Administracinė byla Nr. A602-524/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01428-2012-3
Procesinio sprendimo
kategorija 9.3.3.3
(S)

LIETUVOS
VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos
pirmininkas), Veslavos Ruskan
(pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
sekretoriaujant
Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant
pareiškėjo atstovams T. U., L. M.,
atsakovo
atstovei R. K.,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios
akcinės bendrovės „Vailida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje
pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vailida“ skundą atsakovui Valstybinei
mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo
– Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų
panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Tauragės
apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Tauragės AVMI),
vykdydama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų
ministerijos (toliau – VMI, atsakovas, Inspekcija) 2010 m. kovo 23 d. sprendimą
Nr. 69-74, atliko pakartotinį uždarosios akcinės bendrovės „Vailida“ (toliau –
ir pareiškėjas, UAB „Vailida“, Bendrovė) 2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. kovo 31
d. laikotarpio pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo,
deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą ir 2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo akte
Nr. 2-3-25 Bendrovei papildomai apskaičiavo 98 684 Lt PVM ir 14 537 Lt PVM
delspinigių.
Tauragės
AVMI, išnagrinėjusi patikrinimo aktą bei Bendrovės pateiktas rašytines
pastabas, 2011 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. TVO/3-5 patvirtino Bendrovei
papildomai apskaičiuotus 98 684 Lt PVM, 14 537 Lt PVM delspinigius bei skyrė 14
803 Lt (15 proc.) PVM baudą. Šis sprendimas patvirtintas VMI 2011 m. gegužės 5
d. sprendimu Nr. 69-103 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2011 m. rugpjūčio 1 d.
sprendimu Nr. S-178(7-125/2011).
Bendrovė
apskundė Komisijos 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Vilniaus apygardos
administraciniam teismui, kuris 2011 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą
panaikinti Komisijos 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. S-178(7-125/2011), VMI
2011 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 69-103 ir perduoti UAB „Vailida“ skundą
nagrinėti iš naujo VMI, kadangi Komisijos ir VMI sprendimai buvo priimti
remiantis ne lietuvių kalba surašytais dokumentais, kurie nebuvo išversti į
lietuvių kalbą.
VMI,
vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d.
sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo UAB „Vailida“ 2011 m. kovo 25 d. skundą ir
2012 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 69-17 patvirtino Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2
d. sprendimą Nr. TVO/3-5. VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendime Nr. 69-17 nustatė:
1.
Automobilio BMW 730 tiekimas SIA „Hamada“ buvo įformintas pagal pareiškėjo 2007
m. rugpjūčio 20 d. pažymą-sąskaitą VM Nr. 1339 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr.
0902 už 78700 Lt. Už automobilį atsiskaityta grynaisiais pinigais pagal 2007 m.
rugpjūčio 20 d. kasos pajamų orderį Nr. 507, bendra suma – 285 800 Lt. Šie
dokumentai buvo surašyti Tauragėje, tačiau nebuvo nurodyta, kas Latvijos įmonės
vardu priėmė automobilį ir pasirašė dokumentus. Remiantis Latvijos mokesčių
administratoriaus pateikta informacija, SIA „Hamada“ šios transporto priemonės
įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus
automobilių registracijos duomenis šis automobilis tą pačią dieną Latvijoje
buvo įregistruotas fizinio asmens R. A. vardu, pažymėjime
nurodyta automobilio pirkimo vieta – Lietuva (2007 m. rugsėjo 19 d. minėtas
automobilis buvo išregistruotas). Remiantis VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis,
2007 m. rugsėjo 24 d. ši transporto priemonė buvo įregistruota Lietuvoje
fizinio asmens A. L. vardu. Pastarasis mokesčių
administratoriui paaiškino, jog 2007 m., tikslios datos neatsimena, šį
automobilį nusipirko Kaune, automobilių turguje, tačiau neatsimena, iš kokio
asmens, o pirkimo dokumentų neišsaugojo. Pareiškėjo pateikti įrodymai nebuvo
pakankami patvirtinti, jog Latvijos įmonė SIA „Hamada“ įgijo teisę disponuoti
šiuo automobiliu kaip savo ir fiziškai išgabeno jį iš Lietuvos. Bendrovės
direktorius V. M. 2009 m. gegužės 5 d. paaiškinime
negalėjo konkrečiai nurodyti, kas pasiėmė pareiškėjo vardu automobilį.
Pareiškėjas nepasidomėjo, kas atsiėmė SIA „Hamada“ parduotą automobilį,
nesurinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad automobilis buvo išgabentas
iš LR teritorijos, todėl laikytina, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir
rūpestingas sudarydamas sandorį su kontrahentu, todėl žinojo ar galėjo žinoti,
kad SIA „Hamada“ neįgijo teisės disponuoti automobiliu kaip savo ir (ar)
fiziškai neišgabeno jo iš Lietuvos.
2.
Automobilio „Audi A6“ tiekimas SIA „Hamada“ įformintas pagal pareiškėjo 2007 m.
rugpjūčio 16 d. pažymą-sąskaitą VM Nr. 1330 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr.
0893 už 105 100 Lt. Už automobilį atsiskaityta grynaisiais pinigais pagal 2007
m. rugpjūčio 16 d. kasos pajamų orderį Nr. 504, bendra suma – 160 400 Lt. Šie
dokumentai buvo surašyti Tauragėje, tačiau nėra nurodyta, kas Latvijos įmonės
vardu priėmė automobilį ir pasirašė dokumentus. Remiantis Latvijos mokesčių
administratoriaus pateikta informacija, SIA „Hamada“ šios transporto priemonės
įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus
automobilių registracijos duomenis šis automobilis 2007 m. birželio 28 d.
Latvijoje buvo įregistruotas fizinio asmens R. A. vardu.
