Administracinė byla Nr. I-2622-473/2018

                  Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01226-2018-5

                                                                           Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. H. (V. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėja V. H. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (1t., b. l. 1-5), kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (15/4-1)7U-9/11U-452 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) pilietei V. H.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Paaiškino, jog 2017 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Valdyba) su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2018 m. kovo 29 d. skundžiamu Sprendimu nusprendė pareiškėjai panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį  nuo 2016 m. liepos 25 iki 2018 m. liepos 25 d. ir atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja su skundžiamu sprendimu nesutinka. Mano, jog remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 33 straipsnio 1 dalies 4 punktu, užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje turėjo būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo prašymo pateikimo institucijoje dienos, o buvo išnagrinėtas praėjus daugiau nei 4 mėnesiams nuo jo pateikimo dienos. Kartu nurodė, jog Departamentas priėmęs skundžiamą Sprendimą peržengė prašyme nustatytas ribas, kadangi Departamentui buvo pateikusi prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nesikreipė. Pareiškėja nesutiko ir su kitais Departamento argumentais, jog kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įmonė) veiklą, jos darbuotojus ir pagrindinį jos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą (1t., b. l 51-60) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2018 m. kovo 29 d. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 punktais, 55 straipsnio 2 dalimi, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, 6.2, 6.12, 7 papunkčiais, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytais leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindais ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja neatitiko nė vieno iš leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, priėmė Sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjai panaikinti leidimą laikinai gyventi (Nr. LT7392295), kuris turėjo galioti iki 2018 m. liepos 25 d. ir atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi. Departamento teigimu, ginčijamame Sprendime buvo pagrįstai konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) neatitiko imperatyvių teisės aktų reikalavimų, kadangi ginčijamo sprendimo priėmimo metu (duomenys neskelbtini) buvo įdarbinti tik 2 užsieniečiai, t. y. V. H. (pareiškėja, turinti leidimą laikinai gyventi) ir pareiškėjos sutuoktinis A. H. (turi leidimą laikinai gyventi) bei Lietuvos Respublikos pilietė S. V., kuriai ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo mokamas bent minimalus Vyriausybės nustatytas darbo užmokestis (tai reiškia, kad minėta darbuotoja nedirbo visą darbo laiką). Surinkti duomenys aiškiai ir nedviprasmiškai įrodo, kad (duomenys neskelbtini) nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėjos pateikti duomenys apie (duomenys neskelbtini) (t. y. pareiškėjos pateikti duomenys apie įmonės darbuotojus, jų darbo užmokestį, darbo valandas, pagrindinį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą), kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitiko tikrovės. Pažymėjo, kad vėliau Įmonėje nebuvo įdarbinta jokių naujų darbuotojų, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad darbuotojai buvo įdarbinti formaliai, tik tam, kad pareiškėja kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo laikotarpiu formaliai atitiktų teisės aktų reikalavimus ir jai būtų išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o tokiu būdu ji legalizuotų savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje. Pažymėjo, kad  2017 m. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, pareiškėja galėjo teikti naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir tokiu atveju jai būtų buvusi taikoma nauja Įstatymo redakcija, tačiau pareiškėja elgėsi pasyviai ir, pasikeitus aplinkybėms, nesikreipė nei su nauju prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nei informavo kompetentingas migracijos institucijas apie tai, kad jos valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Atsakovė nesutinka ir su kitais pareiškėjos argumentais, jog skundžiamu Sprendimu pareiškėjai  panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamentas peržengė prašyme nustatytas ribas, kadangi užsieniečių kontrolė vykdoma, nepriklausomai nuo to, ar tai prašymo nagrinėjimo laikotarpis, ar užsienietis jau turi išduotą leidimą laikinai gyventi. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad Departamentas, nustatęs Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, neturi teisės priimti sprendimą panaikinti užsieniečiui išduotą ar pakeistą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Dėl atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, kad Departamentas vertindamas, ar pareiškėja atitinka leidimo nuolat išdavimo pagrindą, ir nustatęs, kad nėra duomenų, jog ji atitiktų kurį nors iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje atsisakė.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. kovo 29 d. priimto sprendimo Nr.                            (15/4-1)7U-9/11U-452 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) pilietei V. H.“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 15 d. pareiškėja kreipėsi į Valdybą su prašymu (1t., b. l. 158-168) išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja pateiktame prašyme nurodė, kad paskutinius 5 metus nepertraukiamai gyveno Lietuvos Respublikoje, kadangi turėjo išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su pateiktu prašymu pateikė galiojantį (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, galiojantį leidimą laikinai gyventi, pažymėjimus apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus, (duomenys neskelbtini) darbo sutartį ir duomenis apie gaunamą darbo užmokestį.

