Civilinė byla Nr.2S-1441-611/2009
Procesinio sprendimo
kategorija: 94.2.; 122.2; 122.4.

VILNIAUS
APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2009
m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės
Almos Urbanavičienės,
kolegijos teisėjų Andžej
Maciejevski (pranešėjo) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę
bylą pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto
2 apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutarties civilinėje priimtos byloje
pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc ieškinį atsakovei J. C. dėl
skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n
u s t a t ė:
ieškovas Nordea Bank Finland Plc prašė priteisti iš atsakovės J.
C. 4 307 Lt negrąžinto kredito, 243,60 Lt nesumokėtų palūkanų, 35,63
nesumokėtų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, 300 Lt kitų mokesčių, viso 4
887,03 Lt skolos, taip pat 16 procentų dydžio metines palūkanas nuo 4551,40 Lt
sumos. Ieškinį pareiškė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, remdamasis su
atsakove sudarytos vartojimo kredito sutarties 17 punktu.
Vilniaus
miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi atsisakė priimti
ieškovo Nordea Bank Finland Plc ieškinį. Teismas išaiškino ieškovui, kad
atsisakymas priimti pareiškimą neužkerta kelio įstatymų nustatyta tvarka
pateikti ieškinį teismui pagal teismingumą Kėdainių rajono apylinkės teismui.
Byloje pateiktos sutarties punktą, nustatantį ginčų teismingumą, teismas ex
officio vertino kaip nesąžiningą sutarties sąlygą, atsižvelgdamas į Europos
Teisingumo Teismo prejudicinį 2009 m. birželio 4 d. sprendimą iš esmės
analogiškoje civilinėje byloje Nr. C-243/08, kurioje aptarti nacionalinio
teismo veiksmai, privalomi sprendžiant pareikšto ieškinio teismingumo klausimą
bylose, kurių viena šalis yra vartotojas; taip pat į tai, kad Vilniaus miesto 2
apylinkės teismui pateikta sutartis sudaryta vartotojui prisijungus prie sutarties,
t.y. jis buvo priverstas sutikti su verslininko iš anksto parengtomis
sąlygomis, neturėdamas galimybės daryti įtakos šių sąlygų turiniui. Kadangi
Europos Teisingumo Teismas konstatavo nacionalinio teismo pareigą atlikti
teritorinės jurisdikcijos patikrinimą, t.y. nustatyti tinkamą teismingumą
bylose su vartotojais, atsižvelgiant į tai, kad vartotoja gyvena ne Vilniaus
miesto 2 apylinkės teismo veiklos teritorijoje, teismas šio ginčo sprendimą
Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme vertino kaip prieštaraujantį Europos
Sąjungos teisės aktų nuostatoms, Europos Teisingumo Teismo formuojamai
praktikai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atskiruoju
skundu ieškovas Nordea Bank Finland Plc prašė panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės
teismo 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės –
civilinę bylą palikti nagrinėti Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme. Nurodė, kad
įstatymai nedraudžia standartinėse vartojimo sutarčių sąlygose įtvirtinti
sutartinio teismingumo taisyklių, jei jos nepažeidžia, kaip ir nagrinėjamu
atveju, imperatyvių rūšinio ir išimtinio teritorinio teismingumo reikalavimų.