Pažymėjime nurodyta automobilio pirkimo vieta – Vokietija (2007 m. birželio 25
d. minėtas automobilis buvo išregistruotas). Pagal Latvijos mokesčių
administratoriaus pateiktą informaciją 2007 m. liepos 26 d. šis automobilis
pakartotinai buvo užregistruotas fizinio asmens R. A. vardu,
2007 m. lapkričio 29 d. automobilis buvo užregistruotas SIA „Global-Eiche-Ti“
vardu ir tą pačią dieną perregistruotas V. L. vardu
(savininkas – SIA „Hansa Lizings“). Pareiškėjas šį automobilį įsigijo 2007 m.
birželio 19 d. iš Prancūzijos. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos sienos
kirtimo duomenimis, nustatyta, kad automobiliu „Audi A6“, kurio Latvijos
Respublikos valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjo darbuotojas,
direktoriaus brolis R. M., 2007 m. rugsėjo 11 d. kirto Lietuvos
Respublikos sieną. R. M., kviečiamas atvykti pas mokesčių
administratorių pateikti paaiškinimą, neatvyko. Nors pareiškėjo direktorius
savo paaiškinime teigė, jog fizinio asmens R. A. nepažinojo
ir jokių sandorių su juo nevykdė, tačiau šio asmens vardu Latvijoje
užregistruotu automobiliu naudojosi pareiškėjo darbuotojas. Taigi, pareiškėjas
turėjo žinoti, jog faktiškai teisė disponuoti automobiliu nebuvo perduota SIA
„Hamada“, todėl 0 proc. PVM tarifo taikymas šiuo atveju buvo ne tik neteisėtas,
bet ir nesąžiningas.
3.
Automobilio BMW M5 tiekimas SIA „Hamada“ įformintas pagal pareiškėjo 2007 m.
spalio 10 d. pažymą-sąskaitą VM Nr. 1407 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr. 0978
už 138 800 Lt. Už automobilį atsiskaityta grynaisiais pinigais, įnešant į
pareiškėjo elektroninį kasos aparatą. Šie dokumentai yra surašyti Tauragėje,
tačiau nėra nurodyta, kas Latvijos įmonės vardu priėmė automobilį ir pasirašė
dokumentus. Remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija,
SIA „Hamada“ šios transporto priemonės įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos
mokesčių administratoriaus pateiktus automobilių registracijos duomenis šis
automobilis 2007 m. spalio 29 d. Latvijoje buvo įregistruotas fizinio asmens R. A. vardu. Pažymėjime nurodyta automobilio pirkimo vieta –
Lietuva (2008 m. balandžio 15 d. minėtas automobilis buvo išregistruotas).
Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nebuvo pakankami
patvirtinti, jog Latvijos įmonė SIA „Hamada“ įgijo teisę disponuoti šiuo
automobiliu kaip savo ir fiziškai išgabeno jį iš Lietuvos. Dokumentuose
neįvardinti asmenys, kurie SIA „Hamada“ vardu pasirašė pažymoje-sąskaitoje ir
PVM sąskaitoje faktūroje, pareiškėjo direktorius V. M. 2009
m. gegužės 5 d. paaiškinime negalėjo konkrečiai nurodyti, kas pasiėmė šios
įmonės vardu automobilį, mokesčių administratoriaus surinkta informacija
patvirtino, jog automobiliai nebuvo perduoti SIA „Hamada“. Be to, pareiškėjas
teigė, kad fizinio asmens R. A. nepažinojo ir jokių
sandorių su juo nevykdė. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog pareiškėjas,
2008 m. balandžio 15 d. vėl įsigydamas tą patį automobilį iš Latvijos, pirkimą
įformino iš SIA „Ekoimpeks“, tačiau remiantis Latvijos mokesčių
administratoriaus pateiktais duomenimis, šios įmonės vardu automobilis nebuvo
registruotas, o automobilio techniniame pase buvo nurodyta, jog automobilis
registruotas R. A. vardu. Be to, šio asmens vardu
įregistruotu kitu automobiliu „Audi A6“ naudojosi pareiškėjo direktoriaus
brolis. Taigi, pareiškėjas turėjo žinoti, jog faktiškai teisė disponuoti
automobiliu nebuvo perduota SIA „Hamada“, todėl 0 proc. PVM tarifo taikymas
šiuo atveju buvo ne tik neteisėtas, bet ir nesąžiningas.
4.
Automobilio BMW X5 tiekimas SIA „DI-1“ įformintas pagal pareiškėjo 2007 m.
balandžio 24 d. pažymą-sąskaitą VM Nr. 1131 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr.
0663 už 210 102,88 Lt. Šie dokumentai buvo surašyti Tauragėje, tačiau nebuvo
nurodyta, kas Latvijos įmonės vardu priėmė automobilį ir pasirašė
dokumentus. Remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija,
SIA „DI-1“ šios transporto priemonės įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos
mokesčių administratoriaus pateiktus automobilių registracijos duomenis šis
automobilis 2007 m. balandžio 27 d. Latvijoje buvo įregistruotas SIA „Hansą
Lizings“ vardu (savininkas SIA „Car Consept“), vėliau šis automobilis buvo
registruotas dar dviejų Latvijos įmonių vardu (SIA „Fost“ bei SIA „Mellene“),
kol 2008 m. sausio 14 d. buvo įregistruotas R. A. vardu ir
tą pačią dieną tas pats automobilis buvo registruotas A. M. vardu
(pareiškėjo direktoriaus V. M. tėvas, pas pareiškėją dirbo
nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2008 m. gegužės 6 d.). Latvijos mokesčių
administratorius taip pat nurodė, jog Latvijos įmonės oficialūs asmenys
kviečiami pas mokesčių administratorių neatvyko, įmonė jos registracijos adresu
nerasta, ji netrukus (2007 m. rugpjūčio 16 d.) buvo išregistruota iš PVM
mokėtojų, įmonės sąskaitos buvo areštuotos. Pareiškėjo pateikti įrodymai nebuvo
pakankami patvirtinti, jog Latvijos įmonė SIA „DI-1“ įgijo teisę disponuoti
šiuo automobiliu kaip savo ir fiziškai išgabeno jį iš Lietuvos. Be to,
remiantis Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo duomenimis, nustatyta,
kad automobiliu BMW X5, kurio Latvijos Respublikos valstybinis Nr. (duomenys
neskelbtini), pareiškėjo direktorius kartu su broliu R. M.,
2007 m. balandžio 27 d. kirto Lietuvos Respublikos sieną, taip pat 2007 m.
spalio 10 d. tuo pačiu automobiliu kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną,
tačiau jau kitu Latvijos Respublikos valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini).
Tuo metu automobilis BMW X5 buvo įregistruotas SIA „Hansą Lizings“ (savininkas –
SIA „Car Concept“), kitu atveju (2007 m. spalio 10 d.) - SIA „Mellene“ vardu.
Taigi, pareiškėjas turėjo žinoti, jog faktiškai teisė disponuoti automobiliu
nebuvo perduota SIA „DI-1“, todėl 0 proc. PVM tarifo taikymas šiuo atveju buvo
ne tik neteisėtas, bet ir nesąžiningas.
