Civilinė
byla Nr. 3K-3-480/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos:
21.4.1.1; 21.6; 41;
43.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos
Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės
bankrutavusios UAB „Impronela Tours“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutarties ir
Šiaulių apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Impronela Tours“ ieškinį
atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Busturas“ dėl sandorio dalies
pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5
dalies (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) aiškinimo ir taikymo (imperatyvumo
nustatymo) klausimas.
2008 m. birželio 6 d. šalys sudarė sutartį dėl
tarptautinio susisiekimo maršruto įvažiavimo į autobusų stotį, bilietų
pardavimo ir tarpusavio atsiskaitymų, kurios 2.5 punktu buvo nustatytas 20 Lt
(plius PVM) mokestis už kiekvieną autobuso įvažiavimą į Šiaulių autobusų stotį.
Ieškovės teigimu, šis sutarties punktas prieštarauja imperatyviajai įstatymo
normai, t. y. Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalyje (sutarties
sudarymo metu galiojusi 2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytam
reikalavimui, kad autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifus nustato
paslaugų teikėjai, maksimalius jų dydžius pagal stočių kategorijas suderinę su
Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija). Sutartyje
nustatyto dydžio mokesčio atsakovė su Komisija nesuderino, o ši 2002 m.
gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 123 „Dėl autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams
tarifų maksimalių dydžių“ 1.1 punktu Šiaulių autobusų stočiai yra nustačiusi 3 Lt
mokesčio tarifą. Vadovaujantis Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalimi
(2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir Valstybinės kainų ir energetikos
kontrolės komisijos 2002 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 107 patvirtintos Autobusų
stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarkos 11
punktu, atsakovė, kaip autobusų stoties valdytoja, pirmiausia privalėjo
suderinti tarifų maksimalius dydžius su viešojo administravimo subjektu, ir tik
po to suderintą tarifą taikyti ieškovei.
Ieškovė prašė
pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2008 m. birželio 6 d. sutarties
Nr. 79 „Dėl tarptautinio susisiekimo maršruto įvažiavimo į autobusų stotį,
bilietų pardavimo ir tarpusavio atsiskaitymų“ 2.5 punktą, reguliuojantį
atsiskaitymą tarp sutarties šalių, kaip prieštaraujantį imperatyviosioms teisės
normoms (CK 1.80 straipsnis), taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo 23 611,64
Lt (nuo sutarties pasirašymo iki ieškinio pateikimo sumokėta didesnė, nei
nustatyta, suma), 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki
visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių miesto
apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas
pažymėjo, kad šiame ginče yra visuomenės interesas, jog turi būti nustatyta
pakankama pusiausvyra tarp pervežimo kainos, keleivių aptarnavimo kokybės ir su
tuo susijusio įvažiavimo mokesčio tarifo dydžio. Teismas atkreipė dėmesį į
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 11
d. nutarimo Nr. 123 „Dėl autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų
maksimalių dydžių“ 2 punkto nuostatą, kad nustatyti tarifų maksimalūs dydžiai
nėra absoliutūs, ir, esant tam tikromis sąlygomis, gali būti pakeisti. Nei Kelių
transporto kodekse, nei Autobusų stočių veiklos nuostatuose, patvirtintuose susisiekimo
ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 3-734, nei Valstybinės kainų ir
energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 11 d. nutarime Nr. 123
„Dėl autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių“, nei
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. lapkričio 22 d.
