Civilinė byla Nr. 2A-783-330/2015
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00692-2014-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 129.2;129.19.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugpjūčio 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo, kuriuo ieškovo J. L. ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-818-112/2015 pagal ieškovo J. L. ieškinį atsakovams antstolei V. D. ir V. N. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Trečiasis asmuo „Swedbank“, akcinė bendrovė.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. L. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu antstolės V. D. 2014 m. spalio 8 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui nuosavybės teises į butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškinyje nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 11 d. – 2014 m. rugsėjo 10 d. vykusių varžytynių metu buvo parduotas jam priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). Nurodytą nekilnojamąjį turtą varžytynėse įsigijo atsakovė V. N.. Ieškovas paaiškino, jog antstolei V. D. 2014 m. rugsėjo 26 d. buvo pareikštas nušalinimas, tačiau, neišsprendus nušalinimo klausimo, 2014 m. spalio 8 d. antstolė surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą, tuo pažeisdama ieškovo teises. Ieškovo nuomone, turto pardavimo iš varžytynių aktas pažeidė jo, kaip turto savininko, teises.
Atsakovė antstolė V. D. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog nušalinimas buvo pareikštas jau po įvykusių varžytynių, o turto pardavimo iš varžytynių aktas yra tik varžytynių pasekmių užfiksavimas. Tvirtino vykdymo procese nebuvusi šališka bei neturėjusi suinteresuotumo ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą parduoti pigiau. Antstolės teigimu, jokie kiti vykdymo veiksmai po nušalinimo pareiškimo nebuvo atliekami. Antstolė akcentavo aplinkybę, jog varžytynių akto patvirtinimas viena diena anksčiau, nei teismas priėmė nutartį, kuria buvo atmestas prašymas ją nušalinti, ieškovo J. L. teisių nepažeidė. Varžytynės jau buvo įvykusios, ieškovas vykdymo procese jokių prašymų ar prieštaravimų dėl varžytynėse parduodamo turto vertės nereiškė. Pirmųjų varžytynių metu už eksperto nustatytą kainą ieškovo turtas nebuvo parduotas, todėl nėra pagrindo abejonėms, esą turto pardavimo kaina buvusi per maža.
Atsakovė V. N. nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad ji elektroninių varžytynių metu nupirko butą ir laikytina sąžininga įgijėja. Atsakovė teigė, jog ginčydamas varžytynių teisėtumą ieškovas elgiasi nesąžiningai, vilkina procesą, didina skolas ir taip pažeidžia jos teises, nes jos šeima šiame bute dar negali apsigyventi.
Trečiasis asmuo „Swedbank“, AB su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog vykdymo procese nebuvo pažeidimų, dėl kurių varžytynių aktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Akcentavo aplinkybę, jog ieškovui priklausančio turto pardavimas iš varžytynių buvo stabdomas du kartus, taip suteikiant ieškovui galimybę atsiskaityti su banku, tačiau ieškovas to nepadarė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas, manydamas, jog vykdymo procese parduodant jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, yra pažeidžiamos vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos, jo, kaip skolininko, teisės ar teisėti interesai, savo teises galėjo ginti pasinaudodamas kitomis proceso įstatyme įtvirtintomis priemonėmis, tačiau to nedarė. Teismas akcentavo, jog ieškovas jau po įvykusių varžytynių pasirinko antstolės nušalinimo institutą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nušalinimo pagrindas buvo tas, kad, ieškovo nuomone, parduodamo iš varžytynių turto vertė yra daug didesnė nei antstolio nustatyta pardavimo kaina, todėl antstolė, imdamasi iš antrųjų varžytynių pardavinėti turtą, privalėjo paskirti naują turto rinkos vertės nustatymo ekspertizę ir