Administracinė byla Nr. A-1210-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03127-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. R., P. G., D. K. ir R. B. skundą atsakovui Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui-pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai M. R., R. I., K. S., J. R., G. M. (G. M.), P. G., D. K., R. B., D. M. ir V. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydami jiems iš atsakovo priteisti darbo užmokesčio skirtumus, susidariusius dėl už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę kategoriją bei nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažinto priedo už tarnybinį rangą dydžio.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad dirbo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose statutiniais valstybės tarnautojais. Nurodė, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. jiems buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientus ir nustatytus priedų už suteiktas kvalifikacines kategorijas dydžius. Pažymėjo, kad apie teisių pažeidimą jie sužinojo 2013 m. spalio 1 d. Remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, pareiškėjai teigė, kad dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujančio teisinio reguliavimo ginčo laikotarpiu 11–20 kategorijas ir kvalifikacines kategorijas turintiems valstybės tarnautojams mokėtas darbo užmokestis nebuvo teisingas ir neatitiko Konstitucijos, todėl dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu pareiškėjų atžvilgiu buvo pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje garantuojama ir ginama teisė į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, o tai sudaro pagrindą jiems kreiptis į teismą.
3. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo keičiamos ir normos, reglamentuojančios priedų už tarnybinį rangą dydį, kuris taip pat turi būti laikomas neteisėtu. Teismui manant, kad analogijos su Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintu pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacinę kategoriją sumažinimu nepakanka įrodyti, kad priedų už rangus sumažinimas yra neteisėtas ir pažeidžiantis pareiškėjų teisę į teisingą apmokėjimą, jie prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pakartotinio išaiškinimo, ar priedų už rangus sumažinimas laikytinas prieštaraujančiu Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
4. Pareiškėjai pažymėjo, kad dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo jie kreipėsi į atsakovą, tačiau jų prašymai nebuvo patenkinti, o į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepažeisdami terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti, ir yra išsaugoję galimybę ginti savo pažeistas teises teisme.
5. Teismo posėdyje atsakovo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų atstovė prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi pareiškėjų M. R., R. I., K. S., D. M., V. K. ir G. M. reikalavimus atsakovui Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui-pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo išskyrė į atskiras administracines bylas.

III.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjų J. R., P. G., D. K. ir R. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai vykdė statutinių valstybės tarnautojų pareigas. Nagrinėdamas ginčą, teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23–24 straipsniais ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais) bei Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 41 straipsnio 4 dalies nuostatomis.
9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.
10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016), nes šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjų teisinė padėtis ar jų nurodyti argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
11. Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), kuriame yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Teismo nuomone, iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).
12. Teismas padarė išvadą, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti jų patirtus praradimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.
13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjai taip pat prašė priteisti jiems darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo dienos dėl tuo metu sumažinto priedo už rangą dydžio. Šį savo teisių pažeidimą pareiškėjai siejo su aplinkybe, kad nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. į darbo užmokestį įskaičiuojamas priedas už rangą (anksčiau – priedas už pareiginį laipsnį) nebuvo padidintas, kaip buvo numatyta įstatymų leidėjui 2008 m. lapkričio 6 d. priėmus Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymą Nr. X-1791.
14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kol Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto nuostatos nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai arba kol nustatyta tvarka nėra pripažintos netekusiomis galios, jose nustatytas teisinis reguliavimas šio ginčo subjektams yra privalomas. Taigi, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, nesilaikė imperatyvių teisės normų. Šios išvados negali paneigti tai, kad 2008 m. lapkričio 6 d. buvo priimta Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo Nr. X-1791 nuostata, numatanti didesnius nei ginčo metu galioję priedo už rangą koeficientus. Pabrėžė, kad ši nuostata pagal faktinį teisinį reguliavimą statutiniams valstybės tarnautojams nebuvo taikoma iki 2014 m. sausio 1 d. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą, ginčo laikotarpiu pareigūnams turėjo būti mokami priedai už turimus rangus (anksčiau – pareiginius laipsnius), savo dydžiu prilygę iki 2010 m. sausio 1 dienos galiojusiems. Ginčo, kad šis teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju faktiškai nebuvo taikytas, nėra.
15. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog faktinio pareiškėjų darbo užmokesčio sumažinimo dėl prašyme nurodytų teisės normų priėmimo nebuvo ir jiems nenurodžius, kaip konkrečiai pasireiškė jų diskriminavimas ir neproporcingas darbo užmokesčio mažinimas teisiniu reguliavimu, lyginant su kitais valstybės tarnautojais ir kitų statutinių sistemų pareigūnais, todėl sprendė, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismui pagal skunde išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių dėl prašyme nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijai bei konstituciniams principams.
16. Remdamasis teismų praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, keisti ar kurti naujas ginčo santykius reguliuojančių normų aiškinimo taisykles nėra pagrindo, todėl skundo dalį dėl sumažinto priedo už rangą taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

IV.

17. Pareiškėjas P. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri nebuvo išmokėta dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento, ir priimti naują sprendimą – šią skundo dalį patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 procentais 2009 m. ir 4,5 procento 2010–2013 m. ir šio įstatymo 1 bei 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai bei teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.
18. Apeliantas laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliantas pažymi, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir taip buvo pažeistas proporcingumo principas.
19. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis galbūt Konstitucijai prieštaraujančiu Grąžinimo įstatymu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Grąžinimo įstatymu, administracinę bylą dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo išnagrinėjo iš esmės ir taip užkirto kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jeigu neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Be to, daliai valstybės tarnautojų jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, kurios yra artimos ar lygios 100 procentų negauto darbo užmokesčio.
20. Atsakovas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
21. Atsakovas paaiškina, kad neturi pagrindo nesutikti su Kauno apygardos administracinio teismo argumentu, jog pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Mano, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pažymi, kad teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

22. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
23. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjui (statutiniam valstybės tarnautojui) 2009–2013 m. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo bei dėl priedo už tarnybinį rangą sumažinimo negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė jo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą.
24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti jam ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, o atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais.
25. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų teisių ir prieštarauja Konstitucijai.
26. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjo pozicija, kad jam turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams.
27. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad nagrinėjant pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes (skundo pagrindas), kuriomis buvo grindžiami reikalavimai (skundo dalykas), išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su jo (statutinio valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškose bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, įvertino visus pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.
28. Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir taip buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau pažymėtina, kad šiuos argumentus Konstitucinis Teismas jau yra įvertinęs 2013 m. liepos 1 d. nutarime.
29. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.
30. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apelianto patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apelianto patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
33. Teisėjų kolegija pareiškėjo argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jam kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jeigu neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nepripažįsta pagrįstu, kadangi P. G. skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjas skunde nereiškė reikalavimų, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu.
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad apskaičiuodamas ir mokėdamas P. G. priedus už tarnybinį rangą, atsakovas pagrįstai vadovavosi galiojančiais teisės aktais, dėl kurių konstitucingumo teismui abejonių nekilo.
35. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, kelia abejones dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikties Konstitucijai ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 procentais 2009 m. ir 4,5 procento 2010–2013 m., šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai bei teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Iš įstatymo formuluotės „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
37. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes bei įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių bei teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.
38. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies (2 ir 4,5 procento) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Jis taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad apeliantui pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jo praradimų dalis pažeidžia jo teises ir proporcingumo principą.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605/520/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkina.
40. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas P. G. skundą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, materialinės teisės normas taikė teisingai, o netenkindamas pareiškėjo skundo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis jo apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o P. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.