Civilinė byla Nr. e2-1408-585/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00716-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AA Baltic Group“ nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Valdymo ekspertai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 16 d. nutarties, kuria atmestas prašymas pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AA Baltic Group“ bankrotą tyčiniu,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „AA Baltic Group“ nemokumo administratorė mažoji bendrija (toliau – MB) „Valdymo ekspertai“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti BUAB „AA Baltic Group“ bankrotą tyčiniu.
2. Nurodė, kad 2019 m. birželio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas nustatė UAB „AA Baltic Group“ valdymo organams 15 dienų terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Nemokumo administratorė išsiuntė šią nutartį buvusiam įmonės vadovui K. P. žinomais adresais, bandė susisiekti viešai nurodomais telefonų numeriais, tačiau nei įmonės dokumentai, nei įmonės turtas perduoti administratorei nebuvo. Tad egzistuoja Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tyčinio bankroto požymis – įmonės valdymo organai sąmoningai vykdė blogą juridinio asmens valdymą. 2017 m. pabaigoje įmonė veiklos nebevykdė, negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, o 2018 m. sausį buvo nemoki. Tuometinis įmonės vadovas ir 50 procentų akcijų savininkas A. L. kartu su kitu 50 procentų akcininku L. B. priėmė sprendimą paskirti įmonės vadovu K. P. Šis asmuo žinomas savo veikla tampant ruošiamų bankrotams įmonių vadovu, jam penkeriems metams apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus organo nariu. K. P. direktoriumi paskirtas fiktyviai, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Buvę įmonės valdymo organai ir dalyviai neteikia informacijos apie įmonės veiklą, dėl to negalima išsiaiškinti, kur dingo paskutiniame balanse apskaitytas 258 772 Eur turtas, patikrinti įmonės sandorių. Įmonės nemokumą nulėmė netinkamas įmonės valdymas, netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, vengimas atsiskaityti su kreditoriais, turto pasisavinimas.
3. Suinteresuotas asmuo L. B. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė prašymą tenkinti – pripažinti bankrotą tyčiniu ir nustatyti, jog tyčinį bankrotą sukėlė A. L. ir K. P. veiksmai.
4. Nurodė, kad L. B. ir A. L. ilgą laiką glaudžiai bendradarbiavo įvairiuose statybų projektuose. L. B. buvo UAB „AA Baltic group“ akcininkas, nuosavybės teise valdęs 50 procentų akcijų, todėl neturėjo galimybės vienasmeniškai dalyvauti bendrovės valdyme. Bendrovės vadovu bylai aktualiu laikotarpiu buvo A. L. Visus sprendimus, susijusius su bendrovės veikla, priimdavo A. L. Laikui bėgant, tarp A. L ir L. B. atsirado nesutarimų, todėl jie nutarė nutraukti bendrą veiklą. Šiuo tikslu L. B. kreipėsi į A. L., siūlydamas jam išpirkti jo akcijas, bet A. L. aiškaus atsakymo nepateikė. 2018 m. kovą L. B. atsitiktinai sužinojo, kad vyksta dažnas didelių piniginių sumų išvedimas iš įmonės sąskaitos. L. B., patikrinęs viešus duomenis sužinojo, kad įregistruotas akcininkų sprendimas dėl įmonės direktoriaus pakeitimo, iš kurio buvo matyti, jog jis pasirašytas A. L. ir L. B. L. B. nėra sprendęs klausimo bendrovės vadovo atšaukimo bei naujojo vadovo išrinkimo. Tad L. B. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, buvo atliktas ikiteisminis tyrimas. Tyrimo metu nustatyta, jog parašas sprendime priklauso L. B., tačiau šio dokumento jis nepasirašinėjo. Tad susidarė situacija, kai baudžiamajame procese įrodyti dokumentų klastojimo faktą tapo neįmanoma. Bendrovė turėjo pakankamai turto, tačiau, vertinant tai, jog bendrovės turtą valdė A. L. bei vėliau – K. P., tikėtina, jog būtent šie asmenys turtą pasisavino ar iššvaistė.