išsiaiškinti, kokia turto rinkos vertė yra 2014 metais. Teismas svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovas nei iki pirmųjų, nei iki antrųjų varžytynių pradžios antstolei nereiškė jokių prašymų, neprašė ir nereikalavo pakartotinio (naujo) turto vertinimo, neteikė savo įrodymų apie galimą kitokią turto vertę, o antstolei nebuvo pagrindo abejoti ekspertizės metu nustatyta parduodamo turto verte. Ieškovas, net ir reikšdamas ieškinį, neteikė jokių įrodymų apie turto vertę, net nenurodė, kokia, jo nuomone, ji galėtų būti. Pažymėjo, jog ieškovas, žinodamas apie turto pardavimą pirmosiose varžytynėse, taip pat žinojo ir apie nustatytą turto vertę, tačiau prieštaravimų ar siūlymų dėl turto vertės ieškovas neteikė. Teismas sprendė, jog per trumpą laikotarpį (t. y. nuo pirmųjų iki antrųjų varžytynių praėjus mėnesiui) turto vertė negalėjo iš esmės pasikeisti. Teismas akcentavo aplinkybę, jog turto kaina varžytynėse buvo keliama 90 kartų, ir atsakovei turtas parduotas už rinkos kainą, kuri viršijo net tą kainą, už kurią jis buvo parduodamas pirmosiose varžytynėse. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas nagrinėjamu atveju nenurodė proceso įstatyme numatytų antstolės nušalinimo pagrindų, o nušalinimą reiškė vien subjektyviu vykdymo veiksmų neteisėtumo vertinimu. Taip pat akcentavo aplinkybę, jog nušalinimas pareikštas ne iki vykdymo veiksmų pradžios, o jau faktiškai pasibaigus vykdymo procesui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog ginčijamas aktas buvo pasirašytas viena diena anksčiau nei buvo atmestas ieškovo prašymas nušalinti antstolę, laikytinas formaliu pažeidimu, nenulėmusiu ieškovo teisių pažeidimo, kas savaime nėra pagrindas konstatuoti turto pardavimo iš varžytynių neteisėtumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas J. L. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą nagrinėjo ieškovui nedalyvaujant bei nepripažino ieškovo negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje priežasčių svarbiomis.
- Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieškovas savo pažeistas teises galėjo ginti kitokiomis procesinėmis priemonėmis. Nušalinimas antstolei buvo reiškiamas netinkamai nustatytos ginčo turto vertės pagrindu. Turto vertė buvo nustatyta dar 2013 metais, tačiau teismas nevertino visuotinai žinomos aplinkybės, jog nekilnojamojo turto vertė ir šios rūšies sandorių skaičius 2014 metais išaugo. Ieškovas buvo suinteresuotas, jog turtas būtų parduotas už rinkos kainą.
- Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas nenurodė pagrindo antstolei nušalinti. Aplinkybė, jog turto vertė buvo nustatyta dar 2013 metais, pagrindžia antstolės šališkumą ir siekį turtą parduoti už žemesnę kainą.
- Teismas nepagrįstai aplinkybę, jog turto pardavimo iš varžytynių aktas buvo surašytas likus vienai dienai iki nušalinimo pareiškimo atmetimo, laikė formaliu pažeidimu. Minėti antstolės veiksmai laikytini imperatyviosios įstatymo normos pažeidimu. Teismas antstolės veiksmus turėjo vertinti veiklos profesionalumo kontekste.
Atsakovė antstolė V. D. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą nagrinėjo ieškovui nedalyvaujant. Nurodė, jog ieškovas turėjo pakankamai laiko susirasti atstovą. Antstolės nuomone, ieškovas, reikšdamas nušalinimą, turėjo nurodyti konkretų nušalinimo pagrindą. Pažymėjo, jog ieškovo abejonės dėl antstolės šališkumo grindžiamos prielaidomis. Nurodė neturėjusi pagrindo stabdyti vykdymo veiksmus, be to, po nušalinimo pareiškimo gavimo jokie aktyvūs vykdymo veiksmai atliekami nebuvo. Atsakovė nesutiko su ieškovo argumentu, esą kainų pokytis 2014 metais laikytinas visuotinai žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe. Pažymėjo, jog ieškovas nepateikė įrodymų apie ginčo turto vertę. Nurodė, jog apeliaciniame skunde suformuluotas ieškovo prašymas grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindžia ieškovo siekį vilkinti procesą.