nutarimu Nr. 107 patvirtintoje Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams
tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarkoje nenustatyta, kada toks derinimas
turi būti – ar iki sutarties su vežėju, kur numatytas didesnis tarifas,
pasirašymo ar tai gali būti padaryta ir po to; nustatyta tik tai, kaip turi
būti pateikiamas prašymas pakeisti tarifo dydį bei kokie turi būti pateikiami
papildomi duomenys, nagrinėjimo tvarka ir terminai. Akivaizdu, kad tai sietina
su ekonominiais rodikliais. Teismas konstatavo, kad teisės normoje vartojamas
terminas „tarifų maksimalus dydis“, esant nustatytai tokio tarifo pakeitimo
tvarkai, nelaikytinas imperatyviąja teisės norma, taigi sandoris, kuriame
numatytas didesnis, nei galiojantis maksimalus tarifas, nėra niekinis, o yra
nuginčijamas. Sandorio šalis, nustatydama didesnį, nei maksimalus leistinas,
tarifą ir turinti pareigą jį suderinti, privalo per protingą laikotarpį
kreiptis dėl tokio tarifo suderinimo. Nesant tokio suderinimo ar suderinus
mažesnį nei sutartyje nustatytas tarifas, kita sandorio šalis turi teisę į
žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo negalįs išeiti už reikalavimo ribų ir
spręsti dėl žalos atlyginimo, be to, nebuvo pateikta duomenų apie tai, ar buvo
kreiptasi dėl kito maksimalaus tarifo suderinimo, ar buvo priimtas sprendimas. Spręsdamas,
ar sudarytas sandoris nepažeidžia teisės normos, kurioje nustatyta, jog autobusų
stotys visiems vežėjams taiko vienodus paslaugų tarifus, teismas pažymėjo, jog
Lietuvos Respublikoje kiekviena autobusų stotis turi teisę taikyti skirtingus
tarifus vežėjams, tačiau jų dydžiai vienodiems vežėjams vienoje autobusų
stotyje neturi skirtis. Ši teisės norma laikytina imperatyviąja ta prasme, jog
toje pačioje autobusų stotyje vienodas paslaugas teikiantiems vežėjams taikomi
vienodi tarifai. Teismo nuomone, vežėjai, vykdantys skirtingus vežimus,
skirtingais maršrutais bei esant skirtingam tokių vežimų teisiniam
reguliavimui, negali būti lyginami tarpusavyje teikiamų įstatyme nurodytų
paslaugų prasme ir kiekiu, kartu ir kainodara, taigi skirtingus vežimus vykdančių
vežėjų išskyrimas, taikant skirtingą tarifą įvažiavimui į autobusų stotį,
nelaikytinas įstatymo pažeidimu, jei nenustatyta, jog autobusų stotis taiko
vežėjui skirtingą tarifą, nei kitam vežėjui, kuris užsiima analogišku keleivių
vežimu. Atsižvelgdamas į pateiktoje atsakovės sutartyje su kitu tarptautinius
keleivių pervežimus vykdančiu vežėju nustatytą analogišką tarifą, teismas
nenustatė diskriminavimo.
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 23 d.
nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo
sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo
motyvais dėl Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalies (2005 m.
gruodžio 23 d. redakcija) neimperatyvaus pobūdžio bei pažymėjo, kad šią
išvadą patvirtina dar ir tai, jog institucijos, tiesiogiai taikančios šią
normą, nesuprato jos ir netaikė kaip imperatyviosios keleivių pervežimams
tarptautiniais maršrutais (byloje pateikti Valstybinės kainų ir energetikos
kontrolės komisijos ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie
Susisiekimo ministerijos raštai šiuo klausimu). Kolegija atkreipė dėmesį į tai,
kad 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymu Nr. XI-573 Kelių transporto kodekso 16
straipsnis („Tarifai“) buvo iš dalies pakeistas, jo 5 dalyje nustatyta, kad autobusų
stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifus nustato paslaugų teikėjai; autobusų
stotys visiems vežėjams, vežantiems keleivius tos pačios susisiekimo rūšies
(vietinio (priemiestinio), tolimojo arba tarptautinio susisiekimo) maršrutais,
taiko vienodus paslaugų tarifus; 6 dalyje nustatyta, kad kiti keleivių ir
krovinių vežimo tarifai nustatomi šalių susitarimu; su keleivių ir krovinių
vežimu susijusių papildomų paslaugų tarifus nustato šių paslaugų teikėjai, taigi,
aiškiai nebeliko jokių šios normos imperatyvumo požymių. Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad įstatymo normos aiškinamos ir taikomos sistemiškai ir negali
apsiriboti vienos įstatymo normos pažodiniu aiškinimu.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Impronela Tours“ prašo panaikinti
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. bei Šiaulių apylinkės teismo 2009 m.
lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti;
priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
Dėl netinkamo Kelių transporto kodekso 16 straipsnio
5 dalies (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) aiškinimo ir taikymo,
nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir
aiškinimo praktikos dėl civilinių teisės normų imperatyvumo nustatymo principų
ir taisyklių
Kasatorės nuomone, Kelių transporto kodekso 16 straipsnio
5 dalyje įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, kurios galiojimo ir taikymo šalys
savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnio 1
dalis). Nesant aiškių nurodymų, kad ši norma – imperatyvioji, reikėtų taikyti
CK 1.9 straipsnio analogiją ir, kaip savo nutartyje yra nurodęs Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, vadovautis civilinės teisės normų aiškinimo principais:
atsižvelgti į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir
interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius
ryšius su kitomis normomis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-432/2008). Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos
normos tikslas, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, – užtikrinti
viešųjų paslaugų teikimą visuomenei, jos uždaviniai yra neleisti autobusų
stočių valdytojams be pagrindo didinti tarifų dydžių ir taip mažinti teikiamų
viešųjų paslaugų prieinamumą bei užkirsti kelią autobusų stočių valdytojams,
naudojantis išskirtine padėtimi, gauti nepagrįstai didelius pelnus.
Atsižvelgiant į įstatymo leidėjo tikslus, konstatuotina, kad ši norma – imperatyvioji
ir įsakmiai draudžia autobusų stočių valdytojams taikyti aukštesnius tarifus
nei maksimalius, kuriuos autobusų stoties valdytojas yra suderinęs su
Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, šia norma ginamas
visuomenės interesas, reikalaujantis įsikišti į šalių privačius santykius ir
uždrausti jiems laisvai disponuoti savo galimybėmis, taip pat konstatuotina,
jog šios imperatyviosios normos pažeidimas padarė žalos visuomenei ir leido atsakovei
nepagrįstai pasipelnyti kasatorės bei visuomenės sąskaita. Pagal CK 1.78 straipsnio
5 dalį, apeliacinės instancijos teismas privalėjo pats nustatinėti normos
imperatyvumą, taikydamas normos imperatyvumo nustatymo metodiką, ir savo
sprendimą grįsti teisiniais motyvais, o ne teisės normų nesilaikymo faktais.
Kasatorė pažymi, kad vėlesnis (2009 m. gruodžio 17 d.) esminis Kelių transporto
kodekso 16 straipsnio 5 dalies pakeitimas, po kurio neliko pareigos
derinti maksimalius tarifus su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės
komisija nei vietinio, nei tarptautinio maršruto vežėjams, neturi ir negali
turėti įtakos santykiams, buvusiems galiojant ankstesnei įstatymo redakcijai.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Busturas“ prašo kasacinį
skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Dėl maksimalius tarifus ir vienodų tarifų taikymą nustatančių
normų imperatyvumo. Atsakovė akcentuoja sisteminį teisės normos aiškinimą. Įstatymų
leidėjas daro skirtumą tarp vietinio, tolimojo ir tarptautinio susisiekimo
maršrutais vežančių vežėjų veiklos reglamentavimo. Nustatant tarifus keleiviams,
vietinio, tolimojo ir tarptautinio susisiekimo vežėjams taikomos skirtingos taisyklės:
kitaip nei tarptautinio, vietinio ir tolimojo susisiekimo vežėjai neturi
galimybės koreguoti savo teikiamų paslaugų įkainių, todėl būtina įmanomai
tiksliau reglamentuoti klausimus, susijusius su galimomis jų išlaidomis,
įskaitant ir mokesčius, mokamus autobusų stotims, kuriose sustojimai vietiniams
ir tolimiesiems reisams yra privalomi. Tarptautiniais reisais vežantiems
vežėjams sustojimai autobusų stotyse įstatymiškai neprivalomi, taigi jie laisva
valia gali pasirinkti, sudaryti ar nesudaryti sutarčių dėl įvažiavimo j
autobusų stotis. Kasatoriaus teiginiai dėl Kelių transporto kodekso 16 straipsnio
5 dalies tikslų ir uždavinių, susijusių su visuomenės interesais ir viešųjų
paslaugų prieinamumu, nėra pakankamai teisiškai pagrįsti. Pažymėtina, jog vien
viešojo intereso egzistavimas nelemia teisės normos imperatyvumo – tai tik
vienas iš reikšmės turinčių kriterijų. Kadangi vietinio, tolimojo ir
tarptautinio susisiekimo maršrutais vežančių vežėjų veikla reglamentuojama
skirtingai, skiriasi ir visuomenės intereso apimtis, tai kasatoriaus dėstomi
teiginiai nesuponuoja išvados, kad aptariamos teisės normos neabejotinai yra
