Civilinė byla Nr. e3K-7-145-421/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01030-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; 2.6.8.11.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko ieškinį atsakovams A. M., N. M., M. V. M. ir G. M. dėl kaupiamojo indėlio sutarčių pakeitimo ar nutraukimo bei atsakovų priešieškinį ieškovei dėl įpareigojimo vykdyti sutartis, tretieji asmenys: bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas, valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių indėlio sutarčių pakeitimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė pakeisti BAB Ūkio banko nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2009 m. spalio 27 d. su atsakovais sudarytas ir ieškovės perimtas kaupiamųjų indėlių sutartis, nustatant, kad šios sutartys galioja iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos ir kad nuo nutarties iškelti BAB Ūkio bankui bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (t. y. nuo 2013 m. birželio 7 d.) ginčo sutartims būtų taikoma BAB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perėmimo metu (t. y. 2013 m. kovo 3 d.) ieškovės siūlyta metinė kaupiamųjų indėlių palūkanų norma – 3 proc.
3. Ieškovė nurodė, kad AB Šiaulių bankas, BAB Ūkio bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2013 m. vasario 23 d. sudarė trišalę BAB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimo sutartį (toliau – ir Trišalė sutartis), jos pagrindu dalis BAB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų buvo perduoti ieškovei. Atsakovų indėlių sutartys buvo sudarytos nustatant itin dideles palūkanas ir ilgus terminus (nuo 8,10 proc. iki 10,50 proc. (indėliams litais ir eurais), o terminai – nuo 5 iki 45 m.), tai neatitiko rinkos sąlygų, todėl, ieškovės vertinimu, egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma pakeisti ginčo sutartis.
4. Atsakovai priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovę vykdyti sudarytas kaupiamųjų indėlių sutartis, atkuriant atsakovams galimybę papildyti kaupiamųjų indėlių sąskaitas pagal šias indėlių sutartis papildomais įnašais ir priimti papildomus įnašus į kaupiamųjų indėlių sąskaitas; pakeisti atsakovų M. V. M. ir G. M. sudarytas kaupiamųjų indėlių sutartis, pratęsiant kiekvieno iš jų sudarytos indėlio sutarties galiojimo terminą tam laikotarpiui, per kurį atsakovai dėl ieškovės neteisėtų veiksmų negalėjo papildyti kaupiamųjų indėlių sąskaitų papildomais įnašais (t. y. nuo 2013 m. kovo 20 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos). Atsakovai teigė, kad jų su BAB Ūkio banku sudarytose sutartyse buvo nustatyta galimybė papildyti indėlius papildomais įnašais, todėl ieškovės, pakeitusios BAB Ūkio banką, veiksmai, kai atsakovams neleidžiama į kaupiamųjų indėlių sąskaitas pervesti papildomų įnašų, yra neteisėti.

II. Pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasacinio teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė; priėmė atsakovų M. V. M. ir G. M. priešieškinio reikalavimų pakeisti jų sudarytas kaupiamųjų indėlių sutartis atsisakymą ir dėl šios dalies bylą nutraukė.
6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja CK 6.204 straipsnyje nustatytos sutarčių pakeitimo sąlygos, nes tiek BAB Ūkio banko siūloma, tiek ir vidutinė rinkoje 2009 m. buvusi palūkanų norma litais tam tikrais laikotarpiais viršijo 10 proc., palūkanų norma eurais – 8 proc., be to, ir kiti Lietuvoje veikiantys bankai priimdavo indėlius ilgesniam nei 5 metų terminui, todėl negalima daryti išvados, kad atsakovų su BAB Ūkio banku sudarytų kaupiamųjų indėlių sutarčių sąlygos neatitiko normalių ir sąžiningų rinkos sąlygų. BAB Ūkio bankas galėjo inicijuoti sutarčių pakeitimą jau 2010 m., kai rinkoje pradėjo mažėti palūkanų normos, tačiau to nepadarė, todėl nėra tenkinama CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga. Ieškovė Trišalę sutartį sudarė veikdama savo rizika ir ją kontroliavo. Nėra prielaidų keisti indėlių sutartis ir CK 6.228 straipsnio pagrindu, nenustačius esminės šalių nelygybės.
7. Atmesdamas priešieškinį, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-530-415/2015 dėl įpareigojimo laikytis indėlio sutarties sąlygų pateiktais išaiškinimais, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė perduoti ne visus administruojamo banko įsipareigojimus ir turtą reiškia galimybę skaidyti ne tik kiekvieną perduodamą įsipareigojimą, bet ir įsipareigojimo apimtį. Trišale sutartimi šalys susitarė, kad AB Ūkio banko įsipareigojimas priimti papildomus įnašus pagal indėlio sutartis neperduodamas ieškovei. Trišale sutartimi bankas įsipareigojo perimti tik tuos apdraustus indėlius ir tik tas su apdraustais indėliais susijusias teises ir įsipareigojimus, kuriuos draudžiamojo įvykio atveju privalėtų perimti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Toks susitarimas atitinka Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Tai, kad įsipareigojimas priimti papildomus įnašus pagal indėlio sutartis nebuvo perduotas ieškovei, nereiškia šios indėlio sutarties sąlygos pasibaigimo ar panaikinimo – šis AB Ūkio banko įsipareigojimas kartu su indėlio dalimi, viršijančia 100 000 Eur, liko bankrutuojančiame banke ir jis dėl bankrutuojančios bendrovės teisinio statuso negali būti vykdomas.
8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovų apeliacinius skundus, 2016 m. birželio 28 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą nepakeistą.
9. Kolegija nurodė, kad Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies nuostatos neįpareigojo ieškovės perimti visų (visos apimties) administruojamo banko įsipareigojimų, tačiau ieškovė, sudarydama Trišalę sutartį, perėmė įsipareigojimus mokėti perimtose sutartyse nustatyto dydžio palūkanas visą indėlių sutartyse nustatytą terminą. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių ieškovė būtų buvusi priversta sudaryti Trišalę sutartį, ji turėjo galimybę derėtis ir prisiėmė galimų neigiamų padarinių riziką.
10. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ji negalėjo perimti daugiau turto, nei įgijo įsipareigojimų, ir atvirkščiai, nebuvo įrodinėjama pirmosios instancijos teisme ir yra susijusi su vidiniais Trišalės sutarties šalių tarpusavio santykiais, tačiau tai, kolegijos vertinimu, negali būti pagrindas pakeisti su atsakovais sudarytas sutartis. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog sutartinių prievolių pusiausvyra buvo pakeista iš esmės, todėl jos minimos aplinkybės negali būti laikomos sutarties vykdymo suvaržymu CK 6.204 straipsnio prasme.
11. Vien indėlių palūkanų normos svyravimai, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, patys savaime taip pat negali lemti privalomo CK 6.204 straipsnio nuostatų taikymo. Atsižvelgdama į tai, kad ginčo atveju sudarytose sutartyse įtvirtintos palūkanų normos bei indėlių terminai iš esmės nesiskyrė nuo kitų bankų taikytų palūkanų normų ir indėlių terminų, kolegija sprendė, jog nėra pagrindo keisti ar nutraukti ginčo sutartis.