Atsakovė V. N. pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ginčo turtą įgijo sąžiningai. Nurodė, jog ieškovo nedalyvavimas teismo posėdžiuose sudaro pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsakovės nuomone, ieškovas nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą abejonėms dėl nustatytos kainos realumo, o teiginiai dėl nekilnojamojo turto objektų kainos visuotinio pokyčio laikytini hipotetiniais. Akcentavo aplinkybę, jog ginčo varžytynių skaidrumą patvirtina jų vykdymas elektroniniu būdu. Atsakovės nuomone, ieškovo nemokumas yra pagrindinis šio bylinėjimosi tikslas. Tęsdamas bylinėjimąsi, ieškovas siekia neatlygintinai naudotis ginčo turtu.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ieškovui nedalyvaujant
Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ieškovui J. L. (apeliantui) nedalyvaujant, atmetęs šio prašymą atidėti bylos nagrinėjimą bei pripažinęs jo prašyme nurodytas nedalyvavimo teismo posėdyje priežastis nepateisinamomis. Pirmosios instancijos teismas šį procesinį sprendimą grindė tuo, jog ieškovas pats inicijavo procesą ir turėjo pakankamai laiko susirasti atstovą, o ieškovo užimtumas darbe nelaikytinas nedalyvavimą teismo posėdyje pateisinančia aplinkybe. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, jog esant paminėtoms aplinkybėms, teismas turėjo atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi teismui buvo laiku pranešta apie negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje priežastis. Pasak ieškovo, toks jo elgesys nelaikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiam apeliacinio skundo argumentui.
Viena iš pagrindinių šalių teisių civiliniame procese yra teisė būti išklausytam. Teismas gali priimti sprendimą tik atidžiai išklausęs abi ginčo šalis (audiatur et altera pars). Šios teisės tinkamas įgyvendinimas, apimantis ne tik šalių teisę būti išklausytomis teismo posėdyje, bet ir teikiant teismui procesinius dokumentus, duodant paaiškinimus raštu, leidžia tinkamai taikyti rungimosi principą. Šalių teisę būti išklausytoms teismo posėdyje užtikrina įstatymo nuostatos dėl tinkamo šalių informavimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą (CPK 133 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija, kad jis buvo tinkamai informuotas apie 2015 m. sausio 30 d. 9 val. teismo posėdžio laiką ir vietą.
Pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Įstatyme nustatyta, kad neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis (CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalys). Apeliantas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atidėti 2015 m. sausio 30 d. posėdį motyvuodamas užimtumu darbe bei poreikiu susirasti atstovą, tačiau kartu su minėtu prašymu nepateikė argumentų ir duomenų, kad neatvykimo dėl užimtumo darbe atvejis buvo toks išskirtinis, jog teismas privalėjo nukrypti nuo įprastai taikomų taisyklių ir tenkinti prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Tokių duomenų dėl ieškovo prašymo nepateikta ir apeliaciniame skunde. Bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi byloje 2015 m. sausio 8 d. buvo paskirtas parengiamasis teismo posėdis (b. l. 57). Ieškovas apie bylos nagrinėjimą parengiamajame teismo posėdyje informuotas, tačiau jame nedalyvavo (b. l. 86). Po šio posėdžio gautas ieškovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl užimtumo darbe bei poreikio susirasti atstovą (b. l. 89). 2015 m. sausio 8 d. pirmosios instancijos teismas paskyrė bylą nagrinėti teismo posėdyje 2015 m. sausio 30 d. (b. l. 90). Likus vienai dienai iki paskirto teismo posėdžio pradžios ieškovas pirmosios instancijos teismui vėl pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl užimtumo darbe bei poreikio susirasti atstovą (b. l. 105). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą tiek parengiamajame, tiek teismo posėdyje. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad apeliantui nebuvo apribota galimybė savo interesus veiksmingai ir realiai ginti teisme. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovas, pats inicijavęs procesą, turėjo pakankamai laiko (tris mėnesius) tiek pasirengti savarankiškam pažeistų teisių gynimui, tiek pasirūpinti profesionalia teisine pagalba, tiek asmeniškai užtikrinti dalyvavimą teismo posėdyje. Taip pat kolegija akcentuoja ir tai, jog ieškovas prašė atidėti tiek parengiamąjį, tiek teismo posėdžius, nurodydamas analogiškus prašymo argumentus. Ši aplinkybė sudaro prielaidas abejoti prašyme atidėti teismo posėdį nurodyto tikslo bei negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje pagrindžiančių aplinkybių realumu. Juolab, kad net ir apeliaciniame skunde ieškovas nedalyvavimo teismo posėdyje priežastis grindžia abstrakčiais teiginiais, o apeliacinės instancijos teismui pateikto procesinio dokumento turinys sudaro pagrindą išvadai, jog tinkamu atstovavimu nebuvo pasirūpinta iki šiol. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija teisiškai pagrįstomis pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadas, jog ieškovo neatvykimo į teismo posėdį priežastys nebuvo svarbios ir pateisinamos, todėl teismas pagrįstai ir teisėtai ieškovo prašymo atidėti teismo posėdį netenkino ir bylą iš esmės nagrinėjo šiam nedalyvaujant.
Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu
Iš civilinės ir vykdomosios bylų duomenų nustatyta, kad trečiasis asmuo „Swedbank“, AB (kreditorius) antstolei V. D. pateikė vykdyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį dėl 145 059,99 Eur skolos ir palūkanų išieškojimo iš J. L. „Swedbank“, AB naudai, nukreipiant išieškojimą į hipoteka įkeistą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini) (vykdomosios bylos Nr. 0004/13/00903, b. l. 1-2). Antstolė nurodytą vykdomąjį dokumentą priėmė bei atliko pirminius vykdymo veiksmus. Antstolės patvarkymu byloje buvo paskirta ekspertizė realizuotino nekilnojamojo turto vertei nustatyti. Remiantis UAB „Ober-Haus“ 2013 m. rugpjūčio 12 d. atliktos ekspertizės aktu ginčo turtas buvo įvertintas 328 000 Lt (94 995,37 Eur). 2013 m. rugpjūčio 27 d. banko (išieškotojo) prašymu vykdomoji byla buvo sustabdyta, skolininkui inicijavus derybas dėl skolos grąžinimo. 2014 m. vasario 5 d. vykdymo veiksmai buvo atnaujinti, paskelbtos turto varžytynės, kurios buvo atšauktos, o vykdomoji byla sustabdyta išieškotojo prašymu, atnaujinus derybas su skolininku dėl skolos grąžinimo. 2014 m. gegužės 22 d. vykdymo procesas vėl atnaujintas bei paskelbtos pirmosios pakartotinės varžytynės, kurios, neatsiradus nė vienam pirkėjui, buvo paskelbtos neįvykusiomis. Nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. vyko antrosios varžytynės, kuriose ginčo turtą nusipirko atsakovė V. N., pasiūliusi didžiausią – 262 400 Lt (75 996,29 Eur) kainą. Įvykus varžytynėms ieškovas J. L. 2014 m. rugsėjo 26 d. antstolei V. D. pareiškė nušalinimą. Antstolė nuo vykdomosios bylos nenusišalino ir nušalinimo klausimą perdavė spręsti Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Skolininko pareiškimas dėl antstolės nušalinimo teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartimi buvo atmestas. 2014 m. spalio 8 d., t. y. likus dienai iki paminėtos teismo nutarties priėmimo, antstolė surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą.
Apeliacinės instancijos teisme keliamas ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimą negaliojančiu tuo pagrindu, jog turto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises, taikymo ir aiškinimo. Apelianto teigimu, jo atžvilgiu priverstinius vykdymo veiksmus atliekanti antstolė, įstatymų nustatyta tvarka neišsprendus jai pareikšto nušalinimo, surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą. Apelianto įsitikinimu, nušalinimo antstoliui klausimo nagrinėjimo metu vykdymo veiksmų atlikimas nėra galimas. Apeliantas tvirtina, jog tokiu būdu antstolė pažeidė imperatyvias vykdymo procesą reguliuojančias teisės normas bei esmines skolininko (apelianto) teises. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, nes jie sudaro apeliacijos objektą.
Teismo procesinio sprendimo (šiuo atveju – nutarties) vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas (nutartis) – teisių ir teisėtų interesų apsaugai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2010). Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (2012 m. liepos 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012). Taigi, vykdant teismo sprendimus (nutartis), privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei kitų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai.
Areštuoto turto realizavimas (CPK 691 straipsnis) yra reikšminga vykdymo proceso stadija. CPK 700 straipsnyje numatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui CPK VI dalyje „Vykdymo procesas“ nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma. Šiuo atveju kilo ginčas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai formuojama praktika dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008; 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008.). Ši praktika apibendrinta ir išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, išdėstant joje tiek ankstesnėse nutartyse suformuluotas, tiek naujas turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto taikymo taisykles. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais. Pažymėtina, kad tokia praktika nepakito ir iš dalies pasikeitus teisiniam varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu reglamentavimui, t. y. nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktui, kuriuo buvo papildytas galimų šio akto pripažinimo negaliojančiu atvejų sąrašas nuostata dėl esminio suinteresuotų asmenų teisių pažeidimo, atsisakius teismo kontrolės tvirtinant antstolio sudarytus aktus (žr. CPK 724 -725 straipsnių redakciją, galiojusią iki 2011 m. spalio 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014.). Nurodytose kasacinio teismo nutartyse yra pasisakyta ir dėl to, kad CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis įstatymo normomis, tačiau visais atvejais pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje gali būti tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Taigi įstatymo leidėjas suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus tiek dėl esminio pažeidimo, kaip savarankiško negaliojimo pagrindo, tiek dėl kitų, tačiau taip pat esminiais pripažintinų pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu. Vadinasi, pirmiau aptartas CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo (pirmoji sąlyga), bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą (antroji sąlyga) ir kvalifikuoti jį esminiu (trečioji sąlyga). Pažymėtina, kad toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. Taigi pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).
