. Š., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, pasirašius minėtuose dokumentuose, R. Š. tyrimo metu nenustatytoje vietoje nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2008 m. gegužės 10 d., tiksliau nenustatytą dieną, tyčia pasirašė minėtus žinomai tikrovės neatitinkančius dokumentus, taip pagamindamas netikrus dokumentus, ir laikė juos nenustatytoje vietoje iki 2008 m. gegužės 10 d.
Be to, UAB „E“ nuteista už tai, kad apgaule gavo kreditą, o būtent: R. Š., būdamas UAB „E“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini)), kurios 9896 paprastųjų vardinių akcijų priklauso J. V. B. (suteikiančių 49,48 proc. balsų), 208 paprastųjų vardinių akcijų priklauso D. Š. (suteikiančių 1,04 proc. balsų), direktoriumi bei 9896 paprastųjų vardinių akcijų (suteikiančių 49,48 proc. balsų) savininku, individualiai veikdamas bendrovės naudai ir interesais, eidamas UAB „E“ vadovaujančias pareigas ir šių pareigų pagrindu turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą, turėdamas tikslą UAB „E“ naudai gauti 3 000 000 Lt kreditą, žinodamas, kad neturi visuotinio UAB „E“ akcininkų susirinkimo pritarimo, disponuodamas žinomai netikrais, imituotu akcininko J. V. B. parašu patvirtintais dokumentais: UAB „E“ 2008 m. gegužės 6 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu, UAB „E“ akcininkų, dalyvaujančių 2008 m. gegužės 6 d. visuotiniame akcininkų susirinkime, registracijos sąrašu, UAB „E“ pranešimų įteikimo registracijos lapu dėl 2008 m. gegužės 6 d. šaukiamo visuotinio akcininkų susirinkimo, kurių turinyje atspausdinti žinomai netikri duomenys apie 2008 m. gegužės 6 d. neva įvykusį UAB „E“ visuotinį akcininkų susirinkimą, kurio metu neva vienbalsiai buvo priimtas sprendimas dėl 3 000 000 Lt kredito paėmimo iš UAB „Medicinos bankas“, įkeičiant įmonei priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tyčia panaudojo šiuos žinomai netikrus dokumentus 2008 m. gegužės 10 d. pateikdamas juos UAB „Medicinos bankas“ Centro filialui, esančiam Vilniuje, Pamėnkalnio g. 40, kartu su 2008 m. balandžio 28 d. paraiška kreditui gauti. UAB „Medicinos bankas“ 2008 m. gegužės 14 d. kredito linijos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) skyrė UAB „E“ 3 000 000 Lt kreditą ir 2008 m. gegužės 16 d. pervedė 3 000 000 Lt į UAB „E“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Medicinos bankas“. Taip R. Š. apgaule UAB „E“ naudai gavo 3 000 000 Lt kreditą iš UAB „Medicinos bankas“.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. Š. ir UAB „E“ atstovas advokatas T. Meidus prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatoriai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Iš skundžiamų nuosprendžių matyti, kad teismai pripažino R. Š. bei UAB „E“ kaltais dėl to, kad pagamino netikrą dokumentą ir jį laikė. Pagal teismų praktiką netikru dokumentu laikomas dokumentas, surašytas ar kitaip pagamintas asmens, neturinčio teisės to daryti, jis yra netikras, kai jo turinyje ne tik įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys, tačiau kaltininkas tokį dokumentą atspausdino, surašė ar kitaip pagamino kito asmens vardu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-127/2008, 2K-161/2012, 2K-628/2012). Savo ruožtu netikro dokumento pagaminimas yra veiksmai, kuriais surašoma ar kitaip sukuriama tikro dokumento imitacija neturint teisės to daryti. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad R. Š. buvo UAB „E“ direktorius ir akcininkas, todėl pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 23, 37 straipsnius turėjo teisę sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, parengti visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, pranešimų įteikimo akcininkams registracijos lapą, susirinkime dalyvaujančių akcininkų sąrašą ir kitus būtinus dokumentus. Iš byloje esančių įrodymų (nuteistojo R. Š., nukentėjusiojo J. V. B., liudytojų O. R., D. Š., G. T., Ž. Č. parodymų, 2004 m. gruodžio 14 d. įsakymo) matyti, kad visuotiniai akcininkų susirinkimai UAB „E“ realiai nevykdavo, sprendimai buvo priimami akcininkams bendraujant telefonu, o po to pačių akcininkų sukurtuose tipiniuose visuotinio akcininkų susirinkimo protokoluose buvo įrašoma kaip balsavo vienas ar kitas akcininkas, vėliau akcininkai skirtingose vietose bei laiku pasirašydavo šiuos dokumentus. Išvadą apie tokią visuotinių akcininkų susirinkimų tvarką padaryta ir su šia byla susijusioje civilinėje byloje. Dėl to tai, kad akcininkų susirinkimo protokole užfiksuota neteisinga informacija dėl J. V. B. dalyvavimo bei pritarimo kredito paėmimui įkeičiant žemės sklypą, nesuteikia pagrindo išvadai, kad pagamintas netikras dokumentas. Sprendžiant pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, tokia veika galėtų būti vertinama kaip tikro dokumento suklastojimas, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami BK 300 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad R. Š. ir UAB „E“ pagamino netikrą dokumentą, kitaip tariant, teismų nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka teismų nurodyto alternatyvaus nusikalstamos veikos požymio turinio. Kasatoriai teigia, kad byloje nenustatyta R. Š. tiesioginė tyčia klastoti dokumentus ir jais disponuoti, nes specialisto išvada nustatyta, kad įrašus dokumentuose padarė ir už J. V. B. pasirašė ne R. Š., byloje nėra duomenų, kad jis būtų nurodęs kam nors