Civilinė byla Nr. 3K-3-538/2010

                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 84; 114.11 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių naujienos“, M. D., A. J. ir K. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių naujienos“, M. D., A. J. ir K. P. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių kraštas“ dėl autorių turtinių ir neturtinių teisių gynimo; tretieji asmenys: UAB „Akropolis Group“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Akropolis“), uždaroji akcinė bendrovė „Respublikos investicija“.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                   Ginčo esmė

 

Byloje kilo klausimas dėl Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 19, 25 straipsnių, taip pat proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo aiškinimo ir taikymo.

UAB „Šiaulių naujienos“ leidžia laikraštį „Šiaulių naujienos“. Ieškovai M. D. yra šio laikraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, A. J. – fotokorespondentas, K. P. teikia piešinius ir karikatūras pagal autorines sutartis. Atsakovas UAB „Šiaulių kraštas“ leidžia laikraštį „Šiaulių kraštas“, kurio 2007 m. gegužės 19 d., 2007 m. gegužės 21 d., 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. gegužės 23 d., 2007 m. gegužės 24 d., 2007 m. gegužės 25 d. ir 2007 m. gegužės 26 d. numeriuose buvo išspausdinti puslapiai, panaudojant ieškovo leidžiamo laikraščio „Šiaulių naujienos“ fragmentus, M. D. straipsnius, fotokorespondento A. J. nuotraukas, redakcijos archyvo nuotraukas, K. P. karikatūras, taip pat sukomponuotą tekstinę, vaizdinę ir grafinę medžiagą. Ieškovų teigimu, atsakovas pažeidė jų turtines ir neturtines autorių teises, padarė turtinę ir neturtinę žalą, nes jie nedavė sutikimo atgaminti, išleisti ir platinti jų autorinius kūrinius nei kaip kolektyvinius, nei kaip individualius autorinius kūrinius, išskyrus jų panaudojimą laikraštyje „Šiaulių naujienos“. Ieškovas UAB „Šiaulių naujienos“ pareiškė reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo; jų dydį apskaičiavo ATGTĮ 83 straipsnio 2 dalį. Atsakovas UAB „Šiaulių kraštas“ pateikė pažymą, kurioje nurodyta, jog už 2007 m. gegužės 19-26 d. išspausdintus reklaminius skelbimus iš viso gavo 22 222,90 Lt. Ieškovų teigimu, laikraštyje „Šiaulių kraštas“ pateikus iškraipytus, prastos kokybės, sunkiai įskaitomus autorių kūrinius, buvo siekiama paniekinti ir pažeminti konkuruojantį laikraštį ir jo autorius; be to, kad ieškovų M. D., A. J., K. P. autorių neturtinės teisės buvo pažeistos komerciniais tikslais, atsakovo veiksmai kartojosi ir buvo sistemingi. Dėl to ieškovai prašė teismo: 1) uždrausti atsakovui UAB „Šiaulių kraštas“ naudoti ieškovo laikraščio „Šiaulių naujienos“ numerius ar jų dalis, įskaitant straipsnius, fotografijas, karikatūras, kitą tekstinę ir grafinę medžiagą, taip pat puslapių kompoziciją; 2) priteisti iš atsakovo UAB „Šiaulių kraštas“ ieškovui UAB „Šiaulių naujienos“ 22 222,90 Lt turtinei žalai atlyginti, ieškovams M. D., A. J., K. P. po 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Šiaulių apygardos teismas 2008 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) uždraudė atsakovui UAB „Šiaulių kraštas“ naudoti laikraščio „Šiaulių naujienos“ numerius ar jų dalis, įskaitant straipsnius, fotografijas, karikatūras, kitą tekstinę ir grafinę medžiagą, taip pat puslapių kompozicijas; 2) priteisė iš atsakovo UAB „Šiaulių kraštas“ ieškovui UAB „Šiaulių naujienos“ 22 222,90 Lt nuostoliams atlyginti; 3) priteisė iš atsakovo UAB „Šiaulių kraštas“ ieškovams M. D., A. J., K. P. po 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas, nustatęs, kad 2007 m. gegužės 19-26 d. laikraštis „Šiaulių kraštas“ be UAB „Šiaulių naujienos“ sutikimo panaudojo konkrečią autorinę medžiagą, nurodė, jog atsakovas pažeidė ieškovų autorines teises. Dėl