Baudžiamoji byla Nr. 2K-186-942/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00559-2008-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.1;

1.1.8.6.2;

1.1.8.1.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjos Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal 214 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 215 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams vienam mėnesiui, pagal 215 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, pagal 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams.

Iš M. A., kaip nusikalstamos veikos rezultatas, konfiskuoti 55 430 Lt ir 37 137,50 Lt.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti R. V., S. T. (S. T.), E. M. ir D. V., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendis, kuriuo M. A. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendis pakeistas:

pakeista nuosprendžio dalis, kuria M. A. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) (110 860 Lt turto įgijimas apgaule) ir jo veiksmai perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) paskiriant M. A. laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams;

pakeista nuosprendžio dalis dėl bausmių M. A. paskyrimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija), 215 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) (neteisėtas L. Š. duomenų panaudojimas), 215 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) (neteisėtas J. M. duomenų panaudojimas), 182 straipsnio 2 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija) (108 275,50 Lt įgijimas apgaule) ir M. A. nubaustas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 215 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) (neteisėtas L. Š. duomenų panaudojimas) laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, pagal 215 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) (neteisėtas J. M. duomenų panaudojimas) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) (108 275,50 Lt įgijimas apgaule) laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria M. A. nuteistas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis: M. A. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria M. A. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir baudžiamoji byla M. A. nutraukta suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) numatytam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui;

iš nuosprendžio pašalinta M. A. atsakomybę sunkinanti aplinkybė pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kad jis nusikalstamą veiką padarė organizuota grupe, ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kad nusikalstamas veikas padarė asmeniui, kuris dėl ligos, neįgalumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

M. A. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe su E. M. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: M. A. ir E. M., 2006 m. pavasarį, tiksliai nenustatytu metu, Vilniuje, susibūrus į organizuotą grupę ir pasiskirsčius vaidmenimis, siekiant apgaule įgyti L. Š. didelės vertės turtą, E. M. tiksliai nenustatytu metu, L. Š. bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prisistatė nukentėjusiajai socialine darbuotoja ir kartu su S. T. ją slaugė bei prižiūrėjo. Įgijus nukentėjusiosios pasitikėjimą, M. A. nurodymu 2006 m. rugpjūčio 18 d. L. Š. bute E. M. apgaule įtikino nukentėjusiąją savo vardu AB „DnB NORD banke“ atidaryti sąskaitą, 2006 m. rugsėjo 7 d. parašyti prašymą išduoti mokėjimo kortelę, 2006 m. rugsėjo 9 d. pasirašyti mokėjimo kortelės “Maxima Electron” suteikimo ir naudojimo sutartį bei 2006 m. lapkričio 19 d. pasirašyti naudojimosi interneto linija sutartį. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, M. A. nurodymu E. M. sukeitė voką su L. Š. AB „DnB NORD banko“ suteiktais mokėjimo instrumento identifikavimo duomenimis, skirtais finansinei operacijai inicijuoti – L. Š. sąskaitos AB „DnB NORD banke“ valdymo internetu PIN ir TAN rinkiniais, su H. Č. AB „DnB NORD banko“ suteiktais mokėjimo instrumento identifikavimo duomenimis, skirtais finansinei operacijai inicijuoti – H. Č. sąskaitos AB „DnB NORD banke“ valdymo internetu PIN ir TAN rinkiniais, ir perdavė juos M. A.. Šis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, turėdamas L. Š. AB „DnB NORD banko“ suteiktus mokėjimo instrumento identifikavimo duomenis, skirtus finansinei operacijai inicijuoti, iš jos sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB „DnB NORD banke“, pasinaudojęs Vilniuje nenustatytoje vietoje buvusiu kompiuteriu, į E. R. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Hansabankas“, 2006 m. lapkričio 29 d. pervedė 15 000 Lt, 2006 m. gruodžio 4 d. – 10 400 Lt, 2006 m. gruodžio 7 d. – 4500 Lt, 2006 m. gruodžio 12 d. – 6050 Lt, 2006 m. gruodžio 14 d. – 12 000 Lt, 2006 m. gruodžio 18 d. – 8860 Lt, 2006 m. gruodžio 22 d. – 8950 Lt; į J. M. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras“, 2006 m. gruodžio 7 d. – 21 000 Lt; vėliau, nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs ir turėdamas J. M. AB bankas „Snoras“ suteiktus mokėjimo instrumento identifikavimo duomenis, skirtus finansinei operacijai inicijuoti – J. M. sąskaitos AB bankas „Snoras“ valdymo internetu PIN ir TAN rinkinius, iš jos sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Snoras“, į G. Š. (T) sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Hansabankas“, 2006 m. gruodžio 11 d. pervedė 1500 Lt, tiesiogiai iš minėtos L. Š. sąskaitos į šią G. Š. (T) sąskaitą 2006 m. gruodžio 7 d. pervedė 15 100 Lt, o 2006 m. gruodžio 14 d. – 9000 Lt ir pasinaudodamas iš šių asmenų apgaule gautomis banko mokėjimo kortelėmis šią pinigų sumą išgrynino: AB „Hansabankas“ bankomate, esančiame Vilniuje, Kalvarijų g. 98, pasinaudodamas E. R. mokėjimo kortele, nuo 2006 m. lapkričio 29 d. iki gruodžio 24 d. ir G. Š. (T) mokėjimo kortele, nuo 2006 m. gruodžio 7 d. iki gruodžio 20 d. išgrynino įvairias pinigų sumas ir taip įgijo didelės – 110 860 Lt vertės svetimą L. Š. turtą.