5. Suinteresuotas asmuo A. L. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė prašymą atmesti.
6. Nurodė, kad A. L. pardavė bendrovės akcijas K. P. 2017 m. gruodį, perdavė įmonės dokumentus, atsistatydino iš direktoriaus pareigų. A. L. nebuvo bendrovės vadovu ir akcininku, kai bendrovė neva tapo nemokia. UAB „Saulės grupė“ sąskaita bendrovei tikėtinai išrašyta ne anksčiau kaip 2017 m. gruodžio 29 d. Kaip sąskaitą gavęs asmuo pasirašė K. P.. A. L. tinkamai ir laiku vykdė savo pareigas, įskaitant pareigą pateikti finansinės atskaitomybės dokumentus. Pareiga pateikti finansinės atskaitomybės dokumentus už 2017 m. kilo 2018 m., kai vadovo pareigas ėjo K. P. Tai, kad K. P. neva dažnai dalyvauja nepasisekusiuose versluose, A. L. nėra žinoma. A. L. ilgą laiką nebuvo bendrovės vadovu, jos dokumentais nedisponavo, neturėjo pareigos perduoti šių dokumentų administratorei.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 16 d. nutartimi atmetė prašymą pripažinti BUAB „AA Baltic Group“ bankrotą tyčiniu.
8. Teismas nurodė, kad nors bankroto pripažinimo tyčiniu klausimai nepatenka į JANĮ 155 straipsnio išimtis, tačiau atsižvelgiant į tai, jog įstatymas įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., tuo tarpu bankroto byla UAB „AA Baltic Group“ iškelta 2019 m., todėl taikytinos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos.
9. Nemokumo administratorės teigimu, įmonės valdymo organai sąmoningai vykdė blogą juridinio asmens valdymą, nes neperdavė įmonės dokumentų ir turto, neteikė informacijos apie įmonės veiklą, fiktyviai įmonės vadovu paskyrė K. P., t. y. valdymo organų veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą – įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbi bendrovės nemokumo data. Anot nemokumo administratorės, įmonė buvo nemoki jau 2018 m. sausį. Tokį teiginį ji grindžia aplinkybe, jog įmonė nuo 2017 m. gruodžio 28 d. neapmokėjo UAB „Saulės grupė“ sąskaitos. Teismo vertinimu, vėlesni UAB „Saulės grupė“ ir UAB „AA Baltic group“ susitarimai rodo, jog nei kreditorius, nei įmonė nelaikė, jog 2017 m. gruodžio 28 d. UAB „AA Baltic group“ buvo nemoki. Šalys 2018 m. vasario 23 d. sudarė papildomą susitarimą, 2018 m. kovo 5 d. pasirašė baigiamąjį darbų priėmimo-perdavimo aktą. Įmonės banko sąskaitų išrašai rodo, jog įmonė 2018 m. pradžioje atlikinėjo mokėjimus kreditoriams – 2018 m. sausio 15 d. atliko 14 800 Eur mokėjimą UAB „S capital“, kas paneigia, kad įmonė buvo nemoki 2018 m. sausį. Į bylą nesant pateiktai išsamiai informacijai apie momentą, kada įmonė tapo nemoki, teismas vertino, kad įmonė buvo nemoki bankroto bylos iškėlimo dieną.
10. Nemokumo administratorius nurodė, jog įmonė jau 2018 m. sausį buvo nemoki, įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o paskyrė įmonės vadovu K. P. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai, taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012). Teismas sprendė, kad šiuo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog įmonės vadovas būtų sudaręs nuostolingus sandorius ar atlikęs kitus veiksmus, kurie rodytų jo siekį tyčia privesti įmonę prie bankroto.
11. Nemokumo administratorės teigimu, įmonės bankrotas yra tyčinis, kadangi jai įmonės vadovas neperdavė įmonės dokumentų ir turto. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas, taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad administratorei įmonės vadovas neperdavė įmonės dokumentų, nesant byloje kitų įrodymų, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog K. P. galimai pasisavino BUAB „AA Baltic Group“ turtą, ar tokiais veiksmais tyčia siekė išvengti įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo. Tokių įrodymų nepateikė ir nemokumo administratorė.
