ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 

2022 m. vasario 14 d.

Šiauliai 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. M. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-4298-721/2021 pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovams Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos  dėl servituto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas S. M. ieškiniu prašė panaikinti kelio servitutą – teisę naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis), 0,019 ha ploto, žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiam ieškovui S. M.

2.       Nurodė, kad servituto būtinumas yra išnykęs, nes pėsčiųjų takas naudojamas tik kaip būdas trumpinti kelią ir kirsti kampus, kadangi iš Sodų kelio į šalia esantį žvyruotą kelią ir kitas teritorijas galima patekti ir einant Sodų keliu. Nauji pėsčiųjų takai suformuoti ir padaryti šalia esančiose gatvėse, todėl pėsčiųjų judėjimas link Ventos–Pavenčių gatvės sankryžos niekaip neapribotas ir tam nėra būtina naudotis ieškovo žemės sklypu. Panaikinus servitutą viešpataujančio daikto tinkamo naudojimo galimybė nebus prarasta. Kita vertus net nėra aišku kuris viešpataujantis daiktas yra tarnaujančio daikto atžvilgiu. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T1-303 „Dėl Mažeikių rajono vietinės reikšmės kelių ir gatvių, pėsčiųjų ir dviračių takų, automobilių stovėjimo aikštelių sąrašo patvirtinimo“ priede „Mažeikių rajono savivaldybės pėsčiųjų ir dviračių takų sąrašas“, 51 punkte Sodų kelio dviračių takas, kurio ilgis 0,572 km, o plotis 1,2 m, danga – žvyras, padėtis kelio krypties atžvilgiu – dešinėje pusėje, šiuo atveju tarnaujantis daiktas nėra kliūtis patekti į kitas teritorijas, tarnaujantį daiktą paprasčiausiai apeinant. Mažeikių miesto teritorijos turizmo trasų, pėsčiųjų ir dviračių takų specialiame plano sprendiniuose raudona ištisine linija pažymėtas esamas dviračių takas eina ties Sodų keliu virš ieškovo S. M. sklypo, kitoje gatvės pusėje. Tai patvirtina, kas servituto būtinumas yra išnykęs ir galima pagrįstai konstatuoti, jog išnyko būtinybė naudotis tarnaujančiuoju žemės sklypu.

3.       Atsakovai nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kurios nulėmė servituto nustatymo būtinybę. Ieškovo žemės sklype servituto būtinumas išnykęs, nes jis nebetarnauja jokiam daiktui, o ir jo būtinybė nustatymo metu kelia abejonių. Ieškovas nori padalinti žemės sklypą į du ar daugiau žemės sklypų, tai patvirtina atsakovės direktoriaus 2021 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. A1-584 bei atsakovės Mažeikių rajono savivaldybės administracijos siųsti pranešimai. Nepanaikinus servituto ieškovas padalinti žemės sklypą negali. Tai, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos patvirtintame plane takas parodytas neva klaidingai ir kad ėmėsi taisyti klaidą, atsakovė nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Kad takas yra praktiškai išnykęs įrodo tai, jog atsakovė įpareigojo ieškovą savo lėšomis pakloti alternatyvų šaligatvį/pėsčiųjų taką valstybei priklausančioje žemėje. Žemės sklypo apėjimas yra įmanomas, ir įmanoma patekti į kitas teritorijas žvyrkeliu ir kelkraščiu, kuris yra ir kitoje sklypo pusėje, o iš kitos žemės sklypu pusės yra UAB „Mažeikių vandenys“ valdoma teritorija, į kurią patekimas ribojamas. Kelias, net neprimena kelio, jis yra sutrūkinėjęs, neprižiūrimas, susmegęs, praktiškai nenaudojamas. Baigiantis sklypo riboms kelio plotis yra 40 cm ir baigiasi asfaltuota danga. Takelis išeina į žvyruotą kelią vedantį į miesto gyvenamąją teritoriją. Per sklypą yra pramintas takas, einantis nuo miesto gyvenamosios dalies link kolektyvinių sodų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo nuosavybės ribojimas yra perteklinis, nes būtinybės naudotis jo žemės sklypu nebėra, žemės sklypas netrukdo kitų asmenų susisiekimui, priėjimui ar privažiavimui. Į kitas teritorijas įmanoma patekti bei patenkama ir nesinaudojant nustatytu servitutu šalia esančiais keliais ir takeliais.

4.       Atsakovė Mažeikių rajono savivaldybės administracija prašė ieškovo S. M. ieškinį dėl servituto panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T1-303 „Dėl Mažeikių rajono vietinės reikšmės kelių ir gatvių, pėsčiųjų ir dviračių takų, automobilių stovėjimo aikštelių sąrašo patvirtinimo“ priede „Mažeikių rajono savivaldybės pėsčiųjų ir dviračių takų sąrašas“, 51 punkte Sodų kelio dviračių tako ilgis yra nurodytas 0,572 km., toks ilgis atitinka skaičiuojant dviračių tako pradžią nuo Ąžuolyno gatvės iki privažiavimo kelio nuo Sodų kelio prie Ąžuolyno, Ąžuolyno 7-osios, Ąžuolyno 6-osios gatvių. Tai reiškia, kad dviračių takas prasideda už ieškovui priklausančio žemės sklypo ribų. Tai, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. T1-78 patvirtintame Mažeikių teritorijos turizmo trasų, pėsčiųjų ir dviračių takų specialiajame plane sprendiniuose dviračių takas parodytas klaidingai, nurodant jo pradžią nuo Ventos–Pavenčių gatvės sankryžos servituto automatiškai nepanaikina, nes akivaizdžiai matyti, kad jokio dviračių tako nuo Ventos–Pavenčių gatvės sankryžos iki Ąžuolyno gatvės nėra. Turi egzistuoti reali galimybė ginčijamoje servituto vietoje pėsčiųjų judėjimui. Mažeikių rajono savivaldybės administracija imsis priemonių, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. T1-78 patvirtintas Mažeikių teritorijos turizmo trasų, pėsčiųjų ir dviračių takų specialusis planas būtų pakoreguotas.

5.       Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad šiai dienai objektyvių iš esmės pakitusių aplinkybių, suponuojančių kelio servituto – teisę naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis), esančiame Mažeikiai, Sodų kel. 1A, priklausančiame ieškovui S. M., panaikinimą nėra. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog jam yra suvaržytos galimybės naudotis žemės sklypu pagal paskirtį. Ieškovo nuosavybės teise valdomas žemės sklypas patenka į pėsčiųjų ir dviračių takų infrastruktūros vystymo I prioriteto zoną pagal Mažeikių miesto darnaus judumo plano pėsčiųjų ir dviračių takų schemą. Pėsčiųjų takas kitoje vietoje nėra įrengtas. Nors Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. T1-78 patvirtino Mažeikių teritorijos turizmo trasų, pėsčiųjų ir dviračių takų specialųjį planą, kurių sprendiniuose dviračių takas parodytas klaidingai, nurodant jo pradžią nuo Ventos–Pavenčių gatvės sankryžos, realiai jokio dviračių tako nuo Ventos–Pavenčių gatvės sankryžos iki Ąžuolyno gatvės nėra. Ginčijamoje servituto vietoje nėra kitų alternatyvų pėsčiųjų judėjimui, todėl nėra pagrindo panaikinti servitutą įregistruotą pagal 2007 liepos 16 d. Telšių apskrities viršininko sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2007 liepos 20 d. Telšių apskrities viršininko įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini). Teorinė galimybė patekti į kitas teritorijas einant Sodų keliu yra, bet eiti važiuojamąja kelio dalimi, ar net kelkraščiu nėra saugu, todėl servituto būtinybė galėtų būti pripažinta išnykusi tik tuo atveju, jei būtų reali galimybė saugiai pasiekti šalia esančias teritorijas. Ieškovui prieš įsigyjant sklypą buvo žinoma apie atkuriant nuosavybės teises nustatytą servitutą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimu teismas ieškinį atmetė.

7.       Teismas nustatė, kad kelio servitutas ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, dar iki jam įgyjant į jį nuosavybes teises, buvo nustatytas administraciniu aktu, todėl ieškovo nuosavybės teisė šioje dalyje yra suvaržyta esant teisiniam pagrindui.

8.       Teismo vertinimu servituto būtinybė neišnyko, nes kelio servitutas – pėsčiųjų takas, žemės sklypo plane pažymėtas ženklu 5 yra ir toliau naudojamas gyventojų susisiekimui, patekimui į sodus, kitas teritorijas, taip pat nėra nutiesta jokių naujų dviračio ar pėsčiųjų takų nurodytoje teritorijoje. Nėra galimybės perkelti pėsčiųjų tako į Sodo kelio teritoriją, kol toks takas nebus pastatytas. Daikto suvaržymas servitutu buvo pateisintas tuo, kad neapibrėžtas ratas gyventojų turėtų galimybę pasiekti kitus žemės sklypus, sodus, kitus objektus. Servituto panaikinimas turėtų įtakos ne tik su ieškovui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu besiribojančių sklypų savininkų teisėms, bet ir kitiems nekilnojamojo turto, esančio už ieškovo sklypo, savininkams, visiems tos teritorijos gyventojams, pėstiesiems. Ieškovas, įsigydamos žemės sklypą, žinojo, kad Telšių apskrities viršininko sprendimo pagrindu jis privalės užtikrinti teisę taku naudotis pėstiesiems, leisti ar sudaryti galimybę kitiems asmenims eiti per žemės sklypą. 