Kaip minėta, aptariamu atveju ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Taip pat minėta, jog apelianto pozicijos esmę sudaro argumentų grupė, esą įstatymų nustatyta tvarka neišsprendus antstolei pareikšto nušalinimo, šioji negalėjo atlikti jokių vykdymo veiksmų, be kita ko, ir surašyti ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą. Pasak apelianto, šį vykdymo veiksmą atlikusi antstolė pažeidė imperatyvų vykdymo proceso reguliavimą, o tokiu būdu buvo pažeistos esminės apelianto (skolininko vykdymo procese) teisės. Nurodytos aplinkybės, apelianto nuomone, leidžia daryti išvadą, jog aptariamu atveju egzistuoja visos sąlygos ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą.
Teisėjų kolegija, apibrėždama apeliacinio skundo ribas, pažymi, jog nagrinėjamu atveju aktualios yra būtent minėtą apelianto pozicijos esmę sudarančios aplinkybės. Todėl nagrinėjamu atveju vertintina, ar ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto neteisėtumą (negaliojimą) lemia ta aplinkybė, jog šis aktas buvo surašytas dar neišsprendus antstolės nušalinimo klausimo (t. y. surašytas prieš vieną dieną iki teismo nutarties atmesti nušalinimo pareiškimą priėmimo). Šią teisėjų kolegijos nuostatą dėl apeliacijos dalyko ribų patvirtina tiek pirmosios instancijos teismui pateikto ieškovo procesinio dokumento turinys, kuriame nurodomas būtent toks ieškinio pagrindas, tiek apelianto patvirtinimas apeliaciniame skunde, jog ieškinys buvo grindžiamas tiktai tuo, jog antstolė nesilaikė imperatyvios vykdymo procesą reglamentuojančios tvarkos ir dar nesant teismo sprendimo dėl antstolės nušalinimo surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pritaria apelianto skundo argumentui, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino antstolei pareikšto nušalinimo turinį sudarančias sąlygas, nušalinimo pagrindus bei analizavo turto pardavimo iš varžytynių eigą ir kitas su tuo susijusias apelianto atžvilgiu pradėto vykdymo proceso faktines aplinkybes (pvz., ginčo turto vertės nustatymo aplinkybes, turto kainos dinamiką vykstant varžytynėms ir kt.). Juolab, kad bylos duomenys patvirtina, jog ieškovo nurodyti pagrindai antstolei nušalinti buvo įvertinti įsiteisėjusia (neskundžiama) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartimi (CPK 179 straipsnio 3 dalis, b. l. 73). Todėl teisinės reikšmės netenka ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, esą egzistavo galimybė ginčo turtą parduoti brangiau. Šioje nutarties dalyje paminėtos aplinkybės peržengia bylos pagal nurodytą ieškinio pagrindą nagrinėjimo ribas, todėl jos nebus vertinamos ir apeliacinės kontrolės metu.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog antstolė turto pardavimo iš varžytynių aktą surašė teismui neišsprendus pareiškimo dėl jos nušalinimo, tačiau šį antstolės veiksmą laikė formaliu pažeidimu, esmingai nepažeidusiu ieškovo (vykdymo procese – skolininko) teisių. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aplinkybę, jog turto pardavimo iš varžytynių aktas buvo surašytas likus vienai dienai iki nušalinimo pareiškimo atmetimo, laikė tik formaliu pažeidimu. Apelianto nuomone, esant tokiai aplinkybei, ginčijamo akto surašymas laikytinas imperatyvios įstatymo normos pažeidimu. Nurodė, jog teismas antstolės veiksmus turėjo vertinti antstolio veiklos profesionalumo kontekste. Apeliantas nurodė, jog antstolės nušalinimo klausimo nagrinėjimo metu jokie vykdymo veiksmai negalėjo būti atliekami, o vykdomoji byla turėjo būti sustabdyta. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta tik iš dalies pagrįstais.