12. Anot nemokumo administratorės, įmonė nepateikė finansinės atskaitomybės už 2017 ir 2018 m. ir tai reiškia, jog įmonės bankrotas yra tyčinis. Netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokią išvadą teismas darė, atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams. Šiuo atveju tokių duomenų į bylą nepateikta. Nemokumo administratorė neįrodinėja aplinkybių, jog dėl to, kad nėra pateiktos visos finansinės atskaitomybės ataskaitos, būtų pakenkta įmonės kreditoriams.
13. Nemokumo administratorė nurodė, jog yra dingęs 2016 m. gruodžio 31 d. buvęs įmonės turtas – 258 722 Eur. Iš į bylą pateiktų įmonės banko sąskaitų išrašų negalima daryti išvados, jog įmonės akcininkai ar vadovas būtų pasisavinę įmonės turtą. Nemokumo administratorė nėra pateikusi į bylą įrodymų, patvirtinančių tokius teiginius, nenurodė jokių konkrečių argumentų, patvirtinančių, jog įmonės vadovai ar akcininkai tyčia siekė įmonės bankroto. Aplinkybė, jog įmonės vadovui K. P. buvo 5 metus apribota teisė eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus organo nariu savaime nereiškia, jog UAB „AA Baltic group“ buvo tyčia privesta prie bankroto.
14. Nenustatęs tyčinio įmonės bankroto požymių, teismas sprendė, kad suinteresuotų asmenų argumentai, susiję su tarpusavio nesutarimais, akcijų perleidimo aplinkybėmis, naujo direktoriaus paskyrimu ir panašiai, neturi įtakos, todėl dėl jų nepasisakė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Nemokumo administratorė MB „Valdymo ekspertai“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės — tenkinti prašymą pripažinti BUAB „AA Baltic Group“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Dėl neperduotų įmonės apskaitos ir (ar) pirminių dokumentų nėra galimybės nustatyti tikslaus nemokumo atsiradimo momento ir įvertinti nemokumo priežastis. Susiklosčius tokiai situacijai, apie bendrovės nemokumą galima spręsti iš paskutinės VĮ „Registrų centras“ pateiktos bendrovės 2016 m. finansinės atskaitomybės.
15.1.1. Pagal 2016 m. bendrovės balansą jos turtas sudarė 258 772 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 255 636 Eur. Tad įmonė jau 2016 m. buvo nemoki, todėl jai turėjo būti keliama bankroto byla.
15.1.2. 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje bendrovės finansinė būklė ir toliau blogėjo. A. L. 2017 m. reguliariai skolindavo bendrovei lėšas, pervedė 20 500 Eur. Bendrovė 2017 m. pabaigoje veiklos nebevykdė, iš įmonės buvo atleisti visi darbuotojai.
15.1.3. Aplinkybė, kad įmonės vadovu paskirtas K. P., parodo, kad įmonė buvo tyčia rengiama bankrotui, bandoma išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Teismas nepagrįstai ignoravo K. P. ankstesnę veiklą, privedant įmones prie bankroto.
15.1.4. UAB „AA Baltic Group“ 2017 m. gruodžio 28 d. neapmokėjo UAB „Saulės grupė“ sąskaitos, kurios mokėjimo terminas suėjo 2017 m. gruodžio 28 d., kas taip pat patvirtina, kad įmonės nemokumas egzistavo vėliausiai 2017 m. pabaigoje.
15.1.5. Nors teismas žinojo, kad įmonės valdymo organai nėra perdavę administratoriui įmonės dokumentų ir turto, nenustatinėjo, kokiu teisiniu pagrindu buvo atlikti mokėjimai UAB „S capital“, UAB „IDW group“, UAB „Kitoks požiūris“, ar nebuvo pažeistas atsiskaitymų grynaisiais pinigais eiliškumas. Nepaisant to, kad A. L. pateiktame skolų sąraše skolų tokiems kreditoriams nebuvo.
15.1.6. Teismas nevertino A. L. pateiktų dokumentų, kuriais jis neva perleido savo akcijas K. P. 2017 m. gruodžio viduryje, tačiau 2017 m. gruodžio 28 d. akcininkų susirinkime balsavo kaip akcininkas ir pritarė K. P. paskyrimui vadovu. Nenustatyta, kieno iniciatyva įmonės vadovu paskirtas K. P.. teismas to nesiaiškino.
15.2. Administratorei, neturint apskaitos dokumentų, nėra galimybės patikrinti bendrovės sudarytų sandorių teisėtumo, todėl teismas nepagrįstai atmetė prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu motyvuodamas tuo, kad administratorė neįrodė, jog įmonės vadovas sudarė nuostolingus įmonei sandorius.
15.3. Teismas neįvertino ir aplinkybės, jog nėra duomenų, kad A. L. būtų perdavęs K. P. visus įmonės dokumentus.
15.4. Įmonės valdymo organai nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių nebuvo perduoti bendrovės finansiniai dokumentai. Šių aplinkybių nesiaiškino ir teismas. Dokumentai neperduoti sąmoningai, siekiant nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais.
15.5. Bendrovės valdymo organai nuo 2017 m. neteikė įmonės finansinių atskaitomybių Registro tvarkytojui. Tad tai – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas – yra savarankiškas pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu.
16. Suinteresuotas asmuo A. L. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Bendrovė nei 2016 m. pabaigoje, nei jokiu kitu laikotarpiu jai vadovaujant suinteresuotam asmeniui nebuvo nemokia.
16.1.1. Administratorė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad nurodytu laikotarpiu bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
16.1.2. Iš bendrovės banko sąskaitų išrašų už 2017 m. matyti, kad bendrovė visus 2017 m. vykdė veiklą, t. y. gavo lėšų už įvykdytus darbus, atsiskaitinėjo su subrangovais (įskaitant ir UAB „Saulės grupė“, kuriai per 2017 m. pervedė 57 085,88 Eur), kitomis įmonėmis ir valstybės institucijomis.
16.1.3. Iš banko sąskaitų išrašų matyti, kad dar 2017 m. gruodžio 29 d. į bendrovės banko sąskaitą iš biudžetinės įstaigos „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ buvo pervesta 50 270,56 Eur. Tą pačią dieną bendrovė atliko daugybę mokėjimų ir bendrovės banko sąskaitoje vis dar buvo 15 736,50 Eur.
16.1.4. UAB „Saulės grupė“ bendrovei išrašyta sąskaita negalėjo turėti administratorės nurodomo apmokėjimo termino, jis buvo gerokai vėlesnis.
16.2. Nemokumo administratorė neįrodė jokių suinteresuoto asmens sąmoningų ir tyčinių veiksmų skirtų tam, kad privestų bendrovę prie bankroto.
16.3. Suinteresuotam asmeniui būnant bendrovės vadovu, bendrovė tinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, teikė institucijoms visus reikalingus duomenis apie jos veiklą.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
18. Nemokumo administratorė pateikė naujus įrodymus – 2020 m. rugpjūčio 19 d. banko atsakymą ir jo priedus. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, negali būti pateikti, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovės pateiktais įrodymais, pažymi, kad nors šie įrodymai galėjo būti pateikti, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau juose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamų klausimų teisingam ir pagrįstam išsprendimui. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsakovės pateiktus naujus įrodymus priima.
Dėl atskirojo skundo argumentų
19. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
20. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 18 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
21. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 19 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
22. Kadangi nemokumo administratorei nebuvo perduoti įmonės dokumentai ir turtas, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, jog nėra galimybės nustatyti tikslaus įmonės nemokumo momento, tačiau atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes, nėra pagrindo įmonės nemokumo momentu pripažinti bankroto bylos iškėlimo momentą. Nustatyta, kad paskutiniai Juridinių asmenų registrui pateikti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai yra už 2016 m. Pagal tuo metu pateiktų dokumentų duomenis įmonės turtas buvo 258 772 Eur, iš kurio 225 060 Eur buvo trumpalaikis turtas, o 3 142 Eur – ilgalaikis. Trumpalaikį atsakovės turtą sudarė 225 060 Eur kitas trumpalaikis turtas ir 30 570 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos. Mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 255 636 Eur. Taigi bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės du kartus. Pastebėtina, kad būtent tokiais 2016 metų balanso duomenimis vadovavosi Vilniaus apygardos teismas, 2019 m. birželio 5 d. nutartimi iškeldamas atsakovei bankroto bylą ir konstatuodamas atsakovės nemokumą pagal tokius duomenis.
