Civilinė byla Nr. 2-1467-943/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01376-2009-3

Procesinio sprendimo kategorija: 126.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,  

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens M. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties, priimtos atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Egvilta“ bankroto byloje Nr. B2-1058-823/2015.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi patvirtino atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Egvilta“ bankroto byloje ieškovo AS „UniCredit Bank“ 1 993 884,34 Eur reikalavimą. AS „UniCredit Bank“ Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 10 d. pakeistas SIA „UniCredit Leasing“.

Ieškovai SIA „UniCredit Leasing“ ir Inti Kinnisvara OU kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydami patikslinti BUAB „Egvilta“ kreditorių sąrašą, nustatant, kad SIA „UniCredit Leasing“ reikalavimas yra 10 577,30 Eur, o Inti Kinnisvara OU –  1 984 000 Eur. Ieškovai nurodė, kad jie 2015 m. balandžio 29 d. sudarė Susitarimą dėl reikalavimo teisių perleidimo (toliau – Susitarimas), kuriuo SIA „UniCredit Leasing“ dalį reikalavimo BUAB „Egvilta“ perleido Inti Kinnisvara OU.

Trečiasis asmuo M. R. prašė netvirtinti Inti Kinnisvara OU reikalavimo bei sustabdyti reikalavimo tvirtinimo klausimo nagrinėjimą iki teismas priims sprendimą byloje pagal trečiojo asmens ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo. Trečiasis asmuo paaiškino, kad yra pareiškęs ieškinį, kuriame prašo Inti Kinnisvara OU teises ir pareigas pagal Susitarimą perkelti jam.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi atmetė trečiojo asmens prašymą dėl bylos sustabdymo, įtraukė Inti Kinnisvara OU į BUAB „Egvilta“ kreditorių sąrašą su 1 984 000 Eur ir tokia suma sumažino SIA „UniCredit Leasing“ reikalavimą.

Atsižvelgęs į tai, kad trečiojo asmens minima byla nėra iškelta, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo bylos stabdymui. Įvertinęs Susitarimo turinį, teismas padarė išvadą, kad SIA „UniCredit Leasing“ perleido dalį savo reikalavimų BUAB „Egvilta“ kitam asmeniui – Inti Kinnisvara OU.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

              Atskirajame skunde trečiasis asmuo M. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netvirtinti Inti Kinnisvara OU reikalavimo BUAB „Egvilta“ bankroto byloje bei sustabdyti bylą iki teismas priims sprendimą civilinėje byloje pagal jo pareikštą ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo.

              Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog apeliantas ginčija ne Inti Kinnisvara OU reikalavimo dydį, o Susitarimą, kurio pagrindu Inti Kinnisvara OU perėjo dalis SIA „UniCredit Leasing“ reikalavimo teisių į BUAB „Egvilta“. Kadangi apeliantas teismine tvarka siekia, kad jam būtų perkeltos Inti Kinnisvara OU įgytos reikalavimo teisės, šio asmens reikalavimas negali būti tvirtinamas iki tol, kol nebus išnagrinėtas apelianto reikalavimas (CPK 164 straipsnio 4 dalis).

              Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas SIA „UniCredit Leasing“ prašo atskirojo skundo netenkinti, priteisti iš apelianto jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

              Atsiliepime, atsikertant į atskirojo skundo argumentus, teigiama, kad teisės aktai nesuteikia teisės patvirtinto kreditorinio reikalavimo perleidimo klausimą kvestionuoti kitiems kreditoriams. Kadangi apeliantas neturėjo teisės apeliacine tvarka skųsti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties, apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 dalis). Apelianto minimas ieškinys iki šiol teisme nėra priimtas, o jo patenkinimas reikštų tik Inti Kinnisvara OU teisių ir pareigų perkėlimą apeliantui.

              Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas Inti Kinnisvara OU prašo atskirojo skundo netenkinti, priteisti iš apelianto jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

              Atsiliepimą ieškovas grindžia iš esmės analogiškais atsikirtimais, išdėstytiems ieškovo SIA „UniCredit Leasing“ atsiliepime. Dėl apeliacijos objekto nebuvimo ieškovas Inti Kinnisvara OU papildomai nurodo, kad teismo nutartimi, kuria vienas kreditorius bankroto byloje keičiamas kitu, sprendžiamas procesinių teisių perėmimo klausimas. Tokios nutartys nėra skundžiamos apeliacine tvarka.

              Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Apeliacinio proceso tikslas – nustatyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės taikymo ir faktų nustatymo klaidas ir jas ištaisyti, tačiau ne dar kartą išnagrinėti bylą iš naujo. Peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame / atskirajame skunde išdėstytų faktinio ir teisinio pagrindų, t. y. apelianto nurodytų faktinių aplinkybių, materialinės ir proceso teisės normų pažeidimų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Kadangi civilinis procesas pagrįstas rungimosi principu, nagrinėdamas apeliacinį / atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas turi pareigą analizuoti ir atsiliepime į jį suformuluotus atsikirtimus, kurie yra sudėtinė apeliacinio proceso teisminio nagrinėjimo dalyko dalis.

              Nagrinėjamu atveju atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį turinys suponuoja, kad juose išdėstytus argumentus ir atsikirtimus reikėtų išskirti į tris grupes: pirma, tai apeliacijos galimybės šioje byloje klausimas, antra, – reikalavimo dalies perleidimo teisėtumo įvertinimas, ir trečia, – bylos sustabdymo poreikio egzistavimas. Būtent šios trys šalių argumentų ir atsikirtimų į juos grupės sudaro apeliacinio nagrinėjimo dalyką.

              Dėl apeliacijos galimybės šioje byloje

              Atsiliepimuose į atskirąjį skundą sutartinai teigiama, kad apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas. Tokia pozicija grindžiama prieštaringais teiginiais: viena vertus, atsiliepimuose argumentuojama, kad ĮBĮ nesuteikia teisės apeliantui skųsti pirmosios instancijos teismo nutarties (ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalis); kita vertus, ieškovas Inti Kinnisvara OU atsiliepime taip pat įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis išvis negali būti apeliacijos objektu, nes ja išspręstas tik procesinių teisių perėmimo klausimas (CPK 48 straipsnio 1 dalis).

              Kaip matyti iš ieškovo Inti Kinnisvara OU dėstomų argumentų, ieškovas mano, kad juridinio asmens bankroto bylą nagrinėjančio teismo priimta nutartis, kuria patvirtinamas vieno kreditoriaus reikalavimo teisių perleidimas kitam kreditoriui, turėtų būti kvalifikuojama kaip teismo procesinis sprendimas dėl procesinių teisių perėmimo. Akivaizdu, kad ieškovas įsitikinęs, jog šioje byloje skundžiama nutartimi buvo išspręstas tik procesinių teisių perėmimo klausimas, t. y. teismo priimtas sprendimas ginčo šalims nesukėlė jokių materialiųjų teisinių pasekmių. Teisėjų kolegijos nuomone toks teismo nutarties teisinės galios ir ja sukeliamų teisinių pasekmių vertinimas yra nepagrįstas. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovas Inti Kinnisvara OU be jokio racionalaus pagrindo neįžvelgia skirtumų tarp teismo nutarties, kuria išsprendžiamas proceso dalyvio pakeitimas kitu asmeniu procesinių teisių perėmimo atveju klausimas (CPK 48 straipsnis), ir nutarties, kuria – kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo ir patikslinimo bankroto byloje klausimas (ĮBĮ 26 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje yra išskirta, kad kol kreditoriaus reikalavimas nėra patvirtintas teismo, jis turi tik teises, nustatytas ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalyje. Tiktai teismo nutarčiai, kuria patvirtinami jo finansiniai reikalavimai, įsiteisėjus, bankrutuojančios įmonės kreditorius tampa byloje dalyvaujančiu asmeniu ir įgyja visas kreditoriaus teises, tarp jų ir teisę skųsti teismo nutartį dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Scorpus“ prieš UAB „Labrusta production“, bylos Nr. 3K-3-274/2012). Taigi teismo nutartis patvirtinti kreditoriaus reikalavimo perleidimą kitam kreditoriui sukuria ne tik procesinio pobūdžio pasekmes: nuo jos įsiteisėjimo momento naujasis kreditorius tampa bankroto byloje dalyvaujančiu asmeniu. Kol finansinio reikalavimo perleidimas nėra patvirtintas skolininko bankroto bylą nagrinėjančio teismo, tol naujasis kreditorius neįgyja teisės gauti savo reikalavimo patenkinimo iš skolininko turto ĮBĮ nustatyta tvarka, taip pat kitų teisių, suteikiamų kreditoriams pagal ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalį. Teismo nutarties, kuria tvirtinamas kreditoriaus reikalavimo teisių ar jų dalies perleidimas kitam kreditoriui, esminis tikslas yra minėtų materialiųjų teisinių pasekmių įteisinimas. Procesiniai padariniai šiuo atveju yra išvestiniai, todėl pareiškėjas nepagrįstai laiko jos dominuojančiais.

