Civilinė
byla Nr. 3K-3-154/2007
Procesinio
sprendimo kategorijos: 21.6; 24.2;
24.3; 30.12.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko
(pranešėjas) ir Sigito Gurevičiaus,
rašytinio proceso
tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Zitos
Valmienės kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m.
liepos 3 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovės Linos Arutiunian ieškinį atsakovei Zitai Valmienei,
dalyvaujant tretiesiems asmenims AB „Lietuvos draudimas“, notarėms Gražinai
Slavinskienei ir Nijolei Kadžienei, VĮ Registrų centrui, dėl įgaliojimo ir
pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė Lina
Arutiunian prašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą,
pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 1995 m. balandžio 10 d.
įgaliojimą, išduotą Linos Ramanauskaitės vardu Žydrūnui Bražinskui, ir
pripažinti negaliojančia 1995 m. rugsėjo 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal
kurią butą Panevėžyje, Prekybos g.7-9, nusipirko atsakovė Zita Valmienė, taikyti
restituciją - butą grąžinti ieškovei. Ieškovė nurodė, kad 1992 m. gruodžio 1 d.
įgaliojo Laimą Mituzienę privatizuoti jos butą Panevėžyje, Prekybos g. 7-9, ir
tais pačiais metais išvyko gyventi į Armėniją. L. Mituzienė išduoto įgaliojimo
pagrindu butą privatizavo ieškovės vardu ir įregistravo nekilnojamo turto
registre. 1996 m. sausio mėnesį ieškovė sužinojo, kad butas yra parduotas.
Kadangi nuo 1994 m. iki 2001 m. ji su šeima gyveno Maskvoje, tai dėl neteisėto
buto pardavimo kreipėsi į Lietuvos ambasadą Maskvoje. Ši jos pareiškimą
persiuntė į Lietuvą. Pareiškimo pagrindu buvo iškelta baudžiamoji byla ir
atliekamas parengtinis tyrimas. Į Lietuvą ji grįžo 2001 m. spalio 6 d. Suabejojusi,
kad bus nustatyti nusikaltimą padarę asmenys, 2002 m. ji kreipėsi į teismą dėl
teisių gynybos Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, tačiau
2005 m. sausio 11 d. nutartimi ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. Ieškinio
senaties termino eiga prasidėjo 1996 m. sausio mėnesį, tačiau tuo metu ji
negalėjo kreiptis į teismą, nes neturėjo pajamų sugrįžti į Lietuvą, sirgo, jai
buvo nežinoma, kas nupirko butą, kaip butas tapo atsakovės nuosavybe, ir dėl
šių priežasčių ieškovė nežinojo, kam pareikšti ieškinį.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio miesto
apylinkės teismas 2006 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį tenkino ir nusprendė atnaujinti
praleistą ieškinio senaties terminą, pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo
momento 1995 m. balandžio 10 d. įgaliojimą, išduotą L. Ramanauskaitės vardu Ž.
Bražinskui, pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1995 m. rugsėjo 29 d.
pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią butą Panevėžyje, Prekybos g.7-9, nusipirko
atsakovė, taikyti restituciją - butą grąžinti ieškovei. Teismas nustatė, kad
1992 m. gruodžio 2 d. ieškovė įgaliojo L. Mituzienę privatizuoti butą Panevėžyje,
Prekybos g. 7-9. Šio įgaliojimo pagrindu butas buvo privatizuotas ir nuo
įregistravimo registro įstaigoje dienos, t. y. nuo 1993 m. balandžio 6-osios
tapo ieškovės nuosavybė. Ieškovė 1992 m. išvyko gyventi į Armėniją pas savo
sutuoktinį (santuoka įregistruota 1991 m. rugsėjo 21 d. Jerevane). Ieškovė
leido ginčo bute gyventi L. Mituzienei, kuri iš buto išsikėlė 1993 m. rugpjūčio
mėnesį. Ieškovė nuo 1994 m. iki 2001 m. gyveno Maskvoje. 1995 m. rugsėjo 29 d.