imperatyviosios. Sistemiškai įvertinus reglamentavimą, darytina išvada, kad teismai
pagrįstai konstatavo, jog Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalis yra
dispozityvioji norma, nes numatyta tarifų keitimo galimybė, o toje pačioje
normoje įtvirtintas lygiateisiškumo principas taikomas atsižvelgiant į vežėjų
veiklos pobūdį, t. y. vienodi tarifai privalomi tos pačios kategorijos –
vietinio, tolimojo ar tarptautinio susisiekimo vežėjams. Nors sudarius sutartį
nebuvo kreiptasi į atsakingą instituciją dėl tarifo sudarymo, tai neturėtų būti
laikoma esminiu pažeidimu, juolab tokiu, dėl kurio sutartis ar jos dalis galėtų
būti pripažinta niekine ir negaliojančia ab initio. Reikalavimas
suderinti tarifo dydį labiau sietinas su tarifo, taikomo konkrečiai vežėjų
grupei, išviešinimu. Kaip nustatyta byloje, atsakovė, nors ir nesuderinusi
užmokesčio dydžio, nepiktnaudžiavo neišviešinimo faktu ir analogiškus tarifus
numatė bei taikė ir sutartyse su kitais tarptautinio susisiekimo maršrutais
vežančiais vežėjais. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atsakingos
valdžios institucijos jau seniai įžvelgė nepakankamą Kelių transporto kodekso
16 straipsnio formuluotės aiškumą ir aiškino bei taikė aptariamą normą taip,
kaip ji, tikslinant senąjį reglamentavimą, yra suformuluota naujojoje šio kodekso
redakcijoje. Nors naujoji įstatymo redakcija negali būti taikoma bylos šalių
santykiams, siekiant tinkamai atskleisti santykio esmę, būtina kompleksiškai
įvertinti ir atsižvelgti į valdžios institucijų išsakytus teiginius, ginčui
reikšmingų teisės normų visumą bei naujojoje redakcijoje įtvirtintą formuluotę,
iš esmės nekeičiančią, o tik tikslinančią senąją redakciją. Darytina išvada,
kad Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalis nėra imperatyvioji norma ir
šalys tarpusavio susitarimu galėjo ją keisti. Atitinkamai, nesant imperatyvo,
nėra ir pagrindo svarstyti CK 1.80 straipsnio taikymo klausimo.
2.
Dėl šalių laisvės sudaryti sutartis ir restitucijos taikymo.
Atsižvelgiant į tai, kad kasatorė teisės aktų nustatyta tvarka turi galimybę ir
kitur įlaipinti ar išlaipinti savo keleivius, todėl nėra priklausoma nuo atsakovės
ir gali laisvai rinktis, naudotis Šiaulių autobusų stoties paslaugomis ar ne, vadinasi,
pasirašant sutartį buvo laikomasi sutarčių laisvės principo, jokie teisės normų
imperatyvai nebuvo pažeisti, todėl šalys turėjo pareigą tinkamai vykdyti savo
sutartinius įsipareigojimus. Taigi, kasatorės sumokėtos sumos reiškia tinkamą
sutarties įvykdymą – atsiskaitymą už suteiktas paslaugas, todėl, nesant pagrindo
šalių sudarytą sutartį pripažinti niekine, nėra pagrindo ir taikyti restituciją.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl paslaugų,
autobusų stoties teikiamų tarptautinio susisiekimo maršruto autobusams,
sutarties dalies, kuria nustatoma paslaugos kaina, prieštaravimo imperatyviosioms
įstatymo normoms
Kasacinis
teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių
negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, ne kartą nutartyse yra nurodęs, kad sandoris,
vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama
tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu,
prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia
nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai
yra sandorio negaliojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje
D. K. v. Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė Gražina Slavinskienė, UAB DK
„PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-432/2008). Nustatant, imperatyvi teisės norma
ar ne, yra vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam
tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos
vertinimas taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias
teisės normas pagal doktrininį suvokimą apie jas identifikuoja tokie požymiai:
jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai,
tai reiškia, kad jų išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas
ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo
sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir
teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos
priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai
parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai
išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam
tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma
gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t.
t.