9.       Teismas nurodė, kad ieškovas savo reikalavimą grindžia ir tuo, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. T1-78 patvirtintas Mažeikių teritorijos turizmo trasų, pėsčiųjų ir dviračių takų specialusis planas, kuriame nurodyta, jog yra įrengtas nuo Ventos–Pavenčių gatvės sankryžos iki Ąžuolyno gatvės dviračių takas. 2021 m. spalio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. F21-20 nustatyta, kad ieškovo nurodyto dviračio-pėsčiųjų tako Mažeikių mieste nuo Ventos–Pavenčių–Sodo kelio gatvių sankryžos iki Atžalyno gatvės nėra. Vaizdo įraše Nr. 20211019_131438 užfiksuota Sodų kelio atkarpa nuo Ventos–Pavenčių–Sodų kelio žiedinės sankryžos iki Atžalyno gatvės. Šioje atkarpoje dviračių-pėsčiųjų tako nėra, nurodytoje vietoje tik žvyruotas kelkraštis.

10.       Teismas nustatė, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T1-303 „Dėl Mažeikių rajono vietinės reikšmės kelių ir gatvių, pėsčiųjų ir dviračių takų, automobilių stovėjimo aikštelių sąrašo patvirtinimo“ priede „Mažeikių rajono savivaldybės pėsčiųjų ir dviračių takų sąrašas“, 51 punkte Sodų kelio dviračių tako ilgis yra nurodytas 0,572 km., toks ilgis atitinka skaičiuojant dviračių tako pradžią nuo Ąžuolyno gatvės iki privažiavimo kelio nuo Sodų kelio prie Ąžuolyno, Ąžuolyno 7-osios, Ąžuolyno 6-osios gatvių. Tai reiškia, kad dviračių takas prasideda už ieškovui priklausančio žemės sklypo ribų. Teismo vertinimu negalima remtis patvirtintu Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. T1-78 patvirtintu Mažeikių teritorijos turizmo trasų, pėsčiųjų ir dviračių takų specialiuoju planu, nes jis parengtas su klaidomis ir trūkumais.

11.       Teismas sprendė, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pėsčiųjų takas per ieškovo žemės sklypą susijęs su visuomenės interesais, yra reikalingas ir faktiškai naudojamas, todėl servitutas negali būti panaikintas vien tik ieškovo interesams tenkinti. Teismas nenustatė, kad aplinkybės pasikeitė taip ir tiek, jog viešpataujantysis daiktas - patekimas į kitų gyventojų naudojimui skirtas teritorijas galėtų būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK)  4.135 straipsnis)).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12.       Apeliaciniu skundu ieškovas S. M. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovui iš atsakovų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias servituto pabaigos pagrindus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant CK 4.135 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą dėl servituto panaikinimo galimybės, išnykus servituto būtinumui. Teismas neišsamiai įvertino įrodymus, nepagrįstai suteikė prioritetą atsakovo įrodymams, nevertino ieškovo pateiktų įrodymų (atsakovo pateiktų atsakymų dėl vertimo ieškovą įsipareigoti pakloti alternatyvų kelią kitoje vietoje, neatsakė į ieškovo argumentus dėl galėjimo naudos viešpataujančiu daiktu, nevertino aplinkybės dėl galėjimo apeiti ieškovo žemės sklypą). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas servituto būtinumo klausimą, nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, išplėtota 2012 m. gegužės 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012, kai esant pareikštam reikalavimui nustatyti servitutą teismas turi pirmiausia įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti.

12.2.                      Atsakovai nepaaiškino aplinkybių nulėmusių servituto būtinybę. Nesutinka su atsakovės Mažeikių rajono savivaldybės administracijos argumentais, jog nesaugu vaikščioti pėstiesiems šalia kelio, kadangi pėsčiųjų takai yra ne prie visų gatvių, be to kelio atkarpoje nuo Ventos–Pavenčių–Sodų kelio žiedinės sankryžos iki ieškovo žemės sklypo taip pat nėra pėsčiųjų tako, kaip jo nėra ir Naujakurių gatvėje bei Ąžuolyno gatvėje. Nebuvo ir nėra būtinybės nustatyti servitutą, nes ieškovo žemės sklypas netrukdo patekti ir prieiti prie kitų teritorijų.

12.3.                      Kad servituto nustatymo būtinumas abejotinas, matyti ir iš Telšių apskrities viršininko 2007 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nenurodytas viešpataujančio daikto savininkas bei nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygos. Be to, nustatant servitutą, dar nebuvo patvirtintas Mažeikių miesto teritorijos turizmo trasų, pėsčiųjų ir dviračių takų specialusis planas, patvirtinti pėsčiųjų ir dviračių takai ir pėsčiųjų judėjimui numatyta galimybė, o ne per ieškovo žemės sklypą.

12.4.                      Tai, kad sprendimu nustatyto 2,7 m. pločio kelio servituto nebuvo ir išnyko jo būtinumas įrodo antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nustatyta, jog vizualiai apžiūrint kelią, jis kelio net neprimena, nes tai greičiau sutrūkinėjusio, neprižiūrimo, susmegusio į žemę takelis, kurios plotis nuo 110 cm iki 80 cm. Teismo sprendimu nustatytas kelio servitutas yra 2,7 m. pločio. Tokio dydžio pėsčiųjų tako niekada nebuvo ir jis nebuvo reikalingas.

