Administracinė byla Nr. A-2147-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00554-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas N. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, Pataisos įstaiga), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 5–8, 13–17).

Paaiškino, kad nuo 2008 m. liepos 4 d. iki 2016 m. kovo 25 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose sekcijose, kurios paskutinius trejus metus buvo perpildytos. Koridoriai buvo siauri, tualetai ir prausyklos nedidelės, lauko kiemelis mažas. Bendro naudojimo patalpose nuteistieji rūkydavo, o atskira rūkantiems asmenims patalpa nebuvo įrengta. Pažymėjo, jog gyvenamosiose patalpose buvo blakių, tarakonų, pelių. Pastato stogo danga buvo asbestinė. Akcentavo, jog gyvenamosiose patalpose trūkdavo oro, patalynės komplektą išduodavo tik vieną, čiužinys purvinas, grindys, langai supuvę, valgykla netvarkinga. Nurodė, kad dėl stresinės ir įtemptos psichologinės būsenos teko ne kartą kreiptis į pataisos įstaigoje esantį kapelioną. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo laikymo nuo 2008 m. pataisos namuose teisės aktų normų neatitinkančiomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis, sveikatą žalojančiomis sąlygomis jis patyrė sveikatos sutrikimus, nerimą, papildomą diskomfortą, neigiamus išgyvenimus. Manė, kad valstybė neužtikrino jo laisvės atėmimo vietoje sveikos ir higieniškos gyvenamosios aplinkos.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, daliai ginčo laikotarpio prašo taikyti ieškinio senatį (b. l. 19–25).

Teigė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, t. y. nuo 2008 m. liepos 4 d. Nurodė, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose ir 3.1 kv. m norma pareiškėjo atžvilgiu pažeista nebuvo. Teigė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Pabrėžė, kad jokie teisės aktai nenumato tokio skaičiavimo būdo, apie kurį kalba pareiškėjas, t. y. įskaitant visas sekcijas, koridorius, laiptines, prausyklas, tualetus ir pasivaikščiojimo kiemelius, kurie anot jo turėtų būti išskaičiuoti iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą. Akcentavo, kad nuteistieji turi galimybę judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Įstaiga sudariusi sutartį kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia įstaiga UAB „Dezinfa“. Nurodė, jog gyvenamųjų pastatų stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, o įstaigoje nevykdomi jokie darbai dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Įstaigos išduota patalynė esant būtinumui gali būti dezinfekuojama, t. y. nuteistasis turi kreiptis į savo būrio viršininką, kuris suderina dezinfekavimo laiką ir užtikrina patalynės pristatymą bei atsiėmimą. Nuteistojo teiginys, kad rūkoma bendro naudojimo patalpose yra klaidinantis teismą. Nurodė, kad bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjo sveikatos istorijoje fiksuoti nežymūs sveikatos sutrikimai. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nėra kreipęsis į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyrių. Pareiškėjas skunde nurodė nekonkrečius, abstrakčius, deklaratyvius teiginius, nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, objektyviai neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK nesilaikė tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies ir priteisė N. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2008 m. liepos 4 d. Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis. Pabrėžė, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016 m. balandžio 11 d. Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, daryta išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo apie tas laikymo sąlygas pataisos įstaigoje, kurios, jo nuomone, buvo nežmoniškos ir kankinančios. Pažymėjo CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį prašė taikyti atsakovas. Teismas taip pat atsižvelgė į CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokius išgyvenimus, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog jo laikymo Pataisos įstaigoje momentu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės tokiu būdu yra pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas, teigdamas, jog ieškinio senaties terminas netaikytinas, nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuota, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2008 m. liepos 4 d. iki 2013 m. balandžio 10 d. (imtinai) taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas nurodė, kad Pataisos įstaigoje jis buvo laikomas gyvenamosiose patalpose, kuriose vienam nuteistajam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), 6.15 punktą (neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d.), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. ir 111.2 punktus. Pareiškėjas visą ginčui aktualų laikotarpį buvo laikomas bendrabučių tipo patalpose, todėl nagrinėjamu atveju aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktas. Kadangi objektyvių duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos pažymose nurodyto konkretaus būrio miegamųjų vietų skaičiaus. Pagal teismui pateiktus duomenis, daryta išvada, kad pareiškėjui ginčui aktualiu ir nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. kovo 25 d. nebuvo užtikrintas tinkamas vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, t. y. pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, iš viso 35 mėnesius, buvo laikomas patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali 3.1 kv. m. ploto norma. Konstatuota, jog nurodytu laikotarpiu buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Teismas atsižvelgė į HN 76:2010 18.4. ir 11 punktus. Pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, taip pat nereglamentuoja ir koridorių, tualetų bei prausyklų plotų. Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog pasivaikščiojimo kiemelio, prausyklos ir tualeto plotas per mažas, o koridoriai siauri, laikyti nepagrįstais.