Pripažinus, kad
tam tikra teisės norma yra imperatyvi, vertintina, ar konkretus sandoris
sudarytas pažeidžiant tokioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba
draudimą ir ar šio pažeidimas lemia sandorio negaliojimą.
Nurodytų normos
imperatyvumą apibrėžiančių nuostatų kontekste kasacinis teismas vertina Kelių
transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2009 m.
gruodžio 28 d.) įtvirtintą teisės normą, kurioje nustatyta, kad autobusų
stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifus nustato paslaugų teikėjai,
maksimalius jų dydžius pagal stočių kategorijas suderinę su Valstybine kainų ir
energetikos kontrolės komisija. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės
komisijos veiklos tikslai ir funkcijos nustatytos Energetikos įstatymo 17
straipsnyje: Komisija Energetikos įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos
įstatymuose nustatyta tvarka atlieka valstybės jai pavestas funkcijas
kontroliuojant ir prižiūrint valstybės ir savivaldybių reguliuojamą veiklą.
Šios kontrolės funkcijos apima: 1) valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų
nustatymo metodikos tvirtinimą; 2) valstybės reguliuojamų kainų viršutinių
ribų nustatymą; 3) valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymo kontrolę,
taip pat ir kitą veiklą, kuri nereikšminga šioje byloje taikytinos teisės
aiškinimui. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 16 straipsnio 4 dalimi (2004 m.
balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-2195, įsigaliojusiu nuo 2004 m. balandžio 30
d., buvusi 16 straipsnio 4 dalis tapo 5 dalimi), 2002 m. lapkričio 22 d.
nutarimu Nr. 107 patvirtino Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų
maksimalių dydžių derinimo tvarką. Komisija 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr.
123 suderino tarifų maksimalius dydžius be pridėtinės vertės mokesčio šioms
autobusų stotyse vežėjams teikiamoms paslaugoms: už kiekvieną pagal tvarkaraštį
autobuso įvažiavimą keleiviams įlaipinti į pirmos kategorijos autobusų stotį –
3,0 Lt, į antros kategorijos autobusų stotį – 2,5 Lt, į trečios kategorijos
autobusų stotį – 2,0 Lt, į ketvirtos kategorijos autobusų stotį – 1,5 Lt. Į šį
mokestį įskaičiuotas naudojimasis keleivių įlaipinimo ir išlaipinimo peronais,
tarpreisine stovėjimo aikštele, dispečerinės bei informacinės tarnybų
paslaugomis (1.1 punktas); už bilietų keleiviams pardavimą autobusų stoties
kasoje į vežėjo reisus – 10 proc. nuo sumos, gautos už parduotus minėtus
bilietus (1.2 punktas); už informacijos autobusų stotelėse priežiūrą – 0,02 Lt
už kiekvieno autobuso pagal eismo tvarkaraštį būtiną įvažiavimą į stotelę (1.3
punktas). Nutarimo 2 punktu nustatyta, kad dėl didesnių nei šio nutarimo 1
punktu suderintų tarifų maksimalių dydžių arba tarifų maksimalių dydžių kitoms
autobusų stotyje teikiamoms vežėjams paslaugoms suderinimo autobusų stoties
valdytojas gali kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją
vadovaudamasis šios Komisijos 2002 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 107
patvirtinta Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių
derinimo tvarka.