nenustatytas asmuo, pateikęs Ž. Bražinsko pasą ir suklastotą 1995 m. balandžio
10 d. įgaliojimą, ieškovės butą Panevėžyje, Prekybos g.7-9, 2005 m. rugsėjo 29
d. pardavė atsakovei, apgaulės būdu užvaldydamas pinigus, gautus už neteisėtai
parduotą butą. Baudžiamoji byla buvo iškelta pagal ieškovės pareiškimą, kurį
Užsienio reikalų ministerijos Konsulinis departamentas persiuntė Panevėžio
miesto apylinkės prokuratūrai 1996 m. vasario 20 d. Ieškovė nieko neįgaliojo
parduoti jai nuo 1993 m. balandžio 6 d. nuosavybės teise priklausantį
butą. Ginčijamo įgaliojimo surašymo dieną, t. y. 1995 m. balandžio 10-ąją,
ieškovė Lietuvoje negyveno. Ieškovei tik 2001 m. lapkričio 26 d. Panevėžio
miesto VPK Migracijos skyriuje buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio
pasas. Ieškovė, pateikdama dokumentus Lietuvos Respublikos piliečio pasui
gauti, pateikė asmens grįžimo pažymėjimą, 2001 m. rugsėjo 27 d. išduotą
Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje. Ž. Bražinskas ieškovės nepažįsta, jo
niekas neįgaliojo parduoti butą ir jokių sandorių jis nėra sudaręs. Ginčijamas
įgaliojimas neatitinka įstatymo reikalavimų ir pripažintinas negaliojančiu CK
47 straipsnio pagrindu, kaip sudarytas nesant ieškovės valios, pažeidžiant
teisės normas, reglamentuojančias vienašalio sandorio sudarymo tvarką (CK 68
straipsnio 1 dalies l punktas). Kėdainių rajono notarė G. Slavinskienė 1995 m.
rugsėjo 29 d. patvirtino ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį, baudžiamojoje
byloje nenustatytam asmeniui pateikus suklastotą įgaliojimą. Notarė ir atsakovė
turėjo įsitikinti atstovo pagal įgaliojimą veiksmų teisėtumu (CK 76 straipsnio 2
dalis, Notariato įstatymo 31 straipsnio 2 dalis). Ginčijama sutartis pripažintina
negaliojančia remiantis Konstitucijos 23 straipsniu, kuriame įtvirtintas
nuosavybės neliečiamumo principas, taip pat kaip sandoris, neatitinkantis įstatymo
reikalavimų ir sudarytas turint priešingą Lietuvos Respublikos visuomenės
interesams tikslą - padarant kriminalinį nusikaltimą (CK 47, 48 straipsniai; Civilinio
kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2
dalis). Turtas grąžinamas ieškovei natūra, nes ji butą prarado dėl kito asmens (asmenų)
padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Ieškovė apie savo teisės
pažeidimą sužinojo 1996 m., įstatymo nustatytas trejų metų ieškinio senaties
terminas pasibaigė 1999 m. (CK 84 straipsnis). Ieškinio senaties terminas
atnaujinamas, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, konstitucinį nuosavybės
neliečiamumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 gruodžio 20 d.
nutarimas Nr. 39). Ieškovė 1996 m., kai sužinojo apie buto pardavimą, kreipėsi
į Lietuvos Respublikos ambasadą Maskvoje, kad nusikaltimą padariusiems asmenims
būtų iškelta baudžiamoji byla (ji buvo pripažinta civiline ieškove). Ieškovė
visą laiką domėjosi baudžiamosios bylos eiga, jos pastangomis baudžiamosios bylos
nagrinėjimas du kartus buvo atnaujintas, paskirta ekspertizė. Ieškovė gyveno
užsienyje, Lietuvos Respublikos paso neturėjo, augino du mažamečius vaikus,
sirgo sunkia liga ir nuo 1995 m. lapkričio mėnesio iki 2000 m.
gegužės mėnesio gydėsi Rusijos medicinos mokslų akademijos akademiko N. N. Blochino
onkologiniame mokslo centre. Atsakovei nuo 1996 m. buvo žinoma, kad vyksta
tyrimas dėl padaryto nusikaltimo, tačiau ji su ieškove visiškai nebendravo,
elgėsi pasyviai, todėl pagrįstas ieškovės aiškinimas, kad jai, gyvenant
užsienyje, nebuvo žinoma, kam reikėtų reikšti ieškinį.
Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartimi
paliko nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d.
sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis,
tačiau nurodė, kad yra teisingi atsakovės teiginiai, jog L. Arutiunian
nurodytos priežastys - sunki materialinė padėtis ir liga, nėra pagrįsti
neginčijamais ir leistinais įrodymais. Tačiau šiuo atveju yra svarbu, kad tais
atvejais, kai nėra žinomas atsakovas, negalima pareikšti ieškinio, todėl,
praleidus ieškinio senaties terminą, ši aplinkybė yra pagrindas ieškinio
senaties terminą pripažinti praleistu dėl svarbios priežasties. Ieškovė, iki
2001 m. spalio mėnesio gyvendama užsienyje, visą laiką domėjosi baudžiamosios
bylos eiga, o 2001 m. spalio 5 d. nutarimu nutraukus bylą dėl senaties,
nutarimą ginčijo. 2002 m. spalio 9 d. atnaujinus tyrimą ir
vėliau bylą sustabdžius, jos pastangomis baudžiamosios bylos nagrinėjimas buvo
atnaujintas, paskirta rašysenos ekspertizė, pateiktas prašymas pripažinti
ieškovę civiline ieškove, atlikti kiti tardymo veiksmai šioje byloje. Nors
baudžiamojoje byloje nepriimta apkaltinamojo nuosprendžio, baudžiamoji byla
2003 m. vasario 17 d. buvo sustabdyta iki bus nustatyti asmenys, padarę
nusikaltimą. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ieškovė butą prarado dėl
nenustatytų asmenų padaryto nusikaltimo. Atsakovė nurodo, kad ji yra sąžininga
įgijėja, tačiau nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar buto savininkė ketina
parduoti butą, taigi atsakovė buvo neatidi ir nerūpestinga.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovė Z. Valmienė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius
sprendimus, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie
kasacinio skundo argumentai:
1. Ieškinio senaties
terminas atnaujinamas tik esant tam tikroms ypatingoms jo praleidimo
priežastims ir sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus
miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 3K-.3-856/2000; 2003
m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Kemežienė v. I.
Milčarskienė, Nr. 3K-3-367/2003; 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Tauragės rajono vartotoju kooperatyvas „Žemaitijos
žiedas“ v. V. Lidienės individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-107/2004). Tokių
aplinkybių buvimą privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad yra pagrindas terminui atnaujinti,
nes ieškovė aktyviai gynė pažeistas teises baudžiamojoje byloje. Atsakovės
teigimu, ieškovė 1996 m. sausio 8 d. per Lietuvos Respublikos
ambasadą padavė pareiškimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo ir tik 2002 m.
spalio 9 d., praėjus beveik septyneriems metams nuo pareiškimo padavimo dienos,
kreipėsi prašydama atnaujinti ikiteisminį tyrimą, atlikti tam tikras
ekspertizes ir pripažinti ją civiline ieškove. Atsakovės nuomone, ieškovės 2002
m. spalio 9 d. kreipimasis į ikiteisminio tyrimo instituciją nesusijęs su
sprendžiamu ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimu, nes šis veiksmas
atliktas pasibaigus ieškinio senaties terminui. Ieškovė taip pat turėjo įrodyti
(duomenys, įrašyti viešame registre, žinomi nuo jų įrašymo momento), kokios
objektyvios priežastys jai trukdė sužinoti pirkėją. Ieškovė neįrodė, o teismas
nenustatė nė vienos nuo ieškovės valios nepriklausančios priežasties,
trukdžiusios 1996 m. sausio mėnesį sužinoti, kad atsakovė nupirko butą, ir
pareikšti jai ieškinį. Pažymėtina, kad ieškovė yra verslininkė, todėl jai
taikytini didesni reikalavimai nei paprastam vidutiniam žmogui. Teismas netyrė,
kaip analogiškoje situacijoje privalėtų elgtis paprastas vidutinis žmogus. Tai,
kad tik 2002 m. ieškovė prašė pripažinti ją civiline ieškove baudžiamojoje
byloje, įrodo, kad ieškovė, nesant jokių svarbių priežasčių, buvo pasyvi ir negynė
savo pažeistų teisių. Baudžiamojoje byloje iki atsakovės 1996 m. gegužės 8 d. apklausos
jau buvo visa medžiaga, susijusi su buto pirkimu. Kita priežastis - Lietuvos
Respublikos paso neturėjimas, tačiau pasą ieškovė galėjo gauti per kelias
savaites. Pažymėtina, kad šios priežastys buvo labai trumpą laiką ir ieškinio
senaties termino eigos pradžioje. Termino atnaujinimas, praėjus daugiau kaip
septyneriems metams po jo pasibaigimo, trejus metus netinkamai gynus pažeistas
teises civilinio proceso tvarka ir bylą užbaigus pareiškimo palikimu nenagrinėto,
reiškia atsakovės teisėtų lūkesčių ir apibrėžtumo principų pažeidimą (CK 12
straipsnis).