padaryti įrašus ir pasirašyti imituojant J. V. B. parašą, taip pat nenustatytas tokius veiksmus atlikęs asmuo, kuriuo galėjo būti ir kas nors iš J. V. B. aplinkos, nes dokumentai šiam buvo vežami pasirašyti į darbą arba į namus. R. Š. ir Ž. Č. parodymais nustatyta, kad pirmas dokumentus pasirašė R. Š., todėl byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad jis žinojo apie tai, jog dokumentuose J. V. B. parašas yra suklastotas. Kasatoriai nurodo ir tai, kad R. Š. neturėjo jokio motyvo klastoti dokumentą, nes J. V. B. pritarimas UAB „E“ sprendimui imti kreditą nebuvo būtinas. Sprendimas dėl kredito paėmimo įkeičiant žemės sklypą buvo priimtas akcininkų balsų dauguma, sprendimą dėl to galėjo priimti ir pats R. Š. vienasmeniškai (šios aplinkybės konstatuotos ir susijusioje civilinėje byloje). Kasatoriai pabrėžia, kad net ir tada, jei teismas pripažintų, kad R. Š. padarė kaltinime nurodytas veikas, kvalifikuotas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, jos neturėtų būti laikomos nusikalstamomis, nes neatitinka BK 11 straipsnyje nurodyto pavojingumo kriterijaus. Kasacinėje praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Dėl to, jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti jiems ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojingas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dokumentuose užfiksavus J. V. B. nepritarimą, tai nebūtų pakeitę situacijos, nepakeistų UAB „E“ akcininkų sprendimo galiojimo, UAB „Medicinos banko“ sprendimo išduoti kreditą, todėl šios veikos jokių teisiškai reikšmingų padarinių nesukėlė, realios žalos nepadarė, todėl negali būti laikomos pavojingomis. Dėl to pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistieji realizavo objektyviuosius šio nusikaltimo sudėties požymius, kad veika padaryta tiesiogine tyčia, kad veika padarė realią žalą ir sukėlė teisiškai reikšmingus padarinius bei buvo pavojinga.
Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 207 straipsnio 1 dalį. Kreditinio sukčiavimo objektu yra paskolų suteikimo tvarka ir sąlygos (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-35/2009). Iš bylos duomenų matyti, kad J. V. B. pritarimas UAB „E“ sprendimui imti kreditą iš UAB „Medicinos bankas“ nebuvo būtinas, nes sprendimas dėl to buvo priimtas akcininkų balsų dauguma, tokį sprendimą pagal bendrovės įstatus vienasmeniškai, kaip bendrovės direktorius, galėjo padaryti ir pats R. Š. Kaip matyti iš UAB „Medicinos bankas“ rašto, susidariusioje situacijoje akcininkų daugumos sprendimas ar vienasmenis banko direktoriaus kreipimasis į banką dėl kredito suteikimo netrukdytų bankui išduoti UAB „E“ kreditą. Dėl to darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje paskolų suteikimo sąlygos ir tvarka, kreditorių interesai nebuvo pažeisti, o pati veika vertintina kaip neatitinkanti BK 11 straipsnyje nurodyto veikos pavojingumo kriterijaus. Kasatoriai nurodo, kad pagal BK 207 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla, kai kaltininkas veikia apgaule ir ši apgaulė yra esminė tam, kad būtų gautas teigiamas kredito davėjo sprendimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Iš jau minėtų aplinkybių, kad J. V. B. pritarimas kredito paėmimui nebuvo būtinas, kad tai neturėjo įtakos banko sprendimui išduoti kreditą, darytina išvada, kad šiuo atveju apgaulė nebuvo esminė. Byloje nėra nustatyta, kad R. Š. veikė tiesiogine tyčia, nes nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad R. Š. suvokė, jog panaudoja apgaulę pateikdamas suklastotus dokumentus ir taip skatina suteikti jo vadovaujamai UAB „E“ kreditą. Pažymėtina ir tai, kad R. Š. pagal bendrovės įstatus galėjo gauti ir įkeisti žemės sklypą, jokio motyvo ar tikslo veikti nusikalstamai, meluoti bankui neturėjo, todėl byloje nėra pagrindo išvadai, kad nuteistųjų veikos atitinka BK 207 straipsnio 1 dalyje aprašytus veiksmus.
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 63 straipsnį. Anot kasatorių, šis teismas nepagrįstai pripažino, kad nuteistųjų veikos, numatytos BK 207 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, sudaro realiąją, o ne idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, todėl parinko neteisingą bausmių subendrinimo būdą. Sprendimą veikas vertinti kaip padarytas esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai teismas motyvavo tuo, kad jos padarytos skirtingu metu, skirtingose vietose bei skirtingais veiksmais. Kasatoriai pažymi, kad bylos duomenimis nėra nustatyta, kas, kur ir kada pasirašė dokumentuose, todėl nėra pagrindo teigti, kad jos padarytos skirtingomis aplinkybėmis. Be to, pagal kasacinę praktiką, įvertinus nusikalstamų veikų pobūdį, jų padarymo specifiką, idealioji nusikalstamų veikų sutaptis gali būti nustatoma ir tada, kai kelios nusikalstamos veikos padarytos viena po kitos per trumpą laiko tarpą, realizuojant vieningą sumanymą, kai viena iš veikų yra tik etapas tikslui pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-355/2009, 2K-194/2012). Pagal suformuluotą kaltinimą dokumentai buvo suklastoti veikiant vieninga apibrėžta tyčia, o pagal kaltinamąjį aktą ir nuosprendžius dokumentų suklastojimas buvo tik etapas siekiant realizuoti BK 207 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl darytina išvada, kad nuteistųjų veikos sudaro ne realiąją, bet idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį.
