(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Henriko Sadausko ir Faustos Vitkienės,

sekretoriaujant Martai Ribinskienei, vertėjaujant Olgai Vostrenkovai,

dalyvaujant pareiškėjui E. B. (E. B.), jo atstovui advokato padėjėjui Valdui Kavaliauskui,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Kristinai Krickienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjas E. B. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 23S96954 (toliau – ir Sprendimas) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę.

Skunde nurodo, kad Migracijos departamentui 2022 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, jog yra aukštos kvalifikacijos specialistas, kuris dirba aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. 2022 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas gavo teigiamą atsakymą ir kvietimą pateikti biometrinius duomenis. Pažymi, jog tuomet, kai jis atvyko į Migracijos departamentą pateikti prie prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pridėtų dokumentų originalus ir biometrinius duomenis, jam buvo pateiktas klausimynas dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas atsakydamas į klausimyno 2 klausimą („Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos))“, nurodė, jog nuo 2016 iki 2022 m. dirbo Rusijos Federacijos AB ,,Atomproekt“. 2023 m. birželio 15 d. pareiškėjas gavo pranešimą apie leidimo gyventi panaikinimą. 2023 m. birželio 19 d. jis buvo sulaikytas Vilniaus oro uoste ir patalpintas laikiname sulaikymo centre Pabradėje. Vilniaus regiono apylinkė teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimu jam pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) ar kitoje tam pritaikytoje vietoje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausiančioje teritorijoje. Paaiškina, jog 2023 m. birželio 28 d. jis gavo Migracijos departamento Sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams ir Šengeno erdvę 3 metams, kuriame, nurodyta, jog 2023 m. birželio 5 d. Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) išvadą Nr. 18-6148 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir Išvada, ir Pažyma), kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento Sprendimu bei jame nurodytais motyvais, kadangi, jie yra neteisėti, nepagrįsti bei neproporcingi, formaliai priimti tik pačio pareiškėjo pateiktų duomenų pagrindu, nevertinant realios grėsmės valstybės saugumui bei jo tikrosios pozicijos dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje, bei su pareiškėju susijusių individualių aplinkybių visumos, pareiškėjo individualios situacijos, fakto, kad jis aktyviais veiksmais, nuosekliai pasisakė prieš Rusijos nusikalstamus veiksmus, todėl iš esmės pažeidžia pareiškėjo teises bei teisėtus interesus. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo Sprendimo teiginiu, jog jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, nurodo tokias aplinkybes: 1) pareiškėjas pats atskleidė savo darbo vietą, pildydamas Migracijos departamento jam pateiktą anketą, nenuslėpė jokių faktų, nemelavo valstybės pareigūnams, veikė kaip akivaizdžiai sąžiningas asmuo, kuris skaidriai atskleidė visą jo paprašytą informaciją, vykdydamas Migracijos departamento reikalavimus; 2) pareiškėjas 2021 m. nutraukė darbo sutartį, ir skundžiamų sprendimų priėmimo momentu, nebeturėjo jokių ryšių su bendrove „Rosatom“ bei nebeturėjo jokių darbo ar kitų santykių su jokiomis Rusijos bendrovėmis; 3) jis neatliko vadybinių ar vadovaujančių pareigų, negalėjo dalyvauti planuojant ar vykdant įmonės politiką, nepriklausė ne tik valdymo organams ar veiklos organizavimo struktūroms, bet atliko tik žemiausios pakopos techninį darbą; 4) bendrovė „Atomproekt“ yra išskirtinai techninis didelio koncerno padalinys, jokios įtakos koncerno politinei, vadybinei ar finansinei veiklai ši bendrovė neturi ir negali turėti; 5) nei darbdavys „Atomproekt“, nei jos bendrovė „Rosatom“ nėra Europos Sąjungoje (toliau – ES), NATO ar Lietuvos Respublikos sankcionuotų subjektų sąrašuose; 6) „Rosatom“ šiais metais vykdė atominių elektrinių statybos darbus ES ir NATO valstybėse, kuriose dirba tūkstančiai „Atomproekt“ specialistų, kurių dauguma Rusijos piliečiai; 7) pareiškėjas nuo 2017 m. spalio 3 d. sistemingai vykdavo į ES ir NATO narę Suomiją darbo reikalais. Darbas šioje šalyje, statomoje „Hanhikivi 1“ elektrinėje nurodytas jo darbo sutartyje, kas, anot pareiškėjo rodo, jog jis nekėlė jokio pavojaus ES ir NATO šalies Suomijos saugumui, jo darbas buvo susijęs su svarbaus strateginio objekto statyba Suomijoje, pareiškėjas buvo nuodugniai tikrinamas Suomijos saugumo tarnybų, ir, jeigu būtų nustatyta, kad jis yra