Tai yra nurodęs ir Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 21 d. nutartyje
civ.b. Nr. 2S-769-275/09. Šalių sutarta sąlyga dėl teismingumo vienodai
taikytina abiems šalims, t.y. atsakovas, ginčydamas kredito sutartį arba jos
sąlygas, turi lygiai tokią pačią teisę kaip ir ieškovas kreiptis į kredito
sutartyje numatytą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą arba pasinaudoti jo kaip
vartotojo teise pagal CPK 30 str. 11 d. ir kreiptis į savo gyvenamosios vietos
teismą. Teismo teiginys, kad iš vartojimo santykių kilusių ginčų sprendimas
kitame nei atsakovo – vartotojo – gyvenamosios vietos teisme nėra sąžiningas,
yra nepagrįstas, kadangi nėra nustatyta, kad ieškovas, nustatęs tokią
sutartinio teismingumo sąlygą, būtų buvęs nesąžiningas, o atsakovas nebūtų
davęs sutikimo šiai sąlygai arba šią sąlygą ginčytų. Atsakovas buvo tinkamai
supažindintas su standartine teismingumą įtvirtinančia sąlyga, ši sąlyga yra
aiškiai išreikšta kredito sutartyje, atsakovas ją patvirtino savo parašu
sutartyje, ieškovas neapribojo atsakovo teisės kreiptis į teismą, neperkėlė
įrodinėjimo pareigos išimtinai atsakovui, neapribojo atsakovės teisės gintis
visais įstatymuose numatytais būdais bei priemonėmis, taigi ieškovas elgėsi
sąžiningai. Pirmosios instancijos teismas, nepateikęs nei vieno objektyvaus
motyvo kodėl, teismo nuomone, ieškinys negali būti nagrinėtinas Vilniaus miesto
2 apylinkės teisme, pažeidė sąžiningos bylos šalies teises ir teismo pareigą
priimti motyvuotas nutartis. Jo cituojamose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartyse aptariama vartotojų teisių bylų specifika, akcentuojant padidintą
vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, taikytina iš esmės nagrinėjant iš
vartojimo teisinių santykių kylančias bylas ir priimant sprendimus. Tuo tarpu
ieškinio priėmimo stadijoje šie klausimai nėra sprendžiami. Nagrinėjamu atveju
netaikytinas ir Europos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. preliminarus
sprendimas, nes Europos Teisingumo Teismas nustatė, kad nacionalinis teismas
privalo vertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai jam tampa žinomos
sutarties sąlygos nesąžiningumą patvirtinančios teisinės ir faktinės
aplinkybės. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas padarė išvadą apie sutarties
sąlygos nesąžiningumą, visiškai neanalizavęs faktinių bylos aplinkybių.
Atskirasis
skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo
faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo
pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1, 2 d., 338 str.). Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi bylą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.
Teisės
kreiptis į teismą tvarką nustato LR CPK normos. Teismingumas yra numatytas kaip
viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurios buvimą ar
nebuvimą teismas privalo aiškintis ex officio ieškinio priėmimo metu.
LR CPK 32 str. 1 d. numato sutartinį teismingumą, kuriuo šalys rašytiniu
tarpusavio susitarimu gali pakeisti teritorinį bylos teismingumą, tačiau LR
Konstitucijos 5 str., Europos Sąjungos teisė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktika akcentuoja padidintą vartotojų teisių apsaugą, kuri, priešingai nei
teigia apeliantas, turi būti taikoma ne tik iš esmės nagrinėjant iš vartojimų
santykių kylančias bylas ir jose priimant sprendimus (plačiąja prasme), bet ir
sprendžiant verslininko vartotojui pareikšto ieškinio (pareiškimo) priėmimo
klausimą, kuomet teismas privalo ex officio įvertinti standartines
vartojimo sutarties sąlygas dėl sutartinio teismingumo, nes tik taip gali būti
užtikrinta visapusė vartotojų teisių apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-141/2006; 2008-02-29 nutartis civilinėje
byloje Nr.3K-3-211/2008). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo Nordea Bank Finland
Plc ir atsakovės J. C. sudaryta vartojimo kredito sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius
(LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str.14-15 p.), spręsdamas ieškinio,
kurio reikalavimas kildinamas iš šios sutarties, priėmimo klausimą, teismas
įvertino sutarties sąlygą dėl teismingumo ir nepažeidė įstatymo.