Pirmiau nurodytų
teisės aktų nuostatos yra vieningo viešųjų paslaugų kainų valstybinio
reguliavimo teisinio mechanizmo, kurio tikslas – kontroliuoti, kad viešųjų
paslaugų kainos atitiktų viešąjį interesą, dalis. Pažymėtina, kad viešuoju
interesu šiuo atveju pripažintinas ne tik sąžiningos konkurencijos paslaugų
teikimo vežėjams autobusų stočių rinkoje užtikrinimas valstybinio poveikio
priemonėmis, bet ir galutinių vartotojų – keleivių, kuriems skirta vežimo
paslauga, interesų apsauga, kuri reiškiasi šių valstybinio reguliavimo
priemonių poveikiu vežimo paslaugos kainai, kurios struktūroje sudėtiniu
elementu yra ir vežėjui trečiųjų asmenų pagal sutartis suteiktų paslaugų (tarp
jų ir autobusų stočių paslaugų) kaina – vežėjo išlaidos paslaugai teikti. Aptariamų
viešųjų paslaugų kainų valstybinis reguliavimas tarifų maksimalių dydžių
derinimo su specialiu viešojo administravimo subjektu procedūros būdu suponuoja
paslaugą teikiančio subjekto pareigą ne tik derinti tarifų maksimalius dydžius,
bet ir draudimą taikyti didesnius nei suderinti tarifai tol, kol nustatyta
tvarka nebus baigta derinimo procedūra – priimtas Komisijos galutinis
sprendimas dėl autobusų stoties valdytojo pateikto prašymo suderinti autobusų
stotyje teikiamų paslaugų vežėjams tarifų maksimalius dydžius (Autobusų stotyse
paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarkos 10
punktas). Dėl to kasacinis teismas prieina prie išvados, kad Kelių transporto
kodekso 16 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 28
d.) įtvirtinta teisės norma, kurioje nustatyta, kad autobusų stotyse paslaugų
teikimo vežėjams tarifus nustato paslaugų teikėjai, maksimalius jų dydžius
pagal stočių kategorijas suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės
komisija, įtvirtina imperatyvų reikalavimą autobusų stoties valdytojui vežėjams
taikyti ne didesnius nei suderinti su nurodytu viešojo administravimo subjektu
tarifus. Šis reikalavimas apriboja sutarčių laisvę esminės sutarties sąlygos – paslaugos
kainos nustatymo apimtimi (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), todėl didesnio
paslaugos tarifo, kurio maksimalus dydis viršija pagal stočių kategorijas su
Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija suderintą tarifą, nustatymas
sutartimi vertintinas kaip imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis,
todėl niekinis ir negaliojantis sandoris (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kartu
kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą
išdėstytus argumentus, jog reikalavimas suderinti tarifo dydį labiau sietinas
su tarifo, taikomo konkrečiai vežėjų grupei, išviešinimu, o ne su draudimu
konkrečiose sutartyse viršyti maksimalų tarifo dydį. Sistemiškai aiškinant
teisinį reguliavimą (Energetikos įstatyme įtvirtintas Valstybinės kainų ir
energetikos kontrolės komisijos funkcijas, Kelių transporto kodekso 16
straipsnio 4 dalyje vartojamą formuluotę „<...> suderinę su Valstybine
kainų ir energetikos kontrolės komisija“, Valstybinės kainų ir energetikos
kontrolės komisijos 2002 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 107 patvirtintos
Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo
tvarkos nuostatas) matyti, jog Valstybinė kainų ir energetikos komisija gali
nepritarti paslaugų teikėjo siūlomai maksimaliai kainai. Valstybinės kainų ir
energetikos komisijos sprendimas pritarti ar nepritarti siūlomai kainai remiasi
paslaugų teikėjo ūkinės ir finansinės veiklos rezultatais, kurie nustatomi
remiantis Komisijai pateikiamais dokumentais. Be to, Komisija gali įvertinti ir
tarifų maksimalių dydžių peržiūrėjimo procedūros tikslingumą (Valstybinės kainų
ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 107
patvirtintos Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių
dydžių derinimo tvarkos 3.3.–3.7, 6–7 punktai). Taigi maksimalaus tarifo dydžio
suderinimui su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija tenka svarbi
reikšmė, nes ši Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, vykdydama savo
funkcijas, turėdavo prisiimti atsakomybę už maksimalaus tarifo dydžio
nustatymą. Jei įstatymų leidėjas būtų vien siekęs, kad būtų išviešintas
maksimalus tarifo dydis, ši išviešinimo funkcija galėjo būti įvykdyta
nesuteikiant Kainų ir energetikos komisijai viešojo administravimo įgaliojimų
derinant maksimalias kainų ribas. Taip pat pažymėtina, kad teisės aiškinimas,
kuriuo remiantis konkretūs paslaugų teikėjai negali viršyti maksimalių su
Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija suderintų ar jos nustatytų kainų
ribų, yra būdingas ir kitiems reguliuojamiems sektoriams. Pavyzdžiui, Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl Gamtinių dujų kainų
viršutinių ribų skaičiavimo metodikos kai kurių nuostatų teisėtumo, yra
nurodęs, kad nustatytos viršutinės kainos esmė ta, kad šios kainos negali
viršyti dujų įmonė, nustatydama konkrečią kainą (Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2006 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.