Be to, M. A. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti, o būtent: M. A. iš nenustatyto asmens Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, tiksliai nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip 2006 m. lapkričio 19 d., neteisėtai įgijo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti – AB „Hansabankas“ debetinę „Maestro” mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą E. R. vardu. Be to, jis iš nenustatyto asmens Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, tiksliai nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip 2006 m. gruodžio 7 d., neteisėtai įgijo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti – AB „Hansabankas“ mokėjimo kortelę, išduotą G. Š. (T) vardu. Jis AB „Hansabankas“ debetinę „Maestro” mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą E. R. vardu, neteisėtai laikė nenustatytoje vietoje iki tiksliai nenustatyto laiko, bet ne vėliau kaip iki 2006 m. gruodžio 24 d., o AB „Hansabankas“ mokėjimo kortelę, išduotą G. Š. (T) vardu, neteisėtai laikė nenustatytoje vietoje iki tiksliai nenustatyto laiko, bet ne vėliau kaip iki 2006 m. gruodžio 20 d. Be to, laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 29 d. iki 2006 m. gruodžio 24 d. neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą – AB „Hansabankas“ debetinę „Maestro” mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą E. R. vardu, inicijuodamas šias finansines operacijas: AB „Hansabankas“ bankomate, esančiame Vilniuje, Kalvarijų g. 98, išgrynino 65 890 Lt bei laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 7 d. iki 2006 m. gruodžio 20 d. neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą – mokėjimo kortelę, išduotą G. Š. (T) vardu, inicijuodamas šias finansines operacijas: AB „Hansabankas“ bankomate, esančiame Vilniuje, Kalvarijų g. 98, išgrynino 39 180 Lt;

M. A. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai panaudojo tikrus mokėjimo instrumento identifikavimo duomenis inicijuodamas ir atlikdamas finansines operacijas svetimu mokėjimo instrumentu, o būtent: M. A. tiksliai nenustatytoje vietoje, Vilniuje, tiksliai nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip 2006 m. lapkričio 19 d., iš E. M. gavęs L. Š. sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB „DnB NORD banke“ valdymo internetu PIN ir TAN rinkinius, neteisėtai panaudojo tikrus mokėjimo instrumento identifikavimo duomenis inicijuodamas finansines operacijas svetimu mokėjimo instrumentu, t. y. 2006 m. gruodžio 5 d. apie 15.42 val., 2006 m. gruodžio 12 d. apie 10.47 val. ir 2006 m. gruodžio 27 d. apie 16.11 val. Vilniuje, iš tiksliau nenustatytos vietos, prisijungė ir atliko finansines operacijas mokėjimo instrumentu: nuo 2006 m. lapkričio 28 d. iki gruodžio 22 d. atliko 7 internetinius mokėjimo pavedimus 59 710 Lt sumai iš L. Š. sąskaitos į E. R. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Hansabankas“, nuo 2006 m. gruodžio 7 d. iki gruodžio 14 d. 3 internetinius mokėjimo pavedimus 30 150 Lt sumai iš L. Š. sąskaitos į G. Š. (T) sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Hansabankas“, ir 2006 m. gruodžio 7 d., 21 000 Lt internetinį mokėjimo pavedimą iš L. Š. sąskaitos į J. M. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras“;