Kasatoriai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 219 straipsnio reikalavimus, nes byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka šio straipsnio reikalavimų. Padarytas pažeidimas yra esminis, nes sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir teisingą sprendimą, taip pat suvaržė kaltinamųjų teisę žinoti, kuo jie yra kaltinami (BPK 22 straipsnio 3 dalis), bei tinkamai pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis), teisę į teisingą teismą (BPK 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis). Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas laikomas iš esmės pažeidžiančiu BPK 219 straipsnio reikalavimus ir trukdančiu nagrinėti bylą tada, kai kaltinamajame akte nenurodytos ar neteisingai nurodytos svarbios faktinės veikos aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius, kai netinkamai kvalifikuojama veika kartu su netinkamu nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių aprašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 14 punktas, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-337/2006). Iš šios bylos kaltinamajame akte aprašytų nusikalstamos veikos aplinkybių ir nuteistiesiems R. Š. bei UAB „E“ inkriminuotų nusikalstamos veikos požymių palyginimo matyti, kad jie skiriasi, nes aprašytos veikos aplinkybės atitinka baudžiamojo įstatymo požymio – tikro dokumento suklastojimas – turinį, tuo tarpu kaltinamajame akte nurodyta, kad yra pagamintas netikras dokumentas. Kaltinamajame akte nekonkretizuota, kaip konkrečiai pasireiškė R. Š. elgesys nenustatytam asmeniui nurodant pagaminti dokumentus ir juose pasirašyti, taip pat kaltinamajame akte teigiama, kad R. Š. pasirašė dokumentuose tik po to, kai juose buvo nenustatyto asmens parašas, imituojantis J. V. B. parašą, nors byloje nėra jokių duomenų apie laiką, kada nenustatytas asmuo atliko šiuos veiksmus (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Be to, kaltinamajame akte nenurodyti duomenys, kuriais grindžiama išvada, kad R. Š. dokumentus pasirašė tik po to, kai jie buvo pasirašyti nenustatyto asmens imituojant J. V. B. parašą (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas). Dėl to buvo suvaržyta nuteistųjų teisė į gynybą, nes nuo abstrakčių ir faktiniais duomenimis neparemtų kaltinimų negalima gintis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-415/2005). Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kaip vieną apeliacinio skundo argumentų, jie nurodė tai, kad byla išnagrinėta pagal kaltinamąjį aktą, neatitinkantį BPK 219 straipsnio reikalavimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas tik formaliai atsakė į šį apeliacinio skundo motyvą, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kasatoriai pažymi, kad aiškiai, tinkamai, be trūkumų surašytas kaltinamasis aktas yra vienas svarbiausių kaltinamojo (nuteistojo) teisės į gynybą bei teisingą teismą garantijų, nes, tik aiškiai žinodamas kaltinimą bei jo pagrindą, kaltinamasis (nuteistasis) turi veiksmingą galimybę gintis nuo reiškiamo kaltinimo, todėl bylą išnagrinėjus pagal BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą buvo pažeistos nuteistųjų teisės į gynybą ir teisingą teismą.
Kasatoriai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai neatitinka nuosprendžio priėmimui ir surašymui keliamų reikalavimų (BPK 305-307, 331 straipsniai), pažeidžia rungimosi ir lygiateisiškumo principus (BPK 7 straipsnis). Anot kasatorių, skundžiamuose nuosprendžiuose nenurodytos svarbios nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. dokumento suklastojimo vieta ir laikas, asmuo, pagaminęs bei suklastojęs dokumentus, konkretūs R. Š. veiksmai, kuriais nurodyta nenustatytam asmeniui pagaminti netikrus dokumentus, laikas bei vieta, kada dokumentuose pasirašė pats R. Š., liudytoja D. Š. ir kitos, todėl buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai nemotyvavo priimamų nuosprendžių, nes nenurodė konkrečių byloje esančių duomenų, kuriais grindžia savo išvadas, neanalizavo ir neaptarė, kodėl atmeta vienus duomenis, o kitais vadovaujasi, kaip antai, kodėl teismai rėmėsi J. V. B. parodymais, o ne R. Š., D. Š., O. R. ir kitų liudytojų parodymais, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktų, 5 dalies reikalavimus. Minėti reikalavimai buvo pažeisti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams tik deklaratyviai nurodant, kad yra civilinės atsakomybės sąlygos, byloje surinktais duomenimis nepagrindžiant išvadų dėl neturtinės žalos padarymo J. V. B. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas pateiktą apeliacinį skundą, nepateikė išsamių motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, todėl pažeidė ne tik BPK 305, 331 straipsnio, bet ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde. Antai paduotame apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, yra su trūkumais, priimtas ir surašytas pažeidžiant BPK 7 straipsnio reikalavimus bei kaltinamųjų teisę į gynybą, tačiau apeliacinės instancijos teismas iškreipė apeliacinio skundo argumentą, pasisakydamas tik dėl argumento dalies, susijusios su netiksliu nukentėjusiojo J. V. B. parodymų atspindėjimu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, o dėl kitų dalykų nepasisakydamas. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė tik kai kurias, išimtinai vien kaltinančias aplinkybes, jų neanalizuodamas bei nepagrįsdamas faktiniais duomenimis, nenurodydamas, kokie duomenys kokius nusikaltimo sudėties požymius patvirtina, nenurodydamas teisinančių duomenų, nepaaiškindamas, kodėl juos atmeta ir kuo vadovaujasi padarydamas išvadą, kad kaltinamieji neabejotinai kalti, kad nuosprendis priimtas šališko teismo, nes priimtas neaptarus ir nepalyginus byloje esančių duomenų, nepašalinus tarp jų esančių prieštaravimų, grindžiamas vien prielaidomis ir asmenine nuomone. Į šį skundo argumentą buvo atsakyta tik deklaratyviai, nenurodant jokių konkrečių duomenų, kad visi įrodymai išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, palyginus juos tarpusavyje bei kitų bylos duomenų kontekste, kai kurie šiam skundo motyvui nurodyti argumentai prieštarauja tarpusavyje. Apeliaciniame skunde aiškiai pasisakyta dėl su šia byla susijusių civilinėje byloje priimtų sprendimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas ignoravo šiuos duomenis, padarė priešingą nei šiuose sprendimuose padarytą išvadą, nors jos nepatvirtino jokie bylos duomenys. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo ir apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padaryto rungimosi principo, įtvirtinto BPK 7 straipsnyje, pažeidimo surašant nuosprendį. Visa tai rodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas joje esančius duomenis analizavo ir vertino pasirinktinai, ignoruodami teisinančius įrodymus, net nenurodydami, kad juos atmeta ir nepateikdami tokio sprendimo motyvų. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat gausu tik asmenine nuomone pagrįstų išvadų, nenurodant juos pagrindžiančių duomenų, kaip, pavyzdžiui, dėl neigiamų padarinių J. V. B. kilimo, įrašo gavimo teisėtu būdu ir pan., dalis teiginių yra akivaizdus abejonių aiškinimas ne kaltinamojo, bet kaltinimo naudai.
