Civilinė byla Nr. 2T-61/2013

Procesinio sprendimo kategorija: 130.3.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Ž. prašymą pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Homburgo miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 8 VI 332/13, suinteresuotas asmuo – S. P..

Teismas, išnagrinėjęs prašymą,

n u s t a t ė :

pareiškėjas A. Ž. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Homburgo miesto apylinkės teismo (toliau tekste – VFR teismas) 2013 m. birželio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 8 VI 332/13.

VFR teismas minėtu paveldėjimo teisės liudijimu konstatavo, kad Lietuvos Respublikos piliečio P. J. Ž., paskutiniu metu gyvenusio ir 2013 m. kovo 31 d. mirusio Blieskastel  mieste (Vokietijos Federacinė Respublika), palikimą (po ½ dalį palikėjo turto), remiantis testamentu, dėl kilnojamojo turto palikimo taikant Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, o dėl nekilnojamojo turto palikimo taikant Lietuvos Respublikos teisę, paveldėjo jo vaikai S. P. ir A. Ž..

Prašymas tenkinamas iš dalies.

Europos Sąjungos (toliau tekste - ES) valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal ES reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal ES reglamentų, Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau tekste – Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau tekste – LR CPK) nustatytą tvarką (Įstatymo 4 str. 1 d.).

Dėl taikytinos teisės, sprendžiant Vokietijos Federacinėje Respublikoje išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje klausimą.

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – Reglamentas Nr. 44/2001) 1 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje šio reglamento taikymo sritį, nurodyta, jog šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. To paties straipsnio 2 dalyje išvardintos Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtys. Šiame straipsnyje nurodyta, kad šis reglamentas netaikomas fizinių asmenų statusui arba teisnumui ir veiksnumui, nuosavybės teisėms, susijusioms su santuokiniais ryšiais, testamentais ir paveldėjimu (2 d. a) p.).

Kuriant 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos ir sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (toliau tekste – 1968 m. Briuselio konvencija), kurios pagrindu vėliau buvo priimtas Reglamentas Nr. 44/2001, buvo siekiama maksimaliai išplėsti jos taikymo sritį, kad ši konvencija apimtų maksimalų skaičių civilinių ir komercinių bylų. Tačiau dėl atskirose srityse egzistuojančių didelių teisinio reglamentavimo skirtumų Europos Bendrijos valstybėse, bylas dėl tam tikrų rūšių teisinių santykių (tarp jų ir bylas, susijusias su testamentais ir paveldėjimu) konvencijos kūrėjams teko pašalinti iš jos taikymo srities. Kaip jau minėta, Reglamentas Nr. 44/2001 buvo kuriamas remiantis 1968 m. Briuselio konvencija, siekiant užtikrinti tęstinumą tarp šių dokumentų. Dėl šios priežasties aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas gali būti remiamasi Europos Teisingumo Teismo suformuluota 1968 m. Briuselio konvencijos taikymo praktika bei atsižvelgiama į šios konvencijos tikslus. Lingvistiškai aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies a) punktą, gali susidaryti įspūdis, kad šis teisės aktas netaikomas nuosavybės teisėms, susijusioms su testamentais ir paveldėjimu, tačiau atsižvelgiant į šio reglamento sąsajas su 1968 m. Briuselio konvencija, Reglamento Nr. 44/2001 ir 1968 m. Briuselio konvencijos tikslus bei priėmimo aplinkybes, darytina išvada, jog šis teisės aktas neturėtų būti taikomas testamentams ir paveldėjimui. Kadangi VFR teisme vykusiame procese, kuriame buvo išduotas prašomas pripažinti Lietuvos Respublikoje paveldėjimo teisės liudijimas, sprendžiamas klausimas buvo susijęs su testamentu ir paveldėjimu, Reglamentas Nr. 44/2001 klausimo dėl VFR teismo paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo nagrinėjimui negali būti taikomas. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublika ir Vokietijos Federacinė Respublika nėra sudariusios tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose, VFR teismo 2013 m. birželio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimui Lietuvos Respublikoje taikomos LR CPK nuostatos (LR CPK 809 str. 1  ir 4 d.; Įstatymo 4 str. 1 d.).

Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos paveldėjimo teisės liudijimo sukeliamų teisinių pasekmių Lietuvos Respublikoje.

