Civilinė byla Nr. e2A-54-555/2026

Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00217-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.9.1; 3.3.1.14; 3.3.1.19.4

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Linos Žemaitienės, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. B., atstovaujamo įstatyminio atstovo G. B., apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-22-632/2025 pagal ieškovo I. B., atstovaujamo įstatyminio atstovo G. B., patikslintą ieškinį atsakovei I. S. dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų A. V..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinierinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), kuris priklauso ieškovui, atsakovei I. S. ir trečiajam asmeniui A. V., atsakovei priteisiant ½ dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį kitų inžinierinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), priklausančią ieškovui, o ieškovui už jam priklausančią nekilnojamojo turto dalį priteisiant 15 500 Eur kompensaciją, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas nurodė, kad jam priklauso ½ gyvenamojo namo, ūkinio pastato, sandėlio, kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), atsakovei priklauso 1/6 ir trečiajam asmeniui – 1/3 dalis pastato. Atsakovė neleidžia patekti į šį namą, todėl ieškovas anksčiau kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti naudojimosi pastatu tvarką, tačiau teismas sprendimu jo ieškinį atmetė, nes namas nedalus. Atsakovė neleisdama ieškovui naudotis jam priklausančia pastato dalimi pažeidžia ieškovo interesus, todėl ieškovas prašo priteisti ½ pastato vertės, priklausančios jam, kompensaciją – 15 500 Eur, šią pastato dalį paliekant atsakovei.

3.       Atsakovė I. S. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes turto padalijimas nebuvo derintas su trečiuoju asmeniu, nebuvo siūloma jam įsigyti turto dalį. Ieškovo turto įvertinimas perdėtas, neaišku, kodėl atsakovei priverstinai turi būti perduota ½ turto priteisiant iš jos kompensaciją. Atsakovė nurodė, kad ji 1/6 pastato paveldėjo, gyveno jame iki 19 m., dabar pastatą prižiūri, turi jo raktus. Ieškovas buvo atvykęs tik vieną kartą, 2021 m. per pandemiją, todėl jo į vidų neįleido. Namo priežiūrai patyrė išlaidų, kurių ieškovas nepripažįsta. Šiuo metu namu nesinaudoja, tik minimaliai jį prižiūri. Parduotų savo dalį ar pirktų ieškovo, tačiau nesusitaria dėl kainos.

4.       Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, A. V. gyvenamoji vieta nežinoma, jis apie ieškinį ir posėdžius informuotas viešojo paskelbimo būdu, nes išnaudojus visas jo paieškos priemones, jo rasti nepavyko.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. liepos 8 d. sprendimu ieškovo patikslintą ieškinį atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad ieškovas, atsakovė ir trečiasis asmuo yra pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai, kuriems pastatas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovui priklauso po ½ pastato, atsakovei – 1/6 dalis, o trečiajam asmeniui – 1/3 dalis pastato. Iš prijungtos civilinės bylos Nr. e2-7636-767/2022 teismas taip pat nustatė, kad ieškovas siekė nustatyti ginčo turtu naudojimosi tvarką, t. y. padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, ir nors ieškinys buvo atmestas, tuo metu šalių buvo daugiau, o šioje byloje patikslintu ieškiniu ieškovas pateikė savo reikalavimą naudotis ½ jam priklausančia dalimi. Teismas vertino, kad toks ieškovo dalies bendrame turte padidėjimas iš esmės pakeitė ir jo dalį turte, o taip pat ši dalis tapo santykinai proporcinga ginčo turto atžvilgiu. Esant pasikeitusiai situacijai, teismas vertino, kad nėra pagrindo ankstesnio teismo sprendimo vertinti kaip prejudicinio fakto, nes pasikeitė bylos šalys, bet svarbiausia – pasikeitė esminė daikto padalijimo proporcija.