to teismas pripažino pagrįstu ieškovo UAB „Šiaulių naujienos“ reikalavimą uždrausti atsakovui naudoti laikraščio „Šiaulių naujienos“ numerius ar jų dalis, nes taip buvo siekiama sukliudyti neteisėtus veiksmus arba uždrausti tokius veiksmus, kurie kėlė pagrįstą žalos atsiradimo grėsmę arba galėjo realiai pažeisti teisę į autoriaus vardą ar autorystės teisę (Berno konvencijos 6^bis straipsnio 1 dalis). Teismo teigimu, laikraštis šiuo atveju pasinaudojo ieškovams priklausančia autoriaus teise, neatsižvelgė į tai, kad privalėjo įvertinti šios teisės naudojimo teisėtumą, todėl buvo nustatyta atsakovo kaltė, taip pat jo veiksmų neteisėtumas. Atsakovas pateikė teismui pažymą dėl už 2007 m. gegužės 19-26 dienomis spausdintą reklamą gautų pajamų (22 222,90 Lt), todėl pripažino šią sumą ieškovo UAB „Šiaulių naujienos“ nuostoliais pagal CK 6.249 straipsnio 2 dalį. Teismas, vertindamas autorių išimtines teises naudoti savo kūrinius atskirai nuo kolektyvinio kūrinio pagal ATGTĮ 8 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad atsakovas, savavališkai perdavęs bei atspausdinęs šių autorių kūrinius laikraštyje „Šiaulių kraštas“, neaiškiai išdėstydamas jų straipsnių tekstą, fotografijas bei karikatūras, neįskaitomai nurodydamas autorių pavardes ir vardus, pažeidė autorių asmenines neturtines teises (ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalis). Dėl to ieškovai–autoriai turėjo teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo (ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalis, 84 straipsnis). Teismas, įvertinęs ieškovų reikalavimus priteisti po 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nurodė, kad laikraštyje „Šiaulių kraštas“ išspausdinto koliažo tekstas iš esmės neįskaitomas, nuotraukos ir karikatūros neryškios; prieš tai neperskaičius laikraštyje „Šiaulių naujienos“ atspausdintų kūrinių originalų, UAB „Šiaulių kraštas“ išspausdintas koliažas iš esmės nepadarytų didelės neturtinės žalos kūrinių autoriams, todėl sumažino jų prašomą priteisti sumą iki 5000 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Šiaulių kraštas“ ir trečiojo asmens UAB „Akropolis“ apeliacinius skundus, 2010 m. liepos 13 d. sprendimu juos tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad pagal ATGTĮ 25 straipsnį leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be atlyginimo panaudoti kūrinį karikatūrai ar parodijai. Siekdama nustatyti, ar ginčo objektas, atspausdintas laikraštyje „Šiaulių kraštas“, buvo parodija, kolegija paskyrė ginčo objekto žanro vertinimo ekspertizę, kurioje buvo pasisakyta, kad tai, kas buvo išspausdinta laikraštyje „Šiaulių kraštas“, buvo meno kūrinys, turintis parodijos ir koliažo elementų, t. y. pirminiai šaltiniai, kuriais pasinaudota, buvo transformuoti. Ekspertizės akte pažymėta, kad pagal visus požymius tiriamajame objekte originalūs kūriniai įgavo visai kitą prasmę, todėl ginčo objektas tapo nauju parodijos žanro, turinčio koliažo elementų, meno kūriniu, atsiradusiu stimuliuojant, naudojant iš praeities tam tikram tikslui skolintus motyvus. Kolegija, remdamasi CPK 216 straipsniu, pripažino ekspertizės išvadą tinkamu įrodymu, turinčiu prioritetą prieš kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. Kultūros ministerijos išvadą, kurioje buvo nurodyta, jog išspausdinta informacinė medžiaga buvo autorių kūrinių atgaminimas spaudos būdu sumažinta forma, ginčo objektas nebuvo parodija, apsiribota parodijos sąvokos aiškinimu, remiantis įvairių žodynų pateiktu šios sąvokos aiškinimu, išsamiau neanalizuojant ir nevertinant ginčo objekto. Kolegija taip pat nesirėmė profesoriaus hab. dr. V. R. raštu, kurį ieškovai pateikė teismui gavę ekspertizės išvadą; motyvavo, kad rašte esantis teiginys, jog ginčo objektas nebuvo kūrinys, neargumentuotas; visas rašto tekstas – prielaidos ir pamąstymai.