Departamentas, 2018 m. kovo 29 d. priėmė Sprendimą (b. l. 6-8), kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjai panaikinti leidimą laikinai gyventi (Nr. LT7392295), galiojantį iki 2018 m. liepos 25 d. ir atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamame sprendime buvo konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) neatitiko imperatyvių teisės aktų reikalavimų, kadangi ginčijamo sprendimo priėmimo metu Įmonėje buvo įdarbinti 2 užsieniečiai, t. y. V. H. (pareiškėja, turinti leidimą laikinai gyventi) ir pareiškėjos sutuoktinis A. H. (turintis leidimą laikinai gyventi) bei Lietuvos Respublikos pilietė S. V.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, jog užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Taigi, nagrinėjamu atveju, turėjo būti vadovaujamasi iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymu, kurio 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi galėjo būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Ginčijamu Sprendimu pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2018 m. liepos 25 d. Iš ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo matyti, kad pareiškėjos valdomai (duomenys neskelbtini), turėjo būti taikomas reikalavimas, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Įvertinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenis, pažymėtina, kad 2018 m. kovo 28 d. duomenimis (2t., b. l. 2), pareiškėjai priklausiančioje Įmonėje (duomenys neskelbtini) buvo įdarbinti 3 darbuotojai: V. H. (pareiškėja, turinti leidimą laikinai gyventi) ir pareiškėjos sutuoktinis A. H. (turintis leidimą laikinai gyventi) bei Lietuvos Respublikos pilietė S. V. Remiantis šiais duomenimis, konstatuotina, jog ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, Įmonė neatitiko Įstatymo (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto reikalavimo, kuriame nurodoma, jog leidimas laikinai gyventi galėjo būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėja, 2016 m. balandžio 29 d. pateikusi prašymą (1t., b. l. 68-76) pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kartu pateikė ir Lietuvos Respublikos piliečių K. Č. (1t., 97-98), G. P. (1t., b. l. 94-95), M. V. (M. V.) (1t., b. l. 99-100) darbo sutartis, kuriose buvo nustatyta, kad darbuotojai įdarbinami (duomenys neskelbtini) dirbti 8 valandas per dieną, 5 darbo dienas per savaitę. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenų (1t., b. l. 189; 2t., b. l. 1) matyti, jog 2016 m. birželio 20 d. Departamentui priėmus sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, iš (duomenys neskelbtini) 2016 m. birželio 23 d. buvo atleista K. Č., o 2016 m. birželio 30 d. buvo atleisti G. P. ir M. V. (M. V.). Atkreiptinas dėmesys, jog šių darbuotojų darbo sutartis pareiškėja teikė kaip įrodymus pagrindžiančius aplinkybę, jog įmonėje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai. Įvertinus minėtas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad  pareiškėja Departamentui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Įmonės veiklą, Įmonės darbuotojus ir savo tikruosius tikslus dėl atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką.

Įstatymo (nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. galiojusi redakcija) 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, o 14 punkte – jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas sutinka su atsakovo pozicija, jog pareiškėja ir jos įsteigta Įmonė, nuo 2016 m. birželio 30 d., (kuomet iš Įmonės buvo atleisti G. P. ir M. V. (M. V.)) iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų. Pareiškėja Departamentui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Įmonės veiklą ir neinformavo apie pasikeitusį darbuotojų skaičių Įmonėje, todėl laikytina, jog Departamento priimtas Sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas pagrįstai.

Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi: LT7308085, galiojęs nuo 2012 m. liepos 23 d. iki 2013 m. liepos 23 d. LT7327121, galiojęs nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2014 m. liepos 24 d.; LT7346412, galiojęs nuo 2014 m. liepos 28 d. iki 2015 m. liepos 25 d.; LT7369460, galiojęs nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2016 m. liepos 24 d. Šiuo metu jos turimas leidimas laikinai gyventi LT7392295 (dėl kurio yra priimtas Sprendimas jį panaikinti) galioja nuo 2016 m. liepos 25 iki 2018 m. liepos 25 d.

Remiantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – Aprašas), 6.2 punktu, nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, atsižvelgiama į tai, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Aprašo 6.12 punkte, numatyta, jog nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, atsižvelgiama ir į tai, kad užsienietis, pateikęs prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, per pastarųjų 5 metų laikotarpį, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi, neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, nustatytų šiam konkrečiam leidimo laikinai gyventi gavimo pagrindui, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi.

Teismas nustatęs tai, jog pareiškėja piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, pažymi, jog  kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo pareiškėjos siekio užsiimti darbine veikla Lietuvos Respublikoje. Įvertinus tai, jog pareiškėja jau nuo 2016 m. birželio 30 d. neatitiko leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindų, kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja skunde taip pat nurodo argumentus, susijusius su prašymo nagrinėjimo trukme ir padarytais procedūriniais pažeidimais, tačiau jie, teismo vertinimu, nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę Departamento sprendimo pagrįstumą.

Ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjo prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, o pareiškėjui taikomos poveikio priemonės motyvuotos, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos V. H. (V. H.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                  Violeta Balčytienė

                                Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

                                Ina Kirkutienė