Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-412/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.3; 2.1.6.1; 1.2.23.3
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, teisėjų Viktoro Aiduko, Rimanto Baumilo, Egidijaus Bieliūno, Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus, Prano Kuconio, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Jono Prapiesčio, Aldonos Rakauskienės, Benedikto Stakausko, Josifo Tomaševičiaus, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei R. Kriščiūnaitei,
gynėjui advokatui I. Kaganui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. ir jo gynėjo kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį – aštuoneriems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – dešimčiai metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų dviem mėnesiams.
Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį R. L. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti D. M. ir M. N., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atleistas A. L. kaip asmuo, aktyviai padėjęs atskleisti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 23 d. nuosprendis, kuriuo Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. liepos 1 d. nuosprendis pakeistas: R. L. nusikalstama veika iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 260 straipsnio 1 dalį, paskiriant laisvės atėmimą ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, iš dalies pridėta bausmė, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė R. L. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų vienam mėnesiui.
Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. L. nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 7 d., apie 12.00 val., Klaipėdoje, prie ,,duomenys neskelbtini“ namo, savo automobilyje BMW 525 (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“) iš M. N. įgijo 98,658 g šviesios spalvos miltelių, kuriuose buvo didelis kiekis – 11,277 g – psichotropinės medžiagos amfetamino, ir tą pačią dieną, apie 14.30 val., tuo pačiu automobiliu neteisėtai nugabeno prie ,,duomenys neskelbtini“ namo, kur už 1200 Lt perpardavė nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau – NVIM) dalyviui liudytojui „Artūrui“, kuriam taikomas anonimiškumas (toliau – liudytojas ,,Artūras“).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, konstatavo, kad R. L. ir M. N. 2004 m. balandžio 7 d. neteisėtai disponavo nedideliu amfetamino kiekiu, nes didelis jo kiekis yra daugiau kaip 20 g, todėl šią jų nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 260 straipsnio 1 dalį.
Be to, R. L. nuteistas už tai, kad 2004 m. balandžio 15 d., apie 16.00 val., prie baro ,,duomenys neskelbtini“, turėdamas tikslą toliau platinti iš M. N. įgijo 1007,330 g šviesios spalvos miltelių, kuriuose buvo 195,010 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, ir tą pačią dieną, apie 17.30 val., atgabeno į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią ,,duomenys neskelbtini“, kur už 11 000 Lt perpardavė NVIM dalyviui liudytojui „Artūrui“.
Kasaciniais skundais, kurie savo turiniu yra visiškai vienodi, nuteistasis R. L. ir jo gynėjas prašo teismų sprendimus dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo panaikinti ir jį – R. L. – išteisinti.
Kasatoriai nurodo, kad R. L. buvo kurstomas (provokuojamas) padaryti nusikalstamą veiką, todėl NVIM metu gauti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes jie gauti neteisėtais būdais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Tiek ikiteisminis, tiek teisminis tyrimas atlikti neišsamiai ir neobjektyviai. NVIM sankcionavimo teisėtumą ir pagrįstumą, išsamiau nemotyvuodami, teismai formaliai pagrindė liudytojo ,,Artūro“ parodymais, telefoninių pokalbių suvestinėmis, vaizdo įrašu, kitais įrodymais. Teismai netyrė bei nevertino R. L. teisinančių aplinkybių, dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK reikalavimus, nustatytus apkaltinamajam nuosprendžiui, nes darant tokias išvadas neįvardijama, kurie pokalbiai, kokios pasakytos frazės, koks vaizdo įrašo epizodas, kokie vaizdo įraše padaryti R. L. veiksmai rodo, kad jis ankščiau bendravo su narkotikų prekeiviais, pagaliau, kas yra tie prekeiviai.