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą antstolis gali būti nušalinamas esant CPK 65 straipsnyje nurodytiems pagrindams. Antstolį gali nušalinti skolininkas ir išieškotojas (CPK 636 straipsnio 1 dalis). Nušalinimo pareiškimas pateikiamas pačiam nušalinamajam antstoliui. Jeigu antstolis nenusišalina, nušalinimo pareiškimas ne vėliau kaip kitą darbo dieną kartu su vykdomąja byla perduodamas teisėjui, kad išspręstų nušalinimo klausimą (CPK 636 straipsnio 3 dalis). Antstoliui pareikšto nušalinimo ir antstolio nusišalinimo klausimus ne vėliau kaip per tris darbo dienas išsprendžia antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismas (CPK 637 straipsnio 1 dalis). Vykdomosios bylos duomenimis, J. L. pareiškimas dėl antstolės V. D. nušalinimo jos kontoroje gautas 2014 m. rugsėjo 29 d. (v. b. l. 74-76). Patvarkymą nenusišalinti nuo vykdomosios bylos antstolė priėmė tą pačią dieną (v. b. l. 78). Tuo pačiu patvarkymu antstolė jai pareikšto nušalinimo pareiškimą kartu su vykdomąja byla perdavė Klaipėdos miesto apylinkės teismui, kuris 2014 m. spalio 9 d. nutartimi nušalinimo pareiškimą atmetė (v. b. l. 100-101). Teisėjų kolegija pažymi, kad priverstinis vykdomųjų dokumentų vykdymas – tai valstybės prievartinės galios naudojimas vykdytiniems reikalavimams įgyvendinti, t. y. teisinių priemonių visuma, kurią antstolis turi teisę taikyti, jeigu skolininkas priimto teismo ar kitos institucijos sprendimo neįvykdo gera valia (skolininko turto paieška ir arešto taikymas, turto realizavimas, išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio ar jam prilygintų pajamų ir kt.). Kitaip tariant, tai yra procesas, kuriuo metu imamasi atitinkamų poveikio priemonių, siekiant efektyviai įvykdyti įsiteisėjusį sprendimą. Priverstinio vykdymo priemonių nebaigtinis sąrašas yra pateiktas CPK 624 straipsnio 2 dalyje: išieškojimas iš skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių (taip pat esančių pas kitus asmenis); išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų jo pajamų; tam tikrų teismo sprendimu nurodytų daiktų paėmimas iš skolininko ir perdavimas išieškotojui; skolininko turto administravimas; skolininko įpareigojimas atlikti ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų; priešpriešinių reikalavimų įskaitymas ir kt. Įvertinus aplinkybę, jog nurodytų priemonių sąrašas nėra baigtinis, konstatuotina, jog priverstinio vykdymo veiksmai yra visi vykdymo procese antstolio, kaip specialaus vykdymo proceso subjekto, veiksmai, nukreipti į efektyvų vykdomojo dokumento įvykdymą. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija teisiškai nepagrįsta pripažįsta atsakovės antstolės V. D. pareikštą poziciją, jog ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto surašymas nelaikytinas procesiniu (vykdymo) veiksmu, o tik vykdymo procese atliktų procesinių veiksmų pasekme. Teisėjų kolegija tokius antstolės argumentus pripažįsta teisiškai ydingais. Kolegijos vertinimu, skolininkui teisiškai reikšmingas pasekmes sukelia ne pats turto pardavimo iš varžytynių vykdymas, o būtent turto pardavimo iš varžytynių akto surašymas. Šią išvadą patvirtina CPK 715 straipsnio nuostata, jog nuo turto pardavimo iš varžytynių akto pasirašymo momento laikoma, kad yra tinkamai įvykdyta pareiga perduoti turtą pirkėjui ir jam pereina nuosavybės teisė į iš varžytynių parduotą turtą. Galiojantis teisinis reguliavimas taip pat sudaro pagrindą ir išvadai, jog varžytynės gali būti paskelbiamos neįvykusiomis, nepaisant aplinkybės, jog jos buvo paskelbtos ir vykdomos, o jų eigoje paaiškėjo varžytines laimėjęs asmuo (CPK 717 straipsnio 3-5 punktai).