M. A. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai panaudojo tikrus mokėjimo instrumento identifikavimo duomenis atlikdamas finansines operacijas svetimu mokėjimo instrumentu, o būtent: tiksliai nenustatytoje vietoje, Vilniuje, ir tiksliai nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip 2006 m. gruodžio 7 d., iš nenustatyto asmens gavęs J. M. sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Snoras“, valdymo internetu PIN ir TAN rinkinius, neteisėtai panaudojo tikrus mokėjimo instrumento identifikavimo duomenis atlikdamas finansinę operaciją mokėjimo instrumentu – 2006 m. gruodžio 10 d. apie 14.44 val. atliko 15 000 Lt internetinį mokėjimo pavedimą iš J. M. sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Snoras“, į G. Š. (T) sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Hansabankas“.

M. A. nuteistas ir už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su E. M., R. V. ir D. V., apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2007 m. vasarą prie M. A. ir E. M. 2006 m. pavasarį, tiksliai nenustatytu metu, Vilniuje suburtos organizuotos grupės, tiksliai nenustatytu metu prisijungus R. V. ir D. V. bei pasiskirsčius vaidmenis siekiant apgaule įgyti didelės vertės L. Š. turtą, E. M. jau anksčiau prisistačius socialine darbuotoja ir kartu su S. T. ją slaugius bei prižiūrėjus ir taip įgijus nukentėjusiosios pasitikėjimą, M. A. nurodė E. M. priversti apgaule L. Š. pasirašyti skolos vekselius, turint tikslą vėliau jos butą parduoti iš varžytynių, tačiau nukentėjusiajai atsisakius juos pasirašyti, 2007 m., tiksliau nenustatytu metu, L. Š. bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), E. M. paprašytas S. T., L. Š. vardu suklastojo rankraštinius įrašus ir patvirtino parašu 2007 m. gegužės 5 d. 49 000 Lt paprastąjį vekselį E. M. naudai bei 2007 m. liepos 10 d. 70 000 Lt paprastąjį vekselį R. V. naudai ir taip apgaule įgijo teisę į didelės vertės svetimą turtą. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, M. A. per E. M. nurodžius, S. T. už L. Š. atliko rankraštinius įrašus bei patvirtino parašais antstoliui vykdant skolų išieškojimą pagal minėtus vekselius surašytus dokumentus – 2007 m. lapkričio 15 d. patvarkymą dėl skolininko turto arešto išsiunčiant raginimą įvykdyti sprendimą Nr. 0040/07/03292-2, 2007 m. lapkričio 15 d. raginimą įvykdyti sprendimą geruoju Nr. 0040/07/03292-1, 2007 m. lapkričio 15 d. turto arešto aktą Nr. 0040/07/03292-3, 2007 m. lapkričio 30 d. antstolio pranešimą Nr. 3292-40-4/07 L. Š. dėl skelbimo išspausdinimo laikraštyje apie varžytynių skelbimą, 2007 m. gruodžio 4 d. L. Š. prašymą parduoti butą už 130 000 Lt L. Š., 2008 m. sausio 11 d. L. Š. pareiškimą R. V. skolos sumokėjimui panaudoti lėšas, gautas už parduotą butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2008 m. sausio 10 d. raginimą įvykdyti sprendimą Nr. 0040/08/00059, po to, remiantis šiais dokumentais, skoloms išieškoti buvo areštuotas L. Š. priklausantis butas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir 2008 m. sausio 9 d. parduotas skolininko pasiūlytam asmeniui. Antstoliui G. B. pardavus L. Š. butą ir 2008 m. sausio 14 d. į E. M. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „DnB Nord banke“, pervedus 37 540,87 Lt bei į R. V. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Hansabankas“ pervedus 70 734,40 Lt, 2008 m. sausio 14 d. E. M. iš savo sąskaitos AB „DnB Nord bankas“ skyriuje, esančiame prekybos ir pramogų centre „Akropolis“, Vilniuje, Ozo g. 25, paėmė grynaisiais 37 316 Lt, tą pačią dieną 20 000 Lt prie namo, esančio Vilniuje, Minties g. 42, perdavė M. A.. R. V. 2008 m. sausio 14 d. AB „Hansabankas“ klientų aptarnavimo skyriuje, esančiame Vilniuje, Justiniškių g. 64, grynaisiais paėmė 53 000 Lt ir tuo pačiu adresu esančiame bankomate mokėjimo kortele išgrynino 7000 Lt, 2008 m. sausio 15 d. bankomate, esančiame Vilniuje, Justiniškių g. 91, mokėjimo kortele išgrynino 3000 Lt, bankomate, esančiame Vilniuje, Justiniškių g. 64, mokėjimo kortele išgrynino 2000 Lt ir nenustatytu metu ir vietoje, Vilniuje, 65 000 Lt perdavė D. V. ir M. A.. Taip jie įgijo didelės – 108 275,50 Lt vertės – svetimą turtą.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. A. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo iš dalies pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir jam paskirta galutinė subendrinta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas laisvės atėmimo bausmės paskyrimą grindė išimtinai jam nepalankiomis aplinkybėmis – jo padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsniu bei jo kaip bendrininko vaidmeniu nusikaltimų padaryme, tačiau nevertino BK 54 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose numatytų aplinkybių visumos. BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas įpareigoja teismą atsižvelgti į aplinkybes, patvirtinančias teigiamas kaltininko savybes: teismas, pasak M. A., turėjo atsižvelgti į jo tvirtus socialinius ryšius, artimiausią aplinką, šeiminę padėtį (dirbantis, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, gyvena faktinėje santuokoje, darbe apibūdinamas tik teigiamai, užsiima savanoriška veikla), tačiau šias aplinkybes nurodė tik formaliai.