12. Atsakovai, žinodami apie ieškovės ketinimus mažinti mokėtinas palūkanas ir trumpinti indėlių terminus, galbūt būtų nusprendę indėlius atsiimti ir gautas lėšas investuoti kitur, todėl ieškovės prašymas pakeisti atsakovams mokėtinas palūkanas nuo nutarties iškelti BAB Ūkio bankui bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, kolegijos vertinimu, neatitiktų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Kolegija pažymėjo, kad, nepaneigiant reikšmingo ieškovės indėlio, užtikrinant BAB Ūkio banko sudarytų indėlių sutarčių tęstinumą ir taip prisidedant prie pasitikėjimo bankų sistema išsaugojimo, negali būti ignoruojamas sutarčių privalomumo principas.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės kasacinį skundą, 2017 m. kovo 16 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. nutartį ir perdavė bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
14. Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju CK 6.204 straipsnio norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į Bankų įstatymo 761 straipsnyje įtvirtintą specifinį nemokaus banko turto ir įsipareigojimų dalies perdavimą kitam bankui ir šios normos tikslus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Bankų įstatymo tikslą – be kita ko, užtikrinti visos bankų sistemos sklandų funkcionavimą ir finansų sistemos stabilumą, išsaugoti pasitikėjimą bankų sistema, nemokaus banko klientams teikiamų paslaugų tęstinumą, kas yra reikšminga didžiajai visuomenės daliai valstybėje, pažymėjo, kad Bankų įstatymo 761 straipsnio nuostatomis ginamas viešasis interesas.
15. Remdamasi Bankų įstatymo 55 straipsniu, 761 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija nurodė, kad bankas, išreiškęs sutikimą perimti visą ar dalį administruojamo banko turto ir įsipareigojimų, privalo perimti visus įsipareigojimus administruojamo banko indėlininkams ir investuotojams, nurodytiems Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – IĮIDĮ), kurie neviršija 100 000 Eur sumos, nepriklausomai nuo tokių indėlininkų turimų indėlio sutarčių sąlygų, ir jam nesuteikta teisė rinktis, kuriuos indėlius perimti, o kurių – ne.
16. Atsižvelgdama į tai, kad perduodant nemokaus banko turtą ir įsipareigojimus yra užtikrinamas viešasis interesas, nemokaus banko klientams teikiamų kredito įstaigos paslaugų tęstinumas, be to, siekiama apsaugoti turtą ir įsipareigojimus perėmusį banką ir valstybę nuo neproporcingų ir neprotingų sąnaudų, bei įvertinusi Bankų įstatymo 761 straipsnio normos paskirtį ir tikslus, teisėjų kolegija sprendė, kad aptariamu atveju bankui turėtų būti sudaroma galimybė inicijuoti perimtų indėlio sutarčių sąlygų keitimą CK 6.204 straipsnio pagrindu.
17. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos civilinės bylos kontekstą, išaiškino, kad, įvykus nemokaus banko turto ir įsipareigojimų ar jų dalies perleidimui kitam bankui Bankų įstatymo 761 straipsnyje nurodytu būdu, perimtoms indėlio sutartims gali būti taikomos CK 6.204 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl sutarčių pakeitimo, atsiradus sutarties vykdymo suvaržymų. Perimantis bankas turi teisę inicijuoti sutarties pakeitimą, o CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų buvimas gali būti siejamas su aplinkybėmis, paaiškėjusiomis po nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perleidimo sutarties sudarymo, jei perimančiam bankui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su perimamų sutarčių sąlygomis iki perėmimo.
18. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai aiškino Bankų įstatymo 761 straipsnio normas, nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių ir nepagrįstai konstatavo, jog ginčo atveju negali būti taikoma CK 6.204 straipsnio norma dėl sutarties vykdymo suvaržymo ir sutarties keitimo ar nutraukimo.
19. Teisėjų kolegija nurodė, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, būtina tirti, ar, prieš sudarant Trišalę sutartį, ieškovei buvo suteikta galimybė susipažinti su BAB Ūkio banko sudarytų indėlio sutarčių sąlygomis, ar nustatyti indėlio sutarčių terminai ir palūkanos buvo įprasti Lietuvoje veikusių bankų praktikoje šių sutarčių sudarymo momentu. Nustačius pirmiau nurodytas faktines aplinkybes turi būti sprendžiama, ar ieškinys tenkintinas ir, jei taip, tai kokia apimtimi.
20. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, iš naujo išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovų apeliacinius skundus, 2017 m. birželio 19 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys atsakovams dėl kaupiamojo indėlio sutarčių pakeitimo ar nutraukimo, nepakeistą.
21. Kolegija nurodė, kad, apeliacine tvarka nagrinėjant bylą iš naujo, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymą sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai atmetė ieškovės reikalavimą dėl Bankų įstatymo 761 straipsnyje nurodyta tvarka perimtų kaupiamojo indėlio sutarčių sąlygų pakeitimo, sutarčių nutraukimo CK 6.204 straipsnio pagrindu – kaip tvirtina ieškovė, atsiradus sutarties vykdymo suvaržymų, kai tokios aplinkybės paaiškėja po nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perleidimo sutarties sudarymo, jei perimančiam bankui iki perėmimo nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su perimamų sutarčių sąlygomis.
22. Kolegija, spręsdama, ar ieškovei buvo (galėjo būti) žinomos indėlio sutarčių sąlygos dėl sutarčių terminų ir palūkanų dydžio, įvertino šias aplinkybes: ieškovės statusą – savo srities profesionalė; Trišalė sutartis buvo sudaryta visų šalių laisva valia ir atitiko tikrąją jų valią; ieškovė turėjo visas galimybes įvertinti perimamo turto, įsipareigojimų vertę, o esant didesnei įsipareigojimų nei turto vertei, iki 2015 m. vasario 28 d. iš trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ gauti šių verčių skirtumo kompensaciją (Bankų įstatymo 761 straipsnio 7 dalis, IĮIDĮ 121 straipsnis); ieškovė įsipareigojimus, be kita ko, ir atsakovams, Bankų įstatymo 761 straipsnio pagrindu perėmė savo iniciatyva, t. y. ji pati pateikė pasiūlymą AB Ūkio bankui; dėl Trišalės sutarties sudarymo vyko derybos ir ieškovei buvo sudarytos visos galimybės susipažinti su AB Ūkio banko finansine būkle; Lietuvos banko patvirtinta 2013 m. vasario 22 d. Preliminari vertinimo ataskaita ieškovei buvo pateikta iki Trišalės sutarties pasirašymo, dėl kurios ji teikė pastabas – derėjosi ir sprendė, ar sudaryti sutartį; ieškovės poziciją, išdėstytą byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose (juose net nebuvo keliamas klausimas, kad ieškovei nebuvo suteikta kokia nors informacija, būtina sprendimui dėl turto ir įsipareigojimų perėmimo priimti), ir išsakytą 2015 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdyje (kad ieškovė ,,neturėjo tikslo“ gauti informacijos apie sutarčių sąlygas).