Kasatoriai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė įrodinėjimą reglamentuojančio BPK 20 straipsnio reikalavimų, pažeidė rungimosi principą, įtvirtintą BPK 7 straipsnyje. Anot kasatorių, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateiktas ne vienas prašymas grąžinti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti bei byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, prašyta apklausti kaip liudytojus G. G. ir O. U., tačiau jų prašymai buvo atmesti tinkamai nemotyvuojant, tai sutrukdė teismams išsamiai ištirti byloje esančius duomenis, nustatyti svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai nepatikrino versijos, kad dokumentuose su J. V. B. žinia pasirašė kas nors iš jo aplinkos žmonių, nes J. V. B. buvo suinteresuotas kuo pigiau nupirkti žemės sklypą, kuris buvo įkeistas bankui. Parodymus apie tai galėjo duoti J. V. B. advokatas O. U., tačiau prašymai apklausti šį liudytoją teisme buvo atmesti. Nagrinėję bylą teismai nesiėmė ir kitų veiksmų, kad būtų išsiaiškinta, kas ir kieno nurodymu pagamino bei pasirašė dokumentus vietoje J. V. B. Bylą nagrinėję teismai visiškai nevertino išsamiam ir nešališkam bylos ištyrimui reikšmingų teismų sprendimų civilinėje byloje, iš UAB „Medicinos bankas“ išreikalautų ir pateiktų dokumentų, specialisto išvados duomenų, kad dokumentuose yra ne R. Š. parašas, liudytojų O. R., D. Š., Ž. Č., G. T. parodymų, paties J. V. B. parodymų, patvirtinančių, kad susirinkimai UAB „E“ nebuvo organizuojami, kad J. V. B. parodymuose gausu prieštaravimų ir neatitikimų, kurie nebuvo pašalinti nagrinėjant bylą teisme. Kasatoriai pažymi, kad teismai rėmėsi iš esmės J. V. B. parodymais, liudytojų Ž. Č., G. T. parodymus vertino itin fragmentiškai, akcentuodami tik teismo kaltinančiam įsitikimui palankias aplinkybes, ignoruodami R. Š. nurodomas aplinkybes, todėl įrodymus vertino selektyviai, pažeisdami reikalavimą nė vieniems iš jų neteikti prioriteto. Kasatoriai nurodo, kad teismai savo išvadų apie bylos aplinkybes negalėjo grįsti J. V. B. padarytu pokalbio su R. Š. garso įrašu, nes J. V. B. paaiškinimai apie šio pokalbio garso įrašo padarymo aplinkybes (konsultuojantis su pareigūnais ar savo iniciatyva), jų pateikimą į bylą (kartu su pareiškimu ar vėliau nutraukus bylą) yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o gali būti remiamasi tik įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų gavimo teisėtumo. Pažymėtina, kad įrašas yra padarytas be sankcijos, akivaizdžiai pažeidžiant BPK ar kitų teisės aktų reikalavimus. Dėl šių aplinkybių, kasatorių teigimu, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadas apie bylos aplinkybes padarė išsamiai neištyrę visų bylos aplinkybių, įrodymų vertinimą atliko paviršutiniškai, šališkai, su spragomis, duomenis vertino atsietai vienus nuo kitų, savo išvadas grindė išimtinai nukentėjusiojo parodymais, ignoruodami kaltinimui nepalankias, nuteistuosius teisinančias aplinkybes, o abejones aiškindami ne kaltinamųjų, bet kaltinimo naudai taip pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Atlikdami tokį įrodymų vertinimą, teismai pažeidė ir BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą.
Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista nuteistųjų teisė į tai, kad bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, taip pat jų teisė į gynybą, kurios įtvirtintos BPK 6 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir kituose teisės aktuose. Bylą nagrinėjančio teismo nešališkumas yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, pasitikėjimo teismu sąlyga. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl teismo nešališkumo. Šis aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo dalyviais bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog vienai proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip yra suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šių kriterijų neatitiko. Bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjo teisėjas V. P., kuris yra susijusią civilinę bylą nagrinėjusio teisėjo P. J. buvęs žentas. Vien tai, kad V. P. daugiau nebendrauja su P. J., dar nereiškia, kad jis buvusiam uošviui neturi tam tikrų simpatijų ar antipatijų. Išvadą apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nesugebėjo išlikti nešališkas, patvirtina aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo teismų sprendimus susijusioje civilinėje byloje, nors jie reikšmingi sprendžiant dėl nuteistųjų kaltės šioje byloje. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skirtingai elgėsi su proceso dalyviais. Antai R. Š. dėl ligos negalėjus atvykti į teisiamąjį posėdį ir pateikus susirgimą patvirtinančius dokumentus, pirmosios instancijos teismas, net nesiaiškinęs aplinkybių, iš karto paskyrė R. Š. procesinę prievartos priemonę – atvesdinimą, o į teisiamuosius posėdžius 2012 m. vasario 1 ir 11 dienomis be pateisinamos priežasties neatvykus prokurorei, pirmosios instancijos teismas šią situaciją vertino taip, lyg ji būtų visiškai suprantama bei pateisinama. Iš to akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas su proceso šalimis elgėsi skirtingai, vienai iš jų jautė palankumą. Pirmosios instancijos teismo šališkumą rodo ir tai, kad teisėjas aiškiai susierzindavo, jei liudytojai nurodydavo teisinančias aplinkybes, kad teisėjas ėmė atsakinėti į savo užduotus klausimus vietoje nukentėjusiojo J. V. B., kad prokurorė bylos nagrinėjimo metu vis nurodydavo teisėjui, kuriuo straipsniu pasiremti norint atmesti vieną ar kitą nuteistųjų prašymą, nešdavo kodeksą rodydama pirštu, kur skaityti, o nuosprendyje yra išdėstyti tik kaltinantys duomenys bei perkelta dalis prokurorės baigiamosios kalbos. Paduotame apeliaciniame skunde visos šios aplinkybės, rodžiusios pirmosios instancijos teismo šališkumą, buvo nurodytos, tačiau apeliacinės instancijos teismas teismo nešališkumo principo pažeidimo neįžvelgė, į pateiktus argumentus atsakė formaliai, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. Š. ir nuteistosios UAB „E“ atstovo advokato T. Meidaus kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, išnagrinėjo apeliacinį skundą. Nuteistojo ir UAB „E“ atstovo argumentai dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams yra nepagrįsti. Vienas iš BPK 219 straipsnio reikalavimų yra tas, kad šiame procesiniame dokumente turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas. Iš nuteistajam R. Š. ir UAB „E“ įteikto kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame aiškiai nurodyta visuma teisės aktų bei jų nuostatų, kurias pažeidė nuteistieji, taip pat nurodyta visuma jiems inkriminuotų veiksmų, aiškiai atskiriant kiekvieną atskirą epizodą, susijusį su BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 207 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymu.
Prokuroro nuomone, kaltinime yra tinkamai nurodyta, kad R. Š., pasitelkęs tyrimo metu nenustatytą asmenį, pagamino tris netikrus dokumentus, t. y. akcininkų susirinkimo protokolą, akcininkų registracijos sąrašą ir pranešimą akcininkams, registracijos žurnalą. Kasatoriai ginčija šį kaltinimą tvirtindami, kad dokumentai buvo ne pagaminti, bet suklastoti. Prokuroras pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tikro dokumento suklastojimas yra kaltininko veiksmai, kuriais fizinėmis pastangomis pakeičiama dokumente užfiksuota informacija (keičiamas dokumento ar jo dalies tekstas, datos, klastojami parašai) arba teisinga informacija pakeičiama pasinaudojus intelektinėmis pastangomis (įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys). Netikro dokumento pagaminimu laikomi veiksmai, kuriais asmenys, neturintys teisės pagaminti dokumentą, jį pagamina taip, kad jis išoriškai būtų panašus į tikrą, arba pagamina kito asmens vardu. Šioje byloje R. Š., siekdamas netikrais dokumentais imituoti visų įmonės akcininkų pritarimą sprendimui gauti kreditą iš UAB „Medicinos bankas“, nurodė kitam asmeniui pagaminti neegzistuojančius dokumentus, nurodytus kaltinime. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad joks visuotinis akcininkų susirinkimas 2008 m. gegužės 6 d. nevyko, akcininkai nebuvo atvykę į jį registruotis, jokie pranešimai akcininkams nebuvo siųsti, taip dokumentai įtvirtino tikrovėje neegzistavusį faktą, taigi jie laikyti netikrais. Nuteistojo R. Š. ir UAB „E“ atstovo teiginiai apie tai, kad akcininkų susirinkimai nebuvo šaukiami ir visi aktualūs klausimai tarp akcininkų buvo derinami telefonu, apeliacinės instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip paneigti ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Iš Akcinių bendrovių įstatymo 23, 24 straipsnių, taip pat iš UAB „E“ įstatų matyti, kad bent kartą per metus bendrovės vadovas, šioje byloje R. Š., turi šaukti visuotinius akcininkų susirinkimus, o kad tokie susirinkimai vykdavo, patvirtina byloje esantys anksčiau vykusių visuotinių akcininkų susirinkimų protokolai.
Prokuroras, vertindamas kasacinio skundo argumentus dėl netiksliai suformuluoto kaltinimo, netikslaus nusikalstamos veikos aprašymo ir dėl to pažeistos nuteistųjų teisės į gynybą, pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų tada, kai jame nenurodytos ar neteisingai nurodytos šios normos išvardytos ar kitos svarbios bylos aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad apibūdinant R. Š. ir UAB „E“ inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymius, jame nurodyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 207 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Nors kaltinime nėra tiksliai nurodyta nusikaltimo padarymo vieta, laikas bei asmenys, dalyvavę nusikaltimo padaryme, tačiau aplinkybės aprašytos tiek, kiek jas buvo įmanoma nustatyti bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino gynėjo prašymų grąžinti bylą prokurorui kaltinimo trūkumams pašalinti, nes kaltinamasis aktas atitinka visus įstatymo keliamus reikalavimus, tuo tarpu nuteistojo R. Š. gynėjo ir UAB „E“ atstovo argumentai yra susiję su įrodymų vertinimu ir dėl to turi pasisakyti teismas tik priimdamas nuosprendį. Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutiko visiškai. Prašymai buvo išnagrinėti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo keliamų reikalavimų, dėl jų teisiamajame posėdyje turėjo galimybę pasisakyti tiek kaltinimas, tiek gynyba. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistųjų argumentą, kad nėra ištirta, ar vietoje J. V. B. pagamintuose netikruose dokumentuose galėjo pasirašyti jis pats ar kiti jo aplinkos asmenys. Specialisto išvada Nr. 11-2956 (08) nustatyta, kad kaltinime nurodytuose netikruose dokumentuose pasirašė ne J. V. B. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad J. V. B. kilo visiškai aiškios neigiamos pasekmės dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nuteisti R. Š. ir UAB „E“, todėl teigti, kad nukentėjusysis ar jo aplinkos žmonės galėjo tuos dokumentus suklastoti ir pasirašyti vietoje nukentėjusiojo, nelogiška. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, pagrįstai nenustatyta kaltinamojo akto trūkumų. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės motyvuotai pasisakė nuosprendyje.