Teismas, kasatoriaus nuomone, nepripažino jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bei jos nevertino, nors jis apeliacinės instancijos teisme prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, labai gailisi dėl jų padarymo ir davė išsamius parodymus.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę neperžengiant atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Nors teismas, pasak kasatoriaus, pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, tačiau nurodė, kad tai nėra pakankamas pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. M. A. teigia, kad ilgiau nei šešerius metus trunkantis procesas buvo stiprus dvasinis išgyvenimas, dėl kurio jis patyrė neigiamų padarinių. Teismas, pripažinęs, kad dėl pernelyg ilgos proceso trukmės buvo pažeista jo teisė į greitą procesą, privalėjo bent iš dalies šį pažeidimą ištaisyti, pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba sutrumpinti numatytos laisvės atėmimo bausmės laiką ir paskirti minimalią laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismo paskirta subendrinta bausmė, anot kasatoriaus, gerokai viršija griežčiausios skirtinos bausmės minimalią ribą ir tokia bausmė ne tik kad net iš dalies nekompensuoja dėl tokios ilgos proceso trukmės jo patirtų dvasinių išgyvenimų, bet ir paskirta pažeidžiant BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimo taisykles, todėl yra neteisinga.

Nuteistasis mano, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikalstamas veikas, padarytas prieš septynerius–aštuonerius metus, yra netikslingas ir neužtikrins nė vieno bausmei keliamų tikslų įgyvendinimo. Kadangi jis naujų nusikalstamų veikų nėra padaręs, prevenciniai bausmės tikslai jau buvo pasiekti, o ne laiku paskirta ir itin griežta laisvės atėmimo bausmė yra neproporcinga bei nesuderinama su teisingumo principo įgyvendinimu.

Anot kasatoriaus, teismas neatsižvelgė į susiklosčiusią teismų praktiką, kai už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą tokia bausmė skiriama itin retai (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-5/2014).

Atsiliepimu į nuteistojo M. A. kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Nėrijus Puškorius prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras teigia, kad M. A. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, skirta bausmė gerokai mažesnė už numatytos sankcijos vidurkį, o už nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje – artimos sankcijos minimumui, todėl atmestini kasatoriaus argumentai, kad teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į jo teigiamas savybes. Pasak prokuroro, nuosekliai įvertinus visas aplinkybes, susijusias su M. A. padarytomis nusikalstamomis veikomis, jo vaidmeniu šių veikų daryme bei asmenybe, bet kokios mažesnės bausmės paskyrimas neatitiktų ne tik teisingumo principo įgyvendinimo, bet ir prieštarautų baudžiamosios teisės tikslams.