Kasatorių nuomone, nuosprendyje turėjo būti nurodyti Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) 9 straipsnyje apibrėžti išsamūs operatyvinio tyrimo pagrindai, o ne apsiribota abstrakčiais pasisakymais. Teismai neįvertino, kad R. L. anksčiau neteistas, dėl jo nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, 13 metų jis dirbo policijoje, buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidento padėkos raštu. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad R. L. nebuvo provokuojamas, remiasi apklaustų liudytojų V. G., M. A. Y. A., D. N. parodymais, kurie ir buvo vieni šio nusikaltimo provokatorių, o D. N. yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, nes pats asmeniškai dalyvavo atliekant operatyvinius veiksmus. Be to, išnagrinėjus bylą nepasitvirtino, kad R. L. prekiavo šaunamaisiais ginklais ir sprogstamosiomis medžiagomis, kad gabeno narkotines ir psichotropines medžiagas į Kaliningrado sritį, Vokietiją, Švediją. Taigi visos bylos aplinkybės patvirtina, kad valstybės institucijos neturėjo informacijos apie R. L. daromas ar rengiamas daryti nusikalstamas veikas, todėl apskritai nebuvo pagrindo pradėti operatyvinį tyrimą. Be to, kasatorių nuomone, informacijos dėl NVIM patvirtinimo slaptumas ne tik pažeidžia žmogaus teises, nes kaltinamajam ir jo gynėjui atimama teisė paneigti įslaptintos medžiagos objektyvumą, išsakyti nuomonę dėl kaltinimų pagrįstumo, bet ir sudaro galimybę tą informaciją klastoti.
Kasatoriai, vertindami ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus R. L., taip pat liudytojų N. N., „Artūro“ parodymus, specialistų ir ekspertų išvadas, 2004 m. rugsėjo 27 d. prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kitus bylos duomenis (narkotinių medžiagų poėmis iš liudytojo „Artūro“ padarytas be kviestinių, ant R. L. rankų, rūbų ir jo automobilyje šių medžiagų pėdsakų nerasta), teigia, kad šių duomenų pagrindu negalima daryti kategoriškos išvados, jog R. L. abiem atvejais liudytojui „Artūrui“ pardavė būtent narkotinių medžiagų, todėl vien šiuo pagrindu R. L. turi būti išteisintas.
Kasatoriai nurodo, kad liudytojo „Artūro“ parodymai negali būti vertinami kaip įrodymai ir jais negalima pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio, nes jo parodymai nepatikimi, jų negalima patikrinti BPK numatytais procesiniais veiksmais (pvz., patikrinti parodymus vietoje), jie nebuvo patikrinti ir teisminio nagrinėjimo metu. Liudytojo ,,Artūro“ 2004 m. balandžio 15 d. ikiteisminio tyrimo metu ir 2005 m. balandžio 28 d. teisme duoti parodymai yra visiškai vienodi, todėl kasatoriai mano, kad liudytojas apskritai nebuvo apklaustas teisėjų kolegijos, o jo parodymai tiesiog buvo perrašyti. Be to, kasatoriai mano, kad šis liudytojas su R. L. susitiko neatsitiktinai: ikiteisminio tyrimo metu liudytojas tvirtino, kad A. nepažįsta, tačiau 2004 m. balandžio 6 d. pokalbis su R. L. patvirtina, kad A. jis pažįsta, tačiau tai neigia norėdamas įrodyti, jog su R. L. susipažino atsitiktinai. Advokato pateikta teismui pažyma patvirtina, kad 2004 m. kovo 17 d. viešbutyje ,,duomenys neskelbtini“ gyveno Libano pilietis A. A. Ch. Būtent šiame viešbutyje R. L. pirmą kartą susitiko su provokatoriumi A. tarpininkaujant provokatoriui V. G., taip pat A. iniciatyva ir su liudytoju ,,Artūru“.
Taigi kasatoriai daro išvadą, kad nesant nei vieno šaltinio, galinčio patvirtinti informaciją, kad R. L. buvo ginklų ir narkotinių medžiagų prekeivis, laikytina, kad nebuvo pagrindo pradėti operatyvinį tyrimą, todėl pats NVIM panaudojimas buvo neteisėtas. Be to, operatyvinio tyrimo duomenys patvirtina, kad saugumo darbuotojai pirmieji rodė iniciatyvą, nustatė užsakomų narkotinių medžiagų kiekį ir rūšį, liudytojas ,,Artūras“ taip pat buvo iniciatyvus: nurodė susisiekimo būdą, slaptažodį, žodžių reikšmę ir pan. Taigi, kasatorių nuomone, operatyvinio tyrimo duomenys patvirtina, kad saugumo pareigūnai neapsiribojo vien tik pasyviu R. L. veiklos tyrimu, bet darė tokio pobūdžio įtaką, kad sukurstytų jį maksimaliai nusikalsti. Ši jų daroma įtaka lėmė R. L. nusikalstamos veikos sunkumo laipsnį – nuo jų užsakyto narkotinių medžiagų kiekio priklausė R. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimas. Kasatoriai prašo atkreipti dėmesį į tai, kad byloje nenustatyta, jog R. L. turėjo daugiau narkotikų, negu prašė saugumo pareigūnai, taip pat kad jis buvo linkęs daryti nusikaltimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 22 d. nutartimi R. L. byla perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinei sesijai.
Kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.
Dėl operatyvinio tyrimo pradėjimo ir NVIM teisėtumo
Vienas esminių kasatorių argumentų, kad nebuvo duomenų, jog R. L. buvo ginklų ir narkotinių medžiagų prekeivis, todėl nepagrįstai pradėtas operatyvinis tyrimas ir paties NVIM panaudojimas buvo neteisėtas bei nepagrįstas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija konstatuoja, kad nusikalstamos veikos ir ją padariusių asmenų išaiškinimas šiuo konkrečiu atveju susideda iš dviejų stadijų: operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo. Operatyvinę veiklą reglamentuoja OVĮ. Vienas operatyvinio tyrimo pagrindų yra, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, arba apie tokį nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (OVĮ 9 straipsnio 1 punktas). Bylą nagrinėjant teisme operatyvinė informacija, kad R. L., dar prieš pradedant operatyvinį tyrimą, neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir jas platino, pasitvirtino: ikiteisminio tyrimo teisėjui R. L. pripažino, kad į šią veiklą jį įtraukė M. N.; iš 2004 m. balandžio 7 d. telefoninių pokalbių turinio tarp R. L. ir M. N. akivaizdu, kad ,,praeitą kartą ėmė 50, o dabar reikia 100“ (nors kalba užuominomis, tačiau aišku, kad kalbama apie narkotines medžiagas); liudytojas „Artūras“ parodė, kad jam R. L. pasiūlė įsigyti narkotinių medžiagų ir apie tai jis pranešė atitinkamai institucijai; be to, liudytojas D. N. (Valstybės saugumo departamento pareigūnas) apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad Valstybės saugumo departamentas turėjo operatyvinės informacijos, jog R. L. neteisėtai disponuoja narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Taigi teisėsaugos pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos, kad R. L. daro sunkius nusikaltimus, nes neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti yra sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis, 260 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl operatyvinis tyrimas pradėtas pagrįstai ir teisėtai. Pagal OVĮ 3 straipsnio 5 dalį vienas operatyvinių veiksmų yra NVIM taikymas. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį NVIM sankcionuoja generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti pavaduotojai pagal operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą. Teikime, be kitų duomenų, nurodomi duomenys apie asmenis, kurie atliks veiksmus pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, taip pat modelio trukmė. NVIM šioje byloje sankcionuotas generalinio prokuroro pavaduotojo 2004 m. kovo 16 d. (Nr. S4-05 S) dėl R. L. ir kitų galbūt su juo susijusių asmenų siekiant išaiškinti BK 253, 259 ir 260 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas, vadovaujantis minėta OVĮ norma.
Tačiau, kad teismas pripažintų NVIM surinktus duomenis įrodymu byloje, nepakanka, kad NVIM būtų sankcionuotas nepažeidžiant OVĮ nuostatų, bet ir pats jo realizavimas turi būti teisėtas – taikant NVIM negalima asmens provokuoti padaryti nusikalstamos veikos. Juo gali būti tik prisidedama prie tęstinių ar trunkamųjų nusikalstamų veikų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikalstamų veikų. Pagal OVĮ 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Provokacijos sąvoka taip pat išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-52/2001. Pagal ją provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikalstamą veiką, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Provokacija, kaip veika, gali reikštis kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį įtikinėjant, grasinant, šantažuojant, prašant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jo apsisprendimui elgtis nusikalstamai.