Prokuroras nesutinka su kasatorių teiginiu, kad skundžiami nuosprendžiai yra neteisėti, neatitinka BPK 302-307 straipsnių reikalavimų. Pagal teismų praktiką nuosprendyje išdėstant kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, nurodomos tik esminės šiems proceso dalyviams apie nagrinėjamą įvykį žinomos aplinkybės, jų pozicija dėl tiriamo įvykio. Dėl to teismas nėra įpareigotas nuosprendyje pažodžiui išdėstyti proceso dalyvių kalbų ir jų proceso metu pasakytų teiginių. Analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esančius nuteistųjų parodymus, spręstina, kad jų pozicija dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų yra aiški, suprantami jų nesutikimo su jiems pareikštais kaltinimais motyvai. Kasatoriai nepagrįstai kritiškai vertina priimtų nuosprendžių pagrįstumą, nes tai daro motyvuodami ne konkrečiais teisiniais argumentais, o tiesiog nesutikimu su teismo išvadomis, ir pateikia savo byloje surinktų įrodymų vertinimą. Išanalizavus baudžiamojoje byloje surinktus dokumentus, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis bei skundžiamų nuosprendžių turinį, matyti, kad teismai laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistųjų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, buvo ištirtos, teismų įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais R. Š. ir UAB „E“ kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus. Visi byloje surinkti duomenys, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Prokuroras pažymi, kad pagal teismų praktiką privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais negali būti pripažįstami tik tada, kai duomenys gaunami įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu. Jokiais įstatymais ar kitais teisės aktais nėra draudžiama privačiam asmeniui daryti savo, kaip privataus asmens, pokalbio garso įrašus ir juos pateikti teisėsaugos pareigūnams, todėl nepagrįstos kasaciniame skunde dėstomos abejonės dėl J. V. B. ir R. Š. pokalbio garso įrašo leistinumo. Kasatoriai, kaip vieną esminių skundžiamų nuosprendžių trūkumų, įvardija tai, kad juose nepasisakyta dėl rašto iš UAB „Medicinos bankas“. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl šio argumento, atsakė į apeliacinio skundo motyvus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą UAB „Medicinos bankas“ raštą bei kitą bylos medžiagą, konstatavo, kad ši aplinkybė nėra esminė sprendžiant dėl R. Š. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 207 straipsnio 1 dalį. Esminė įrodinėtina aplinkybė, siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, yra apgaulė. Ji apima tiek suklastotų dokumentų pateikimą ir kitokius melagingus duomenų pateikimo būdus, tiek ir nutylėjimą teisiniu požiūriu reikšmingų aplinkybių, galinčių nulemti neigiamą įstaigos sprendimą (pvz., kreditas imamas skoloms padengti). Byloje neginčytinai nustatyta, kad UAB „E“ direktorius R. Š., siekdamas iš UAB „Medicinos bankas“ gauti 3 000 000 Lt kreditą, įkeičiant UAB „E“ priklausantį žemės sklypą, suklastojo kaltinime nurodytus dokumentus ir juos pateikė UAB „Medicinos bankas“, teikdamas paraišką kreditui gauti. Nors kaltinime nurodyti dokumentai pagal UAB „Medicinos bankas“ raštą nebuvo būtini kreditui gauti, tačiau R. Š. juos vis tiek pateikė. Pateikus paraišką, tarp UAB „Medicinos banko“ ir UAB „E“ buvo sudaryta kredito linijos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurią pasirašydamas R. Š., kaip UAB „E“ direktorius, pareiškė ir garantavo, kad visi kredito gavėjo bankui pateikti dokumentai ir duomenys yra tikri ir teisingi. Dėl šios aplinkybės darytina išvada, kad pateikdamas netikrus dokumentus ir pasirašydamas kredito linijos sutartį, R. Š. garantavo bankui, kad šie dokumentai yra tikri, t. y. pateikė kredito įstaigai žinomai melagingą informaciją, o tai nulėmė teigiamą banko sprendimą suteikti kreditą UAB „E“. Aptartos aplinkybės yra pakankamos pagrįstai išvadai, kad R. Š., siekdamas gauti kreditą ir dėl to pateikdamas bankui netikrus dokumentus, padarė BK 207 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Dėl to kasatorių argumentas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neaptarto, o apeliacinės instancijos teismo nepakankamai įvertino rašto iš UAB „Medicinos bankas“, yra atmestinas.
