Administracinė byla Nr. eI2-1708-1047/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04280-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

dalyvaujant pareiškėjui A. G. (A. G.), jo atstovui advokatui Simonui Slapšinskui,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Jurgitai Pašin,

vertėjaujant Ingridai Kisieliūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis A. G. (A. G.) (toliau – ir pareiškėjas), su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (15/5-8)50U-2406, kuriuo nuspręsta panaikinti 2019 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2020 m. kovo 25 d. (toliau – ir Leidimas). Be to, pareiškėjas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Migracijos departamentas Leidimą panaikino, nes Interpolo duomenų bazėje yra pranešimas apie Rusijos Federacijos paskelbtą A. G. (A. G.) paiešką ekstradicijos tikslu. Pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutinka, nes jis nepagrįstas, nemotyvuotas, neindividualizuotas, pernelyg abstraktus, prieštaraujantis nekaltumo prezumpcijos principui ir analogiškose bylose suformuotai praktikai.

Pabrėžia, kad A. G. (A. G.) paieška duomenų bazėse nepaskelbta. Ieškomas asmuo yra A. G. (A. G.) ir O. G. (G.) (O. G. (G.).

Paaiškina, kad anoniminius laiškus dėl pareiškėjo paieškos ir kitų šmeižiančių klausimų rašo buvęs verslo partneris kartu su savo ne kartą teistu draugu. Buvęs verslo partneris yra pasisavinęs UAB „Timeartus“ pinigus bei turtą ir skleisdamas šmeižtą siekia pareiškėjui visaip pakenkti, kad tik nereikėtų grąžinti pagrobto turto. Šiam tikslui jis pasitelkė Lietuvoje 5 kartus teistą J. M. (J. M.), kuris būdamas Rusijos Federacijoje kelis kartus buvo susitikęs su pareiškėjo tėvu ir iš jo reikalavo didelės pinigų sumos, nes kitaip bus pakenkta pareiškėjui.

Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas 2019 m. birželio 7 d. sprendimu, taigi tuo metu pareiškėjas nekėlė grėsmės viešajai tvarkai ir saugumui. Tačiau įtarimai neva keliami dėl dar 2012 m. įvykdytų nusikalstamų veikų. Tai nelogiška ir Policijos departamentas turėtų pateikti papildomą informaciją.

Pareiškėjo atveju nebuvo įvertinta galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas. Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015, 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Migracijos departamento sprendimas, pareiškėjo teigimu, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Sprendimas turi būti grindžiamas ne spėjimais, o nustatytais faktais ir motyvuotas. Sprendimas turi būti proporcingas.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika garantuoja teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Pareiškėjas su savo šeima palaiko labai tamprius ryšius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008). Pareiškėjo atžvilgiu priimtas neproporcingas sprendimas. Jis gali sukelti neproporcingą žalą pareiškėjo sutuoktinei ir jų vaikams, sugriautų šeimą, vaikus paliktų be tėvo, tai atsilieptų jų asmenybei ir tolimesniam gyvenimui, socializacijai. Sprendime neatskleista, kaip Migracijos departamentas vertino santuokos trukmę, tėvo ir mažamečių vaikų ryšio nutraukimą, pareiškėjo elgesį iki sprendimo priėmimo, į jo šeimines aplinkybes ir tai, kad santuoka nėra fiktyvi.

