Civilinė byla Nr. e2A-165-480/2016
Teisminio proceso Nr. 2-27-3-00313-2015-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.9.1.; 2.3.2.10.; 3.3.1.14.; 3.3.1.21.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 20 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. R., atstovaujamo advokato Sauliaus Dambrausko, apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-451-780/2015 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui K. R. dėl neteisėtai įrengtų pertvarų pašalinimo ir išgriautų patalpų atstatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą K. R. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti pastate – viralinėje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), savavališkai (be ieškovo sutikimo) įrengtas pertvaras balkone, koridoriuje, pirties patalpoje ir atstatyti bendro naudojimo patalpų (koridoriaus, pirties) būklę į tokią, kuri yra fiksuota 2015-03-06 antstolio G. S. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini); 2) atsakovui K. R. per teismo nustatytą terminą 1 punkte nurodytų veiksmų neatlikus, leisti ieškovui A. B. juos atlikti pačiam atsakovo lėšomis. Ieškovas nurodė, kad jam ir atsakovui nuosavybės teise priklauso po ½ dalį pastato – viralinės, esančios (duomenys neskelbtini). Naudojimosi tvarka pastatu tarp bendraturčių nenustatyta. 2012 m. antroje pusėje šalys bendru sutarimu rekonstravo pastato fasadą, pakeitė stogą, išorines konstrukcijas ir įsirengė kiekviena savo pusėje naudojamas patalpas, tačiau pirtimi ir koridoriumi naudojosi bendrai. Taip pat šalys bendrai pastatė balkoną, kuriame nebuvo pertvaros. Taip nuo 2013 m. iki 2015 m. Velykų šalys bendru sutarimu naudojosi atskiromis gyvenamosiomis pastato patalpomis, tačiau bendrai naudojosi pirtimi, priepirčiu, krosnies pakuros patalpa, koridoriumi iš pirties į lauką ir balkonu. Atsakovas savavališkai įrengė pertvarą, kuria užtvėrė ieškovui patekimą į bendro naudojimo koridorių bei pirties patalpą. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovas neteko galimybės ne tik naudotis koridoriumi ir pirtimi, bet ir prieiti prie atsakovo pusėje likusios elektros skydinės, iš kurios galėdavo atjungti elektrą atskirai gyvenamajam namui, atskirai kiemo apšvietimui, atskirai vandens siurbliui šulinyje. Atsakovui kūrenant savo pirtį ieškovo pusėje būna labai drėgna ir daroma žala pastatui. Atsakovas be ieškovo sutikimo įrengęs pertvaras atėmė iš ieškovo galimybę naudotis bendra pirtimi, prieiti prie elektros jungiklių, atsakovo įrengta balkono pertvara užstoja ežero vaizdą žiūrint per ieškovo virtuvės langą, todėl ieškovo teisės naudotis bendrosios nuosavybės teise priklausančius pastatu yra pažeidžiamos.