Pareiškėjas žalą taip pat kildino iš nuteistųjų rūkymo bendrojo naudojimo patalpose. Teismas rėmėsi Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, HN 76:2010 14 punktu. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.), nenurodė jokių konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad buvo rūkoma bendro naudojimo patalpose, todėl šie argumentai vertinti kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmesti. 

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pataisos įstaigos patalpose buvusių parazitų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (parazitų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 teismui nekėlė abejonių, jog Pataisos įstaigoje pastoviai atliekamas kenkėjų naikinimas. Atsakovas pažymėjo, jog informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale ir esant poreikiui įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Pareiškėjo teiginiai dėl parazitų buvimo ir neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikyti nepagrįstais.

Paneigti pareiškėjo argumentai dėl oro trūkumo patalpoje, kadangi HN 76:2010 24 punkte numatyta, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir orlaides. Taigi, nuteistieji esant reikalui gali atidaryti langus ir išvėdinti gyvenamąsias patalpas.

HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas skundė, kad Pataisos įstaigos pastato, kuriame gyveno, yra asbesto stogas, dėl ko kilo pavojus sveikatai. Atsakovas į bylą pateikė pažymą Nr. 77-1024, kurioje nurodė, kad Pataisos įstaigoje nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo, nekonstatuoti. Taip pat pažymėta, jog pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, kiekvienas nuteistasis aprūpinamas patalyne ir asmens higienos priemonėmis. Iš 2012 m. kovo 20 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 76-25 matyti, kad įstaigos išduotą nešvarią patalynę, t. y. paklodes, užvalkalus, antklodes, rankšluosčius, bei apatinius rūbus, spec. rūbus ir kt. iki 2014 m. liepos 23 d. skalbdavo UAB „Kauno skalbykla“, nuo 2014 m. liepos 23 d. tai atlieka UAB „Vilniaus skalbykla“. Teisės aktai nenumato įstaigai galimybės išduoti nuteistajam daugiau nei vieną patalynės komplektą. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad nuteistųjų patalynė keičiama vieną kartą per savaitę. Įstaigos išduota patalynė (pagalvė, antklodė, čiužinys) esant būtinumui gali būti ir dezinfekuojami. Pareiškėjas nepateikė į bylą duomenų, kad jis kreipėsi į būrio viršininką dėl čiužinio dezinfekavimo ir buvo atsisakyta šį prašymą tenkinti, todėl pareiškėjo argumentai dėl vieno patalynės komplekto išdavimo ir nešvaraus čiužinio buvimo buvo abstraktūs, deklaratyvūs ir atmesti.

Byloje esantys duomenys patvirtino, kad Pataisos įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, be to atsiradę trūkumai nebūna ilgalaikiai, t. y. defektai nuolat šalinami, todėl pareiškėjo teiginys, kad grindys ir langai netinkamos naudoti būklės, atmestas kaip neįrodytas.

