Civilinė byla Nr. e2A-800-212/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21324-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.6.39.2.6.1; 3.2.4.11, 3.3.1.20
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 20 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės, Zinos Mickevičiūtės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo A. T..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. P. prašė priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 7‘032 Eur draudimo išmoką, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2015 m. lapkričio 1 d. apie 19 val. vietovėje Utena - Tauragnai įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė jo vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei A. T. vairuojamas automobilis SAAB 95 Kombi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Autoįvykio metu žmonės nenukentėjo, todėl vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją. Automobiliui BMW važiuojant keliu Utena - Tauragnai, priešpriešais, nuo Tauragnų pusės važiavęs automobilis SAAB, staiga pasuko į kairę pusę, ir sukdamas į kairę pusę link Biliakiemio, priekine dalimi atsitrenkė į atvažiuojančio BMW priekinę dalį, todėl dėl eismo įvykio kaltas yra tretysis asmuo A. T.. Po eismo įvykio buvo iškviesta techninė pagalba, kuri atvyko į įvykio vietą ir iš jos pašalino sava eiga negalinčio važiuoti BMW.
3. Ieškovas kreipėsi į kaltojo dėl eismo įvykio asmens draudiką AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos. Atsakovės atstovai sudarė išvadą apie BMW likutinę vertę, skirtumas tarp pradinės ir likutinės transporto priemonės vertės yra 7‘032 Eur, todėl ieškovui padaryta žala, kurią draudimo bendrovė turėtų išmokėti yra lygi 7‘032 Eur. Atsakovė 2016-01-08 raštu pranešė, kad draudimo išmokos nemokės, nes įvykis pripažintas nedraudiminiu. Nesutikdamas su tokia atsakovės pozicija, pateikė jai pretenziją, tačiau atsakovė 2016-03-09 raštu pretenziją patenkinti atsisakė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškovo D. P. naudai 7‘032 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-06-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 789,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ trečiajam asmeniui A. T. 242 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 4,96 Eur pašto išlaidų valstybės naudai.
5. Teismas nustatė, kad eismo įvykio deklaracija patvirtina aplinkybę, jog 2015-11-01 apie 19 val. vietovėje Utena - Tauragnai įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ieškovo vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei A. T. vairuojamas automobilis SAAB 95 Kombi 1.9 Tid, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės techninės apžiūros 2015-11-02 aktu atsakovo specialistai konstatavo automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimus ir apskaičiavo transporto priemonės likutinę vertę 7‘032 Eur sumai. Atsakovo aktu prie žalos bylos Nr. 1644611-952171 konstatuota, jog įvykis įvyko ne eismo dalyvių nurodytomis, bet kitomis aplinkybėmis, dėl šios priežasties atsakovo draudėjui nekyla civilinė atsakomybė. Teismas nustatė, jog trečiasis asmuo A. T., vairuodamas automobilį SAAB 95 Kombi, kelyje Utena –Tauragnai, važiuodamas nuo Tauragnų pusės, sankryžoje į Biliakiemį, darydamas kairįjį posūkį, nepraleido tiesiai važiavusio BMW. Todėl padarė išvadą, jog A. T. pažeidė KET taisyklių reikalavimus, numatančius vairuotojų elgesį važiuojant per sankryžas, dėl to nukentėjo ieškovo vairuojamas automobilis.
6. Tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo rūpestingai elgėsi po eismo įvykio – informavo policiją, apie įvykusį įvykį nustatyta tvarka buvo informuota kaltojo vairuotojo civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“, ieškovas informavo savo draudiką AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, eismo įvykio dalyviai neatliko jokių veiksmų su apgadintais automobiliais iki teismo ekspertizės, o tai rodo, kad tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo nesiekė nuslėpti ar pakeisti jokių su įvykiu tiesiogiai susijusių aplinkybių, o elgėsi taip, kaip numatyta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme. Atsakovo atstovas, teisme apklaustas liudytoju G. M., AB „Lietuvos draudimas“ Utenos skyriaus žalų vertintojas ekspertas, nebuvęs eismo įvykio vietoje, padarė išvadą, kad eismo dalyviai nurodė netikrąsias eismo įvykio aplinkybes. Ši nustatyta aplinkybė rodo atsakovo, kaip draudiko, nerūpestingumą tiriant eismo įvykio aplinkybes. Kaip nurodė teismo ekspertai teismo ekspertizės išvadoje, nėra tikslios eismo įvykio schemos, kurioje matmenimis būtų nurodytos transporto priemonių padėtys po susidūrimo, ir būtų užfiksuoti kiti pėdsakai (padangų pėdsakai, stiklo šukės, plastiko nuolaužos) apibudinantys transporto priemonių susidūrimo vietą, todėl negalima atlikti išsamios šio eismo įvykio kilimo aplinkybių, kurias nurodė tik šių transporto priemonių vairuotojai, analizės ir negalima kitaip nei trasologiškai tirti šių transporto priemonių susidūrimo, negalima tiksliai nustatyti, kokiais greičiais eismo įvykio metu judėjo automobiliai bei negalima vienareikšmiai nustatyti, kurioje vietoje kelio ilgio ir pločio atžvilgiu susidūrė šios transporto priemonės.