23. Kolegija pažymėjo, kad Trišalėje sutartyje nurodyta, jog Perimamo banko apdrausti indėliai perduodami remiantis Perimamo banko pateikta informacija (įskaitant pagrindinę sumą ir nuo jos susikaupusias palūkanas, skaičiuojamas iki perdavimo dienos imtinai); Perimantis bankas nuo perdavimo dienos toliau skaičiuos apdraustų indėlių palūkanas, numatytas atitinkamose apdraustų indėlių sutartyse (Sutarties 2.3 punktas); be kita ko, perduodama parašų kortelės, nurodymai, sutartys su indėlininkais (Sutarties 5.1 punktas), tai yra visi reikiami dokumentai; šalys garantuoja, kad visa informacija, pareiškimai yra ir bus visais esminiais atžvilgiais teisinga, kad kiekviena šalis atskleidė bet kokias aplinkybes, kurių neatskleidus pateikta informacija būtų klaidinanti (Sutarties 10.5 punktas). Taigi pačios Trišalės sutarties sąlygos ieškovei nebuvo siurprizinės, ji turėjo galimybę įvertinti tai, jog pagal Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalies 1 punktą bus perduotos indėlių kaupimo sutartys, ir atitinkamai galėjo (turėjo galimybę) įvertinti (įvertino) tokios sutarties apimtį, visus ja prisiimamus įsipareigojimus, pasekmes, riziką, taip pat savo valia ją kontroliuoti, spręsdama, ar sudaryti sutartį.
24. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, pasirašydama tokią Trišalę sutartį, žinojo (turėjo žinoti) ir įvertino galimybę, kad gali būti perimtos indėlių sutartys, kurios jos gali netenkinti dėl termino, palūkanų dydžio, net jeigu šios nebus du kartus didesnės nei AB Ūkio banko adekvatiems indėliams nustatytos palūkanų normos (IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir, pasirašydama šią sutartį, su tuo sutiko, kartu pripažindama, jog tokių AB Ūkio banko klientų sutarčių, taip pat ir ginčo sutarčių, nuostatos nėra nesąžiningos. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ savo procesiniuose dokumentuose, kolegijos vertinimu, šiuo klausimu teisingai nurodo, kad ieškovė, pasirašydama Trišalę sutartį šiomis sąlygomis, iš esmės atsisakė teisės reikšti bet kokias galimas pretenzijas ar reikalavimus tretiesiems asmenims (CK 1.71 straipsnis). Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija sprendė, kad nėra pagrindo ieškovę traktuoti kaip silpnesniąją pusę nagrinėjamuose teisiniuose santykiuose (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis).
25. Išnagrinėjusi bylos medžiagą kolegija konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog ieškovė iki Trišalės sutarties dėl AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perėmimo pasirašymo ar iki Perėmimo akto pasirašymo būtų susipažinusi su perimamų sutarčių sąlygomis, tačiau taip pat nenustatyta (ieškovė nepateikė tokių įrodymų), kad ji būtų to reikalavusi ir jai būtų buvę atsakyta sudaryti tokią galimybę. 
26. Atsižvelgdama į tai, kad AB Ūkio banko siūlomos indėlių sąlygos buvo žinomos (jos buvo viešinamos, nes kredito įstaigos tarpusavyje itin aktyviai konkuravo, siekdamos tuo laikotarpiu pritraukti likvidžias lėšas vidaus rinkoje per indėlius, keldamos už indėlius mokamų palūkanų normas ir kt.), kolegija padarė išvadą, jog ieškovė žinojo (turėjo žinoti), kad bendroje perimamo turto (įsipareigojimų) masėje gali būti tuo metu sudarytų kaupiamųjų indėlių sutarčių, kurių palūkanos didesnės ir terminai ilgesni.
27. Nors turtas ir įsipareigojimai ieškovei buvo perduoti sudėtingo kompleksinio proceso metu, tačiau, remiantis Bankų įstatymo 761 straipsnio 7 dalimi, IĮIDĮ 121 straipsniu, Trišalės sutarties pagrindu ieškovei 2013 m. vasario 23 d. buvo sumokėta 799 156 072,64 Lt kompensacija, o nustačius, kad ieškovei perduoto turto ir įsipareigojimų skirtumas yra didesnis, nei nustatyta Preliminariu vertinimu, 2013 m. spalio 11 d. papildomo susitarimo pagrindu jai buvo sumokėta dar 127 655 535,36 Lt. Taigi pagal Trišalę sutartį iš viso ieškovei buvo sumokėta daugiau nei 927 mln. Lt.
28. Atsižvelgdama į ieškovės profesionalumą, informuotumą, galimybes organizuoti savo darbą pagal esamą situaciją ir kt., kolegija atmetė ieškovės argumentus, susijusius su itin trumpais terminais (nuo AB Ūkio banko veiklos moratoriumo iki Trišalės sutarties įvykdymo), per kuriuos ji turėjusi galimybę susipažinti su perimamais dokumentais (sutartimis), kaupiamųjų indėlių sutarčių sudarymo ypatumais ir kt. bei juos išanalizuoti.
29. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pati ieškovė pripažįsta, jog nors Trišalės sutarties pasirašymas pats savaime nesuteikė galimybės prieiti prie AB Ūkio banko dokumentų, tai tapo galima praėjus 8 dienoms, kai buvo pasirašytas 2013 m. kovo 3 d. Perdavimo aktas, buvo perduoti indėlininkų sąrašai ir suteikta prieiga prie šio banko bankinės sistemos FORPOST; kad vadovaujantis Trišale sutartimi minėta galutinė išmoka galėjo būti koreguojama iki pat 2015 m. vasario 28 d., tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų bent bandžiusi pasinaudoti šia sąlyga. Be to, ieškovė, jau turėdama visus dokumentus apie perimtus įsipareigojimus, turėjo visas galimybes įvertinti taip pat ir ginčo sutartis bei iki pat 2015 m. vasario 28 d. koreguoti galutinę jai išmokamą sumą už nurodytų verčių skirtumus.
30. Spręsdama, ar ginčo sutarčių terminai ir palūkanos buvo įprasti Lietuvoje veikusių bankų praktikoje šių sutarčių sudarymo momentu, kolegija nurodė, kad atsakovų kaupiamojo indėlio sutartys buvo sudarytos laikotarpiu nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2009 m. spalio mėnesio nustatant nuo 8,10 proc. iki 10,50 proc. palūkanas (indėliai litais ir eurais), o sutarčių terminai – nuo 5 m. iki 45 m. Kolegija pažymėjo, kad pati ieškovė po Perdavimo akto sudarymo iki šio ieškinio pareiškimo iš esmės pripažino šias sutarčių sąlygas, o papildomai atsiradusias sąnaudas bandė kompensuoti kitu būdu – nustatydama papildomą mokestį buvusiems AB Ūkio banko indėlininkams.
31. Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, ieškovės raštus atsakovams, atsakovų nurodytu laikotarpiu sudarytas indėlių sutartis su kitais bankais, ieškovės pateiktus duomenis (lenteles) apie Lietuvoje veikusių bankų 2009 m. taikytus maksimalius indėlių terminus ir palūkanų normas, Lietuvos banko pateiktas 2009 m. vidutines rinkoje buvusias indėlių litais ir eurais palūkanų normas, padarė išvadą, kad AB Ūkio banko su atsakovais sudarytų sutarčių palūkanų normos ir terminai minimu laikotarpiu atitiko Lietuvoje veikusių bankų praktiką ir nebuvo neįprasti (CPK 185 straipsnis).
32. Kolegija sprendė, kad ieškovė nepagrindė savo argumentų, jog ginčo sutarčių sąlygos tiek dėl palūkanų normų, tiek dėl jų terminų neatitiko normalių ir sąžiningų rinkos sąlygų, nebuvo įprastos Lietuvoje veikusių bankų praktikoje; Trišalės sutarties sudarymo metu ieškovė galėjo protingai numatyti tiek Bankų įstatymo 761 straipsnio pagrindu sudaromos Trišalės sutarties, tiek ginčo sutarčių įvykdymo kainą ir atitinkamai galėjo atsisakyti sudaryti sutartį dėl AB Ūkio banko turto, įsipareigojimų perėmimo arba imtis tiek pačioje Trišalėje sutartyje, tiek minėtuose įstatymuose nurodytų priemonių, siekdama išvengti prisiimtos rizikos arba ją sumažinti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

33. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, padarydamas išvadą, kad ieškovė neva turėjo galimybę nuspėti perimamų sutarčių sąlygas, netinkamai taikė ir aiškino CK 6.204 straipsnį atsižvelgiant į Bankų įstatymo 761 straipsnį bei IĮIDĮ 121 straipsnį ir netinkamai įvertino specifinį ginčo kontekstą bei nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perdavimo reguliavimą. Ieškovė neturėjo nei teisinių, nei procedūrinių galimybių iki dalies AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perėmimo sužinoti ir (ar) numatyti perduodamų sutarčių sąlygas:
1. Bankų įstatymo 761 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas ieškovei iki faktinio AB Ūkio banko dalies turto perdavimo susipažinti su perduodamų sutarčių sąlygomis, tą pripažino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 16 d. nutartyje (žr. minėtos nutarties 26 punktą);
2. ieškovei buvo perduotos ne tik indėlių sutartys, bet ir daug kitų AB Ūkio banko sutarčių, turto ir įsipareigojimų, kurių visų sąlygų ieškovė objektyviai nebūtų galėjusi nuspėti (numatyti);
3. pagal Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalį drausti indėliai ieškovei privalėjo būti perduodami bet kuriuo atveju nepriklausomai nuo tokių indėlių sutarčių sąlygų, tai pripažino ir kasacinis teismas (žr. minėtos nutarties 28 punktą);
4. dalies AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimas turėjo būti įvykdytas itin greitai (Perdavimo aktas buvo pasirašytas vos po 19 dienų nuo AB Ūkio banko moratoriumo paskelbimo ir vos po 8 dienų nuo Trišalės sutarties pasirašymo), toks operatyvumas buvo nulemtas ne Trišalės sutarties šalių tarpusavio siekio sudaryti sutartį operatyviai, bet imperatyvaus įstatyme, t. y. Bankų įstatymo 761 straipsnio 4 dalyje, įtvirtinto reguliavimo, tą pripažino ir kasacinis teismas (žr. minėtos nutarties 24 punktą);
5. į perduodamo turto ir įsipareigojimų apimtį neįėjo įsipareigojimai, vykdytini ateityje, t. y. į perduodamų įsipareigojimų vertę nebuvo įtrauktos pagal sutartį mokėtinos palūkanos, kurios turėtų būti priskaičiuotos iki sutarčių pasibaigimo momento, todėl net ir žinodama konkrečią įsipareigojimų sumą, kuri būtų buvusi nustatyta būtent dėl perimamų indėlių, ieškovė nebūtų galėjusi iš to nustatyti indėliams taikytinų palūkanų ir (ar) preziumuoti, kad daliai indėlių yra nustatytos itin aukštos palūkanos;
6. preliminaraus turto vertinimo metu nustatytos perduodamo turto ir įsipareigojimų vertės vėliau buvo koreguojamos, o tai patvirtina, kad perdavimo metu objektyviai nebuvo įmanoma nustatyti tikslių turto ir įsipareigojimų verčių, juo labiau numatyti konkrečių sutarčių sąlygų, kai perduodamos sutartys ieškovei net nebuvo pateiktos susipažinti iki jų perdavimo;
7. ieškovės teisės keisti sutartis ribojimas prieštarautų nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui proceso esmei ir tikslui – šis procesas nebuvo sukurtas turint tikslą užtikrinti status quo (esamoji padėtis) nemokaus banko klientams, priešingai, jis pirmiausia buvo orientuojamas į valstybės intereso ir finansų sistemos stabilumo apsaugą; nei Bankų įstatymu, nei IĮIDĮ nebuvo siekiama suteikti neribotas teises nemokaus banko indėlininkams ir (ar) investuotojams, reikalauti, kad jų sutartys būtų vykdomos visa apimtimi, juo labiau jei tokios sutarčių sąlygos neatitinka sąžiningos rinkos sąlygų; Bankų įstatymo 761 straipsnio 5 dalis aiškiai nustato, kad gali būti perimama tik dalis įsipareigojimų, t. y. perimami įsipareigojimai gali būti skaidomi ir juos gali būti atsisakoma vykdyti, tai pripažino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-530-415/2015.
2. Teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad tariama ieškovės galimybė nuspėti sutarčių sąlygas kilo iš jos, kaip savo srities profesionalės, specifinio statuso (finansų įstaiga, bankas). Bankų įstatymo 761 straipsnio 1 dalis nustato, kad perimti nemokaus banko sutartis, turtą ir įsipareigojimus gali tik kitas bankas. Remiantis minėta teismo išvada, tektų pripažinti, kad CK 6.204 straipsnis perduodant nemokaus banko turtą ir įsipareigojimus niekada negalėtų būti taikomas, nes perimantis bankas turėtų būti visada pajėgus numatyti visas perimamų sutarčių sąlygas dėl savo tariamai specifinio statuso. Tai prieštarautų kasacinio teismo pateiktam aiškinimui, kad CK 6.204 straipsnis gali būti taikomas nemokaus banko dalies turto ir įsipareigojimų perdavimo kontekste. Net jeigu ieškovė būtų galėjusi nuspėti perimamų sutarčių sąlygas, tokio įpareigojimo priskyrimas perimančiam bankui būtų nepagrįstas ir objektyviai nepateisinamas – iš perimančio banko negali būti reikalaujama įvertinti visas teoriškai galimas jam nepriimtinas sutarčių sąlygas, ypač kai yra itin daug skirtingų perimamų sutarčių rūšių ir kai perimantis bankas iki pat perėmimo negali susipažinti su šiomis sutartimis, o juo labiau kai atitinkamos sutarčių sąlygos gali būti vertinamos ne atsietai, bet kompleksiškai, t. y. šiuo konkrečiu atveju buvo vertinamos ne pavienės sutarčių sąlygos (indėlių palūkanų dydis ir (ar) indėlių terminai), bet jų darinys (t. y. aukštos indėlių palūkanos kartu su ilgais indėlių terminais buvo vertinamos kaip kompleksinės sąlygos). Tokių kompleksinių sąlygų, priklausomai nuo sutarties rūšies, sutarties sudarymo termino, rinkos sąlygų, kt., gali būti itin daug ir jų visų nustatyti ir (ar) nuspėti perimantis bankas, net ir būdamas finansų įstaiga, nėra pajėgus.