Inspekcija
konstatavo, kad Tauragės AVMI teisėtai ir pagrįstai papildomai apskaičiavo ir
nurodė sumokėti į biudžetą 98 684 Lt PVM.
Pareiškėjas
apskundė Inspekcijos 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17 Komisijai.
Komisija 2012 m. balandžio 27 d. priėmė sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012)
patvirtinti Inspekcijos 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17. Tokį
sprendimą Komisija priėmė nustačiusi, kad Inspekcija pagrįstai nepripažino
pareiškėjo teisės 4 lengvųjų automobilių tiekimams į Latviją taikyti 0 proc.
PVM tarifą, nes pareiškėjo pateikti įrodymai nėra pakankami tvirtinti, jog
faktiškai teisė disponuoti automobiliais buvo perduota Latvijos įmonėms SIA
„DI-1“ ir SIA „Hamada“, be to, pareiškėjas ginčo ūkinių operacijų atžvilgiu
elgėsi nesąžiningai. Todėl pareiškėjui pagrįstai papildomai apskaičiuotas
mokėtinas PVM bei su juo susijusios sumos. Pareiškėjas Komisijai papildomai
pateikė Latvijos Respublikos notaro patvirtintą R. K. (kuris
prisistato kaip buvęs SIA „Chamada“ ir SIA „DI-1“ įgaliotas asmuo)
patvirtinimą, kad šių įmonių vardu iš pareiškėjo pirko 4 ginčo automobilius,
jog visi automobiliai buvo pristatyti į Latvijos Respubliką. Tačiau Komisija
nustatė, kad Latvijos Respublikos notaras patvirtino tik dokumentą pateikusio
asmens tapatybę, bet ne jo turinį.
II.
Pareiškėjas UAB
„Vailida“ 2012 m. gegužės 24 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į Vilniaus
apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-7), prašydamas: 1)
panaikinti MGK 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012); 2)
panaikinti VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17; 3) panaikinti Tauragės
AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. TV0/3-5; 4) nutraukti patikrinimo
procedūras, kurios atliekamos UAB „Vailida“ atžvilgiu.
Pareiškėjas,
bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsisakė nuo skundo reikalavimo
nutraukti patikrinimo procedūras, kurios atliekamos UAB „Vailida“ atžvilgiu, ir
bylą šioje dalyje prašė nutraukti.
Teigė, kad
dėl mokesčių administratoriaus šališkumo mokestinis tyrimas atliktas atsainiai,
nesigilinant į pateiktus įrodymus, jų objektyviai nevertinant. Bendrovės manymu,
buvo vilkinama visa procedūra, nes mokestinis ginčas vyksta nuo 2008 metų. Nors
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ) nėra
nustatytas konkretus terminas, kuris apibrėžtų mokestinio ginčo trukmę, tačiau jis
negali trukti neterminuotai. Bendrovės manymu, mokesčių administratorius nuolat
trukdė Bendrovės veiklą, privertė patirti nuostolių ir pripažindamas didžiąją
dalį pardavimų bei ginčydamas keletą iš jų, piktnaudžiavo suteiktomis teisėmis
ir neapibrėžtu mokestinio ginčo terminu.
Bendrovės
vertinimu, mokestinės procedūros turėjo būti atliekamos nepažeidžiant mokesčių
mokėtojo teisių, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą,
tačiau to nagrinėjamu atveju neužtikrino mokesčių administratorius.
Komisija, nagrinėdama
Bendrovės skundą, neatsižvelgė ir nepasisakė dėl pažeidimų, todėl būtina
tinkamai įvertinti mokestinio ginčo trukmę. Pareiškėjas manė, jog dėl proceso
vilkinimo bei priimamų tendencingų sprendimų mokestinis patikrinimas turėjo
būti nutrauktas.
Tvirtino, kad
Komisijos sprendimas buvo nepagrįstas, nes priimtas formaliai įvertinus
faktines aplinkybes, neatsižvelgus į Bendrovės pateiktus įrodymus, visiškai
netyrus skundo, grindžiamas tik skundžiamo atsakovo sprendimo argumentais bei
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo
motyvais, neatsižvelgus į tai, jog buvo pateikti nauji įrodymai. Nors atsakovas
turėjo pareigą surinkti papildomus duomenis, tačiau to nepadarė.
Nurodė, kad Bendrovė
pateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog 0 proc. PVM tarifas
buvo pritaikytas pagrįstai ir teisėtai. Tačiau Komisija ir mokesčių
administratorius ignoravo Bendrovės pateiktus įrodymus, nenurodydami jokių
atsisakymo motyvų.
Nurodė, kad pakartotinio
patikrinimo metu mokesčių administratorius, atsižvelgęs į pateiktus ir turimus
Bendrovės dokumentus, vis dėlto pripažino, kad Bendrovė, parduodama transporto
priemones Latvijos įmonėms SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“, pagrįstai pritaikė 0
proc. PVM tarifą, kas buvo neigiama pirminio patikrinimo metu. Patikrinimo akte
buvo bandoma teigti, kad Bendrovė nepateikė papildomų neginčijamų įrodymų, jog
pagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą ir neįrodė, kad elgėsi sąžiningai. Teigė,
jog Bendrovė patikrinimų metu pateikė visus reikiamus dokumentus, t.y.
sutartis, įgaliojimus, įmonių registracijų kopijas, įmonių vadovų paso kopijas,
bankinių pavedimų nuorašus, patvirtinimus dėl mašinų išvykimo ir kt.
Pats mokesčių
administratorius PVM dėl tariamų nesąžiningų veiksmų apskaičiavo tik nuo 4
transporto priemonių, o dėl 35 transporto priemonių sutiko, kad Bendrovė turi
visus reikiamus dokumentus ir neapskaičiavo papildomai mokėtinų mokesčio sumų
bei pripažino, kad Bendrovė pagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Dėl šios
aplinkybės nei Komisija, nei mokesčių administratorius sprendimuose iš esmės nepasisakė.
Pareiškėjo teigimu, visi sandoriai atlikti vienodomis aplinkybėmis, surašyti
visi reikiami buhalterinės apskaitos dokumentai, surinkta pakankamai įrodymų,
kurie patvirtina faktą, kad sandoriai realiai įvyko, todėl nesutiko, jog 4
transporto priemonės buvo parduotos nesąžiningai.
Pažymėjo, jog
VMI 2009 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. 69-325 nurodė, kad pagal pateiktus
dokumentus transporto priemonės registruotos Latvijos Respublikoje, ir tai yra
pagrindas teigti, kad jos išgabentos į kitą valstybę narę. Tačiau vėliau
mokesčių administratorius, sau prieštaraudamas, teigė, kad transporto priemonės
neišgabentos.