23. Kaip teisingai nurodo A. L., ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip jos būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, o administratorė nepateikė duomenų, kad 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje atsakovė turėjo tokios apimties pradelstus įsipareigojimus, kurie sudarytų pagrindą pripažinti atsakovę nemokia. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiame kontekste yra svarbu, kad tiek atsakovės valdymo organai, tiek jos buvę vadovai dokumentų, iš kurių administratorė ir teismas galėtų nustatyti, kokia atsakovės įsipareigojimų dalis nurodytu momentu buvo pradelsta, nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, kokia buvo 2016 metų pabaigoje atsakovės turėto 225 060 Eur kito trumpalaikio turto sudėtis. Ne mažiau svarbu ir tai, kad K. P., kaip paskutinis atsakovės vadovas, jokių paaiškinimų į nagrinėjamą bylą pateikęs nėra, tuo tarpu A. L., kaip priešpaskutinis atsakovės vadovas, nepaaiškino, dėl kokių priežasčių aukščiau nurodyti dokumentai į bylą nepateikti. Atsakovės vadovams neatskleidžiant priežasčių, dėl kurių buhalterinės apskaitos dokumentai nėra pateikti, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad už jų nepateikimą atsakingi įmonės vadovai. Ši aplinkybė yra svarbi sprendžiant kilusį ginčą.
24. Iš atsakovės banko sąskaitų išrašų už 2017 m. matyti, kad atsakovės banko sąskaitose 2017 m. sausio 1 d. buvo 36 124,03 Eur, per 2017 m. į atsakovės banko sąskaitas pateko įplaukų iš viso už 327 602,25 Eur, atsakovė per 2017 m. atliko mokėjimų iš viso už 347 989,78 Eur, 2017 m. gruodžio 31 d. atsakovės banko sąskaitose likutis sudarė 15 736,50 Eur. Šie duomenys atskleidžia, kad per 2017 m. atsakovė atliko 20 387,53 Eur daugiau mokėjimų nei gavo įplaukų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis per 2017 m. buvo atleisti visi 4 atsakovės darbuotojai. Vienintelis po to priimtas atsakovės darbuotojas buvo K. P., jo priėmimo ir atleidimo datos sutampa – 2018 m. sausio 25 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie duomenys atskleidžia, kad atsakovės finansinė padėtis per 2017 m. tolydžio blogėjo – 2017 m. pabaigoje atsakovės lėšų likutis jos banko sąskaitoje sumažėjo daugiau nei per pusę, buvo atleisti visi atsakovės darbuotojai, todėl pajamas kurianti atsakovės veikla tapo faktiškai negalima, o skolų kreditoriams sumokėjimas - neįmanomas.
25. 2017 m. gruodžio 15 d. akcijų perleidimo sutartimi A. L. pardavė K. P. 20 vienetų atsakovės paprastųjų vardinių akcijų, 2017 m. gruodžio 20 d. akcijų perleidimo sutartimi – 20 vienetų, 2017 m. gruodžio 22 d. akcijų perleidimo sutartimi – 10 vienetų, t. y. A. L. visas savo turėtas atsakovės paprastąsias vardines akcijas iki 2017 metų pabaigos perleido. Šiomis sutartimis K. P. suteikta teisė nuo sutarčių pasirašymo momento įregistruoti nuosavybės teisę į akcijas atsakovės akcininkų registre. Byloje nėra duomenų, ar tokia registracija įvyko, jei taip – kada. 2017 m. gruodžio 28 d. visuotiniame atsakovės akcininkų susirinkime vienbalsiai iš atsakovės vadovo pareigų atleistas A. L. bei atsakovės naujuoju vadovu paskirtas K. P. 2017 m. gruodžio 29 d. priėmimo-perdavimo aktu A. L. perdavė K. P. atsakovės dokumentus ir turtą. A. L. paaiškino, kad perduoti dokumentai ir turtas apėmė ir prisijungimus prie atsakovės veiklai aktualių internetinių puslapių, atsakovės elektroninio paštų dėžučių bei atsakovės banko kortelės su kodais, perdavimo metu ilgalaikio turto ar lėšų atsakovės kasoje nebuvo.
26. Atsakovės banko sąskaitų išrašai už 2018 m. patvirtina, kad iki 2018 m. vasario 12 d. iš atsakovės banko sąskaitų buvo atlikti šie mokėjimai: UAB S capital – 14 800 Eur, UAB „Kitoks požiūris“ – 13 200 Eur, UAB IDW Group – 16 339,20 Eur, AB Specializuota komplektavimo valdyba – 2 093,71 Eur, kt. Tuo tarpu iš Swedbank 2020 m. rugpjūčio 19 d. rašto nustatyta, kad K. P. prisijungti prie atsakovės banko sąskaitų turėjo galimybę tik nuo 2018 m. vasario 12 d., kai VĮ „Registrų centras“ jis buvo įregistruotas įmonės vadovu. A. L. paaiškino, kad prisijungimo duomenų prie atsakovės banko sąskaitų K. P. perduoti nebuvo įmanoma, kadangi jie buvo surišti su konkrečiu asmeniu – šiuo atveju A. L., todėl K. P. turėjo su visais jo tapimą atsakovės vadovu pagrindžiančiais dokumentais asmeniškai banke atlikti pasikeitusių duomenų registraciją ir tuo pagrindu gauti prieigą prie atsakovės banko sąskaitų.
27. 2018 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi, priimta civilinėje byloje eB2-279-258/2018, apribojo K. P., buvusiam vadovui BUAB „Ekonesa“, 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. K. P. ėjo atsakovės vadovo pareigas iki 2019 m. birželio 5 d., kai atsakovei buvo iškelta bankroto byla, t. y. daugiau nei 8 mėnesius po to, kai jam buvo apribota teisė tokias pareigas eiti. Nuo 2018 m. vasario 12 d., kai K. P. buvo suteikta prieiga prie atsakovės banko sąskaitų, iki 2019 m. birželio 5 d., kai atsakovei buvo iškelta bankroto byla, piniginių srautų judėjimas šiose sąskaitose buvo labai nežymus – keli atsakovės mokėjimai tarp savo sąskaitų (iki 310 Eur), keli atsakovės mokėjimai K. P. (iki 900 Eur), mokesčiai VMI, banko mokesčių nuskaitymas, du mokėjimai atsakovei už darbus (925,50 Eur ir 450,69 Eur). Paskutinis neautomatizuotas mokėjimas iš atsakovės banko sąskaitų atliktas 2018 m. gegužės 1 d., paskutinis automatizuotas mokėjimas – 2019 m. birželio 15 d.
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad 2017 m. gruodžio 28 d. K. P. atsakovė buvo perleista valdyti siekiant nuslėpti atsakovės nemokumą bei išvengti atsakomybės prieš kreditorius. Atsakovės banko sąskaitų duomenys ir Swedbank raštas atskleidė, kad laikotarpiu, kai atsakovei vadovavo K. P. ir buvo vykdomos reikšmingesnės pinigų transakcijos, t. y. 2017 m. gruodžio 28 d. – 2018 m. vasario 12 d., šias transakcijas atlikinėjo A. L., o ne K. P. Tai pagrindžia ir faktas, kad nuo to momento, kai naujai paskirtas vadovas K. P. įgijo teisę valdyti atsakovės banko sąskaitas, kuriose lėšų faktiškai beveik nebuvo likę, piniginių srautų judėjimas jose labai ženkliai sumenko ir po dviejų mėnesių iš esmės visiškai sustojo. Nors A. L. teigia, kad K. P. perdavė mokią, veiklą vykdančią įmonę, bylos duomenys tai paneigia – K. P. buvo perduota valdyti jokio realaus turto neturinti, veiklos nevykdanti, darbuotojus atleidusi įmonė, su nereikšmingos apimties piniginių lėšų likučiu banko sąskaitose, kuris po atsakovės perdavimo paties A. L. buvo pervestas tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vertinant atsakovės akcijų ir valdymo perdavimo K. P. aplinkybes, reikšminga ir tai, kad K. P. net 8 mėnesius ėjo atsakovės vadovo pareigas po to, kai jam teismo nutartimi buvo apribota teisė tokias pareigas eiti. Ši aplinkybė atskleidžia, kad K. P. linkęs pažeisti imperatyvias teisės aktų nuostatas valdydamas juridinius asmenis, tokius veiksmus yra atlikęs iki tapdamas atsakovės vadovu bei toliau vykdė vadovaudamas atsakovei. Be to, 2019 m. kovo 5 d. elektroniniu laišku, kuris pateiktas į bankroto bylą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakydamas į pretenziją kreditoriui UAB „Saulės grupė“, teisme inicijavusiam bankroto bylos iškėlimą UAB „AA Baltic Group“, K. P. nurodė, kad jokios informacijos kreditoriui nesuteiks ir nėra įmonės vadovas.