7. Teismo nuomone, atsakovas neįrodė ieškovo ir trečiojo asmens nesąžiningumo, jiems nurodant įvykusio eismo įvykio aplinkybes. Jų pateikti duomenys draudikui dėl eismo įvykio aplinkybių, nurodant automobilių išsidėstymą po eismo įvykio, ar automobilių greičiai prieš pat eismo įvykį gali būti netikslūs tiek dėl patirto streso, tiek dėl buvusių gamtinių sąlygų – lietus, tamsa ir pan. Be to, kaip jie nurodė, eismo įvykio schema buvo nubraižyta be matavimų. Atsakovas, netikėdamas eismo įvykio dalyvių pateiktais duomenimis, pats turėjo apžiūrėti eismo įvykio vietą, atlikti išmatavimus pagal ant kelio likusias autotransporto priemonių paliktas žymes, ir tik tada atlikti kompiuterinį eismo įvykio modeliavimą. Teismo ekspertizės išvados 6 punkte nurodyta, jog automobiliai (duomenys neskelbtini) ir SAAB 95 galėjo susidurti ir sustoti vairuotojo D. P. nubraižytoje schemoje pavaizduotose padėtyse, kai 55km/h greičiu važiuojantis automobilis (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į stovintį automobilį SAAB 95. Teismo ekspertai nepaneigė eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų nurodytų aplinkybių dėl eismo įvykio. Tam tikras neatitikimas jų parodymuose draudikui dėl greičių ar išmatavimų, negali būti vertinamas kaip nesąžiningumas, siekiant apgauti draudiką. Todėl, teismas įvykį pripažino draudžiamuoju, iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 7‘032 Eur draudimo išmoką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Apeliaciniu skundu atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
9. Teigia, jog teismo ekspertai nustatė, kad automobilių susidūrimo mechanizmas yra toks: (duomenys neskelbtini) atsitrenkia į viduryje kelio stovintį nestabdomą (t. y. neužstabdytą) SAAB 95, kas prieštarauja deklaruotoms aplinkybėms. Vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis abu automobiliai po susidūrimo turėjo sustoti sankryžos ribose, automobiliui BMW sustojus ties SAAB priekine dalimi, tačiau pagal jų paaiškinimus, automobilių padėtys po įvykio yra kitos. Lietuvos Teismo ekspertizės centro atlikta ekspertizė ir apelianto ekspertizės papildo viena kitą ir neturi prieštaravimų, kas patvirtina, kad apeliantas priėmė teisingą sprendimą – atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.
10. Teismas nepagrįstai vertino draudiko atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo pagrindus, kadangi ginčas vyko ir įrodymai buvo teikiami siekiant įrodyti, kad nebuvo draudžiamojo įvykio, šią draudiko teisinę poziciją pagrindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose bylose.
11. Teismo ekspertizės akte nurodytas duomenų trūkumas (nėra nubraižyta eismo įvykio vietos schema su susidūrimo pėdsakais) nepagrįstai teismo pripažintas draudiko (atsakovės) pareigos pažeidimu.
12. Teismas netinkamai vertino įrodymus dėl eismo įvykio aplinkybių ir nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovei. Ieškovas privalo įrodyti, kad jo pateiktos aplinkybės sudaro draudžiamojo įvykio sudėtį, jei byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog įvykio aplinkybės buvo kitokios. Teismas netyrė ir nevertino teismo ekspertų išvados, kad trečiasis asmuo tiesiog stovėjo kelio viduryje (o ne pateko į avarinę situaciją darydamas manevrą, kaip yra teigiama jo paaiškinimuose draudikui).