2020 m. kovo 12 d. pareiškėjos pateiktuose paaiškinimuose nurodyta, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas ir nagrinėjamas Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros ekstradicijos prašymas, kuriuo prašoma pareiškėją išduoti Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijai. Klausimą dėl asmens išdavimo sprendžia Vilniaus apygardos teismas, kuris atliks konkrečių inkriminuojamų faktinių aplinkybių vertinimą. Pareiškėjas mano, kad atsakovo teiginiai yra nepagrįsti teisės taikymo aspektu, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 25 straipsnio 4 dalimi, nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai, vaidmenys ar užduočių pasiskirstymas. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo turinio, Rusijos Federacijos teisėsaugos pareigūnų pareiškėjas yra paieškomas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 172 straipsnio 2 dalyje („Neteisėta bankinė veikla“), o tokia veika, vadovaujantis abipusio baudžiamumo pripažinimo principu (LR BK 11 str. ir 202 str. pagrindu), priskiriama ne sunkių arba labai sunkių nusikaltimų kategorijai, o apysunkio nusikaltimo kategorijai. Šiandien nėra žinoma, kokiai LR BK 11 str. nurodytai nusikaltimo kategorijai yra priskirtina Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 173.1 straipsnio 2 dalis („Neteisėtas juridinio asmens formavimas (steigimas, pertvarkymas)“ ir ar pagal LR BK tokios veikos gali būti pripažįstamos nusikalstamomis. Tai bus galima padaryti tik tuomet, kai ekstradicijos procese bus atliktas konkrečių inkriminuojamų faktinių aplinkybių vertinimas. Tai reiškia, kad, pagal Sprendime nurodytas aplinkybes, Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nebūtų persekiojamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 249 str. 1 ir 3 dalyse („Dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje“), todėl nėra ir jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Akcentuotina, kad atsakovo Sprendime būtent šis inkriminavimas yra siejamas su dideliu Pareiškėjo pavojingumu visuomenei, nes nusikalstamas susivienijimas yra itin pavojingas visuomenei socialinis reiškinys. Skirtingai nei teigia atsakovas Rusijos Federacijoje pareiškėjui inkriminuota veika, numatyta Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 172 straipsnio 2 dalyje („Neteisėta bankinė veikla“), atitinka ne LR BK 202 straipsnio 2 dalį, bet šio straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius („tas, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu“), nes bankinė veikla yra licencijuojama veikla ir nėra vertinama kaip savaime uždrausta ūkinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla. Pažymėtina, jog tokia veika vertinama kaip mažiau pavojinga, nei veika, numatyta LR BK 202 straipsnio 2 dalyje.

Pareiškėjas pabrėžia, kad nurodytu laikotarpiu nebuvo bendrovių „Ivestory“ ir „Tovarishei“ vadovu bei tokiose bendrovėse (jeigu tokie juridiniai asmenys apskritai egzistavo) nedirbo.
2011–2012 metais pareiškėjas nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2012 m. gegužės 2 d. dirbo „OOO Komercheskij Bank Okskij“ padalinio vadovu, o nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2013 m. liepos mėnesio dirbo generaliniu direktoriumi „ZOO Tovarnaja Birza InvestGroup“. Tokios bendrovės kaip „Ivestory“, ir „Tovarishei“ pareiškėjui net nėra žinomos.

Pareiškėjas paaiškina, kad Rusijos Federacijos Parlamentas 2020 m. vasario 13 d. „per pirmąjį svarstymą priėmė du [RF] prezidento įstatymų projektus, kuriais siekiama sukurti palankią verslo aplinką šalyje ir sumažinti verslo riziką. Pagal vieną iš jų siūloma papildyti [RF] BK 210 straipsnio 2 dalį, nustatant kad steigėjai, vadovai ir darbuotojai nėra traukiami baudžiamojon atsakomybėn tik dėl juridinio asmens organizacinės struktūros“ (https://pravo.ru/news/218513/). Įstatymo projekto aiškinamajame dokumente rašoma, kad dabar „teisminio tyrimo praktikoje pastebima nerimą kelianti tendencija, kai [RF] Baudžiamojo kodekso 210 straipsnis oficialiai taikomas organizacijų, kurios niekaip nesusijusios su organizuotu nusikalstamumu, steigėjams, vadovams ir darbuotojams“ (https://sozd.duma.gov.ru/bill/871811-7). Pareiškėjas mano, kad artimiausiu laikotarpiu neabejotinai atsiras teisinė situacija, kuomet pareiškėjo paieškos iniciatorius – Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos – pripažins, kad pareiškėjo veikos kvalifikavimas pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 210 str. neatitinka Rusijos Federacijos teisės aktų reikalavimų. Šiuo pagrindu turės būti keičiamas ir pareiškėjo veikos kvalifikavimas bei jo ekstradicijos iš Lietuvos prašymo turinys. Akivaizdu, kad, esant tokiai situacijai, keisis pareiškėjo pavojingumo vertinimas bei tokio vertinimo kriterijai, o būtent tai ir yra svarbiausias atsakovo priimto sprendimo akcentas.