3. Teismo išvada, kad ieškovė galėjo žinoti perimamų sutarčių sąlygas, nes turėjo galimybę šios informacijos pareikalauti iki Trišalės sutarties sudarymo, prieštarauja Bankų įstatymo 761 straipsnio 3 daliai, kuri draudžia atskleisti perduodamų sutarčių sąlygas iki pat jų perdavimo. Tai reiškia, kad net jei ieškovė būtų pareikalavusi atskleisti informaciją apie konkrečias perimamų sutarčių sąlygas, tokios informacijos ji vis vien nebūtų galėjusi gauti. Be to, Trišale sutartimi buvo susitarta, be kita ko, dėl apdraustų indėlių perdavimo pagal Trišalės sutarties 2.1 a priedą, o Perdavimo akte buvo aiškiai nurodyta, kad bankrutavęs bankas dar nepateikė įsipareigojimų sąrašo, kuris bus pridėtas prie sutarties kaip Priedas 2.1 a („Įsipareigojimai: Apdrausti indėliai“). Šio priedo nepateikimas buvo nulemtas dviejų esminių priežasčių: iki Perdavimo akto sudarymo Bankų įstatymas draudė atskleisti sutarčių sąlygas perimančiam bankui; dėl įstatyme nurodyto ir faktinio poreikio siekiant dalį AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perduoti itin operatyviai, nepakako laiko tiksliems visų perduodamų banko teisių ir įsipareigojimų sąrašams sudaryti, dėl to buvo nuspręsta tokius sąrašus pateikti vėliau.
4. Teismo išvada, kad neva ieškovei iš pradžių sutarčių sąlygos buvo priimtinos, nes priešingu atveju ji būtų kreipusis dėl galutinės išmokos koregavimo, ką galėjo padaryti iki 2015 m. vasario 28 d. ir tokiu būdu tariamai pasidengti iš sutarčių kylantį nuostolį, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant Bankų įstatymo 761 straipsnio 7 dalį ir IĮIDĮ 121 straipsnio 4 dalį. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nedengia įsipareigojimų, vykdytinų ateityje, ir neturi pareigos padengti skirtumo, susidariusio dėl už indėlį skaičiuojamų palūkanų.
5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pirmą kartą nagrinėdamas bylą, išaiškino, kad sutarčių sąlygų ginčijimo kontekste, sprendžiant dėl CK 6.204 straipsnio taikymo, turi būti vertinama, ar sutarčių sąlygos yra tokios, kuriomis būtent ieškovė niekada nebūtų sudariusi sutarčių ar perėmusi įsipareigojimų pagal jas. Skundžiama nutartimi ši aplinkybė nebuvo įvertinta, nes teismas nepagrįstai susikoncentravo ties dalies kitų, su ieškove nesusijusių, kredito įstaigų siūlytomis indėlių sutarčių sąlygomis – palūkanų dydžiu, sutarčių sudarymo terminais. Bylos įrodymai patvirtina, kad ieškovė analogišku laikotarpiu siūlė tokias indėlių sąlygas: maksimalus terminas – 2 m.; palūkanos indėliams eurais – 7,70 proc., o indėliams litais – 9,60 proc. Taigi ieškovė niekada nesiūlė aukštas indėlių palūkanas fiksuoti ilgam laikotarpiui, todėl ji neturėtų būti verčiama pripažinti, kad AB Ūkio banko sudarytos indėlių sutartys (kurių palūkanos itin aukštos, fiksuotos itin ilgam terminui) yra sąžiningos ir priimtinos, bei įpareigojama tokias sąlygas vykdyti.
34. Atsakovai atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Ieškovė elgiasi nenuosekliai, iškraipo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus ir, pati anksčiau pripažinusi, kad indėlių sutarčių sąlygų atitiktis rinkos sąlygoms turėjo būti vertinama būtent pagal šių sutarčių sudarymo metu rinkoje kitų kredito įstaigų siūlytas sąlygas, kasaciniame skunde iš esmės keičia tokią savo poziciją. Atsižvelgiant į tai kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl CK 6.204 straipsnio taikymo pagrindų, turėjo vertinti, ar ieškovė būtų sudariusi indėlių sutartis atsakovų sudarytose indėlių sutartyse nurodytomis sąlygomis, yra nepagrįsti. Teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai pasisakė, kad indėlių sutarčių sąlygos atitiko jų sudarymo metu kitų Lietuvoje veikusių komercinių bankų siūlytas indėlių sutarčių sąlygas, todėl nėra ir pagrindo ginčo sutartis keisti remiantis CK 6.204 straipsniu.
2. Ieškovė nepateikė jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad iki AB Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo ji galėjo susipažinti tik su bendro pobūdžio informacija apie AB Ūkio banko finansinę būklę, o kiti duomenys jai buvo neprieinami (CPK 178 straipsnis). Ieškovei, kaip vieninteliam bankui, kuris reiškė susidomėjimą perimti dalį AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų, niekada nebuvo atsisakyta pateikti atitinkamą su indėlių sutarčių apimtimi ir pobūdžiu susijusią informaciją. Priešingų aplinkybių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose neįrodinėjo ir pati ieškovė. Aplinkybę, kad neva atitinkamos informacijos ieškovė negalėjo gauti, nes niekas jos jai neteikė, ieškovė pradėjo įrodinėti tik 2016 m. rugsėjo 28 d. kasaciniame skunde ir vėlesniuose procesiniuose dokumentuose, reaguodama į teismų padarytas jai nepalankias išvadas. Sąlygos, kuriomis 2009 metais AB Ūkio bankas siūlė sudaryti indėlių sutartis, negalėjo būti nežinomos ieškovei, nes jos buvo viešos. Be to, tretieji asmenys patvirtino, kad ieškovė ne tik turėjo galimybę susipažinti su perimamų įsipareigojimų apimtimi ir pobūdžiu, bet taip ir padarė, o Trišalėje sutartyje buvo nurodyta, kad ieškovė nuo perdavimo dienos toliau skaičiuos apdraustų indėlių palūkanas, nustatytas atitinkamose apdraustų indėlių sutartyse (sutarties 2.3 punktas). Gauti nurodytos informacijos ieškovei nedraudė ir Bankų įstatymo 55 straipsnis, 761 straipsnio 3 dalis.