2. Dėl CK 4.96
straipsnio 2 dalies taikymo. Iš atsakovės nekilnojamasis daiktas gali būti
išreikalautas tik ieškovei įrodžius, kad atsakovė buvo nesąžininga ar kad ieškovė
butą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje
teisėje sąvoka nusikaltimas suprantama vienodai (CK 4.96, 6.250
straipsniai, BK 8 straipsnis). Civilinėje byloje teismas negali nustatyti
nusikaltimo fakto, kurį gali konstatuoti, tik jeigu būtų įsiteisėjęs teismo nuosprendis
baudžiamojoje byloje. Teismui nustačius neteisėtus veiksmus, teisinė situacija
nesikeičia, nes sąvokos „nusikaltimas“ ir „neteisėti veiksmai“ netapačios. Šiuo
atveju garantijos sąžiningam įgijėjui išlieka (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).
Nenustatyta, kad atsakovė – nesąžininga įgijėja, to neprašė nustatyti ir
ieškovė. Teismas negali to pripažinti savo iniciatyva, nes taip pažeistų
ieškinio ribas. Teismas nustatė, kad atsakovė po 1996 m. gegužės 8 d. apklausos
nebendravo su ieškove, buvo neatidi ir nerūpestinga (tai netapatu
nesąžiningumui), tačiau tokie veiksmai teisės aktų nepažeidžia, be to, byloje
esantys duomenys patvirtino, kad atsakovė neturėjo pagrindo nerimauti prieš
įsigydama butą.
3. Atsakovės nuomone,
teismas nepagrįstai taikė patį griežčiausią restitucijos būdą – grąžino butą ieškovei.
Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovė, sudarydama buto
pirkimo-pardavimo sandorį, įstatymų nepažeidė, negalėjo pastebėti, kad
įgaliojimas suklastotas, kai to nepastebėjo net notaras. Teismas pažeidė ne tik
protingumo, teisėtumo ir sąžiningumo principus, bet ir neįvykdė teisingumo
šioje byloje. Atsakovės teigimu, iš jos po vienuolikos metų atimamas
vienintelis būstas, santaupų ji neturi.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovė L. Arutiunian prašo bylą nagrinėjusių teismų sprendimus
palikti nepakeistus ir kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą
nurodoma, kad nuo 1996 m. iki 2001 m. buvo atliekamas tyrimas baudžiamojoje
byloje, siekiant nustatyti kaltus asmenis dėl ginčo buto pardavimo. Sugrįžusi į
Lietuvą ieškovė pareiškė ieškinį, kurį teismas paliko nenagrinėtą, nes ji
neatvyko į teismo posėdį dėl to, kad tuo metu jau gyveno Klaipėdoje ir negavo
šaukimo į teismą. Ieškovė dėl byloje nurodytų priežasčių negalėjo grįžti į
Lietuvą ir iki pat sugrįžimo nežinojo, kad butą įsigijo atsakovė. Tik 2001 m.