Atsakovas K. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčijamas pertvaras jis įrengė vykdydamas šalių susitarimą, kuriuo dar 2012 metais šalys susitarė rekonstruoti viralinės pastatą, kiekvienai šaliai įsirengiant savo patalpas ir nepaliekant jokių bendrų patalpų. Tarp šalių yra seni ir gilūs nesutarimai dėl naudojimosi pastatu, todėl atsakovas sutiko rekonstruoti pastatą tik su sąlyga, kad nebeliks jokių bendrų patalpų. Balkoną šalys statėsi atskirai iš savų medžiagų, o pertvarą atsakovas pastatė norėdamas privatumo, kad tiek jis, tiek ieškovas ir jų šeimų nariai vieni kitiems netrukdytų. Pertvara netrukdo ieškovui patekti į balkoną. Ieškovas 2012 metų antroje pusėje savo pastato pusę rekonstravo ir įsirengė vos per kelis mėnesius, o atsakovas tą padarė per trejus metus, nes viską darė savo jėgomis. Todėl nuo 2013 m. iki 2015 m. šalys naudojosi pirtimi bendrai, tačiau atsakovo padarytas pirties ir koridoriaus atitvėrimas yra tik galutinė šalių susitarimu sutartos savavališkos rekonstrukcijos stadija. Todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovo darbai atlikti be kito bendraturčio sutikimo ir negali reikalauti grąžinti padėtį į tarpinę neteisėtą savavališkos rekonstrukcijos padėtį, kuri niekada nebuvo teisėta. Atsakovas siekia atliktus statybos darbus įteisinti kitoje byloje pareikštu ieškiniu, nes ieškovas nesutinka įteisinti bendru sutarimu atliktą rekonstrukciją. Ieškovas naudojasi didesne pastato dalimi nei jam priklauso pagal turimą dalį bendrojoje nuosavybėje, nėra įrodymų, jog statybos darbai atlikti patalpose, į kurias ieškovas turi teisę pretenduoti pagal jam tenkančią dalį. Nustatant naudojimosi tvarką visa pirties patalpa pagal bendraturčių dalis turėtų būti priskirta atsakovui, todėl ieškovas neturi nei reikalavimo teisės negatorinio ieškinio prasme, nei atsakovo veiksmais yra pažeistos ieškovo nuosavybės teisės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; įpareigojo atsakovą K. R. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti pastate – viralinėje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), savavališkai įrengtas pertvaras balkone, koridoriuje, pirties patalpoje ir atstatyti bendro naudojimo patalpų (koridoriaus, pirties) būklę į tokią, kuri yra fiksuota 2015-03-06 antstolio G. S. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini); atsakovui K. R. per teismo nustatytą terminą neatlikus nurodytų veiksmų, leido ieškovui A. B. atlikti šiuos veiksmus pačiam atsakovo lėšomis; priteisė iš atsakovo K. R. 3 675,65 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui A. B. bei 3,66 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad byloje visiškai įrodyta, jog ginčo pertvaras pastatė atsakovas, ir kad jos trukdo ieškovui patekti į atitinkamas pastato patalpas. Ginčas tarp šalių kyla tik dėl atsakovo pastatytų pertvarų teisėtumo, nes atsakovas teigia, kad nuo 2012 metų tarp šalių buvo susitarimas rekonstruoti visą pastatą taip, kad neliktų jokių bendrai naudojamų patalpų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas savo reikalavimais siekia nutraukti jo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius atsakovo veiksmus, kuriais pastarasis trukdo ieškovui naudotis bendrąja šalių nuosavybe esančiomis patalpomis, dėl kurių atskiro naudojimo jie nėra sutarę, ir šiuo ieškiniu siekia atkurti iki nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį, ieškovo teisės turi būti ginamos remiantis būtent CK 4.98 straipsnio nuostatomis. Šioje byloje ieškovas siekia tik atkurti iki atsakovo veiksmų buvusią padėtį, kad pašalinus paskutinį jo valdymo pažeidimo faktą ieškovas galėtų naudotis bendromis šalių patalpomis kaip naudojosi iki atsakovo atliktų veiksmų. Ieškovas nereiškia jokių reikalavimų, susijusių su bendro daikto padidinimo pasekmėmis ar su naudojimosi tvarkos nustatymu. Šie klausimai iš esmės yra sprendžiami kitoje Lazdijų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-307-743/2015, kuri yra sustabdyta kol bus išnagrinėta ši byla. Visiškai nepagrįstai šios bylos ginčo teisiniam santykiui atsakovas prašo taikyti CK 4.77 straipsnio nuostatas dėl bendraturčių teisių pasikeitimo padidinus bendrąją nuosavybę, nes šio ginčo dalyką sudarantys atsakovo veiksmai nepadidino bendro daikto. Atsakovo atlikti veiksmai tik suvaržė ieškovo galimybę naudotis atitinkama pastato dalimi. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pastate įrengta pirtis buvo neteisėta. Jokia savavališka statyba ginčo pastate niekada nebuvo užfiksuota įstatymo nustatyta tvarka ir šio pastato bendraturčiams statybos priežiūrą vykdančios institucijos nebuvo ir nėra pareiškusios jokių reikalavimų pašalinti kokius nors šiame pastate kada nors atliktus savavališkos statybos padarinius. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, jog dar nuo 2012 metų egzistuoja šalių susitarimas rekonstruoti viralinės pastatą taip, kad jame neliktų jokių bendrai naudojamų patalpų. Teismas atsakovo argumentą, kad ginčo pertvaras jis įrengė teisėtai, nes ieškovas sutikimą buvo davęs dar 2012 metais, laikė nepagrįstu ir neįrodytu. Teismas nurodė, kad iš šalių susirašinėjimo, vykstančio nuo 2015 m. sausio mėnesio, iš 2015-03-05 ieškovo pretenzijos ir atsakovo atsakymo į šią pretenziją, bei 2015-03-06 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir pastato nuotraukų, akivaizdžiai matyti, kad nuo 2015 m. sausio mėnesio vykstat šalių nesutarimui dėl rekonstrukcijos įregistravimo, atsakovas, net ir būdamas įspėtas nevykdyti jokių nesuderintų su ieškovu tolesnių statybos darbų, neteisėtai įrengė ginčo pertvaras, kurių nebuvo 2015 m. sausio mėnesį, kai šalys pradėjo derybas dėl jų sutarimu atliktos rekonstrukcijos įregistravimo. Teismas padarė išvadą, kad įrengdamas ginčo pertvaras atsakovas veikė be ieškovo sutikimo ir pažeidė CK 4.75 straipsnyje numatytas bendraturčio pareigas derinti šalių interesus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas K. R., atstovaujamas advokato Sauliaus Dambrausko, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas nepagrįstai taikė CK 1.138 straipsnio 2 punkto nuostatą ir įpareigojo atsakovą atkurti buvusią neteisėtą padėtį - t. y. tą padėtį, kuri buvo iki tada, kai atsakovas įrengė ginčo pertvaras. Įvykdyti pastato esminiai pakeitimai iki šiol nėra įteisinti. Atitinkamai pastato kadastrinėje byloje neegzistuoja ir ginčo patalpos - pirtis bei koridorius. Pastato pakeitimai, kol jie nėra įstatymų nustatyta tvarka įteisinti, negali sudaryti nuosavybės į nekilnojamąjį turtą bendros masės.
2. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims, dėl to nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo patalpos yra neteisėtos, o atsakingos institucijos savavalinės statybos ginčo pastate niekada nėra užfiksavusios ir nėra pareiškusios jokių reikalavimų pašalinti kokius nors šiame pastate kada nors atliktus savavališkos statybos padarinius. Asmuo, reikalaujantis pašalinti jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, be kita ko turi įrodyti, kad būtent toks nuosavybės teisės objektas (atitinkamos nekilnojamojo turto - pastato - patalpos, plotas, vidaus eksplikacija) egzistuoja tiek faktine, tiek teisine prasme.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovo teises pažeidžia ginčo pertvaros. Iš byloje pateiktų duomenų akivaizdžiai matyti, kad į ginčo patalpas yra patenkama per pastate esančias duris. Todėl ginčo pertvaros ieškovo teisių nepažeidžia, kadangi patekimas į ginčo patalpas yra. Teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė.
4. Teismas be jokio pagrindo rėmėsi kasacinio teismo praktika, suformuota civilinėse bylose Nr. 3K-3-189/2011, 3K-3-7-378/2015. Pažymėtina, jog priešingai nei nurodė teismas, ieškovas negali naudotis atitinkama pastato dalimi ne dėl to, kad kitas asmuo, t. y. atsakovas, atitinkama pastato dalimi naudojasi be jokio teisinio pagrindo, bet dėl to, kad ieškovas nesinaudoja durimis, kuriomis patenkama į ginčo patalpas.