pavojingas, jis nebūtų galėjęs dirbti Suomijoje, taip pat pagal darbo sutarties duomenis jis dirbo El-Dabaa (Egipto), Pakš (Vengrija) elektrinių statybose; 8) nėra duomenų, kad Rusijos Federacijos energetikos įmonių darbuotojai kaip nors išreikštų savo lojalumą Rusijos režimui, šį lojalumą nustatant formaliai vadovaujantis vien jų darbinio ryšio su minėtomis įmonėmis buvimu, nekonstatuojant lojalumo Rusijos Federacijos vykdomam režimui realumo ar pagrįstumo, viešoje erdvėje nėra jokios informacijos, kad VSD nurodytų koncernų darbuotojai būtų kaip nors tikrinami ar persekiojami Rusijos specialių tarnybų, Rusijoje persekiojami visi asmenys viešai nesutinkantys su valdančiu režimu, nepriklausomai nu jų profesijos ar darbo vietos, o didžiausias nepritarimas Rusijos Putino režimui yra stebimas didžiuosiuose miestuose, tame tarpe – Sankt-Peterburge, kur dirbo pareiškėjas, todėl Sprendime nepagrįstai akcentuota, kad pareiškėjas yra verčiamas būti lojalus Rusijos Federacijos režimui, vadovaujantis vien jį praeityje siejusiais darbiniais santykiais su „Atomproekt“, nenustačius duomenų, kurie patvirtintų nurodyto lojalumo realumą. Pažymi, jog VSD Pažymoje ir skundžiamame Sprendimuose nurodyta, kad ,,Rosatom“ taip pat įgyvendina Baltarusijos atominės elektrinės projektą, tačiau pareiškėjas paaiškina, jog jis pradėjo dirbti „Atomproekt“ 2016 m. vasario 20 d, o tai įrodo, kad jis prie šios elektrinės projektavimo niekaip negalėjo prisidėti, todėl pareiškėjo manymu, vertinti jo pavojingumą, remiantis ,,Rosatom“ įgyvendintu Baltarusijos atominės elektrinės projektu, nenustačius pareiškėjo asmeninio indėlio bei jo atliktų veiksmų, kurie patys savaime arba sąveikoje su kitais veiksmais keltų grėsmę valstybės augumui, yra neteisinga. Nesutikdamas su VSD vertinimu, kad jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, pareiškėjas nurodo tokias aplinkybes: 1)  pareiškėjo žmona R. Z. 2022 m. vasario 28 d. pasirašė peticiją sustabdyti karą Ukrainoje ir nedelsiant išvesti iš jos teritorijos Rusijos kariuomenę; 2) Rusijoje 2020 m. gegužės 25 d. – 2020 m. liepos 1 d. vyko referendumas dėl Rusijos Federacijos Konstitucijos pakeitimų, siūlomos pataisos stiprino Putino režimą, buvo nukreiptos prieš žmogaus teises ir pilietinę visuomenę, tačiau pareiškėjo žmona balsavo prieš; 3) pareiškėjas su žmona Lietuvoje pastoviai lankėsi susitikimuose su atvykstančiais žymiais Rusijos režimo kritikais, kurie yra aiškiai pasisakę prieš Rusijos karą prieš Ukrainą, ir įtraukti į Rusijos tvarkomus „užsienio agentų“ ar kitus „antivalstybinės veiklos“ sąrašus, pareiškėjas taip pat dalyvavo ir mitinge 2023 m. vasario 24 d. Vilniuje, minint Rusijos plataus masto agresijos prieš Ukrainą metines; 4) pareiškėjas pildydamas Migracijos departamento jam pateiktą klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, į 10 klausimą („Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ?“) atsakė – „NE“. Į 11 anketos klausimą („Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas ?“) nurodė, kad „UKRAINAI“. Pareiškėjas, remdamasi teismų praktika bei tai, kas išdėstyta, tvirtina, jog užsieniečiui išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti neišduotas ar panaikintas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, jei grėsmė yra reali, t. y. pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais), asmens konkrečiu elgesiu, tokio elgesio neigiamu pobūdžiu, o ne tariama ar spėjama; grėsmės turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas. Taip pat pažymi, jog nėra jokių situacijų nurodytų 2018 m. lapkričio 28 d. Reglamente Nr. 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau - SIS reglamentas) (t. y. tiesioginiame teisės akte reglamentuojančiame Šengeno šalių informacinės sistemos (SIS) veiklą), kurios leistų Lietuvos Respublikai pareiškėjui uždrausti atvykti į Šengeno erdvę. Pareiškėjo manymu, iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad jame nėra atliekama galimai pareiškėjo keliamos grėsmės analizė, Sprendime nurodyti faktai nepagrindžia pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos saugumui, taip pat teigia, jog jam nebuvo suteikta teisė būti išklausytam, todėl atsižvelgiant į tai, Sprendimas neatitinka individualiems teisės aktams keliamų reikalavimų bei prieštarauja ES teisei. Tvirtina, jog Migracijos departamentas, būdamas viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD Išvada, bet ir su paraiškėju susijusios individualios aplinkybės, turėjo priimti sprendimą, kuris atitiktų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje keliamus reikalavimus bei viešojo administravimo principus, įtvirtintus VAĮ 3 straipsnyje.