ji perskaitė ginčijamą sutartį ir iš karto kreipėsi į teismą. Teismas tinkamai
taikė ieškinio senaties termino atnaujinimo institutą, atsižvelgdamas į tai,
kad nebuvo galima rasti žalą padariusio asmens (CK 1.5 straipsnis; Civilinio
kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39
5.1, 15.2 punktai). Pažymėtina, kad jos teisių pažeidimas yra tęstinio
pobūdžio. Ieškovės nuosavybės teisė gintina taikant Konstituciją ir CK 4.93
straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą prievarta atimti nuosavybę iš asmens. Be
to, pagal CK 1.80, 1.81 straipsnius negalioja sandoriai, prieštaraujantys
įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir moralei. Taip pat atkreiptinas dėmesys į
tai, kad ieškinio senaties termino atnaujinimas – tai fakto klausimas, kuris
nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai. Ieškovės teigimu, atsakovė yra ne
trečiasis asmuo, įgijęs turtą, o sandorio šalis, todėl CK 4.96 straipsnis šiuo
atveju netaikytinas. Atsakovė yra neteisėta turto gavėja, o ieškovė turtą
prarado dėl padaryto nusikaltimo, todėl atsakovė privalo grąžinti turtą (CK
6.146 straipsnis). Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad būtina, jog baudžiamojoje
byloje būtų priimtas teismo nuosprendis, pakanka, kad yra nustatytas
nusikaltimo padarymo faktas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės
Pirmosios instancijos
teismas nustatė, kad 1992 m. gruodžio 2 d. ieškovė įgaliojo L. Mituzienę
privatizuoti butą Panevėžyje, Prekybos g. 7-9. Šio įgaliojimo pagrindu butas
buvo privatizuotas ir nuo įregistravimo registro įstaigoje dienos, t. y. nuo
1993 m. balandžio 6-iosios, tapo ieškovės nuosavybė. Ieškovė 1992 m. išvyko
gyventi į Armėniją pas savo sutuoktinį (santuoka įregistruota 1991 m. rugsėjo
21 d. Jerevane). Ieškovė leido ginčo bute gyventi L. Mituzienei, kuri iš buto
išsikėlė 1993 m. rugpjūčio mėnesį. Ieškovė nuo 1994 m. iki 2001 m. gyveno
Maskvoje. 1995 m. rugsėjo 29 d. nenustatytas asmuo, pateikęs Ž. Bražinsko
pasą ir suklastotą 1995 m. balandžio 10 d. įgaliojimą,
ieškovės butą Panevėžyje, Prekybos g. 7-9, 2005 m. rugsėjo 29 d.
pardavė atsakovei, apgaulės būdu užvaldydamas pinigus, gautus už neteisėtai
parduotą butą. Ieškovė 1996 m., kai sužinojo apie buto pardavimą, kreipėsi į
Lietuvos Respublikos ambasadą Maskvoje, kad nusikaltimą padariusiems asmenims
būtų iškelta baudžiamoji byla (ji buvo pripažinta civiline ieškove). Ieškovė
nieko neįgaliojo parduoti jai nuo 1993 m. balandžio 6 d. nuosavybės teise
priklausantį butą. Ginčijamo įgaliojimo surašymo dieną, t. y.
1995 m. balandžio 10-ąją, ieškovė Lietuvoje negyveno. Ieškovei
tik 2001 m. lapkričio 26 d. Panevėžio miesto VPK Migracijos skyriuje
buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Ieškovė, pateikdama
dokumentus Lietuvos Respublikos piliečio pasui gauti, pateikė asmens grįžimo
pažymėjimą, išduotą 2001 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje
Maskvoje. Ž. Bražinskas nebuvo įgaliotas parduoti butą ir jokių sandorių jis
nėra sudaręs. Ieškovė visą laiką domėjosi baudžiamosios bylos eiga, jos
pastangomis baudžiamosios bylos nagrinėjimas du kartus buvo atnaujintas,
paskirta ekspertizė. Ieškovė gyveno užsienyje, Lietuvos Respublikos paso
neturėjo, augino du mažamečius vaikus, sirgo sunkia liga ir nuo
1995 m. lapkričio mėnesio iki 2000 m. gegužės mėnesio gydėsi Rusijos
medicinos mokslų akademijos akademiko N. N. Blochino onkologiniame mokslo
centre. Atsakovei nuo 1996 m. buvo žinoma, kad vyksta tyrimas dėl padaryto
nusikaltimo.
Apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad byloje nenustatyta ieškovės sunkios materialinės
padėties ir ligos.
V. Kasacinio teismo
argumentai
Kasatorė, nesutikdama
su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, nustatant reikšmingas teisiniam ginčui
išspręsti faktines bylos aplinkybes ir pateikiant jų teisinį vertinimą, formuluoja
tris argumentų grupes dėl: 1) senatį reglamentuojančių materialinės teisės
normų aiškinimo ir taikymo; 2) sąžiningo įgijėjo teisinio instituto aiškinimo
ir taikymo (CK 4.96 straipsnis); 3) byloje taikytinos restitucijos būdo.