Apeliaciniame skunde pateikiama ieškovo nuomonė, jog antstolė, gavusi nušalinimo pareiškimą, turėjo sustabdyti vykdomąją bylą. Ši apelianto pozicija grindžiama CPK 636 straipsnio 4 dalies nuostata, esą antstolis negali vykdyti sprendimų ir turi nusišalinti, kai yra CPK 65 straipsnyje numatyti pagrindai. Teisėjų kolegija pažymi, jog, priešingai nei teigia apeliantas, ši nuostata aptariamu atveju netaikytina, kadangi joje reglamentuojama situacija, kuomet pagrindas antstolio nušalinimui (nusišalinimui) konstatuotas atitinkamuose procesiniuose sprendimuose (antstolio patvarkyme ar teismo nutartyje). Apelianto akcentuojamas pagrindas sustabdyti vykdomąją bylą nenumatytas CPK 626 straipsnyje, kuriame pateiktas baigtinis privalomojo vykdomosios bylos ir vykdymo veiksmų sustabdymo pagrindų sąrašas. Kita vertus, nurodytas teisinis reguliavimas ir jo analizė nesudaro pagrindo išvadai, jog antstoliui pareiškus nušalinimą, pastarasis nevaržomai gali tęsti pradėtus ar atlikti naujus vykdymo veiksmus. Teisėjų kolegija pastebi, jog anksčiau analizuota antstolio nušalinimo (nusišalinimo) tvarka tiesiogiai neapibrėžia antstolio elgesio (vykdymo veiksmų atžvilgiu) modelio nušalinimo klausimo nagrinėjimo etape. Teisėjų kolegija pažymi, jog antstolio nušalinimo institutą reguliuojančiose įstatymo nuostatuose yra aiškus ryšys su teisėjo nušalinimo institutu. Tokią išvadą kolegija prieina įvertinusi aplinkybę, jog antstolis nušalinamas esant CPK 65 straipsnyje nurodytiems pagrindams teisėjui nušalinti. Todėl ir nagrinėjamoje byloje analizuojamai situacijai pagal analogiją taikytina CPK 68 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią, kol nėra išspręstas klausimas dėl teisėjo nušalinimo, byloje gali būti atliekami tik neatidėliotini procesiniai veiksmai (CPK 3 straipsnio 6 dalis).
Antstolė būtinumą skubiai, esant neišspręstam jos nušalinimo klausimui, surašyti turto pardavimo iš varžytynių aktą motyvavo CPK 724 straipsnio bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 107 punkto nuostatomis, kuriose nurodyta, jog turto pardavimo iš varžytynių aktą antstolis surašo per tris darbo dienas po visos kainos už parduotą turtą sumokėjimo, bet ne anksčiau kaip po dvidešimties dienų nuo varžytynių pabaigos. Kolegija pažymi, kad anksčiau minėti 3 darbo dienų ir 20 dienų terminai nėra naikinamieji. Priešingai, turto pradavimo iš varžytynių aktas negali būti surašytas, nepasibaigus 20 dienų terminui nuo varžytynių pabaigos. Be to, pastarasis terminas nustatytas varžytynių vykdymo kontrolės, jų teisėtumo įvertinimo tikslu (pvz., suinteresuotiems asmenims ginčyti varžytynių teisėtumą, nustatyta tvarka įrodinėti atitinkamus procesinius pažeidimus). Todėl tokiu atveju, nurodyto termino eigoje kilus ginčui dėl varžytynių teisėtumo, atitinkamas varžytynes laimėjusio dalyvio nuosavybės teises patvirtinantis aktas turėtų būti surašomas tik šiuos ginčus išsprendus įstatymų nustatyta tvarka. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina išvadą, jog proceso įstatyme bei poįstatyminiame akte (Sprendimų vykdymo instrukcijoje) nustatytas įpareigojimas antstoliui surašyti turto pardavimo iš varžytynių aktą per tris darbo dienas nuo visos kainos už iš varžytynių parduotą turtą sumokėjimo nelaikytinas neatidėliotinu procesiniu (vykdymo) veiksmu CPK 68 straipsnio 3 dalies prasme (CPK 3 straipsnio 6 dalis). Todėl teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta apeliacinio skundo argumentus, jog ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių aktas surašytas pažeidžiant vykdymo procesą reglamentuojančias taisykles. Kita vertus, pastebėtina, jog atitinkamą procesinį pažeidimą apskųstajame sprendime konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nors aptariamu atveju nebuvo pagrindo jo laikyti nereikšmingu ar pernelyg formaliu.