NVIM panaudojimas būtų buvęs neteisėtas, jei slaptasis jo dalyvis – liudytojas „Artūras“ – būtų provokavęs R. L. nusikalsti. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai tyrė R. L. versiją dėl provokavimo, papildomai apklausė liudytojus V. G., M. A. Y. A., D. N. bei remdamasis įrodymų visuma padarė pagrįstą išvadą, kad jis nebuvo provokuojamas nusikalsti, nes NVIM dalyvis liudytojas „Artūras“ aktyviais veiksmais neragino gauti, o po to jam parduoti psichotropinių medžiagų, taip pat neįkalbinėjo R. L. parduoti psichotropinių medžiagų, šiam nesutikus to daryti.
Net ir sutikus su kasatorių nurodytomis aplinkybėmis, kad R. L. su liudytoju „Artūru“ susitiko ne atsitiktinai, o pastarasis paskambinęs prisistatė, kad jis nuo A., ši aplinkybė neduoda pagrindo išvadai, kad tokiu būdu R. L. buvo provokuojamas, nes tai buvo tik kontakto užmezgimas. Iš pokalbių turinio matyti, kad liudytojui „Artūrui“ pasakius: ,,...yra toks dalykas. Reikia šimto gramų“, R. L. paklausia: ,,tiek mažai?“ (T. 1, b. l. 16). Taigi A. L. neklausia, kokios medžiagos reikia, jam aišku apie kokią medžiagą kalbama, o klausimas ,,tiek mažai?“ parodo, kad jis pats nusprendė elgtis nusikalstamai, t. y. parduoti psichotropines medžiagas liudytojui ,,Artūrui“. Šis jokiais veiksmais neskatino, o tik prisidėjo prie daromos nusikalstamos veikos. NVIM taikymas R. L. nevaržė jo pasirinkimo laisvės, nes, užuot pardavęs psichotropines medžiagas, galėjo pasirinkti kitą teisėtą elgesio variantą: atsisakyti daryti nusikalstamą veiką ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie kurstymą padaryti nusikalstamą veiką, bet to nepadarė. Taigi kasatorius R. L. nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija konstatuoja, kad operatyvinis veiksmas – NVIM – ir techninės priemonės, atliekant šį veiksmą, panaudoti pagrįstai ir teisėtai, nepažeidžiant OVĮ reikalavimų; NVIM realizuotas teisėtai, taigi ir NVIM metu gauti duomenys yra teisėti ir atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, todėl pagrįstai pripažinti įrodymais.
Dėl BPK 171 straipsnio 1 dalies taikymo
Operatyvinės veiklos metu surinkus tam tikrus duomenis, iš kurių galima padaryti išvadą apie nusikalstamos veikos sudėtį veikoje, tuoj pat turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas. Tokia nuostata išplaukia iš BPK 2 straipsnio turinio, kur nurodyta ,,prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.“ Liudytojui ,,Artūrui“ 2004 m. balandžio 7 d. nupirkus iš R. L. apie 100 g amfetamino buvo būtina nustatyti, kokia tai psichotropinė medžiaga ir jos kiekį, nes šie duomenys reikšmingi nusikaltimo sudėties kvalifikavimui. Siekdamas išsiaiškinti šiuos duomenis, operatyvinio tyrimo pareigūnas, vadovaudamasis OVĮ 7 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2004 m. balandžio 8 d. davė užduotį specialistui, kuris 2004 m. balandžio 15 d. pateikė savo išvadą, kad tyrimui pateiktuose 98,658 g milteliuose yra 11,277 g psichotropinės medžiagos amfetamino ir būtent šią dieną – 2004 m. balandžio 15 d. – buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl psichotropinių medžiagų platinimo. Taigi BPK 171 straipsnio 1 dalies nuostata, kad ikiteisminio tyrimo įstaigai nustačius nusikalstamos veikos požymius, tuoj pat pradedamas ikiteisminis tyrimas, nebuvo pažeista.
Dėl tęstinės veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį
Vadovaudamasi BPK 376 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, leidžiančia teismui, nagrinėjančiam kasacinę bylą, pritaikyti įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija patikrino R. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimo teisingumą, nors dėl to kasacinis skundas ir nepaduotas.
