Civilinė byla Nr. 3K-3-597/2006 (S)

            Procesinio sprendimo kategorijos:

            32.5.2, 33, 25.3, 37

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei L. K. dėl įkeitimo teisės atkūrimo. Tretieji asmenys – AB bankas „Hansabankas“, A. K.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Ieškovas A. V. kreipėsi į teismą, prašydamas jo reikalavimo įvykdymui užtikrinti atkurti buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimą. Ieškovas nurodė, kad 1997 m. vasario 7 d. AB Lietuvos taupomasis bankas (dabar – AB bankas „Hansabankas“) ir V. L. sudarė kreditinio reikalavimo perleidimo sutartį. Šia sutartimi bankas V. L. perleido reikalavimo teisę grąžinti skolą pagal banko ir atsakovės L. K. 1997 m. vasario 6 d. paskolos sutartį ir įkeitimo teisę – pagal 1995 m. gegužės 15 d. turto įkeitimo sutartį bei 1997 m. vasario 6 d. susitarimą. Ieškovas 2000 m. vasario 3 d. kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė šias teises iš V. L. AB Lietuvos taupomasis bankas 1997 m. rugpjūčio 13 d. raštu Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro (toliau – ŽKNTKR) VĮ Vilniaus filialui nepagrįstai pranešė, kad skolininkė paskolą grąžino ir prašė panaikinti draudimą įkeistam turtui, o šis panaikino duomenis apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimą. Atsakovė iki šiol neįvykdė prievolės atsiskaityti su ieškovu, o panaikinus buto įkeitimą ieškovas neturi galimybės skolos išieškoti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažymėjo, kad ieškovas neįrodė kreditorinio reikalavimo perleidimo sutarties registravimo Hipotekos skyriuje ar ŽKNTKR VĮ Vilniaus filiale fakto, įkeitimo teisės, atsiradusios pagal 1995 m. gegužės 15 d. turto įkeitimo sutartį, perdavimo jam, kreipimosi į antstolių kontorą dėl skolos išieškojimo, nepateikė duomenų apie atsakovės skolos dydį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 46/100 dalys buto (duomenys neskelbtini), priklauso A. K.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 27 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad ieškovas ieškinyje nurodė tik vieną reikalavimą – atkurti buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimą jo reikalavimui užtikrinti ir tik atsakovei L. K. Buto įkeitimas išregistruotas ne atsakovės, o buvusio kreditoriaus – banko prašymu. Ieškovas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis jam turėtų būti atkurta įkeitimo teisė. V. L. perleido kreditorinį reikalavimą ieškovui, kai įkeitimo teisė jau buvo išregistruota. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atkurti įkeitimo, kai jis buvo išregistruotas įkeitimu užtikrintos prievolės pasibaigimo pagrindu. Šie išregistravimo duomenys nėra nuginčyti, AB banko “Hansabankas” veiksmai, kurių pagrindu buvo atliktas išregistravimas, nepripažinti neteisėtais. Kolegija pažymėjo, kad priverstinis išieškojimas iš L. K. ir A. K. turto vykdomas ir kitų kreditorių naudai, vykdymo metu nustatytos skolininkų dalys bute, įkeitimo teisė viešame registre buvo išregistruota, todėl ieškovo prašymo atkurti buvusią sutarties pagrindu įregistruotą hipoteką patenkinimas pažeistų kitų kreditorių teises.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas A. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 27 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas ieškinio atmetimą nepagrįstai motyvavo įkeitimo sutarties neįregistravimu viešame registre. Sutarties sudarymo metu įstatyme nebuvo nustatytas reikalavimas registruoti reikalavimo perleidimo sutartį. Tai konstatuota ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

2. Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl pažeistos teisės atkūrimo, nesivadovavo materialinės teisės normomis, nustatančiomis pažeistos teisės gynimą, atkuriant padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 1964 m. CK 6 straipsnis).

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė 1964 m. CK 238 straipsnio 3 dalį ir 6.101 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančias įkeitimą kaip akcesorinę prievolę. Įkeitimas yra akcesorinė, t. y. papildoma, prievolė pagrindinės prievolės atžvilgiu, todėl perleidus reikalavimą, kilusį iš pagrindinės prievolės, naujam kreditoriui pereina ir įkeitimo teisė.

4. Teismas netinkamai taikė sutarties uždarumo principą, pagal kurį sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims, o asmuo, kuris nėra sutarties šalis, negali daryti įtakos sutartiniams santykiams. AB bankas „Hansabankas“, nebūdamas sutarties šalimis, negalėjo duoti nurodymo dėl įkeitimo išregistravimo. Tokie banko veiksmai, kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms, laikytini niekiniais, o jų pasekmės likviduojamos taikant restituciją.