5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad šio ginčo dalyką sudarantys atsakovo veiksmai nepadidino bendro daikto, atsakovas atliko tik patalpų atitvėrimo darbus pastato viduje, o ne pastato padidinimo darbus, atsakovo atlikti veiksmai nepadidino bendro daikto, todėl nagrinėjamiems šalių santykiams CK 4.77 str. nuostatos netaikomos. Pažymėtina, jog vykdant pastato rekonstrukciją pastato vertė ženkliai padidėjo, o ginčo dalyką sudarantys atsakovo veiksmai yra sudėtinė pastato rekonstrukcijos, kuri iki šiol nėra įteisinta, dalis. Tuo tarpu tai ar pastatas fiziškai padidėjo ar ne neturi esminės reikšmės CK 4.77 str. taikymui.
6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovo teisės yra pažeistos. Ieškovas neįrodė savo teisės pažeidimo, kadangi nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad atitinkamos pastato dalys yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir įrengtos teisėtai, o patalpų būklė gali būti „atstatyta“ į teisėtą padėtį. Pagal byloje pateiktus įrodymus akivaizdu yra ir tai, kad ieškovas vienas, atskirai nuo atsakovo, šiuo metu valdo kur kas didesnę pastato dalį o tai sąlygoja, kad ieškovas niekaip neįrodo, kad jo teisės į nuosavybę kaip nors būtų pažeistos.
7. Teismo motyvas, kad ginčo pastato rekonstrukcija atlikta nesant susitarimo bei bendraturčių sutikimo yra nepagrįstas ir prieštarauja bylos medžiagai. Toks susitarimas bei abipusis sutikimas atliekamai pastato rekonstrukcijai buvo išreikštas abipusiu susitarimu ir konkliudentiniais abiejų bendraturčių vykdomais pastato rekonstrukcijos veiksmais. Ginčo šalių susitarimas dėl rekonstrukcijos apėmė visišką jų naudojamų patalpų atidalinimą ir interesų atskyrimą ginčo pastate.
8. Teismas iš atsakovo priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas A. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
1. Atsakovas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek skunde nepagrįstai tvirtina, kad teismas turėjo vertinti ginčo darbus ir visus atliktus pastato rekonstrukcijos darbus ir spręsti dėl bendraturčių teisių pasikeitimo, padidinus bendrąją nuosavybę / jos vertę (CK 4.77 str.), taip pat aiškintis kokia naudojimosi tvarka būtų nustatyta tarp šalių bei kam atitektų pirties patalpos bei kitos pastato dalys, atsižvelgiant į bylos šalims priklausančias dalis bendrojoje nuosavybėje. Tokių aplinkybių vertinimas akivaizdžiai nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas, todėl teismas pagrįstai šių aplinkybių nenagrinėjo.
2. Pirmosios instancijos teismas pagristai nustatė aplinkybę, kad ginčo patalpos - koridorius ir pirtis - yra teisėtos. Ginčo patalpos - bendro naudojimo pirtis ir koridorius - nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai. Šios patalpos yra pastato, kaip nekilnojamojo daikto, dalys. Pastatas buvo pastatytas 1979 m. laikantis teisės norminių aktų reikalavimų. Ieškovas savo nuosavybės teisę įrodė, atsakovas tai paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl ši negatorinio ieškinio sąlyga teismo sprendimu buvo pagrįstai nustatyta.
3. Atsakovas pats pripažino, kad ginčo darbus atliko jis ir kad ginčo darbai trukdo ieškovui patekti į bendro naudojimo koridorių ir pirtį (t. y. į ginčo patalpas). Atsakovas neturėjo ieškovo sutikimo šių darbų atlikimui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos šalių interesų pusiausvyrą: atsakovas vienašališkai atlikęs ginčo darbus, grubiai ignoravo ieškovo teises ir teisėtus interesus, nes dėl to ieškovas neteko galimybės naudotis bendro naudojimo patalpomis taip, kaip jomis naudojosi iki teisių pažeidimo.