BK 63 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, 10 dalyje pasisakyta dėl tęstinės nusikalstamos veikos, tačiau jos turinys detaliau neaprašytas. Pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Esant tokiai įstatymo formuluotei didelę svarbą įgauna baudžiamojo įstatymo aiškinimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pavyzdžiui, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir t. t. Kasacinė byla Nr. 2K-307/2007).
Apeliacinės instancijos teismas R. L. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo kaip dvi atskiras veikas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį (veikos padarytos atitinkamai 2004 metų balandžio 7 ir 15 dienomis). Jos buvo išaiškintos panaudojant NVIM. Siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, labai svarbu tiksliai nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius, nes nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Subjektyviuosius požymius apibūdina kaltė, tikslas, motyvas. Norėdami tiksliai nustatyti R. L. veikos subjektyviuosius požymius, teismai privalėjo išanalizuoti jo ir NVIM dalyvio liudytojo ,,Artūro“ pokalbius. Iš pokalbių turinio matyti, kad liudytojui „Artūrui“ pasakius: ,,...yra toks dalykas. Reikia šimto gramų“, R. L. paklausia: ,,tiek mažai?“, tuomet ,,Artūras“: ,,Na matai, norim pavyzdžiui...“ (T. 1, b. l. 16). Pokalbių turinys ir tolesni nuteistojo R. L. bei liudytojo ,,Artūro“ veiksmai (R. L. abu kartus psichotropines medžiagas įgijo iš to paties šaltinio – nuteistojo M. N. – ir pardavė liudytojui ,,Artūrui“) patvirtina, kad R. L. veiksmus lėmė ne tik pirkėjo sumanymas pirkti didesnį psichotropinės medžiagos kiekį, įsitikinus jos kokybe, bet ir R. L. noras kuo didesnį tos psichotropinės medžiagos kiekį išplatinti, siekiant kuo daugiau uždirbti. Esant tokioms aplinkybėms R. L. nusikalstami veiksmai vertintini kaip tęstinis nusikaltimas, nes jie buvo atlikti pagal vieną sumanymą, turint konkretų tikslą – daugiau uždirbti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinei sesijai konstatavus, kad R. L. padarė tęstinę veiką, kurią žemesnės instancijos teismai kvalifikavo kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, šie jo veiksmai kvalifikuotini kaip viena nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Taigi teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byla nagrinėjama pagal nuteistojo R. L. ir jo gynėjo kasacinius skundus, todėl nėra pagrindo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti griežtesnės bausmės, nei buvo paskyręs pirmosios instancijos teismas, nors veikos apimtis ir padidėjo.
Dėl kasacinių skundų kitų argumentų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija konstatuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne vien liudytojo ,,Artūro“ parodymais, o išnagrinėtų ir aptartų įrodymų visuma. Priešingai nei teigia kasatoriai, liudytojo ,,Artūro“ parodymai buvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais – pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 282 straipsnio nuostatomis, apklausė šį liudytoją, liudytojas atsakė į gynėjų pateiktus klausimus, buvo ištirti rašytiniai bylos duomenys, kurie patvirtino liudytojo parodymus, kad jam buvo parduota psichotropinė medžiaga – amfetaminas.
Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, patikrino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą, kuris motyvuotai aptartas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai atsakant į nuteistojo R. L. gynėjo apeliacinio skundo esminius argumentus. Apeliacinės instancijos teismas neprivalo pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną skundo argumentą, šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir į kiekvieno atvejo aplinkybes. Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijama, kad R. L. abiem atvejais liudytojui „Artūrui“ pardavė būtent psichotropines medžiagas, paliekami nenagrinėti, nes jais iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. liepos 1 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 23 d. nuosprendžių dalis dėl R. L. pakeisti.
R. L. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir paskirti laisvės atėmimą dešimčiai metų.
Kitas nuosprendžių dalis dėl R. L. palikti nepakeistas.
Teisėjai Albinas Sirvydis Viktoras Aidukas
Rimantas Baumilas Egidijus Bieliūnas
Valerijus Čiučiulka Olegas Fedosiukas
Antanas Klimavičius Pranas Kuconis
Vytautas Piesliakas Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis Aldona Rakauskienė
Benediktas Stakauskas Josifas Tomaševičius
Lidija Liucija Žilienė Vytautas Masiokas