Prokuroras nurodo, kad nepagrįsti kasatorių argumentai dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo, bei pažymi, kad į juos išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Kasatoriai teisės į nešališką teismą pažeidimą visų pirma sieja su aplinkybe, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjo teisėjas, svainytės ryšiais susijęs su UAB „E“ civilinę bylą nagrinėjusiu teisėju. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistojo R. Š. gynėjas ir UAB „E“ atstovas pasinaudojo teise pareikšti nušalinimą teisėjui, kuris teismo posėdžio metu išsamiai pasisakė dėl jį ir UAB „E“ civilinę bylą nagrinėjusį teisėją siejančių ryšių, atsakė į visus advokato klausimus, nurodydamas, kad po skyrybų su sutuoktine su savo uošviu (civilinės bylos teisėju) nebendrauja. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, kad vien ta aplinkybė, jog bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjantis teisėjas turėjo svainystės ryšių su sprendimą civilinėje byloje priėmusiu teisėju, negali būti laikoma pagrindu, keliančiu abejonių dėl teismo nešališkumo. Pažymėtina ir tai, kad bet koks teisėjui reiškiamas nušalinimas turi būti pagrįstas ir motyvuotas, tuo tarpu, vertinant teisėjui pareikšto nušalinimo motyvus, spręstina, kad jie nėra pagrįsti, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo pagrįstai atmesti pirmosios instancijos teisme. Kasatoriai teisės į nešališką teismą pažeidimą sieja ir su nevienodu elgesiu su byloje dalyvavusia prokurore ir nuteistuoju R. Š., kai, šiems neatvykus į teismo posėdį, teismas buvo palankesnis prokurorei, nes nesiėmė dėl jos jokių procesinių veiksmų, netenkino nuteistųjų teismui pateiktų prašymų. Anot prokuroro, tokie teiginiai yra deklaratyvūs, nes yra paneigti bylos medžiaga. Iš 2013 m. vasario 1 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad į teismo posėdį neatvykusi prokurorė apie savo neatvykimo priežastis informavo teismą, tuo tarpu nuteistųjų bei jų gynėjų prašymai dėl neatvykimo į teismo posėdžius ir kiti buvo nagrinėjami įstatymo nustatyta tvarka, nurodant jų atmetimo ar tenkinimo motyvus.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl civilinio ieškinio, ji yra pakankama ir pagrįsta. Išvada dėl nukentėjusiojo J. V. B. patirtos neturtinės žalos pirmosios instancijos teismo buvo grindžiama ne tik tuo, kad jo dalyvavimas įmonės veikloje buvo ribotas, bet ir tuo, kad jo galimybės dalyvauti įmonės veikloje dėl nuteistųjų nusikalstamos veikos dar labiau buvo suvaržytos, t. y. dėl R. Š. veikos jis nebuvo informuotas apie kredito gavimą, nežinojo, kam šie pinigai bus panaudoti. Nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis, priešingai nei teigia kasatoriai, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką.
Įvertinus anksčiau atsiliepime nurodytas aplinkybes, prokuroro teigimu, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai pasisakė dėl apeliacinio skundo motyvų. Pažymėtina ir tai, kad teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o privalo pasisakyti tik dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos nutarties priėmimui.
Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai netinkamai nustatė nusikalstamų veikų sutapties rūšį, todėl netinkamai taikė BK 63 straipsnį. Nuteistųjų veikos atitinka tik vieną idealiosios sutapties požymį, t. y. vieningą tikslą, tačiau kitų idealiosios sutapties požymių – tapačių kaltininko veiksmų, tapataus veikų padarymo laiko byloje konstatuoti negalima. Įgyvendindamas neteisėtą tikslą, R. Š. skirtingomis aplinkybėmis, skirtingu laiku ir vietose, atskirais veiksmais padarė kelias savarankiškas nusikalstamas veikas, t. y., veikdamas su nenustatytu asmeniu, pagamino netikrus dokumentus, turėjusius patvirtinti akcininkų dalyvavimą susirinkime bei jų pritarimą sprendimui kreiptis į banką dėl kredito gavimo, o jau vėliau šiuos netikrus dokumentus pateikė kredito įstaigai. Šios veikos nesudaro idealiosios sutapties, nes veikos buvo padarytos skirtingu laiku, skirtingose vietose, netapačiais, o skirtingais, įvairios apimties veiksmais. Veika, numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje, buvo padaryta pasitelkus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, o BK 207 straipsnio 1 dalyje – įvykdyta paties R. Š. savarankiškais veiksmais. Dėl to veikos sudaro ne idealiąją, bet realiąją nusikalstamų veikų sutaptį.
Pasak prokuroro, kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktui ar kitoms baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Iš bylos medžiagos matyti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, nuosprendyje tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai išdėstyti, išanalizuoti ir atitinkamai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Nesutikti su šia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK nuostatos, nėra teisinio pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prokuroro nuomone, darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, esminių BPK pažeidimų nepadaryta.
Kasacinis skundas tenkintas iš dalies.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas turi bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Jeigu apeliacinis skundas paduotas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, šis teismas nėra saistomas vien tik apeliacinio skundo motyvais. Šis teismas turi išsamiai patikrinti visos pritaikytos baudžiamojo įstatymo normos, pagal kurią buvo kvalifikuota nusikalstama veika, taikymo tinkamumą. Nagrinėdamas tokią bylą teismas turi patikrinti, ar, tiriant bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų netgi nepriklausomai nuo to, ar apie tai nurodoma apeliaciniame skunde, nes neįsitikinus, kad visos teisiškai reikšmingos veikos kvalifikavimui aplinkybės yra ištirtos ir įvertintos (BPK 20 straipsnio 5 dalis), negalima konstatuoti, jog apskųstas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų R. Š. ir juridinio asmens UAB „E“ atstovo apeliacinį skundą pažeidė minėtus baudžiamojo proceso normų reikalavimus, nes bylos nepatikrino tiek, kiek to apeliantai prašė, savo išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, išsamiai nepatikrinęs baudžiamojo įstatymo normų, pagal kurias kvalifikuotos nuteistųjų veikos, taikymo tinkamumo, neatsižvelgęs į teismų praktiką baudžiamosiose bylose, susijusiose su dokumentų suklastojimu, kreditiniu sukčiavimu, juridinio asmens baudžiamąja atsakomybe.