2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad sprendimuose absoliučiai nėra jokių duomenų, pagrindžiančių realią grėsmę, jog pareiškėjas laikinai gyvendamas Lietuvos Respublikoje, gali pažeisti valstybės saugumą, o VSD nenurodo jokių užsieniečio veiksmų, kurie galėtų kelti bent menkiausią įtarimą, kad jis pavojingas valstybės saugumui. Migracijos departamento vertinimu, yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Tvirtina, jog grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse. Migracijos departamentas, pasisakydamas dėl pareiškėjo pozicijos Rusijos ir karo atžvilgiu, pažymi, kad atliekant pareiškėjo vertinimą buvo įvertinta pareiškėjo pateikto klausimyno visuma, tad pareiškėjo pasisakymas prieš karą (klausimyno 10 klausimas) nepaneigia VSD išvadų. Taip pat pažymi, kad šiuo atveju Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik ES, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui, o tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad SIS reglamento 24 straipsnis nenustato jokių atvejų, dėl kurių pareiškėjui galėtų būti uždrausta atvykti, kadangi SIS reglamentas 24 straipsnio 2 dalyje nustatė atvejus, kuomet asmuo kelia grėsmę, tačiau ne baigtinį sąrašą atvejų, dėl kurių valstybė narė priima sprendimą įvertinusi individualų atvejį. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus. Pažymi, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame Sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ), atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su skundo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas priimtas neatlikus individualaus tyrimo ir formalus dėl to, kad jo turinyje atsispindi VSD Išvada. Pažymi, kad iš Sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis Sprendimo pagrindas ir yra VSD Išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, jog Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą: įvertino pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje trukmę, jo socialinius ryšius bei nustatė, kad jis neturi šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis (užsienietis į Lietuvos Respublika atvyko kartu su sutuoktine, tačiau Migracijos departamentas, gavęs VSD Išvadą, kad užsienietės gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė sprendimą atsisakyti išduoti jai leidimą laikinai gyventi ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Tvirtina, jog sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jo ryšius su Lietuvos Respublika, bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o ginčijamas Sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovo manymu, Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog vadovaudamasis UTPĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, įpareigojančiomis VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2023 m. birželio 5 d. raštu Nr. 18-6148 pateikė Migracijos departamentui vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis), 2017 - 2021 metais dirbdamas Rusijos Federacijos bendrovėje „Atomproekt“, valdomoje Rusijos valstybinės branduolinės energijos korporacijos „Rosatom“, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos energetikos įmonėse, kurias kontroliuoja Rusijos Federacijos valstybinės korporacijos, dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip patikimas ir lojalus Rusijos valdžiai asmuo. Teigia, jog VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar įmonėse, kurias kontroliuoja Rusijos Federacijos valstybiniai subjektai. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Pažymi, jog Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje, įmonėje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių - gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus - šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams. Tvirtina, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai ir ryšiai) Rusijos Federacijos įmonėje, kurią kontroliuoja Rusijos Federacijos valstybinė korporacija, kelia grėsmę valstybės saugumui. Anot VSD, faktas, jog pareiškėjas nebedirba Rusijos valstybinės korporacijos „Rosatom“ valdomoje bendrovėje „Atomproekt“ nuo 2021 metų, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis Rusijos įmonėmis, įstaigomis ir tarnybomis yra išnykusi. Kadangi pareiškėjui pagrįstai taikomas draudimas atvykti į Lietuvą, jo duomenys, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 15 punktu iš nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami Šengeno informacinei sistemai. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai remiasi teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-4168-631/2023, kadangi nesutampa šios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas Migracijos departamentas neviršijo savo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Akcentuoja, kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. VSD teigimu, Migracijos departamento Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

4. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą pilnai palaikė. Papildomai paaiškinto ir akcentavo, kad Migracijos departamento 2023 m. birželio 14 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, neskundžia. Pareiškėjui iš esmės yra aktualus tik skundžiamo 2023 m. birželio 27 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 2-3 punktai; be to, šio Sprendimo 2 punktas aktualus tik tiek, kad nustatytas per ilgas terminas, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvą.

Atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

5. Pareiškėjas E. B. skundu teismo prašo panaikinti Migracijos departamento 2023 m. birželio 27 d. Sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę.

Kaip matyti iš skundo turinio ir per teismo posėdį duotų paaiškinimų, pareiškėjas iš esmės skundžia Migracijos departamento Sprendimo 2 ir 3 punktus, t. y. Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 60 mėnesių (5 metus) (Sprendimo 2 punktas), ir Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 36 mėnesius (3 metus) (Sprendimo 3 punktas).

Tad šios bylos nagrinėjimo ribos yra Migracijos departamento Sprendimo minėtų dalių teisėtumo ir pagrįstumo patikra.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neskundžia Migracijos departamento 2023 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 23S89514, kuriuo nuspręsta panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Tad šio Migracijos departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką, tad teisėjų kolegija dėl šio sprendimo nepasisakys.

6. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui Migracijos departamento 2023 m. vasario 3 d. sprendimu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galioja iki 2023 m. vasario 3 d.

7. VSD 2023 m. birželio 5 d. surašė raštą Nr. 18-6148 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje“ (Išvadą), adresuotą Migracijos departamentui, kuriame nurodyta, kad VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, atliko Rusijos Federacijos pil. E. B. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. 

Išvadoje nustatyta, kad E. B. Migracijos departamentui pateiktame klausimyne nurodė, kad 2017-2021 m., būdamas Rusijos Federacijos AB „Atomproekt“ darbuotoju, dirbo užsienio projektų atominių elektrinių dalių projektuotoju. Išvadoje teigiama, kad E. B. dirbo Rusijos Federacijos bendrovėje „Atomproekt“. Ši įmonė yra valdoma Rusijos valstybinės branduolinės energetikos korporacijos „Rosatom“, kuri yra atsakinga už Rusijos branduolinės energetikos sektoriaus funkcionavimą ir generuoja didelę dalį šalies biudžeto pajamų. „Rosatom“ yra viena didžiausių mokesčių mokėtojų šalyje ir tiesiogiai prisideda prie Rusijos karinės galios stiprinimo. „Atomproekt“ pagrindinė veiklos sritis – branduolinių jėgainių projektavimas. Šiuos projektus korporacija „Rosatom“ įgyvendina ir užsienio rinkose. „Rosatom“ vykdo rusiškų branduolinių technologijų, taip pat ir Rusijos politinės bei technologinės įtakos sklaidą užsienio rinkose ir iš šios veiklos gauna didžiąją dalį pajamų. „Rosatom“ taip pat įgyvendina Baltarusijos atominės elektrinės projektą. Baltarusijos atominės elektrinės projektas buvo įgyvendintas nesilaikant branduolinės saugos reikalavimų – tiek statybų, tiek Baltarusijos atominės elektrinės pirmojo bloko eksploatacijos metu elektrinėje įvyko ne vienas incidentas.