7.       Teismas atsižvelgė į pastato savininkams tenkančias dalis, ypač – jų dydį. Atsakovei, kuriai vienai pareikštas ieškinys, tenka tik 1/6 viso pastato, ir tai yra 3 kartus mažiau už ieškovui tenkančią turto dalį. Ieškovo tvirtinimu, atsakovė neleidžia patekti į jam priklausantį pastatą, todėl jis negali naudotis jam tenkančia turto dalimi, tačiau posėdžio metu paaiškėjo, kad toks įvykis buvo vienkartinis, ir jis buvo pateisinamas tuo metu vykusios pandemijos sąlygomis. Ieškovas daugiau neatliko jokių veiksmų, siekdamas valdyti jam priklausantį turtą, nors turėjo visišką teisę patekti į jam priklausantį pastatą.

8.       Daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Šiuo atveju 1/6 dalį valdančiai savininkei, jos pačios prieštaravimu prašoma priteisti žymiai, 3 kartus didesnę turto dalį, iš jos reikalaujant rinkos vertės kompensacijos. Šioje byloje, skirtingai nuo prijungtosios, 1/3 valdantis pastato savininkas A. V. įtrauktas trečiuoju asmeniu, bet ne atsakovu. Nors šio asmens buvimo vieta nežinoma, taip pat nėra duomenų apie šio asmens egzistavimą, nes viešuose registruose jis neegzistuoja, šiam asmeniui tenkančios 1/3 dalies dydis laikomas esminiu, ir tiesiogiai įtakojančiu ieškovo galimybę naudotis jam tenkančia turto dalimi, todėl, teismas vertino, kad ieškinyje šis asmuo turėjo būti įtrauktas atsakovu arba, paaiškėjus, kad jo nėra, į bylą atsakovu turi būti įtraukti šio asmens teisių perėmėjai. Ieškovo atstovei nesutikus, byla buvo išnagrinėta iš esmės.

9.       Teismas vertino, kad, atsižvelgiant į ieškovo turimą turto dalies dydį – ½ , jo reikalavimas šią dalį priteisti vien tik iš atsakovės, kuriai priklauso tik 1/6 viso turto, ir iš jos reikalauti piniginės kompensacijos už ieškovui tenkančią ½ dalį turto, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal ieškovo siūlomą variantą pažeistų atsakovės teisėtus interesus ir reikštų ieškovo teisių ir teisėtų interesų suabsoliutinimą atsakovės teisių ir teisėtų interesų sąskaita, taip pat šalių, kaip bendraturčių, teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros iškreipimą. Nagrinėjamu atveju procesinė įrodinėjimo pareiga pagrįsti, kad ieškiniu siūlomas atidalijimo ir kartu bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, teko ieškovui, kaip atidalijimo siekiančiam bendraturčiui. Atsakovė, nesutikdama su ieškovo siūlomu atidalijimo variantu, turi teisę, bet ne pareigą pateikti alternatyvų variantą. Šiuo atveju atsakovė, nesiekdama atidalijimo, savo nesutikimą su ieškovo būdu grindė argumentais, kad ieškovo siūlomu variantu būtų pažeidžiami jos, kaip bendraturtės, interesai. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kito bendraturčio (atsakovės) teisių ir teisėtų interesų.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu ieškovas I. B., atstovaujamas įstatyminio atstovo G. B., prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Pirmos instancijos teismas padarė akivaizdžią klaidą, teigdamas, kad civilinėje byloje Nr. e2-7636-767/2022 nustatyti faktai ir priimtas sprendimas neturi prejudicinės galios šioje byloje. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-7636-767/2022, nors ir ieškovui priklausė mažesnė nekilnojamojo turto dalis, bet ieškinys buvo reiškiamas dėl naudojimosi tvarkos nustatyto ½ gyvenamojo namo dalimi (kuri priklausė ieškovui I. B. kartu su jo seserimi G. N.). Akivaizdu, kad teismas neteisingai konstatavo, jog, po civilinės bylos Nr. e2-7636-767/2022 išnagrinėjimo, toks ieškovo dalies bendrame turte padidėjimas iš esmės pakeitė ir jo dalį turte, o taip pat ši dalis tapo santykinai proporcinga ginčo turto atžvilgiu. Šiuo konkrečiu atveju būtent tai iš suponavo neteisingo, neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą ir šioje byloje.

