Civilinė byla Nr. 3K-3-25/2014 (S)

                   Teisminio proceso Nr. 2-02-3-12437-2012-9

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija 130.1.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 31 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:  Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Transtira“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės   8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Transtira“ ieškinį atsakovui Gruber Logistcs SpA dėl žalos regreso tvarka priteisimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Skundo esmė

Byloje kilęs alternatyvaus teismingumo taikymo klausimas.

Ieškovas 2012 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą, prašydamas priteisti regreso tvarka iš atsakovo Italijos kompanijos Gruber Logistics SpA 20 000 Lt žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. kovo 1 d. sudarė su atsakovu bendradarbiavimo krovinių pervežimo srityje sutartį. Vykdant darbus pagal šią sutartį, įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sužalotas ieškovo darbuotojas R. Z. Jis dėl patirto kūno sužalojimo kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su 200 000 Lt ieškiniu darbdaviui (ieškovui) neturtinei žalai atlyginti. Šioje byloje šalys pasirašė taikos sutartį, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi ją patvirtino ir bylą nutraukė. Ieškovas, vykdydamas taikos sutarties sąlygas, 2011 m. gruodžio 28 d. sumokėjo R. Z. 20 000 Lt. Dėl to jis su regresiniu reikalavimu kreipėsi į teismą, prašydamas jo patirtą žalą priteisti iš atsakovo, nes manė, kad žala padaryta dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 14 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį. Teismas ex officio patikrino jurisdikciją byloje, nes atsakovas yra Italijos Respublikos juridinis asmuo, todėl ginčas turi tarptautinį elementą. Atsižvelgęs į Reglamento Nr. 44/2001           5 straipsnio 3 punkte nustatytą alternatyvaus teismingumo taisyklę ir į tai, kad žala padaryta Italijos Respublikoje, teismas sprendė, jog ieškinys turi būti reiškiamas Italijos Respublikos teisme.

              Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi atmetė ieškovo atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovas žalos patyrė pagal Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio     23 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį sumokėjęs darbuotojui 20 000 Lt žalai atlyginti. Pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) 2 straipsnyje nustatytą bendrąją jurisdikcijos taisyklę bylos valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, turi būti keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose. Pagal Reglamento alternatyviąją specialiosios jurisdikcijos taisyklę (Reglamento 5 straipsnio 3 dalis), bylos, susijusios su teisės pažeidimais, deliktais ar kvazideliktais, jurisdikciją turi ir atitinkamos vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teismai. Vieta, kurioje atsirado žala, laikoma tiesioginė žalos atsiradimo vieta, t. y. ta vieta, kurioje kilo delikto ar lygiaverčio veiksmo, sukuriančio atsakomybės pagrindus, žalingi padariniai. Kitoks ,,žalos vietos“ aiškinimas galėtų lemti, kad bylą faktiškai nagrinėtų teismas, neturintis ryšio su ginčo dalyku ir negalintis užtikrinti įrodymų efektyvumo. Vien faktas, kad ieškovas savo darbuotojui patirtą žalą atlygino Lietuvoje taikiai su juo susitardamas, neleidžia teigti, jog atsirado pakankamas nagrinėjamos bylos ir Lietuvos ryšys, dėl kurio byla galėtų būti nagrinėjama Lietuvoje. Nors atsakovas išdėstė savo atsikirtimus į ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-2846-585/2011, tačiau jis byloje buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Į nurodomą bylą pateikti atsakovo atsikirtimai nesudaro pagrindo teigti, kad jis sutinka su ieškinio reikalavimais šioje byloje.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui spręsti ieškinio priėmimo klausimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė Reglamento Preambulės 12 punktą, kuriame  nurodoma, jog jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą, alternatyvųjį jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgus į glaudų teismo ir bylos ryšį arba siekiant padėti tinkamai įvykdyti teisingumą. Civilinė byla Nr. 2-2846-585/2011 dėl žalos atlyginimo pagal ieškovo R. Z. ieškinį atsakovui UAB ,,Transtira“ buvo nagrinėta Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas pagal šioje byloje pareikšto ieškinio aplinkybes padarė išvadą, kad byla turi glaudų ryšį su Italija – joje įvyko žalą sukėlęs įvykis, atsirado žala, o faktas, jog ieškovas Lietuvoje atlygino savo darbuotojui padarytą žalą, neleidžia pagrįsti pakankamo bylos ir Lietuvos ryšio. Su tokia išvada sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai konstatavo glaudų bylos ryšį su Italija, nes jau išnagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, kurioje atsakovas dalyvavo trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, buvo nagrinėjamos visos nelaimingo atsitikimo aplinkybės. Šioje nagrinėtoje byloje atsakovas nurodė nemažai aplinkybių, kurios  svarbios taikant Reglamento Preambulės 12 punktą: 2010 m. liepos 7 d. atsiliepime atsakovas neneigė, kad nelaimingas atsitikimas įvyko jo teritorijoje, jį sukėlė atsakovo darbuotojas (krautuvo vairuotojas), be to, atsakovas  nereiškė prieštaravimų R. Z. ir ieškovui pasirašant taikos sutartį, neskundė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis. Dėl to, kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad ši byla turi glaudų ryšį su Vilniaus apygardos teismo išnagrinėta civiline byla Nr. 2-2846-585/2011 – šioje byloje yra surinkti visi bylai teisiškai reikšmingi įrodymai.

2. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė Reglamento 5 straipsnio             3 punkto nuostatą. Pagal kasatoriaus nurodomą Reglamento 5 straipsnio 3 punkto nuostatą valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme. Kasatorius pažymi, kad pagal ESTT praktiką ši Reglamento nuostata turi būti suprantama ir kaip vieta, kurioje atsirado žala, ir kaip ją sukėlusio įvykio vieta (Europos Sąjungos Teisingumo Teismas sprendimas, priimtas Handelskwekerij G. J. Bier B.V. v Minės de Potasse d'Alsace S. A. (case 21/76). Tokio aiškinimo laikomasi ir Lietuvos teismuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Dėl to nepagrįstu laikytina apeliacinės instancijos teismo pozicija žalos atsiradimo vietą aiškinti siaurąja prasme. Pirmosios instancijos teismas iš esmės sutiko su kasatoriaus žalos atsiradimo vietos apibrėžtimi, tačiau nepagrįstai sprendė, kad tiek žalą sukėlusio įvykio, tiek žalos atsiradimo vieta, tiek atsakovo buveinė sutampa ir yra Italijos Respublikoje. Nagrinėjamoje byloje kasatorius ieškinio reikalavimą kildina iš Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-2846-585/2011 – žalos jis patyrė vykdydamas teismo nutartį, taigi, kasatoriui žalos atsirado Lietuvos Respublikoje. Tokios aplinkybės leidžia teigti, kad ši byla yra neatskiriamai susijusi su Lietuva ir teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

              Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamas teismų nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad kasatorius žalos patyrė vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygas, ir mano, jog tai prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Žalos atsirado dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kuris įvyko ne Lietuvoje. Jeigu ieškovas turi pretenzijų dėl nelaimingo atsitikimo, kuris įvyko kitoje valstybėje, tai ginčas spręstinas tos valstybės teismuose. Dėl to pagrįstai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylose, susijusiose su teisės pažeidimais, deliktais ar kvazideliktais, jurisdikciją pagal ieškinio pagrindą turi ir atitinkamos vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teismai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką bei konkrečias bylos aplinkybes, teisingai nurodė, jog alternatyvaus teismingumo taisyklės taikymas priklauso nuo to, ar žalos atlyginimo prašo ją tiesiogiai patyręs subjektas, ar kitas asmuo, atlyginęs žalą ją tiesiogiai patyrusiam asmeniui, todėl šiuo konkrečiu atveju Lietuvos Respublika nelaikytina vieta, kurioje atsirado žalos. Atsakovas pažymi, kad Reglamento 5 straipsnio 3 dalies formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama plačiąja prasme kaip bet kuri vieta, kurioje pasireiškė pažeidimo, dėl kurio žala atsirado kitoje vietoje, žalingi padariniai. Tokia pripažintina vieta, kurioje kilo delikto ar lygiaverčio veiksmo, sukuriančio atsakomybės pagrindus, žalingi padariniai. Priešingu atveju tai galėtų lemti, kad bylą faktiškai galėtų nagrinėti teismas, neturintis jokio ryšio su ginčo dalyku ir kuris negalėtų užtikrinti įrodymų efektyvumo (ESTT 1995 m. rugsėjo 19 d sprendimo Marinari, C-364/93, Rink. p. 1-2719 13, 14, 20 punktai).