12.5.                      Teismas nemotyvuodamas pasirėmė Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T1- 303 „Dėl Mažeikių rajono vietinės reikšmės kelių ir gatvių, pėsčiųjų ir dviračių takų, automobilių stovėjimo aikštelių sąrašo patvirtinimo“ priedo „Mažeikių rajono savivaldybės pėsčiųjų ir dviračių takų sąrašas“, 51 punktu kuriame nurodyta, jog Sodų kelio dviračių tako ilgis yra nurodytas 0,572 km, ir nepagrįstai konstatavo, jog toks ilgis atitinka skaičiuojant dviračių tako pradžią nuo Ąžuolyno gatvės iki privažiavimo kelio nuo Sodų kelio prie Ąžuolyno, Ąžuolyno 7-osios, Ąžuolyno 6-osios gatvių. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad dviračių takas prasideda už ieškovui priklausančio žemės sklypo ribų. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrindė įrodymais savo išvadų dėl servituto ekonomiškumo, nepagrindė visuomenės intereso, tokiu būdu nepasisakė dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų.

12.6.                      Pirmosios instancijos teismas akcentavo pėsčiųjų tako ilgį, kuris prasideda nuo ieškovo žemės sklypo, tačiau po to, kai buvo priimtas skundžiamas sprendimas Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2021 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą Nr. T1-330 „Dėl Mažeikių rajono vietinės reikšmės kelių ir gatvių, pėsčiųjų ir dviračių takų, automobilių stovėjimo aikštelių sąrašo patvirtinimo“, kurio 2-o priedo 58-ame punkte nėra nurodyto pėsčiųjų tako ilgio, be to Sodų kelio pėsčiųjų ir dviračių tako plotas yra 917 kv. m. (tuo tarpu ankstesniu sprendimu jo plotas buvo nustatytas 686,4 kv. m.). Ieškovo žemės sklype esantis pėsčiųjų takas nėra įtrauktas į tarybos sprendimu patvirtinto pėsčiųjų ir dviračių tako Sodų kelias sudėtį, nes ieškovo žemės sklype nustatyto pėsčiųjų tako servituto plotas yra 190 kv. m.

12.7.                      Teismas nemotyvavo dėl kokių priežasčių nėra galimybės perkelti pėsčiųjų tako, kol nėra pastatytas naujas pėsčiųjų takas. Esamas pėsčiųjų takas yra itin prastos būklės. Nesutinka su teismo argumentais, kad nėra galimybės perkelti pėsčiųjų tako, nes yra galimybė įrengti pėsčiųjų/dviračių taką laisvame kelio plote tarp Sodų kelio ir ieškovo žemės sklypo. Pėsčiųjų takas yra, šalia Sodų kelio, pėstieji laisvai gali judėti Sodų kelio kelkraščiu ir nėra būtinybės naudotis ieškovo žemės sklypu, nes jis netrukdo patekti į kitas teritorijas. Tarybos sprendimu patvirtinto kelio: Sodų kelias, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ilgis yra 1,128 km, o plotis 16,13 m. Toks kelio plotis yra pakankamas ir saugus transporto ir pėsčiųjų judėjimui. Ieškovo žemės sklypas yra šalia Sodų kelio ir įsiterpęs tarp dviejų gatvių, todėl yra reali galimybė apeiti šį sklypą tiek kelkraščiu, tiek šalia sklypo esančia žalia veja.

12.8.                      Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. T1-78 patvirtintame Mažeikių teritorijos turizmo trasų, pėsčiųjų ir dviračių takų specialiuoju planu, nustatytas pėsčiųjų takas kitoje gatvės pusėje. Servituto būtinumo negali pagrįsti tai, kad takas neįrengtas ar planas padarytas su klaidomis nepagrindžia servituto būtinumo. Aplink ieškovo žemės sklypą yra miško žemės sklypas, bei yra išvystytas gatvių tinklas. Aplinkybės yra pasikeitusios iš esmės, nes tarybos sprendimais nustatytas pėsčiųjų takas yra numatytas kitoje gatvės pusėje. Servituto būtinumas yra išnykęs, nes ieškovo sklypą galima apeiti, kadangi ieškovo žemės sklypas yra ties asfaltuota Sodų kelio gatve, yra tarp žvyruotų Ąžuolyno ir Naujakurių gatvių.