3. Teismas konstatavo, kad teisės reikšti pretenzijas dėl indėlių sutarčių sąlygų ieškovė atsisakė ne tik pasirašydama Trišalę sutartį, bet ir šias sutartis toliau vykdydama, taip pripažindama sutarčių sąlygų galiojimą. Ieškovė po Trišalės sutarties ir Perdavimo akto sudarymo nesiėmė iniciatyvos pakeisti sutartis taip, kaip to reikalauja šioje byloje pareikštu ieškiniu. Priešingai, iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareikšdama atsakovams reikalavimus dėl sutarčių pakeitimo ir patį ieškinį, ieškovė atliko veiksmus, kuriais patvirtino atsakovų teisę reikalauti sutartis vykdyti nepakeistomis sąlygomis (t. y. nekeičiant palūkanų normos bei indėlių terminų).
35. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Trišalę sutartį ieškovė sudarė laisva valia, ši sutartis atitiko ją sudariusių šalių valią. Ieškovė turėjo visas galimybes įvertinti perimamo turto ir įsipareigojimų vertę. Esant didesnei įsipareigojimų nei turto vertei, ji turėjo teisę iki 2015 m. vasario 28 d. gauti šių verčių skirtumą iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (Bankų įstatymo 761 straipsnio 7 dalis, IĮIDĮ 121 straipsnis).
2. Bankų įstatymo 761 straipsnio pagrindu ieškovės iniciatyva ir jai pačiai pateikus pasiūlymą AB Ūkio bankui vyko derybos dėl minėtų įsipareigojimų perdavimo, ieškovei buvo sudarytos visos galimybės susipažinti su AB Ūkio banko finansine būkle, būtina sprendimui dėl turto perėmimo priimti. Lietuvos banko patvirtinta 2013 m. vasario 22 d. preliminari vertinimo ataskaita buvo pateikta iki Trišalės sutarties pasirašymo, su ja ieškovė susipažino, teikė pastabas, derėjosi ir sprendė, ar sudaryti sutartį.
3. Pačioje Trišalėje sutartyje nurodyta, kad perimamo banko apdrausti indėliai perduodami perimančiam bankui remiantis perimamo banko pateikta informacija (įskaitant pagrindinę sumą ir nuo jos susikaupusias palūkanas, skaičiuojamas iki pervedimo dienos imtinai); kad perimantis bankas nuo perdavimo dienos toliau skaičiuos apdraustų indėlių palūkanas, nustatytas atitinkamose apdraustų indėlių sutartyse (sutarties 2.3 punktas); kad, be kita ko, perduodami parašų kortelės, nurodymai, sutartys su indėlininkais (sutarties 5.1 punktas), t. y. visi reikiami dokumentai.
4. Ieškiniu ieškovė pati pripažino, kad: 1) ginčo sutartyse, sudarytose su atsakovais, įtvirtintos palūkanų normos buvo įprasta praktika AB Ūkio banke; 2) tokios palūkanų normos atitiko rinkoje galiojusią praktiką ir dydžius. Tai reiškia, kad ieškovei perleistos ginčo sutartys ir jose įtvirtintos nuostatos dėl palūkanų dydžių ir jų terminų iš esmės negali būti pripažintos kaip pažeidžiančios ieškovės teises ar teisėtus interesus (CK 1.5 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad nustatyti indėlio sutarčių terminai ir palūkanos nebuvo įprasti Lietuvoje veikusių bankų praktikoje ginčo sutarčių sudarymo momentu.
5. Ieškovė perduodant AB Ūkio banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus dalyvavo savo noru. Tai reiškia, kad, priimdama sprendimą dalyvauti perduodant AB Ūkio banko turtą ir įsipareigojimus, ieškovė įvertino galimybę dėl to, kad jai gali tekti perimti indėlių sutartis, kurios netenkins jos subjektyvaus vertinimo dėl palūkanų dydžio ir indėlio termino, net jeigu palūkanos nebus du kartus didesnės nei AB Ūkio banko adekvatiems indėliams nustatytos palūkanų normos (IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir su tokia galimybe sutiko pripažindama, kad ginčo sutarčių nuostatos nėra nesąžiningos, ir taip išreikšdama savo valią dėl atsisakymo reikšti tretiesiems asmenims visas ir bet kokias galimas pretenzijas ar reikalavimus (CK 1.71 straipsnis).
36. Trečiasis asmuo BAB Ūkio bankas atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl banko, perėmusio dalį kito bankrutuojančio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų pagal Bankų įstatymo 761 straipsnį, galimybės CK 6.204 straipsnio pagrindu pakeisti perimtų terminuotųjų indėlių sutarčių sąlygas

37. Nagrinėjamu atveju, siekiant tinkamai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą – nustatyti, ar ieškovė, perėmusi bankrutuojančio (bankrutavusio) banko dalį turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų Bankų įstatymo 761 straipsnio pagrindu, gali pakeisti perimtų terminuotųjų indėlių sutarčių sąlygas dėl pasikeitusių aplinkybių, t. y. ar tokiu atveju egzistuoja CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygos, – esminės yra šios byloje nustatytos aplinkybės:
1. Lietuvos bankui Bankų įstatymo 76 straipsnio pagrindu 2013 m. vasario 12 d. apribojus AB Ūkio banko veiklą (paskelbus moratoriumą), o vėliau pripažinus šį banką nemokiu ir atšaukus jo veiklos licenciją, AB Šiaulių bankas (ieškovė, perimantis bankas), AB Ūkio bankas (perimamas bankas) ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2013 m. vasario 23 d. sudarė Trišalę turto ir įsipareigojimų perdavimo sutartį. Pagal Trišalės sutarties 2.1 punktą perimantis bankas, be kita ko, perėmė perimamo banko apdraustus indėlius, nurodytus Priede 2.1 a (įskaitant bet kokias perimamo banko teises ir įsipareigojimus, susijusius su apdraustais indėliais, pagal atitinkamas apdraustų indėlių sutartis). Trišalė sutartis buvo pasirašyta po jos šalių derybų ir ieškovei turint 2013 m. vasario 22 d. Preliminarią vertinimo ataskaitą, kurioje nustatyta preliminari turto ir įsipareigojimų vertė. Trišalės sutarties pagrindu ieškovė perėmė 1,9 mlrd. Lt vertės turto ir 2,7 mlrd. Lt vertės įsipareigojimų; ieškovei 2013 m. vasario 23 d. ir 2013 m. spalio 11 d. iš viso buvo sumokėta 927 mln. Lt kompensacija dėl perduoto turto ir įsipareigojimų skirtumo.
2. Tarp ieškovės perimtų įsipareigojimų pateko ir šioje byloje ginčijamos atsakovų su AB Ūkio banku laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2009 m. spalio 27 d. sudarytos terminuotosios kaupiamųjų indėlių sutartys. Pagal šias sutartis indėlių palūkanų normos svyruoja nuo 9,60 iki 10,50 proc. (indėliai litais), nuo 8,10 iki 9,70 proc. (indėliai eurais), 8,20 proc. (indėliai svarais sterlingais), 6,70 proc. (indėliai JAV doleriais), o kaupiamojo indėlio sutarčių terminai yra nuo 5 iki 45 metų. Nesutikdama su indėlių sutartyse nustatytomis palūkanų normomis ir sutarčių terminais, ieškovė pareiškė nagrinėjamą ieškinį, įrodinėdama pasunkėjusį sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms.
38. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, šiuo atveju nenustatę CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygų, atsisakė keisti su atsakovais sudarytų indėlių sutarčių sąlygas ir ieškinį atmetė.
39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą kasacine tvarka, 2017 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-611/2017 panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodytoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad Trišale turto ir įsipareigojimų perleidimo sutartimi buvo įgyvendintos Bankų įstatymo 761 straipsnio nuostatos dėl nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perleidimo, todėl nagrinėjamu atveju CK 6.204 straipsnio norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į Bankų įstatymo 761 straipsnyje įtvirtintą specifinį nemokaus banko turto ir įsipareigojimų dalies perdavimą kitam bankui ir šios normos tikslus; egzistuoja tikimybė, jog ieškovė iš esmės neturėjo galimybės susipažinti su BAB Ūkio banko sudarytų indėlio sutarčių sąlygomis prieš perimdama šio banko turtą ir įsipareigojimus. Kasacinis teismas minėta nutartimi taip pat išaiškino, kad, įvykus nemokaus banko turto ir įsipareigojimų ar jų dalies perleidimui kitam bankui Bankų įstatymo 761 straipsnyje nurodytu būdu, perimtoms indėlio sutartims gali būti taikomos CK 6.204 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl sutarčių pakeitimo, atsiradus sutarties vykdymo suvaržymų; perimantis bankas turi teisę inicijuoti sutarties pakeitimą, o CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų buvimas gali būti siejamas su aplinkybėmis, paaiškėjusiomis po nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perleidimo sutarties sudarymo, jei perimančiam bankui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su perimamų sutarčių sąlygomis iki perėmimo.
40. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausios bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl, bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai, privalu laikytis tiek jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys. Tuo atveju, kai kasacinis teismas panaikina skundžiamą teismo sprendimą (nutartį) ir perduoda bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kasacinio teismo nutartyje paprastai gali būti nurodoma, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kokias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau, atsižvelgiant į CPK 362 straipsnio 2 dalį, įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus, kas išlieka žemesnės instancijos teismo prerogatyva. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-469/2017 24, 26 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
41. Apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, vadovavosi šios nutarties 39 punkte nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais. Teismas aiškinosi dėl ginčo sutarčių, ieškovės perimtų Bankų įstatymo 761 straipsnyje nurodyta tvarka, sąlygų pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu, atsiradus vykdymo suvaržymų, kai tokios aplinkybės paaiškėja po nemokaus banko turto ir įsipareigojimų perleidimo sutarties sudarymo, jei perimančiam bankui iki turto ir įsipareigojimų perėmimo nebuvo sudaryta galimybės susipažinti su perimamų sutarčių sąlygomis. Teismas taip pat vertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 6.204 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos.
42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės, kaip banko profesionalo, statusą, aplinkybes, kad Trišalė sutartis buvo sudaryta ieškovės iniciatyva ir jos laisva valia, kad dėl Trišalės sutarties sąlygų vyko derybos ir ieškovei buvo sudarytos galimybės susipažinti su AB Ūkio banko finansine būkle, taip pat įvertinęs Trišalės sutarties sąlygas bei šios sutarties pagrindu ieškovei sumokėtą kompensaciją, padarė išvadą, kad ieškovė žinojo (turėjo žinoti) ir įvertino galimybę, kad gali būti perimtos indėlių sutartys, kurių sąlygos ieškovės gali netenkinti, o pasirašydama trišalę sutartį ji su tuo sutiko ir kartu pripažino, jog tokių sutarčių nuostatos nėra nesąžiningos.
43. Teismas, įvertinęs ginčo sutarčių sąlygas dėl kaupiamųjų indėlių palūkanų dydžio ir šių sutarčių galiojimo termino, atsižvelgdamas į tuo metu (ginčo sutarčių sudarymo metu) Lietuvos finansų rinkoje buvusias indėlių palūkanų normas, sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo sutarčių sąlygos tiek dėl palūkanų normų, tiek dėl jų terminų neatitiko normalių sąžiningų rinkos sąlygų, nebuvo įprastos Lietuvoje veikusių bankų praktikoje. Taigi teismas nenustatė CK 6.204 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų.
44. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.204 straipsnis reglamentuoja sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms. Šioje teisės normoje įtvirtintos sutartinių įsipareigojimų vykdymo taisyklės gali būti taikomos tik tuo atveju, kai po sutarties sudarymo pasikeičia aplinkybės, turinčios reikšmės sutarties vykdymui. Taigi pirmoji būtinoji CK 6.204 straipsnio taikymo sąlyga yra esminių aplinkybių pasikeitimas, įvykęs po sutarties sudarymo.
45. Pagal CK 6.204 straipsnio 1 dalį, jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose CK 6.204 straipsnio dalyse nustatytą tvarką. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti; šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo; kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą; jeigu per protingą terminą šalys nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą; teismas gali arba nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas, arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.
46. Pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.
47. Kaip aiškindamas minėtą teisės normą savo jurisprudencijoje nurodo kasacinis teismas, tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad tos aplinkybės atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Sutarties vykdymo suvaržymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Be to, tam, kad dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytos papildomos sąlygos: tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; ją sudarydama šalis negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo sukliudyti jų atsiradimui ir pan.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-701/2018 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
48. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tam, jog būtų galima pagal CK 6.204 straipsnį pakeisti sutarties sąlygas, visų pirma būtina nustatyti, jog tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. nustatyti, kad arba iš esmės padidėjo įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėjo gaunamas įvykdymas. Nenustačius nė vieno iš šių alternatyvių faktų egzistavimo nėra pagrindo teigti, jog tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, ir tirti bei vertinti jų (aplinkybių) atitiktį CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nustatytoms papildomoms sąlygoms (kriterijams) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-701/2018 25 punktą).
49. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pasikeitusių aplinkybių svarba pabrėžiama tiek nacionalinėje teisėje, tiek tarptautinėse kodifikacijose – Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto tarptautinių komercinių sutarčių principų (toliau – UNIDROIT) 6.2.2 straipsnyje sutarties vykdymo suvaržymo situacija apibrėžiama kaip įvykių, iš esmės pakeičiančių (angl. fundamentally alters) sutartinių prievolių pusiausvyrą, atsiradimas, Europos sutarčių teisės principų (toliau – PECL) 6:111 straipsnio 2 dalyje – kaip esminis sutarties vykdymo pasunkinimas (angl. excessively onerous).
50. Taigi tiek UNIDROIT, PECL, tiek CK nuostatų turinio ir praktinio taikymo analizė leidžia daryti išvadą, kad sutarties pakeitimas dėl pasikeitusių jos vykdymo sąlygų galimas tik konstatavus sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą, t. y. pasikeitusios aplinkybės, turinčios reikšmės sutarties vykdymui, turi sukelti prievolių pusiausvyros disbalansą, būti šio disbalanso priežastis.
51. Atsižvelgdama į šios nutarties 44–50 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tam, jog būtų galima taikyti CK 6.204 straipsnį ir šio straipsnio pagrindu pakeisti šalių laisva valia sudarytų ir galiojančių sutarčių sąlygas, privalo būti nustatytos pasikeitusios aplinkybės, turinčios reikšmės sutarties vykdymui, kurios nulėmė fundamentalų sutartinių prievolių disbalansą.