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 13 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. sausio 23 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.              Dėl Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 19,25 straipsnių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, remiantis ATGTĮ 25 straipsniu, nebuvo pažeistos autorių turtinės ir neturtinės teisės, nes atsakovo laikraštyje buvo sukurta parodija, o panaudoti kūrinį karikatūrai ar parodijai leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo. Kasatorių teigimu, pagal ATGTĮ 8 straipsnio 1 dalį kiekvienas laikraščio numeris yra kolektyvinis autorinis kūrinys ir šio kolektyvinio autorinio kūrinio turtinės teisės priklauso asmeniui, kurio iniciatyva ir kuriam vadovaujant buvo sukurtas. Atsakovas panaudojo individualius autorinius kūrinius – straipsnius, fotografijas, piešinius, karikatūras. Neturtinės teisės į šiuos individualius autorinius kūrinius priklauso jų autoriams (ATGTĮ 6 straipsnio 1 dalis). Taigi tiek pagal Berno konvencijos 6^bis straipsnio 1 dalį, tiek pagal ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 1 dalies 3 punktą net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažįstama, kad kasatorių kūriniai ar jų fragmentai buvo panaudoti rinkinyje, jų teisės vis tiek turi būti ginamos, nes ATGTĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad autorių teisės išvestiniams kūriniams ir rinkiniams taikomos nepažeidžiant autorių teisių į kūrinį ar kūrinius, kurių pagrindu buvo sukurtas išvestinis kūrinys arba sudarytas rinkinys, t. y. nepriklausomai nuo to, ar atsakovas tik atgamino kasatorių kūrinius, ar kasatorių autoriniai kūriniai buvo surinkti į rinkinį, kuris tapo nauju autoriniu kūriniu, tai nepašalino autorių turtines ir neturtines teises pažeidusių subjektų civilinės atsakomybės. Be to, nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad buvo sukurtas naujas kūrinys – parodija. Kasatorių teigimu, reklaminis skelbimas, išspausdintas laikraštyje „Šiaulių kraštas“ 2007 m. gegužės 19–26 d., neatitiko parodijos sampratos, nes parodijoje pakeičiamas pradinis parodijuojamas kūrinys, jį hiperbolizuojant, imituojant satyrinėmis ar kitomis priemonėmis, tuo tarpu atsakovas nurodė, jog straipsniai, nuotraukos bei piešiniai nebuvo iškraipyti, buvo nurodyti autorių vardai, jis neneigė kasatorių teisių į autorystę, pripažino, jog panaudoti kūriniai nebuvo pakeisti. Taigi pagal ATGTĮ 25 straipsnį ne viskas, kas procesiniuose dokumentuose vadinama parodija, yra parodija. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nesirėmė valstybės institucijos išvadai duoti – Kultūros ministerijos – pateikta išvada, kad ginčo kūrinys negalėjo būti laikomas parodija, nes ši yra originalus išvestinis kūrinys; ginčo kūrinyje niekas nebuvo pakeista meninės išraiškos priemonėmis, bet vien techniniu spaudos būdu, todėl tai buvo kūrinio atgaminimas, o ne naujas kūrinys. Tai, kad atsakovo išspausdinta reklama nebuvo naujas kūrinys, savo išvadoje nurodė ir menotyrininkas prof. V. R. Be to, nacionalinėje teisėje įtvirtinta vadinamoji „trijų pakopų testo“ taisyklė, pagal kurią autorių turtinių teisių apribojimai ir išimtys turi būti taikomi: įstatymo nustatytais specialiais atvejais; kai kūrinio naudojimas neprieštarauja įprastam jo naudojimui; kai nepagrįstai nepažeidžia teisėtų autoriaus interesų. Tai reiškia, kad tik esant šių trijų sąlygų visetui autoriaus turtinių teisių apribojimas gali būti pripažintas teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo veiksmų atitikties „trijų pakopų testo“ taisyklei, atmesdamas ieškinį iš esmės rėmėsi vien tik ATGTĮ 25 straipsniu, nevertino, ar buvo kitos dvi sąlygos (ar kūrinio naudojimas neprieštaravo įprastam jo naudojimui, ar tai nepagrįstai nepažeidė teisėtų autorių interesų).