12.9.                      Tai, kad pėsčiųjų takas nėra įrengtas Sodų kelio atkarpoje priešais ieškovo žemės sklypą, nereiškia, kad negalima panaikinti servitutą. Nesutinka su teismo argumentais, kad panaikinus servitutą gyventojams būtų apribota galimybė pateikti į už ieškovo sklypo esančius kitus sklypus, sodus ir taip būtų suvaržyta kitų asmenų teisė laisvai naudotis savo turtu. Teismų praktikoje apribojimas suprantamas kaip negalėjimas kitokiu būdu patekti, o tik per svetimą nekilnojamąjį daiktą, tačiau šiuo atveju taip nėra. Į Naujakurių gatvę iš Ąžuolyno gatvės galima patekti iš Sodų kelio, ir atvirkščiai, nekertant ieškovo žemės sklypo, kuris nėra tokio dydžio, kad jo nebūtų įmanoma apeiti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai nustatė, jog pėsčiųjų takas per ieškovo žemės sklypą susijęs su visuomenės interesais yra reikalingas ir faktiškai naudojamas, netinkamai taikė iš aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias servituto panaikinimą, pasibaigus servitutui. Teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą panaikinti servitutą, nesprendė dėl kompensacijos ieškovui, nors teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius.

13.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos  prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

13.1.                      Pritaria teismo argumentams, kad nėra ginčijamos faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo kelio servituto nustatymu, ginčas kilęs dėl nustatyto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto pėsčiųjų tako, kuriuo gali naudotis neapibrėžtas ratas asmenų, servituto panaikinimo aplinkybių egzistavimo. 

13.2.                      Teismas tinkamai vertino ieškovo ir atsakovo pateiktą medžiagą, kuria remiantis padarė atitinkamas išvadas. Sutinka su teismo išvada, kad pėsčiųjų takas per ieškovo žemės sklypą susijęs su visuomenės interesais, yra reikalingas ir faktiškai naudojamas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jam yra suvaržytos galimybės naudotis žemės sklypu pagal paskirtį.        

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 Apeliacinis skundas netenkintinas.

14.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

15.                      Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

16.                      Bylos duomenimis 2007 m. liepos 16 d. Telšių apskrities viršininko sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini),,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste E. G.“ 4 punkte buvo nurodyta, kad žemės sklype, esančiame Mažeikiai, (duomenys neskelbtini), yra nustatytas ir kuo vadovaujantis servitutas teisę naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) - 0,0190 ha ploto, kuris buvo įrašytas ir į 2007 m. liepos 20 d. Telšių apskrities viršininko įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 1.3 papunktį. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)., esantis Mažeikiai, (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso nuo 2013 m. vasario 21 d. Ieškovui nuosavybės teise valdomam žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), nurodytų 2007-07-16 Apskrities viršininko sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-07-20 Apskrities viršininko įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu Nekilnojamojo turto registre nuo 2007-07-27 yra įregistruotas kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis), kurio plotas 0,019 ha. Bylos duomenimis ieškovas 2021-05-19 kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės administraciją dėl nustatyto servituto panaikinimo. 2021-07-11 kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių dėl servituto panaikinimo. Prašymas netenkintas, nurodant, kad servituto būtinumas nėra išnykęs. Iš esmės nurodyta, kad pėsčiųjų takas kitoje vietoje nėra nustatytas, o Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2014-03-28 sprendimu Nr. Tl-78 patvirtinto Mažeikių teritorijos turizmo trasų, pėsčiųjų ir dviračių takų specialiojo plano sprendiniuose šis esamas takas parodytas klaidingai. Šioje vietoje jokios kitos alternatyvos pėsčiųjų judėjimui nėra.

Dėl servituto panaikinimo

17.                      Byloje ginčo, kad kelio servitutas buvo nustatytas dar 2007 m. liepos 16 d. atkuriant nuosavybės teises į šią žemę nėra. Bylos duomenys patvirtina, kad kelio servitutas ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, dar iki jam įgyjant į jį nuosavybes teises, buvo nustatytas administraciniu aktu. Tad ieškovo nuosavybės teisė šioje dalyje yra suvaržyta esant teisiniam pagrindui.

18.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad ieškiniu, kuriuo suformuluotas nagrinėjamos bylos dalykas nėra ginčijamos faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo kelio servituto nustatymu, ginčas kilęs dėl nustatyto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto pėsčiųjų tako, kuriuo gali naudotis neapibrėžtas ratas asmenų, servituto panaikinimo aplinkybių egzistavimo.

19.                      Apeliantas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad servitutas privačiame žemės sklype buvo nustatytas viešojo administravimo subjekto administraciniais aktais, viešpataujančiojo daikto savininkai neindividualizuoti, teisė naudotis pėsčiųjų taku suteikta neapibrėžtam naudotojų ratui. Kad  šiuo atveju nebuvo nustatytas ir pagrįstas servituto nustatymo pagrindas. Atsakovai nenurodė, nepaaiškino aplinkybių, nulėmusių servituto būtinybę, nepagrindė dėl kokių priežasčių buvo nustatytas servitutas, nes priimti sprendimai, kuriais nustatytas servitutas, lakoniški, neišsamūs, juose net nėra nurodytas viešpataujantis daiktas. Nustatant servitutą, nebuvo ir dabar nėra servituto nustatymo būtinybės, nes ieškovo žemės sklypas netrukdo patekti ir prieiti prie kitų teritorijų. Apelianto vertinimu, tai, jog servituto nustatymo būtinumas abejotinas, matyti ir iš Telšių apskrities viršininko 2007 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nenurodytas viešpataujančio daikto savininkas bei nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygos it kita. Apeliacinis teismas pažymi, kad konkrečiu atveju nesprendžiama dėl 2007 m. minėtų Telšių apskrities viršininko sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. nėra keliami reikalavimai dėl konkrečių administracinių aktų panaikinimo nors apeliantas ir kelia apeliaciniame skunde klausimus dėl priimtų sprendimų reikalingumo, teisėtumo ir pan. Todėl dėl apelianto apeliaciniame skunde nurodytų argumentų susijusių su priimtų sprendimų teisėtumu nėra tikslinga plačiau pasisakyti bei juos vertinti.