Teigė, kad Bendrovė,
parduodama transporto priemones Latvijos įmonėms, ėmėsi visų priemonių, kurios
reglamentuotos Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau
– PVMĮ) nuostatomis bei surinko papildomų įrodymų, kurie nėra reglamentuoti
PVMĮ (pateikė sutartis, įgaliojimus, patvirtinimus, registracijos pažymėjimus,
Latvijos bendrovių vadovų asmens tapatybės dokumentų kopijas ir kt.). Todėl
mokesčių administratorius be jokio pagrindo teigė, kad Bendrovė nepateikė
įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad sandoriai įvyko būtent tarp
Bendrovės ir SIA „Hamada“ bei SIA „DI-1“.
Pažymėjo, jog
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl teisės
taikyti 0 proc. PVM tarifą pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį, ne kartą yra
nurodęs, kad sąskaitos faktūros, perdavimo-priėmimo aktai, mokėjimo dokumentai
ir kt. patvirtina faktą, jog prekės buvo perleistos kitų asmenų nuosavybėn
(pvz., nutartis administracinėje byloje Nr. A442-704/2010,
sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1047/2010). Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas sprendime Nr. A556-1047/2010 nurodė,
kad PVMĮ nėra nustatyta, kokius konkrečius dokumentus turi turėti PVM
mokėtojas, išgabenant prekes į kitą Europos šalį, svarbu, kad pagal tokius
dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą Europos Sąjungos valstybę
faktą.
Teigė, kad tai,
jog ant krovinio gavimo dokumentų nėra gavėjo atstovo vardo ir pavardės, o tik
parašas ir spaudas, nėra įrodymas, kad prekės nebuvo pateiktos. Be to, Latvijos
Respublikos įmonių vadovų ir kitų įgaliotų asmenų tapatybė buvo ne kartą
patvirtinta sandorių sudarymo metu, o mokestinio ginčo byloje yra šių asmenų tapatybę
patvirtinančių dokumentų kopijos. Mokesčių administratorius, atlikdamas
patikrinimą, nenustatė, jog pateikti Bendrovės įrodymai ar juose nurodyti
duomenys būtų suklastoti, arba kad mokėjimai buvo atlikti už kitas paslaugas.
Nenustatyta, kad Bendrovė būtų dalyvavusi kokioje nors nusikalstamoje veikoje
kartu su SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ ar būtų žinoma apie šios įmonės neteisėtus
veiksmus. Tai, kad SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“, gavusios prekes, jų nedeklaravo,
o vėliau buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų bei tai, kad negalima rasti šių
įmonių vadovų, nepaneigia prekių gavimo fakto.
Tvirtino, kad
Komisija ir mokesčių administratorius savaip interpretavo Bendrovės
direktoriaus 2009 m. gegužės 5 d. paaiškinimą, kadangi paaiškinimo pateikimo
metu nebuvo prašoma įvardinti tikslių duomenų apie transporto priemonės
pirkėją. Jeigu tokie klausimai būtų pateikti, Bendrovės vadovas atsakymus į
juos būtų pateikęs.
Pažymėjo, kad
Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr.
I-3706-426/2011, buvo apklaustas liudytojas A. M., kuris
savo paaiškinimu paneigė aplinkybes, nurodomas mokesčių administratoriaus
priimtuose sprendimuose dėl automobilio BMW X5 įsigijimo aplinkybių.
Komisijai
Bendrovė savo iniciatyva pateikė Latvijos Respublikos notaro patvirtintą R. K. 2012 m. vasario 22 d. patvirtinimą. Šio įrodymo buvo
bandoma atsisakyti, o jį priėmus, jis buvo ignoruojamas ir atmetamas dėl nesuvokiamų
priežasčių. Pareiškėjo teigimu, Komisijai pagal MAĮ nėra suteikta teisė
paneigti oficialiai patvirtintus dokumentus. Latvijos Respublikos notaras,
tvirtindamas tokį dokumentą, nustatė patvirtinimą teikiančio asmens tapatybę,
patikrino jo asmens duomenis ir patvirtino dokumentą.
Bendrovė daug
pastangų įdėjo, vykdama į Latviją ir ieškodama dokumentų, patvirtinančių, kas
įsigijo ginčo automobilius, taip pat tai, kad šie automobiliai buvo išgabenti
iš Lietuvos, tačiau šių dokumentų Komisija nevertino, jų netyrė. Pareiškėjo
teigimu, nei vieno patikrinimo metu nebuvo nurodyta, kokių dokumentų nepateikė
Bendrovė.
Atsakovas atsiliepimu
į pareiškėjo skundą (b. l. 34-36) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime
paaiškino, kad PVMĮ mokesčių mokėtojui suponuoja ne tik teisę pasinaudoti
apmokestinimo išimtimis, bet ir turėti įrodymus, pagrindžiančius aplinkybę, kad
mokėtojas teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą tikrai yra įgijęs. Nurodė, kad atsižvelgus
į reglamentavimą Lietuvoje bei suformuluotą Europos Bendrijų Teisingumo Teismo
poziciją, siekiant nustatyti ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui
taikyti 0 proc. PVM tarifą turi būti nustatytos trys būtinosios sąlygos: 1)
prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui
ir jas tiekė PVM mokėtojas; 2) pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip
savo; 3) prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės
teritorijos. Tais atvejais, kada šios sąlygos netenkinamos, turi būti
vertinamas tiekėjo sąžiningumas – jeigu nustatoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas
ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad prekės
būtų išgabentos iš šalies teritorijos ir įsitikino, jog nedalyvauja mokesčių
sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuotas.
Nurodė, jog pakartotinio
patikrinimo metu, nustačius, kad pareiškėjas nepagrįstai taikė 0 proc. PVM
tarifą, standartiniu PVM tarifu buvo apmokestinti keturių transporto priemonių
tiekimai.
Atsakovas dėl
mokestinio ginčo trukmės paaiškino, jog, remiantis MAĮ nuostatomis, tiek vietos
mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto
tvirtinimo, tiek centrinis mokesčių administratorius, nagrinėjantis mokestinį
ginčą tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus, turi teisę
pavesti atlikti pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą. MAĮ nuostatos
nereglamentuoja pakartotinių patikrinimų kiekio, kol nėra įsiteisėjęs
galutinis mokesčio administratoriaus sprendimas, suformuojantis mokestines
prievoles mokesčių mokėtojui. Mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį
patikrinimą, turi dėti pastangas, kad per objektyviai įmanomą trumpiausią laiką
būtų nustatyti galimi mokesčių mokėtojo pažeidimai bei suformuotos mokestinės
prievolės. Tik aktyvūs mokesčių administratoriaus veiksmai gali užtikrinti jam
priskirtų funkcijų atlikimą bei nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių.