2.              Dėl ekspertizės akto vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą atmesti ieškinį iš esmės grindė vieninteliu įrodymu – ekspertizės aktu. Kasatorių teigimu, pagal teismų praktiką konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti paneigti, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo; ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-45/2008; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB–F „VITI“ v. UAB „SNS“, bylos Nr. 3K-3-214/2010) Be to, eksperto išvada teismui neprivaloma ir turėjo būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis), atsižvelgiant į jos teiginių ryšį su kitais įrodymais. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas apsiribojo abstrakčiu motyvu, kad ekspertizės išvada atitiko CPK 216 straipsnio reikalavimus, buvo pakankamai aiški, pagrindė apeliantų nurodytas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, nors ekspertas byloje nesuteikė konkretaus ir aiškaus atsakymo, ar ginčo kūrinys tikrai buvo parodija. ATGTĮ 25 straipsnyje reglamentuojama parodijos, o ne parodijos ar koliažo elementų sąvokos. Kasatorių teigimu, ekspertizės akte iš esmės tik pateikiama išvada, tačiau nėra aiškių ir motyvuotų atsakymų į teismo užduotus klausimus.

3. Dėl autorių neturtinių teisių pažeidimo. Kasatoriai ieškinyje nurodė, kad buvo pažeistos jų autorių neturtinės teisės į kūrinių neliečiamybę, nes jų autoriniai kūriniai reklaminiame skelbime buvo pateikti iškraipyti, t. y. šiais veiksmais buvo pažeista autorių garbė ir reputacija. Autorių kūriniai buvo iškraipyti, buvo pakeistas kūrinių bendras estetinis vaizdas, kūriniai pateikti juos sumenkinant, todėl buvo pažeista ir kasatorių M. D., A. J. ir K. P., kaip autorių, garbė bei reputacija. Autorinių kūrimų panaudojimas tokiu būdu, kaip juos panaudojo atsakovas, sukėlė šiems kasatoriams emocinius išgyvenimus, asmeninius nepatogumus. Šie kasatoriai daugelį metų buvo žinomi kaip laikraščio „Šiaulių naujienos“ žurnalistai ar bendradarbiai, buvo šiam laikraščiui lojalūs, todėl šių autorių iškraipytų kūrinių išspausdinimas konkuruojančiame laikraštyje „Šiaulių kraštas“ pakenkė jų reputacijai, savigarbai.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ATGTĮ 25 straipsnį, atsakovas nesiekė sumenkinti autorių reputacijos. Be to, teismas pagrįstai rėmėsi ekspertizės išvada, nes pagal teismų praktiką ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni nei duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-45/2008; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB–F „VITI“ v. UAB „SNS“, bylos Nr. 3K-3-214/2010). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad išspausdintas kūrinys buvo parodija, yra pagrįsta, paremta teisės aktų ir įrodymų analize, o kasatorius skunde tik interpretuoja bylos faktines aplinkybes.

Trečiasis asmuo UAB „Akropolis Group“ atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad originalūs autorių straipsniai su iliustracijomis buvo išspausdinti ir atitinkamuose UAB „Šiaulių naujienos“ numeriuose, todėl pakartotinis ginčo kūrinių panaudojimas parodijai negalėtų jiems sudaryti kliūčių gauti įprastą ekonominę naudą, įgyvendinant teises į kūrinius. Trečiasis asmuo nesutinka su kasacinio skundo argumentu dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nurodo, kad teismo sprendimas paskirti ekspertizę dėl esminio klausimo byloje buvo teisėtas ir pagrįstas, o Kultūros ministerijos darbuotojų išvada negalėjo būti tinkamas įrodymas byloje, nes joje per siaurai aiškinama parodijos sąvoka. Kasacinio skundo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįsti, nes nebuvo pasisavinta kūrinių autorystė, buvo nurodyti autorių vardai, kūriniai nebuvo išdarkyti, o teksto sumažinimas ar skirtingas puslapio maketavimas negali būti pripažinti teisės į kūrinio neliečiamybę pažeidimu.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 19,25 straipsnių taikymo