5. Pirmosios instancijos teismo reikalavimai ieškovui pateikti įrodymus apie L. K. skolos dydį ir įrodymus, kad buvo kreiptasi į antstolių kontorą dėl skolos išieškojimo, išeina už ieškinio reikalavimo ribų.

6. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimų sprendimo turiniui. Sprendime nepateiktas įrodymų vertinimas, nepasisakyta dėl prejudicinių faktų, neaiškūs ieškinio atmetimo motyvai, nenurodyta, kokią reikšmę turi buto, į kurį prašoma atkurti įkeitimo teisę, priklausymas bendrosios dalinės nuosavybės teise A.K.

7. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad, reiškiant reikalavimą atkurti buto įkeitimą, turi būti pareikštas ir reikalavimas dėl duomenų pakeitimo viešajame registre, nes šie duomenys turėtų būti pakeisti kaip įkeitimo teisės atkūrimo pasekmė.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai nurodė buto savininkų pasikeitimą kaip kliūtį buto įkeitimui įregistruoti, nes įkeitimo sutarties sudarymo metu butas priklausė dabartiniams savininkams.

9. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis jam turėtų būti atkurta įkeitimo teisė. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškinyje privaloma nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą.

10. Teismas nurodė, kad ieškinio patenkinimas pažeistų kitų kreditorių teises. Teismas nemotyvavo, kodėl kitų kreditorių interesai yra svarbesni nei ieškovo, be to, pasisakydamas dėl šių kreditorių, t. y. neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, teisių, pažeidė CPK 266 straipsnį.

            Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

            Atsakovė L. K. 1995 m. gegužės 15 d. įkeitė butą, esantį (duomenys neskelbtini), paskolos iš AB „Lietuvos taupomasis bankas“ grąžinimui užtikrinti. Įkeitimas buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre. 1997 m. vasario 7 d. sutartimi reikalavimo teisę grąžinti skolą ir įkeitimo teisę bankas perleido V. L., o šis 2000 m. vasario 3 d. sutartimi – ieškovui. Ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrių, prašydamas išieškoti iš atsakovės 35 000 Lt paskolą, palūkanas, delspinigius, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą – butą (duomenys neskelbtini), tačiau hipotekos teisėjo 2000 m. kovo 10 d. nutartimi ieškovo prašymas atmestas, nurodant, kad AB „Lietuvos taupomasis bankas“ 1997 m. rugpjūčio 13 d. pranešimo pagrindu duomenys apie 1995 m. gegužės 15 d. turto įkeitimo sutartį nekilnojamojo turto registre išregistruoti.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Kreditoriaus reikalavimo teisė – savarankiškas civilinių teisių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista bendraisiais pagrindais kaip bet kuri teisė. Reikalavimo teisė buvo savarankiškas civilinių teisių objektas ir pagal 1964 m. Civilinį kodeksą, nors šiame kodekse nebuvo nustatyta bendra civilinių teisių objektų samprata. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirminis kreditorius reikalavimo teisę įgijo paskolos sutarties, sudarytos 1997 m., pagrindu. Šios teisės perleidimo sandoriai įvyko iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl kasacinio nagrinėjimo dalykas – 1964 m. Civilinio kodekso normų, nustatančių reikalavimo teisės perleidimą, aiškinimas ir taikymas. Reikalavimo perleidimas – tai susitarimas tarp pirminio kreditoriaus prievoliniame santykyje ir trečiojo asmens, kuris, remdamasis tokia sutartimi, tampa prievolinio santykio kreditoriumi, o buvęs kreditorius pasitraukia iš prievolinio santykio (cesia debitis). Ši cesijos samprata nustatyta 1964 m. CK 238 straipsnyje. Byloje kilo ginčas dėl teisės perleidimo  apimties, t. y. ar pirminis kreditorius, perleisdamas teisę reikalauti skolos grąžinimo, kartu perleido tokios prievolės įvykdymo užtikrinimo teisę, konkrečiai – nekilnojamojo turto įkeitimo teisę. Pagal 1964 m. CK 238 straipsnį perleidžiama reikalavimo teisė apimdavo pagrindinę ir su ja susijusią papildomą užtikrinimo teisę. Ši teisės norma – dispozityvi, todėl cesijos sutarties šalys galėjo susitarti dėl to, kad papildomos reikalavimo įvykdymo užtikrinimo teisės nebus perleidžiamos. Tai būdavo išimtis iš teisės normoje nustatytos prezumpcijos. Kilus ginčui, reikalavimo perėmėjas, remdamasis susitarimu ir įstatymu, gina savo teises. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovas perėmė reikalavimą iš V. L., tačiau, kreipdamasis į teismą 2000 m. vasario 3 d., sutarties kaip pridedamo dokumento nenurodė, šios sutarties byloje nėra, todėl negalima patikrinti perduoto reikalavimo apimties. 1964 m. CK 243 straipsnyje nustatyti cesijos sutarties formos reikalavimai. Sutarties forma apėmė ne tik šalių valios įforminimo būdą, bet ir tos valios išviešinimą (Hipotekos registro steigimo įstatymo 2 straipsnis, Hipotekos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Pirminio kreditoriaus prievolės įvykdymo užtikrinimo teisė buvo įforminta notarine tvarka ir išviešinta registre. Byloje nėra duomenų, kad savo teises į įkeistą turtą viešino šias teises perėmęs ieškovas ar kiti asmenys. Tokiu atveju, kai reikalavimo teisė perleidžiama kartu su įkeitimo teise, įkeitimo teisės turėtojo pasikeitimas turi būti įregistruotas hipotekos registre. Tokio veiksmo  neatlikus, trečiųjų asmenų atžvilgiu negalima remtis įkaito turėtojo pasikeitimo faktu, bet dėl įkaito turėtojo pasikeitimo neišviešinimo įkeitimo teisė nepasibaigia. Cesijos sutarties šalių teises ir pareigas lemia jų tarpusavio santykiuose įvykęs pasikeitimas, o ne šio pasikeitimo išviešinimo faktas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirminis kreditorius atliko netinkamus veiksmus – išregistravo įkeitimo teisę, nors tam nebuvo teisinio pagrindo, t. y. nebuvo duomenų, kad skolininkas įvykdė pagrindinę prievolę kreditoriui. Atkurti pažeistą teisę galima, jeigu įrodomas teisės pažeidimas. Pirminis kreditorius kreipėsi dėl įkeitimo teisės  įregistravimo atkūrimo (civilinė byla Nr. 2-616-18/02, 117 l.). Pirmosios instancijos teismas netyrė tokio kreipimosi į registrą pasekmių. Faktas, kad į įkeistą turtą pretenzijas pareiškė kiti kreditoriai, nepanaikina įkeitimo teisės, o jeigu dėl informacijos apie įkeitimą išviešinimo pažeidimo pirmumo teisę iš įkeisto turto išieškoti skolą įgis kiti kreditoriai, tai įkeitimo teisės turėtojo nuostolius atlygins tie asmenys, kurie pažeidė šios teisės išviešinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas negynė paskesniojo kreditoriaus, remdamasis faktu, kad pirmasis kreditorius išregistravo įkeitimo teisę, ir šio fakto pagrindu padarė išvadą, kad, V. L. negalėjo perduoti jau nesamos įkeitimo teisės ieškovui.  Teismas nevertino fakto, kad nenustatyti įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai (1964 m. CK 210 straipsnio 1 dalis), todėl įkeitimo teisė nebuvo pasibaigusi. Pirmasis kreditorius, perdavęs įkeitimo teisę V. L. ir po to spręsdamas šios teisės likimą, pažeidė cesijos sutartį. Kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai, perduodant kreditorinį reikalavimą, perduodama ir papildoma įkeitimo teisė, ši teisė dėl jos perleidimo neišviešinimo nepasibaigia. Neišviešinimo atveju cesionierius negali šios teisės įgijimo fakto panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Skolininkė ir įkaito davėja L. K. nėra toks trečiasis asmuo. Ji žino, kad papildoma prievolė nepasibaigė, nes ji neįvykdė pagrindinės prievolės. Kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai taikė cesijos sutartį, konkrečiai – teisių iš papildomos prievolės perleidimą – reglamentuojančias teisės normas (1964 m. CK 238, 243 straipsniai), todėl šio perleidimo neišviešinimą pripažino kaip pagrindą teisei prarasti. Teismų procesiniai sprendimai kaip neatitinkantys materialinių teisės normų, ginančių įkaito turėtojo teises, naikintini. Byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes bylą teismas nagrinėjo ir sprendė dėl ieškovo teisių pagal 2000 m. vasario 3 d. cesijos sutartį byloje nesant šios sutarties, neišaiškinus registro tvarkytojo veiksmų, atkuriant įkeitimo teisės išviešinimo faktą pagal pirmojo kreditoriaus reikalavimą.

            Kolegija konstatuoja, kad dėl išvardytų byloje padarytų materialinės ir proceso teisės pažeidimų byloje priimti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikintini, byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

            Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 27 d. nutartį panaikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Juozas Šerkšnas

 

                                                                                                                        Algis Norkūnas

 

                                                                                                                        Janina Stripeikienė