Baudžiamoji byla Nr. 2K-664/2010

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija

1.2.27.1. (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2009 m. vasario 6 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirta bausme, dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas devyneriems metams devyniems mėnesiams.

            Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo E. B. gynėjo advokato V. Merkšaičio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

 

n u s t a t ė:

 

E. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 20 d., apie 22.20 val., Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose, esančiuose Kaune, Taikos g. 12, paprastosios grupės antrojo skyriaus miegamajame nuteistųjų patikrinimo ir skaičiavimo lovose metu išplūdo necenzūriniais žodžiais prižiūrėtoją J. Ž. už tai, kad šis patikrinimo metu neleido išeiti iš miegamojo, nevykdė reikalavimo išeiti į koridorių ir pasiaiškinti dėl savo elgesio, be to, tęsdamas savo neteisėtus veiksmus išplūdo prižiūrėtoją, nereagavo į perspėjimus, o išvedamas iš miegamojo, mosikavo rankomis, atstūminėjo J. Ž. rankas, taikėsi šiam suduoti į veidą; taip E. B. pasipriešino valstybės tarnautojui.

Kasaciniu skundu E. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2010 m. kovo 9 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 5 dalis, kurios įpareigoja vertinti įrodymus, remiantis išsamiu nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šios instancijos teismas įvertino ne visus įrodymus arba iškraipė jų prasmę, kiekvieną įrodymą vertino atskirai, neanalizuodamas jų visumos, neišdėstė motyvų, kodėl kaltinamąjį kaltinantys įrodymai priimti, o teisinantys – atmesti. Be to, teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, reikalaujančia motyvuotai atsakyti į visus apelianto argumentus. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su prižiūrėtojų R. J. ir J. V. liudijimais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šie prižiūrėtojai įvykio nematė, tačiau matė sumuštą ir kruviną jo veidą. Pabrėžtina, kad šie liudytojai parodė, jog nuteistasis E. B. nepakluso J. Ž. nurodymams, bet nepatvirtino, kad jis (kasatorius) priešinosi. Teismas nepagrįstai vadovavosi tik ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais ir nepagrįstai nesivadovavo teisme duotais liudijimais. Liudytojai A. G. ir S. Š. teismo proceso metu, niekieno nevaržomi ir prisiekę davė parodymus, kurie paliudijo, kad prižiūrėtojas J. Ž. be jokios priežasties sudavė nuteistajam, o pastarasis jam nesipriešino. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teisme duotus parodymus neargumentuotai atmetė, nevertino jų kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis, negrindė jais savo nuosprendžio, visą dėmesį sukoncentravo į šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus pirminius parodymus, kai abu parodė, kad E. B. mosikavo rankomis prieš prižiūrėtoją J. Ž., bandydamas šiam suduoti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu buvo priversti pasirašyti ant tuščių lapų, tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių parodymų jie nebuvo skaitę, todėl šiais parodymais, surinktais ikiteisminio tyrimo metu, teismai negalėjo vadovautis. Taigi apeliacinės instancijos teismas nesivadovaudamas išdėstytais objektyviais liudijimais teismo proceso metu pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas vertindamas įrodymus, nes tinkamai neįvertino prieštaravimų. Šios instancijos teismas atliko tik formalų skundo nagrinėjimą, nepagrįstai ignoravo bet kokius apeliantą teisinančius įrodymus.

Nurodytų BPK normų reikalavimų pažeidimai pripažintini esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, todėl yra pagrindas panaikinti teismo nuosprendį.

Atsiliepimu į nuteistojo E. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras A. Kuzminskas siūlo jį tenkinti iš dalies. Prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde nuteistasis teigė, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl dalies liudytojų parodymų, nevertino ir nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp jų pašalinti, nepasisakė dėl kitų byloje esančių rašytinių įrodymų, kaip to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, kad byloje teismams priimant sprendimus dėl nuteistojo kaltės didelę reikšmę turėjo paties nukentėjusiojo parodymai, jų aiškinimasis būtų svarbus sprendžiant byloje nagrinėjamus klausimus. Apeliacinės instancijos teismas šio skundo argumento iš esmės neaptarė. Neatsakius į dalį esminių argumentų skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio nuostatus. Šis pažeidimas yra esminis, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

Nuteistojo E. B. kasacinis skundas atmestinas.