Vokietijos Federacinės Respublikos Civilinio kodekso (vok. Bürgerliches Gesetzbuch) (toliau tekste - BGB) 1922 straipsnyje įtvirtinta, kad po asmens mirties jo turtas kaip visuma pereina vienam ar keletui kitų asmenų (paveldėtojų) (universalaus teisių perėmimo principas). BGB 1942 straipsnyje nustatyta, jog palikimas pereina paveldėtojui, nepriklausomai nuo jo teisės atsisakyti palikimo. Tačiau, pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, nenorintis priimti palikimo paveldėtojas gali jo atsisakyti per 6 savaičių terminą (BGB 1944 str. 1 d.). Tuo atveju, jei paveldėtojas gyvena užsienyje, jis gali tai padaryti per 6 mėnesius (BGB 1944 str. 2 d.). Jeigu palikimo atsisakoma, laikoma, jog palikimas neperėjo jo atsisakiusiajam asmeniui (BGB 1953 str. 1 d.). Tai reiškia, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, skirtingai, nei pagal Lietuvos Respublikos teisę, mirusio asmens turto paveldėtojai įstatymo pagrindu tampa šio turto savininkais iškart po palikėjo mirties (autonominio nuosavybės teisės perėjimo principas). Nepaisant autonominio nuosavybės teisės perėjimo principo, šioje valstybėje paveldėjimo teisės liudijimas yra išduodamas pareikštiniu būdu (BGB 2353, 2354 str.). Paveldėjimo teisės liudijimas nėra baigtinio pobūdžio dokumentas, todėl tuo atveju, jei nustatoma, kad šis dokumentas išduotas be pagrindo, jis gali būti atšauktas (BGB 2361 str.).

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau tekste – LR CK) 1.62 straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė. LR CPK 786 straipsnyje nustatyta, kad išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu.

Pagal LR CK 5.50 straipsnio 1 dalį, įpėdinis, siekdamas įgyti palikimą, turi jį priimti. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. To paties straipsnio 3 dalyje nustatytas 3 mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos terminas palikimui priimti.

LR CK 5.4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (LR CK 2.12 str.).

Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šio įstatymo nustatytais atvejais ir notarinių veiksmų atlikimui nustatyta tvarka atskirus notarinius veiksmus gali atlikti Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai. Pavyzdinis Lietuvos Respublikos konsulinių pareigūnų atliekamų notarinių veiksmų sąrašas yra nurodytas šio įstatymo 27 straipsnyje. 

Daroma išvada, kad VFR teismas, paveldėjimo teisės liudijimu išsprendęs Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto paveldėjimo klausimą ir nustatęs kiekvienam iš paveldėtojų tenkančią paveldimo turto dalį, pažeidė CPK 786 straipsnyje nustatytą imperatyvią Lietuvos Respublikos išimtinės jurisdikcijos taisyklę. Todėl šis dokumentas dalimi, kuria išspręstas klausimas dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą, Lietuvos Respublikoje negali sukelti pareiškėjo siekiamų teisinių pasekmių ir negali būti teisių į minėtą turtą registravimo nekilnojamojo turto registre pagrindas.

Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto paveldėjimas vyksta pagal Lietuvos Respublikos teisę. Todėl įpėdinis, atsiradus palikimui, skirtingai nei pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, automatiškai neįgyja į jį nuosavybės teisės. Pagal Lietuvos Respublikos teisę įpėdinis atsiradus palikimui įgyja tik teisę palikimą priimti ar jo nepriimti. Tam, kad įvyktų turto savininko pasikeitimas, t. y. kad nuosavybės teisę į palikimą įgytų palikėjo įpėdiniai, palikimas turi būti priimtas. Vienas iš palikimo priėmimo būdų – kreipimasis į palikimo atsiradimo vietos notarą. Kadangi, pareiškėjo teigimu, palikėjo P. J. Ž. deklaruota gyvenamoji vieta buvo Vokietijos Federacinėje Respublikoje, palikimo atsiradimo vieta taip pat laikytina ši užsienio valstybė. Dėl šios priežasties A. Ž. ir S. P., norėdami tinkamai išreikšti valią dėl palikimo priėmimo, turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos konsulinę įstaigą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kuri pagal savo kompetenciją gali atlikti notarinius veiksmus.