Pareiškėjas paaiškina, kad  2020 m. sausio 23 d. jis buvo sulaikytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose dėl Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje pradėtoje ekstradicijos proceso byloje. Ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. sausio 24 d. nutartimi pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra – leidžiant jam vesti įprastą gyvenimo būdą ir toliau užsiimti darbine veikla, kuria jis užsiėmė dar iki skundžiamo Atsakovo sprendimo priėmimo dienos. Pareiškėjas nesislapsto nuo teisėsaugos institucijų: pareiškėjas 2019 m. spalio 24 d. buvo kviečiamas į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir į šią valstybės teisėsaugos instituciją atvyko pats ir nedelsdamas; 2020 m. sausio 23 d., gavęs kvietimą atvykti į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą laikino sulaikymo tikslu, pareiškėjas taip pat atvyko pats. Pareiškėjas pabrėžia, kad išvykti jis negali, nes jam taikomos kelios kardomosios priemonės (intensyvi priežiūra, piniginis užstatas ir jo dokumentų (RF piliečio paso) paėmimas, uždraudžiant jam išvykti iš Lietuvos, tačiau nedraudžiant jam vesti įprastinį gyvenimo būdą ir užsiimti darbine veikla).

Nurodo, kad pareiškėjas dirba UAB „SwissOnly“ direktoriaus pareigose. Bendrovėje yra įdarbinti aštuoni darbuotojai; 2018 – 2019 metų laikotarpiu bendrovės veiklos apyvarta siekė 8 106 851 eurų, o Lietuvos Respublikos biudžetui bendrovė sumokėjo 99 571 eurų mokesčių, įskaitant 75 391 eurų PVM.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Įstatymo 50 straipsnis nustato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Nurodė, kad Migracijos departamentas 2019 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. 2019 m. liepos 4 d. Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. 2019 m. lapkričio 20 d. Migracijos departamentas, gavęs informacijos apie pareiškėjo galimą paiešką Rusijos Federacijoje, kreipėsi į Policijos departamentą su prašymu įvertinti, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. 2019 m. lapkričio 28 d. policijos departamentas pateikė išvadą dėl informacijos apie pareiškėjo keliamą grėsmę. Nustatyta, kad Interpolo generalinio sekretoriato (toliau – ir Interpolas) duomenų bazėje yra paskelbtas pranešimas apie Rusijos Federacijos paskelbtą pareiškėjo paiešką ekstradicijos tikslu. Migracijos departamento vertinimu, tai, kad pareiškėjas slapstosi nuo teisėsaugos institucijų, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo polinkį vengti atsakomybės ir nesilaikyti teisės aktų reikalavimų. Įstatymo 4 dalis imperatyviai nustato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai Policijos departamentas nustato, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę viešajai tvarkai.

Pateiktoje Policijos departamento išvadoje nurodoma, kad įtariama, kad pareiškėjas 2012 metais būdamas organizuoto nusikalstamo susivienijimo nariu ir vienu iš kompanijų „Ivestory“ ir „Tovarishei“ vadovu, iš anksto susitaręs bei veikdamas kartu su bendrininkais, siekdamas finansinės naudos, organizavo ir įvykdė 14 nusikalstamų veikų: neteisėtai vertėsi finansine veikla, asmenims ir įmonėms teikė neteisėtas paslaugas, susijusias su grynaisiais pinigais, neteisėtai vykdė valiutos keitimo operacijas ir piniginių lėšų pervedimą į užsienį per nekontroliuojamas kompanijas. Nusikalstamo susivienijimo nariai į skirtingas sąskaitas gavo 909 000 000 JAV dolerių neteisėtų pajamų. Atsakomybė už pareiškėjui inkriminuojamas nusikalstamas veikas nustatyta Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso (toliau – RF BK) 172 straipsnio „Neteisėta bankinė veikla“ 2 dalyje (bankinės veiklos (banko operacijų) vykdymas be registracijos arba be specialaus leidimo (licencijos) tais atvejais, kai toks leidimas (licencija) yra privalomas, jei šis veiksmas padarė didelę žalą piliečiams, organizacijoms ar valstybei, įvykdytas organizuotos grupės arba labai stambiu mastu), RF BK 173.1 straipsnio „Neteisėtas juridinio asmens formavimas (steigimas, pertvarkymas)“ 2 dalyje (juridinio asmens įkūrimas ar pertvarkymas per fiktyvius statytinius, įvykdytas asmens, pasinaudojusio tarnybine padėtimi arba grupės iš anksto susitarusių asmenų) ir RF BK 210 straipsnio „Nusikalstamo susivienijimo organizavimas ar dalyvavimas jame“ 1 dalyje (nusikalstamo susivienijimo sukūrimas, siekiant kartu padaryti vieną ar kelis sunkius ar labai sunkius nusikaltimus arba tokios organizacijos ar jos struktūrinių padalinių valdymas, taip pat nusikalstamų veiksmų koordinavimas, stabilių ryšių tarp įvairių savarankiškai veikiančių organizuotų grupuočių kūrimas, planų rengimas ir sąlygų sudarymas tokioms grupuotėms padaryti nusikaltimus arba nusikalstamos įtakos sferų ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų padalijimas). Didžiausia bausmė, kurią už šiuos nusikaltimus numato RF BK, yra 20 metų laisvės atėmimo.