 

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

 

Nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ši įstatymo norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą naujų įrodymų nerenka, netiria ir tuo pagrindu nepateikia naujų išvadų apie faktines bylos aplinkybes, o patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir (ar) nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis).

Kasatorius teigia, kad nesutinka su nustatytomis faktinėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis ir byloje surinktų įrodymų vertinimu, nes nurodo, kad teismai iš byloje surinktų įrodymų padarė klaidingą išvadą dėl jo galimo pasipriešinimo prižiūrėtojui J. Ž. bei nepagrįstai nesivadovavo ir atmetė liudytojų A. G. bei S. Š. parodymus, duotus teismo posėdžio metu.

Šis kasatoriaus teiginys paliekamas nenagrinėtas, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jis negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

 

Dėl BK 286 straipsnio taikymo

 

Kasatorius teigia, kad jis jokio smurto prieš prižiūrėtoją J. Ž. nenaudojo, jam nesipriešino, o priešingai, pats nukentėjusysis be jokios priežasties panaudojo prieš jį fizinį smurtą (įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos kraujo dėmės Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose), todėl mano, kad teismai jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 286 straipsnį.

Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, numatytas BK 286 straipsnyje, pagal objektyviuosius nusikaltimo požymius pasireiškia aktyviais veiksmais. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.

Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes E. B. nuteistas už tai, kad vakarinio patikrinimo metu Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose, pažeisdamas vidaus tvarkos taisykles, nepakluso prižiūrėtojo (valstybės tarnautojo) J. Ž. reikalavimams grįžti į miegamąjį kambarį, išplūdo jį necenzūriniais žodžiais. Prižiūrėtojui J. Ž. pareikalavus dėl tokio elgesio eiti su juo ir parašyti pasiaiškinimą, kasatorius eiti atsisakė, išvedamas nesidavė, stumdėsi bei mosuodamas rankomis priešinosi.

Kolegijos nuomone, tokius E. B. veiksmus teismai pagrįstai pripažino fizinio smurto panaudojimu prieš valstybės tarnautoją ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 286 straipsnį.

 

Dėl bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka

 

Nuteistasis E. B. nurodo, kad nagrinėjant jo apeliacinį skundą teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus, nes įrodymus vertino kiekvieną atskirai, neanalizuodamas jų visumos, neišdėstė, kodėl kaltinamąjį kaltinantys įrodymai priimti, o teisinantys atmesti. Be to, nuteistasis nurodo, kad teismo nutartyje nėra motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (toliau – ir Senato nutarimas Nr. 53) 6, 25 punktai).

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2010 m. birželio 18 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes įrodymus vertino kiekvieną atskirai, neanalizuodamas jų visumos, neišdėstė, kodėl kaltinamąjį kaltinantys įrodymai priimti, o teisinantys atmesti.

Nagrinėjant bylą kasacine tvarka naujas įrodymų tyrimas ir vertinimas neatliekamas. Kasacinės instancijos teismas konstatuoja BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą tik tada, kai žemesnių instancijų teismų atliktas įrodymų tyrimas ar (ir) vertinimas turi trūkumų, t. y. teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės.

Tikrindama minėtą kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija nenustatė duomenų, leidžiančių suabejoti apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Visos kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurios, kasatoriaus nuomone, rodo neteisingai atliktą įrodymų vertinimą (liudytojų A. G., S. Š. parodymai apie nukentėjusiojo elgesį) dar kartą buvo patikrintos nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir aptartos nutartyje. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, vertinant byloje surinktus įrodymus, yra įtikinami.

Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų, turinčių esminę reikšmę išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, visumą, motyvuotai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, bei padarė teisingą išvadą, kad E. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį. Taigi kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, keliamų įrodymų ir jų viseto įvertinimui, nepažeidė.

            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Nuteistojo E. B. kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Vytautas Masiokas

 

 

                                                                                                                        Vytautas Greičius

 

 

                                                                                                                        Viktoras Aidukas