Civilinė byla Nr. 3K-3-150/2013
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03186-2010-6
Procesinio sprendimo kategorijos:113.6.1.9;
130.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kintra“ ieškinį atsakovui Vokietijos įmonei Nickel & Goeldner Spedition GmbH dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliami Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti šį ginčą, Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR) konvencijos (toliau – CMR Konvencija) 32 straipsnio 1, 2 punktų bei kitų materialiosios teisės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso – toliau CK) normų taikymo ir aiškinimo klausimai.
Ieškovui UAB „Kintra“ Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi iškelta bankroto byla.
Ieškovo bankroto administratorius kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH 194 077,76 Lt skolos už ieškovo suteiktas tarptautinio krovinio pervežimo paslaugas pagal Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH pateiktus užsakymus pervežimams (Prancūzijoje bei Vokietijoje), 15,21 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas – UAB „Kintra“ – ir atsakovas – Vokietijos įmonė Nickel & Goeldner Spedition GmbH – 2006 m. birželio 25 d. sudarė Paskolos sutartį, kurios pagrindu ginčo šalys tarpusavyje (už ieškovo suteiktas pervežimo paslaugas ir pagal sudarytą Paskolos sutartį už atsakovo suteiktą paskolą) atsiskaitydavo atlikdamos įskaitymus, t. y. atsakovo skolos už suteiktas pervežimo paslaugas buvo įskaitomos į ieškovo įmokas pagal Paskolos sutartį.
Ieškovo teigimu, ieškinys nagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose pagal CK 1.37 straipsnio 3 dalį (aplinkybė, kad šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną užsienio teisę, nėra pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės imperatyviąsias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar jų atsisakyti) ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 3 dalį (ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme; redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.), o prašymas taikyti ieškinio senaties terminą nepagrįstas.
Atsakovo Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH teigimu, ieškinys paliktinas nenagrinėtas, nes jo reikalavimas grindžiamas CMR važtaraščiais ir sąskaitomis už tarptautinius pervežimus, todėl taikytinas CMR Konvencijos 31 straipsnis – ginčas turėtų būti nagrinėjamas kompetentingame Vokietijos teisme, be to, yra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas pagal CMR Konvencijos 32 straipsnio 1 dalį, su ieškiniu į teismą kreiptasi tik 2010 m. rugpjūčio 26 d.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas taip pat pateikė prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą, nes ieškovo reiškiamas ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo, vadovaujantis CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkto a papunkčiu, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) 1 straipsnio 2 dalies b punktu, nėra tiesiogiai susijęs su bankroto byla, todėl netaikyti nurodyto Reglamento Nr. 44/2001 nėra teisinio pagrindo. Tokia pozicija, anot atsakovo, atitinka ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką (pavyzdžiui, ESTT 2009 m. vasario 12 d. sprendimas, priimtas byloje Seagon, bylos Nr. C-339/07, Rink. p. I-00767, 2009, ESTT 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas, priimtas byloje German Graphics Graphische Maschinen GmbH, bylos Nr. C-929/08, Rink. p I-08421, 2009), o bankroto administratoriaus dalyvavimas procese kaip bylos šalies, nepakankamas, kad būtų kvalifikuota, jog byla tiesiogiai kyla iš bankroto bylos, glaudžiai siejasi su turto likvidavimo procedūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 194 377,76 Lt (56 295,69 euro) skolos, 40 581 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 16 d. ir 15,21 proc. metinių palūkanų už 194 377,76 Lt sumą nuo šios civilinės bylos iškėlimo dienos (2010 m. rugsėjo 17 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Dėl ginčo teismingumo. Teismas nustatė, kad pagal šalių sudarytos Paskolos sutarties 7 straipsnio 2 punktą, Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnį ir CMR Konvencijos 31 straipsnį byla turėtų būti teisminga Vokietijos Federacinės Respublikos Halberstadt miesto teismui, tačiau nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas bankrutuojančios įmonės, todėl, vadovaujantis ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalimi, jis nagrinėtinas bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Pažymėta, kad ieškinį pareiškė bankrutuojančios įmonės administratorius, kuris pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punktą imasi priemonių išieškoti skolas iš bankrutuojančios įmonės skolininkų, siekdamas užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, todėl šiuo atveju taikytinos ĮBĮ ir 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000) nuostatos, be to, pagal ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalį, visos bylos, kuriose bankrutuojančiai įmonei pareiškiami turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Teismas nurodė, kad pagal ESTT praktiką nustatytini tokie kriterijai, siekiant įvertinti, ar ieškinys susijęs su bankroto byla: a) reikalavimo grindimas bankroto teise; b) bankroto bylos iškėlimas kaip ieškinio pagrindas, bankroto administratoriaus įsikišimas, kurie nagrinėjamu atveju egzistuoja.
Kiti pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai susiję su ieškinio senaties termino bei įskaitymo teisėtumo klausimais.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 6 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Dėl ginčo teismingumo. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CMR Konvencijos 31 straipsnį, Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punktą (Reglamentas netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms), 23 straipsnį (šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją) bei Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį (valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą; jei tai yra bendrovė arba juridinis asmuo, kad jos pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos registruota buveinė), 6 straipsnio konstatuojamąją dalį (šis reglamentas reguliuoja bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją, ir tiesiogiai šių bylų pagrindu priimamais bei glaudžiai su jomis susijusiais teismo sprendimais), tuo atveju, kai ieškovo reikalavimas yra susijęs su bankroto procesu, jis nelaikytinas civiline ar komercine byla pagal Reglamentą Nr. 44/2001, nes patenka į šiame Reglamente Nr. 44/2001 nustatytą jo taikymo išimtį dėl bankroto ar panašaus pobūdžio teisminių procesų, kurios apimtį yra nustatęs ESTT. Tokiu atveju nacionalinio teismo tarptautinė jurisdikcija turi būti pagrįsta tik Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Latvijos įmonės „F-Tex SIA“ v. Lietuvos–Anglijos UAB „Jadecloud-Vilma“, bylos Nr. 3K-3-71/2012), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjama byla yra tiesiogiai susijusi su ieškovo bankroto byla, nes ieškinį padavė bankrutuojančios įmonės (kurios buveinė – Vilniuje, Kirtimų g. 21) administratorius šios įmonės skolininkui, gindamas bankrutuojančios įmonės visų kreditorių teises ir interesus, kuris atlieka būtinas bankroto procedūras, tarp jų – imasi priemonių išieškoti skolas iš bankrutuojančios įmonės skolininkų, siekdamas užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus – patenkinti jų finansinius reikalavimus bei šios įmonės teises (ĮBĮ 3 straipsnis, 11 straipsnio 3 dalies 14, 23 punktai, 35 straipsnis), o ieškinys teismingas Vilniaus apygardos teismui (ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis; redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.; Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnis).
Kiti apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentai susiję su ieškinio senaties termino ir įskaitymo teisėtumo klausimais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasatorius atsakovas Vokietijos įmonė Nickel & Goeldner Spedition GmbH prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują teismo sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
Dėl ginčo teismingumo. Kasatoriaus manymu, ieškovo bankroto administratoriaus pateiktas ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo kyla iš tarptautinio pervežimo teisinių santykių ir nėra tiesiogiai susijęs su bankroto byla. Siekiant atriboti Reglamentų Nr. 1346/2000 ir Nr. 44/2001 taikymo sritis, anot kasatoriaus, turi būti vadovaujamasi ESTT pateiktais išaiškinimais, kuris savo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendime, priimtame byloje German Graphics Graphische Maschinen GmbH, (bylos Nr. C-929/08, Rink. p I-08421), nurodė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritis neturi būti aiškinama plečiamai ir turi apsiriboti nuostatomis, reguliuojančiomis bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją bei tiesiogiai šių bylų pagrindu priimamais ir glaudžiai susijusiais su jomis teismo sprendimais, pvz., vien faktas, kad bylos šalis yra bankroto administratorius, yra nepakankamas pripažinti bylą kaip tiesiogiai kylančią iš bankroto bylos ar glaudžiai su ja susijusią, bei konstatuoti, kad tokiai bylai turėtų būti netaikomas Reglamentas Nr. 44/2001. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepaaiškino, kodėl nagrinėjamoje byloje bankroto administratoriaus pateiktas ieškinys turi būti laikomas susijusiu su bankroto byla, nes išvada, kad ieškinys susijęs su bankroto byla vien tik dėlto, kad jį pareiškė bankroto administratorius, prieštarauja ESTT jurisprudencijai.
Kasatorius taip pat remiasi 1979 m. vasario 22 d. ESTT sprendimu, priimtu byloje H. G. v. F. N. (bylos Nr. 133/78, Rink. p. 00733), ir nurodo, kad tam, jog sprendimai, susiję su bankrotu būtų nepriskirti 1968 m. Briuselio konvencijai (ją pakeitė Reglamentas Nr. 44/2001) dėl jurisdikcijos teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, jie turi tiesiogiai kilti iš bankroto proceso ir turi būti glaudžiai susiję su įmonės likvidavimu. ESTT šioje byloje taip pat nustatė, kad vienai įmonei buvo iškelta bankroto byla ir pagal Prancūzijos įstatymus, susijusius su bankrotu, tokiu atveju buvo numatyta galimybė reikalauti iš įmonės vadovo tam tikros sumos įmokėjimo į įmonės sąskaitą, ir konstatavo, kad toks ieškinys paremtas tik bankroto teisės normomis, nepatenka į Briuselio konvencijos taikymo apimtį, skiriasi nuo bendrųjų civilinės atsakomybės taisyklių (H. G. v. F. N. (bylos Nr. 133/78, Rink. p. 00733), 5 paragrafas).
ESTT savo 2009 m. vasario 12 d. sprendime, priimtame byloje Seagon (bylos Nr. C-339/07, Rink. p. I-00767, 2009), o vėliau 2012 m. balandžio 19 d. sprendime, priimtame byloje F-Tex SIA v. Lietuvos–Anglijos UAB „Jadecloud-Vilma”, bylos Nr. C–213/10, Rink. p. I-0000) ESTT konstatuota, kad ieškinys dėl nuginčijimo (sandorio pripažinimo negaliojančiu – actio Pauliana) kyla iš Vokietijos bankroto teisės kodekso, o ne iš bendrųjų civilinės teisės normų, todėl taikytinas Reglamentas Nr. 1346/2000, kuris turėtų apsiriboti tik nuostatomis, reglamentuojančiomis kompetenciją iškelti bankroto bylą ir priimti sprendimus, tiesiogiai išplaukiančius iš bankroto bylos ir glaudžiai susijusius su ja. Analogiška pozicija dėl actio Pauliana ieškinių, anot kasatoriaus, kartojama ir nurodytų Reglamentų komentaruose .
Taigi, apibendrinus tai, kas nurodyta, anot kasatoriaus, darytina išvada, kad ieškinys laikomas susijusiu su bankroto byla, jei yra tiesiogiai paremtas konkrečios valstybės bankroto teisės nuostatomis, o ne bendrosios civilinės teisės normomis, todėl nagrinėjamu atveju, ieškinio pagrindu esant bendrosios civilinės teisės normoms, reikia remtis Reglamentu Nr. 44/2001, o byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. Tokią poziciją, kasatoriaus nuomone, patvirtina ir, pavyzdžiui, Šveicarijos Federalinio Teismo išaiškinimai dėl Lugano Konvencijos, kurios nuostatos panašios į Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, taikymo, kad veiksmai, kurių imamasi iškėlus bankroto bylą, tačiau kurie tiesiogiai neišplaukia iš bankroto bylos iškėlimo bei kuriuos atliekant remiamasi bendrosios teisės normomis, neturėtų patekti į Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies išimtį. Tokia nuomonė patvirtinama ir Reglamento dėl bankroto bylų komentare, kuriame nurodoma, kad likvidatoriaus ieškiniai, siekiant atgauti skolas, susidariusias iki likvidavimo, nėra pakankamai artimai susiję su bankroto byla .
Kasatorius, atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl Reglamentų Nr. 1346/2000 ir Nr. 44/2001 išaiškinimo, kasaciniam teismui manant juos esant nepagrįstus, prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje pagal SESV 267 straipsnį, klausimų nepateikia.
Kiti kasacinio skundo argumentai susiję su teismų priimtų procesinių sprendimų kvestionavimu dėl ieškinio senaties termino pagal CMR Konvencijos 32 straipsnio nuostatas taikymo bei proceso teisės normų netinkamo taikymo.
Ieškovas BUAB „Kintra“ pateiktu atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti, sutinka su apeliacinės instancijos teismo nurodytais argumentais, papildomai nurodo:
Dėl ginčo teismingumo. Ieškovo teigimu, kasatoriaus nurodomos Šveicarijos ir Didžiosios Britanijos teismuose nagrinėtos bylos, negali turėti prejudicinės reikšmės šioje byloje, Tarptautinės privatinės teisės komentaras, kuriuo remiamasi, nėra oficialus aprobuotas leidinys kurios nors Europos teisminės ar teisėkūros institucijos, Miuncheno komentare nurodytas netiesioginis ieškinys – nesusijęs su nagrinėjama situacija, o ESTT išaiškinimai bylose (H. G. v. F. N. (bylos Nr. 133/78, Rink. p. 00733), ir Seagon (bylos Nr. C-339/07, Rink. p. I-00767, 2009), priešingai, anot ieškovo, patvirtina Lietuvos teismų jurisdikciją nagrinėjamoje byloje, esant ieškinio sąsajumui su bankroto byla pagal nacionalinius įstatymus, reguliuojančius bankroto procesą. Ieškovas nurodo, kad, įvertinus ĮBĮ travaux preparatoires – pagal įstatymo priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“, įgyvendinamas ir Reglamentas Nr. 1346/2000 su pakeitimais, akivaizdu, kad ĮBĮ atitinka ES teisę, o ieškinys šioje byloje pareikštas remiantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punkto, 14 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skolų išieškojimas iš bankrutuojančios įmonės skolininkų pagal ĮBĮ – administratoriaus pareiga, kurią vykdydamas jis pareiškė ieškinį, tokia byla nagrinėtina būtent bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, todėl visos abejonės dėl ieškinio sąsajumo su bankroto procesu – nepagrįstos. Ieškovas pabrėžia, kad kreiptis dėl nurodyto aspekto į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo – nepagrįsta, nes anksčiau šio teismo nagrinėtose bylose jau yra nustatyti kriterijai, kada ieškinys laikomas susijęs su bankroto byla.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl ginčo jurisdikcijos, kai ieškinį pareiškia bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, šių naudai, todėl svarbus 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) ir 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000) aiškinimas ir taikymas.
Dėl ieškinio, pareikšto bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriaus, dėl skolos, atsiradusios iš tarptautinio krovinių pervežimo ir reglamentuoto CMR Konvencijos, priteisimo, glaudaus sąsajumo su bankroto byla pagal Reglamentą Nr. 1346/2000
Ieškinys šioje byloje dėl skolos ir palūkanų už atliktas tarptautinio krovinio pervežimo paslaugas (krovinys vežtas kelių transporto priemone; už užmokestį; krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta yra skirtingų valstybių teritorijos; krovinio išsiuntimo vietos ir krovinio gavimo vietos valstybės yra CMR Konvencijos narės) pareikštas Lietuvos Respublikos teisme, būtent Vilniaus apygardos teisme, kuriame 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi ieškovui UAB „Kintra“ iškelta bankroto byla. Atsakovo Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH buveinės vieta – Sudfeld 2, DE – 39397, Schwanebek, Vokietija. Taigi, bankroto bylą nagrinėjančio teismo vieta nesutampa su atsakovo oficialios buveinės vieta, krovinio išsiuntimo ar krovinio gavimo vietomis.
Ieškovas ginčo priskirtinumą Lietuvos Respublikos teismams sprendė remdamasis Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216, redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d.) 14 straipsnio 3 dalimi: „Ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme“.
Atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu reikalavo ieškinį palikti nenagrinėtą kaip nepriskirtiną Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai tiek pagal CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkto a papunktį, tiek pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalį (byla turi būti keliama valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji ar buveinės vieta, teisme), nes ginčas tiesiogiai nesusijęs su bankroto byla, todėl netaikyti nurodyto Reglamento Nr. 44/2001 nėra teisinio pagrindo (1 straipsnio 2 dalies b punktas).
Nacionalinis teismas, spręsdamas, ar jam priskirta tarptautinė jurisdikcija nagrinėti konkretų ginčą tuo atveju, kai bankroto bylą nagrinėjančio teismo vieta nesutampa su atsakovo oficialios buveinės vieta, pirmiausia turi tinkamai kvalifikuoti ieškovo reikalavimą, nes Reglamento Nr. 44/2001 ir Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritys yra atskiros, viena su kita nepersidengiančios. Negalimas toks teismo tarptautinės jurisdikcijos nustatymas, kuris vienu metu būtų grindžiamas tiek pagal Reglamentą Nr. 1346/2000, tiek pagal Reglamentą Nr. 44/2001, pavyzdžiui, pripažinus, jog reiškiamas reikalavimas yra susijęs su iškelta bankroto byla, tačiau jurisdikciją nustatyti kaip civilinės ar komercinės bylos pagal Reglamentą Nr. 44/2001. Tai grindžiama tuo, kad Reglamentas Nr. 44/2001 laikytinas lex generalis, o visi kiti teisės aktai, nustatantys nacionalinių teismų tarptautinę jurisdikciją tam tikrais klausimais, inter alia Reglamentas Nr. 1346/2000, – lex specialis.
Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnyje apibrėžta šio reglamento taikymo sritis, pagal kurią jis taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį; jis netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms. Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta, kad šis reglamentas netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms. Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė jurisdikcijos taisyklė – pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. To paties reglamento 60 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad pagal šį reglamentą bendrovės arba kito juridinio asmens ar fizinių arba juridinių asmenų asociacijos nuolatinio buvimo vieta yra ten, kur yra jų oficiali buveinės vieta. Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio, kuriame reglamentuojama tarptautinė jurisdikcija, 1 dalyje nustatyta pagrindinė jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą; jei tai yra bendrovė arba juridinis asmuo, kai nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad jos pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos registruota buveinė. Remiantis Reglamento Nr. 1346/2000 6 konstatuojamąja dalimi, šis reglamentas turėtų apsiriboti nuostatomis, reglamentuojančiomis jurisdikciją iškelti bankroto bylą ir priimti sprendimus, tiesiogiai išplaukiančius iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusius.
Atsižvelgiant į Reglamentų Nr. 44/2001 ir Nr. 1346/2000 taikymo sritis, akivaizdu, kad jei ieškovo reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas iškelti bankroto bylą ar susijęs su pradėtu bankroto procesu, jis nelaikytinas civiline ar komercine byla pagal Reglamentą Nr. 44/2001, nes patenka į šiame reglamente nustatytą jo taikymo išimtį dėl bankroto ar panašaus pobūdžio teisminių procesų. Ir priešingai, jeigu pareikšto reikalavimo ryšio su bankroto byla būtų nenustatyta ar jis būtų nepakankamas nustatyti Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimties (Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punktas), toks ieškinys pripažintinas civiline ar komercine byla, teisminga atsakovo oficialios buveinės vietos valstybės teismams.
Pažymėtina, kad Reglamentui Nr. 44/2001 pakeitus Briuselio konvenciją, bet kuri nuoroda į Briuselio konvenciją laikoma nuoroda į Reglamentą Nr. 44/2001, o Briuselio konvencijos išaiškinimas turi būti taip pat taikomas šiam reglamentui, jeigu nagrinėjamos nuostatos gali būti laikomos lygiavertėmis, o taip yra vienodai suformuluotų šio Reglamento 1 straipsnio 2 dalies b punkto ir Briuselio konvencijos 1 straipsnio antros pastraipos 2 punkto atveju (2009 m. liepos 2 d. ESTT sprendimas, priimtas byloje SCT Industri AB i likvidation v Alpenblume AB, bylos Nr. C-111/08, Rink. p. I-05655, 2009).
Teisėjų kolegijai kilo klausimas, nesant ESTT praktikos, kuria būtų galima vadovautis nagrinėjamu atveju, ar ginčo ieškinį galima kvalifikuoti kaip glaudžiai susijusį su bankroto procesu.
ESTT yra konstatavęs, kad tam, jog su bankrotu susiję sprendimai nebūtų įtraukti į Briuselio konvencijos taikymo sritį, reikia, kad jie kiltų tiesiogiai iš bankroto bylos ir būtų glaudžiai susiję su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas H. G. v. F. N. (bylos Nr. 133/78, Rink. p. 00733). Taikydamas kriterijų, pagal kurį ieškinys susijęs su bankroto byla, jeigu tiesiogiai iš jos išplaukia ir yra glaudžiai susijęs su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis, ESTT nurodė, kad būtent esančio ryšio, kaip jis suprantamas teismų praktikoje pagal sprendimą (H. G. v. F. N. (bylos Nr. 133/78, Rink. p. 00733), tarp ieškinio ir nemokumo procedūros stiprumas yra lemiamas sprendžiant, ar pirmiau nurodyta išimtis taikytina (žr. pirmiau nurodytą Teisingumo Teismo sprendimą SCT Industri AB i likvidation v Alpenblume AB byloje), o Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritis neturi būti aiškinama plečiamai. ESTT savo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendime, priimtame byloje German Graphics Graphische Maschinen GmbH, (bylos Nr. C-929/08, Rink. p I-08421), taip pat yra nurodęs, įvertinus ieškovo German Graphics Vokietijos teisme pareikštą ieškinį dėl nuosavybės teisės išlaikymo išlygos, kaip savarankišką ieškinį, negrindžiamą bankroto teise, kuriam nereikalingas tokio pobūdžio bylos iškėlimas, bankroto administratoriaus įsikišimas, vien faktas, jog bylos šalis yra bankroto administratorius, nepakankamas pripažinti bylą tiesiogiai kylančia iš bankroto bylos ar glaudžiai su ja susijusia, bei kad tokiai bylai turėtų būti netaikomas Reglamentas Nr. 44/2001.
Nagrinėjamoje byloje ieškovo bankroto administratorius reiškia reikalavimą atsakovui dėl skolos priteisimo bankroto bylą iškėlusiame teisme. Bankroto administratorius pagal ĮBĮ 11straipsnio 3 dalies 14 punktą gina visų įmonės kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus. Bankroto administratorius, pareikšdamas reikalavimus bankrutuojančios įmonės skolininkams, tiek dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tiek dėl skolų, atsiradusių, kaip šiuo atveju, iki bankroto bylos iškėlimo, priteisimo, veikia bankrutuojančios įmonės kreditorių interesais, siekia padidinti bendrą bankrutuojančios įmonės turto kiekį ir taip kiekvieno kreditoriaus finansinių reikalavimų bendrovei patenkinimo galimybes. Pažymėtina, kad, patenkinus bankroto administratoriaus ieškinius dėl skolos bankrutuojančiai įmonei priteisimo, skolos suma priteisiama į bendrą bankrutuojančios įmonės turto kiekį, kuris padidėtų, atitinkamai padidėtų ir kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus bankroto byloje.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ESTT išaiškinimus Seagon (bylos Nr. C-339/07, Rink. p. I-00767, 2009) byloje, kurioje buvo nurodyta, kad ieškinys dėl sandorio nuginčijimo bankroto procese reiškiamas pagal Vokietijos teisę bankroto administratoriaus, kuris siekia padidinti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla aktyvus, svarsto, jog nagrinėjamu atveju, nors ieškinys pareikštas ne dėl sandorio nuginčijimo, o dėl skolos priteisimo, tačiau bankroto administratoriaus tikslai tokie patys – padidinti bankrutuojančios įmonės turto kiekį. Kasacinio teismo teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar Seagon (bylos Nr. C-339/07, Rink. p. I-00767, 2009) byloje minimais bankroto administratoriaus reiškiamais ieškiniais dėl sandorių nuginčijimo siekiamas tikslas – bankrutuojančios įmonės aktyvų padidinimas – turėtų ir gali būti vertinamas kaip vienas kriterijų, patvirtinančių, kad bankroto administratoriaus reiškiami ieškiniai, ne tik dėl sandorių nuginčijimo, bet ir kitais pagrindais, kai jų tikslas – padidinti bankrutuojančios įmonės aktyvus bankroto byloje ir taip užtikrinti geresnę visų kreditorių interesų apsaugą, bus glaudžiai susiję su pagrindine bankroto byla. Pritarus tokiai pozicijai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad svarbu išsiaiškinti, ar toks aiškinimas nepagrįstai neišplės Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo srities, nes iš esmės tokiu atveju visi bankroto administratoriaus reiškiami ieškiniai, kuriais siekiama padidinti bankrutuojančios įmonės aktyvus (kaip ir nurodytoje Seagon (bylos Nr. C-339/07, Rink. p. I-00767, 2009) byloje) bankrutuojančios įmonės skolininkams turėtų būti kvalifikuojami kaip glaudžiai susiję su bankroto procesu.
Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad ieškovo prašoma priteisti skola susidarė iki ieškovo bankroto bylos iškėlimo, už ieškovo atliktą tarptautinį krovinio pervežimą, t. y. yra susijusi su atsakovo netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu, tačiau šiuo atveju nėra ginčo dėl sandorių teisėtumo ir pagrįstumo ar reikalavimo juos pripažinti negaliojančiais. Ieškinyje taip pat nenurodoma, kad būtent ši skola būtų lėmusi ieškovo bankroto bylos iškėlimą ieškovui, t. y. kad ji galėtų būti vertinama kaip esminė, lėmusi ieškovo bankroto proceso pradėjimą.
