Administracinė byla Nr. I-1286-414/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00313-2017-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 55.1.3.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 23 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis,
sekretoriaujant Neringai Musinienei,
dalyvaujant pareiškėjui R. M.,
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui A. A. P.,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Skunde (b. l. 16-29) pareiškėjas nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2017 m. vasario 9 d. Kauno tardymo izoliatoriuje buvo apgyvendintas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas tiek nacionaliniais, tiek tarptautiniais teisės aktais nustatytas vienam asmeniui turėjęs tekti minimalus gyvenamas plotas. 349 kameroje pastoviai buvo apgyvendinti keturi asmenys. Su atsakovo pateiktais kamerų plotais sutiko, tačiau nurodė, kad didžiąją dalį kameros ploto užėmė lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė. Jo nuomone, vertinant gyvenamojo ploto dydį, taikytina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta gyvenamojo ploto norma – 4 kv. m., atskaičius visus kameroje esančius baldus. Dėl didelio suimtųjų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos visiems asmenims atsisėsti. Kauno tardymo izoliatoriuje nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, siekiant į nustatytas veiklas įtraukti suimtuosius, negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo dirbti ir pan. Turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą yra išaiškinęs, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, jeigu dulka – nelaistomi, per lietų telkšodavo balos, gadindavo avalynę. Kai kuriose kamerose buvo tamsu. Dirbtinė šviesa buvo labai stipri, nuo jos skaudėjo akis ir galvą, jaučia regėjimo susilpnėjimą, pradėjo sausėti oda. Lauko apšvietimas buvo nepakankamas. Švaraus oro kiekis neatitiko norminio oro švarumo. Trečiojo aukšto kamerų langai buvo tamsinti ir neatsidarė, tai ribojo natūralios šviesos patekimą ir oro srautus. Ventiliatorius pūsdavo dulkes, ūždavo, trukdė miegoti. Oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų. Kauno tardymo izoliatorius nesistengė, kad, esant perpildytoms kameroms, jis būtų tokiomis sąlygomis laikomas kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliamas į laisvesnes kameras. Nustačius, kad jam nepagrįstai buvo apribotas bendravimas su žmona, nesuteikiant ilgalaikio pasimatymo, negalima teigti, kad jis nepatyrė žalos. Ginčo laikotarpiu jis kreipėsi dėl galvos ir gerklės skausmo ir kitų susirgimų, sistemingai kreipėsi į psichiatrą, jam buvo paskirtas ambulatorinis gydymas, atsirado baimės, pykčio priepuoliai, negali normaliai išsimiegoti, bijo mažų erdvių, jaučia pažeminimą. Prašė skundą tenkinti.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas – Kauno tardymo izoliatorius (toliau – ir atsakovas, ir Kauno TI) su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 34-37) nurodė ir atsakovo atstovas posėdžio metu paaiškino, kad bylai aktualiu laikotarpiu apie 99,4 procentus laiko pareiškėjui teko didesnis (nuo 3,99 iki 15,10 kv. m.) nei teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamas plotas. Trumpalaikiai ploto pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, kurios nuo Kauno TI nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pareiškėjo minėtoje 349 kameroje visą laiką ploto buvo daugiau nei 4 kv. m. Lovų užimamas plotas iš kameros ploto nėra išskaičiuojamas, nes lova priskiriama kalinamojo individualiam plotui. Kameros yra ventiliuojamos per langus, o sanitariniuose mazguose yra ištraukiamoji ventiliacija. Pareiškėjas dar buvo laikomas kamerose Nr. 240 ir Nr. 170, kurių langai yra atidaromi ir veikia mechaninė sanitarinio mazgo ventiliavimo sistema – šviežias oras į kameras patenka per langus, o iš sanitarinio mazgo ištraukiamas netinkamas. Kauno TI pastato trečiojo aukšto kamerų langų, išeinančių į (duomenys neskelbtini) (tarp jų ir 349 kameros) stiklai aptraukti apsaugine plėvele, tokia galimybė numatyta Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte. Kamerose su neatidaromais langais įrengta mechaninio vėdinimo sistema – į kameras paduodamas šviežias oras, o ištraukiamas netinkamas, languose taip pat įrengta orlaidė natūraliai ventiliacijai. Europos kalinimo taisyklių 27.1 paragrafe nurodyta, kad kiekvienam kaliniui turi būti užtikrinta galimybė kasdien netrumpiau nei valandą mankštintis atvirame ore. Šios rekomendacijos Kauno TI nepažeidžia. Darė išvadą, kad laikymo sąlygos Kauno TI pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai įtakos neturėjo, nes jis dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo įtakoti netinkamos kalinimo sąlygos, į Sveikatos priežiūros tarnybą ar psichiatrą nesikreipė, nusiskundimų dėl psichologinių problemų nekėlė. Kauno TI yra biblioteka, skaitykla, vyksta kalinamų asmenų paveikslų parodos. Psichologo konsultacijos yra socialinės reabilitacijos dalis, tačiau pareiškėjas psichologo paslaugų atsisakė. Išreiškė nuomonę, jog pareiškėjas pasinaudojo pataisos namams rašytu skundu, kuriame aprašytos sąlygos neatitinka Kauno TI esančių sąlygų, skundu jis siekia užsidirbti pinigų, nes apie netinkamas laikymo sąlygas tuo metu, kai jos egzistavo, nepranešė. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2017 m. vasario 9 d. patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo laikymo kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau - ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo paskirtas gyventi į kamerų tipo patalpas Nr. 240, Nr. 349 ir Nr. 170 (b. l. 38; 39-50). Laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2015 m. spalio 9 d. (3 dienas) ir nuo 2015 m. spalio 14 iki 2015 m. spalio 16 d. (3 dienas) jis buvo laikomas kameroje Nr. 240, kurios plotas 15,96 kv. m., kartu su pareiškėju buvo laikomi kiti asmenys (iki 5 asmenų), todėl vienam asmeniui teko 3,19 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. mažiau nei teisės aktuose numatytas minimalus vienam asmeniui būtinas plotas. Pareiškėjas atsakovo nurodytų aplinkybių neginčijo, akcentavo, kad kameroje Nr. 349 visada buvo 4 asmenys. Pastebėtina, kad kameros Nr. 349 plotas yra 16,53 kv. m., todėl joje apgyvendinus 4 asmenis, vienam teko 4,13 kv. m. ploto. Taigi, turėjusi tekti ploto norma pažeista nebuvo. Įvertinęs nurodytus bylos duomenis, teismas konstatuoja, kad Kauno TI, pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui turintį tekti minimalų plotą, pareiškėjas buvo laikomas 6 dienas (teko 3,19 kv. m. ploto) ir atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkanti kameros ploto norma. Atkreiptinas dėmesys į EŽTT suformuotą praktiką, kurioje EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją pasisakė dėl minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijos, nurodydama, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-814-492/2017). Taigi pareiškėjui tekęs 3,19 kv. m. plotas viršijo ir minėtą EŽTT praktikoje nurodytą minimalų standartą. Tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą kameros turi būti aprūpintos baldais ir privalomu inventoriumi. Todėl teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, jog kameroje Nr. 240 buvę baldai ir privalomas inventorius minėtas šešias dienas dar labiau apribojo jo judėjimo kameroje galimybes.
Pareiškėjas nurodo, kad trečiojo aukšto kamerų langai buvo tamsinti, neatsidarė, tai ribojo natūralios šviesos patekimą ir oro srautus, oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų, trūko gaivaus oro.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos LR sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta LR sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios be kita ko, nustato ir tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus. Tiek pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, tiek pagal Higienos norma HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų patalpose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo į bylą pateiktos foto lentelės (b. l. 60, 62, 63, 65, 67, 68) patvirtina, kad kamerose yra įrengti plačiai atidaromi langai, yra sanitarinio mazgo patalpa turinti atskirą ventiliaciją. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kamerų vėdinimo įrengimas, neatitiko galiojusių higienos normų reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, jog grynas oras į kameras patenka, pastebėtina, kad jo kiekis gali priklausyti nuo metrologinių sąlygų lauke (oro temperatūros, vėjo, lietaus, sniego ar pan.), kurių atsakovas negali įtakoti. Nustačius, kad atsakovas teisės aktų reglamentuojančių kamerų vėdinimą nepažeidė, negali būti pripažįstama, jog yra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Higienos normos HN 76:2010 22 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo kamerose nereglamentuoja, tačiau Taisyklių 14.1 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Atsakovas pripažino kad kameros Nr. 349 langai aptraukti tamsinta plėvele ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog natūrali šviesa kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus minėtoje kameroje, nepateikė, todėl pripažintina, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 