Kreipdamasis į
teismą su ieškiniu, ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų,
patvirtinančių, kad minėtos standartinės sutarties sąlyga spręsti ginčą
išimtinai Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme buvo aptarta su skolininku
individualiai. Tokiu įrodymu nelaikytina ir ieškovo atskirajame skunde nurodoma
aplinkybė, jog atsakovė savo parašu sutartyje patvirtino, kad yra tinkamai
supažindinta su teismingumo taisyklėmis. Sutarties pasirašymo faktas nepaneigia
prezumpcijos, jog šiuo atveju atsakovė kaip silpnesnioji sutarties šalis buvo
priversta priimti jai siūlomas (primetamas) ieškovo (stipraus kontrahento)
parengtas sutarties sąlygas, o priešingu atveju, atsisakyti sutarties (LR CPK
178 str.). Teisėjų kolegija laiko, jog ši sąlyga nelaikytina šalių susitarimu
dėl teismingumo LR CPK 32 str. prasme, ji vertintina kaip nesąžininga (LR CK
6.188 str. 6 d.), todėl yra negaliojanti nuo sutarties sudarymo momento. Teisės
aktai nedraudžia standartinėse sutartyse nustatyti sutartinį teismingumą
įtvirtinančią sąlygą (LR CPK 32 str. 1 d.), tačiau tokiu atveju ji turi
neprieštarauti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugai
keliamiems reikalavimams. Vartotojas, kaip labai dažnai ekonomiškai silpnesnė
vartojimo sutarties šalis, neabejotinai yra suinteresuotas, kad iš vartojimo
santykių kilęs ginčas būtų sprendžiamas kuo ekonomiškiau laiko ir išlaidų
atžvilgiu. Todėl neatsitiktinai įstatymų leidėjas suteikia vartotojui teisę
ieškinius (pareiškimus) verslininkui pareikšti teisme savo nuožiūra: arba pagal
vartotojo gyvenamąją vietą, arba pagal verslininko gyvenamąją ar buveinės vietą
(LR CPK 29 str., 30 str. 11-12 p.). Analogiškas alternatyvaus teismingumo
taisykles iš vartojimo sutarčių kylantiems ginčams spręsti nustato ir
2000-12-22 Tarybos reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas)
16 straipsnio 1 dalis.
Kadangi
nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos Sąjungos
teisei ir ETT formuojamai praktikai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai
rėmėsi Europos Teisingumo Teismo 2009-06-04 priimtu sprendimu byloje Nr. C-243/08
dėl 2008-05-22 Budaörsi V?rosi B?rós?g (Vengrija) pagal EB 234 straipsnį
pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Pannon GSM Zrt. v.
Erzsébet Sustikné Gy?rfi, kurioje buvo sprendžiamas teismingumo klausimas
tarp tos pačios kategorijos šalių – paslaugų teikėjo ir vartotojo bei aptarti
nacionalinio teismo veiksmai, privalomi sprendžiant pareikšto ieškinio
(pareiškimo) teismingumo klausimą bylose, kai viena šalis yra vartotojas.
Prejudiciniame sprendime Europos Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad
Nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga
yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės
ir faktinės aplinkybės. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, jis jos netaiko,
išskyrus, kai vartotojas tam prieštarauja.
Kolegija
nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad skundžiamoje nutartyje teismas
nepateikė nei vieno objektyvaus motyvo ir tokiu būdu pažeidė sąžiningos bylos
šalies teises ir teismo pareigą priimti motyvuotas nutartis. Teismas vertino į
bylą pateiktą vartojimo sutarties sąlygą dėl teismingumo, ir išdėstė tokio
vertinimo motyvus. Teismas rėmėsi Europos Teisingumo Teismo prejudiciniu 2009
m. birželio 4 d. sprendimu, atsižvelgė į tai, kad atsakovas, vartotojas, gyvena
ne Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo veiklos teritorijoje, todėl šio ginčo
sprendimą Vilniaus miesto apylinkės teisme vertino kaip prieštaraujantį Europos
Sąjungos teisės aktų nuostatoms, Europos Teisingumo Teismo formuojamai
praktikai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė
procesinės teisės normas, todėl ieškovo Nordea Bank Finland Plc atskirasis
skundas netenkinamas, o skundžiamoji Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m.
rugpjūčio 13 d. nutartis paliekama nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).
Atmetus atskirąjį skundą, iš ieškovo
priteistinos 2,80 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu
apeliacinės instancijos teisme, valstybei (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2
d.).
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., 339
str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 13 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Nordea Bank Finland Plc (į.k. 112025592)
2,80 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Kolegijos pirmininkė Alma
Urbanavičienė
Teisėjai Andžej
Maciejevski
Dalia
Višinskienė