20.                      Servituto nustatymas administraciniu aktu yra viena iš galimų daiktinių teisių suvaržymo priemonių, kurią taikant neretai siekiama įgyvendinti ir tam tikrą visuomeninį interesą atitinkantį tikslą. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Šiuo atveju servitutas buvo nustatytas administraciniu aktu. 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1276 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1289 „Dėl Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistos Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 „Dėl Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“. Taisyklių 1 punkte numatyta, kad Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės (toliau vadinama – šios Taisyklės) reglamentuoja žemės servitutų nustatymo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau vadinama – Nacionalinė žemės tarnyba) vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu tvarką. Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas CK nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti. Teisės aktai leidžia institucijai, nustačiusiai servitutą, administraciniu aktu jį panaikinti tik realiai egzistuojant CK 4.130 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams.

Dėl ginčo esmės

21.                      CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose įtvirtinti pagrindai, kada servitutas baigiasi. Servitutas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; 4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; 5) išnykus servituto būtinumui; 6) suėjus senaties terminui. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, servitutas gali pasibaigti tik esant šio straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams.

22.                      Byloje ginčas kilo dėl nustatyto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto pėsčiųjų tako, kuriuo gali naudotis neapibrėžtas ratas asmenų, servituto panaikinimo aplinkybių egzistavimo. Pareikštas reikalavimas dėl servituto panaikinimo išnykus servituto būtinumui. (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Šio servituto pasibaigimo pagrindo turinys yra atskleistas CK 4.135 straipsnio 1 dalyje.  Servituto panaikinimo išnykus būtinumui atvejais turi būti ištirta ir įvertinta, ar įvyko esminis faktinių aplinkybių, buvusių servituto nustatymo momentu ir nulėmusių servituto būtinybę, pasikeitimas. Turi būti išsiaiškinta, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas servituto būtinumo išnykimas. Ar faktinių aplinkybių pasikeitimas, jeigu jis ir įvyko, yra esminis, t. y. ar viešpataujantysis daiktas iš tikrųjų gali būti naudojamas pagal paskirtį be tarnaujančiojo daikto. Servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 straipsnis).  Reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto servituto teisės naudotis pėsčiųjų taku pabaigą, išnykus servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta, o jo tinkamo naudojimo užtikrinimui bus reikalinga vėliau, pareiškiant tokius reikalavimus, nustatyti naujus pėsčiųjų takų servitutus, ar juos įrengti atsižvelgiant į techninis įrengimo reikalavimus, kad toks takas  taptų tinkamas naudoti. Pažymėtina, kad  esminio tokių aplinkybių pasikeitimo įrodinėjimo našta tenka asmeniui, reikalaujančiam servituto panaikinimo (CPK 12 ir 178 straipsniai).

23.                      Pirmosios instancijos teismas esant konkrečioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, sprendė, kad ginčo servituto būtinumas, priešingai negu įrodinėjo ieškovas, nėra išnykęs, ir todėl atmetė ieškovo reikalavimą dėl servituto panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad  nustatytas kelio servitutas svarbus kitiems gyventojams, kadangi jį panaikinus jiems būtų apribota galimybė pateikti į už ieškovo sklypo esančius kitus sklypus, sodus ir taip būtų suvaržyta kitų asmenų teisė laisvai naudotis savo turtu. Kelio servitutas - pėsčiųjų takas, žemės sklypo plane pažymėtas ženklu 5 yra ir toliau naudojamas gyventojų susisiekimui, patekimui į sodus, kitas teritorijas, taip pat nėra nutiesta jokių naujų dviračio ar pėsčiųjų takų nurodytoje teritorijoje (tokių duomenų į bylą nepateikta), lyginant su buvusiais servituto nustatymo metu. Nėra galimybės perkelti pėsčiųjų tako į Sodo kelio teritoriją, kol toks takas nebus pastatytas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad daikto suvaržymas servitutu buvo pateisintas tuo, kad neapibrėžtas ratas gyventojų turėtų galimybę pasiekti kitus žemės sklypus, sodus, kitus objektus. Servituto panaikinimas turėtų įtakos ne tik su ieškovui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu besiribojančių sklypų savininkų teisėms, bet ir kitiems nekilnojamojo turto, esančio už ieškovo sklypo, savininkams, visiems tos teritorijos gyventojams, pėstiesiems. Servitutas buvo nustatytas ne tik teoriškai jį planuojant, o egzistuojant realiam poreikiui, visuomenės reikmėms.