RF BK 172 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio „Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla“ 2 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymius. RF BK 210 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka LR BK 249 straipsnio „Nusikalstamas susivienijimas“ 1 dalies ir 3 dalies dispozicijose nurodytų nusikalstamų veikų požymius. Veika, už kurią atsakomybė nustatyta LR BK 202 straipsnio 2 dalyje, pagal LR BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 4 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas, o veikos, už kurias atsakomybė nustatyta LR BK 249 straipsnio 1 ir 3 dalyse, pagal LR BK 11 straipsnio 6 dalies nuostatas kvalifikuojamos kaip labai sunkūs nusikaltimai. Nusikalstamas susivienijimas yra pavojingiausia organizuoto nusikalstamumo forma. Tai itin pavojingas visuomenei socialinis reiškinys, susidedantis iš plataus spektro nusikalstamų veikų, kurias darbo pasidalijimo pagrindu daro asmenys, priklausantys patvarioms tvirtos vidinės organizacijos ir turinčioms monopolistinių siekių ir korupcinių ryšių nusikalstamoms grupėms.

Migracijos departamentas neabejoja Interpolo duomenų bazių informacijos teisingumu.

Pabrėžė, kad Migracijos departamentas įvertino ne tik Policijos departamento pateiktą išvadą bet surinko ir ištyrė su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena minėto užsieniečio sutuoktinė (ne Lietuvos Respublikos pilietė) ir du nepilnamečiai vaikai, kuriems išduoti leidimai laikinai gyventi. Vertinant socialinius pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad, išskyrus 2013 m. sausio 25 d. turizmo tikslu išduotą vienkartinę Šengeno vizą, galiojusią nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. vasario 4 d., minėtas užsienietis iki 2019 m. liepos 4 d. išduoto leidimo laikinai gyventi nėra turėjęs kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų išduotų kitų dokumentų, suteikiančių atvykti ir būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nedirba Lietuvos Respublikoje. Taigi, pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ir ekonominiai ryšiai.

Migracijos departamentas pabrėžia, kad sprendimas yra proporcingas. Atsižvelgus į Migracijos departamente gautą informaciją, kuri patvirtina, kad jis įtariamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, jo paieška paskelbta Interpolo duomenų bazėje kaip įtariamojo padarius nusikaltimą, bei į tai, kad pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis laikino gyventojo statusu, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui (užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą) pasiekti. Tai reiškia, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika ir jo integracijos lygis Lietuvos Respublikoje proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė, nei pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 30 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A5-1056/2006) nurodė, kad Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai.

Vadovaujantis EŽTT praktika, išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas pareiškėjui sudarytų Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą tik išimtinėmis aplinkybėmis, tačiau jokių nagrinėjamam klausimui reikšmę turinčių išimtinių faktinių aplinkybių pareiškėjas nenurodė.  

2020 m. kovo 13 d. atsakovas pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad nei atsakovas, nei teismas Lietuvoje netikrina išduodamo asmens kaltės klausimo, nes tai yra valstybės, į kurią jis išduodamas, išimtinė kompetencija.

Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) panaikinimo ir ekstradicijos procedūros yra atskiros ir savarankiškos, reguliuojamos skirtingų teisės aktų. Tai, kad vyksta ir ekstradicijos procedūra, niekaip nepaneigia pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai leidimų laikinai gyventi kontekste. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies ar draudimo atvykti, todėl ginčijamas sprendimas niekaip neįtakoja pareiškėjo atžvilgiu vykdomos ekstradicijos procedūros, todėl ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, kurioje pradėta pareiškėjo ekstradicijos procedūra, pozicijai.

Leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūra yra atliekama ne baudžiamosios teisės, o migracijos teisės kontekste, todėl turi būti vadovaujamasi būtent specialiosiomis teisės normomis, t. y. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatomis. Asmens keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei įvertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai. Pažymėtina, kad leidimas laikinai gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir suteikia jam išskirtinį statusą. Atsižvelgiant į tai, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą reikia panaikinti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad užsieniečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi, gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra pateikęs prašymą Migracijos departamentui dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Atsižvelgiant į tai, galima daryti pagrįstą išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog pareiškėjas prašo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės Rusijos Federacijoje taikymo. Pažymėtina, kad atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu Rusijos Federacijoje yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas bei į tai, kad jam paskirtos kardomosios priemonės – intensyvi priežiūra ir dokumentų paėmimas, tikėtina, kad pareiškėjui grįžus į Rusijos Federaciją jis bus sulaikytas, todėl Migracijos departamentas padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjas siekė išvengti grįžimo į Rusijos Federaciją. O tai, kad pareiškėjas siekė gauti teisėtą pagrindą gyventi Lietuvoje ir negrįžti į Rusijos Federaciją atskleidžia aktyvus pareiškėjo dalyvavimas ekstradicijos byloje ir siekis išvengti pareiškėjo perdavimo pagal ekstradiciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) atsiliepime prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Policijos departamentas pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Interpolo duomenų bazėje nėra tokio asmens vardo transkripcijos kaip A. G. (A. G.), tačiau yra asmuo A. G. (A. G.). Policijos departamentas palygino pareiškėjo ir Interpolo duomenų bazėje paskelbto A. G. (A. G.) nuotraukas ir jos sutapo. Sutapo gimimo datos – 1984 m. spalio 14 d. 2019 m. lapkričio mėnesį atliekant patikrinimą dėl A. G. (A. G.), buvo kreiptasi ir gauta informacija iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro, kad buvo atlikta įvairiapusiška paieška pagal abu galimus vardo transkripcijos variantus ir nustatyta, kad pareiškėjo paieška yra paskelbta Interpolo duomenų bazėje.

Interpolo tikslas yra užtikrinti ir vystyti bendradarbiavimą tarp valstybių tiriant įvairius nusikaltimus.

Vadovaujantis Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 „Dėl Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad yra bent vienas iš šių kriterijų: jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (12.4 papunktis), asmens paieška paskelbta užsienio valstybės Šengeno informacinėje sistemoje ir (ar) Interpolo duomenų bazėje kaip įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo padarius nusikaltimą arba Interpolo duomenų bazėje yra įvesta perspėjimų, kad asmuo vykdė ar gali vykdyti nusikalstamas veikas, arba Šengeno informacinėje sistemoje įvestas perspėjimas dėl asmens konkretaus patikrinimo (12.6 papunktis).

Pažymėjo, kad priimant sprendimą dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar
visuomenei, yra vadovaujamasi ir Šengeno acquis – 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių,
Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių. Dėl laipsniško jų
bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (Šengeno konvencija) 96 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad grėsmė viešajai tvarkai gali susidaryti, kai užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas. Tai, kad pareiškėjas slapstosi nuo teisėsaugos institucijų, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo polinkį vengti atsakomybės ir nesilaikyti teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje palaikė skunde nurodytus argumentus, išskyrus argumentus, kad ne pareiškėjas ieškomas duomenų bazėse. Šių argumentų atsisakė, nurodė, kad tikrai pareiškėjas paieškomas. Prašė skundo reikalavimus tenkinti. Paaiškino, kad pareiškėjas grėsmės nekelia, turi stiprius ekonominius, socialinius ryšius su Lietuva, o su Rusijos Federacija jo tokie ryšiai nesieja.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skundą ir advokato pasisakymus. Paaiškino, kad jokios grėsmės nekelia, nesislapsto. Per visus metus nebuvo padaręs jokio nusižengimo. Nori gyventi Lietuvoje namuose su savo vaikais. Nurodė, kad su Rusijos Federacija jį sieja tik jo ir žmonos tėvai, kurie ten gyvena. Į advokato klausimą atsakė, kad automobiliu vyko į Rusiją aplankyti tėvų, nebuvo sulaikytas.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime ir papildomuose paaiškinimuose išdėstytais argumentais. Į teismo klausimą atsakė, kad įvertino pareiškėjo socialinių ryšių situaciją, sutuoktinei išduotas leidimas verslo pagrindu, laikėsi EŽTT praktikos.   