349, kurioje langai neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, konstatuotina, kad atsakovas, galiojant minėtai higienos normai, pažeidė reikalavimą dėl skaidrių kameros langų. Higienos normos HN 76:2010 26 punktas ir Higienos normos HN 134:2015 16 punktas reglamentuoja, kad oro judėjimo greitis šiltuoju metų periodu turi būti 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 0,05-0,15 m/s. Pagal LVAT formuojamą praktiką, tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Nagrinėjamu atveju Kauno TI teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamo oro judėjimo greičio kamerose, tačiau atsakovui jų nepaneigus, minėtos aplinkybės vertintinos higienos normų reikalavimų pažeidimu.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog ventiliatorius pūsdavo dulkes, ūždavo, trukdė miegoti.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tai, kad kamerų sanitariniuose mazguose yra įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema (b. l. 65) ar gyvenamosiose patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 134:2015 17 p.) atitinka higienos normų kameroms (gyvenamosioms patalpoms) keliamus reikalavimus. Pastebėtina, kad pagal į bylą pateikto Pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 1-99 (b. l. 74), 4 ir 6 punktus, pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą, kartą per mėnesį, atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys suimtieji ir nuteistieji. Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 (b. l. 75), nustato pareigą atsakingam už kameros tvarkymą asmeniui tvarkyti kamerą, vėdinti patalpas, palaikyti kameroje švarą bei tvarką, apie sugadintą inventorių bei kitus pažeidimus informuoti įstaigos pareigūnus. Šių pareigų tinkamas vykdymas, kuris priklauso nuo pačių nuteistųjų ir suimtųjų valios, yra viena iš priemonių aplinkos ir gyvenimo sąlygų kamerose gerinimui. Pareiškėjas skunde nenurodė ir teismas pagal byloje duomenis nenustatė, kad jis ar kitas atsakingas už kameros tvarkymą asmuo kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl triukšmingo ventiliatoriaus veikimo arba prašė sudaryti sąlygas jį išvalyti pagrindinio kamerų valymo metu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Nurodytos aplinkybės dėl netinkamai veikiančio ventiliatoriaus laikytinos deklaratyviomis ir teismas neturi teisinio pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo užtikrinta teisė 8 valandas per dieną praleisti lauke, kurią yra išaiškinęs Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, pasivaikščiojimo kiemai dulkėjo, lyjant telkšojo balos, gadino avalynę.
Taisyklių 21 punkte nustatyta, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Taisyklių 22 punktu įtvirtinti pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimai. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nurodoma, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr., pvz., 2016 m. balandžio 19 d. administracinė byla Nr. A-618-552/2016). Taigi, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės į aštuonių valandų buvimą lauke atmestini kaip nepagrįsti. Konvencijos 3 straipsnis pasivaikščiojimo gryname oro trukmės nereglamentuoja. Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Taigi, pasivaikščioti kiemelyje yra nuteistojo (suimtojo) teisė, bet ne pareiga, o pareiškėjas, jo paties teigimu, turėjo galimybę kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kadangi byloje nėra duomenų jog pareiškėjas bylai reikšmingu laikotarpiu būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl jo netenkinančio pasivaikščiojimo (atsisakymo pasivaikščioti dėl kiemelio dulkėjimo, balų telkšojimo ar sugadintos avalynės), o šiuo metu tokių aplinkybių nėra galimybės nustatyti, vertinant tai, kad pareiškėjas turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą pažeista nebuvo.
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą nurodo patyręs dėl per stiprios dirbtinės šviesos.
Higienos normos HN 76:2010 22 punktas nustatė, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Higienos normos HN 134:215 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taigi, didžiausios leistinos dirbtinės apšvietos higienos normos nereglamentuoja (nereglamentavo) – nustatė tik mažiausią galimą dirbtinę apšvietą (ne mažiau kaip 200 lx), todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad dirbtinis apšvietimas galėjo būti per stiprus ir šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas nurodo aplinkybes dėl mažo stalo, prie kurio netilpdavo susėsti visi kameroje esantys asmenys, todėl teko laukti ir valgyti atšalusį maistą.