Atsižvelgiant į tai, kad MAĮ neriboja galimų pakartotinių patikrinimų kiekio, o
pakartotinio patikrinimo metu buvo atliekami aktyvūs veiksmai, be to, mokesčių
mokėtojas neskundė teismui mokesčių administratoriaus neveikimo šių patikrinimų
atlikimo metu, ilga mokestinio patikrinimo trukmė, remiantis MAĮ, nėra laikoma
pagrindu naikinti skundžiamus sprendimus.
III.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 10 d. sprendimu (b. l. 62-70)
nusprendė priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo reikalavimo nutraukti
patikrinimo procedūras, kurios atliekamos UAB „Vailida“ atžvilgiu, ir bylą
šioje dalyje nutraukti. MGK 2012 m. balandžio 27 sprendimą Nr. S-55
(7-36/2012), VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17 bei Tauragės AVMI
2011 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. TV0/3-5 nusprendė palikti nepakeistus, o
likusią skundo dalį – atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas sprendė,
kad atsakovas bei Komisija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė
pakankamų įrodymų, jog prekės (šiuo atveju – keturi automobiliai) buvo
išgabentos iš šalies teritorijos (t. y. Lietuvos) kitos valstybės narės (t.y.
Latvijos) pareiškėjo nurodomiems PVM mokėtojams.
Rėmėsi Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-376/2009,
kurioje konstatuota, kad prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas
Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjas įgyja teisę
disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo
išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar
išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje. Pareiga nustatyti
tiekimo Bendrijos viduje atleidimo nuo mokesčio taikymo sąlygas, kurios, be
kita ko, turėtų užkirsti kelią mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar
piktnaudžiavimui, tenka valstybėms narėms. Pagal PVMĮ 56 straipsnio
1 dalį pareiga įrodyti 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą tenka šį
tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjui), kuris
privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais
atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje
narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės
išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.
Pripažino,
kad šioje byloje VMI bei Komisija, detaliai išanalizavusios bei įvertinusios
pareiškėjo pateiktus bei mokesčių administratoriaus papildomai surinktus
įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, kad šiuo atveju tiekėjas (UAB Vailida“)
privalėjo įrodyti, jog pirkėjai (SIA „DI-1“ ir SIA „Hamada“) įgijo teisę
disponuoti prekėmis (automobiliais) kaip savo, UAB Vailida“ privalėjo
protingomis priemonėmis nustatyti (t.y. įrodyti tam tikrais rašytiniais
įrodymais), kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę
ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje
narėje.
Taip pat
rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A442-704/2010,
kurioje pasakyta, jog prekių išgabenimo iš Lietuvos teritorijos faktas yra
visai kitas faktas nei prekių pardavimo faktas ir prekių pardavimas pats
savaime dar nepatvirtina, jog prekės yra ne tik parduotos, bet ir išgabentos iš
Lietuvos teritorijos, o Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (toliau – ir ETT)
mokesčių mokėtojo sąžiningumą tiesiogiai sieja su įrodymų, iš pirmo žvilgsnio
patvirtinančių mokesčių mokėtojo teisę būti atleistam nuo PVM už prekių tiekimą
Bendrijos viduje, pateikimu. Rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-415/2011, kurioje
konstatuota, kad atsižvelgiant į ETT suformuotą praktiką, tiekėjas gali būti
atleidžiamas nuo PVM mokėjimo už į kitą Europos Sąjungos valstybę narę
tiekiamas prekes, jei įrodoma, kad jis nedalyvavo sukčiavime mokesčių srityje
ir jeigu ėmėsi visų protingų priemonių, kurių galėjo imtis, jog įsitikintų, kad
jo atliekamas tiekimas Europos Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo tokiame sukčiavime,
t.y. nustačius, jog tiekėjas, sudarydamas ir vykdydamas tokio pobūdžio
sandorius, veikė sąžiningai.
Teismas konstatavo,
kad nagrinėjamoje byloje ištirti įrodymai pagrindžia, kad tiekėjo visiems
keturiems automobiliams išrašyti pirkimo dokumentai parodo, jog pareiškėjas
perleido kitų asmenų nuosavybėn ginčo prekes (automobilius) ir jas perdavė
Lietuvoje (Tauragėje), bet nei vienu atveju nėra nurodyta, kas Latvijos įmonių
SIA „DI-1“ ir SIA „Hamada“ vardu priėmė automobilius ir pasirašė dokumentus,
nei SIA „DI-1“, nei SIA „Hamada“ šių transporto priemonių įsigijimo
nedeklaravo, kas galėtų būti įrodymas, jog pareiškėjas nustatė, kad šios
prekės pirkėjo ar jo atstovo buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę
ir kad pirkėjai įgijo teisę automobiliais disponuoti kaip savo.
Teismo
nuomone, Komisija tinkamai įvertino papildomai pateiktą Latvijos Respublikos
notaro patvirtintą R. K. pareiškimą, nes Latvijos
Respublikos notaras patvirtino tik dokumentą pateikusio fizinio asmens
tapatybę, bet ne jo turinį. Nebuvo pateikta įrodymų, jog jis automobilių neva
išgabenimo iš Lietuvos metu SIA „Hamada“ ir (arba) SIA „DI-1“ buvo įgaliotas
juos iš tiekėjo priimti ir įteikti pirkėjams.
Teismo
vertinimu, kadangi pakartotinių patikrinimų skaičius nėra reglamentuojamas,
nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad skundžiami sprendimai turi būti panaikinti
vien dėl to, jog ilgai užsitęsė pakartotinių patikrinimų atlikimas. Šiuo atveju
nuostolių ar žalos, pareiškėjo teigimu susidariusių dėl nepagrįstai ilgų
mokestinių patikrinimų trukmės, klausimai gali būti atskiro teisminio
nagrinėjimo dalyku.
IV.
Pareiškėjas
UAB „Vailida“ padavė apeliacinį skundą (b. l. 74 – 81), kuriuo prašo panaikinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą ir
priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti 2012 m.
balandžio 27 d. MGK sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012), 2012 m. sausio 31 d. VMI
sprendimą Nr. 69-17 bei 2011 m. kovo 2 d. Tauragės AVMI sprendimą Nr. TVO/3-5.