Policijos departamento atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems tinkamai pranešta.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Migracijos departamento 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. (15/5-8)50U-2406), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad A. G. 2019 m. gegužės 8 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui Lietuvos Respublikoje, nurodydama, kad Lietuvos Respublikoje gyvena sutuoktinė A. G., kuri yra Rusijos Federacijos pilietė ir turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje.

2019 m. birželio 7 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus (iki galios sutuoktinės leidimas laikinai gyventi).

2019 m. liepos 4 d. pareiškėjas pateikė prašymą įforminti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2019 m. liepos 4 d. Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. kovo 25 d.

2019 m. lapkričio 28 d. Policijos departamentas pateikė išvadą „Dėl A. G. (A. G.) grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ Nr. 5-S-11834, kurioje nurodė, kad Rusijos Federacijos pilietis A. G. (A. (A.) G.) kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui.

2019 m. gruodžio 4 d. Migracijos departamentas Sprendimu „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui A. G. (A. G.), panaikinimo“ Nr. (15/5-8)50U-2406 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7475591, galiojantį iki 2020 m. kovo 25 d.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prašymų išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo ir leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo tvarką, taip pat tvarką, kaip įvertinama, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, ir tvarką, kaip įvertinama, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su užsienio reikalų ministru. Vidaus reikalų ministras 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtino Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašą (aktuali redakcija nuo 2019 m. liepos 9 d. iki 2019 m. gruodžio 20 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 131 punkte nustatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu).

Aprašo 1 punktas numato duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašas nustato duomenų apie užsienietį tikrinimo, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei parengimo tvarką bei informacijos vertinimo kriterijus. Aprašo 12 punkte aiškiai nustatyta, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad yra bent vienas iš šių kriterijų: jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (12.4 papunktis); asmens paieška paskelbta užsienio valstybės Šengeno informacinėje sistemoje ir (ar) Interpolo duomenų bazėje kaip įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo padarius nusikaltimą arba Interpolo duomenų bazėje yra įvesta perspėjimų, kad asmuo vykdė ar gali vykdyti nusikalstamas veikas, arba Šengeno informacinėje sistemoje įvestas perspėjimas dėl asmens konkretaus patikrinimo (12.6 papunktis).

Ginčijamame sprendime nurodyta informacija apie pareiškėjo paiešką Interpolo duomenų bazėse gauta iš Policijos departamento, t. y. iš institucijos, kurios kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Aplinkybė, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai patvirtinta Policijos departamento 2019 m. lapkričio 20 d. išvada „Dėl A. G. (A. G.) grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“.

Kadangi pareiškėjo atstovas teismo posėdyje atsisakė argumentų dėl pareiškėjo paieškomumo, teismas plačiau dėl jų nepasisako ir laiko, kad byloje nėra ginčo, jog būtent pareiškėjas ieškomas Interpolo duomenų bazėse. Tą patvirtina ir byloje esantys įrodymai (2020 m. gegužės 4 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos raštas Nr. PN/686/68/LT/18 ir kt.).

Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015, 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Nagrinėjamu atveju Policijos departamentas nustatė, kad Interpolo duomenų bazėje paskelbta pareiškėjo paieška, identifikavo, kokie kaltinimai reiškiami pareiškėjui, įvertino nusikalstamų veikų pavojingumą, ar šios veikos laikomos nusikalstamomis Lietuvoje, jų atitikmens Lietuvoje pavojingumą. Taigi Policijos departamentas ne formaliai atliko pareiškėjo patikrinimą, o individualizavo, gilinosi, detalizavo pareiškėjo situaciją. Toks Policijos departamento elgesys atitinka LVAT praktikoje suformuluotus išaiškinimus (LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodo Migracijos departamentas, Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (2019 m vasario 20 d. LVAT nutartis eA-3381-556/2019; 2006 m. birželio 30 d. nutartis Nr. A5-1056/2006).

