Administracinė byla Nr. eA-2754-492/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03452-2016-6
Procesinio sprendimo kategorija 55.1.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. S. pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. S. skundą atsakovui Lietuvos darbo biržai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja G. S. su 2016 m. rugpjūčio 26 d. skundu kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Lietuvos darbo biržos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorės 2016 m. liepos 29 d. įsakymą Nr. K-233 „Dėl Užimtumo rėmimo skyriaus ES paramos valdymo poskyrio vedėjos G. S. atleidimo iš pareigų“; 2) pripažinti atleidimą neteisėtu ir grąžinti pareiškėją į Užimtumo rėmimo skyriaus Europos Sąjungos paramos valdymo poskyrio vedėjos (A lygio 14 kategorijos I kvalifikacinės klasės) arba lygiavertes pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos (nuo 2016 m. rugsėjo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti teismo išlaidų atlyginimą.
Atsakovas Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjos G. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjos G. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino Lietuvos darbo biržos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorės 2016 m. liepos 29 d. įsakymą Nr. K-233 „Dėl Užimtumo rėmimo skyriaus ES paramos valdymo poskyrio vedėjos G. S. atleidimo iš pareigų“, grąžino G. S. į valstybės tarnautojos (A lygis, 14 kategorija, I kvalifikacinė klasė) pareigas Lietuvos darbo biržoje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 605 Eur teismo išlaidų. Kita pareiškėjos skundo dalis buvo atmesta.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pareiškėjos prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo netenkino, konstatavusi, kad nebuvo pateikta duomenų apie G. S. pavedimą advokatui Tomui Lukoševičiui atstovauti ją apeliacinės instancijos teisme.
II.
Pareiškėja G. S. elektroninėmis ryšio priemonėmis per atstovą pateikė 2017 m. kovo 6 d. pareiškimą, įvardytą prašymu, kuriame prašo priimti papildomą sprendimą dėl teismo išlaidų administracinėje byloje Nr. eA-2754-492/2017 jai priteisimo.
Pareiškėjos nuomone, teismo išlaidų jai priteisimo klausimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtame sprendime iš esmės liko neišnagrinėtas, kadangi G. S. pateikti duomenys apie patirtas teismo išlaidas nebuvo tinkamai įvertinti.
Pažymi, kad teisėjų kolegija 2017 m. kovo 1 d. nutartyje pasisakydama dėl pareiškėjos prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo nurodė, kad byloje yra pateikta G. S. 2016 m. rugpjūčio 25 d. atstovavimo sutartis su advokatu Justinu Borevičiumi, advokato Tomo Lukoševičiaus 2016 m. gruodžio 21 d. sąskaita už teisines paslaugas, 2016 m. gruodžio 26 d. akcinės bendrovės SEB banko mokėjimo nurodymas šiam advokatui 900 Eur sumai, tačiau nėra duomenų apie pareiškėjos pavedimą advokatui Tomui Lukoševičiui atstovauti ją apeliacinės instancijos teisme, todėl nėra pagrindo tenkinti G. S. prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo. Pareiškėja paaiškina, kad advokatai Justinas Borevičius ir Tomas Lukoševičius dirba toje pačioje advokatų kontoroje Borevičius ir partneriai. Tokie duomenys yra nurodyti teismui pateiktoje atstovavimo sutartyje bei 2016 m. gruodžio 21 d. sąskaitoje už teisines paslaugas. Pažymi, kad yra natūralu, jog advokatams dirbant vienoje kontoroje, jie bendradarbiauja, bei egzistuoja atitinkamas vidinis darbų pasiskirstymas, susijęs su atstovavimu, konsultavimu ar procesinių dokumentų rengimu. Analogiškai tarpusavio susitarimu yra paskirstomas honoraras už šių darbų atlikimą, sąskaitą klientui išrašant būtent tam advokatui, kuris ir rengė procesinius dokumentus ar teikė konsultacijas. Aplinkybę, kad tarp dviejų advokatų kontoros Borevičius ir partneriai advokatų buvo vidinis susitarimas dėl pareiškėjos procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teismui rengimo, patvirtina ir tai, kad būtent su G. S. galiojančią atstovavimo sutartį turintis advokatas Justinas Borevičius per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą pateikė pareiškėjos atsiliepimą į apeliacinį skundą bei tos pačios kontoros advokato Tomo Lukoševičiaus G. S. išrašytą sąskaitą už procesinių dokumentų rengimą. Tai reiškia, kad advokatas Justinas Borevičius nebuvo nutraukęs pareiškėjos atstovavimo bylai esant apeliacinės instancijos teisme, toliau vykdė savo, kaip atstovo, pareigas, o G. S. buvo tinkamai atstovaujama. Aplinkybė, kad tos pačios advokatų kontoros advokatai tarpusavio susitarimu pasiskirsto iš kliento gautą užmokestį ir susitaria, kuris iš jų išrašys sąskaitą už teisinių paslaugų teikimą, negali apriboti pareiškėjos teisės į teismo išlaidų atlyginimą. Taigi, vien tai, kad byloje nebuvo pateikta tarp G. S. ir advokato Tomo Lukoševičiaus sudaryta atstovavimo sutartis, nereiškia, jog pareiškėja nebuvo tinkamai atstovaujama apeliacinės instancijos teisme ir neturi teisės į teismo išlaidų atlyginimą.
Pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos G. S. prašymui dėl teismo išlaidų patenkinti – atsakovo apeliacinis skundas buvo atmestas ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas buvo patenkintas iš dalies, taip pat apeliacinės instancijos teismui per nustatytą terminą buvo pateikti G. S. patirtas teismo išlaidas patvirtinantys duomenys. Dėl šių priežasčių teismo sprendimo dalį, kurioje iš esmės liko neišspręstas teismo išlaidų klausimas, pareiškėja laiko visiškai nepagrįsta, o išvadą, apie nesantį pagrindą teismo išlaidoms priteisti – kaip padarytą tinkamai neįvertinus byloje pateiktų įrodymų bei advokatų veikimo partnerystės pagrindu toje pačioje advokatų kontoroje Borevičius ir partneriai (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 27 straipsnis).
G. S. atkreipia teismo dėmesį, kad byloje atmetus atsakovo apeliacinį skundą, tačiau iš esmės neišsprendus įrodymais pagrįsto pareiškėjos prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo, toks teismo sprendimas akivaizdžiai pažeistų G. S. – bylą laimėjusios šalies – teises bei jos teisėtus lūkesčius ir tokia situacija nebūtų pateisinama nei teisingumo, nei šalių procesinio lygiateisiškumo požiūriu, o teismo sprendimas neužtikrintų visapusiško teisingumo, kadangi, nors priimtas teismo sprendimas iš esmės yra palankus G. S., tačiau pareiškėja akivaizdžiai nukentėtų tuo aspektu, kad vien dėl teismo įvardyto formalaus trūkumo negautų visiškai jokio savo teisminei gynybai skirtų išlaidų atlyginimo.
Atsakovas Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo pareiškėjos G. S. prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo netenkinti.
Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalies analize bei teismų praktika, teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartyje klausimas dėl pareiškėjos patirtų teismo išlaidų atlyginimo yra išnagrinėtas ir aiškiai nurodyta, kad nesant duomenų apie pareiškėjos pavedimą atstovauti apeliacinės instancijos teisme advokatui Tomui Lukoševičiui, nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo. Taigi, klausimas dėl G. S. patirtų teismo išlaidų atlyginimo teismo nutartyje buvo išspręstas ne pareiškėjos naudai, o G. S., nesutikdama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, bando ją apskųsti, nors ši nutartis yra neskundžiama.
Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažymi, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. 2016 m. rugpjūčio 25 d. atstovavimo sutartis buvo sudaryta tarp pareiškėjos ir advokato Justino Borevičiaus, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartyje pagrįstai konstatuota, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie G. S. pavedimą advokatui Tomui Lukoševičiui atstovauti ją apeliacinės instancijos teisme. Jeigu, kaip teigia pareiškėja, advokatų kontoroje Borevičius ir partneriai egzistavo vidinis susitarimas dėl jos procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teismui rengimo su Tomu Lukoševičiumi, šis pasiskirstymas turėjo atsispindėti tarp G. S. ir advokato Justino Borevičiaus sudarytoje 2016 m. rugpjūčio 25 d. atstovavimo sutartyje.
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog kaip advokato ar jo padėjėjo įgalinimus patvirtinantis dokumentas gali būti pateikiamas tiek orderis, tiek teisinių paslaugų teikimo ar kita su klientu pasirašyta sutartis. Teikdama atsiliepimą į Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą, pareiškėja nepateikė nei orderio, nei sutarties su advokatu Tomu Lukoševičiumi dėl teisinių paslaugų jai teikimo. 2016 m. rugpjūčio 25 d. atstovavimo sutartyje advokatui Tomui Lukoševičiui taip pat nėra suteikti įgaliojimai G. S. vardu teikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl jos prašymo argumentai, kad buvo visos sąlygos pareiškėjos prašymui dėl teismo išlaidų patenkinti, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.
Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomone, pareiškėja savo prašyme nepagrįstai remiasi šalių lygiateisiškumo principu. Pagal teismų praktiką, nors teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis pakelti teismo išlaidų naštą, tačiau aplinkybė, jog jo prašymas buvo patenkintas visiškai, pačios savaime nepatvirtina teisės gauti iš kitos šalies visų savo išlaidų atlyginimą, nes yra galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas. Teigia, kad G. S. tinkamai nepagrindė teismo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, todėl priteisus jai tinkamai nepagrįstas atstovavimo išlaidas, būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atžvilgiu.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
III.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija pareiškėjos prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo išnagrinėjo atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Papildomo sprendimo priėmimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant teismas, priėmęs byloje sprendimą, proceso dalyvių pareiškimu arba savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Taigi, papildomas teismo sprendimas gali būti priimtas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų materialinių teisinių reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio normos yra skirtos administracinei bylai nagrinėti pirmosios instancijos teisme, tačiau pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnį, šios taisyklės yra taikomos ir apeliaciniame procese. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, gavęs pareiškėjos pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo, privalo jį išnagrinėti.
Apeliaciniame skunde pareiškėja G. S. prašė priteisti jai teismo išlaidų atlyginimą ir šis procesinio pobūdžio reikalavimas teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 1 d. nutartyje buvo išspręstas, t. y. prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo buvo atmestas. Iš pareiškėjos 2017 m. kovo 6 d. pareiškimo, įvardyto prašymu, dėl papildomo sprendimo priėmimo akivaizdu, kad G. S. iš esmės išreiškia savo nesutikimą su priimtu procesiniu sprendimu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie aspektai negali būti pareiškimo dėl papildomo sprendimo priėmimo objektu, nes jie niekaip nepatvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų priimti papildomą teismo sprendimą egzistavimo. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos priimti papildomą sprendimą, pareiškėjos G. S. pareiškimas dėl papildomo sprendimo priėmimo turi būti atmestas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 97 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos G. S. 2017 m. kovo 6 d. pareiškimą, įvardytą prašymu, dėl papildomo sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2754-492/2017 priėmimo atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė