Administracinė byla Nr. A-1542-492/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08167-2023-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4; 57.4

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. birželio 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Egidijaus Šileikio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas I. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 23S129635 dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas I); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą 23S132055 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (toliau – ir Sprendimas II); 3) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 17 d. (nurodyta data 2023 m. rugpjūčio 18 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą Nr. 23S132279, kuriuo I. S. buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugpjūčio 17 d. iki 2026 m. vasario 16 d. (toliau – ir Sprendimas III; toliau visi kartu – Sprendimai). I. S. taip pat prašė jam priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

2.       Savo poziciją pareiškėjas grindė šiais argumentais:

2.1.                      Iki atvykimo į Lietuvos Respubliką I. S. gyveno Baltarusijoje. Jis 2016 m. (duomenys neskelbtini) baigė (duomenys neskelbtini) studijas. Nuo 2016 m. birželio mėnesio iki 2020 m. lapkričio mėnesio pareiškėjas pagal kontraktą tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. 2020 m. birželio– rugpjūčio mėnesiais I. S. dalyvavo protestuose Minske, Baltarusijoje, prieš neteisėtus sulaikymus ir rinkimų rezultatų klastojimą. 2020 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas pateikė prašymą atleisti jį iš karo tarnybos dėl politinių įsitikinimų ir nepritarimo rinkimų rezultatų klastojimui, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas. I. S. ne kartą buvo atkalbinėjamas nuo išėjimo iš karo tarnybos, jam net buvo grasinama. 2020 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas buvo atleistas iš karo tarnybos už sistemiškus kontrakto pažeidimus. Jam buvo paskirtos dvi nuobaudos už vėlavimą į tarnybą, kurias I. S. išprovokavo, kadangi žinojo, kad už tai bus atleistas. 2020 m. gruodžio 9 d. dėl darbo Lietuvoje gavęs nacionalinę vizą, pareiškėjas išvyko dirbti į Lietuvos Respubliką.

2.2.                      Atvykęs į Lietuvos Respubliką, I. S. greitai bei sėkmingai adaptavosi šalyje ir dirbo operatoriumi. Nuo 2020 m. gruodžio 17 d. iki 2021 m. gruodžio 3 d. jis dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2021 m. gruodžio 7 d. iki 2022 m. rugsėjo 29 d. – UAB „(duomenys neskelbtini)“.

2.3.                      2021 m. gegužės mėnesį pareiškėjo partnerė (Baltarusijos Respublikos pilietė) T. L. buvo pakviesta pokalbiui su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovais. Pokalbio metu I. S. partnerė pasidalijo informacija, kad pareiškėjas yra buvęs Baltarusijos kariuomenės narys. Nei I. S., nei jo partnerė šios informacijos niekada neslėpė. Po minėto pokalbio Valstybės saugumo departamento atstovai nedelsdami susisiekė su pareiškėju ir jam pasiūlė susitikti pokalbiui. Susitikimas trečiojo suinteresuoto asmens atstovų iniciatyva vyko viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini). Į susitikimą atvyko du asmenys, kurie prisistatė Valstybės saugumo departamento darbuotojais. Pokalbis truko apie 4 valandas, per šį pokalbį I. S. išsamiai papasakojo apie savo studijas, karo tarnybą, darbą Baltarusijoje ir atsakė į visus Valstybės saugumo departamento darbuotojų užduotus klausimus, taip pat pateikė informaciją apie visus jo pažįstamus kariškius Baltarusijoje.

2.4.                      (duomenys neskelbtini) pareiškėjas Lietuvoje susituokė su Baltarusijos Respublikos piliete T. L., su kuria gyveno Lietuvoje. Nuo 2021 m. gruodžio 3 d. iki 2023 m. lapkričio 13 d. I. S. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, vadovaujantis tuo, kad jo sutuoktinė turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kaip aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotoja.

2.5.                      2021 m. gruodžio mėnesį su pareiškėju dar kartą susisiekė Valstybės saugumo departamento darbuotojai ir pasiūlė susitikti viešbutyje (duomenys neskelbtini). Per šį susitikimą Valstybės saugumo departamento darbuotojai I. S. padėkojo už per pirmąjį sutikimą suteiktą informaciją ir mainais jam pasiūlė piniginį atlygį, kurio pareiškėjas griežtai atsisakė; jis nurodė, kad viskas, ko nori, yra saugus gyvenimas Lietuvoje. Būtent tai pareiškėjui ir buvo pažadėta.

2.6.                      2021 m. žiemą į I. S. registracijos vietą Baltarusijoje atvyko neuniformuoti asmenys be jokių tapatybę patvirtinančių dokumentų. Jie klausinėjo, kur yra pareiškėjas, kodėl jis paliko darbą karo tarnyboje ir išvyko iš šalies. I. S. ši žinia šiek tiek išgąsdino, tačiau Lietuvoje jis jautėsi saugus, todėl jokių tolesnių veiksmų dėl šios situacijos nesiėmė.

2.7.                      Nuo pat atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėjas ne tik įsidarbino šioje šalyje veikiančiose įmonėse, bet ir savo ekonominių bei socialinių interesų centrą perkėlė į Lietuvos Respubliką, visiškai nutraukdamas ryšius su Baltarusija: I. S. į Lietuvą persikėlė pas savo partnerę, su kuria čia ir susituokė; 2020 m. lapkričio 4 d. pareiškėjo sutuoktinė pradėjo dirbti ir nepertraukiamai dirba auditore Lietuvos Respublikoje veikiančioje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“. I. S. brolis (Baltarusijos pilietis) D. S., turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, taip pat persikėlė į Lietuvą. Pareiškėjo brolis dirba plastikinių gaminių liejimo mašinų operatoriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“, jo gyvenamoji vieta yra deklaruota Vilniaus miesto savivaldybėje. I. S. Lietuvoje išsilaikė vairavimo teises, 2020 m. spalio 22 d. pareiškėjo sutuoktinė Vilniuje sudarė sutartį dėl buto nuomos vieneriems metams, po to 2021 m. spalio 10 d. sudarė dar vieną nuomos sutartį tam pačiam laikotarpiui, o 2022 m. spalio 9 d. ją pratęsė dar vieneriems metams. Nuo pat atvykimo į Lietuvą I. S. nepertraukiamai gyveno su dabartine sutuoktine ir niekada nebuvo grįžęs į Baltarusiją.

2.8.                      Sprendimai griauna pareiškėjo susikurtą gyvenimą, kadangi visus santykius su Baltarusija jis nutraukė. Vien tik aplinkybės, kad I. S. 2016–2020 m. tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, nepatvirtina aplinkybių, jog pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

2.9.                      Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kadangi jie nėra paremti objektyviais faktais ir tinkamai motyvuoti. Sprendimuose remiamasi tik Valstybės saugumo departamento pateikta išvada, tačiau savarankiškų išvadų dėl pareiškėjo veiksmų / asmenybės Migracijos departamentas nepadarė, tiesiog mechaniškai Valstybės saugumo departamento išvadą perkėlė į Sprendimus. Nebuvo tiriami trečiojo suinteresuoto asmens išvadoje minimi faktai, nebuvo vertinti I. S. grėsmės nacionaliniam saugumui realumas ir akivaizdumas; kompleksiškai nebuvo įvertintos visos aplinkybės.

2.10.                      Sprendime I ir Sprendime II motyvuotai nėra pagrįsta ir paaiškinta, kokią grėsmę pareiškėjas kelia valstybės saugumui, kaip tokia grėsmė pasireiškia ir kokie minėtus sprendimus priimant surinkti įrodymai leidžia teigti, kad tokia grėsmė yra reali ir akivaizdi.

2.11.                      Priešingai nei teigia atsakovas, byloje yra gausu įrodymų, liudijančių, kad I. S. dar iki atvykimo į Lietuvos Respubliką nebuvo lojalus dabartinei Baltarusijos valdžiai, nepalaikė jos veiksmų, niekada nepritarė agresyviai politikai. Pareiškėjo atlikta karo tarnyba buvo nulemta šalyje galiojančios tvarkos, o ne jo įsitikinimų. Migracijos departamentas neįvertino aplinkybės, kad Baltarusijoje karo tarnyba yra privaloma. Vyrai nuo 18 iki 27 metų yra šaukiami tarnauti skirtingam laikotarpiui, priklausomai nuo išsilavinimo. Net jeigu asmuo labai nori mokytis ar pradėti dirbti privačiame sektoriuje ir savo ateities nesieja su kariuomene, jis vis tiek privalo tam tikrą laiką tarnauti. 2016 m. I. S. baigė (duomenys neskelbtini) studijas. Pagal Baltarusijoje galiojančią sistemą, baigęs šias studijas, pareiškėjas turėjo penkerius metus tarnauti Baltarusijos kariuomenėje.

2.12.                      2020 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais I. S. dalyvavo protestuose Minske, Baltarusijoje, prieš neteisėtus sulaikymus ir rinkimų rezultatų klastojimą, po to nedelsdamas pateikė prašymą atleisti jį iš karo tarnybos dėl tos pačios priežasties, t. y. politinių įsitikinimų ir nepritarimo rinkimų rezultatų klastojimui. Netenkinus šio pareiškėjo prašymo, jis pradėjo tikslingai ir sistemiškai pažeidinėti karo tarnybos sutarties nuostatas, kad kuo greičiau būtų privalomai atleistas. 2020 m. lapkričio 12 d. I. S. buvo atleistas iš karo tarnybos.

2.13.                      2020 m. rugsėjo 30 d., kai pareiškėjas pateikė prašymą atleisti jį iš karo tarnybos dėl jo politinių įsitikinimų ir nepritarimo rinkimų klastojimui, iki karo tarnybos pabaigos jam buvo likę tik devyni mėnesiai. Prie skundo pridėtame garso įraše aiškiai girdisi, kaip I. S. pasakoma, kad jis neturėtų pasitraukti iš karo tarnybos, kadangi tarnauti liko vos devyni mėnesiai, o paskui jam grasinama, jog jeigu pasitrauks nedelsdamas, teks sumokėti didelę pinigų sumą, nes jis neištarnavo viso penkerių metų laikotarpio. Tame pačiame garso įrašė aiškiai girdisi ir pareiškėjo pozicija, kurią jis drąsiai išsako, nurodydamas, kad nori pasitraukti, kadangi nepritaria Baltarusijos vykdomai politikai.

2.14.                      Nepaisant to, kad I. S. atliko karo tarnybą, jo pareigos kariuomenėje nebuvo susijusios su strateginių sprendimų priėmimu, tiesioginiu dalyvavimu karo veiksmuose ar jų koordinavimu ir apsiribojo tik darbo funkcijų atlikimu pagal turimą išsilavinimą.

2.15.                      Daugelyje valstybių, taip pat ir Baltarusijoje, šauktino amžiaus vyrų tarnyba kariuomenėje yra privaloma. Tarnybos užsienio valstybės kariuomenėje faktas pats savaime neužkerta kelio asmeniui gauti ir turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesuponuoja jo besąlygiškos grėsmės valstybės saugumui. Priešingu atveju įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) būtų įtvirtinęs tokį atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi / jo panaikinimo pagrindą, tačiau tai nebuvo padaryta.

2.16.                      Atsakovui priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo I. S., dar 2021 m. gruodžio 3 d. turėjo būti įvertinta jo grėsmė nacionaliniam saugumui (jos nebuvimas), tačiau leidimas buvo išduotas, nors pareiškėjas niekada aplinkybių dėl tarnybos kariuomenėje neslėpė. Kadangi leidimas laikinai gyventi I. S. buvo išduotas, darytina išvada, kad jo grėsmė nacionaliniam saugumui nebuvo nustatyta. Per daugiau nei pusantrų metų, kol pareiškėjas gyveno Lietuvoje, situacija nepasikeitė, t. y. jokių papildomų įrodymų, leidžiančių pagrįsti jo tariamą lojalumą Baltarusijos jėgos struktūroms, nebuvo surinkta. Valstybės saugumo departamento išvada ir Migracijos departamento Sprendimas I bei Sprendimas II buvo priimti vadovaujantis informacija, kuri buvo pateikta dar prieš I. S. gaunant leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Nėra aišku, kaip tos pačios faktinės aplinkybės, praėjus daugiau nei pusantrų metų po leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjui adaptavusis Lietuvoje ir čia sukūrus socialinių bei ekonominių interesų centrą, galėjo sudaryti pagrindą spręsti, kad jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

2.17.                      Priimant Sprendimus, nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad 2011 m. I. S. įstojus mokytis į (duomenys neskelbtini) ir vėliau, kai jis 2016 m. baigė mokslus, politinė situacija tiek Baltarusijoje, tiek visame regione buvo iš esmės kitokia. Politinė situacija iš esmės pablogėjo po 2020 m. rugpjūčio 8–9 d. įvykusių Baltarusijos prezidento rinkimų.

2.18.                      Pareiškėjas nuo pat masinių protestų Baltarusijoje nepritarė agresyviai Baltarusijos vidaus / užsienio politikai, aktyviam dalyvavimui Rusijos kare prieš Ukrainą bei propagandai ir tai drąsiai išsakė. Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikiami teiginiai neatitinka individualios I. S. situacijos, jiems trūksta pagrįstumo. Nesutiktina su atsakovo nuomone, kad vien tik 4 metus trukusi tarnyba Baltarusijos kariuomenėje leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas yra potencialus taikinys režimo jėgos struktūroms. Sprendimuose nėra nurodyta jokių faktų, galinčių patvirtinti menkiausią prielaidą, kad I. S. gali būti užverbuotas Baltarusijos vidaus jėgos struktūrų. Su Baltarusijos jėgos struktūromis ir / ar valstybės institucijomis jis nieko bendro neturi nuo 2020 m., kai išvyko iš Baltarusijos.

2.19.                      Vienintelė šalis, su kuria pareiškėjas šiuo metu turi ryšių, yra Lietuva. Išvykdamas iš šalies, I. S. ne tik nutraukė visus ryšius su Baltarusija, bet ir dėl savo nelojalumo Baltarusijos valdžiai nebegali į šią šalį grįžti. Atvykęs į Lietuvą nuo 2020 m. gruodžio 17 d., jis greitai ir sėkmingai adaptavosi šalyje ir pradėjo dirbti, su sutuoktine gyvena Lietuvoje, santuoką sudarė taip pat Lietuvoje, nuomojasi būstą, pareiškėjo brolis, kuris atvyko pas I. S., taip pat gyvena Lietuvoje. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo ekonominių ir socialinių interesų centras yra būtent Lietuvoje, I. S. visus savo ateities planus sieja su Lietuva, tačiau atsakovas, priimdamas Sprendimus, į šias aplinkybes neatsižvelgė.

3.       Teismo posėdyje pareiškėjas I. S. ir jo atstovė palaikė pareiškėjo skunde išdėstytą poziciją. I. S. papildomai paaiškino, kad tarnybą kariuomenėje pasirinko ne dėl lojalumo Baltarusijos politinei sistemai ar asmeniškai A. L.. Nurodė, kad jis gimė ir užaugo kaimo vietovėje, nepilnoje bei gana neturtingoje šeimoje. Tarnyba kariuomenėje pareiškėjui suteikė galimybę anksti pradėti pačiam save išlaikyti ir padėti sunkiai besiverčiantiems motinai bei broliui.

4.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo I. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5.       Migracijos departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

5.1.                      I. S. 2023 m. gegužės 8 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, ketindamas dirbti multimedijos programų kūrėju (Įstatymo 40 str. 1 d. 41 p.). Atsakydamas į klausimyno klausimus, pareiškėjas nurodė, kad 2016–2020 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Valstybės saugumo departamento nuomone, I. S., tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento nuomone, pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

5.2.                      Sprendimai buvo priimti remiantis trečiojo suinteresuoto asmens pateikta išvada, kad I. S. kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – pateikta išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl jos galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgęs į tai, priimdamas sprendimus, atsakovas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis.

5.3.                      Valstybės saugumo departamento išvadoje yra nurodyta, kad Valstybės saugumo departamento kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai, išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose, ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karo tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes.

5.4.                      Valstybės saugumo departamento pateikta išvada yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbo veikla). Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje nurodoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas.

5.5.                      Migracijos departamentas laikėsi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatyme, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimti nešališkai ir objektyviai, yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus ir pakankamas. Sprendimai buvo priimti atlikus individualų tyrimą. Iš Sprendimų turinio matosi, kad nors esminis Sprendimų pagrindas yra trečiojo suinteresuoto asmens išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matosi, jog Migracijos departamentas atliko pareiškėjo situacijos vertinimą, todėl negalima teigti, kad atsakovas jokio savarankiško tyrimo neatliko.

5.6.                      Vertindamas I. S. socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi 2020 m. gruodžio 8 d.–2021 m. gruodžio 5 d. Jis nuo 2020 m. gruodžio 17 d. dirba Lietuvoje. Migracijos departamentas nustatė, kad I. S. sutuoktinė gyvena Lietuvoje ir turi leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2020 m. lapkričio 13 d. iki 2023 m. lapkričio 13 d., išduotą kaip aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojai.

5.7.                      Siekis dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu bei labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas. Įvertinęs tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi bei kompetentingos institucijos išvadą apie jo keliamą grėsmę, atsakovas priėmė Sprendimus. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, leidimo laikiniai gyventi panaikinimas ir draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių yra proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti visuomenės saugumą. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

6.       Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti vadovaujantis institucijos atsiliepime nurodytais motyvais.

7.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašė I. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8.       Valstybės saugumo departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

8.1.                      Sprendimai buvo priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, buvo priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

8.2.                      Trečiasis suinteresuotas asmuo 2023 m. liepos 5 d. rašte Nr. 18-7401 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad I. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento nuomone, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

8.3.                      I. S. gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės institucijose. Trečiasis suinteresuotas asmuo nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (toliau – NATO) ir Europos Sąjungos valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.

8.4.                      Valstybės saugumo departamentas, atsižvelgęs į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs į ateitį nukreiptą vertinimą, numato, kad I. S. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos kariuomene. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje nebetarnauja, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, sudarančiu pagrindą išvadai dėl apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje galinčią kilti grėsmę valstybės saugumui; toks vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją analogiškomis aplinkybėmis grindžiamose bylose.

8.5.                      Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

8.6.                      Priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos I. S. teisės bei laisvės. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas Valstybės saugumo departamento buvo pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimai buvo priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo jų naikinti, vadovaujantis I. S. nurodytais motyvais.

 

II.

 

9.       Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo I. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10.       Aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atsakovui pateikto prašymo išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nagrinėjimu, atsakovo priimtus Sprendimus ir pacitavęs Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 7 dalių (neteisingai nurodytos Įstatymo 4 str. 3 ir 6 d.), 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas pažymėjo, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei; nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Europos Žmogaus Teisingumo Teismo praktikoje taip pat ne kartą yra išaiškinta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) užsieniečiui neužtikrina teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pvz., teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

11.       Teismas akcentavo, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, todėl jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktais išaiškinimais, teismas akcentavo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, atliktus veiksmus patvirtinant surinktais ir teisme ištirtais įrodymais – pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės į ateitį nukreiptas vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais; jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent remiantis jais ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali bei akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

12.       Teismas pažymėjo, kad, priimdamas Sprendimus, Migracijos departamentas vadovavosi Valstybės saugumo departamento išvada, kurioje yra nurodyta, jog I. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, kaip buvęs lojalus pareigūnas, gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą Baltarusijos Respublikos valdžiai asmenį, galbūt gali išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti. Teismas pabrėžė, kad, kaip nustatė trečiasis suinteresuotas asmuo, išvados panaikinti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – jo praeityje buvę ryšiai su asmenimis, dirbančiais Baltarusijos valdžios tarnybose, kurios yra laikomos grėsme valstybės saugumui.

13.       Teismas sprendė, kad Valstybės saugumo departamento surinkti duomenys leidžia teigti, jog atsakovas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, kadangi trečiojo suinteresuoto asmens išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.). Tokia išvadą teismas padarė atsižvelgęs į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, dabartinę geopolitinę situaciją ir trečiojo suinteresuoto asmens atliktą vertinimą, sutiktina, jog yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas akcentavo, kad šiuo aspektu, be kita ko, yra aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi, kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

14.       Teismas akcentavo, kad yra visuotinai žinoma aplinkybė, jog Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 16 straipsnyje, o Rusijos – tos pačios strategijos 14 punkte. Taip pat yra visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija yra ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir, priimant Sprendimus, buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karo agresiją prieš Ukrainą bei siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

15.       Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, Valstybės saugumo departamento nustatytas aplinkybes įvertinus aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Nors I. S. ir nurodė, kad jokių ryšių su struktūrų darbuotojais nepalaiko, kad kai tarnavo, Baltarusija nebuvo pripažinta priešiška valstybe, kad po tarnybos jokiose struktūrose nedirbo, tačiau šios aplinkybės atlikto vertinimo nekeičia. Teismo nuomone, yra tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kariuomenės draugais) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, jog toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia I. S. pažeidžiamumą, taip pat ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Tuo labiau, kad nuo 2020 m., kai pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, iki kreipimosi išduoti leidimą laikinai gyventi yra praėję nedaug laiko. Teismas spendė, kad Valstybės saugumo departamento surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su atitinkamomis Baltarusijos tarnybomis, kurie nebuvo paneigti.

16.       Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo ir rezidavo Lietuvoje, nereiškia, jog jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti ar pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas / pakeitimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

17.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė, nurodo, kad asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, taip pat tai, jog Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos bei saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Migracijos departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnybos kariuomenėje vertinimui itin svarbus yra susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karo agresija prieš Ukrainą, o asmens nurodyta aplinkybė, jog jo tarnybos metais Lietuva Baltarusijos priešiška valstybe nelaikė, nėra reikšminga.

18.       Teismas pažymėjo, kad nors iš Sprendimo I ir Sprendimo II matosi, jog esminis jų pagrindas yra Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, tačiau iš Sprendimų turinio taip pat matosi, kad atsakovas atliko individualų I. S. situacijos vertinimą, t. y. vertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi 2020 m. gruodžio 8 d.–2021 m. gruodžio 5 d., kad I. S. nuo 2020 m. gruodžio 17 d. dirba Lietuvoje, kad pareiškėjo sutuoktinė gyvena Lietuvoje ir turi leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2020 m. lapkričio 13 d. iki 2023 m. lapkričio 13 d., išduotą kaip aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojai. Atsakovo nuomone, šie pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Atsižvelgęs į tai, teismas I. S. skundo argumentus, kad Migracijos departamentas Sprendimuose rėmėsi tik Valstybės saugumo departamento pateikta išvada, atmetė kaip nepagrįstus.

19.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio jam Lietuvos Respublikoje suteikimo, kadangi dėl savo reiškiamos pozicijos, dėl dalyvavimo protestuose prieš režimą ir nepritarimo vykdomai kilmės valstybės politikai negali grįžti į Baltarusiją. Teismas nurodė, kad pateikti argumentai, susiję su I. S. negalėjimu grįžti į Baltarusiją, atsakovo bus įvertinti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio jam suteikimo / nesuteikimo, ir atsižvelgęs į tai, dėl jų argumentų nepateikė.

20.       Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

21.       Pacitavęs Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalių bei Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 37.1 ir 38.3 papunkčių nuostatas, teismas konstatavo, kad atsakovas, įvertinęs tai, jog Valstybės saugumo departamentas prašė nustatyti 5 metų uždraudimo atvykti laikotarpį, bei pareiškėjo socialinius ryšius, pagrįstai sprendė uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių. Šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis teismo buvo įvertintas kaip proporcingas.

22.       Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas sprendė, kad Sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, buvo priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

23.       Atmetęs I. S. skundą, teismas jo prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo netenkino.

 

III.

 

24.       Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

25.       Aptaręs faktines aplinkybes, kurios buvo išsamiai nurodytos jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, teismo posėdyje išdėstytą poziciją bei skundžiamo teismo sprendimo motyvus, pareiškėjas nurodo, kad gavęs Sprendimus, 2023 m. rugpjūčio 22 d. surašė ir pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, kadangi siekė išvengti priverstinio deportavimo į Baltarusiją, kur jis gali būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų ar priverstinai mobilizuotas; šis prašymas nėra išnagrinėtas. I. S. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu buvo paskirta švelniausia sulaikymui alternatyvi priemonė – elektroninių ryšių priemonėmis kiekvieną trečiadienį nuo 8.00 iki 17.00 val. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui pranešti apie savo buvimo vietą, kurios galiojimas šiuo metu tęsiasi. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad jo sutuoktinė laiku negavo sprendimo dėl jai išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pratęsimo (yra pagrindas manyti, kad tai yra susiję su I. S. priimtais sprendimais), todėl iki jos prašymo išnagrinėjimo nuo 2023 m. lapkričio mėnesio sutuoktinė buvo priversta išvykti laikinai dirbti į (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėjas dėl jo statuso ypatumų negali išvykti iš Lietuvos, šiuo metu jis yra išskirtas su savo sutuoktine. I. S. pažymi, kad nuo 2023 m. gruodžio mėnesio, kaip savanoris, pradėjo dalyvauti Baltarusijos opozicinės vyriausybės nepaprastojo reikalų komiteto veikloje, aktyviai dalyvauja pagalbos Ukrainai teikime. Pareiškėjo nuomone, nurodytos aplinkybės bei jo Baltarusijos jungtinio pereinamojo laikotarpio ministrų kabineto atstovo gynybos ir nacionalinio saugumo klausimais apibūdinimas akivaizdžiai paneigia išvadų dėl jo grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui pagrįstumą.

26.       I. S. nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo atlikta karo tarnyba Baltarusijos Respublikoje yra pakankamas pagrindas konstatuoti jo potencialų pažeidžiamumą ir grėsmę valstybės saugumui. Savo poziciją pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

26.1.                      Teismas visiškai nepagrįstai nustatė, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pakankamai pagrindė I. S. atžvilgiu padarytas išvadas dėl jo grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto normos nenustato, kokiais konkrečiais atvejais konstatuojama užsieniečio grėsmė valstybės saugumui, ir to nesieja su konkrečiais faktais, pavyzdžiui, profesionalia tarnyba kariuomenėje, todėl kiekvienu konkrečiu atveju priimdamas sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi neišdavimo / panaikinimo užsieniečiui šiuo pagrindu, Migracijos departamentas tokį savo sprendimą turi tinkamai pagrįsti, tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Valstybės saugumo departamento išvada yra paremta vien tik aplinkybe, kad pareiškėjas 2016–2020 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Įvertinus trečiojo suinteresuoto asmens pateiktos išvados turinį, yra akivaizdu, kad jis individualaus I. S. vertinimo neatliko, o rėmėsi vien pareiškėjo tarnybos faktu ir beveik visuose tokio pobūdžio sprendimuose pasikartojančiomis šabloninėmis frazėmis. Valstybės saugumo departamento išvadoje net nėra paminėtas ankstesnio bendradarbiavimo su pareiškėju faktas.

26.2.                      Nesutiktina su teismo padaryta išvadą, kad Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo situacijos ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Tiek Valstybės saugumo departamento, tiek atsakovo sprendimai iš esmės suabsoliutina vienintelę byloje nustatytą su I. S. susijusią aplinkybę – jo tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje – ir iš jos kildina visas kitas pareiškėjo atžvilgiu padarytas išvadas (dėl tariamo lojalumo, verbavimo grėsmės ir pan.). I. S. įsitikinimu, karo tarnybos atlikimas valstybėje, kurioje gimė ir kurios pilietybę (o kartu ir prievoles) jis įgijo gimdamas, vienareikšmiškai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas kelia akivaizdžią grėsmę valstybės saugumui, t. y. turi egzistuoti ir kitos aplinkybės, kurios pagrįstų realią I. S. keliamą grėsmę valstybės saugumui. Tokią išvadą patvirtina ir aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Jokie kiti duomenys, leidžiantys daryti bent hipotetinę prielaidą apie pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, byloje nebuvo nustatyti, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Priešingai nei sprendė teismas, nebuvo vertinamos konkrečios su I. S. karo tarnyba susijusios aplinkybės, t. y. nebuvo įvertintas motyvas, dėl kurio pareiškėjas pasirinko tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, nebuvo tinkamai įvertintos jo pareigos, konkrečios funkcijos, kurias I. S. vykdė, tarnybos kariuomenėje laikotarpis, tarnybos nutraukimo priežastys ir pagrindai, pareiškėjo darbas po tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pradžios, kita I. S. veikla, galimybės daryti jam poveikį, pareiškėjo atvykimo į Lietuvą aplinkybės, jo bendradarbiavimas su Valstybės saugumo departamentu, jam būnant Lietuvoje (dar iki Sprendimų priėmimo), pareiškėjo pilietinė pozicija ir kita. I. S. net potencialaus „lojalumo“ Baltarusijos valdžiai faktą paneigė į bylą pateikti įrodymai bei pareiškėjo paaiškinimai, pateikti skunde ir teismo posėdyje. Išvadas dėl I. S. tariamo pažeidžiamumo ir jo keliamos grėsmės valstybės ar visuomenės saugumo interesams realumo teismas padarė netinkamai įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus. Byloje esant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas nepalaiko Baltarusijos Respublikos valdžios ir yra priešiškai nusistatęs jos atžvilgiu, nesant jokios informacijos apie I. S. veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, darytina išvada, jog atsakovas pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui nepagrindė, todėl neturėjo pagrindo priimti Sprendimų, o teismas nepagrįstai atsisakė Sprendimus panaikinti, kadangi jie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir neteisėti.

26.3.                      Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad atsakovas tinkamai įvertino jo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva; Migracijos departamento vertinimas buvo paviršutiniškas ir neišsamus. Nors atsakovas ir išvardino kai kuriuos I. S. ekonominius ir šeimyninius ryšius su Lietuva, nurodęs, kad jo sutuoktinė (Baltarusijos Respublikos pilietė) gyvena Lietuvoje ir turi leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2020 m. lapkričio 13 d. iki 2023 m. lapkričio 13 d., išduotą kaip aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojai, taip pat paminėjo faktą, jog pareiškėjas nuo 2020 m. gruodžio 17 d. dirba Lietuvoje pagal darbo sutartį, tačiau šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir I. S. situacijos neindividualizavo.

26.4.                      Priimant Sprendimus, nebuvo įvertintos tokios reikšmingos aplinkybės: 1) pareiškėjas persikėlė į Lietuvą pas partnerę, su kuria vėliau susituokė būtent Lietuvoje ir iki šiol gyvena; 2) I. S. sutuoktinei buvo išduotas atskiras leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (ne pareiškėjo leidimo pagrindu), jo sutuoktinė Lietuvoje turi pastovų darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“; jeigu pareiškėjas, palikus galioti Sprendimus, bus įpareigotas išvykti iš Lietuvos, sutuoktiniai bus išskirti; 3) Lietuvoje sutuoktiniai nepertraukiamai nuomojasi būstą, I. S. Lietuvoje išsilaikė vairavimo teises; 4) atvykęs į Lietuvos Respubliką nuo 2020 m. gruodžio 17 d., pareiškėjas greitai ir sėkmingai adaptavosi šalyje ir nedelsiant pradėjo dirbti. Nuo 2022 m. spalio 3 d. jis pradėjo dirbti ir iki Sprendimų priėmimo nepertraukiamai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri dėl nestabilios politinės situacijos ir nepritarimo Baltarusijos vykdomai politikai iš Baltarusijos persikėlė į Lietuvą; 5) į Lietuvą persikėlė dirbti ir gyventi I. S. brolis D. S., kuris iš Baltarusijos atvyko pas pareiškėją; visi I. S. šeimos nariai turi nuolatinius darbus Lietuvoje; tai parodo, kad pareiškėjas ne tik nutraukė ryšius su Baltarusija, bet ir į Lietuvą perkėlė savo giminaičius, galutinai nutraukęs visus ryšius su savo kilmės valstybe; 6) Lietuvoje I. S. bendradarbiavo su saugumo institucijomis (Valstybės saugumo departamentu), tiekė joms informaciją apie savo tarnybą Baltarusijos kariuomenėje, karo personalą; šios aplinkybės trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į skundą net nebuvo kvestionuojamos; 7) nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos pareiškėjas niekada nebuvo grįžęs į Baltarusiją; priimant Sprendimus, taip pat nebuvo įvertinta individuali I. S. situacija, kad jam yra nesaugu grįžti į Baltarusijos Respubliką dėl grėsmės būti mobilizuotam ar jo patraukimo atsakomybėn už aktyvius pasisakymus socialiniuose tinkluose prieš valdžią, bendradarbiavimo su Valstybės saugumo departamentu, opozicinėmis Baltarusijos Respublikos organizacijomis; vieši duomenys parodo, kad Baltarusija yra nesaugi valstybė jos piliečiams; 8) tai, kad Sprendimai yra iš esmės neproporcingi, patvirtina jų faktinė įtaka pareiškėjo šeiminiam gyvenimui, kadangi dėl priimtų Sprendimų jis šiuo metu yra faktiškai išskirtas su savo sutuoktine.

26.5.                      Remiantis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, šių duomenų nustatymas ir užsieniečio situacijos individualizavimas turi esminę reikšmę, vertinant priimamo sprendimo proporcingumą, teisėtumą bei atitiktį viešojo administravimo principams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimuose analogiško pobūdžio bylose yra akcentuojama šeiminių ryšių ir darbo santykių Lietuvoje svarba, būtinybė atsižvelgti į poziciją dėl Rusijos vykdomų karo veiksmų Ukrainoje vertinimo. Teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad Sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, kadangi visapusiško ir objektyvaus individualaus vertinimo Migracijos departamentas neatliko, į Sprendimus buvo perkelta Valstybės saugumo departamento išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie I. S., savarankiškai ir individualiai neįvertinus ne tik išvados apie asmens grėsmę valstybės saugumui, bet ir duomenų visumos bei Sprendimo proporcingumo principo.

26.6.                      Konstatuodamas, kad Valstybės saugumo departamento surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su atitinkamomis Baltarusijos tarnybomis, kurie niekaip nebuvo paneigti, teismas ne tik netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, bet ir nepagrįstai I. S. perkėlė įrodinėjimo naštą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad grėsmė valstybės saugumui turi būti reali ir akivaizdi, paremta faktais ir įrodymais, o ne pagrįsta prielaidomis; pareiga tokią grėsmę įrodyti tenka būtent viešojo administravimo subjektams, priimantiems atitinkamus sprendimus. Teismo vertinimas, kad Valstybės saugumo departamento surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktiems išaiškinimams ir patvirtina būtent rėmimąsi prielaidomis, kadangi jokių konkrečių įrodymų, galinčių pagrįsti I. S. ryšius su Baltarusijos Respublikos tarnybomis, nėra ir negali būti.

26.7.                      Pripažįstant, kad asmuo turi paneigti faktus, kuriais jį kaltina valstybės institucijos, reikštų pernelyg didelės įrodinėjimo pareigos perkėlimą asmeniui, kuris santykiuose su valdžios institucijomis yra silpnesnioji šalis ir kurio galimybė gauti įrodymus yra daug labiau apribota. Be to, pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, įrodinėti turi tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia.

26.8.                      Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodę, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką nėra įmanoma. Ji gali būti labai plati, atitinkamoms institucijoms paliekant plačią vertinimo laisvę apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė, tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiami. Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, kadangi užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas atitinkamus užsieniečius diskriminuoti arba kitaip piktnaudžiauti suteiktais įgaliojimas. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo pareigą, kadangi iš esmės Valstybės saugumo departamentą ir Migracijos departamentą atleido nuo šios pareigos ir visą įrodinėjimo naštą dėl Sprendimuose padarytų išvadų perkėlė būtent pareiškėjui, o tokia situacija neatitinka pagrindinių viešojo administravimo principų.

26.9.                      Net sutinkant su teismo vertinimu, kad būtent I. S. teko procesinė pareiga paneigti institucijų padarytas išvadas, teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas šios pareigos nevykdė ir prielaidos apie jo galimus ryšius su Baltarusijos tarnybomis niekaip nebuvo paneigtos. Priešingai, nei nurodė teismas, I. S. pateikė daugybę įrodymų, kurie pagrindžia, kad jis yra priešiškai nusistatęs Baltarusijos valdžios atžvilgiu ir dėl to jokiu būdu negali būti jai lojalus nei dabar, nei ateityje: 1) dar būdamas tarnyboje, pareiškėjas išreiškė nepalaikymą Baltarusijos valdžiai; 2) iš tarnybos jis išėjo šiurkščiai pažeisdamas kontrakto nuostatas, kontraktas su juo buvo nutrauktas anksčiau termino, o tai visiems laikams I. S. užkirto kelią dirbti valstybės įstaigose; 3) pareiškėjas dalyvavo demonstracijose prieš neteisėtus rinkimus Baltarusijoje 2020 m.; 4) po to jis iš karto išvyko iš Baltarusijos, nutraukęs visus ryšius, ne karto nebuvo ten grįžęs ir neplanuoja į šią valstybę grįžti; 5) I. S. atsakovo pateiktame klausimyne nurodė, kad smerkia Rusijos karo agresiją prieš Ukrainą ir Krymą laiko Ukrainos dalimi; 6) Lietuvoje pareiškėjas bendradarbiavo su saugumo institucijomis (Valstybės saugumo departamentu, tai nebuvo kvestionuojama); 7) I. S. šiuo metu aktyviai dalyvauja Baltarusijos opozicinės vyriausybės nepaprastojo reikalų komiteto veikloje ir pagalbos Ukrainai teikime. Savo poziciją dėl Baltarusijos režimo nepalaikymo ir Rusijos karo agresijos smerkimo pareiškėjas išreiškė ir iki šiol reiškia socialiniuose tinkluose. Net ir taikant padidintą įrodinėjimo standartą, šioje byloje I. S. priešiškumas ir nelojalumas Baltarusijos valdžiai yra aiškiai nustatytas bei įrodytas.

26.10.                      Atsakovas neturi jokios informacijos, leidžiančios daryti prielaidas apie tai, kad pareiškėjas gali būti lojalus Baltarusijos valdžiai, pavyzdžiui, viešai palaikytų jos politiką ar panašiai, atvirkščiai – yra daugybė įrodymų, aiškiai patvirtinančių, kad I. S. šiųmetės Baltarusijos režimo ir jo vykdomos vidaus bei užsienio politikos atžvilgiui yra nusistatęs neigiamai (pareiškėjo vieši pareiškimai socialiniuose tinkluose, užpildyta anketa dėl karo Ukrainoje nepalaikymo, bendradarbiavimas su Valstybės saugumo departamentu, faktas, jog I. S., turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, Baltarusijoje nesilankė, pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvoje ir pan.).

26.11.                      Nepagrįstas yra ir teismo argumentas, kad pareiškėjo galimą lojalumą pagrindžia tai, kad nuo jo atleidimo iš karo tarnybos Baltarusijoje praėjo nedaug laiko. Nurodytu atveju svarbu yra tai, ne kada, o kaip pareiškėjas nutraukė savo tarnybos santykius. Teismas visiškai nevertino, kad I. S. atleidimas iš karo tarnybos buvo itin konfliktinis, tai tik visiems laikams jam užkirto kelią grįžti į tarnybą Baltarusijoje bet kokiame vaidmenyje, bet po šio atleidimo iš esmės nutrūko pareiškėjo santykiai tiek su vadovybe, tiek su kolegomis, kadangi jų akyse I. S. yra išdavikas. Tą inter alia (be kita ko) pagrindžia pareiškėjo į bylą 2023 m. rugsėjo 20 d. pateikti rašytiniai paaiškinimai ir kartu su jais pateiktas garso įrašas. Šis įrodymas patvirtina, kad 2020 m. rugsėjo 29 d. vykusio pokalbio tarp I. S. ir Baltarusijos Respublikos karo tarnybos vadovybės metu pareiškėjas aiškiai išreiškė savo valią būti atleistas iš karo tarnybos dėl savo politinių įsitikinimų ir nesutikimo su rinkimų rezultatų klastojimu. Tolesnėje pokalbio dalyje aiškiai girdisi, kad I. S. pozicija ir situacija iš esmės pasikeitė po 2020 m. rugpjūčio 9 d. Baltarusijoje paskelbus, kad rinkimus vėl laimėjo nuo 1994 m. šaliai vadovaujantis autoritarinis prezidentas A. L.; taip pat po šalyje vykusių masinių protestų, kuriose dalyvavo ir pats pareiškėjas.

26.12.                      2020 m. rugsėjo 30 d., kai pareiškėjas pateikė prašymą atleisti jį iš karo tarnybos dėl jo politinių įsitikinimų ir nepritarimo rinkimų klastojimui, iki karo tarnybos pabaigos jam buvo likę vos keli mėnesiai. Tolesnėje pokalbio dalyje aiškiai girdisi, kaip I. S. pasakoma, jog jis neturėtų pasitraukti iš karo tarnybos, kadangi tarnauti jam liko vos keli mėnesiai, o paskui pareiškėjui grasinama, kad jeigu jis pasitrauks dabar, teks sumokėti didelę pinigų sumą, nes jis neištarnavo viso penkerių metų laikotarpio. Toje pačioje pokalbio dalyje aiškiai girdisi ir I. S. pozicija, kurią jis drąsiai išsako, nurodydamas, kad nori pasitraukti ir jo sprendimo niekas nepakeis.

26.13.                      Pareiškėjas savo tvirtą poziciją pademonstravo ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. 2020 m. rugsėjo 30 d. jis pateikė prašymą atleisti iš karo tarnybos dėl politinių įsitikinimų ir nepritarimo rinkimų rezultatų klastojimui, kuris nebuvo patenkintas. Dėl to vėliau I. S. buvo paskirtos dvi nuobaudos už vėlavimą į tarnybą, kurias jis išprovokavo, kadangi žinojo, kad už tai bus atleistas. Svarbu yra ir tai, kad 2021 m. žiemą į pareiškėjo registracijos vietą Baltarusijoje atvyko neuniformuoti asmenys be jokių tapatybę patvirtinančių dokumentų. Jie klausinėjo, kur yra I. S., kodėl jis paliko darbą karo tarnyboje ir išvyko iš šalies. Visa tai iš esmės patvirtina, kad pareiškėjo santykiai su Baltarusijos karo institucijomis ne tik nėra nutraukti, bet jų akyse jis nėra laikomas nei lojaliu, nei patikimu. Taigi, nagrinėjant bylą, ši Valstybės saugumo departamento prielaida buvo akivaizdžiai paneigta.

27.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo I. S. apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28.       Aptaręs faktines bylos aplinkybes, savo poziciją atsakovas grindžia šiais argumentais:

28.1.                      Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad skundžiamame sprendime nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių I. S. keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Visų pirma, pagal suformuotą teismų praktiką, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus; šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Antra, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai; jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Trečia, I. S. ne tik tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, bet ir mokėsi (duomenys neskelbtini) bei baigė (duomenys neskelbtini) studijas, todėl iki šiol gali palaikyti ryšius su Baltarusijos kariuomenėje likusiais kolegomis ar bendramoksliais ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Ketvirta, buvo įvertinti ir I. S. ryšiai su Lietuvos Respublika: šeiminiai (nėra duomenų apie Lietuvos Respublikoje gyvenančius šeimos narius), socialiniai bei ekonominiai.

28.2.                      Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Migracijos departamentas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, vadovavosi ne vien Valstybės saugumo departamento išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų kontekste. Papildomai atsakovas vertino I. S. socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje bei nustatė, kad pareiškėjas turėjo galiojusią nacionalinę vizą, taip pat dirbo Lietuvos įmonėje. Vertinant I. S. šeiminius ryšius, buvo nustatyta, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė. Daugiau Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų apie kitus šeimos ryšius nėra. Priimant Sprendimus, buvo remtasi informacija, susijusia su Rusijos ir Baltarusijos vykdomomis agresyviomis politikomis, bei duomenimis apie pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Sprendimuose buvo atliktas individualus I. S. vertinimas, atsižvelgta į aplinkybę, jog pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Nurodytų aplinkybių kontekste atlikęs visų aplinkybių vertinimą, atsakovas nustatė, kad I. S. gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, o pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

28.3.                      I. S. apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai, kadangi bylų aplinkybės nėra tapačios. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Be to, nagrinėjamu atveju laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėjo tarnybos kariuomenėje pabaigos, nėra toks didelis, kad lemtų tarnybos metu susiklosčiusių ryšių ir galimo poveikio išnykimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ir kur kas didesnis laikotarpis nėra laikomas pakankamu grėsmei paneigti, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo profesionalioje kariuomenėje vertinimui itin svarbus yra susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karo agresija prieš Ukrainą, todėl asmens nurodoma aplinkybė, jog jo tarnybos metais Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, nėra reikšminga.

28.4.                      I. S., savo noru pasirinkdamas tarnauti Baltarusijos kariuomenėje, žinojo, kad jam yra keliami griežti reikalavimai, o personalo politika nėra autonominė, kadangi ją formuoja Baltarusijos Respublikos valdžia. Ši informacija nėra bendro pobūdžio, ji yra susijusi su pareiškėju. Šią informaciją įvertino tiek Valstybės saugumo departamentas, tiek ir Migracijos departamentas. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad I. S., gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti.

28.5.                      Pareiškėjo apeliaciniame skunde vardijamos aplinkybės (dalyvavimas protestuose, šeiminė padėtis, prieglobsčio prašymas, išsakytas požiūris į Rusijos Federacijos vykdomus karo veiksmus, Krymo priklausymas, atleidimas iš tarnybos ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybei ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė, nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Sprendimuose buvo pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

28.6.                      Turėtų būti kritiškai vertinami I. S. apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas netinkamai įvertino jo ryšius su Lietuva. Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimus, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su Valstybės saugumo departamento pateikta išvada bei pripažino, kad I. S. kelia grėsmę nacionaliniam saugumu. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo sutuoktinė gyvena Lietuvos Respublikoje, bei vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatomis, atsakovas priėmė sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus 6 mėnesius. Sprendimais I. S. nėra uždrausta vykti į kitas Europos Sąjungos ar Šengeno zonos valstybes nares, nėra duomenų, kad pareiškėjo sutuoktinei yra uždrausta vykti į kitas valstybes, taip pat į Baltarusiją. I. S. teiginiai, kad Sprendimais jis yra išskiriamas su sutuoktine, turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika ir tam tikros šeiminės aplinkybės nepaneigia byloje nustatytos pagrindinės aplinkybės dėl iš I. S. ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui. Įvertinus duomenų visumą (pareiškėjas anksčiau neturėjo leidimų gyventi Lietuvoje, pirmą kartą dėl leidimo gyvent kreipėsi tik 2021 m., tarnybą Baltarusijos kariuomenėje baigė tik 2020 m.), manytina, kad Sprendimai yra proporcingi.

28.7.                      Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, I. S. apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad, remiantis jais, būtų padarytos kitokios išvados dėl ginčo, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo I. S., savaime nereiškia, jog įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

29.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos saugumo departamentas prašo pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30.       Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas pagrįstai sprendė, kad Sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, jie buvo priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus, susiklosčiusią geopolitinę situaciją bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas tinkamai įvertino I. S. keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą bei pagrįstai prioritetą suteikė visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Baltarusijos Respublikos piliečio teisėms ir interesams. Savo poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia šiais argumentais:

30.1.                      Nacionalinis saugumas – tai viešasis interesas ir pagrindinė visai visuomenei esminę reikšmę turinti vertybė, kuri yra svarbesnė už galimus asmens interesų suvaržymus. Nacionalinio saugumo interesai yra saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai. Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 135 straipsnio pirmojoje pastraipoje yra nustatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, be kita ko, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę. Teismo sprendimas buvo priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

30.2.                      Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką nėra įmanoma. Ji gali būti labai plati, atitinkamoms institucijoms paliekant laisvę apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema asmeniui turi suteikti galimybę ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija yra susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija buvo panaudota nesant tam racionalaus pagrindo. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, atliktus veiksmus patvirtinant surinktais ir teisme ištirtais įrodymais; pakanka turėti duomenų (šiuo atveju apie I. S. tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje), kuriais remdamasis, Valstybės saugumo departamentas, atlikęs perspektyvinį vertinimą, prognozuoja grėsmes valstybės saugumui.

30.3.                       Tai, kad asmenys, tarnavę Baltarusijos kariuomenėje, potencialiai gali būti išnaudoti Baltarusijos ar Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalūs ir patikimi Baltarusijos valdžiai asmenys, ir taip kelia grėsmę valstybės saugumui, patvirtina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Skundžiamas teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiško pobūdžio bylose.

30.4.                      Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. I. S. argumentas, kad byloje nebuvo nustatyta jo keliama grėsmė valstybės saugumui, yra nepagrįstas.

30.5.                      Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis, jo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. I. S. gali palaikyti ryšius su buvusiose darbovietėse ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, taip pat ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

30.6.                      I. S. nepateikė jokių konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių trečiojo suinteresuoto asmens išvadoje nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Teismas pagrįstai sprendė, kad I. S. keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi.

30.7.                      Remdamosi tarptautine teise ir atsižvelgdamos į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia. Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį.

30.8.                      Konstitucijoje ir Konvencijoje nėra ginamos vertybės, kurio sukurtų pareigą valstybei prisiimti su imigracija susijusią riziką, o teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

30.9.                      Buvo įvertintos visos su I. S. susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad jo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o leidimo laikinai gyventi panaikinimas ir uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas, pažymėjo, kad grėsmių valstybės saugumui pašalinimas tokiomis priemonėmis, kaip leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinimas, yra mažiausią represinį, o daugiau prevencinį elementą turinti priemonė, todėl siekiamo tikslo aspektu yra proporcinga.

30.10.                      Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, neįvertintų pirmosios instancijos teismo sprendime, kurie paneigtų byloje nustatytas ir teismo sprendime įvertintas faktines aplinkybes.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

31.        Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento priimtų Sprendimų, kuriais pareiškėjui I. S. buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje ir jam buvo uždrausta 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo bei pagrįstumo.

32.       Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė 2023 m. gegužės 8 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurį motyvavo tuo, jog yra aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas (nereglamentuota profesinė veikla). Pildydamas Migracijos departamento parengtą klausimyną, I. S., be kita ko, nurodė, kad 2011–2016 m. studijavo (duomenys neskelbtini), o nuo 2016 m. birželio 25 d. iki 2020 m. sausio 17 d. tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, laipsnis – kapitonas. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatyme, t. y., ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, su paklausimu kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį. Valstybės saugumo departamentas 2023 m. liepos 5 d. išvadoje Nr. 18-7401 nurodė, kad I. S. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento nuomone, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Įvertinęs Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją ir kitus duomenis, atsakovas priėmė šioje administracinėje byloje ginčijamus sprendimus, t. y. atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikino išduotą leidimas laikinai gyventi Lietuvoje ir jam uždraudė 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką.

33.       Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Valstybės saugumo departamento surinkti duomenys leidžia teigti, jog atsakovas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimus, kadangi trečiojo suinteresuoto asmens išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, I. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad nors iš Sprendimo I ir Sprendimo II matosi, jog esminis jų pagrindas yra Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo tarnavimo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, tačiau iš Sprendimų turinio taip pat matosi, kad atsakovas atliko individualų I. S. situacijos vertinimą, t. y. vertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Teismas sprendė, kad Sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, buvo priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog I. S. atlikta karo tarnyba Baltarusijos Respublikoje yra pakankamas pagrindas konstatuoti jo potencialų pažeidžiamumą bei grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo įsitikinimu, karo tarnybos atlikimas valstybėje, kurioje gimė ir kurios pilietybę (o kartu ir prievoles) jis įgijo gimdamas, vienareikšmiškai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad I. S. kelia akivaizdžią grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas teigia, kad nebuvo vertinamos konkrečios su jo karo tarnyba susijusios aplinkybės, t. y. nebuvo įvertintas motyvas, dėl kurio I. S. pasirinko tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, nebuvo tinkamai įvertintos jo pareigos, konkrečios funkcijos, kurias pareiškėjas vykdė, tarnybos kariuomenėje laikotarpis, tarnybos nutraukimo priežastys ir pagrindai, I. S. darbas po tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pradžios, kita pareiškėjo veikla, galimybės daryti jam poveikį, I. S. atvykimo į Lietuvą aplinkybės, jo bendradarbiavimas su Valstybės saugumo departamentu, būnant Lietuvoje (dar iki Sprendimų priėmimo), pareiškėjo pilietinė pozicija ir kita. Be to, atsakovas tinkamai neįvertino ir I. S. socialinių bei ekonominių ryšių. Pareiškėjas mano, kad teismas ne tik netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, bet ir nepagrįstai I. S. perkėlė įrodinėjimo naštą.

34.       Sprendimų turinys patvirtina, kad jie iš esmės yra grindžiami Valstybės saugumo departamento pateikta informacija ir aplinkybėmis, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl to, kad jis 2016–2020 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Sprendimuose, be kita ko, nurodyta, kad I. S. atsakymai į kitus klausimyno klausimus nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri buvo nustatyta remiantis jo buvusiais darbo (tarnybos) santykiais. Pareiškėjo darbo laikotarpis ir šeiminis ryšys nelaikytini ryšiais su Lietuva, atsveriančiais grėsmės valstybės saugumui svarbą; vien tai, kad asmuo turėjo leidimą laikinai gyventi ir dirbo (dirba) Lietuvoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl užsieniečio ankstesnių darbo santykių ir ryšių yra išnykusi. Atsakovas sprendė, kad įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją ir trečiojo suinteresuoto asmens atliktą vertinimą, darytina išvada, jog yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia spręsti, jog I. S. asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

35.       Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra nustatyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (14 p.). Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. 

36.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (nukreiptas į ateitį) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais; jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent remiantis jais ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1387-968/2024).

37.       Apeliacinio skundo ribose faktų ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Valstybės saugumo departamentas, teikdamas išvadą, ir Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui kontekste tinkamai įvertino reikšmingus įrodymus, šių institucijų nurodyti motyvai nėra pakankami.

38.       Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-408-968/2024). Taigi, darydamas išvadą, kad pareiškėjo tarnyba Baltarusijos kariuomenėje kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, atsakovas šią išvadą privalėjo tinkamai pagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu remiantis byloje esančiais įrodymais susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl vienokio ar kitokio įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, pakanka. Teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar tarp įrodymų nėra prieštaravimų ir panašiai. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, tačiau ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas ir įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

39.       Tikrindama pirmosios instancijos teismo ir viešojo administravimo subjekto sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes bei konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

40.       Įvertinusi Sprendimų turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad jų atsakovas tinkamai nemotyvavo, priimant Sprendimus, nebuvo atliktas išsamus I. S. grėsmės saugumui tyrimas – aplinkybės dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui nebuvo tinkamai įvertintos kartu su kitomis nustatytomis individualiomis I. S. aplinkybėmis.

41.       Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtinta, kad ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose padaryta išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui yra grindžiama iš esmės vienintele aplinkybe – kad I. S., atsakydamas į klausimyno klausimus, nurodė, jog 2016–2020 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, todėl jis, Migracijos departamento vertinimu, turi būti laikomas lojaliu Baltarusijos valdžiai ir režimui bei, gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti.

42.       Teisėjų kolegija nekvestionuoja Migracijos departamento teisės remtis Valstybės saugumo departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau pažymi, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, asmeniui sukeliantį materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota ir proporcinga, o ne formali.

43.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors I. S. biografijos faktas apie tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje 2016–2020 m. gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė Migracijos departamentui nesuteikia teisės neįrodinėti aplinkybių, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, ir negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Iš Sprendimų turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis I. S. charakterizuojančių savybių vertinimas. Pareiškėjo karo tarnybos faktas nebuvo įvertintas kitų jo individualiai situacijai aktualių aplinkybių kontekste – to, jog I. S. siekė palikti karo tarnybą, jo atleidimo iš tarnybos ir kitų svarbių aplinkybių.

44.       Skunde pareiškėjas akcentavo, kad 2020 m. rugsėjo 30 d. jis pateikė prašymą atleisti iš karo tarnybos dėl jo politinių įsitikinimų ir nepritarimo prezidento rinkimų rezultatų klastojimui, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas, I. S. ne kartą buvo atkalbinėjamas nuo išėjimo iš karo tarnybos, jam net buvo grasinama, o 2020 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas iš karo tarnybos buvo atleistas už sistemiškus kontrakto pažeidimus. Byloje esantis I. S. 2020 m. rugsėjo 30 d. tarnybinis pranešimas patvirtina, kad jis išreiškė valią būti atleistas iš tarnybos, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės bei jos įtakos Sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui nevertino. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad prie skundo pridėtame garso įraše aiškiai girdisi, kaip I. S. pasakoma, kad jis neturėtų pasitraukti iš karo tarnybos, kadangi tarnauti liko vos devyni mėnesiai, o paskui pareiškėjui grasinama, jog jeigu iš tarnybos pasitrauks nedelsiant, teks sumokėti didelę pinigų sumą, nes jis neištarnavo viso penkerių metų laikotarpio; tame pačiame garso įrašė aiškiai girdisi ir I. S. pozicija, kurią jis drąsiai išsako, nurodydamas, kad nori pasitraukti, kadangi nepritaria Baltarusijos vykdomai politikai. Nei šių pareiškėjo argumentų, nei nurodyto byloje esančio garso įrašo pirmosios instancijos teismas nevertino bei argumentų dėl jo įtakos Sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui nepateikė. Atkreiptinas dėmesys, kad teismui buvo pateiktas ne tik garso įrašas rusų kalba, bet kartu su pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 20 d. rašytiniais paaiškinimais buvo pateikta ir minėto garso įrašo transkripcija su teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintu vertimu į lietuvių kalbą (I t., b. l. 149–160), tačiau jokių argumentų dėl šio įrodymo vertinimo teismas taip pat nepateikė.

45.       Teismas taip pat nevertino byloje esančio įrodymo, kuris patvirtina, jog I. S. į atsargą buvo išleistas dėl sistemiško (daugiau nei du kartus per metus) sutarties sąlygų nevykdymo (II t., b. l. 75). Be kita ko, pareiškėjas pažymėjo, kad 2021 m. žiemą į jo registracijos vietą Baltarusijoje atvyko neuniformuoti asmenys be jokių tapatybę patvirtinančių dokumentų; jie klausinėjo, kur yra I. S., kodėl jis paliko darbą karo tarnyboje ir išvyko iš šalies, tačiau šie pareiškėjo argumentai pirmosios instancijos teismo taip pat nebuvo įvertinti. Nurodytų aplinkybių įvertinimas yra svarbus dėl to, kad joms pasitvirtinus, turėtų būti spendžiama, ar jos nesudaro pagrindo kitaip vertinti galimą I. S. lojalumą ir patikimumą Baltarusijos valdžiai, nei buvo padaryta. Be to, pareiškėjas skunde akcentavo, kad net kelis kartus buvo susitikęs su Valstybės saugumo departamento pareigūnais, kurie jam padėkojo už suteiktą informaciją, šių aplinkybių trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nei patvirtino, nei paneigė, o teismas nesiėmė jokių priemonių, kad išsiaiškintų pakankamai detaliai aprašytas I. S. susitikimo ir bendradarbiavimo su minėtais pareigūnais aplinkybes, teismas taip pat nenurodė ir nepagrindė, kad to daryti konkrečiu atveju nebuvo tikslinga ar įmanoma. Teismas nesiaiškino ir to, kokio pobūdžio informacija, už kurią buvo siūlomas atlygis, Valstybės saugumo departamentui buvo suteikta ir kaip tai galėtų patvirtinti ar paneigti I. S. lojalumą Baltarusijos valdžiai.

46.       Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, o Sprendimai nėra tinkamai pagrįsti nustatytomis ir individualiai ištirtomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis. Šios teisėjų kolegijos padarytos išvados Valstybės saugumo departamento pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Baltarusijos agentų veikimo kitose valstybėse metodus nepaneigia.

47.       Be to, nei iš Valstybės saugumo departamento išvados, nei iš Sprendimų turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis visų I. S. charakterizuojančių savybių vertinimas: nebuvo įvertintos aplinkybės, nulėmusios pareiškėjo tarnybą kariuomenėje, taip pat nebuvo tiksliai nustatytas ir įvertintas I. S. atliktos tarnybos pobūdis, pareigos ir jo vykdytos funkcijos, jokiais pagrįstais duomenimis nebuvo nustatyta pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar juose tarnaujančiais asmenimis, nebuvo pakankamai atsižvelgta į pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karo veiksmų Ukrainoje vertinimo. I. S. pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė išrašus iš savo socialinių tinklų paskyros, kurie patvirtina, jog pareiškėjas nepalaiko Baltarusijos vykdomos politikos ir viešina tai, kas vyksta šalyje, taip pat dalyvavimą mitinguose Minske prieš neteisėtus sulaikymus ir rinkimų rezultatų klastojimą patvirtinančius įrodymus, tačiau šie įrodymas teismo nebuvo įvertinti, taip pat nebuvo nurodyti motyvai, kodėl šie įrodymai konkrečiu atveju neturėtų būti vertinami. Teismas taip pat tinkamai neįvertino pareiškėjo ryšių su Baltarusija nutraukimo ir egzistuojančių ryšių su Lietuvos Respublika patvirtinančių įrodymų.

48.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas bei individualiai nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl jie negali būti laikomai pagrįstais ir teisėtais. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino Sprendimus ir nepagrįstai juos paliko nepakeistus. Įvertinus nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad skundžiamas Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 5 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo I. S. skundas tenkinamas, o Sprendimai panaikinami.

49.       Pareiškėjas taip pat prašė jam atlyginti patirtas teismo išlaidas.

50.       Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teismo išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 5 d.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. 

51.       Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad paduodamas skundą pirmosios instancijos teismui, I. S. sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį, o paduodamas apeliacinį skundą – 11 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento priteisiama 41 Eur pagrįstų bei proporcingų teismo išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. 

Jokių kitų I. S. patirtas teismo išlaidas patvirtinančių įrodymų administracinėje byloje nėra.

 

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1  dalimi, 41 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo I. S. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 23S129635 atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą 23S132055 panaikinti leidimą I. S. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 23S132279 uždrausti I. S. 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjui I. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti 41 Eur (keturiasdešimt vieną eurą) teismo išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

 

Teisėjai                                Jolanta Malijauskienė

 

 

Egidijus Šileikis

 

 

Virginija Volskienė