Pareiškėjas ginčija, kad kaltinimai pareiškėjui neaiškūs ir jie neatitinka sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta. 2020 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros rašte Nr. 14.2-1362(AP-9863) „Dėl prašymo suteikti informaciją“ nurodyta, kad Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros prašyme nurodyta, kad pareiškėjas prašomas išduoti Rusijos Federacijai baudžiamajam persekiojimui dėl nusikalstamų veikų, numatytų Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 210 straipsnio 1 dalies, 172 straipsnio 2 dalies „a“ ir „b“ punktuose, 173.1 straipsnio 2 dalies „b“ punkte. Taip pat minėtame rašte nurodyta, kad nusikalstamos veikos, kuriomis Rusijos Federacijoje įtariamas A. G., pagal faktines aplinkybes atitinka požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 249 straipsnio 1 dalyje.

Teismas negali sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad ginčijamas sprendimas yra surašytas vadovaujantis vien Policijos departamento išvada, todėl toks sprendimas negali būti laikomas pagrįstu. Migracijos departamentas ginčo sprendime įvertino ne tik Policijos departamento išvados turinį, tačiau vertino ir kitas aplinkybes, kaip pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje istoriją, jo šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius. Ginčo sprendime aiškiai konstatuota, kad pareiškėjo ekonominiai bei socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai, užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2019 metų viduryje, leidimas gyventi buvo išduotas dvejiems metams. Vadinasi atsakovas vertino pareiškėjo elgesį, buvimo laiką, ekonominius, šeimyninius ir socialinius ryšius.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo sutuoktinė yra Rusijos Federacijos pilietė, kad sutuoktinė ir vaikai turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Į bylą pareiškėjas pateikė įrodymus, kad 2020 m. sausio 10 d. buvo išrinktas (paskirtas) UAB „Swiss only“ direktoriumi (Registrų centro išrašas ir Sodros apdraustųjų sąrašas 2020 m. gegužės 7 d. dienai). Teismas pabrėžia, kad šie duomenys atspindi pareiškėjo situaciją po skundžiamo Sprendimo priėmimo, tačiau net ir įvertinęs pasikeitusią situaciją (pareiškėjas pradėjo dirbti nuo 2019 m. sausio 10 d.), teismas daro išvadą, kad pareiškėjas reikšmingų ekonominių ryšių Lietuvoje nėra užmezgęs. Pareiškėjo darbo santykių trukmė yra itin trumpa.

Pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamento sprendimas pažeidė jo teises Konvencijos 8 straipsnio prasme.

Konvencijos 8 straipsnis nustato, kad kiekvienas  turi teisę  į  tai,  kad  būtų  gerbiamas  jo asmeninis  ir   jo  šeimos   gyvenimas,  buto   neliečiamybė   ir susirašinėjimo slaptumas (1 dalis). Valdžios  pareigūnai neturi  teisės kištis  į naudojimąsi šia teise,  išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės  gerovės interesams,  siekiant  užkirsti  kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 dalis).

EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 8 straipsnis neįpareigoja valstybių priimti teisės aktus, detaliai apibrėžiančius elgesį, kuris gali suponuoti sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl nacionalinio saugumo. Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07) (LVAT 2019 m. vasario 20 d. nutartis Nr. eA-3381-556/2019).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo sutuoktinė yra Rusijos Federacijos pilietė, turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Analogiška situacija yra su pareiškėjo vaikais. Pareiškėjas Lietuvoje leidimą nuolat gyventi įgijo palyginti neseniai. Įvertinus šias reikšmingas aplinkybes, atsižvelgiant į tarptautinius teisės aktus, nacionalinius teisės aktus, į aukščiau nurodytą EŽTT ir LVAT praktiką, darytina išvada, kad Konvencijos 8 straipsnis nebuvo pažeistas. Teismas pritaria Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika ir jo integracijos lygis Lietuvos Respublikoje proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė nei pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei.

Esant šioms aplinkybėms, ginčo santykį reglamentuojančioms teisės normoms, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsakovas nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, sprendimas pagrįstais faktais ir teisės normomis, Migracijos departamentas tinkamai vertino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas skunde išdėstytais argumentais, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau pažymėtina, kad šalis turi teisę į išlaidų atlyginimą tik tokiu atveju, kai jos naudai yra priimtas sprendimas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo skundas atmestas, todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Asta Adamonytė-Šipkauskienė

                                                                                                               Beata Martišienė

                                                                                                               Fausta Vitkienė