Atsiliepime konstatuojama, kad nuteistojo nurodytos jį teigiamai charakterizuojančios savybės: kad po nusikalstamų veikų padarymo praėjo 7–8 metai ir jis nepadarė naujų nusikaltimų, užsiima savanoriška veikla, yra vedęs, dirba nėra pakankamas pagrindas, kad jam skiriama bausmė būtų švelninama.

Pasak prokuroro, teismas teisingai nevertino kasatoriaus prisipažinimo, kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes M. A. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas tik apeliacinės instancijos teisme (prieš tai savo kaltę neigė), supratęs, kad jam bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis, ir siekdamas išvengti laisvės atėmimo bausmės.

Pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę, tačiau toks bausmės švelninimas gali būti taikomas tik išskirtiniais atvejais, taigi ne tik nustačius, kad procesas truko ilgai, bet ir kitas aplinkybes, kurios padėtų nuspręsti, ar priešingas sprendimas neprieštaraus teisingumo principo įgyvendinimui. Prokuroras mano, kad teismas, spręsdamas šių nuostatų taikymo klausimą, tinkamai įvertino visus kriterijus, kurie pagrįstų švelnesnės nei sankcijoje numatytos bausmės skyrimą, ir argumentuotai nurodė, kad vien ilgos proceso trukmės požymis, šioje byloje yra nepakankamas.

Pasak prokuroro, M. A. kasaciniame skunde nepagrįstai nurodė, kad jam yra pasiekti visi prevenciniai bausmės tikslai, todėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimas neužtikrins nė vieno bausmės tikslams keliamų reikalavimų. Prokuroras teigia, kad prevencija yra vienas svarbiausių bausmės tikslų, tačiau jis nėra vienintelis, todėl M. A., nurodydamas, kad prevencija jam jau buvo įgyvendinta, ignoruoja kitus įstatyme įtvirtintus bausmės tikslus – nubaudimą ir teisingumo principo įgyvendinimą. Viena esminių baudžiamosios teisės funkcijų yra atitinkamai reaguoti į tokius įstatymo pažeidimus, nubaudžiant nusižengusį asmenį, o vien tik baudžiamasis procesas negali būti vertinamas kaip pakankama nubaudimo priemonė.

Atsiliepime prokuroras teigia, kad, įvertinus M. A. padarytų veikų sunkumą, jo vaidmenį jų padaryme, neigiamą asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei kitų išskirtinių aplinkybių nebuvimą, kasatoriui paskirtų bausmių švelninimas prieštarautų baudžiamosios teisės ir bausmės tikslams, teisingumo principo įgyvendinimui bei įstatymų reikalavimams, todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai ir išsamiai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes, nuosekliai jas įvertino bei priėmė pagrįstą nuosprendį.

Nuteistojo M. A. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 54 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose numatytų aplinkybių taikymo

Kasaciniame skunde nuteistasis M. A. nesutinka su apeliacinio teismo jam paskirta laisvės atėmimo bausme, nes šios bausmės paskyrimas buvo grindžiamas išimtinai nepalankiomis jam aplinkybėmis, nevertinant visumos BK 54 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose įtvirtintų aplinkybių. Toks kasatoriaus teiginys yra nepagrįstas.

Viena vertus, taikant kaltininkui baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones, taip pat priverčiamąsias medicinos priemones, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę ir jos resocializacijos poreikius. Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones (bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones, priverčiamąsias medicinos priemones) būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis bei jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti bei paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Kita vertus, valstybė taiko kraštutinę griežčiausią laisvės atėmimo bausmę ir parenka tam tikrą jos trukmę tik tada, kai tokia priemonė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atsižvelgiant taip pat ir į kaltininko asmenybę, ir išties, kai tai yra būtina (kitos teisinės priemonės yra aiškiai nepakankamos) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2014).