24.                      Apelianto teigimu niekas, arba mažai kas naudojasi ieškovui priklausančiame žemės sklype esančiu taku. Takas faktiškai yra susidaręs per ieškovo sklypą, bet kelias užžėlęs žole, kelio danga (asfalto) yra išeižėjusi ir šias aplinkybes patvirtina 2021 m. rugpjūčio 23 d. antstolio R. K. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 98-51. Neapibrėžtą viešpataujantį daiktą galima naudotis ir be pėsčiųjų tako servituto, kuris šiuo metu ir nėra naudojamas, tokią išvadą galima padaryti remiantis tako būkle. Apelianto vertinimu apeiti ieškovo žemės sklypą įmanoma ir galima, nes kaip matyti iš prie ieškinio pridėtos ortofoto, ieškovo žemės sklypas yra išmindytas skersai tik dėl patogumo ir trumpinant kelią, tačiau ne dėl būtinybės kažkur patekti. Pėsčiųjų takas laisvai gali būti išmintas ir kitoje vietoje, šalia ieškovo žemės sklypo. Bylos duomenys patvirtina, jog į Naujakurių gatvę iš Ąžuolyno gatvės galima patekti iš Sodų kelio, ir atvirkščiai, nekertant ieškovo žemės sklypo, kuris nėra tokio dydžio, kad jo nebūtų įmanoma apeiti.

25.                      Apeliacinio teismo pažymėtina, kad nors iš protokole nurodytų, nustatytų aplinkybių matyti tako faktinė situacija bet minėtas antstolio protokolas nepatvirtina, kad taku nėra naudojamasi. Iš pateiktų nuotraukų, www.Regia.lt pateiktos žemėlapio ištraukos matyti sklype pramintas takas. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad takas pramintas tik dėl patogumo eiti per ieškovo sklypą, servitutas nustatytas jau 2007 m., taku naudojamasis,  ir yra pagrindo spręsti, kad situacija nėra pasikeitusi. Ieškovas teismo posėdžių 2021-10-07, 2021-11-04 pirmosios instancijos teisme kėlė klausimus kokių poreikių tenkinimui buvo nustatytas servitutas, ar tebeegzistuoja poreikis servitutui, ar yra galimybė įrengti pėsčiųjų taką šalia ieškovo sklypo ir kelio, kad tokia galimybė faktiškai galėtų būti ir pan., kai ieškovo pareiga buvo pateikti įrodymus, kad nebėra poreikio pėsčiųjų takui per ieškovo sklypą, kad juo nesinaudojama, kad situacija iš esmės yra pasikeitusi.  

26.                      Apelianto vertinimu Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2014-03-28 sprendimu Nr. T1-78 patvirtintas Mažeikių teritorijos turizmo trasų, pėsčiųjų ir dviračių takų specialusis planas, kuriame yra nurodyta, jog yra įrengtas nuo Ventos-Pavenčių gatvės sankryžos iki Ąžuolyno gatvės dviračių takas. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T1-303 „Dėl Mažeikių rajono vietinės reikšmės kelių ir gatvių, pėsčiųjų ir dviračių takų, automobilių stovėjimo aikštelių sąrašo patvirtinimo“ priede „Mažeikių rajono savivaldybės pėsčiųjų ir dviračių takų sąrašas“, 51 punkte Sodų kelio dviračių tako ilgis yra nurodytas 0,572 km., plotis, 1,2, žvyras, dešinėje pusėje. Tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu Mažeikių rajono savivaldybės administracija nurodė, kad negalima remtis patvirtintu Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2014-03-28 sprendimu Nr. T1-78 patvirtintu Mažeikių teritorijos turizmo trasų, pėsčiųjų ir dviračių takų specialiuoju planu, nes jis parengtas su klaidomis ir trūkumais. Klaida yra plano žymėjime. Nurodė, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracija imsis priemonių, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2014-03-28 sprendimu Nr. T1-78 patvirtintas Mažeikių teritorijos turizmo trasų, pėsčiųjų ir dviračių takų specialusis planas būtų pakoreguotas. 2021 m. spalio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. F21-20, antstolė G. Ž. nustatė, kad ieškovo nurodyto dviračio-pėsčiųjų tako Mažeikių mieste nuo Ventos-Pavenčių-Sodo kelio gatvių sankryžos iki Atžalyno gatvės nėra. Vaizdo įraše Nr. 20211019_131438 užfiksuota Sodų kelio atkarpa nuo Ventos-Pavenčių-Sodų kelio žiedinės sankryžos iki Atžalyno gatvės. Šioje atkarpoje dviračių-pėsčiųjų tako nėra, nurodytoje vietoje tik žvyruotas kelkraštis.