13. Apeliantės įsitikinimu, teismo sprendimo dalis dėl nustatytų deklaruoto eismo įvykio aplinkybių yra nepagrįsta ir neteisėta, o tokias išvadas sąlygojo paviršutiniškas įrodymų vertinimas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles bei netinkamas įrodinėjimo pareigos paskirstymas.
14. Pažymi, jog asmenys inscenizuodami įvykius neturi pagrindo nuslėpti paties įvykio buvimo ar kitais veiksmais neigti atsiradusią žalą. Įvykio inscenizavimo tikslas ir yra sukelti įvykį tyčia bei deklaruoti jį draudikui, kaip atsiradusį netikėtai, todėl šalys siekdamos draudimo išmokos, neturi pagrindo nebendradarbiauti su draudiku. Teismas paviršutiniškai konstatuoja šalių rūpestingumą, kaip įrodymą dėl jų sąžiningumo prieš draudiką, ignoruodamas aplinkybes, nustatytas teismo ekspertizės akte.
15. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir byloje įrodymus svėrė principu – ieškovas yra teisus, kol nėra įrodyta priešingai. Apeliantė įrodymų tyrimo atlikimą patikėjo specialių žinių turinčiam asmeniui, Žalų procesų ir kontrolės skyriaus valdymo skyriaus žalų tyrimo ekspertui M. S., kuris turi eismo įvykio aplinkybių ir trasologinių tyrimų specializaciją. Nurodyti eismo įvykio dalyvių veiksmai buvo vertinami atsižvelgiant į moksliniu vertinimu grįsto tyrimo (eismo įvykio tyrimo išvados) rezultatus, tyrimas buvo atliktas naudojantis specialia programa PC-crash 10.2. Atsakovė ištyrusi įvykį nustatė, kad toks eismo įvykio mechanizmas, kurį deklaravo abu eismo įvykio dalyviai, moksliniu pagrindu yra nepagrįstas, todėl nusprendė, kad abiejų eismo įvykio dalyvių nurodytų (realybės neatitinkančių) faktų sutaptis vertintina kaip sąmoningas klaidingos/melagingos informacijos teikimas draudikui.
16. Draudiko atliktą tyrimą patvirtina ir LTEC ekspertų atlikta ekspertizė, kurios 3 ir 6 išvadų punktuose nurodoma, jog automobiliai po susidūrimo galėjo sustoti taip kaip nurodė šalys eismo įvykio deklaracijoje, kuomet „55 km/h greičiu važiuojantis automobilis BMW „520 atsitrenkia į stovintį automobilį „SAAB 95“. Tokios išvados patvirtina draudiko teiginius, kad eismo įvykio dalyviai pateikė klaidinančią informaciją, o eismo įvykio aplinkybės buvo kitos, nei nurodė eismo įvykio dalyviai.
17. Apeliantė pažymi, kad greičiai, eismo įvykio dalyvių sukčiavimo atvejais, paprastai yra didinami tam, kad eismo įvykio aplinkybės žalą administruojantiems ekspertams nesukeltų įtarimų, t. y. kodėl kelyje, kur leidžiamas ženkliai didesnis greitis važiuojama taip lėtai. Tuo tarpu greitis būna mažesnis, siekiant išvengti vairuotojų sužalojimų, instinktyviai saugantis nuo susidūrimo pasekmių.
18. Apelianto įsitikinimu, teismas privalėjo atsižvelgti tiek į eismo įvykio modeliavimo rezultatus, tiek į LTEC atliktą sugadinimų apimčių vertinimą, iš kurių darytina išvada, kad eismo įvykis įvyko ne vairuotojų nurodomomis natūraliai susiklosčiusioms aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Taigi, apeliantei pateikus nenuginčytus rašytinius įrodymus, ieškovui kyla pareiga paneigti šiuose dokumentuose pateiktą informaciją, tuo tarpu ieškovo paaiškinimai šiuo atveju vertintini kaip mažesnę įrodomąją galią turintys duomenys.