Taigi, teisėjų kolegijai, atsižvelgus į tai, kas pirmiau nurodyta, į Reglamentų Nr. 44/2001 ir Nr. 1346/2000 nuostatas, nurodytą ESTT praktiką bei įvertinus tai, kad ieškinį reiškia ieškovo bankroto administratorius, veikdamas visų įmonės kreditorių interesais ir siekdamas atkurti įmonės mokumą, padidinti bankrutuojančios įmonės turto kiekį, kad kuo daugiau kreditorių reikalavimų būtų patenkinta, kai, pabrėžtina tokių pat padarinių siekiama ir, pavyzdžiui, bankroto administratoriaus ieškiniais dėl sandorių nuginčijimo (actio Pauliana), kurie pripažinti glaudžiai susijusiais su bankroto procesu, bei tai, kad šiuo atveju prašoma priteisti skolą pagal CMR Konvencijos ir CK (bendrąsias civilinės teisės nuostatas) už atliktą tarptautinį krovinio pervežimą, kyla klausimas, ar toks ieškinys laikytinas glaudžiai (tiesioginiu ryšiu) susijusiu su ieškovo bankroto procesu, tam, kad patektų į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtį ir jo teismingumas būtų nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles.
Dėl Reglamento Nr. 1346/2000 ir CMR Konvencijos nuostatų santykio sprendžiant dėl bylos jurisdikcijos
Jei ESTT teigiamai atsakytų į pirmąjį klausimą, kad šio ginčo teismingumas nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles, tokiu atveju kyla Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatų santykio su CMR Konvencijos 31 straipsnio nuostatomis problema.
Reglamento Nr. 1346/2000 44 straipsnio „Santykis su kitomis konvencijomis“ 3 dalyje nurodyta, kad šis reglamentas netaikomas: a) jokioje valstybėje narėje, jei jis nesuderinamas su dėl bankroto atsiradusiomis prievolėmis, susijusiomis su kita konvencija, tos valstybės sudaryta su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis prieš įsigaliojant šiam reglamentui.
Ginčo santykiams patenkant į CMR Konvencijos taikymo sritį, spręstina dėl jos, kaip specialiosios konvencijos, nuostatos dėl ginčo teismingumo taikymo. CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punktas įtvirtina, kad visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios Konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių Konvencijos šalyse–dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje: a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta. Į kitus teismus kreiptis negalima.
Tokiu klausimu ESTT kol kas nėra pasisakęs. Kadangi tai tiesiogiai susiję su Reglamento Nr. 1346/2000 aiškinimu ir taikymu, ESTT yra įgaliotas pateikti išaiškinimus, ar kai ginčo prievolė (atsakovo prievolė sumokėti bankrutuojančiam ieškovui skolą ir delspinigius už tarptautinį krovinio pervežimą, kuri grindžiama netinkamu atsakovo sutartinių įsipareigojimų vykdymu) atsirado iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, vadovautinasi Reglamento Nr. 1346/2000 44 straipsnio 3 dalies a punktu ir šis reglamentas netaikytinas, o bylos teismingumas nustatomas pagal CMR Konvencijos 31 straipsnį, kaip pagal specialiosios konvencijos nuostatas.
Dėl Reglamento Nr. 44/2001 ir CMR Konvencijos nuostatų santykio sprendžiant dėl bylos jurisdikcijos
Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai ir sprendžiant teismų jurisdikcijos klausimą vis dėlto reikėtų taikyti Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, kyla klausimas dėl šio ir CMR Konvencijos 31 straipsnio nuostatų konkurencijos.
Pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalį bylos, priskiriamos šio Reglamento taikymo sričiai, keliamos atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės vietos) valstybės narės teismuose (bendroji taisyklė).
Kita vertus, ginčo santykiams patenkant į CMR Konvencijos taikymo sritį, pagal CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punktą visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios Konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių Konvencijos šalyse–dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje: a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta. Į kitus teismus kreiptis negalima.
Tiek Reglamento Nr. 44/2001, tiek CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkte įtvirtintos teismingumo taisyklės tarpusavyje iš esmės neprieštarauja viena kitai. Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šis Reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą. ESTT 2010 m. gegužės 4 d. sprendime, priimtame byloje TnT Express Nederland BV v. AXA Versicherung AG, bylos Nr. C–533/2008, Rink. p. I-04107, 2010) išaiškinta, kad jei ginčas yra susijęs su specialiosios konvencijos taikymu, iš principo, pagal Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnį, reikia taikyti konvencijoje nustatytas nuostatas, o ne Reglamento taisykles, tačiau, taikant konvencijų nuostatas, vis dėlto negalima pažeisti principų, kuriais Europos Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose, pavyzdžiui, nurodytųjų Reglamento Nr. 44/2001 6, 11, 12, 17 straipsnių konstatuojamosiose dalyse, todėl, jei CMR Konvencijos nuostatų taikymas sukeltų mažiau palankius tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimo pasekmes, nei tos, kurias lemia šio Reglamento nuostatos, CMR Konvencijos nuostatos neturėtų būti taikomos.