Pareiškėjo teigimu, Pataisos įstaigoje teikiamas maistas netinkamas. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina maisto, tiekiamo į Pataisos įstaigą, kokybę, pažeidimų nenustatyta. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl daryta išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Iš 2016 m. gegužės 19 d. medicininio pažymėjimo Nr. 81(3)-225 matyti, jog pareiškėjui asmens sveikatos istorijoje fiksuoti tik nežymūs susirgimai, duomenų, kad jis buvo sukandžiotas blakių, nėra. Atsakovo bei pareiškėjo pateikti teismui duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl jo argumentai dėl kalinimo metu pablogėjusios sveikatos būklės nepagrįsti ir atmesti.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pataisos įstaigoje yra grindžiami abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertinti lėmusiais neturtinės žalos atsiradimą. Šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtino neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėta tai, kad pareiškėjas bausmę atliko Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos įstaigos teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku. Be to, būrių, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas bendrojo naudojimo patalpos yra gana didelės, kas iš dalies kompensuoja gyvenamam plotui skirtą normą vienam asmeniui. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostatomis. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų t. y. mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamosiose patalpose pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. N. R. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, jo intensyvumą, mastą bei trukmę, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Nors ir pripažinus, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (per mažo gyvenamosios patalpos ploto) pareiškėjas ir patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau įvertinus bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pataisos įstaigą, t. y. 2008 m. iki skundo teismui padavimo dienos nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Pareiškėjas dėl sveikatos ir emocinės būklės bausmės atlikimo laikotarpiu nesikreipė į Psichologinės tarnybos specialistus, minėta, jog jo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti tik nežymūs sveikatos sutrikimai, kurie nėra susiję su įkalinimo sąlygomis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, tuo tarpu tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, teismui pripažinus, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, įvertinus pažeidimų intensyvumą, ginamų vertybių pobūdį, jų trukmę ir mąstą – pareiškėjas 35 mėnesius buvo kalinamas Pataisos įstaigoje neužtikrinant tinkamų bausmės atlikimo sąlygų, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 600 Eur suma.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 117–119).

Teigia, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ginčo laikotarpiu ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla.

Pažymi, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų Psichologinę tarnybą. Mano, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas N. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 122–123).

Nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde remiasi tik interpretacijomis iš įvairių jau išnagrinėtų bylų bei formuojamos teismų praktikos, bet nepateikia ir nepaneigia pareiškėjo atžvilgiu turėtų faktinių sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, padarytos jį laikant Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2008 m. liepos 4 d. iki 2016 m. kovo 25 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas gyvenamosiose sekcijose, kurios buvo perpildytos, koridoriai buvo siauri, tualetai ir prausyklos nedidelės, lauko kiemelis mažas, nuteistieji rūkydavo bendro naudojimo patalpose, gyvenamosiose patalpose buvo blakių, tarakonų, pelių, pastato stogo danga buvo asbestinė, gyvenamosiose patalpose trūkdavo oro, patalynės komplektą išduodavo tik vieną, čiužinys purvinas, grindys, langai supuvę, valgykla netvarkinga.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 4 d. iki 2013 m. balandžio 10 d. (imtinai) taikė trejų metų ieškinio senatį, dėl likusio laikotarpio konstatavo, kad pareiškėjas iš viso 35 mėnesius buvo laikomas patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali 3.1 kv. m. ploto norma, o kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 600 Eur suma.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto norma. Tačiau teigia, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas šiuo atveju nesudarė pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje asmenims, kuriems kalint pataisos namuose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, yra tiek priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-438/2017), tiek ir apsiribojama pažeidimo pripažinimu (pvz., 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1806-575/2017). Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju dėl patirtos neturtinės žalos kompensavimo sprendžiama individualiai. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 15 str. 1 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Atsižvelgus į tai, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje iš esmės buvo konstatuotas tik vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos pažeidimas, tuo tarpu kiti pažeidimai byloje nebuvo nustatyti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekęs plotas – 2.91–2,96 kv. m, kuris nežymiai mažesnis nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m norma. Be to, byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat akcentuotina, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi, pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Tuo tarpu ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.). Tai įvertinus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pataisos įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų (b. l. 30). Be to, byloje nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK (b. l. 59–102).

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, apeliacinis skundas tenkintinas ir skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimas atitinkamai keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą pakeisti. Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo N. R. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.