19. Pažymi, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų ir (ar) duomenų, kurie patvirtintų, jog eismo įvykio dalyvių suvokimą paveikė stresas ar kitos psichikos sukeltos būsenos. Teismas nepakankamai įsigilino į bylos aplinkybes – eismo įvykio dalyviai jo visas aplinkybes fiksavo eismo įvykio deklaracijoje, todėl draudikas tokių veiksmų negali atlikti dėl praėjusio laiko tarpo po įvykio. Todėl nesuprantamas teismo teiginys, esą draudikas buvo nerūpestingas ir nenubraižė schemos.
20. Nurodo, kad tikslūs eismo įvykio vietos matavimai ir kitų pėdsakų užfiksavimas atliekamas kai į eismo įvykį kviečiama policija. Eismo įvykio šalims pildant deklaraciją nebelieka galimybių vėliau nustatyti objektyvias eismo įvykio aplinkybes. Teismas nepagrįstai ginčo dalyku įvardijo eismo įvykio dalyvių nesąžiningumą, tokiu būdu pažeisdamas materialiąsias teisės normas inter alia draudimo sutarties objekto apibrėžimo taisykles (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 92 straipsnio 1 dalis) ir draudiko prievolių apimtį (Draudimo įstatymo 98 straipsnis) bei Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo normas (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis) bei teismų praktikoje suformuotas taisykles.
21. Vien ta aplinkybė, jog esant kitoms eismo įvykio aplinkybėms automobilių padėtys po susidūrimo galėjo būti tokios kaip nurodo eismo įvykio dalyviai dar nepagrindžia, kad įvyko draudžiamasis įvykis. Nustačius, kad aplinkybės prieš deklaruotą susidūrimą buvo kitos, t. y. eismo įvykio dalyviams deklaravus aplinkybes prieš įvykį, kurios nesutampa su automobilių išsidėstymu ir apgadinimais po įvykio, teismas neturėjo pagrindo pripažinti įvykį draudžiamuoju. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad aplinkybės buvo kitos, nei nurodo eismo įvykio dalyviai, prieštaraujančios įprastai eismo logikai (automobilis SAAB 95 stovėjo skersai kelio, o BMW važiuodamas žymiai mažesniu, nei leistina greičiu, nestabdomas atsitrenkia į trečiojo asmens transporto priemonę). Apeliantė įsitikinusi, kad teismas privalėjo atsižvelgti į teismo ekspertų padarytas išvadas ir teisės normų kontekste įvertinti jų neatitikimus eismo įvykio dalyvių paaiškinimams, kadangi būtent šios aplinkybės, o ne teismo akcentuota draudiko pareiga „įrodyti ieškovo ir trečiojo asmens nesąžiningumą“ yra šios bylos ginčo objektas.
22. Pažymi, jog analogiškoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad nors byloje nustatyta, kad trečiųjų asmenų vairuojami automobiliai susidūrė ir jiems padaryta žalos, tačiau, kaip pagrįstai sprendė apeliacinės instancijos teismas, tai savaime nesuponuoja atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto.
23. Analogiškos situacijos draudimo bendrovės naudai buvo sprendžiamos bylose: Vilniaus apygardos teismo 2017-01-11 sprendimas civ. b. Nr. e2A-554-392/2017, Vilniaus apygardos teismo 2016-06-13 nutartis civ. b. Nr. 2A-1593-467/2016 ir kt.
24. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą bei priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jame išdėstytais teisiniais argumentai ir faktinių aplinkybių vertinimu. Nors apeliantė ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai vertinimo bylos aplinkybes, tačiau toks teiginys lieka deklaratyviu, kadangi nėra iš esmės pagrįstas jokiais įrodymais ar pagrįstais argumentais. Mano, jog pati apeliantė iškreiptai ir iš esmės neobjektyviai ir išimtinai sau palankiai siekia aiškinti ekspertizės aktą ir kitas aplinkybes.
25. Mano, kad esminis ginčas byloje kilo ne dėl to ar vairuotojų nurodytų laiku, vietoje ir nurodyti automobiliai dalyvavo eismo įvykyje, tačiau dėl to ar ~15 km/h klaidingai nurodytas važiavimo greitis gali būti laikomas esmine aplinkybe leidžiančia teigti, kad šalys nurodė iš esmės klaidingas aplinkybes ir elgėsi nesąžiningai. Jo nuomone apie 15 km/h jo klaidingai nurodytas greitis negali būti laikomas esmine aplinkybe leidžiančia konstatuoti, kad šalys nurodė kitokias, nei tikrąsias, eismo įvykio aplinkybes. Toks suklydimas gali būti pateisinamas tuo, kad nėra įmanoma visados itin tiksliai sekti savo greičio, o tuo labiau tiksliai jį nustatyti avarinės situacijos metu. Iš esmės netgi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantė buvo pripažinusi, kad ši aplinkybė nėra esminė.