Autorių teises reguliuojančiose teisės normose yra skiriamos autorių asmeninės neturtinės ir turtinės teisės. Tai rodo, kad autorių teisė pripažįsta dvejopą jos funkciją: autorių teisė užtikrina, suteikdama autoriui turtines teises, ekonominį dalyvavimą naudojant kūrinį; kita vertus, siekiama saugoti autoriaus dvasinius interesus, turint omenyje tai, kad autoriui ne vis vien, kaip, kokiomis aplinkybėmis jo kūrinys bus naudojamas ir kieno vardu tai bus daroma.

ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad autorius turi teisę prieštarauti dėl kūrinio ar jo pavadinimo bet kokio iškraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat dėl bet kokio kito kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją. Sutrumpintai šią teisę įstatymų leidėjas pavadino teise į kūrinio neliečiamybę, kuri yra viena iš svarbiausių autoriaus neturtinių teisių. Iš šios teisės normos turinio matyti, kad teisės į kūrinio neliečiamybę esmė yra galimybė autoriui prieštarauti kūrinio pakeitimams ir saugoti kūrinio vientisumą.

Bendriausiu požiūriu autoriaus turtinėmis teisėmis laikomos teisės, susijusios su bet kokiais viešais kūrinių naudojimo būdais. Tik pats autorius, kitas teisių subjektas ar jo atstovas gali leisti arba drausti naudoti kūrinį bet kokiu būdu. Įgyvendindamas turtines teises, autorius įgyvendina savo interesą gauti iš to turtinės naudos, nes kiekvienas kūrinio naudojimo būdas yra atlygintinis. ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje pateikiamas autoriaus turtinių teisių katalogas. Viena turtinių teisių grupė – tos turtinės teisės, kai kūrinys naudojamas kokia nors materialia forma (atgaminimo teisė, platinimo teisė, viešo rodymo teisė). Autoriaus turtinės teisės suteikia autoriui ar kitam autorių teisių subjektui išimtinę teisę leisti arba uždrausti atgaminti savo kūrinį (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atgaminamas gali būti tiek visas kūrinys, tiek jo dalis. Kūrinio atgaminimas be autorių teisių subjekto leidimo yra laikomas neteisėtu, išskyrus ATGTĮ nustatytus atvejus (ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad, išspausdinant ginčo skelbimus be autorių teisių subjekto leidimo, buvo atgaminti ieškovų kūriniai. Atgaminant saugomą kūrinį sukuriamas naujas autorių teisių objektas (kūrinys) arba ne – abiem atvejais kūrinį atgaminantis asmuo turi gauti autorių teisių subjekto leidimą. Sisteminė ATGTĮ normų analizė patvirtina, kad ir, sukurdamas naują kūrinį, pavyzdžiui, jį išversdamas ar perdirbdamas, sudarydamas kūrinių rinkinius ir pan., autorius privalo gauti autorių, kurių kūrinius panaudoja, leidimą (ATGTĮ 4 straipsnio 3, 4 dalys). Tokio leidimo nereikia tik tuo atveju, kai saugomo kūrinio naudojimas patenka į vieną iš ATGTĮ nustatytų autorių turtinių teisių apribojimų (ATGTĮ 19-33 straipsniai).