              Atsiliepimuose taip pat ydingai aiškinama ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalies formuluotė. Teisėjų kolegija atkreipia ieškovų dėmesį į tai, kad priklausomai nuo bankroto byloje bankrutuojančios įmonės administratoriui pareikštų kreditorių reikalavimų apibrėžtumo lygio ir įgyvendinimo etapo, teismas atlieka arba formalų procesinį veiksmą patvirtindamas kreditoriaus reikalavimą (reikalavimai, kurių pagrįstumas patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto administraciniu aktu), arba išsamią pareikšto reikalavimo pagrįstumo analizę (reikalavimai, pareikšti iki bankroto bylos iškėlimo dienos arba bankroto byloje). Pastarųjų reikalavimų tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas prieš IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. prieš UAB „Lygus kelias“, bylos Nr. 3K-3-188/2012). Bankroto bylos iškėlimas skolininkui neriboja jo kreditorių teisės disponuoti reikalavimo teisėmis savo nuožiūra. Taigi kreditoriai turi teisę bankroto proceso metu perleisti savo reikalavimus, patvirtintus teismo, kitiems kreditoriams ar asmenims (ĮBĮ 26 straipsnio 3 dalis, CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo teisės perleidimas tvirtinamas teismo, atliekant kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimo procesinį veiksmą (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis).

              Nors teismas, spręsdamas dėl kreditoriaus reikalavimo ar jo dalies perleidimo kitam asmeniui tvirtinimo, nebeatlieka anksčiau skolininko bankroto byloje patvirtinto reikalavimo pagrįstumo materialiosios kontrolės, tačiau įvertina, ar reikalavimas (jo dalis) perleistas laikantis teisės aktų reikalavimų. Patvirtindamas reikalavimo teisių perleidimo faktą, teismas visais atvejais tikslina ne tik skolininko kreditorių sąrašą, bet ir tvirtina naujo kreditoriaus reikalavimą. Įstatyme teismo nutarčių, kuriomis tvirtinami ar tikslinami kreditorių reikalavimai, apskundimo apeliacine tvarka galimybė nėra diferencijuojama. Vienintelis nustatytas ribojimas – kitų kreditorių reikalavimo dydis. Atsiliepimuose į atskirąjį skundą pateikiamas siaurinamasis ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalies aiškinimas, t. y. kad teisės normoje yra įtvirtinta daugiau apeliacijos išimčių, nei joje tiesiogiai nurodyta, teisėjų kolegijos įsitikinimu ne tik, kad neišplaukia iš normos formuluotės, bet ir prieštarauja apeliacijos objektu esančio procesinio sprendimo esmei. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai, prašydami nutraukti apeliacinį procesą, daro teisės aiškinimo klaidą ignoruodami ginčo teismo nutarties sukeliamų teisinių pasekmių pobūdį bei teismo atliekamų procesinių veiksmų turinį.