I-444-5-06).
Vertindamas
faktinę situaciją šioje byloje (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kasacinis teismas
konstatuoja, kad ginčo šalių 2008 m. birželio 6 d. sudarytos sutarties Nr. 79
2.5 punkte nustatytas 20 Lt be PVM tarifas už kiekvieno ieškovo autobuso
planinį ir papildomą įvažiavimą į Šiaulių autobusų stotį, kuri, vadovaujantis Lietuvos
Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 3-734
patvirtintų Autobusų stočių veiklos nuostatų 2 priedu, yra I kategorijos
stotis, 17 Lt viršija Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002
m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 123 suderintų tarifų maksimalius dydžius be
pridėtinės vertės mokesčio, nes už kiekvieną pagal tvarkaraštį autobuso
įvažiavimą keleiviams įlaipinti į pirmos kategorijos autobusų stotį suderintasis
tarifas yra 3 Lt. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo šalių 2008 m.
birželio 6 d. sudarytos sutarties Nr. 79 2.5 punkto dalis dėl paslaugos kainos,
viršijančios 3 Lt maksimalų suderintą tarifą, prieštarauja imperatyviosioms
įstatymo normoms ir ši sandorio dalis, kuria viršijamas 3 Lt maksimalus
suderintas tarifas be PVM, yra niekinė ir negaliojanti (CK 1.80 straipsnio 1
dalis).
Šių išvadų
kontekste būtina pažymėti, kad 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymu Nr. XI-573 (įsigaliojo
nuo 2009 m. gruodžio 28 d.) Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalis
pakeista įtvirtinus nuostatą, kad autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifus
nustato paslaugų teikėjai ir, kad autobusų stotys visiems vežėjams, vežantiems
keleivius tos pačios susisiekimo rūšies (vietinio (priemiestinio), tolimojo
arba tarptautinio susisiekimo) maršrutais, taiko vienodus paslaugų tarifus. Taigi,
yra atsisakyta autobusų stočių vežėjams teikiamų paslaugų kainų valstybinio
reguliavimo – maksimalių paslaugos tarifų derinimo su specialiu viešojo
administravimo subjektu prievolės, o ankstesnė nuostata, kad autobusų stotys
visiems vežėjams taiko vienodus paslaugų tarifus, pakeista į pareigą vienodus
tarifus taikyti visiems vežėjams, vežantiems keleivius tos pačios susisiekimo
rūšies maršrutais. Tačiau šiuo sutarčių laisvės ribų išplėtimu negalima
pateisinti viešosios teisės, anksčiau ribojusios tokią sutarčių laisvę,
pažeidimų, padarytų iki naujo teisinio reglamentavimo įsigaliojimo, nes
priešingu atveju, toleruojant viešųjų prievolių nevykdymą, būtų paneigta
kiekvieno asmens konstitucinė pareiga laikytis įstatymų (Konstitucijos 28
straipsnis) bei pažeistas asmenų lygybės įstatymui principas (Konstitucijos 29
straipsnis). Kasacinis teismas neturi įgaliojimų vertinti iki 2009 m. gruodžio
28 d. galiojusio teisinio reguliavimo tikslingumo, nes valstybinės kainų
reguliavimo politikos formavimas yra teisėkūros institucijų, o ne teismų
funkcija.
Dėl
restitucijos taikymo ir šios bylos dalies perdavimo pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo
Vadovaujantis CK
1.80 straipsnio 2 dalimi, kai sandoris negalioja, viena jos šalis privalo
grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija),
o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę
pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių.