26. Pažymi, kad duoti paaiškinimai atitinka teismo ekspertizės akte nurodytas išvadas ir labiausiai tikėtiną eismo įvykio mechanizmą. Teisine prasme jis nėra ir negali būti atsakingas už kito vairuotojo, tuo labiau kalto dėl eismo įvykio, duotus paaiškinimus ir jų turinį. Neatmestina galimybė, kad pastarasis vairuotojas pamatęs artėjantį D. P. automobilį savo transporto priemonę galėjo natūraliai iš išgąsčio sustabdyti, be to pažymėtina, kad A. T. galėjo draudimo kompanijai nurodyti ir tikrovės neatitinkančią informaciją siekdamas savo veiksmų pateisinimo, t. y. iš faktinių aplinkybių matyti, kad greičiausiai susiklostė tokia situacija, kad sukdamas į kairę SAAB vairuotojas neįsitikino, kad šį manevrą atlikti saugu ir ar nėra tiesiai iš priekio važiuojančio automobilio, automobilis SAAB išvažiavo prieš pat automobilį BMW, atstumas buvo nedidelis, todėl automobilio BMW vairuotojas net nespėjo stabdyti, kai tuo tarpu automobilio SAAB vairuotojas nurodo galimai matęs priešpriešai atvažiuojantį automobilį, bet nusprendęs, kad atstumas tarp transporto priemonių yra didelis.
27. Jei atsakovė laiko, kad eismo įvykis buvo inscenizuotas – turėtų pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų ieškovo neteisėtus veiksmus. Teisės teorijoje bei praktikoje draudiminis įvykis apibrėžiamas kaip objektyvioje tikrovėje atsitikęs (įvykęs) reiškinys draudėjui ir draudikui subjektyviai turi būti atsitiktinio pobūdžio, tai yra draudiminio įvykio neturi lemti draudėjo sąmoningi veiksniai. Jeigu draudiminį įvykį lėmė draudėjo tyčiniai veiksmai ar neveikimas, tai draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, nes tyčiniais veiksmais ar neveikimu sukeltas įvykis nelaikomas draudiminiu įvykiu. Tačiau nagrinėjamu atveju jokių duomenų apie tyčinius, suplanuotus ar kitokius nei atsitiktinius su įvykiu susijusius ieškovo atliktus veiksmus nėra ir nebuvo pateikta nei pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu.
28. Atsakovė aplinkybių, leidžiančių nemokėti draudimo išmokos ieškovui, ne tik neįrodė, tačiau ir nenurodė, kai tuo tarpu iš byloje esančių dokumentų (ekspertinės pažymos) yra matyti, kad ieškovo nurodytos aplinkybės iš esmės pasitvirtino, taigi atsakovės atsisakymas ieškovui išmokėti draudimo išmoką yra visiškai nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas. Todėl apelianto argumentai dėl įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo naštos atmestini.
29. Taip pat pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika šiuo atveju nėra aktuali, kadangi faktinės aplinkybės nėra tapačios. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl įvykio vietos, dalyvių, transporto priemonių ir kitų aplinkybių nėra, nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl to ar ~15 km/h klaidingai nurodytas važiavimo greitis suponuoja draudikui teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką remiantis kitokių aplinkybių pagrindu.
30. Trečiasis asmuo yra kaltas dėl įvykio ir žalos atsiradimo, būtent neteisėti trečiojo asmens veiksmai nulėmė įvykį, jo civilinė atsakomybė buvo drausta, todėl draudikui kilo sutartinė prievolę tokią žalą atlyginti, juolab, kad byloje detaliai nustatytas įvykio mechanizmas, aplinkybės ir kt.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
31. Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
32. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, dėl ko byla buvo išspręsta neteisingai, o teismo sprendimo negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
33. Ieškovas D. P. prašė iš AB „Lietuvos draudimas“ priteisti 7‘032 Eur draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. lapkričio 1 d. apie 19 val. vietovėje Utena - Tauragnai įvyko autoįvykis, kurio metu jo vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su A. T. vairuojamu automobiliu SAAB 95 Kombi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Autoįvykio metu žmonės nenukentėjo, vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją. Dėl šio autoįvykio kaltas trečiasis asmuo A. T., todėl ieškovas kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“, kur privalomuoju draudimu buvo apdraustas SAAB valdytojas. Ieškovas teigia, kad atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ nepagrįstai autoįvykį pripažino nedraudiminiu ir atsisakė mokėti draudimo išmoką.