Išvadoje taip pat nurodyta, kad E. B., dirbdamas „Rosatom“ kontroliuojamoje įmonėje, tiesiogiai prisidėjo prie korporacijos veiklos. Rusijos Federacijos energetikos įmonėse, kurias kontroliuoja Rusijos Federacijos valstybinės korporacijos, dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos piliečiui E. B. išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta nacionalinės teisės aktuose ir rezoliucijose.

VSD, atsižvelgdamas į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, Išvadoje vertina, kad E. B. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

8. Migracijos departamentas, gavęs minėtą VSD Išvadą, taip pat įvertinęs kitas aplinkybes:

1) 2023 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui;

2) 2023 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą, kuriuo nuspręsta: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusiją (Sprendimo 1 punktas); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 60 mėnesių (5 metus) (Sprendimo 2 punktas); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 36 mėnesius (3 metus) (Sprendimo 3 punktas); šio sprendimo 1 punktą pavesti vykdyti VSAT. Šis 2023 m. birželio 27 d. sprendimas priimtas dėl to, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui.     

9. Pareiškėjas, minėta, teismui skundžia tik 2023 m. birželio 27 d. sprendimo 2-3 punktus.

10. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybės narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

11. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 79 punktą Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą.

12. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

13. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020, yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir laisvių pagrindinė konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

14. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatuota, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą skundžiamame Sprendime padaryti išvadą apie tai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra grėsmė valstybės saugumui.

15.1. Neabejotina, kad Lietuvai atvirai priešiškos šalies piliečio darbas (2017 - 2021 m.) Rusijos strateginėje įmonėje („Atomproekt“), per kurią Rusija daro įtaką kitoms šalims, tame tarpe ir Lietuvai, be to, kuri yra viena didžiausių mokesčių mokėtojų šalyje ir tiesiogiai prisideda prie Rusijos karinės galios stiprinimo, kuri išnaudojama nusikalstamiems ir teroristiniams veiksmams prie Ukrainą, yra grėsmė Lietuvos valstybės saugumui. Neabejotina ir tai, kad Rusijos energetikos įmonėse, kurias kontroliuoja Rusijos valstybinės korporacijos, dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Tad sutiktina tiek su Migracijos departamento, tie ir VSD vertinimu, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Tad vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas šiuo metu nebedirba minėtoje Rusijos strateginėje įmonėje, teisėjų kolegijos nuomone, nepanaikina pareiškėjo galimos grėsmės Lietuvos saugumui. Darant minėtas išvadas turima omenyje ir šiuo metu susiklosčiusi sudėtinga ir pavojinga geopolitinė situacija, kurią realiai sukūrė nusikalstamas Rusijos režimas.  

15.2. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, Migracijos departamentas vertino ir pareiškėjo ekonominius bei socialinius ryšius. Nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje dirba nuo 2023 m. vasario 9 d.; pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, kuris buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 (1) punkto pagrindu, galiojo nuo 2023 m. vasario 3 d. iki 2023 m. birželio 15 d., kai buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu, t. y. pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui; pareiškėjui nebuvo išduota nacionalinė viza. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat kuriems būtų išduoti leidimai laikinai gyventi. Tad galima sutikti su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas turi mažai aktyvių socialinių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, o nustatyti ekonominiai ryšiais neatsveria galimos grėsmės valstybės saugumui svarbos.