4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą pašalinti pertvaras ir atstatyti ginčo patalpų būklę į prieš skundžiamus atsakovo veiksmus buvusią padėtį, nes tik šie statybos darbai buvo atlikti be ieškovo sutikimo ir tik šie statybos darbai apribojo ieškovo, kaip pastato bendrasavininko teises.
5. Atsakovas teiginių, kad ieškovui iš atsakovo buvo priteista nepagrįstai didelė bylinėjimosi išlaidų suma visiškai neargumentuoja ir neįrodinėja. Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai nurodė, kad ieškovui buvo priteistos gerokai mažesnės sumos nei maksimalūs galimi dydžiai, nustatyti atskirų rūšių advokato paslaugoms.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 str., 322 str.).
Iš 2015-02-24 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad (duomenys neskelbtini), esančios sodybos ½ dalis, taigi ir pastato – viralinės, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – pastatas), 2010-12-31 sutarties Nr. 4758 pagrindu nuosavybės teise priklauso ieškovui A. B., o kita ½ dalis 1995-05-31 dovanojimo sutarties Nr. 2421 pagrindu nuosavybės teise priklauso atsakovui K. R.. Byloje nustatyta, kad naudojimosi tvarka pastatu tarp šalių nėra nustatyta ir jokios pastato dalys nėra atidalytos iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas turi būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama šalių susitarimu (CK 4.75 str. 1 d.). Atsakovas be ieškovo sutikimo yra užtvėręs ieškovui patekimą į koridorių ir pirtį, dėl ko ieškovas negali patekti į šias patalpas, bei atitvėręs balkoną pertvara, kuri ieškovui užstoja prieš tai turėtą vaizdą į ežerą, todėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas įpareigotas pašalinti be ieškovo sutikimo pastatytas pertvaras ir atstatyti bendro naudojimo patalpų (koridoriaus, pirties) būklę į 2015-03-06 antstolio fiksuotą buvusią padėtį.
Šioje byloje ieškovo pareikšti reikalavimai dėl pertvarų pašalinimo ir bendrojo naudojimo patalpų (pirties ir koridoriaus) būklės atstatymo į tokią padėtį, kuri užfiksuota 2015-03-06 antstolio G. S. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. dėl tų darbų, kuriuos atsakovas atliko be ieškovo sutikimo, kvalifikuotini kaip daiktinės teisės reglamentuojami reikalavimai ginti nuosavybės teisę (CK 4.98 straipsnis).
Pagal CK 4.98 straipsnį savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-949/2001; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; kt.). Pirmosios instancijos teismas vadovavosi aukščiau nurodyta teismų praktika ir, remdamasis byloje esančiais duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad ieškovas pagrindė savo nuosavybės ir valdymo teises į turtą, kuriuo naudotis jam neteisėtai kliudo atsakovas. Tuo tarpu atsakovas neįrodė, kad jo elgesys atitinka teisės aktų reikalavimus.