Atkreiptinas dėmesys, kad veiksmai, kurie turi būti atliekami po to, kai paveldėtojas Lietuvos Respublikos konsulinėje įstaigoje išreiškia valią priimti Lietuvos Respublikoje esantį palikimą, nėra reglamentuoti Lietuvos Respublikos notariato įstatyme, Lietuvos Respublikos konsuliniame statute ir poįstatyminiuose teisės aktuose. Todėl susiklosčius tarpvalstybinei paveldėjimo situacijai, atsižvelgiant į analogiškų teisinių santykių reglamentavimą nesant tarpvalstybinės paveldėjimo situacijos, Lietuvos Respublikos paveldėjimo teisės tradiciją, protingumo bei ekonomiškumo principus, darytina išvada, kad testamentiniai paveldėtojai, o taip pat ir kiti paveldėjimu suinteresuoti asmenys, siekdami sukelti jų pageidaujamas teisines pasekmes Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto atžvilgiu, be Lietuvos Respublikos konsulinės įstaigos taip pat gali kreiptis tiesiogiai į Lietuvos Respublikos notarą, kuris nustatytinas mutatis mutandis taikant LR CK 5.4 straipsnį.

Nagrinėjamu atveju, kadangi S. P. ir A. Ž. dėl palikimo priėmimo kreipėsi į instituciją, neturinčią jurisdikcijos Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto atžvilgiu, konstatuotina, kad A. Ž. ir S. P. laiku, tačiau netinkamu būdu išreiškė valią dėl palikimo priėmimo (LR CK 5.50 str. 2 ir 3 dalys). Esant tokiai teisinei situacijai paveldėtojai, siekdami priimti palikimą pagal Lietuvos Respublikoje galiojančią tvarką, turi įstatyme numatytus veiksmus atlikti tinkamoje institucijoje – Lietuvos Respublikos konsulinėje įstaigoje užsienio valstybėje arba pas notarą Lietuvos Respublikoje. VFR teisės liudijimas šiuo atveju įrodo šių asmenų siekį priimti palikimą ir valios išreiškimo laiką.

Nepaisant to, kas pasakyta dėl VFR teismo paveldėjimo teisės liudijimo dalies dėl Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto, kitos VFR teismo paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo Lietuvos Respublikoje klausimas gali būti sprendžiamas (CPK 812 str. 2 d.).

Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje.

LR CPK 810 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsisakoma pripažinti užsienio valstybių teismų sprendimus, jeigu: 1) sprendimas nėra įsiteisėjęs pagal tos valstybės, kurioje jis yra priimtas, įstatymus; 2) pagal Lietuvos Respublikos teisę ar tarptautinės sutarties nuostatas byla priskirtina išimtinai Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai; 3) šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, nebuvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos iškėlimą bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės, o tais atvejais, kai ji buvo neveiksni, – tinkamo atstovavimo galimybės; 4) užsienio teismo sprendimas, kurio pripažinimo yra prašoma, nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, priimtu byloje tarp tų pačių šalių; 5) sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai; 6) užsienio valstybės teismas priimdamas sprendimą išsprendė klausimus dėl Lietuvos Respublikos piliečio veiksnumo ar teisnumo, atstovavimo pagal įstatymą, šeiminių turtinių ar paveldėjimo teisinių santykių ir tai prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinei privatinei teisei, išskyrus atvejus, kai Lietuvos teismai byloje būtų priėmę tokį patį sprendimą.

Kaip jau minėta, VFR teismo paveldėjimo teisės liudijimu negalėjo būti sprendžiama dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą (LR CPK 786 str.). Aplinkybė, jog VFR teismas šį klausimą sprendė, yra pagrindas nepripažinti Lietuvos Respublikoje VFR teismo paveldėjimo teisės liudijimo dalies dėl Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto paveldėjimo LR CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Teismui nenustačius LR CPK 810 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, VFR teismo paveldėjimo teisės liudijimo dalis dėl kilnojamojo turto, esančio Vokietijos Federacinėje Respublikoje, yra pripažįstama Lietuvos Respublikoje (LR CPK 812 str. 2 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 809 straipsnio 1 dalimi, 810 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 812 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a:

pareiškėjo A. Ž. (a.k. (duomenys neskelbtini) prašymą tenkinti iš dalies.

Pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Homburgo miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 8 VI 332/13 dalį, kuria nustatyta, kad palikėjo P. J. Ž. (a.k. (duomenys neskelbtini) Vokietijos Federacinėje Respublikoje esantį kilnojamąjį turtą lygiomis dalimis paveldi J. P. ir A. Ž..

Atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Homburgo miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 8 VI 332/13 dalį, kuria nustatyta, kad palikėjo P. J. Ž. Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą lygiomis dalimis paveldi J. P. ir A. Ž..

Ši nutartis per 3 mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teisėjas                                                         Egidijus Žironas