15.3. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su sutuoktine R.Z., tačiau Migracijos departamentas, gavęs VSD išvadą, kad užsienietės gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė sprendimą atsisakyti išduoti jai leidimą laikinai gyventi ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pagal turimus duomenis, šis Migracijos departamento sprendimas yra įsiteisėjęs. Taigi, turime situaciją, kai net pačio pareiškėjo sutuoktinės buvimas Lietuvoje taip pat yra laikomas grėsme Lietuvos saugumui. Tad šis aspektas taip pat yra svarbus vertinant ir pareiškėjo buvimo Lietuvoje grėsmę valstybės saugumui.

15.4. Galiausiai teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjo atžvilgiu2023 m. birželio 14 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šis Migracijos departamento sprendimas, minėta, nebuvo skundžiamas, tad jis yra įsiteisėjęs ir galiojantis.

16. Minėta, jog Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.  

Be to, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Nagrinėjamu atveju, skundžiamu Sprendimu, be kita ko, buvo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Rusiją. Pareiškėjas šios Sprendimo dalies neskundžia, tad ji yra įsiteisėjusi. Atsižvelgiant į tai, vien šiuo pagrindu, Migracijos departamentas turėjo pagrindą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 133 straipsnio 2 dalis).

17. Pareiškėjas mano, kad jam skundžiamu Sprendimu buvo nustatytas per ilgas terminas, kuriuo jam uždraudžiama atvykti į Lietuvą.

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individuliu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka).

Draudimas atvykti užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas reglamentuojamas Kriterijų vertinimo tvarkos aštuntame skirsnyje, o draudimas atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai – Kriterijų vertinimo tvarkos devintame skirsnyje. Nagrinėjamu atveju yra aktualus būtent pastarasis skirsnis.

Taigi, Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 papunktis).

Kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat jis iš esmės neturi jokių šeimyninių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, tad jam, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunkčiu, galėjo būti nustatytas netgi 10 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis. Tuo tarpu Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu pareiškėjui nustatė per pus trumpesnį laikotarpį, t. y. 5 metus. Tad toks terminas, teisėjų kolegijos nuomone, laikytinas proporcinga ir adekvačia priemone taikoma pareiškėjui pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje užsieniečiams, kurie pripažinti keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui, nustatomas 5 metu draudimo atvykti terminas paprastai laikoma proporcinga priemone (žr., pvz., nutartį byloje Nr. eA-3521-968/2021).

18. Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliu – ir Taisyklės), 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus; sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybės narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas atitinka minėtų teisės aktų nuostatas, tad Migracijos departamentas turėjo teisę įvesti įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į SIS; kitaip tariant, Migracijos departamentas, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, pareiškėjo duomenis iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai nusprendė teikti SIS. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas terminas – 3 36 mėnesiai (3 metai), yra proporcingas ir adekvatus, nevaržo labiau pareiškėjo teisių nei tai yra būtina siekiamam tikslui pasiekti.

19. Pareiškėjas skunde teigia, kad Migracijos departamentas negalėjo uždrausti jam atvykti į Šengeno erdvę, nes nėra jokių situacijų, nurodytų SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalyje.

Tačiau teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Pabrėžtina, kad SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalis nustatė konkrečias situacijas, kuomet asmuo kelia grėsmę, tačiau ne baigtinį sąrašą atvejų dėl kurių valstybė narė turi teisę priimti sprendimą teikti užsieniečio (šiuo atveju pareiškėjo) duomenis centrinei Šengeno informacinei sistemai, įvertinusi individualų atvejį. Taigi, nagrinėjamu atveju, SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalis niekaip neįtakoja Migracijos departamento teisės, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu ir SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu, priimti skundžiamą Sprendimą (jo dalį).

20. Pareiškėjo kiti argumentai yra neesminiai, tad teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

21. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skundžiamas Sprendimas (jo dalys) iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus, motyvų išdėstymas yra aiškus, pakankamas ir adekvatus, priimant Sprendimą buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, be to, jį priėmė tam kompetentingas subjektas.   

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas, t. y. jo dalys, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra jokio pagrindo.

Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas). 

23. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tad pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitos proceso šalys įrodymų, apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą dėl sprendimo dalies panaikinimo atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                Saulius Jakaitis

                                        Henrikas Sadauskas

                                        Fausta Vitkienė