Jau minėtas 2015-02-24 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ieškovas, kaip ir atsakovas, yra pastato – viralinės ½ dalies savininkas. Apie ieškovo, kaip bendrai valdomo turto – pastato teisių pažeidimą, spręstina iš antstolio G. S. 2015-03-06 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. (duomenys neskelbtini), fotonuotraukų, ieškovo 2015-03-05 pretenzijos atsakovui dėl neleistinų statybos darbų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose pastatuose (statiniuose) ir žemės sklype pašalinimo, 2015-03-13 atsakovo atsakymo į 2015-03-05 ieškovo pretenziją, šalių paaiškinimų nagrinėjant bylą teisme, liudytojo M. K. parodymų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog šiuo atveju be ieškovo sutikimo tęsti pastato rekonstrukcijos darbus ir pertvaromis atskirti patalpas atsakovas galėtų tik jeigu įrodytų, kad jis atliko būtent tokius darbus, dėl kurių šalys buvo susitarę, norėdamos pasiekti aiškiai apibrėžtą galutinį bendro pastato pertvarkymo rezultatą, o ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, jog atsakovui neįrodžius, kad ieškovo nuosavybės teises varžančius veiksmus jis atliko teisėtai, pažeistos ieškovo nuosavybės teisės turi būti ginamos kaip to reikalauja ieškovas, t. y. grąžinant padėtį į tokią, kokia buvo iki jo teisių pažeidimo (CK 1.138 str. 2 p.). Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai taikė CK 1.138 straipsnio 2 punkto nuostatą, o apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios konkrečios ginčo situacijos aplinkybes ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė civilinio proceso normų įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą proceso šalims (CPK 12, 176, 178, 179, 185 straipsniai).
Apeliantas nurodo, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ginčo darbus ir visus atliktus pastato rekonstrukcijos darbus ir spręsti dėl bendraturčių teisių pasikeitimo padidinus bendrąją nuosavybę, jos vertę (CK 4.77 str.), taip pat aiškintis, kokia naudojimosi tvarka būtų nustatyta tarp šalių bei kam atitektų pirties patalpos bei kitos pastato dalys, atsižvelgiant į bylos šalims priklausančias dalis bendrojoje nuosavybėje. Tokius apelianto argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes, kaip teisingai nurodo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, tokių aplinkybių vertinimas nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas, todėl teismas pagrįstai šių aplinkybių nenagrinėjo. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kur buvo konstatuota, jog visi šie atsakovo nurodomi klausimai nėra ir negali būti šios bylos dalykas, kurį aiškiai apibrėžia CPK 422 straipsnis. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, CPK 422 straipsnyje numatyta, kad nagrinėdamas bylą dėl valdymo pažeidimo fakto, teismas išsiaiškina tik paskutinį valdymo bei jo pažeidimo faktą, nesiaiškindamas nei atsakovo teisės į daiktą, nei jo geros valios (CPK 422 str. 1 d.), o vadovaujantis minėto straipsnio 2 dalimi, bylose dėl daikto valdymo pažeidimo priešieškinio pareiškimas nėra leidžiamas. Toks nuosavybės teisių gynimo reglamentavimas pačiame įstatyme nustato ginčų nagrinėjimo eiliškumą, pagal kurį pirmiausiai turi būti išnagrinėjamas ginčas dėl valdymo pažeidimo fakto, o po to nagrinėjami kiti ginčai ir operatyviam negatorinio ieškinio nagrinėjimui negali kliudyti nei priešieškinis, nei kitos tuo pat metu nagrinėjamos bylos. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsižvelgiant į tokį valdymo pažeidimo gynimo teisinį reglamentavimą yra nepagrįsti ir atmestini atsakovo teiginiai, jog ginčo teisiniam santykiui šioje byloje turi būti taikomos viešosios teisės normos, reglamentuojančios savavališkų statybų padarinius; ar CK 4.77 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios bendraturčių teisių pasikeitimą, padidinus bendrąją nuosavybę; kad būtina nustatinėti, ar ieškovas nesinaudoja didesne pastato dalimi, nei jam priklauso pagal turimą dalį bendrojoje nuosavybėje; ar yra įrodymų, jog statybos darbai atlikti patalpose, į kurias ieškovas turi teisę pretenduoti pagal jam tenkančią nuosavybės teisės dalį; kad būtina įvertinti, jog nustatant naudojimosi tvarką visa pirties patalpą pagal bendraturčių dalis turi būti paskirta atsakovui. Šioje byloje ginčas vyksta dėl ieškovo teisių pažeidimo naudotis bendru turtu dar nesant nustatytos naudojimosi tvarkos ir nepasidalijus pastato, ir ieškovas siekia tik atkurti iki atsakovo ginčo veiksmų buvusią padėtį, kad pašalinus paskutinį jo valdymo pažeidimo faktą ieškovas toliau galėtų naudotis bendromis šalių patalpomis kaip naudojosi iki atsakovo atliktų veiksmų.
