Civilinė byla Nr. e2S-198-221/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03917-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.2.9.12; 3.3.2.5; 3.6.1.2

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovui AL-Energie GmbH dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 5 203,8 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, priteisė atsakovui iš ieškovo 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, nustatęs, kad pirkimo–pardavimo sutartyje šalys buvo susitarusios tik dėl jų sutartiniams santykiams taikytinos teisės, tačiau nebuvo susitarusios dėl teismingumo, nelaikė, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl jurisdikcijos, todėl nustatydamas teismingumą taikė Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas Nr. 1215/2012) nuostatas. Teismas nurodė, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai bylos kyla iš sutarčių (Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis). Prievolės įvykdymo vieta laikytina vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos. 2015 m. lapkričio 9 d. pasiūlymas įrodo, kad prekių pristatymo vieta yra Olandija. Nurodytų argumentų pagrindu teismas ieškinį paliko nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 782 straipsnis). Motyvuodamas tuo, kad ieškovas kreipėsi į teismą pažeisdamas teismingumo taisykles, teismas iš jo atsakovui priteisė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1.              Netinkamai aiškintos ir taikytos Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos, nustatančios, kurioje valstybėje narėje turi būti pareikštas ieškinys.

4.2.              Ydingai vertinti tarp šalių sudarytos sutarties 4.2 ir 5.3 punktai, nurodant, jog šiais punktais tik aptarta sutartiniams santykiams taikytina teisė. Šalys vienareikšmiai ir nedviprasmiškai sutarė ginčus spręsti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka, atitinkamai išspręsdami kilsiančio ginčo teismingumo klausimą.

4.3.              Nepagrįstai analizuota ir vertinta prekių pristatymo vieta, nes ginčo dėl prekių pristatymo nėra, nevertinant ginčo esmės – skolinių atsakovo įsipareigojimų, kilusių iš sutarties, vykdymo ir jų įvykdymo vietos, neanalizuojant su tuo susijusios aukštesnių teismų praktikos. Atsakovo skolinių įsipareigojimų (prievolės sumokėti 2 065 Eur produkcijos pristatymo dieną) atlikimo vieta yra Lietuvos Respublika, todėl ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismui pagal prievolės vykdymo teritoriją.

4.4.              Nutartyje išaiškinta teisė kreiptis į Olandijos teismą, tačiau nenurodyta, kokiu pagrindu ginčas turėtų būti nagrinėjamas Olandijos teisme taikant Olandijos materialinę teisę, kai šalys sutartyje aiškiai išreiškė valią spręsti ginčus pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

4.5.              Neanalizuotas ir nevertintas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“), kurio 4 straipsnis reglamentuoja sutartims taikytinos teisės parinkimo ginčo atveju taisykles.

4.6.              Teismui nekilo klausimas dėl ieškinio teismingumo, todėl ieškinys buvo priimtas, nustatytas pasirengimas bylai paruošiamųjų dokumentų būdu. Kauno apylinkės teisme jau išnagrinėti ir tenkinti kiti ieškovo ieškiniai atsakovams, kurių buveinės vietos kitose valstybėse narėse. Ieškovas ir šiuo atveju turėjo teisėtų lūkesčių į teisingą teismą ir jo pažeistų teisių gynimą. Teismui nutarus, jog byla teisminga kitos valstybės narės teismui, finansinė teismų praktikos formavimo našta skirta tik ieškovui, ir taip finansiškai nukentėjusiam nuo atsakovo veiksmų, atsisakant vykdyti piniginę prievolę. Kreipimasis į Olandijos teismą dar labiau apsunkintų ieškovo finansinę padėtį. Tai prieštarauja protingumo ir sąžiningumo kriterijams.

Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo netenkinti atskirojo skundo. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

5.1.              Ginčų nagrinėjimas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, kaip apibrėžia sutarties 4.2 punktas, rodo ne pasirinktą teismingumą, bet taikytiną teisę sprendžiant ginčus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, nustatant tarp šalių kilusio ginčo teismingumą, privalomai yra taikomas Reglamentas Nr. 1215/2012.

5.2.              Tarp šalių sudaryta sutartis atitiko pirkimo–pardavimo sutarties požymius, nebuvo susitarimo, ką šalys laikys prievolės įvykdymo vieta, todėl sprendžiant dėl prievolės įvykdymo vietos turi būti vadovaujamasi Reglamente Nr. 1215/2012 pateiktu apibrėžimu. 2015 m. lapkričio 9 d. pasiūlymas įrodo, kad prekių pristatymo vieta yra Olandija, ieškovė šios aplinkybės neginčijo.