Nagrinėjamu atveju tiek CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkto nuostatoms, tiek Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies nuostatoms viena kitai neprieštaraujant, ar turėtų būti laikoma, kad ginčo santykius priskiriant CMR Konvencijos (specialiosios konvencijos) taikymo sričiai, taikytinas CMR Konvencijos 31 straipsnio teisinis reglamentavimas, nustatant, kurios valstybės teismams teismingas nagrinėjamas ginčas, jei teisinis reglamentavimas nepažeidžia Reglamento Nr. 44/2001 pagrindinių tikslų, nesukelia mažiau palankių tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimo pasekmių, kai yra pakankamai aiškus ir tikslus?
Dėl kreipimosi prejudicinio sprendimo į Teisingumo Teismą
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimta nutartis būtų galutinė ir neskundžiama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 362 straipsnis). Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalies b punktas) iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šioje byloje nustatytos ir nagrinėtos aplinkybės neatitinka ESTT sprendimuose analizuotų Reglamento Nr. 44/2001 ir Reglamento Nr. 1346/2000 teisės normų aiškinimo aspektų. Bylos išnagrinėjimas tiesiogiai priklauso nuo ESTT prejudiciniame sprendime pateikiamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo. Taip pat pažymėtina, kad specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės nacionaliniam teismui neleidžia kilusių klausimų išspręsti savarankiškai taikant acte clair doktriną. Be to, primintina, kad nacionaliniame procese tiek proceso šalys, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai interpretavo ESTT praktiką ir Europos Sąjungos teisę.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi,
n u t a r i a :
Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
- Ar ieškinys, kai reikalavimą reiškia bankroto administratorius, veikdamas visų įmonės kreditorių interesais ir siekdamas atkurti įmonės mokumą, padidinti bankrutuojančios įmonės turto kiekį, kad kuo daugiau kreditorinių reikalavimų būtų patenkinta, kai, pabrėžtina, tokių pat padarinių siekiama ir, pavyzdžiui, bankroto administratoriaus ieškiniais dėl sandorių nuginčijimo (actio Pauliana), kurie pripažinti glaudžiai susijusiais su bankroto procesu, bei tai, kad šiuo atveju prašoma priteisti skolą pagal CMR Konvencijos ir CK (bendrąsias civilinės teisės nuostatas) už atliktą tarptautinį krovinio pervežimą, – laikytinas glaudžiai (tiesioginiu ryšiu) susijusiu su ieškovo bankroto procesu, ir jo teismingumas turi būti nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles bei patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtį?
- Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo išaiškinti, ar kai ginčo prievolė (atsakovo prievolė sumokėti bankrutuojančiam ieškovui skolą ir delspinigius už tarptautinį krovinio pervežimą, kuri grindžiama netinkamu atsakovo sutartinių įsipareigojimų vykdymu) atsirado iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, vadovautinasi Reglamento Nr. 1346/2000 44 straipsnio 3 dalies a punktu ir šis reglamentas netaikytinas dėl to, kad bylos teismingumas nustatomas pagal CMR Konvencijos 31 straipsnį, kaip pagal specialiosios konvencijos nuostatas.
- Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai ir nagrinėjamas ginčas patektų į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo išaiškinti, ar nagrinėjamu atveju tiek CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkto nuostatoms, tiek Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies nuostatoms viena kitai neprieštaraujant, turėtų būti laikoma, kad ginčo santykius priskiriant CMR Konvencijos (specialios konvencijos) taikymo sričiai, taikytinas CMR Konvencijos 31 straipsnio teisinis reglamentavimas, nustatant, kurios valstybės teismams teismingas nagrinėjamas ginčas, jei teisinis reglamentavimas nepažeidžia Reglamento Nr. 44/2001 pagrindinių tikslų, nesukelia mažiau palankių tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimo pasekmių, kai yra pakankamai aiškus ir tikslus.
Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Algis Norkūnas