1.2.       Pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovės draudimas patekti ieškovui į jam priklausančią turto dalį buvo vienkartinis atvejis, kad ieškovas daugiau neatliko jokių veiksmų, siekdamas valdyti jam priklausantį turtą, nors turėjo visišką teisę patekti į jam priklausantį turtą, yra visiškai nepagrįstos. Tiek dabar išnagrinėtoje civilinėje byloje, tiek civilinėje byloje Nr.  e2‑7636‑767/2022 esantys įrodymai – šalių paaiškinimai, akivaizdžiai patvirtina faktus, kad nuo pat nekilnojamojo turto įgijimo momento, t. y. po motinos mirties paveldėto turto, ieškovas neturi galimybės valdyti, naudotis jam priklausančiu turtu ir tai yra ne vienkartinis atvejis, o tokie neteisėti atsakovės veiksmai jau tęsiasi nuo pat 2021 m.. 

1.3.       Šiuo konkrečiu atveju, nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-7636-767/2022, buvo siekiama nustatyti naudojimosi tvarką, kuria ½ dalis gyvenamojo namo būtų valdoma ir naudojama ieškovo ir G. N., o kita dalimi naudotųsi atsakovė ir jos dėdė A. V.. Tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovė aiškiai nurodė, kad dėl bendros šildymo sistemos, padalytų rekonstrukcijų gyvenamajame name nėra galimybės naudotis atskirais gyvenamojo namo kambariais šalims, t. y. gyvenamasis namas nėra dalus, kad būtų galimas visiškas atidalijimas. Taigi jau buvo išnaudotos visos galimybės, parenkant kitus gyvenamojo namo atidalijimo būdus. 

1.4.       Šiuo konkrečiu atveju tiek išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-7636-767/2022, tiek šioje byloje, remiantis šalių paaiškinimais yra aiškiai ir konkrečiai nustatyta, kad visu gyvenamuoju namu be išimties naudojasi tik atsakovė, ji neįleidžia nei ieškovo, nei buvusios savininkės G. N. į gyvenamąjį namą. Tad ieškiniu prašomas atidalijimo būdas, akivaizdžiai nepažeis nei atsakovės, nei paties ieškovo teisių ir teisėtų interesų. Priešingai, atstatys į teisingą ir jau netgi nusistovėjusią padėtį ir teisiškai įformins realų šalių naudojimąsi nekilnojamuoju turtu. Jau ketveri metai, kaip ieškovas, turėdamas pusę (½ dalį) gyvenamojo namo, juo neturi galimybės naudotis, gauti pajamų, o atsakovė savavališkai yra užgrobusi visą gyvenamąjį namą, juo naudojasi, jį valdo ir neįsileidžia kitų bendrasavininkų. Kadangi trečiasis asmuo A. V. per visą ketverių metų laikotarpį nėra pasidomėjęs nekilnojamuoju turtu, nėra jame apsilankęs ir / ar gyvenęs, ieškovas ieškiniu ir nereiškė jam jokių reikalavimų, todėl šis asmuo ir buvo įtrauktas ne atsakovu byloje, o trečiuoju asmeniu, kurio teisėms ir pareigoms sprendimas tiesioginės įtakos neturi ir neturės.