5.3.              Jeigu piniginė prievolė kyla iš pirkimo–pardavimo sutarties arba paslaugų teikimo sutarties, privalomai taikoma Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoji įtrauka.

5.4.              Ieškovo nurodoma teismų praktika neįrodo, kad ši byla būtų teisminga Lietuvos Respublikos teismams, kadangi bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

5.5.              Ieškovės nurodytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės šiai bylai nėra aktualus, kadangi juo nustatomos ne teismingumo, o taikytinos teisės sprendimo taisyklės. Šioje byloje kyla ginčas būtent dėl teismingumo.

5.6.              Civilinės bylos teismingumo pažeidimas gali paaiškėti ne tik ieškinio priėmimo stadijoje, bet ir vėliau, jau iškėlus bylą. Šiuo atveju dėl šalių pateiktų argumentų ir aplinkybių jau po bylos iškėlimo teismui paaiškėjo teismingumo pažeidimo faktas. Ieškovui atstovavo profesionalus teisininkas, todėl ieškovas prieš kreipdamasis į teismą turėjo tinkamai nustatyti ginčo teismingumą. Netinkamai įvertinęs teismingumą, ieškovas veikė nepakankamai rūpestingai ir prisiėmė riziką dėl papildomų išlaidų atsiradimo. Dėl ieškovo nerūpestingumo atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurios jam turi būti atlygintos.

5.7.              Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Kauno apylinkės teismas jau yra išsprendęs tarp tų pačių šalių kilusius ginčus esant labai panašioms į šios bylos aplinkybėms ir juose nenustatęs teismingumo pažeidimo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės sutartys. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovo, kurio buveinė yra Vokietijoje. Pirmosios instancijos teismas nutarė ieškinį palikti nenagrinėtą, konstatavęs, jog ieškinys yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą teismo nutartį, sutinka su joje padarytomis išvadomis.

Ieškovas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas ydingai vertino tarp šalių sudarytos sutarties 4.2 ir 5.3 punktus, tačiau bylos duomenys to nepatvirtina. Šalių 2016 m. lapkričio 11 d. sudarytoje granulato pardavimo sutartyje Nr. 2016/11/11 numatyta, kad šalys susitaria spręsti tarp jų dėl sutarties kylančius ginčus tarpusavio derybų būdu, o jeigu ginčo derybų keliu išspręsti nepavyksta, jis galutinai sprendžiamas Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyta tvarka (4.1, 4.2 punktai), visais sutartyje neaptartais atvejais šalys turi vadovautis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir kitais Lietuvoje galiojančiais įstatymais (5.3 punktas). Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2016 m. lapkričio 11 d. granulato pardavimo sutartyje Nr. 2016/11/11 šalys susitarė tik dėl taikytinos teisės, sprendžiant tarp šalių kilusius ginčus, tačiau joje nėra šalių susitarimo dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčus. Atsižvelgiant į tai, ieškovo atskirojo skundo argumentas dėl netinkamo tarp šalių sudarytos sutarties sąlygų vertinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001). Nuo 2015 m. sausio 10 d. yra taikomas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.

Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji jurisdikcijos taisyklė, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės gali būti taikomos ir alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą. Viena iš specialiosios jurisdikcijos taisyklių yra nurodyta Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 dalyje ir apima bylas, susijusias su sutartimis. Tokiose bylose, kai prievolės vykdymo vieta yra kitoje valstybėje narėje, nei atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) valstybė narė, jurisdikciją pagal tuo pagrindu pareikštą ieškinį turi ir atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismai (7 straipsnio 1 punkto a papunktis). Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pateikiama autonominė prievolės įvykdymo vietos samprata, kai kalbama apie prekių pardavimą ir paslaugų teikimą. Pagal šį punktą, jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos, teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad prekių pristatymo vieta buvo Olandijoje. Taigi taikant nurodytas taisykles, atsakovui ieškinys gali būti pareikštas arba Vokietijos teisme pagal atsakovo buveinės vietą, arba Olandijos teisme pagal prekių pristatymo vietą, t. y. nei pagal bendrąsias, nei pagal specialiąsias jurisdikcijos taisykles ieškovo ieškinys atsakovui nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Aplinkybė, kad ieškovui yra nepatogu bylinėtis paminėtų valstybių teismuose, negali būti vertinama tinkamu teisiniu pagrindu netaikyti Reglamento Nr. 1215/2012 atitinkamų nuostatų, nustatant, ar ieškinys, turintis tarptautinį elementą, teismingas Lietuvos Respublikos teismams.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors ieškovas pagrįstai nurodo, jog jo reikalavimas atsakovui grindžiamas piniginės (atsiskaitymo) prievolės nevykdymu, tačiau iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių galima spręsti, kad atsakovo įsiskolinimas susidarė pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu (ieškovas pardavė atsakovui šiaudų granules, tačiau, ieškovo teigimu, atsakovas už patiektą produkciją atsiskaitė tik iš dalies). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotais išaiškinimais, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte prekių pardavimo sutarčių atveju kaip sąsajos su jurisdikciją turinčiu teismu kriterijus pasirinkta šioms sutartims būdinga prievolė. Sutartis, kuriai būdinga prievolė yra daikto pristatymas, laikoma „prekių pardavimo“ sutartimi Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos prasme (žr. 2009 m. balandžio 23 d. sprendimo Falco Privatstiftung ir Rabitsch, C-533/07, ECLI:EU:C:2009:257, 54 punktą; 2010 m. vasario 25 d. sprendimo Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 32 punktą). Ši specialiosios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklė nustato pristatymo vietą kaip atskirą susiejimo kriterijų, kurį reikia taikyti visiems reikalavimams, kylantiems iš tos pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimo Color Drack, C-386/05, ECLI:EU:C:2007:262, 26 punktas). Pažymėtina, kad Reglamentas Nr. 1215/2012 pakeičia Reglamentą Nr. 44/2001, todėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktas pastarojo reglamento nuostatų aiškinimas taikomas ir Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatoms, kai šių dviejų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo byloje Schmidt, C-417/15, EU:C:2016:881, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Nagrinėjamu atveju minėtų teisės aktų normos, nustatytos Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmojoje įtraukoje ir Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmojoje įtraukoje, tiek, kiek tai susiję su šioje byloje aktualiomis nuostatomis dėl specialiosios jurisdikcijos, laikytinos lygiavertėmis. Vadovaujantis tuo, kad atsakovo prievolė atsiskaityti su ieškovu kyla iš tarp šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju jurisdikciją turintis teismas turi būti nustatomas remiantis pirkimo–pardavimo sutartims taikomomis taisyklėmis, t. y. pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmąją įtrauką.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylos teismingumo klausimą, rėmėsi aktualia kasacinio teismo praktika, įvardijo konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kurioje ji suformuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016). Pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis formuoja vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 33 straipsnio 2, 4 dalys). Remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo vadovautis atskirajame skunde nurodytomis Lietuvos apeliacinio teismo, Vilniaus apygardos teismo, Šiaulių apygardos teismo nutartimis ir atsižvelgti į jose pateiktus išaiškinimus.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas civilinės bylos teismingumo, o ne taikytinos teisės klausimas, todėl nevertintini atskirojo skundo argumentai dėl šalių ginčams spręsti taikytinos teisės.

Šiuo atveju byla buvo baigta nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymui pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 94 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kadangi būtent ieškovo kreipimasis į Kauno apylinkės teismą, neturintį jurisdikcijos nagrinėti ieškovo pareikštą ieškinį, lėmė, kad atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidas dalyvaudamas šioje byloje, nėra pagrindo laikyti neteisėtu pirmosios instancijos sprendimą atsakovo bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovo. Ginčo dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio atitikimo Rekomendacijoms dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintoms Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovui iš ieškovo priteistų bylinėjimosi išlaidų atitikimo paminėtose rekomendacijose nurodytiems dydžiams už atitinkamo pobūdžio teisines paslaugas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

Atsakovas pateikė prašymą priteisti jam iš ieškovo 850 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, prie prašymo pridėjo 2017 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą 2017SPLF Nr. 0229, jos apmokėjimą patvirtinantį banko sąskaitos išrašą. Atsakovo jį atstovaujančiam advokatui sumokėta 850 Eur suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), 8.16 punkte nustatytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio už tokią paslaugą maksimalų dydį (0,4 x 838,7 Eur). Atsižvelgiant į tai, atsakovui iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos iki 335 Eur sumos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį.

Priteisti atsakovui AL-Energie GmbH iš ieškovo R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 335 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja              Virginija Lozoraitytė