29. Konstatavus, kad atsakovės akcijų perleidimas ir valdymo perdavimas K. P. buvo veiksmas, kurio pagrindinis tikslas buvo nuslėpti atsakovės turtinę padėtį atsakovei nebeturint realaus turto, kuriuo būtų galima atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai nebevykdant veiklos, atsakovės buhalterinių dokumentų nebuvimas, nulemtas atsakovo vadovų veiksmų, turi būti panaudojamas prieš atsakovę jai nepalankiu būdu ir darytina išvada, kad atsakovė buvo nemoki jau 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje, o ne bankroto bylos jai iškėlimo momentu, kaip nepagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas. Byloje esantys duomenys atskleidžia, kad 2016 m. pabaigoje bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės du kartus, atsakovės finansinė padėtis per 2017 m. tolydžio blogėjo – 2017 m. pabaigoje atsakovės lėšų likutis jos banko sąskaitoje sumažėjo daugiau nei per pusę, buvo atleisti visi atsakovės darbuotojai, atsakovė veiklos nebevykdė. Atsakovės paskutinių žinomų 2016 metų finansinės atskaitomybės dokumentų duomenimis ji valdė 225 060 EUR vertės aktyvus, kuriuos sudarė nedetalizuotas trumpalaikis turtas. Įprastai tokį turtą sudaro debitorių skolos. Teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį, paprastai konstatuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į įmonės turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2012-407/2016). Galiausiai, ir Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi iškeldamas atsakovei bankroto bylą, konstatavo atsakovės nemokumą pagal 2016 m. balanso duomenis.
30. Tai, kad 2017 m. ir pirmus 2018 m. mėnesius atsakovės sąskaitose vyko tam tikras piniginių lėšų judėjimas, įskaitant mokėjimus UAB „Saulės grupė“, savaime nepagrindžia, kad atsakovė buvo moki, atsižvelgiant į jos akcijų ir valdymo perdavimo aplinkybes. Perdavus atsakovės valdymą K. P. ir tokiu būdu (t. y. paslepiant atsakovės dokumentus) A. L. siekiant išvengti atsakomybės už netinkamą savo kaip atsakovės valdymo organo pareigų vykdymą, aplinkybė, kad nėra galimybės nustatyti realios atsakovės turto ir įsipareigojimų sudėties 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje, įvertinti atsakovės finansinės padėties 2017 m., nustatyti 2017 m. ir pirmą 2018 m. pusę vykdytų sandorių teisėtumo, pagrindžia atsakovės nemokumą 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje ir jos privedimą prie bankroto tyčia.
31. Nustačius, kad atsakovės akcijų perleidimas ir valdymo perdavimas K. P. buvo fiktyvus, atsakovei buvus nemokiai jau 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje, spręstina, kad A. L. turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei aukščiau nurodytu laikotarpiu (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), tačiau to nepadarė ir sąmoningai blogino atsakovės turtinę padėtį per 2017 m. iki jos perdavimo K. P. Tai lemia, kad A. L. taip pat turėjo pareigą perduoti atsakovės dokumentus ne K. P., o teismui (ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalis) arba, kartu su turtu, nemokumo administratorei (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas), bet ir ši pareiga liko neįvykdyta. Atitinkamai, šiame kontekste, svarbu ir tai, kad atsakovės valdymo organai nuo 2017 m. neteikė įmonės finansinių atskaitomybių VĮ „Registrų centras“.