Be to, BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Taigi, individualizuojant bausmę, ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, šiuo atveju turima galvoje visų pirma padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-492/2014). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas M. A. padarytas nusikalstamas veikas, visiškai pagrįstai konstatavo, kad jis padarė keturias nusikalstamas veikas: iš jų dvi – sunkios (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir trys apysunkės (BK 214 straipsnio 1 dalis ir 215 straipsnio 1 dalis). Be to, buvo įvertintas ir pavojingas pačios nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas (buvo pasisavinti ne tik L. Š. pinigai, bet suklastojus vekselius iš varžytynių buvo parduotas ir jos butas, t. y. L. Š. neteko savo gyvenamosios vietos). Be to, teismas pažymėjo, kad M. A. buvo pagrindinis šios nusikalstamos veikos organizatorius, todėl jo asmenybė įvertinta kaip išskirtinai pavojinga (jis inicijavo nusikalstamų veikų padarymą, sugalvojo nusikalstamo veikimo planą, davė nurodymus nusikaltimų vykdytojams).

Kasaciniame skunde akcentuojama nuteistojo M. A. asmenybę charakterizuojantys teigiami bruožai, kad jis yra ankščiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, yra faktinėje santuokoje, turintis darbą, nuolatinę gyvenamąją vietą, teigiamai apibūdinamas darbe, užsiima savanoriška veikla. Iš tikrųjų BK 54 straipsnio 2 dalyje viena iš pagrindinių nurodytų aplinkybių, į kurias teismas atsižvelgia, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, taip pat yra nurodęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006). Įstatymas nereglamentuoja, kokie duomenys apibūdina kaltininko asmenybę, kiekvienu atveju dėl to sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

Šioje baudžiamojoje byloje nekyla abejonių, kad tvirti nuteistojo socialiniai ryšiai, artima aplinka, šeiminė padėtis teigiamai apibūdina kaltininko asmenybę, tačiau dėl to nėra pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas paskyrė M. A. per griežtą bausmę ir netinkamai vertino jo asmenybės pavojingumą.

Kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Todėl, pavyzdžiui, tyčinių nusikaltimų padarymas bei aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu dažniausiai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Logiška to išvada, kad tokia asmenybė yra linkusi nusikalsti ir yra pavojingesnė visuomenei. Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė. Pavyzdžiui, iš padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio (šiuo atveju padaryta turtinė nusikalstama veika) spręstina apie kaltininko vertybinę orientaciją, polinkius, interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2014).

Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007). Kolegija pažymi ir tai, kad, atsižvelgiant į M. A. asmenybę, jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumo laipsnį ir kitas reikšmingas teisingos bausmės paskyrimui aplinkybes skiriant jam terminuotą laisvės atėmimą, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo paskirta mažesnė bausmė nei sankcijoje numatytas jos dydžio vidurkis, o pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį – artima sankcijos minimumui.

Taigi, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. A. baudžiamojoje byloje BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos taikytos tinkamai.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto

M. A. kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino jo prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas ir nelaikė to atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Atsižvelgus į visas bylai reikšmingas, tarp jų – ir į bausmę galinčias švelninti aplinkybes, kaltininkui gali būti skiriama visapusiškai apgalvota, teisinga bei proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai bausmė. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-77/2013). Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir atskleidžia jo pažiūrų bei dorovinių nuostatų nepastovumą. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę.

Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiformavusią teismų praktiką, be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalaujama ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išaiškinant nusikaltimą, o vien prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo neklaidinimas (arba jeigu kaltininkas prisipažino kaltu ir neklaidino teisėsaugos institucijų, tačiau aktyviais veiksmais joms nepadėjo išaiškinti nusikaltimo), dar nėra pakankamas pagrindas tai laikyti aplinkybe, lengvinančia atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88/2008).

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2013).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad M. A. tik apeliaciniame teisme teisiamojo posėdžio metu prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, gailėjosi, kad nesąžiningai elgėsi prieš tai pirmosios instancijos teisme (T. 9, b. l. 74–79). Taigi M. A. prisipažino ir parodymus davė jau baigiant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, t. y. tada, kai baudžiamoji byla jau buvo išsamiai išnagrinėta, o M. A. pirmosios instancijos teisme buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-479/2014, 2K-88/2015). Šioje baudžiamojoje byloje M. A. parodymai apeliacinės instancijos teisme jokios vertingos informacijos tyrimui nesuteikė. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad M. A. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, o, savo ruožtu, ir nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Dėl proceso trukmės ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Teisingumo principas bausmių skyrimo procese įtvirtintas ir BK 54 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2001).

Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2014).

Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinkanti visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau ji yra betikslė, t. y. nepasiekianti visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekianti iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Taigi ši nuostata nėra pagrindinė ir vienintelė taisyklė, kuria pirmiausia turi vadovautis teismas, skirdamas bausmę. Priešingai, pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, mininti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2014).

Kasaciniame skunde keliamas pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės klausimas. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad ilga proceso trukmė gali lemti ne vien tik švelnesnės už sankcijos vidurkį bausmės taikymą, bet gali būti pagrindas skirti švelnesnę už sankcijoje numatytą minimalią bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-192/2011, 2K-387/2013).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir jų išaiškinimų nuostatomis formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne tik su proceso ilgumu, bet ir su konkrečių bylos aplinkybių, lėmusių nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę, nustatymu. Taigi sprendimas dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (Jakumas prieš Lietuvą, Jakumas v. Lithuania no. 6924/02, judgement of 18 July 2006).

Pažymėtina, kad bausmės sumažinimas pripažįstamas viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl šio pažeidimo priemonių, kita vertus, šios priemonės taikymas negali prieštarauti teisingumo principui ir bausmės tikslams, nustatytiems BK 41 straipsnyje. Išvada dėl galimybės švelninti bausmę, atsižvelgiant į pernelyg ilgą procesą konkrečioje baudžiamojoje byloje, daroma įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kartu su įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2010, 2K-55/2015).

Atitinkamos valstybės institucijos turi pareigą daryti viską, kad procesas vyktų be delsimų, išskyrus atvejus, kai delsimų priežastis – įtariamasis ar kaltinamasis. Valstybei priskirtini tokie delsimai, kai tam tikru laiku neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikro veiksmo trukmė laikytina pernelyg ilga. Nepateisinami procesiniai delsimai yra ir tada, kai dėl netinkamo procesinių veiksmų atlikimo juos tenka atlikti iš naujo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atitinkamoje byloje procesinio delsimo trukmė nebūtinai turi būti itin ilga. Svarbesnę reikšmę turi tai, kad atitinkamas delsimas yra nepagrįstas bei tai, kad dėl to užsitęsia visas procesas. Sunkiausia procesinio delsimo forma – ilgesnį laiką neatlikimas jokių proceso veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko šešerius metus (ketverius metus truko ikiteisminis tyrimas ir dvejus metus – bylos procesas teisme). Kasaciniame skunde kasatorius iš esmės pakartojo tuos pačius argumentus, kuriuos, teigdamas, kad bylos procesas buvo nepateisinamai ilgas, sukėlęs jam dvasinius išgyvenimus, buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs bylos medžiagą, visas bylos aplinkybes, konstatavo, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakingos valstybės institucijos. Ikiteisminio tyrimo metu didžioji dalis procesinių veiksmų, įskaitant ir specialistų tyrimus, kurie paprastai trunka ilgai, buvo atlikti 2008 metais, o byla į teismą buvo perduota tik 2011 metais. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 ir 2010 metais ikiteisminio tyrimo veiksmai iš esmės nebuvo atliekami. Todėl visiškai pagrįstai apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog jau ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo pažeista nuteistųjų (kartu ir M. A.) teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.

Tokia išvada savaime nelemia BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog teisės į įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo nustatymas nereiškia, kad bausmė bus sušvelninta būtent taip, kaip prašo asmuo, kurio teisė pažeista. Pagal šią įstatymo nuostatą švelnesnė bausmė gali būti motyvuotai skiriama tik tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso siejamas su nusikalstamos veikos pavojingumo, kaltininko asmenybės ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo vertinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, įvertino pernelyg užsitęsusio proceso trukmės faktą, nuteistojo asmenybę bei jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Todėl atsižvelgdamas į bausmės paskirtį užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) ir į tai, kad buvo pašalintos M. A. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, pakeitė apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl M. A. neteisingai paskirtų bausmių (BPK 328 straipsnio 2 punktas), paskirdamas jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį gerokai mažesnę už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį laisvės atėmimo bausmę, o pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmes, artimas sankcijos minimumui.

Kolegija laiko, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir vienintelė atitinka bausmės paskirtį. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas šioje byloje prieštarautų teisingumo principui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo M. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai              Olegas Fedosiukas

                                                                                                       Vytautas Masiokas

                                                                                                        Aurelijus Gutauskas