              Dėl SIA „UniCredit Leasing“ reikalavimo dalies perleidimo teisėtumo ir poreikio stabdyti reikalavimo perleidimo patvirtinimo klausimo nagrinėjimą

              Atskirajame skunde apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti Inti Kinnisvara OU reikalavimo tvirtinimą iki teismas priims sprendimą pagal apelianto pareikštą ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo. Iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad apelianto nurodoma vienintelė priežastis, kodėl neturėtų būti patvirtintas dalies SIA „UniCredit Leasing“ reikalavimo teisių į BUAB „Egvilta“ perleidimas Inti Kinnisvara OU, tai jo įsitikinimas, kad pirkėjo teisės ir pareigos pagal nurodytų asmenų sudarytą Susitarimą dėl reikalavimo teisių perleidimo turėtų būti perkeltos jam. Būtent tokį savo teisių gynimo būdą apeliantas prašo taikyti Vilniaus apygardos teismui pareikštame ieškinyje, kuris iki šios dienos nėra priimtas, o civilinė byla pagal jį neiškelta (CPK 137 straipsnio 1 dalis).

              Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bylos svarstymui pateiktus įrodymus SIA „UniCredit Leasing“ dalį jam priklausiusių reikalavimo teisių Inti Kinnisvara OU perleido laikydamasis įstatyme nustatytų formalumų (CK 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.103 straipsnis). Vien tik aplinkybė, kad apeliantas mano, jog būtent jam turėjo būti perleistas ginčo reikalavimas, negali būti kvalifikuojama kaip paneigianti Inti Kinnisvara OU teisėtą lūkestį gauti iš SIA „UniCredit Leasing“ įgyto reikalavimo patenkinimą. Apelianto šioje byloje pasirinktas teisių apsaugos ir gynimo būdas, t. y. siekis iš esmės neribotam laikui atidėti Inti Kinnisvara OU reikalavimo patvirtinimą BUAB „Egvilta“ bankroto byloje, yra ne tik nepagrįstas (tiek teisės, tiek faktų požiūriu), bet ir nesuderinamas su ginčo šalių interesų pusiausvyra. Šiuo metu prieš tai nurodytas apelianto ieškinys nėra priimtas, tačiau net ir tuo atveju, jeigu civilinė byla pagal tokį ieškinį, koks yra pareikštas, ir būtų iškelta, tai nebūtų kliūtis BUAB „Egvilta“ kreditorių sąrašo vėlesniam patikslinimui, jeigu atsirastų toks poreikis. Apelianto modeliuojama situacija, kuri kiltų tuo atveju, jeigu jo ieškinį teismas vis dėlto priimtų, tačiau iki tol būtų patvirtintas Inti Kinnisvara OU reikalavimas, turėtų būti spendžiama kitokiomis priemonėmis, nei pasirinko apeliantas (pvz., laikinosiomis apsaugos priemonėmis laikinai sustabdant kreditoriaus reikalavimo patenkinimą). Ginčo klausimo išsprendimo sustabdymas iš esmės pažeistų ne tik Inti Kinnisvara OU teises – kreditorius būtų nušalintas nuo visų klausimų, priskirtų kreditorių susirinkimo kompetencijai, sprendimo, bet ir įneštų realios painiavos BUAB „Egvilta“ bankroto procedūrose. Atsiliepimuose į atskirąjį skundą pagrįstai nurodoma, kad ateityje – priklausomai nuo to, ar apeliantui pavyks pasiekti, jog jam būtų perkeltos Inti Kinnisvara OU iš SIA „UniCredit Leasing“ įgytos teisės, nebus jokių kliūčių BUAB „Egvilta“ kreditorių reikalavimų patikslinimui. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nestabdė ginčo klausimo nagrinėjimo.

              Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

              Ieškovas Inti Kinnisvara OU pateikė įrodymus, kad turėjo 726 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą. Atsižvelgdama į ieškovui suteiktos teisinės pagalbos apimtį, atskirajame skunde keltų teisės ir fakto klausimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.15 punkte įtvirtinto koeficiento. Remiantis tuo, iš apelianto ieškovui Inti Kinnisvara OU priteisiama 285,80 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš trečiojo asmens M. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui Inti Kinnisvara OU (juridinio asmens kodas 11085821) 285,80 (du šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus ir 80 ct) Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų                                                                                                                                                                                                                                                                                    Teisėjai                                                                      Danutė Gasiūnienė

                                                                      Egidija Tamošiūnienė

                                                                      Vigintas Višinskis