Berno konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Literatūros ir meno kūrinių autorių teisių apsaugos sąjungos šalių įstatymai gali suteikti teisę tam tikrais specialiais atvejais leisti atgaminti tokius kūrinius su sąlyga, kad šis atgaminimas neprieštarautų įprastam kūrinio naudojimui ir nepažeistų teisėtų autoriaus interesų. Šios nustatytos sąlygos vadinamos „trijų pakopų testu“ ir yra išdėstytos ATGTĮ 19 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad apriboti turtines teises leidžiama specialiais šiame įstatyme nustatytais atvejais; turtinių teisių apribojimas neturi prieštarauti įprastiniam kūrinio naudojimui ir nepagrįstai pažeisti teisėtų autoriaus ar kito autorių teisių subjekto interesų. ATGTĮ nustatytas baigtinis autorių teisių apribojimų sąrašas. Vienas iš atgaminimo teisės apribojimų – ATGTĮ 25 straipsnio nuostatos, kad leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo panaudoti kūrinį karikatūrai ar parodijai. Šiuo apribojimu galima remtis, jeigu kūrinio panaudojimas karikatūrai ar parodijai nėra tiesiog viso ar dalies originalaus kūrinio atgaminimas, negali būti painiojamas su originaliu kūriniu ir nediskredituoja jo.

ATGTĮ neatskleista parodijos sąvoka, todėl jos turinį turi nustatyti teismas. Ši sąvoka yra pateikiama Lietuvių kalbos, Tarptautinių žodžių žodynuose, todėl apeliacinės instancijos teismas, aiškinamas parodijos sąvokos turinį, rėmėsi šiuose šaltiniuose pateikta samprata. Parodija suprantama kaip antiteminis parodijuojamo kūrinio perteikimas. Parodija ir parodijuojamas kūrinys vienas kitam priešpriešinami – dažniausiai išlaikant tą pačią parodijuojamo kūrinio manierą ar stilių, bet suteikiant šiam kitą turinį, paprastai komiškus ar satyrinius bruožus. Parodija turi būti savarankiškas autorių teisės saugomas objektas, kuris buvo sukurtas remiantis parodijuojamu kūriniu. Dėl to parodijoje atsispindi parodijuojamo kūrinio bruožai, tačiau jie turi vaidinti antraeilį vaidmenį, o pirmoje vietoje turi pasireikšti parodijos, kaip atskiro objekto, bruožai. Kitaip tariant, būtina, kad matytųsi parodijos, kaip atskiro savarankiško kūrinio, pobūdis. Taigi esminiai parodijos požymiai: pirma, turi būti mėgdžiojamas kitas, pirminis, kūrinys; antra, mėgdžiojimas turi būti ironiškas, pajuokiantis pirminio kūrinio atžvilgiu. Lemiamas kriterijus yra turinio arba meniniai parodijuojamo kūrinio atskirų raiškos ar ypatumų (specifinių bruožų) priešpriešinimai parodijoje. Parodija turi būti savita ir originali, kad su parodijuojamu kūriniu ją iš esmės sietų tik paimta ir išreikšta mintis (idėja), todėl vien tik esamo kūrinio panaudojimas nepateikiant parodijoje jos ir kito kūrinio savitos ir savarankiškos turinio ar meninio priešpriešinimo išraiškos, nėra parodija.

Tam, kad būtų teisiškai įvertintas kūrinio panaudojimas, yra svarbu, jog kito autoriaus kūrinį panaudojantis asmuo laikytųsi teisinių parodijos išimties taisyklių. Atsižvelgiant į tai, kad parodija apibrėžta nevienodai, parodijos, kaip autorių teisių išimties, kvalifikavimui lemiamą reikšmę turi kriterijai, pagal kuriuos nustatomas parodijos teisėtumas. Norint atskleisti teisinius parodijos kriterijus, reikėtų atskirai aptarti parodijos tikslus. Parodijos tikslą apibūdina du aspektai: pirmasis yra susijęs su parodijos siekiu sukelti publikos juoką arba turėti humoristinį poveikį, antrasis – susijęs su parodijos kryptingumu. Dėl pirmojo parodijos tikslą apibūdinančio aspekto pabrėžtina, kad užsienio doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, jog teisinė parodijos apibrėžtis negali atspindėti visų literatūros, dailės ir muzikos žanrų atspalvių, todėl teisiškai parodija apibūdinama pagal jos tikslą – ja turi būti siekiama humoristinių tikslų plačiąja prasme. Humoristiniais tikslais laikytini arba parodijos autorių tiesioginis siekis prajuokinti, arba parodijos humoristinis poveikis. Kitas parodijos tikslas – jos kryptingumas. Analizuojant parodijos sąvoką darytina išvada, kad vienu atveju parodijos tikslu gali būti parodijuojamas kūrinys, kitu atveju – kaip įrankis kokiam nors reiškiniui išjuokti.