Analizuodama ir vertindama apelianto argumentus, jog ieškovas negali reikalauti grąžinti padėtį į tarpinę neteisėtą savavališkos rekonstrukcijos padėtį, kuri niekada nebuvo teisėta, teisėjų kolegija pažymi, jog ne tik pirmosios instancijos teismui, bet ir kartu su apeliaciniu skundu, jis nepateikė jokių įrodymų, kad pastate įrengta pirtis buvo neteisėta. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pirtis pastate buvo įrengta ir veikė nuo 1979 metų. Bylos duomenimis, jokia savavališka statyba ginčo pastate niekada nebuvo užfiksuota įstatymo nustatyta tvarka ir šio pastato bendraturčiams statybos priežiūrą vykdančios institucijos nebuvo ir nėra pareiškusios jokių reikalavimų pašalinti kokius nors šiame pastate kada nors atliktus savavališkus statybos padarinius, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad pastate buvusi pirtis, kurią atstatyti reikalauja ieškovas, buvo neteisėta. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ginant ieškovo teisę naudotis jam priklausančiu pastatu, nėra pagrindo skirstyti šalių atlikto pastato pertvarkymo darbų į tokias stadijas, į kurias negalima sugrįžti, ir teigti, kad atkurti iki ginčo buvusią padėtį galima tik panaikinant visus iki tol atliktus darbus, o ne jų dalį. Kiekvienas bendraturtis dėl bet kokių toliau atliekamų pastato pertvarkymo darbų gali išreikšti nesutikimą nepriklausomai nuo to, kiek darbų bendru sutarimu buvo atlikta iki tol. Nagrinėjamu atveju be ieškovo sutikimo pertvaromis atskirti patalpas atsakovas galėtų tik jeigu įrodytų, kad atliko būtent tokius darbus, dėl kurių šalys buvo susitarę, norėdamos pasiekti aiškiai apibrėžtą galutinį pastato pertvarkymo rezultatą, tačiau byloje surinktų, skundžiame sprendime aptartų ir įvertintų įrodymų visuma, pirmosios instancijos teismui leido darytą teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog dar nuo 2012 metų egzistuoja šalių susitarimas rekonstruoti viralinės pastatą taip, kad jame neliktų jokių bendrai naudojamų patalpų, o apeliacinio skundo argumentai šios išvados teisėtumo nepaneigia.
Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas iš atsakovo priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas, tačiau šių savo deklaratyvaus pobūdžio teiginių nedetalizuoja.
CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis tais pačiais pirmosios instancijos teismo motyvais, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsižvelgiant į bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, atlygintinų šių išlaidų suma teisingai sumažinta iki byloje būtinos ir pagrįstos bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams neprieštaraujančios sumos ir mažinti jos dar karto nėra teisinio pagrindo.
Atsižvelgęs į tai, kad kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai yra susiję su pakartotiniu tarp šalių iškilusio ginčo aplinkybių dėstymu ir jie neturi teisinės reikšmės galutiniam tarp šalių ginčo išsprendimui, atsakovas apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į ieškinį, paaiškinimuose pirmosios instancijos teisme, į kuriuos skundžiamame sprendime detaliai ir motyvuotai atsakyta, tačiau naujų faktinių bei teisinių argumentų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikia, o siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardintos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime, apeliacinės instancijos teismas detaliau jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Taip pat pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, todėl apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Apelianto apeliacinis skundas atmestinas, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 str. 1 d.).
Iš apelianto ieškovui, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), - 600 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo K. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 600 (šešis šimtus) Eur teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Galina Blaževič
Albina Rimdeikaitė
Arvydas Žibas