Restitucijos taisyklės yra nustatytos CK šeštosios knygos I dalies X skyriuje.
CK 6.145 straipsnyje nustatyta:
1. Restitucija
taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo
neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo
turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės
negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
2. Išimtiniais
atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti,
jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai
pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.
Šios bylos
kontekste kasacinis teismas atkreipia dėmesį į įstatymu nustatytą restitucijos
netaikymo sąlygą, kai yra pagrindas konstatuoti, jog dėl restitucijos taikymo
vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos
atitinkamai pagerėtų.
Aptardamas
autobusų stočių teikiamų paslaugų valstybinio kainų reguliavimo tikslus,
kasacinis teismas šioje nutartyje jau yra pažymėjęs, kad kainų reguliavimu
siekta užtikrinti viešąjį interesą, kuris apima ne tik sąžiningos konkurencijos
valstybinio poveikio priemonėmis užtikrinimą paslaugų teikimo vežėjams autobusų
stočių rinkoje, bet ir galutinių vartotojų – keleivių, kuriems skirta vežimo
paslauga, interesų apsaugą, kuri reiškiasi šių valstybinio reguliavimo
priemonių poveikiu vežimo paslaugos kainai, kurios struktūros sudėtinis elementas
yra ir vežėjui trečiųjų asmenų pagal sutartis suteiktų paslaugų (tarp jų ir
autobusų stačių paslaugų) kaina – vežėjo išlaidos paslaugai teikti. Restitucijos
taikymo kontekste šie argumentai lemia būtinumą konkrečiais įrodymais pagrįsti
ieškovo teikiamos paslaugos kainos struktūros (sudedamųjų) skaičiavimus, nes,
pripažįstant, jog ieškovas yra pelno siekiantis ūkio subjektas, tokio subjekto
veiklos kaštai yra sudėtinė galutiniam vartotojui tenkančios paslaugos kainos
dalis. O tai, jei nebūtų įrodyta priešingai, reiškia, kad ieškovas visų savo
išlaidų, patirtų pervežimo paslaugai teikti, atlyginimą yra gavęs galutinio
pervežimo paslaugos vartotojo sąskaita, taigi restitucijos taikymas – skirtumo
tarp 3 Lt ir 20 Lt, ieškovo mokėtų atsakovui už stoties suteiktas
paslaugas, priteisimas nepagrįstai bei nesąžiningai pagerintų ieškovo padėtį ir
sukurtų nepagrįsto praturtėjimo teisinę situaciją.
Dėl šių
argumentų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad, sprendžiant dėl
restitucijos taikymo šioje byloje, yra būtina rinkti bei tirti įrodymus, kurių
pagrindu galima būtų įvertinti ieškovo teikiamos pervežimo paslaugos kainos
struktūros (sudedamųjų) skaičiavimus ir padaryti išvadas, ar restitucijos
taikymas pagal bendrąsias taisykles nereikš nepagrįsto bei nesąžiningo ieškovo
padėties pagerinimo. Dėl to byla dėl restitucijos taikymo perduodama pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl išlaidų,
susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme
Nagrinėjamoje
byloje kasatorius patyrė 4356 Lt išlaidų advokato pagalbai surašant
kasacinį skundą, buvo atleistas nuo 840 Lt žyminio mokesčio už kasacinį
skundą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), be to, kasaciniame teisme
patirta 32,15 Lt valstybei priteistinų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu
(CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Kasaciniam teismui dalį
bylos grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra
galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl
šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Bankrutavusios
UAB „Impronela Tours“ kasacinį skundą patenkinti iš dalies.
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d.
nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti.
UAB „Busturas“
ir bankrutavusios UAB „Impronela Tours“ (buvusi UAB „Tibus“) 2008 m.
birželio 6 d. sudarytos sutarties Nr. 79 2.5 punkto dalį dėl paslaugos kainos,
viršijančios 3 Lt maksimalų suderintą tarifą be PVM, pripažinti niekine ir
negaliojančia.
Bylos dalį dėl
restitucijos taikymo perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Januškienė
Sigitas
Gurevičius
Gintaras
Kryževičius