27.                      Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, kaip nurodo apeliantas niekuo nepagrindė visuomenės intereso, kad nepasisakė dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų, kad nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Atsižvelgiant į apelianto nurodytus argumentus dėl teismų praktikos pažymėtina, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų priimti procesiniai sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiama į konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes.

28.                      Apeliantas nors ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog panaikinus servitutą kitiems gyventojams būtų apribota galimybė patekti į už ieškovo sklypo esančius kitus sklypus, sodus ir taip būtų suvaržyta kitų asmenų teisė laisvai naudotis savo turtu. Akcentuoja, kad apribojimas suprantamas kaip negalėjimas kitokiu būdu patekti, o tik per svetimą nekilnojamąjį daiktą, ko šiuo atveju nėra. Akcentuoja, kad teismo argumentai pagrįsti prielaidomis ir jų nepatvirtina jokie faktiniai duomenys, tačiau be nurodytų argumentų teismo padarytų išvadų nepaneigė jokiais kitais įrodymais.

29.                      Apeliantas taip pat nurodė, kad po teismo sprendimo priėmimo Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T1-330 „Dėl Mažeikių rajono vietinės reikšmės kelių ir gatvių, pėsčiųjų ir dviračių takų, automobilių stovėjimo aikštelių sąrašo patvirtinimo“ 2-o priedo 58-u punktu nustatė, jog Sodų kelio pėsčiųjų ir dviračių tako plotas yra 917 kv. m. ir kita. Apelianto vertinimu priimtas sprendimas kelia abejonių, nebeliko pėsčiųjų tako ilgio, o pirmosios instancijos teismas akcentavo būtent pėsčiųjų tako ilgį, kuris neva prasidėjo nuo ieškovo žemės sklypo ir kita. Tuo pačiu pats apeliantas nurodo, kad tai nėra šios bylos dalykas, nors ir turi įtakos sprendžiant servituto būtinumo ir būtinybės išnykimo klausimą. Teisėjų kolegija nepasisako dėl apelianto argumentų dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T1-330, kadangi sprendimas priimtas po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo be to apelianto nurodyti  argumentai susiję su sprendimo priėmimu nėra šios bylos dalykas.

30.                      Sutiktina su apeliantu, kad atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servitutas, kaip tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę varžanti priemonė, gali (teisine prasme) egzistuoti tik tiek, kiek jis yra būtinas viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį galimybei užtikrinti. Nors konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo padaryti išvadoms, kad ginčo servitutas nebėra būtinas, tačiau tai nereiškia, kad aplinkybės dėl kurių servitutas buvo nustatytas, negalėtų ateityje pasikeisti taip, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 straipsnis).

31.                      Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą panaikinti servitutą ir ieškovą palikdamas neapibrėžtoje situacijoje ir nežinomybėje dėl servituto panaikinimo neribotam laikui, visiškai nesprendė dėl kompensacijos ieškovui. Apelianto vertinimu atsižvelgiant į teismų praktiką servituto nustatymo bylose nurodoma, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją - tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Kai viena šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių galimų variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami. Pirmosios instancijos teismas nepanaikinęs servituto turėjo spręsti kompensacijos ieškovui mokėjimo klausimą, kuris nebuvo išspręstas ir nustatant servitutą.

32.                      CK 4.129 straipsnis numato, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinių teisinių santykių teisingumo, interesų derinimo, atlygintinumo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Įgydama naudos viena civilinių santykių šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011). Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016). Taigi pagrindai atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servituto nustatymo, yra nuostolių faktas ir jų ryšys su servitutu – tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymu. Nuostoliai dėl servituto nustatymo gali pasireikšti kaip daikto nuvertėjimas nustačius servitutą, asmens išlaidos, padarytos dėl servituto nustatymo, arba būsimos išlaidos, kurias dėl to ateityje būtina daryti. Asmens išlaidos, kaip atlygintini dėl servituto nustatymo nuostoliai, nustatomi taikant CK 4.10 ir 6.249 straipsnius, nes juose reglamentuojama, kaip padaryta žala įvertinama pinigais ir kt.  Konkrečius nuostolius tarnaujančiojo daikto savininkas turi įrodyti (CPK 178 straipsnis).

33.                      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta taip pat įvertinus tai, kad ieškovas reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo pirmosios instancijos teisme nereiškė, nedetalizavo kaip jam yra suvaržytos galimybės naudotis žemės sklypu pagal paskirtį,  šis klausimas nėra išnagrinėtas,  konkrečiu atveju spręstina, kad ieškovui nėra paneigta galimybė įstatymo numatyta tvarka atskira tvarka kreiptis dėl nustatyto servituto atlygintinumo.

34.                      Dėl kitų apelianto apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako nes iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei padarytoms išvadoms. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylos procesinės baigties

35.        Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantas nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdamas, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, reglamentuojančias servituto panaikinimo santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36.    Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinį skundą atmetus patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nespręstinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Teisėjos                                                                                           Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

                                                        Lina Muchtarovienė

                Vilija Valantienė