32. Bendru atveju įmonės nemokumo faktą nurodomo vadovo nesikreipimo į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo turi įrodyti nemokumo bylos iškėlimo reikalaujanti šalis. Pagrindiniai įrodymai, kuriais galima remtis įrodinėjant įmonės nemokumo faktą ir jo pradžios laikotarpį, yra jos buhalterinės apskaitos dokumentai. Tačiau tais atvejais, kai dėl įmonės vadovų veiksmų buhalterinės apskaitos dokumentai nėra pateikti į nemokumo administratoriui ir teismui, sprendžiant dėl tyčinio bankroto gali būti įrodinėjama kitomis įrodinėjimo priemonėmis – įmonės sudarytų sandorių skaičiumi ir verte, banko sąskaitose esančių lėšų judėjimu, darbuotojų skaičiumi ir jų pokyčiu. Kaip minėta, atsakovė laikotarpiu nuo 2016 metų pabaigos iki 2017 metų pabaigos atleido visus darbuotojus, nėra duomenų, kad sudarė reikšmingos apimties naujas sutartis, įmonės valdymą perdavus naujam vadovui, nenustatyta, kad šiam buvo perduotas koks nors kokios nors reikšmingos vertės turtas ir/arba vykdytinos, galėjusios sukurti prielaidas įmonės veiklai atstatyti sutartys.
33. Netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas padarė žalą atsakovės kreditoriams, nes neteikiant duomenų Registro tvarkytojui buvo slepiamas atsakovės nemokumas bei bloginama atsakovės turtinė padėtis. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai – įmonės valdymo organai nevykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir netinkamai ir dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių teisiškai reikšmingų faktų visuma leidžia spręsti, kad atsakovė buvo privesta prie bankroto tyčia, t. y. atsakovės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013).
34. Nors atsakovės 2016 m. balanse nurodyto trumpalaikio turto tikroji vertė, atsižvelgiant į realias galimybes juo disponuoti, kaip jau minėta nutarties 26 punkte, tikėtina buvo ženkliai mažesnė, negu balanse nurodyta nominali 225 060 EUR vertė, vis dėlto, teismui nepateikta jokių įrodymų, kad 2017 m. gruodžio 29 d. priėmimo perdavimo aktu perduodamas turtą ir dokumentus naujai savo paskirtam direktoriui, A. L. perdavė jam kokį nors reikšmingą vertę turintį turtą, kuriuo būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Kaip minėta, nuo naujo direktoriaus paskyrimo ir perdavimo akto sudarymo iki vadovo pasikeitimo Registrų centre įregistravimo ir naujojo direktoriaus teisės disponuoti įmonės sąskaita atsiradimo, įmonės lėšas valdė A. L., o vėliau disponavimo faktas kokiu nors bent kiek reikšmingu įmonės turtu nenustatytas. Tokios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė, 2016 metų pabaigoje – 2017 metų pradžioje, būdama nemoki, tačiau turėdama 225 060 EUR nominalios vertės (nenustatytos tikros vertės) turto, 2017 metų paskutinėmis dienomis iš esmės jokio turto nebeturėjo. Vadinasi, A. L., atsakovei jau 2016 metų pabaigoje esant nemokiai, per 2017 metus įmonės turtinę padėtį reikšmingai pablogino.
35. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį panaikina ir klausimą išsprendžia iš esmės – nemokumo administratorės prašymą tenkina ir pripažįsta atsakovės bankrotą tyčiniu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. Suinteresuotas asmuo A. L. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nėra priimtas A. L. naudai, šis suinteresuoto asmens prašymas atmetamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti BUAB „AA Baltic Group“, juridinio asmens kodas 302800951, bankrotą tyčiniu.
Teisėjas Vytautas Zelianka