52. Taigi, siekiant nustatyti, ar ieškovė, perėmusi dalį bankrutavusio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų Bankų įstatymo 761 straipsnio pagrindu, gali pakeisti perimtų terminuotųjų indėlių sutarčių sąlygas dėl pasikeitusių aplinkybių pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį, visų pirma turi būti nustatyta, ar po ginčo sutarčių sudarymo pasikeitė aplinkybės, nulėmusios sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą, ir kokios tai aplinkybės.
53. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kuria byla grąžinama nagrinėti iš naujo, pateikti teisės išaiškinimai saisto teismus ir taip lemia tolesnį bylos nagrinėjimą. Kai iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas apskundžiamas kasacine tvarka, bylos antro (pakartotinio) nagrinėjimo metu kasacinio proceso tvarka vertinama, ar žemesnės instancijos teismai išnagrinėjo bylą pagal kasacinio teismo suformuluotus teisės išaiškinimus ir nurodymus. Kai byla grąžinama siekiant, kad žemesnės instancijos teismas papildomai aiškintųsi, išnagrinėtų ir nustatytų tam tikras faktines aplinkybes, tai antrojo (pakartotinio) bylos nagrinėjimo kasacine tvarka metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gali pateikti kitokius taikytinos teisės išaiškinimus tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas nustatė kitas faktines aplinkybes, reikšmingai besiskiriančias nuo aplinkybių, nustatytų iki bylos grąžinimo, arba jei, atsižvelgiant į konstitucinius teismų jurisprudencijos keitimo pagrindus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), yra teisinis pagrindas ir būtinumas keisti ankstesnę teismų praktiką tokios kategorijos bylose.               Antrojo (pakartotinio) bylos nagrinėjimo kasacine tvarka metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gali pateikti kitokius taikytinos teisės išaiškinimus ir tuo atveju, jeigu nustatoma, kad pirmą kartą nagrinėdamas bylą kasacinis teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, arba jeigu kasacinio teismo praktika šiuo klausimu buvo pakeista iki antrojo (pakartotinio) bylos nagrinėjimo kasacine tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-469/2017 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką, 30 punktą).
54. Nagrinėjamu atveju               Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą kasacine tvarka, 2017 m. kovo 16 d. nutartyje šios nutarties 52 punkte nurodytu aspektu dėl CK 6.204 straipsnio taikymo nepasisakė. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas pasisakė tik dėl CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose įtvirtintų sąlygų taikymo ir aiškinimo šios bylos kontekste. Tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 44, 49, 51, 52 punktuose, prieš vertinant CK 6.204 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygas, turi būti nustatyta, kad po ginčo sutarčių sudarymo pasikeitė aplinkybės, nulėmusios fundamentalų sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą, ir kokios tai aplinkybės.
55. Nagrinėjamu atveju po ginčo sutarčių sudarymo viena sandorio šalis – AB Ūkio bankas – buvo pakeista kita šalimi – ieškove AB Šiaulių banku. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartyje (nutarties 29 punkte) pripažinta, jog po perimamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perėmimo pagal Bankų įstatymo 761 straipsnį įvyko specifinis kreditoriaus ir skolininko pasikeitimas. Taigi ginčo atveju pasikeitė tik sutarčių šalys. Jokios kitos sutarčių vykdymo aplinkybės šiuo atveju, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nepasikeitė.
56. Sprendžiant dėl to, ar sutarties šalių pasikeitimas gali būti pripažintas po sutarties sudarymo pasikeitusia aplinkybe CK 6.204 straipsnio prasme, be kita ko, turi būti atsižvelgta į bendruosius civilinės teisės principus, tarp jų – sąžiningumo, teisingumo ir protingumo (CK 1.5 straipsnis), taip pat į specifinius sutarčių teisės principus, tarp jų – sutarties laisvės (CK 6.156 straipsnis), sutarties privalomumo (CK 6.189 straipsnis) ir sutarčių vykdymo (CK 6.200 straipsnis) principus. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, galimybė teismui daryti intervenciją į teisėtai sudarytą ir galiojančią sutartį bei vienašališkai keisti sutartį vienos iš šalių naudai po to, kai vien tik pasikeitė viena iš sutarties šalių, o kitos aplinkybės nepasikeitė, būtų nesąžininga ir iškreiptų rebus sic stantibus (pasikeitusios aplinkybės) instituto prasmę.
57. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir tuo atveju, jeigu sutarties šalių pasikeitimas būtų laikomas po sutarties sudarymo pasikeitusia aplinkybe, vien jos nepakanka, jog būtų taikytas CK 6.204 straipsnis, nes turi būti nustatyta kita būtinoji CK 6.204 straipsnio taikymo sąlyga – kad ši aplinkybė (sutarties šalių pasikeitimas) nulėmė sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą (fundamentalų prievolių disbalansą). Taigi tokiu atveju turi būti nustatyta, kad dėl tokio pasikeitimo arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kaip pasikeitė iš ginčo sutarčių gaunama nauda. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo kaupiamųjų indėlių sutartys vykdymo prasme nepasikeitė, kaip ir nepasikeitė iš jų gaunama nauda, t. y. nei nesumažėja gaunamas įvykdymas, nei padidėja įvykdymo kaina, šios sutartys vykdomos jose nustatytomis sąlygomis.
58. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, dėl nurodytų priežasčių perimančio banko galimybė susipažinti su perimamų sutarčių sąlygomis šiuo atveju nėra esminė ir nėra pagrindo ją pripažinti kaip CK 6.204 straipsnio taikymo sąlyga.
59. Apibendrindama tai, kas nurodyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos visos būtinosios CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygos, t. y. po ginčo sutarčių sudarymo nepasikeitė aplinkybės, turinčios reikšmės jų vykdymui, nulėmusios sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Bankų įstatymo 761 straipsnis, reglamentuojantis banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, nenustato perimančiam bankui teisės kitokia, negu nustatyta CK 6.204 straipsnyje, tvarka vienašališkai keisti perimtų sutarčių sąlygas dėl pasikeitusių aplinkybių. Bankų įstatymo 761 straipsnyje taip pat nenustatyta, kad specifinis kreditoriaus ir skolininko pasikeitimas pagal minėtą straipsnį laikytinas pasikeitusia aplinkybe, atsiradusia po sutarties sudarymo ir nulemiančia sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė nenori vykdyti ginčo sutarčių jose nustatytomis sąlygomis, nesudaro teisinio pagrindo šias sutartis pakeisti pagal CK 6.204 straipsnį ieškovės siekiamu būdu.
60. Teisėjų kolegija, remdamasi pateiktais argumentais ir išaiškinimais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista pagal šioje nutartyje nurodytus motyvus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

61. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1–3 dalys). Atsakovai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šios išlaidos jiems neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
62. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 19 d. nutartį nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

              Janina Januškienė             

              Rimvydas Norkus

                            Algis Norkūnas

  Sigita Rudėnaitė

              Donatas Šernas