2. Atsakovas mano, kad netaikytinas ir Reglamento Preambulės 12 punktas, nes ieškinys nei su išnagrinėta byla, nei su Lietuva nesusijęs. Kasatoriaus nurodomoje byloje jo darbuotojas   kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš kasatoriaus neturtinės žalos atlyginimą; kadangi juos siejo darbo teisiniai santykiai, UAB ,,Transtira“ byloje buvo laikomas tinkamu atsakovu, o byla nagrinėtina Lietuvos teismuose. Teismas suteikė ieškovui R. Z. galimybę apsispręsti, ar traukti į bylą daugiau atsakovų ir kokiame teisme nagrinėti bylą, tačiau jis ieškinio netikslino, kitų atsakovų į bylą netraukė, taigi, iš esmės pripažino, kad dėl nelaimingo atsitikimo darbe kaltas darbdavys. Taigi proceso klausimai dėl bylos šalių ir bylos teismingumo išspręsti Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2846-585/2011. Atsakovas pažymi, kad kasatorius neobjektyviai dėsto faktines aplinkybes, nurodydamas, kad civilinėje byloje pagal R. Z. ieškinį buvo išnagrinėtos visos nelaimingo atsitikimo aplinkybės ir pan. – ši byla iš esmės teismo posėdyje nebuvo nagrinėta. Atsakovas kasatoriaus nurodomoje byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu, bet ne atsakovo pusėje, nes jų interesai buvo priešingi.  Be to, atsakovas nei atsiliepime, nei kitame dokumente nenurodė kokių nors aplinkybių apie nelaimingo atsitikimo įvykį, o rėmėsi  Nelaimingo atsitikimo darbe 2009 m. vasario 4 d. aktu, kurį surašė ieškovo R. Z. ir kasatoriaus atstovai. Šiame akte nenurodyta, „kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sužalotas R. Z., buvo sukeltas Gruber Logistics SpA darbuotojo (krautuvo vairuotojo)“, todėl nereikėjo šio teiginio neigti. Taikos sutartis susijusi tik su ieškovu R. Z. ir kasatoriumi, todėl atsakovas neturėjo jos ginčyti. Vilniaus apygardos teisme atsakovo veiksmai apskritai nenagrinėti, sprendimas tokioje byloje neturi ryšio su  nagrinėjama byla, todėl neįmanoma nagrinėti kasatoriaus ieškinį Lietuvos teismuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškovo pareikšto reikalavimo kvalifikavimo tarptautinės jurisdikcijos nustatymo tikslais

