Civilinė byla Nr. e2YT-19722-779/2018
Proceso Nr. 2-68-3-13893-2018-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5.2; 3.2.6.1; 3.2.4.11p
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 11 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Inga Staknienė,
sekretoriaujant Julijai Taraškevič,
dalyvaujant pareiškėjui A. B., jo atstovui advokato padėjėjui J. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad dėl J. B., Petro, gim. 1907 m., Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsč., Berčiūnų k. neteisėtos represijos, jį apkaltinus pagal RTFSR BK 581a ir 5811 straipsnius, remiantis TSRS ATP 1943 m. balandžio 19 d. įsako 2 dalimi įkalino dvidešimčiai metų katorgos darbų. Tremtyje išbuvo nuo 1944 m. rugpjūčio 26 d. iki 1956 m. rugpjūčio 16 d., ir dėl to jis, pareiškėjas A. B., negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.
Nurodė, kad pareiškėjo tėvas J. B., gimęs 1907 metais, gyvenęs Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsč., Berčiūnų k. Lietuvos TSR NKVD kariuomenės karinio tribunolo 1945 m. vasario 5 d. nuosprendžiu nuteistas pagal RTFSR BK 581a ir 5811 straipsnius, remiantis TSRS ATP 1943 m. balandžio 19 d. įsako 2 dalimi, dvidešimčiai metų katorgos darbų tremtyje, penkeriems metams atimant politines teises bei konfiskuojant jam priklausantį turtą. 1955 m. gruodžio 30 d. specialioji komisija paliko šį tribunolo nuosprendį nepakeistą, tačiau TSRS ATP specialiosios komisijos 1956 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu J. B., kaip nuteistam neadekvačiai didele bausme, laisvės atėmimo trukmė sumažinta iki trylikos metų. Laisvės atėmimo vietose buvo nuo 1944 m. rugpjūčio 26 d., paleistas 1956 m. rugpjūčio 16 d. iš Komijos ATSR Vorkutos pataisos darbų stovyklos. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį, J. B. yra nekaltas Lietuvos Respublikai, ir yra atkurtos visos jo pilietinės teisės, ką patvirtina kartotinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pažymėjimas 2018-01-08 Nr.8P-2. Tai, kad pareiškėjo tėvas J. B. buvo politinis kalinys patvirtina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažyma.
Nurodė, kad pareiškėjo tėvo suėmimo metu 1944-08-26, jų šeima: tėvas J. B., motina A. B. bei pareiškėjas A. B. buvo atskirti. Per karą pareiškėjo šeima gyveno Smetonos g. Vasario 16-osios g. kampiniame name Panevėžio mieste. Po tėvo suėmimo 1944-08-26 pareiškėjo motina su kūdikiu (su pareiškėju), siekdama išvengti persekiojimo ir ištrėmimo, buvo priversta nedelsiant pakeisti gyvenamąją vietą. Šeima persikėlė į Dominyko ir J. B. namus, tačiau nuolatos gyventi dėdės namuose negalėjo, kadangi motinai buvo pranešta, jog ji įrašyta į tremiamų asmenų sąrašą ir, kiekvieną kartą, kai tik sužinodavo, kad vyksta žmonių vežimas į tremtį, jie slėpdavosi miške. Vėliau jie išvyko pas J. K., kuris nebuvo įtrauktas į sąrašą, nes buvo „frontininkas“, karo invalidas be kojos. Gavę žinią iš informatoriaus, jog juos gaudys, J. K. namuose nebenakvodavo. J. V. padėjo jiems įsirengti bunkerį didelėje šiaudų kaugėje ir vykdė pasyvią apsaugą. Nurodė, kad taip pat teko gyventi pas A. K. jos ūkiniame pastate. Vėliau J. Č., būdamas kolūkio sandėlininku, leido gyventi sandėliuose. Taip pat gyveno Berčiūnų ambulatorijoje, Kauno mieste, Naujamiestyje galimai karaimų šeimoje bei pas kitus žmones, kurie sutikdavo padėti. Apie 1955 metus apsigyveno pas motinos tėvus Klikūnus. Tėvui sugrįžus iš tremties, persikėlė gyventi į Berčiūnų k., Panevėžio raj., gyveno pas J. K..
Kreipiasi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad dėl jo tėvo J. B. neteisėtos represijos, jis su motina negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje vietoje, todėl turi būti pripažintas asmeniu, prilygintu tremtiniams bei jam turi būti suteiktas tremtinio statusas.
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo spręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas teisės aktų nuostatas.
Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog pareiškėjas siekia įgyti nukentėjusio asmens - tremtinio statusą pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 dalies 3 punktą, kuris numato, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami bent vieno iš tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai) ir politinių kalinių sutuoktiniai, jeigu šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Šiuo atveju įrašymas į tremiamųjų sąrašus nebūtinas. Nurodė, kad tai, kad pareiškėjo tėvas J. B. buvo neteisėtai represuotas ir išbuvo laisvės atėmimo vietose nuo 1944-08-26 iki 1956-08-16 įrodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-01-08 Pažymėjimas Nr. 8P-2, o pagrįsti liudytojų parodymai leistų daryti prielaidą, kad slapstymosi faktas yra buvęs.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino pareiškime išdėstytas aplinkybes, prašė tenkinti pareiškimą. Papildomai paaiškino, kad iki tėvo tremties gyveno Panevėžyje, Vasario 16-osios gatvėje Nr. 25.