Nagrinėjamoje byloje iš teismo nustatytų ir apeliaciniuose skunduose kvestionuojamų aplinkybių matyti, kad UAB „E“ ir R. Š., kuris veikė bendrovės naudai ir interesais, turėdamas tikslą UAB „E“ naudai gauti 3 000 000 Lt kreditą, siekdamas netikrais dokumentais imituoti visų įmonės akcininkų pritarimą sprendimui kreiptis į UAB „Medicinos bankas“ dėl kredito gavimo, įkeičiant įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą bendrininkaudamas su nenustatytu asmeniu (jį suorganizuodamas pagaminti netikrus dokumentus) pagamino ir iki pateikimo bankui laikė tris netikrus dokumentus - UAB „E“ visuotinio akcininkų susirinkimo 2008 m. gegužės 6 d. protokolą, šios bendrovės akcininkų, dalyvavusių 2008 m. gegužės 6 d. susirinkime, registracijos sąrašą, pranešimų apie 2008 m. gegužės 6 d. visuotinį akcininkų susirinkimą įteikimo registracijos lapą.
Tikrindamas šios kaltinimo dalies pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas visų pirma nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nuteistųjų R. Š. ir juridinio asmens UAB „E“ atstovo apeliaciniame skunde. Šio teismo nuosprendžio turinys neleidžia teigti, kad išsamiai atsakyta į skundo 5 - 6 lapuose, d - j punktuose nurodomus prieštaravimus dėl nuosprendžio pagrįstumo, neatskleista, kokiais bylos duomenimis įrodyti D. Š., kaip vykdytojo ir organizatoriaus, veiksmai pagaminant netikrus dokumentus. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje plačiai aprašomi nuteistojo D. Š. parodymai, tačiau aiškiai nenurodoma, kokios išvados padarytos dėl šio asmens paaiškinimų, ar jie svarbūs nustatant tikrąsias bylos aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje yra ne vien D. Š., bet ir kitų asmenų tvirtinamų aplinkybių apie tai, kad UAB „E“ visuotiniai akcininkų susirinkimai realiai nevykdavo, o sprendimai tarp trijų akcininkų buvo derinami neformaliai, o po to įvairiu laiku ir įvairiose vietose pasirašomi visuotinio akcininkų susirinkimo protokolai ir kiti reikiami dokumentai. Motyvai dėl šių aplinkybių vertinimo išdėstyti ir nuteistojo bei UAB „E“ atstovo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių išsamiai nevertino ir dėl jų nepasisakė.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012). Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors byloje yra gautas su bylos medžiaga glaudžiai susijęs sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) su atitinkamomis išvadomis dėl nukentėjusiojo J. V. B. neturtinių teisių pažeidimo vertinimo, 2008 m. gegužės 6 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nepripažinimo negaliojančiu, tačiau teismų, civiline tvarka nagrinėjusių UAB „E“ akcininkų ginčą, išvados nei BK 300 straipsnio, nei BK 207 straipsnio taikymo kontekste, netgi sprendžiant nukentėjusiojo civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos priteisimo klausimus neįvertintos.
Pagal BK 207 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla ir tam, kas apgaule gavo kreditą. Baudžiamoji atsakomybė už kreditinį sukčiavimą galima tik tada, kai veika padaroma tyčia panaudojus apgaulę ir ši apgaulė yra esminė sąlyga kreditoriaus sprendimui suteikti kreditą.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadą apie tai, kad kreditas buvo įgytas apgaule, iš esmės pagrindė vien tuo, kad R. Š., kaip UAB „E“ direktorius, UAB „Medicinos bankas“ pateikė dokumentus, kuriuose užfiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, jog 2008 m. gegužės 6 d. įvyko visuotinis UAB „E“ akcininkų susirinkimas ir jame visi akcininkai pritarė kredito gavimui iš UAB „Medicinos bankas“. Tačiau patvirtindamas tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas paliko nuošalyje nuteistųjų apeliaciniame skunde nurodomus iš kreditoriaus gautus duomenis apie bendrovės pateiktų bankui dokumentų svarbą. Taip tinkamai nepatikrintas nustatytas prieš banką panaudotos apgaulės esmingumas.
Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-95/2012 dėl BK 20 straipsnio nuostatų taikymo nurodyta, jog, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas, turi būti nustatyta, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos juridinio asmens naudai ar interesais ir išsiaiškintas fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšys su juridiniu asmeniu. Baudžiamosiose bylose, kuriose sprendžiami UAB baudžiamosios atsakomybės klausimai, persipina akcininkų bendrovės vadovo, pačios bendrovės, kurios pagrindinis tiškalas yra gauti pelną, interesai, įrodinėjimo dalykas nėra paprastas, jis išsiplečia. Be įprastai baudžiamojoje byloje įrodinėtų aplinkybių (veikos padarymo vietos, laiko, būdo; fizinio asmens kaltumo ir kt.), turi būti renkami ir vertinami atitinkami duomenys apie juridinio asmens veiklą. Šiuo atveju šia teismų praktika nesiremta, konkretūs argumentai dėl UAB „E“ baudžiamosios atsakomybės sąlygų nustatymo abiejų teismų sprendimuose neišdėstyti.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrinęs bylos tiek, kiek buvo prašoma visuose apeliaciniuose skunduose, savo išvadų nepagrindęs tinkamais teisiniais argumentais padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl kasaciniame skunde esančių argumentų dėl teisės į teisingą ir nešališką teismą, dėl kaltinamojo akto trūkumų, dėl BK 63 straipsnio taikymo, kasacinės instancijos teismas šioje nutartyje negali pasisakyti, nes nuomonės dėl jų išreiškimas galimas tik tinkamai atliktus apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo patikrinimą apeliacine tvarka. BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas, jog kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakartotinai nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, turi išsamiai patikrinti bylos aplinkybes pagal paduotus apeliacinius skundus tiek apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo, tiek teisėtumo aspektais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Gintaras Goda
Tomas Šeškauskas