Taikant Reglamentą Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo būtina atkreipti dėmesį į šias reglamento aiškinimo taisykles ir ypatumus. Visų pirma, aiškindamas Reglamentą Nr. 44/2001, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dažnai remiasi ankstesne savo praktika taikant 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeistą konvencijomis, susijusiomis su naujų valstybių narių prisijungimu prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija), kurią Reglamentas Nr. 44/2001 pakeitė, todėl konkrečiu atveju gali būti aktuali ne tik Reglamento, bet ir konvencijos aiškinimo praktika. Antra, būtina skirti bendrąjį teismingumą nuo alternatyviojo (specialiojo) teismingumo. ESTT, aiškindamas Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, konstatavo, kad šios konvencijos       II skirsnyje numatyta bendros jurisdikcijos priskyrimo sistema yra pagrįsta principu, nustatytu jos   2 straipsnio pirmojoje pastraipoje, pagal kurią Susitariančiojoje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kad ir kokia būtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose (ESTT 2004 m. birželio 10 d. sprendimo Kronhofer, C 168/02, Rink. p. I 6009, 12 punktas). Remiantis leidžiančia nukrypti nuo šio pagrindinio principo nuostata, kad jurisdikcija priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, Briuselio konvencijos II skirsnio 2 skyriuje numatyti tam tikri specialios jurisdikcijos priskyrimo atvejai (pirmiau nurodyto sprendimo Kronhofer 13 punktas). Trečia, ESTT taip pat nusprendė, kad specialiosios jurisdikcijos taisyklės aiškintinos siaurai, neleidžiant jų aiškinti plačiau, nei tai aiškiai numatyta šioje konvencijoje (žr. ESTT 2004 m. sausio 15 d. sprendimo Blijdenstein, C 433/01, Rink. p. I 981, 25 punktą, sprendimo Kronhofer 14 punktą).

Iš nusistovėjusios ESTT praktikos matyti, kad tuo atveju, kai vieta, kurioje atsitiko įvykis, dėl kurio gali kilti deliktinė arba kvazideliktinė atsakomybė, ir vieta, kurioje dėl šio įvykio atsirado žala, nesutampa, Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punkte esanti formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ reiškia žalos atsiradimo vietą ir įvykio, dėl kurio žala atsirado, vietą, todėl atsakovui ieškinys gali būti pareiškiamas ieškovo nuožiūra vienos iš šių dviejų vietų teisme (be kita ko, žr. 1976 m. lapkričio 30 d. sprendimo Bier, vadinamo „Mines de potasse d’Alsace“, 21/76, Rink. p. 1735, 24 ir 25 punktus; 2002 m. spalio 1 d. sprendimo Henkel, C 167/00, Rink. p. I 8111, 44 punktą; 2004 m. vasario 5 d. sprendimo DFDS Torline, C 18/02, Rink. p. I 1417, 40 punktą ir sprendimo Kronhofer 16 punktą). Specialiosios jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punkte, pagrįsta ypač glaudžiu ginčo ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismo ryšiu, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastarajam dėl gero teisingumo administravimo ir naudingo proceso organizavimo priežasčių (žr. sprendimo Mines de potasse d’Alsace 11 punktą; 1990 m. sausio 11 d. sprendimo Dumez France ir Tracoba,   C 220/88, Rink. p. I 49, 17 punktą; 1995 m. kovo 7 d. sprendimo Shevill ir kt., C 68/93, Rink. p. I 415, 19 punktą bei 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Marinari, C 364/93, Rink. p. I 2719, 10 punktą). Vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teisėjas paprastai turi geriausią galimybę priimti sprendimą, be kita ko, dėl ginčo artumo ir įrodymų administravimo paprastumo (žr. sprendimo Henkel 46 punktą). ESTT 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendime pirmiau nurodytoje Marinari byloje pažymėjo, kad sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ apima vietą, kur nukentėjusysis patiria finansinius nuostolius, kylančius iš pirminės žalos, ir ji negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kurią vietą, kur atsirado neigiami įvykio, sukėlusio realią žalą kitoje vietoje, padariniai.