Pareiškimas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1993 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas (ANOTSĮ) apibrėžia nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę trėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, taip pat įkalintų, ištremtų ar įrašytų į tremiamųjų sąrašus asmenų nepilnamečiai vaikai. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties, jei abu tėvai (įtėviai) buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus arba turėtas vienintelis iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas, ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus.
Į bylą pateikta archyvo pažyma apie gimimą patvirtina, jog pareiškėjas gimė 1943-10-03 Panevėžio mieste, jo tėvai J. B. ir A. K..
Lietuvos ypatingojo archyvo 2017-12-21 pažymoje Nr. P2-3659 apie Barauskų šeimos įtraukimą į sąrašus asmenų, kuriuos buvo numatyta ištremti už Lietuvos TSR ribų, nurodyta, kad Panevėžio rajone, Berčiūnų kaime gyvenę D. B., Petro, gim. 1912 m., motina Justina, Juozo, gim. 1878 m., sesuo Julija, gim. 1910 m., 1949 m. buvo numatyti ištremti, bet pasislėpė. Nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie A. B., Jono, gim. 1912 m., A. B., Jono, gim. 1943 m., A. B., Antano, A. B., įrašymą į sąrašą asmenų, numatytų ištremti 1945-1952 m. iš Panevėžio apskrities Berčiūnų kaimo už Lietuvos TSR ribų, nerasta.
Lietuvos ypatingojo archyvo 2018-03-22 pažymoje Nr. P2-689 apie A. B. nurodyta, kad Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde Nr. K-1 saugoma J. B., Petro baudžiamoji byla.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018-01-08 kartotiniame pažymėjime Nr. 8P-2 nurodyta, jog J. B., Petro, gimęs 1907 m., iki suėmimo gyveno Panevėžio apskrityje, Berčiūnų kaime, 1945-02-05 Lietuvos TSR NKVD kariuomenės karinio tribunolo nuosprendžiu nuteistas katorgos darbams, laisvės atėmimo vietose buvo nuo 1944-08-26 iki 1956-08-16. Taip pat nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį, J. B. yra nekaltas Lietuvos Respublikai, ir yra atkurtos visos jo pilietinės teisės.
Liudytoja Z. S. paaiškino, kad nuo gimimo, t. y. nuo 1952 m. gyveno Panevėžio rajone Berčiūnų kaime, A. B. su savo motina gyveno pas senelius. Patvirtino, jog Barauskų šeima buvo įrašyta į tremtinų asmenų sąrašus, šeima slapstėsi pas Kavarskus, pas Droseikas, pušynuose, šieno kaugėse, nes grėsė tremtis.
Liudytojas A. K. paaiškino, jog yra pareiškėjo vaikystės draugas, gyveno Berčiūnų kaime 500 metrų atstumu vienas nuo kito. Iš savo tėvų girdėjo, jog Barauskų šeima buvo įrašyta į tremiamų šeimų sąrašus, nes pareiškėjo tėvas sėdėjo kalėjime, todėl buvo priversti slapstytis.
Liudytojas J. M. paaiškino, kad su pareiškėju pažįstamas nuo pradinės mokyklos laikų. Iš savo tėvo pasakojimo nuo šešerių metų jau girdėjo, jog „Barauskienė su savo vaiku slapstosi visą laiką“. Patvirtino, jog A. B. į mokyklą ateidavo iš skirtingų vietų ir išeidavo taip pat į kitas vietas.
Pagal civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Civilinėje teisėje įrodymų pakankamumo problema spręstina remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-03-26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2008-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008).
Teismo vertinimu, ištyrus bylos medžiagą, įvertinus teismo posėdyje teiktus pareiškėjo ir jo atstovo paaiškinimus, liudytojų Z. S., A. K., J. M. teiktus parodymus, darytina labiau tikėtina išvada, kad A. B. šeima buvo įtraukta į tremtinų asmenų sąrašus, dėl ko A. B., gimęs ir pirmus metus gyvenęs Panevėžio mieste, nuo 1944-08-26 iki 1956-08-16 su savo motina A. B. negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Vasario 16-osios gatvė Nr. 25, Panevėžyje, o turėjo slapstytis Panevėžio rajone.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas siekiant realizuoti pareiškėjo teisę kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą dėl tremtinio statuso pripažinimo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 268-270, 448 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B., gim. 1943-10-11, tėvo J. B., gim. 1907 m., įkalinimo metu pareiškėjas A. B. su motina A. B. negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.
Šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas dėl pareiškėjo teisės kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą dėl tremtinio statuso pripažinimo.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Inga Staknienė