34. Bylos duomenys patvirtina, kad eismo įvykio dalyviai D. P. ir A. T. paaiškinimuose nurodė tokias autoįvykio aplinkybes: ieškovas D. P. važiavo apie 70 km/h greičiu, priešais važiavęs automobilis staiga suko į kairę dėl to įvyko susidūrimas ir automobilio stabdyti net nespėjo. Trečiasis asmuo A. T. teigia važiavęs apie 30 km/h greičiu, prieš susidūrimą automobilio nestabdė, nes manė, kad iš priekio atvažiuojantis automobilis yra toli. Taip pat nurodė, kad D. P. pažįstamas iš matymo, deklaraciją pildė kitą dieną aikštelėje, į kurią buvo atvežti abu automobiliai. AB „Lietuvos draudimas“ 2016 m. sausio 8 d. pranešė ieškovui, kad draudimo išmokos mokėti negalės, nes „<...> įvykis įvyko ne eismo dalyvių nurodytomis, bet kitomis aplinkybėmis, dėl šios priežasties draudėjui civilinė atsakomybė nekyla“.
35. Įstatymas reglamentuoja, kad draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam įstatyme ar draudimo sutartyje. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11, 27 dalys, CK 6.987 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 3 dalį draudžiamasis eismo įvykis – eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis). TPVCAPDĮ 16 straipsnis nustato išmokos mokėjimo principus, vienas iš kurių – draudiko prievolė mokėti išmoką, tačiau tik tuo atveju, jei transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies nuostatas draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Pagal šio straipsnio 7 dalį – draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016-01-01 - 96 straipsnio 3, 7 dalys).
36. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“, atsisakydama mokėti draudimo išmoką, sprendimą motyvavo 2016-01-05 ekspertine pažyma. AB „Lietuvos draudimas“ Žalų procesų ir kontrolės valdymo skyriaus ž-alų tyrimo ekspertas M. S., atlikęs eismo įvykio modeliavimą kompiuterinėje programoje PC-crash 10.2, pagal vairuotojų nurodytas įvykio aplinkybes, padarė išvadą, kad automobiliai (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir SAAB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sugadinti ne vairuotojų D. P. ir A. T. nurodytomis, natūraliai susiklosčiusiomis aplinkybėms, bet kitomis aplinkybėmis.
37. Minėta, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką atsiranda tik esant draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktas, 96 straipsnis, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis, CK 6.987 straipsnis). Nustačius, kad įvykis yra nedraudžiamasis, draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos. Nagrinėjamu atveju draudimo bendrovė aplinkybę, atleidžiančią ją nuo draudimo išmokos mokėjimo, įrodė ekspertine pažymą. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės sprendimu, turėjo pareigą pateikti įrodymus, paneigiančius atsakovės pateiktą ekspertinę pažymą (CPK 12, 178 straipsniai).
38. Nagrinėjant šalių ginčą teisme, buvo paskirta autotechninė – trasologinė ekspertizė. Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2017 m. liepos 12 d. ekspertizės akte ekspertai, atsakydami į pateiktus klausimus, atliko abiejų objektų (automobilių) tyrimą ir atsižvelgę į tirtas aplinkybes, padarė išvadas, kad: „<...> automobiliai (duomenys neskelbtini) ir SAAB 95 galėjo susidurti ir sustoti automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo D. P. nubraižytose schemose pavaizduotose padėtyse, kuomet 55 km/h greičiu važiuojantis automobilis „(duomenys neskelbtini)“ atsitrenkia į stovintį automobilį SAAB 95“. Ekspertai nurodė, kad vien tik iš sugadinimų negalima nustatyti automobilių „(duomenys neskelbtini) ir SAAB 95 judėjimo greičių transporto priemonių susidūrimo metu. Teismo ekspertai kompiuterio programa PC – Crash 10.2 sumodeliavo transporto priemonių galima susidūrimo eiga automobiliui „(duomenys neskelbtini)“ važiuojant 70 km/h greičiu, o automobiliui „SAAB 95“ – 30 km/h greičiu. Atlikus minėtų automobilių galimos susidūrimo eigos modeliavimą gauta, kad 70 km/h greičiu važiuojančiam automobiliui „(duomenys neskelbtini)“, atsitrenkus į priešinga kryptimi, 30 km/h greičiu, judantį automobilį SAAB 95, po susidūrimo abi transporto priemonės persislenka pirmine automobilio „(duomenys neskelbtini)“ judėjimo kryptimi ir sustoja arčiau dešiniojo, žiūrint automobilio „(duomenys neskelbtini)“ važiavimo kryptimi, važiuojamosios dalies krašto.