Parodijos originalumo reikalavimas yra antrasis reikalavimas, kuris leidžia atriboti kūrinio panaudojimą parodijai nuo kūrinio atgaminimo ir atitinkamai atskirti parodijuojamą ir parodijuojantį kūrinį, leidžiantį nepainioti dviejų kūrinių ir jiems nekonkuruoti ekonomine prasme. Parodijos originalumo reikalavimas tiesiogiai susijęs su parodijos tikslu skatinti kūrybingumą, todėl parodija leidžiama, jei sukuriamas išvestinis, kitas kūrinys. Parodijos originalumo reikalavimas neatskiriamas nuo kitų parodijos sąlygų – reikalavimo, kad visuomenė parodiją atpažintų kaip parodiją, ir reikalavimo, kad parodija nebūtų painiojama su originaliu kūriniu, t. y. turi būti aišku, kad kitame kūrinyje originalus kūrinys yra parodijuojamas, o ne naudojamas.

Parodijos atveju bendrasis reikalavimas nepažeisti asmeninių neturtinių teisių yra riboto turinio, nes leidimas naudoti kūrinį parodijai reiškia, kad kūrinį leidžiama pakeisti, tačiau šis pakeitimas negali būti bet koks: draudžiama parodija pažeisti naudojamo kūrinio autoriaus reputaciją, diskredituoti autorių ir jo kūrinį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad parodijos išimtimi leidžiama pasinaudoti, jeigu ji atitinka šiuos kriterijus: 1) siekiama išjuokti, ironizuoti parodijuojamą kūrinį, 2) turi būti originalus kūrinys, 3) turi atitikti „trijų pakopų“ testo reikalavimus: panaudojimas turi neprieštarauti įprastiniam kūrinio naudojimui (t. y. iš esmės nekonkuruoti su kūriniu) ir nepagrįstai nepažeisti teisėtų autoriaus arba kito autorių teisių subjekto interesų (pirmiausia nediskredituoti parodijuojamo kūrinio autoriaus ir kūrinio). Taigi tam, kad būtų galima taikyti ATGTĮ 25 straipsnio nuostatas, kaip autorių turtinių teisių apribojimą, visų pirma turi būti nustatytas parodijos sukūrimo faktas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo kūrinys, atspausdintas laikraštyje „Šiaulių kraštas“, turėjo tik parodijos ir koliažo elementų, tačiau tik kūrinio parodijos elementų buvimas nėra pagrindas pripažinti, kad naujai sukurtas kūrinys yra parodija, o nagrinėjamos bylos atveju parodijos elementai apskritai nepakeitė bandyto parodijuoti kūrinio. Minėta, kad parodijos išimtimi galima pasinaudoti tuo atveju, kai nustatomi kriterijai, leidžiantys konstatuoti, jog yra sukurta parodija kaip originalus kūrinys. Atskirų parodijos bei kito žanro – koliažo, kuris nepatenka į ATGTĮ 25 straipsnio apribojimą, požymių buvimas nėra pagrindas taikyti šios materialiosios teisės normos išimtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normą – ATGTĮ 25 straipsnį, reglamentuojantį kūrinio panaudojimą karikatūrai ir parodijai.

 

Dėl ekspertizės akto vertinimo

Kasatoriai nagrinėjamoje byloje kelia proceso teisės normų, reglamentuojančių ekspertizės akto vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo klausimą.

Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį eksperto išvada – viena iš įrodymų rūšių. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad ji neturi didesnės galios už kitus įrodymus, teismui eksperto išvada neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais įrodymais. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas teismo procesiniame sprendime (CPK 218 straipsnis). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Gali būti kritiškai vertinama ekspertizės akto duomenų dalis. Pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Congestum group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009).

Pažymėtina, kad teismas, civilinėje byloje įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.             