1. Atmetami kasatorės
argumentai dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo ir
dėl priežasčių, teikiančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties
terminą.
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino pradžios
momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių
vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami vertinant šalių pateiktus
įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje V. Subočius v. Pasienio policijos departamentas,
bylos Nr. 3K-3-168/1999; 1999 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. Mejeras v. D. Klimavičius, bylos
Nr. 3K-3-826/1999; 2000 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. Rimkevičius v. R. Rimkevičienė, bylos Nr.
3K-3-509/2000; 2002 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.
Balčius v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3160/2002; 2003 m. kovo 19 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. Kemežienė v. I. Milčarskienė,
bylos Nr. 3K-3-367/2003; 2003 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. Budrienė v. L. B. Audickienė, bylos
Nr. 3K-3-616/2003; 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje O. Ptakauskienė v. Alytaus apskrities viršininko administracija,
bylos Nr. 3K-3-112/2004; 2003 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje R. Kančys v. VĮ Valkininkų miškų urėdija, bylos Nr.
3K-3-630/2003; 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje M. Zembžyckis v. G. Mikalčius, bylos Nr. 3K-7-372/2005 ir kt.).
Bylą nagrinėję teismai nustatė ir išsamiai analizavo aplinkybes, reikšmingas
ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, taip pat reikšmingas aplinkybes,
kuriomis remdamiesi padarė motyvuotas išvadas, kad ieškovė ieškinio senaties
terminą praleido dėl svarbių priežasčių, esančių pagrindu ieškinio senaties
terminui atnaujinti (CK 1.127, 1.131 straipsniai, CPK 353 straipsnis 1 dalis).
Nustatinėdami ir tirdami ieškinio senaties teisinio instituto aiškinimui ir
taikymui reikšmingas aplinkybes, bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodymų
rinkimą bei jų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų (CPK 185
straipsnis).
2. Teisėjų kolegija
taip pat pažymi, kad kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą nurodęs, jog
įgijėjo sąžiningumas yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl negali būti
kasacinio nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. I. Šerstniova, bylos
Nr. 3K-3-1298/2001; 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB
„Ūkio bankas“ v. M. Karpenko, bylos Nr. 3K-3-121/2005 ir kt.). Be to,
nagrinėjamoje byloje įgijėjo sąžiningumo klausimas negali būti dominuojantis ir
nulemiantis bylos išsprendimo teisinį rezultatą, nes įstatymo nustatyta, kad ir
iš sąžiningo bei įregistravusio savo nuosavybės teisę įgijėjo nekilnojamasis
turtas gali būti išreikalautas, jei savininkas jo valdymą prarado dėl kitų
asmenų padaryto nusikaltimo ( CK 4.96 straipsnio 2 dalis).
Civilinių ir
baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo
principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę
civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose. Materialiosios ir
procesinės civilinės teisės normos nepateikia nusikaltimo sąvokos. Baudžiamųjų
įstatymų prasme nusikaltimas yra pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta
veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (BK 11
straipsnio 1 dalis). Baudžiamieji įstatymai suformuluoja ir baudžiamojo
nusižengimo sąvoką, kuriuo pripažįstama pavojinga ir Baudžiamajame kodekse
uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi
su laisvės atėmimu (BK 12 straipsnis), o atsakomybė už nusikalstamas veikas
galima ne tik nuosprendžio, bet ir baudžiamojo įsakymo pagrindu (BK 29, 41
straipsniai). Baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos pagal įvairius
požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai, tačiau civiliniuose
santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės arba jokios reikšmės.