1.5.       Ieškovas pažymi, kad atsakovė iš esmės neprieštaravo dėl būtent tokio atidalijimo būdo. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose ir duodama paaiškinimus iš esmės nesutiko su kompensacijos dydžiu, o ne su pačiu nekilnojamojo turto atidalijimo būdu. Taigi pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad reikalavimas ½ dalį priteisti vien tik iš atsakovės, kuriai priklauso tik 1/6 viso turto, ir iš jos reikalauti piniginės kompensacijos už ieškovui tenkančią ½ dalį turto, yra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal ieškovo siūlomą variantą pažeistų atsakovės teisėtus interesus ir reikštų ieškovo teisių ir teisėtų interesų suabsoliutinimą atsakovės teisių ir teisėtų interesų sąskaita, taip pat šalių, kaip bendraturčių, teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros iškreipimą, yra neteisinga ir nepagrįsta. Kompensacija būtų priteista ieškovui, perleidus jam nuosavybės teise priklausančią turto dalį (atsakovei sumokėjus kompensaciją, jai atitektų ½ dalis gyvenamojo namo ir ji iš viso turėtų ir valdytų 2/3 dalis gyvenamojo namo, kurio 1/3 dalis kaip priklausė, taip ir priklausytų trečiajam asmeniui).

1.6.       Ieškovui bei atsakovei ir trečiajam asmeniui bendros dalinės nuosavybės teise priklauso ginčo nekilnojamas turtas. Šis turtas yra nedalus. Šiuo atveju yra neprotinga ir neracionalu nustatyti naudojimosi tvarką tokiu nekilnojamuoju turtu. Dėl nuolatinių konfliktų su atsakove, jau nuo 2021 m. ieškovas neturi galimybės naudotis jam priklausančia nekilnojamojo turto dalimi, t. y. atsakovė iš esmės yra užvaldžiusi visą namą, juo viena naudojasi ir ieškovui nesuteikia galimybės netgi pakliūti į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Taigi šiai dienai susidaro tokia situacija, kad ieškovas, nepriklausomai nuo to, kad jam priklauso netgi didesnė dalis nekilnojamojo turto, neturi galimybės nekilnojamuoju turtu naudotis, tuo tarpu atsakovė visiems bendrasavininkams priklausančiu turtu naudojasi viena. Be to, siekiant socialinės taikos, t. y. įvertinus faktines aplinkybes, kad būtent atsakovė viena naudojasi nekilnojamuoju namu, į gyvenamąją namą ieškovo net neįleidžia, viena moka mokėtinus mokesčius, viena prižiūri nekilnojamąjį turtą, yra teisėta ir socialiai teisinga visą nekilnojamąjį turtą palikti atsakovei, o ieškovui priteisti kompensaciją.

1.7.       Kadangi ieškovo su atsakove santykiai išlieka konfliktiški, optimaliausias nekilnojamojo turto atidalijimo būdas yra ieškovui priteisiant kompensaciją pinigais už nekilnojamojo turto dalį, o atsakovei – nekilnojamojo turto dalį natūra. Atsakovė yra trečiojo asmens artima giminaitė. Ir tai yra vienintelis konstruktyvus atidalijimo būdas, kuris labiausiai atitinka visų bendraturčių interesus. Į bylą pateiktas gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų inžinierinių statinių vertės nustatymas patvirtina faktus, kad bendra jo vertė yra 31 000 Eur. Šiuo atveju būtent atsakovė naudojasi ieškovui priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Ieškovas jau nuo 2021 m. nekilnojamuoju turtu nesinaudoja ir jame negyvena, net negali pakliūti į šį turtą. Atsakovė yra darbingo amžiaus, neturinti rimtų sveikatos sutrikimų asmuo, kuri gauna pastovias su darbo santykiais susijusias pajamas ir turi galimybę jam išmokėti pusės nekilnojamojo turto vertės dydžio kompensaciją. Nagrinėjant civilinę bylą atsakovė nepateikė jokių duomenų apie savo turtinę padėtį, kas suponuotų išvadą apie jos negalėjimą išmokėti priteistinos kompensacijos.

11.       Atsiliepimai į apeliacinį skundą nepateikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

13.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo.