39. Taigi, teismo ekspertų išvados iš esmės patvirtina AB „Lietuvos draudimas“ atliktą tyrimą, t. y. kad eismo įvykio aplinkybės buvo ne tokios, kaip nurodė automobilių (duomenys neskelbtini) ir SAAB 95 vairuotojai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinį, motyvuodamas tuo, kad eismo įvykio dalyviai D. P. ir A. T. elgėsi rūpestingai, apie įvykį informavo policiją, pranešė draudimo bendrovei, o atsakovė neįrodė ieškovo ir trečiojo asmens nesąžiningumo, nes jų nurodytos įvykio aplinkybės gali būti netikslios dėl patirto streso ir buvusių gamtinių sąlygų.
40. Pažymėtina, kad įstatymas įpareigoja draudėją, naudos gavėją ir (ar) nukentėjusįjį trečiąjį asmenį pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Ši pareiga turi būti vykdoma sąžiningai, nes klaidinančių ir neteisingų aplinkybių nurodymas nulemia draudiko sprendimą dėl draudimo išmokos (ne) mokėjimo (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Kaip minėta aukščiau, ieškovas turėjo pareigą paneigti tiek draudimo bendrovės ekspertinės pažymos išvadas, tiek teismo ekspertų išvadas. Šios pareigos ieškovas D. P. neįvykdė, nepaneigė ekspertų išvadų, kurios padarytos įvertinus vairuotojų nurodytas įvykio aplinkybes. Įrodymų, kad ieškovas ir trečiasis asmuo po įvykio patyrė stresą, blogai orientavosi, kreipėsi į gydymo įstaigą ir pan., byloje nėra pateikta. Oro sąlygos negalėjo įtakoti jų nurodomų aplinkybių, nes A. T. paaiškinime nurodė, kad deklaraciją abu su D. P. pildė kitą dieną aikštelėje, kur buvo nugabenti jų automobiliai. Teisėjų kolegijos nuomone, eismo įvykio dalyviai D. P. ir A. T. elgėsi nerūpestingai ir lengvabūdiškai, nes į įvykio vietą policijos nekvietė, schemos tinkamai nenubraižė, net preliminariai neišmatavo atstumų tarp automobilių po įvykio, deklaraciją pildė, vadinasi ir įvykio schemą braižė, tik kitą dieną.
41. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ įrodė aplinkybes, atleidžiančias ją nuo draudimo išmokos mokėjimo, kad byloje nenustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y., nenustačius kieno neteisėti veiksmai nulėmė žalą, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, daro išvadą, jog teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmoką ieškovui D. P., nėra (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis, Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalis).
42. Apibendrindama faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus, teisinį reglamentavimą, bei kasacinio teismo formuojamą praktiką, kolegija pripažįsta apeliantės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą pagrįstu, todėl ginčijamą teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą – D. P. ieškinį atmesti. Panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą, keičiamas priteistų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidas sudaro: apeliantės AB „Lietuvos draudimas“ 158 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą, 653,40 Eur teismo ekspertizės išlaidų, trečiojo asmens A. T. 242 Eur advokato pagalbos išlaidos pirmosios instancijos teisme bei 5 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus apeliacinį skundą ir atmetus D. P. ieškinį visos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš D. P. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 98 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
D. P. ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo, atmesti.
Priteisti iš D. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 158 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio ir 653,40 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt tris eurus 40 euro centų) teismo ekspertizės išlaidų AB „Lietuvos draudimas“, JAK (duomenys neskelbtini); 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) advokato pagalbos išlaidų A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) ir 5 Eur (penkis eurus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teisėjai Eigirdas Činka
Birutė Jonaitienė
Zina Mickevičiūtė