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatavo, kad ekspertizės išvada atitinka CPK 216 straipsnio reikalavimus, yra aiški, pagrindė atsakovų nurodytas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, todėl sprendė, jog ši išvada turėjo prioritetą prieš kitus byloje esančius rašytinius įrodymus.

Minėta, kad vienas iš nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalykų – faktinių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, ar ginčo kūrinys yra parodija, nustatymas. Šiuo klausimu byloje surinkti duomenys yra nevienareikšmiški, todėl teismas, priimdamas sprendimą, turėjo juos įvertinti, laikydamasis CPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su kasatorių argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ekspertizės išvadą prioritetiniu įrodymu šioje byloje, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, spręsdamas dėl ATGTĮ 25 straipsnyje nustatytų apribojimų taikymo, turėjo nustatyti požymių, kuriems esant pagal teisinius kriterijus būtų galima konstatuoti parodijos sukūrimo faktą, visumą. Kasatoriai teisingai pažymėjo, kad ekspertizės išvadoje neatsakyta į klausimą, ar ginčo kūriniai turi parodijos požymių. Pažymėtina tai, kad ekspertizės išvada nėra nuosekli, nes atsakymai į teismo užduotus klausimus nepagrįsti konkrečiu tyrimu; ekspertizės akto tiriamoji dalis nesusieta su išvadomis, o pateikta kaip atskira įvairių meno krypčių apžvalga. Nesant ekspertizės akte nustatytų parodijos požymių, tačiau esant išvadai, kad ginčo kūriniai turi tiek koliažo, tiek parodijos elementų, bei byloje esant kitiems rašytiniams įrodymams, jog atsakovo išspausdinta informacinė medžiaga yra tik kasatorių kūrinių atgaminimas spaudos būdu sumažinta forma, teismas nemotyvavo savo išvadų, kuo remdamasis konstatavo parodijos sukūrimo faktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, esant nenuosekliai ir neišsamiai ekspertizės išvadai, kitiems rašytiniams įrodymams, prieštaraujantiems ekspertizės akte išdėstytiems teiginiams, turėjo įvertinti visų įrodymų visumą, nurodyti konkrečius argumentus, kuriais remdamasis pripažįsta, jog ekspertizės išvada, nors ir neišsami, ir nenuosekli, turi prioritetą prieš kitus byloje esančius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas neatliko tokio įrodymų vertinimo ir nepagrindė išvadų, kokiais konkrečiais kriterijais remdamasis sprendė, kad atsakovo išspausdinta informacija yra parodija.

Nenustačius byloje ATGTĮ 25 straipsnyje nustatytų parodijos išimties taikymo kriterijų, pirmosios instancijos pagrįstai sprendė, jog buvo pažeistos autorių neturtinės teisės bei padaryta neturtinė žala. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės (ATGTĮ) normas, taip pat pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl apeliacinės instancijos teismo spendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Tenkinus kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą bei palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, atitinkamai turi būti perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. 

Kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 13 d. sprendimas buvo sustabdytas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka, tai apeliacinės instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų perskirstymas byloje dalyvaujantiems asmenims nesprendžiamas, nes įsiteisėjus kasacinio teismo nutarčiai dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo panaikinimo šio teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos tiesiog nebebus išieškomos iš ieškovų. 

Kasatoriai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Tenkinus kasacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos kasatoriams iš atsakovo. Kasatoriaus UAB „Šiaulių naujienos“ sumokėti advokatui 1512,50 Lt už kasacinio skundo surašymą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.13 punkte nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio, todėl ši suma, tenkinus kasacinį skundą, priteistina kasatoriui iš atsakovo.

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 188,28 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus ieškovų kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 13 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti  Šiaulių apygardos teismas 2008 m. sausio 23 d. sprendimą.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių naujienos“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių kraštas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) 1249 (vieną tūkstantį du šimtus keturiasdešimt devynis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto, paduodant kasacinį skundą.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių naujienos“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių kraštas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) 1512,50 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus dvylika litų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių kraštas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) 188,28 Lt (vieną šimtą aštuoniasdešimt aštuonis litus 28 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Egidijus Baranauskas

 

 

 

Gražina Davidonienė

 

 

 

Česlovas Jokūbauskas