Pagal konstitucinį asmens nekaltumo prezumpcijos principą ši prezumpcija, kaip
oficiali teisinė padėtis, siejama su konkrečiai įvardijamu asmeniu. Nuostata
dėl konkretaus asmens nekaltumo prezumpcijos nebegalioja nuo tada, kai teismas,
kaip teisingumą baudžiamosiose bylose vykdanti institucija, įsiteisėjusiu
apkaltinamuoju nuosprendžiu ar baudžiamuoju įsakymu pripažįsta jį kaltu. Be to,
baudžiamojo proceso įstatymuose nustatyta pakankamai objektyvių pagrindų,
kuriems esant baudžiamasis procesas apskritai negali būti pradedamas, o
pradėtas turi būti nutrauktas, nors nusikaltimas ir buvo padarytas (pvz.,
kaltininkui mirus; suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui;
nusikaltimą padarius asmeniui, turinčiam imunitetą nuo baudžiamosios
jurisdikcijos; asmeniui iki pavojingos veikos padarymo dar neturėjus tokio
amžiaus, kuriam suėjus pagal įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė ir kt.;
BPK 3 straipsnis). Be to galimi objektyvūs pagrindai, dėl kurių ikiteisminis
tyrimas baudžiamojoje byloje negali būti baigtas, pvz., jei nežinia, kur yra
kaltinamasis, jeigu kaltinamasis suserga psichine ar kita sunkia liga, jeigu
nenustatomas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo, jeigu iš užsienio
valstybės neišduodamas kaltinamasis ir pan. Nurodytos nuostatos dėl netapačių
tam tikrų teisės institutų sąvokų, reikšmės ir taikymo pasekmių skirtumų
baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose, kas realiai paaiškinama tuo, kad
esminiai skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis
lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos
veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas
nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės
atsakomybės taikymo ir jos ribų. Dėl to kasatorės argumentai, kad CK 4.96
straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojantis požymis – padaryto nusikaltimo
faktas, kurį nustačius galima išreikalauti nekilnojamąjį turtą ir iš sąžiningo
įgijėjo, gali būti konstatuotas tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, yra
nepagrįsti. Toks faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio
proceso tvarka, nors ir vykdytame baudžiamajame procese nenustatytas konkretus
nusikaltimą padaręs asmuo, ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo
prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas
nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris
atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių
teisiniam kvalifikavimui. Pripažinus, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje
nustatytas kvalifikuojantis požymis turi būti konstatuotas tik apkaltinamuoju
teismo nuosprendžiu, ir esant objektyviems, nutartyje nurodytiems pagrindams,
dėl kurių ikiteisminis tyrimas ar jo pabaigimas negalimi ir dėl to nenustatomas
ar neįvardijamas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, reikštų, kad esant šiems
pagrindams savininkas niekada negalėtų apginti savo nuosavybės teisių civilinio
proceso tvarka ir išsireikalauti turtą, prarastą be savo valios. Taigi
nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso
tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens,
jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo
proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Kita vertus, teismas, nagrinėjantis
konkrečią bylą civilinio proceso nustatyta tvarka, pagal CPK 300 straipsnį
kompetentingas konstatuoti nusikaltimo požymius.
Kolegija konstatuoja,
kad, atnaujinus ieškinio senaties terminą ir bylą išnagrinėjus iš esmės, buvo
pagrindas pripažinti ieškovės nuosavybės teisių pažeidimą. Tai, kad 1995 m.
balandžio 10 d. išduotas įgaliojimas yra suklastotas ir kad pateikus šį
suklastotą įgaliojimą, t. y. nesant turto savininkės ieškovės valios dėl
turimos nuosavybės perleidimo, buvo sudaryta 1995 m. rugsėjo 29 d.
pirkimo-pardavimo sutartis, byloje nustatyta neginčijamai, šios aplinkybės
neneigiamos ir kasaciniame skunde. Iš neteisės negali atsirasti teisė, todėl
dėl ginčijamų sandorių teisėtumo negalima daryti kitų išvadų, šie sandoriai yra
neteisėti ir pagrįstai pripažinti negaliojančiais (1964 m. CK 40, 47, 96,
253 straipsniai).
3. Nors pripažinti
negaliojančiais sandoriai buvo sudaryti iki 2000 m. CK įsigaliojimo, pagal
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 44
straipsnį byloje taikomos 2000 m. CK šeštosios knygos X skyriaus nuostatos,
reglamentuojančios restitucijos taikymą.
Kolegija nesutinka
su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis sprendžiant dėl restitucijos taikymo
byloje, nes šios padarytos netinkamai aiškinus ir taikius CPK 228 straipsnio 1
dalį ir 230 straipsnio 1 dalį, pagal kurias teismas, atsižvelgdamas į šalių
ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo
dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja
iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas išsprendžia procesinę byloje
dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 159, 179, 225 straipsniai ir kt.). Tokios
nuostatos dėl CPK 228, 230 straipsnių aiškinimo ir taikymo yra suformuluotos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse
(žr., pvz., 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos
madų kūrėjų asociacija v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr.