Minėta, kad remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais. CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo, bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą ir kvalifikuoti jį esminiu. Nagrinėjamu atveju konstatuotas antstolės padarytas procesinis pažeidimas, tačiau šiuo konkrečiu atveju jis nesudaro pakankamo pagrindo CPK 602 straipsnyje nurodytam varžytynių akto negaliojimo institutui taikyti. Apeliantas teigia, jog surašius turto pardavimo iš varžytynių aktą tuomet, kai dar buvo neišspręstas antstolės nušalinimo klausimas, buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos. Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentui, jog vykdymo procesą reguliuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio, tačiau tai savaime nelemia jo, kaip skolininko, esminių teisių pažeidimo fakto. Nustatyta, jog nušalinimo pareiškime antstolės galimą šališkumą vykdymo procese apeliantas grindė tuo, jog antstolė ne tik parduoda turtą iš varžytynių už neadekvačią, rinkos vertės neatitinkančią kainą, bet ir asmeniškai yra suinteresuota tokiu pigesniu pardavimu. Teisėjų kolegija teisiškai reikšminga pripažįsta tą aplinkybę, jog apelianto pateiktas antstolės nušalinimo pareiškimas Klaipėdos apylinkės teismo nutartimi visgi buvo atmestas. Taigi įsiteisėjusiu apylinkės teismo procesiniu sprendimu konstatuotas antstolės nešališkumas, įvertintos apelianto pareiškime nurodytos aplinkybės, sudariusios nušalinimo turinį. Tokio procesinio sprendimo egzistavimas, nors šis sprendimas buvo priimtas jau po ginčijamo akto surašymo, turi retrospektyvumo savybę, kadangi juo įvertinti ginčui aktualiu laikotarpiu atlikti nušalinimo pareiškimo turinį sudarę antstolės veiksmai. Tokiu teismo procesiniu sprendimu iš esmės konstatuota, jog apelianto atžvilgiu vykdymo veiksmus, be kita ko ir ginčijamą veiksmą, atliko nešališkas valstybės įgaliotas vykdymo proceso pareigūnas. Taigi apelianto interesas, kad jo atžvilgiu vykdymo veiksmai būtų atliekami nešališko antstolio, nebuvo pažeistas. Nesuvaržyta ir apelianto teisė savo tariamai pažeistas teises ginti vadovaujantis nušalinimo institutu. Hipotetiškai vertinant ginčo situaciją laikytina, jog ginčijamo akto negaliojimą galėtų nulemti tik procesinis sprendimas, kuriame būtų konstatuotas antstolės šališkumas, o nušalinimo pagrindą (dėl neadekvačios ginčo turto pardavimo kainos nustatymo) sudarę įtarimai dėl vykdymo veiksmų neteisėtumo būtų pripažinti pagrįstais. Šioje apeliacinio teismo nutartyje pateiktas bylos faktinių aplinkybių teisinis vertinimas sudaro pagrindą išvadai, jog ginčijamas varžytynių aktas surašytas (vykdymo veiksmas atliktas) pažeidžiant proceso taisykles, tačiau toks pažeidimas konkrečiu atveju nenulėmė apelianto teisių pažeidimo. Pastarosios aplinkybės (akto negaliojimo sąlygos) nenustačius, nėra poreikio vertinti asmens teisių pažeidimo esmingumo, kaip būtinosios CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo sąlygos. Teisiškai nepagrįstu pripažintinas apelianto argumentas, esą buvo pažeista imperatyvi teisės norma. Minėta, jog turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Taigi turto pardavimo iš varžytynių akto atitikties Civilinio kodekso pirmojoje knygoje nurodytiems sandorių negaliojimo pagrindams vertinimas tokiu atveju nėra aktualus.
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ginčo santykiui taikė teisės normas bei padarė pagrįstą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą ieškovo nurodytu CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantui J. L. 1 819 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas buvo atidėtas iki teismo procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (b. l. 134). Atmetus apeliacinį skundą, šis mokestis iš apelianto priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija netenkina atsakovės V. N. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi teismui nepateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš J. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 819 Eur žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.
Teisėjai Romualda Janovičienė
Gintaras Pečiulis
Egidijus Žironas