Teigia, kad
mokestinio ginčo metu buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys aplinkybes, kaip
Bendrovėje realiai įvyko transporto priemonių pardavimai ir patvirtinantys
faktą, jog ginčo automobiliai buvo išgabenti į Latviją pirkėjams.
Nurodo, kad pardavus
automobilį BMW 730 Latvijos įmonei SIA „Hamada“ pareiškėjas nežinojo kokiomis
aplinkybėmis ir kam toliau buvo pardavinėjamas šis automobilis, nes po įvykusio
sandorio šia transporto priemone pareiškėjas nedisponavo. Mokestinio
patikrinimo metu automobilio savininkas A. L. pateiktame
paaiškinime patvirtino, kad jis automobilį įsigijo ne iš pareiškėjo.
Patikrinimo metu VĮ „Regitra“ tik patvirtino faktą, kad automobilis buvo
registruotas Latvijos Respublikoje.
Nurodo, kad
priimtuose sprendimuose 2007 m. rugsėjo 11 d. įvykęs sienos kirtimas su automobiliu
„Audi A6“ buvo nepagrįstai traktuotas kaip nesąžiningumo įrodymas. Paaiškina,
jog 2007 m. rugpjūčio 16 d. pardavus „Audi A6“ Latvijos įmonei SIA „Hamada“ ir
susidarius situacijai, kad Bendrovė neturėjo reikiamos transporto priemonės
kelionei į Prancūziją, pareiškėjas kreipėsi į buvusius verslo partnerius SIA
„Hamada“ su prašymu padėti ir jam buvo pasiūlyta pasinaudoti automobiliu „Audi
A6“.
Paaiškino,
kad pardavusi automobilį BMW M5 Latvijos įmonei SIA „Hamada“, Bendrovė sulaukė
užsakymo iš UAB „Baltijos realizacijos centras“, jog reikalingas identiškas
automobilis. SIA „Hamada“ jau buvo pardavusi šį automobilį fiziniam asmeniui
Latvijoje, todėl pareiškėjas automobilį įsigijo iš jo. Nurodo, kad kitą dieną
pareiškėjas pardavė automobilį UAB „Baltijos realizacijos centras“.
Teigia, kad
vien aplinkybė, jog automobilis BMW X5 buvo registruotas kitų Latvijos įmonių
vardu įrodo faktą, kad parduotas automobilis buvo išgabentas į Latvijos
Respubliką. Mano, kad mokestinio ginčo metu nebuvo nustatyta pažeidimų, kuriuos
pareiškėjas padarė parduodamas automobilį pirkėjams SIA „DI-1“.
Teigia, kad
pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į mokestinio ginčo ir bylos
nagrinėjimo metu pareiškėjo pateiktus įrodymus ir nepateikė jokių atsisakymo
vertinti šiuos įrodymus motyvų.
Pažymi, kad
mokesčių administratorius PVM dėl tariamų nesąžiningų veiksmų apskaičiavo tik
nuo 4 transporto priemonių, o dėl 35 transporto priemonių sutiko, kad Bendrovė
turi visus reikiamus dokumentus ir neapskaičiavo papildomai mokėtinų mokesčio
sumų bei pripažino, kad Bendrovė pagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Nurodo,
kad teismas, teigdamas, jog sandoriai skiriasi, neįvardijo aplinkybių, kurių
pagrindu daro tokią išvadą.
Mano, kad
mokesčių administratorius neturi įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti,
jog transporto priemonės nebuvo išgabentos ir savo teiginius grindžia tik
prielaidomis. Pažymi, jog teismo posėdžio metu VMI atstovė, paklausta, kokių
tiksliai dokumentų pareiškėjas nėra pateikęs mokestinio patikrinimo metu,
nesugebėjo įvardinti dokumentų pavadinimų ir tik nurodė, kad PVMĮ tiksliai
nenustato, ką privalu teikti.
Nurodo, kad
pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė dokumentus, įrodančius prekių
išgabenimo iš Lietuvos Respublikos faktą bei dokumentus, patvirtinančius, kad
SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ įgijo teisę disponuoti ginčo prekėmis kaip savo. Mano,
kad parduotų mašinų registravimas Latvijos Respublikoje yra papildomas
pagrindas teigti, jog parduotos mašinos realiai buvo išgabentos į kitą valstybę
narę. Tvirtina, kad parduodamas transporto priemones Latvijos įmonėms
pareiškėjas ėmėsi visų priemonių, įgyvendino visus reikalavimus pagal PVMĮ nuostatas
bei būdamas atsargus ir rūpestingas surinko papildomų įrodymų.
Pažymi, kad
sandorių sudarymo metu Latvijos Respublikos ūkio subjektai buvo PVM mokėtojai
bei atitiko jiems keliamus reikalavimus, kokie galioja ir Lietuvos
Respublikoje.
Teigia, kad
buvo klaidingai interpretuotas Bendrovės direktoriaus 2009 m. gegužės 5 d.
paaiškinimas, kuriame užfiksuoti atsakymai pagal pateiktus klausimus. Pabrėžia,
jog Bendrovės direktoriaus nebuvo prašoma įvardinti tikslių duomenų apie
transporto priemonės pirkėją, o jei to būtų buvę prašoma, jis atsakymus būtų
pateikęs.
Mano, kad
teismas turėjo išsamiau nagrinėti ir vertinti teismo posėdžio metu apklausto
liudytojo A. M. paaiškinimą.
Teigia, kad
teismas klaidingai interpretavo pateiktą Latvijos Respublikos notaro
patvirtintą R. K. patvirtinimą. Mano, kad šis
patvirtinimas privalo būti vertinamas kaip įrodymas, kuris akivaizdžiai
patvirtina faktą, jog sandoriai tarp Bendrovės ir SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“
įvyko, transporto priemonės buvo parduotos ir išgabentos iš Lietuvos
Respublikos.
Atsakovas
atsiliepime (b. l. 96-98) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį
skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina,
kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog Latvijos įmonė SIA „Hamada“
įgijo teisę disponuoti automobiliu BMW 730 kaip savo ir fiziškai išgabeno šį
automobilį iš Lietuvos. Teigia, kad nors automobilio pardavimas ir įformintas SIA
„Hamada“ vardu, tačiau iš pateiktų dokumentų neaišku, kas šios įmonės vardu
juos pasirašė, dokumentai buvo įforminti Tauragėje, SIA „Hamada“ šio
automobilio įsigijimo iš pareiškėjo nedeklaravo, o Latvijos mokesčių
administratorius pateikė informaciją, kad šis automobilis Latvijoje buvo
įregistruotas fizinio asmens vardu, kuris automobilį įsigijo Lietuvoje,
Tauragėje.
Nurodo
pakartotinio patikrinimo metu nustatytas ir 2012 m. sausio 31 d. sprendime Nr.
69-17 išvardintas aplinkybes, kurių pagrindu buvo pripažinta, jog pareiškėjas
nepagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą, ir keturių transporto priemonių tiekimai
buvo apmokestinti standartiniu PVM tarifu.
Pabrėžia, kad
pareiškėjo motyvas, jog jis pasinaudojo verslo partneriams SIA „Hamada“
priklausiusiu automobiliu „Audi A6“ kelionei į Prancūziją, atsirado tik
apeliaciniame skunde. Šis argumentas nebuvo pateiktas pirminio, pakartotinio
mokestinio patikrinimo metu, mokestinį ginčą nagrinėjant VMI, MGK ar Vilniaus
apygardos administraciniam teismui.
Kritiškai
vertina pareiškėjo motyvą, jog pardavus automobilį BMW M5 pareiškėjas sulaukė
užsakymo iš UAB „Baltijos realizacijos centras“, kad reikalingas identiškas
automobilis kaip jau parduotas SIA „Hamada“, todėl pareiškėjas šį automobilį
vėl įsigijo. Atsakovas pabrėžia, jog toks motyvas atsirado tik apeliaciniame
skunde ir yra laikytinas pareiškėjo gynybine pozicija.
Teigia, kad
priešingai nei traktuoja atsakovas, aplinkybės, kurios susijusios su
automobiliais „Audi A6“ ir BMW M5, ne kartą buvo nurodytos vykstančiame mokestiniame
ginče ir jos nėra naujos. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės buvo
nurodytos pačiuose pirminiuose dokumentuose, t. y. raštinėse pastabose.
Pažymi, kad
nagrinėjant skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme posėdžio metu
pareiškėjo atstovai nurodė, jog turi žodinės informacijos, kad Latvijos
Respublikoje yra galimai nuteisti asmenys, kurių bylos gali turėti įtakos
mokestinio patikrinimo metu priskaičiuotų sumų dydžiams. Posėdžio metu
pareiškėjas neturėjo šių rašytinių įrodymų, tačiau mokestinio ginčo eigoje gavo
papildomus įrodymus, kuriuos pridėjo papildomuose paaiškinimuose. Pridėtuose
papildomuose įrodymuose nurodyta, jog R. A. vykdė
neregistruotą ekonominę veiklą „transporto priemonių mažmeninė prekyba“ ir už
automobilius BMW X5 bei „Audi A6“ jam apskaičiuotas mokėtinas PVM, kuris
papildomai apskaičiuojamas ir pareiškėjui patikrinimo metu. Mano, kad mokesčių
administratorius neteisėtai apskaičiavo PVM už automobilius BMW X5 bei „Audi A6“,
nes PVM apskaičiuotas antrą kartą už tuos pačius automobilius. Pabrėžia, kad
pridedamų rašytinių įrodymų dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas negalėjo
pateikti ankstesniuose mokestinio ginčo etapuose, nes jų neturėjo ir gavo tik
pateikęs apeliacinį skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai mokesčių
administratorius nepripažino pareiškėjo teisės 4 lengvųjų automobilių tiekimams
į Latviją taikyti 0 proc. PVM tarifą.
Faktinės
bylos aplinkybės rodo, jog Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimu Nr.
TVO/3-5 patvirtino Tauragės AVMI 2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo aktą Nr.
2-3-25, kuriuo pareiškėjui UAB „Vailida“ papildomai apskaičiuota 98 684 Lt PVM,
14 537 Lt PVM delspinigių bei skirta 15 proc. dydžio, t. y. 14 803 Lt PVM
bauda. VMI 2011 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 69-103 minėtą sprendimą
patvirtino. MGK 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. S-178 (7-125/2011)
mokesčių administratoriaus sprendimą Nr. 69-103 paliko nepakeistą. Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu minėtuosius
MGK, Tauragės AVMI ir VMI sprendimus panaikino ir perdavė VMI pareiškėjo skundą
dėl Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. TVO/3-5 panaikinimo nagrinėti
iš naujo.
VMI, atsižvelgdama
į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą,
išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir 2012 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 69-17
Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. TVO/3-5 patvirtino. Pareiškėjas,
nesutikdamas su VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 69-17, kreipėsi į MGK,
be kita ko, prašydamas minėtą ir Tauragės AVMI sprendimą Nr. TVO/3-5
panaikinti. MGK 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. S-55 (7-36/2012)
patvirtino VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17.
Pareiškėjas
kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1)
panaikinti MGK 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012); 2)
panaikinti VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17; 3) panaikinti Tauragės
AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. TV0/3-5; 4) nutraukti patikrinimo
procedūras, kurios atliekamos UAB „Vailida“ atžvilgiu.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. spalio 10 d.
sprendimu nusprendė priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo reikalavimo
nutraukti patikrinimo procedūras, kurios atliekamos UAB „Vailida“ atžvilgiu, ir
bylą šioje dalyje nutraukė. Tuo tarpu MGK 2012 m. balandžio 27 sprendimą Nr.
S-55 (7-36/2012), VMI 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-17 bei Tauragės AVMI
2011 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. TV0/3-5 teismas nusprendė palikti nepakeistus,
o likusią skundo dalį – atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas
apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo
2012 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti
ir panaikinti 2012 m. balandžio 27 d. MGK sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012), 2012
m. sausio 31 d. VMI sprendimą Nr. 69-17 bei 2011 m. kovo 2 d. Tauragės AVMI
sprendimą Nr. TVO/3-5.
Administracinių bylų teisenos
įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
136 straipsnyje nustatyta, kad teismas,
apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Įstatymas reikalauja,
kad teismo sprendimas būtų teisėtas
ir pagrįstas (ABTĮ
86 straipsnio 1 dalis). Teismo
sprendimas laikytinas teisėtu, jei jis
priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės
normas. ABTĮ
142
straipsnio 2 dalyje nurodyta kokie procesinės teisės normų pažeidimo atvejai
besąlygiškai yra pripažįstami sprendimo
negaliojimo pagrindais. Kiti procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo
jų pritaikymo atvejai yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai
išspręsta byla (ABTĮ
142
straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimas
laikytinas pagrįstu, jeigu išsiaiškintos ir nustatytos visos nagrinėjamai bylai
reikšmingos aplinkybės, o pateikta teismo išvada atitinka įstatymo
nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai svarbias
aplinkybes.