3K-3-94/2005; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus
miesto savivaldybė v. A. Zareckis, bylos Nr. 3K-3-612/2005; 2007 m.
sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus
miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-23/2007; 2007 m. kovo 15 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž.
Svirskienė, bylos Nr. 3K-3-100/2007 ir kt.).
Restituciją
reglamentuojančių nuostatų taikymas nereiškia, kad sandorį dėl turto perleidimo
pripažinus negaliojančiu šalys visada grąžinamos į ankstesnę padėtį, t. y. kad
savininkui visada grąžinamas turtas, kurį sandorio, vėliau pripažinto
negaliojančiu, pagrindu buvo gavęs kitas asmuo (CK 6.145 straipsnis 1 dalis).
Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą ir vietoje
restitucijos atlikimo natūra ją įvykdyti sumokant ekvivalentą pinigais arba
restitucijos apskritai netaikyti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.146, 6.147
straipsniai). Teisė išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba
apskritai jos netaikyti yra viena iš bylą nagrinėjančiam teismui suteiktų
diskrecinių teisių (CK 1.5 straipsnis 3 dalis, CPK 3 straipsnis 7 dalis). Dėl
to bylą nagrinėjantis teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecine teise, turi
apsvarstyti, ar byloje nėra išimtinių aplinkybių, kurios, turto perleidimo
sandorį pripažinus negaliojančiu, leistų atlikti restituciją ne natūra.
Pirmosios instancijos teismas, taikydamas CPK 230 straipsnio 1 dalies nuostatas
ir apklausdamas šalis bei siekdamas galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir
atsikirtimų į pareikštus reikalavimu turinį, turėtų aiškintis aplinkybes,
reikšmingas nusprendžiant dėl restitucijos būdo, išspręsti byloje trečiaisiais
asmenimis patrauktų dalyvauti notarų procesinę padėtį, taikydamas CPK 43
straipsnį ir atsižvelgdamas ne tik į ieškovės, bet ir į atsakovės teisinę
poziciją atsakovės ir notarų procesinio bendrininkavimo klausimu. Nors ieškovė
reiškė reikalavimus tik atsakovei, notarų galimos atsakomybės klausimas nebuvo
keliamas, tačiau, minėta, teismo diskrecinė teisė parinkti restitucijos taikymo
būdą lemia, kad tikslinga vienoje byloje, atsižvelgiant į Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, svarstyti ir galimos notarų civilinės
atsakomybės klausimą sprendžiant dėl restitucijos taikymo, nes pripažintas
negaliojančiu 1995 m. rugsėjo 29 d. buto pirkimo-pardavimo sandoris buvo
sudarytas notarine forma. Turima omenyje tai, kad būtent notaras yra valstybės
įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas,
užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų
sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata
svarbi, aiškinant, kokie reikalavimai taikytini notarų veiklai, kuri yra
pagrindas, nustatant notaro profesinės veiklos standarto kriterijus. Notarai,
vykdydami savo pareigas, privalo ne formaliai atlikti notarinius veiksmus, bet
veikti taip, kad asmenų teisėtų interesų apsauga būtų užtikrinta realiai, o tam
reikia imtis ne tik paprasčiausių priemonių, bet ir visų galimų, kurios yra
notarams prieinamos. Notarui nesiėmus visų priemonių, maksimaliai atitinkančių
notarų profesinės veiklos standartą, jam tenka rizika dėl galimos žalos, taip
pat atsakomybė už sandorių teisėtumo neužtikrinimą.
Nurodytais motyvais
bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis išspręstas
restitucijos taikymo byloje klausimas, naikinamos ir byla perduodama pirmosios
instancijos teismui restitucijos taikymo klausimą nagrinėti iš naujo (CPK 346
straipsnis).
Kadangi kolegija naikina
bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis buvo patenkintas
ieškovės reikalavimas taikyti restituciją – grąžinti jai ginčo butą, tai
pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą proporcingai patenkintai ieškinio
reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Teodora
Staugaitienė
Virgilijus
Grabinskas
Sigitas
Gurevičius