Byloje nustatyta, kad darbuotojas patyrė žalos dirbdamas atsakovo įmonėje Italijoje, tačiau šią žalą atlyginti pareikalavo iš darbdavio – Lietuvos įmonės, kuri ją atlygino taikos sutarties pagrindu. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. To paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Šios nuostatos lemia, kad Lietuvos įmonė, atlyginusi Italijos įmonės darbuotojui padarytą žalą, perėmė darbuotojo, kaip žalos atlyginimo prievolės kreditoriaus, teises prieš Italijos įmonę, t. y. įvyko subrogacija. Teisėjų kolegija pažymi, kad subrogacijos atveju deliktinė prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia viena jos šalis, todėl subrogacijos būdu perimto deliktinio reikalavimo, tiek, kiek tai susiję su Reglamento     5 straipsnio 3 punkte įtvirtinta lex loci delicti commissi taisykle, teismingumas taip pat nepakinta. Tai reiškia, kad Lietuvos įmonės reikalavimas prieš Italijos įmonę yra deliktinio pobūdžio ir jo alternatyviajam teritoriniam teismingumui taikytinos atitinkamos Reglamento 5 straipsnio 3 punkto nuostatos.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija šioje byloje, kad vieta, kurioje atsirado žala, laikytina tiesioginė žalos atsiradimo vieta, t. y. Italija. Kasacinio skundo teiginys, kad žalos kasatorius patyrė vykdydamas teismo nutartį, todėl kasatoriui žalos atsirado Lietuvos Respublikoje, nepagrįstas, nes, kaip minėta, jo reikalavimas yra subrogacijos būdu perimtas darbuotojo deliktinis reikalavimas, todėl šiuo atveju teismingumas turi būti siejamas ne su kasatoriaus nuostolių, bet darbuotojo patirtos žalos vieta. Akivaizdu, kad toks aiškinimas suderinamas su pirmiau nurodyta ESTT praktika, reikalaujančia deliktinių bylų teismingumą sieti su tiesiogine žalos vieta, nes tai sukuria geriausią galimybę priimti sprendimą, be kita ko, dėl ginčo artumo ir įrodymų administravimo paprastumo.

Kasaciniame skunde taip pat remiamasi Reglamento Preambulės 12 punktu, pagal kurį jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų teismo ir bylos ryšį arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Vertinant šį kasacinio skundo argumentą pirmiausia pažymėtina, kad deklaracinė Preambulės 12 punkto nuostata detalizuojama ir norminiu aspektu įgyvendinama Reglamente įtvirtintose alternatyviosios jurisdikcijos taisyklėse, tarp jų 5 straipsnio 3 punkte, todėl jos savaime yra pagrįstos glaudžiu teismo ir bylos ryšiu. Antra, kasatoriaus nurodyti faktiniai argumentai (kad 2010 m. liepos 7 d. atsiliepime atsakovas neneigė, jog nelaimingas atsitikimas įvyko jo teritorijoje, jį sukėlė atsakovo darbuotojas (krautuvo vairuotojas), be to, atsakovas nereiškė prieštaravimų R. Z. ir ieškovui pasirašant taikos sutartį, neskundė Vilniaus apygardos teismo     2011 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis; Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2846-585/2011 surinkti visi bylai teisiškai reikšmingi įrodymai) nepatvirtina šios bylos glaudaus ryšio su Lietuva ir nepaneigia analogiško ryšio su Italijos jurisdikcija.  

              Dėl aptartų argumentų visumos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl atstovavimo išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 31,92 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovas kasacinės instancijos teisme patyrė 3835,20 Lt atstovavimo išlaidų. Atsakovas, vadovaudamasis teisingumo ministro ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) 8 punktu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011, prašo priteisti visas  jo patirtas išlaidas.

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės  kaip nustatyta Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau nei jose įtvirtinta, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos. Nagrinėjamu atveju atsakovo prašomos priteisti atstovavimo išlaidos kasacinės instancijos teisme viršija Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla nėra itin sudėtinga (sprendžiamas teismingumo klausimas, byla nagrinėjama neilgai, teismų procesiniai sprendimai vienodi), advokatas atsakovui atstovavo visose instancijose, rengti procesinį dokumentą kasaciniam teismui nebuvo būtinas specialus pasirengimas, nes nebuvo nagrinėjami nauji teisės klausimai, sprendžia, kad šios bylos atveju nėra pagrindo taikyti Rekomendacijų 11 punktą. Atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies ir atsakovo naudai priteistina 2000 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme.

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Transtira“ (j. a. k. 1222822884) atsakovo Gruber Logistics SpA naudai 2000 (du tūkstančius) Lt išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, ir 31,92 Lt (trisdešimt vieną litą 92 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                        Gintaras Kryževičius

         Sigita Rudėnaitė

         Antanas Simniškis