Nagrinėdamas
bylą, pirmosios instancijos teismas taip pat turi vadovautis administracinių
bylų proceso betarpiškumo principu, kuris reiškia, kad nagrinėjant bylą
tiesiogiai tiriami įrodymai, klausomasi proceso šalių paaiškinimų, liudytojų
parodymų ir kt. (ABTĮ 79 str. 1 d.). Šis principas taip pat reiškia, kad
priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje
įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra
nustatytos ir kurios nenustatytos (ABTĮ 86 str. 2 d.). Maža to, ABTĮ 81
straipsnis įpareigoja administracinę bylą nagrinėjantį teismą aktyviai
dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir
visapusiškai, objektyviai jas ištirti, o ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato,
kad priimant sprendimą teismas privalo įvertinti ištirtus teismo posėdyje
įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra
nustatytos ir kurios nenustatytos. Pažymėtina, jog tik laikantis šių įstatymo
reikalavimų priimtas teismo sprendimas gali būti vertinamas teisėtu ir
pagrįstu. Todėl teismas, priimdamas sprendimą turi remtis tik tais įrodymais,
kurie teismo posėdyje buvo paskelbti, teismas privalo asmeniškai, tiesiogiai
ištirti įrodymus, ir savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie
buvo ištirti teismo posėdyje (ABTĮ 79 str. 1 d., 86 str. 2 d.) (2011 m.
birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3017/2011).
Nagrinėjamu
atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog
pirmosios instancijos teismas minėtuosius proceso principus, inter alia
– proceso betarpiškumo principą, suponuojantį tiesioginį įrodymų tyrimą, pažeidė,
dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o tai yra pagrindas panaikinti
pirmosios instancijos teismo sprendimą
(ABTĮ
142
straipsnio 1 dalis).
Kaip minėta
anksčiau, byloje kilo mokestinis ginčas, t. y. ginčas dėl tarp mokesčio
mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl naujai apskaičiuotų ir nurodytų
sumokėti mokesčių (ABTĮ 2 str. 18 p.; MAĮ 2 str. 21 p.). Pagal MAĮ 128
straipsnio 1 dalį, mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo
aktu, o MAĮ 132 straipsnis įtvirtina, jog tais atvejais, kai mokestinio
patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių
įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami būtent sprendimu dėl
patikrinimo akto tvirtinimo.
Kaip bebūtų,
patikrinus bylos duomenis, matyti, jog byloje nėra nei Tauragės AVMI 2010 m.
gruodžio 6 d. patikrinimo akto Nr. 2-3-25, nei Tauragės AVMI 2011 m. kovo 2 d.
sprendimo Nr. TVO/3-5 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, nors būtent pastaruoju
aktu ir buvo patvirtintas pareiškėjui papildomai apskaičiuotas PVM ir su juo
susijusios sumos, dėl ko kilo ginčas, o pareiškėjas minėtąjį aktą, be kita ko,
prašė panaikinti tiesiogiai kreipęsis teisminės gynybos. Akcentuotina, jog nors
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi (b.
l. 30) ir pavedė iš MGK išreikalauti visą su 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo
priėmimu susijusią medžiagą, minėti sprendimai faktiškai išreikalauti nebuvo. Tačiau,
nepaisydamas minėto dokumento trūkumo byloje, pirmosios instancijos teismas vis
tiek išnagrinėjo jo teisėtumą ir paliko minėtą sprendimą nepakeistą. Toks
administracinio akto teisėtumo ištyrimas nagrinėjamu atveju negali būti
laikomas betarpišku ir visapusišku, išpildančiu ABTĮ įtvirtintus teisminės
kontrolės imperatyvus.
Pažymėtina ir tai, jog nors prie administracinės bylos ir yra prijungta
MGK byla, kurioje yra pareiškėjo teismui apskųstasis MGK 2012 m. balandžio 27
d. sprendimas Nr. S-55 bei kiti dokumentai, iš kurių galima atsekti mokestinio
ginčo eigą bei esmę, tai minėtųjų išvadų apie pirmosios instancijos teismo
atlikto bylos nagrinėjimo ydingumą nepaneigia. Teisėjų kolegija, nepaneigdama
MGK, kaip kvaziteisminės institucijos reikšmės ir svarbos, pastebi, jog administracinis
teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų
teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę, todėl teisminio
nagrinėjimo dalyką, visų pirma, sudaro viešojo administravimo subjekto
sprendimai, kuriais asmenims nustatomos teisės ir pareigos (ABTĮ 3 str.) (LVAT 2013 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų
kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, LVAT
2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-462/2013).
Todėl konkrečiu atveju nepakako MGK nustatytomis aplinkybėmis bei kita byloje
esančių dokumentų visuma vadovautis a priori (lot. – iš anksto,
nepažinus faktų) ir remiantis jais, inter alia, konstatuoti Tauragės
AVMI 2011 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. TVO/3-5 teisėtumą. Be to, kaip matyti iš
faktinių bylos aplinkybių, mokestinis ginčas kartą jau buvo spręstas ir pirmasis
jo nagrinėjimo etapas baigėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m.
lapkričio 18 d. sprendimu, kuriuo VMI buvo pavesta pakartotinai išnagrinėti
ginčą, todėl tikėtina, jog MGK, nagrinėdama pareiškėjo skundą, savo
dispozicijoje turėjo ginčijamą vietos mokesčių administratoriaus sprendimą,
tačiau pirminės MGK bylos prie konkrečios administracinės bylos prijungta taip
pat nėra.
Taigi,
remiantis ABTĮ
81
straipsniu teismas privalėjo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant
visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai jas ištirti,
tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas to nepadarė,
administracinę bylą išnagrinėdamas turėdamas ne visus jos išnagrinėjimui
būtinus duomenis. Teismo sprendimas,
priimtas neištyrus įrodymų negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu, todėl
naikintinas ir bylą perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo
(ABTĮ
142
straipsnio 1 dalis).
Remdamasi
išdėstytais argumentais kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl pareiškėjo
apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1
dalies 1 punktas). Nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl pirmiau paminėtų priežasčių, kolegija kitų
apeliacinio skundo argumentų iš esmės nevertina.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų
kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo uždarosios
akcinės bendrovės „Vailida“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir
perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas
Gadliauskas
Veslava
Ruskan
Arūnas Sutkevičius