14.       Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas (apeliantas) I. B., atsakovė I. S. ir trečiasis asmuo A. V. yra pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai, kuriems pastatas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovui I. B. priklauso ½ pastato, atsakovei I. S. – 1/6 dalis, o trečiajam asmeniui A. V. – 1/3 dalis pastato. Ieškovas byloje įrodinėja, kad atsakovė neleidžia patekti į šį namą, todėl, siekdamas galimybės naudotis nuosavybe, kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti naudojimosi pastatu tvarką, tačiau Šiaulių apylinkės teismas įsiteisėjusiu sprendimu jo ieškinį atmetė, argumentuodamas tuo, jog namas nėra dalus. Kadangi atsakovė, neleisdama ieškovui naudotis jam priklausančia pastato dalimi, pažeidžia ieškovo interesus, todėl ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, nagrinėjamu atveju prašydamas priteisti ½ pastato vertės, priklausančios jam, kompensaciją – 15 500 Eur, šią pastato dalį paliekant atsakovei.

15.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ketvirtojoje knygoje įtvirtinti du skirtingus teisinius padarinius sukeliantys bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai: naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis) ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Esminis jų skirtumas, kad, nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką, bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia, o atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės ši teisė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa jiems paskirtų dalių savininkais ir kiekvienas iš jų naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) arba vienas (ar keli) iš bendraturčių tampa viso turto savininku, o kitam (kitiems) priteisiama kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).

16.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, nes atidalijus bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa savarankiškais turto savininkais ir gali laisvai, be apribojimų naudotis savo nuosavybe; taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas. Ši nuostata taikoma, kai nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Tuo atveju, kai nustatoma, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu, t. y. bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas išmokant kompensaciją taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011).

17.       Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-7636-767/2022 ieškovo ieškinys dėl ginčo namo naudojimosi tvarkos nustatymo buvo atmestas. Teismas nurodytoje byloje, atmesdamas ieškovo ieškinį, pažymėjo, kad namas yra šildomas kietu kuru, name yra įrengta viena virtuvė, techniškai atskirti bendro naudojimo dalis-sanitarinį mazgą, katilinę, taip pat komunikacijas, galimybės nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-7636-767/2022 yra nustatytos prejudicinę reikšmę šiai bylai svarbios aplinkybės pirma, dėl namo savybių nustatyti naudojimosi tvarką nėra galimybės ir netikslinga; antra, ginčo namu, nepaisant turimos nuosavybės dalies, jame naudojasi ir ateityje poreikį naudotis turi atsakovė I. S..

18.       Kasacinio teismo konstatuota, kad teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja laikytis interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje. Taigi konkrečiu atveju teismas gali konstatuoti, kad nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką ar atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra susidėjusiomis aplinkybėmis netikslinga ir neatitiktų šalių interesų gynimo bei derinimo principo, ir racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu pripažinti atidalijimą iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją, tačiau toks teismo sprendimas turi būti teisiškai motyvuotas ir pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 201  m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

19.       Bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo, juo naudojimosi ir disponavimo bendraturčių sutarimu principas (CK 4.75 straipsnis) leidžia daryti išvadą, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies išskyrimo natūra yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio (ar kelių bendraturčių) sutikimui. Jeigu nėra bendraturčių sutarimo dėl šio nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo, tai jis paprastai gali būti taikomas, minėta, tik tuo atveju, kai nėra galimybės nei atidalyti turtą natūra nepadarius jam neproporcingos žalos, nei nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tik tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005, kt.). Tai reiškia, kad šis atidalijimo būdas yra subsidiaraus, išimtinio pobūdžio. Tačiau jeigu teismas konkretaus ginčo atveju nustato, kad būtent šis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas yra racionaliausias ir geriausiai atitinka šalių interesus, tai, atidalydamas iš bendrosios nuosavybės, turi griežtai paisyti įstatymų reikalavimų ir atsižvelgti į teismų formuojamą jų aiškinimo bei taikymo praktiką.