Taisyklių 14.6 punkte nurodoma, kad tardymo izoliatorių kameroje, be kita ko, turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atsakovo į bylą pateiktos fotolentelės (b. l. 60, 61) patvirtina, kad kameroje yra stalas ir du suolai, kurie yra pakankami susėsti nemažiau kaip keturiems asmenims. Kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 240 5 asmenys buvo laikomi tik laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2015 m. spalio 9 d. ir nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2015 m. spalio 16 d., t. y. šešias dienas ir kiekvieną dieną tik po pusdienį, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad prie staliuko nesusėsdavo visi kameroje esantys asmenys ir dėl to atšaldavo maistas, laikytinos nepagrįstomis.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, siekiant į veiklas įtraukti suimtuosius, negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo dirbti ir pan., kad jam nepagrįstai buvo apribotas bendravimas su žmona, nesuteikiant ilgalaikio pasimatymo.
Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. nutartimi, nustatydamas terminą skundo trūkumams pašalinti (b. l. 13-14), suteikė pareiškėjui teisę patikslinti minėtas aplinkybes, t. y. nurodyti, kokį sportavimą pareiškėjas laiko nepakankamu ir netinkamu, ar kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl sudarymo sąlygų tinkamai sportuoti, su prašymu lankyti konkrečius renginius, dirbti, kokius atsakymus gavo, patikslinti, kada konkrečiai jis kreipėsi dėl ilgalaikio pasimatymo su žmona ir buvo atsisakyta jį suteikti, prie skundo siūlė pridėti skunde nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas jam suteikta teise nepasinaudojo, nurodytų abstrakčių aplinkybių nepatikslino, jas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad jo teisės pagal nurodytas abstrakčias, nedetalizuotas aplinkybes, galėjo būti pažeidžiamos. Kita vertus, atsakovo į bylą pateikti dokumentai: Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 (b. l. 76-78), Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 (b. l. 80-81), Naudojimosi biblioteka taisyklės, patvirtintos Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-85 (b. l. 83-84), Naudojimosi skaitykla taisyklės, patvirtintos Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 1-30 (b. l. 85-86), Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, patvirtinta Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1-34 (b. l. 87-88), Naujai atvykusių į Kauno tardymo izoliatorių suimtųjų ir nuteistųjų adaptacijos programa, patvirtinta Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-86 (b. l. 89-92), patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas Kauno TI direktoriaus nustatyta tvarka turėjo galimybę naudotis sportine įranga, lankytis bibliotekoje, skaitykloje, sporto kambaryje, kompiuterių klasėje, t. y. užsiimti veikla už kameros ribų, jam buvo sudaryta galimybė realizuoti savo gebėjimus ir sumanymus, gerinti bendrąjį išsilavinimą.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad lauko apšvietimas buvo nepakankamas, švaraus oro kiekis neatitiko norminio oro švarumo. Pastebėtina, kad galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimų lauko apšvietimui, nereglamentuoja oro švaros pataisos įstaigoje normatyvų, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT jurisprudencijoje, aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.
Į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad 2015 m. rugsėjo 25 d., konsultuojamas psichologo, pareiškėjas teigė, jog kameroje sutaria, psichine sveikata nesiskundžia, psichologo pagalbos nepageidauja (b. l. 51). Psichiatro įrašai – ligų kodai (b. l. 52-59) ir paties pareiškėjo nurodyti negalavimai (galvos, gerklės skausmai, odos sausėjimas ir pan.) patvirtina, kad jis ginčo laikotarpiu į sveikatos priežiūros specialistus kreipėsi dėl bendro pobūdžio sutrikimų, kurie pasireiškia ir laisvėje gyvenantiems asmenims, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo laikymas pažeidžiant vienam asmeniui turėjusią tekti gyvenamojo ploto normą, Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimą dėl skaidraus stiklo langų kameroje nebuvimo bei oro judėjimo greičio neatitikimo higienos normų reikalavimams, pareiškėjui sukėlė ilgalaikius sveikatos sutrikimus. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tačiau teismas taip pat daro išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; administracinėje byloje Nr. A 502-734/2009, administracinėje byloje Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl atsakovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti, t. y. gyvenamojo ploto normos, skaidraus stiklo kameroje neužtikrinimas, nepaneigus, jog tai galėjo įtakoti natūralios šviesos normos pažeidimą bei nepaneigus, kad oro judėjimo greitis kamerose atitiko higienos normų reikalavimus, yra neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie galėjo sukelti pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, patenkančias į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Laikytina, jog neturtinę žalą pareiškėjas patyrė laikant jį Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis (iš viso 6 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus 3,6 kv. m. vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas, neužtikrinti skaidrūs kameros Nr. 349 langai, nepaneigta, kad oro judėjimo greitis atitiko higienos normų reikalavimus). Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Kauno TI buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 40 Eur suma.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 40,00 Eur (keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Rimantas Giedraitis