20.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008, kt.). Taigi byloje turi būti nustatyta turto rinkos vertė bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu. Sprendžiant, kuriam iš bendraturčių turtas priteistinas natūra, o kuriam – kompensacija, teismų praktikoje paprastai laikomasi nuostatos, kad kompensacija priteisiama tokį atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą prašančiam taikyti bendraturčiui, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis, siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą, sutinka gauti kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003, kt.). Taip pat svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011, kt.).

21.       Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė daiktinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, neišsiaiškino galimybių rasti šalims tinkamiausią sprendimo būdą, bet esminę reikšmę suteikę aplinkybei, kad atsakovei priklauso tik 1/6 viso turto, ir iš to sprendė, jog atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, pagal ieškovo siūlomą variantą, pažeistų atsakovės teisėtus interesus ir reikštų ieškovo teisių ir teisėtų interesų suabsoliutinimą atsakovės teisių ir teisėtų interesų sąskaita, taip pat šalių, kaip bendraturčių, teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros iškreipimą. Tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta, priimta neišsiaiškinus visų reikšmingų bylos aplinkybių.

22.       Teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų nustatė, kad tiek Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-7636-767/2022, tiek ir šioje byloje ginčo namo bendraturtė I. S. pripažino, kad, nepaisant turimos nuosavybės dalies, tik ji viena naudojasi namu. Be to, atsakovė taip pat abiejose byloje išsakė argumentus dėl galimybės kitam bendraturčiui, t. y. ieškovui sumokėti, jos teigimu, teisingą kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje nepasisakė ir nevertino atsakovės poreikio naudotis visu ginčo namu, nenustatinėjo aplinkybių, kuriam iš bendraturčių turtas labiau reikalingas natūra, nesvarstė ar atidalijimo būdas kai viso turto priteisimo natūra vienam iš bendraturčių, o kitam – kompensacijos pinigais išmokėjimas gali būti taikomas nagrinėjimu atveju, paaiškėjus, jog nėra galimybės nei atidalyti turtą natūra, nei nustatyti naudojimosi juo tvarką. 

23.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovei priklauso tik 1/6 viso turto, t. y. šalims priklauso nevienodos dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje, tačiau šis skirtumas, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nepaneigia atsakovės teisės naudotis nuosavybe natūra ir ieškovo teisės gauti kompensaciją. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė ir jos negalima realiai atidalyti, savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe gali būti nevertinamas kaip labai svarbus, tačiau klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010, kt.).

24.       Minėta, kad, nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas dėl to apskritai nepasisakė, nors šalies galėjimas sumokėti kompensaciją turi būti pagrįstas byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais apie jos turtinę padėtį ir tik nustačius, kad šalis to negali padaryti, svarstytina galimybė taikyti kitokį bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012). Be to, pirmosios instancijos teisme nebuvo išsiaiškinta, kokia yra turto rinkos vertė, nepareikalauta šalių pateikti patikimų turto vertės įrodymų.

25.       Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų masto bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visu mastu naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).

26.       Remdamasi pirmiau šioje nutartyje išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, neištyrė esminių bylos aplinkybių. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl bylos procesą būtina pakartoti. Dėl nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės naujais aspektais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisme neišsiaiškinus visų įrodinėjimo dalyką byloje sudarančių aplinkybių, neatskleidus bylos esmės, aptariamoje dalyje teismo procesinis sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal tirtinų aplinkybių mastą bei pobūdį bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

27.       Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamo ginčo baigtį, kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės, todėl dėl jų nepasisakoma. Grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti, toliau nepasisakoma ir nesprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo atlikto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, taip pat dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :        

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Evaldas Burzdikas

                Egidijus Tamašauskas

                Lina Žemaitienė