Baudžiamoji byla Nr. 1A-90-594/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29242-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 3 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Urtei Piluckei,

dalyvaujant prokurorei Vilijai Šalčiuvienei,

nuteistajam T. I.,

nuteistojo gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui,

viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 48 straipsniu, nuteistas 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant T. I. viso bausmės atlikimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

 Nukentėjusiojo F. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš T. I. nukentėjusiajam priteista 300 eurų neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

 Nukentėjusiajam F. M. iš T. I. priteista 600 eurų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       T. I. nuteistas už tai, kad 2019 m. liepos 1 d. apie 12.00 val. pastato (duomenys neskelbtini), vidiniame kieme, kilus žodiniam konfliktui, kaire ranka pastūmė F. M., ko pasekoje jis dešinės rankos žastu, nugara ir pakaušiu atsitrenkė į plastikines duris, tokiu būdu padarė nežymų F. M. sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu dešiniame žaste.

2.       Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, sprendė, kad nors T. I. kaltės nepripažino, teigė, jog tai nukentėjusysis jį puolė, spyrė jam, o jis tik gynėsi ir kaire ranka jį atstūmė, po ko nukentėjusysis jam trenkė galva į nosį, tačiau šie paaiškinimai paneigti nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, vaizdo įrašais, specialisto išvada, kitais rašytiniais bylos duomenimis, kurių visuma įrodo, kad T. I. pastūmė nukentėjusįjį, dėl ko šis atsitrenkė į duris, dėl to nežymiai sutrikdė F. M. sveikatą ir tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teismas nenustatė, kad T. I. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

3.       Apeliaciniame skunde nuteistasis T. I. prašo panaikinti apkaltinamąjį Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nes jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.

3.1.                      Skunde teigiama, kad apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio  5 dalies reikalavimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo, dėl ko teismo išvados, turinčios esminę reikšmę nusikalstamos veikos privalomų požymių konstatavimui ir jo kaltės nustatymui, akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nepagrįstos visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių ištyrimu bei įvertinimu. Neteisingai nustatęs faktines aplinkybes, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas nukentėjusiojo F. M., liudytojų J. B., M. G., E. K. parodymais, vaizdo kamerų įrašais, specialisto išvada ir kitais rašytiniais įrodymais, nors apeliantas savo kaltės nepripažino viso proceso metu ir nuosekliai teigė, kad sužalojo nukentėjusįjį gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, kurio metu, jam pasilenkus ir paėmus šiukšlių maišą, nukentėjusysis spyrė. Būtinosios ginties ribų jis neperžengė.

3.2.                      Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad jis veikė nesant būtinosios ginties situacijos. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis parodė, kad įvykio dieną vidiniame kieme, pastebėjęs prie restorano, kuriam vadovauja F. M., durų numestą šiukšlių maišą, padėjo jį į restorano vidų ir nuėjo. Paėjus keletą žingsnių, išėjo nukentėjusysis ir demonstratyviai padėjo šiukšles atgal į lauką, gestikuliuodamas, savo kalba kažką sakė. Apeliantas priėjęs paėmė tą šiukšlių maišą ir norėjo vėl padėti į vidų. Tuo metu nukentėjusysis spyrė, pataikė į šiukšlių maišą, o jis instinktyviai, kairės rankos žastu, atsistūmė nukentėjusįjį nuo savęs. Stūmė, nes nežinojo ką nukentėjusysis ketino daryti. Po šio atstūmimo F. M. atsirėmė į duris ir „šoko“ ant apelianto, su galva trenkė jam į nosį. Dėl to bėgo kraujas, skaudėjo. Apelianto nuomone tai jis nukentėjo šioje byloje, nes gynėsi nuo F. M.. Be to, apylinkės teismas netinkamai komentavo jo parodymus, nes jis nėra sakęs, kad nukentėjusysis spyrė į maišą. Jis parodė, kad nukentėjusysis spyrė, tačiau pataikė į šiukšlių maišą. Iš vaizdo medžiagos labai gerai matyti tai, jo tuo metu kai apeliantas pasilenkė ir dešine ranka paėmė šiukšlių maišą, nukentėjusysis spyrė. Iš vaizdo įrašo negalima nuspėti į kokį konkrečiai objektą buvo spiriama, tačiau apeliantas suvokė, kad spiria į jį, jo pilvą, krūtinę, galbūt ir į galvą. Todėl, pamatęs spyrimo veiksmą, gindamasis ir saugodamas savo kūną nuo galimo sužalojimo, jis instinktyviai pakėlė kairę ranką ir atstūmė F. M.. Atstūmimo veiksmas buvo spontaninis, sąlygotas savisaugos instinkto.  

3.3.                      Skunde pabrėžiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, nors jie nebuvo nuoseklūs. 2019 m. rugsėjo 17 d. apklaustas liudytoju F. M. parodė, kad apeliantas savo kairės rankos delnu jį pastūmė, suimdamas už krūtinės, ko pasėkoje jis dešinės rankos žastu, nugara ir dešiniu smilkiniu atsitrenkė į medines duris. Dėl tokių klaidinančių parodymų apeliantas buvo priverstas gintis nuo to, ko jis nepadarė ir tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į gynybą.

3.4.                       Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiojo spyrį jis suprato kaip nukreiptą į jo kūną, nes nuo apelianto kūno iki maišo galėjo būti ne daugiau nei 20 cm. Jis negalėjo numatyti į kur tiksliai taiko F. M., t. y. į jį ar į maišą, todėl apylinkės teismas nukentėjusiojo spyrį turėjo vertinti pagal tai, kaip jo pavojingumą suvokė apeliantas. Iš bylos duomenų matyti, kad F. M. pirmasis atliko pavojingą žmogaus sveikatai ar gyvybei veiksmą, nes jis pirmas spyrė. Nors ir nurodė, kad spyrė į šiukšlių maišą, tačiau jo koja, apeliantui pasilenkus prie maišo, buvo ne ilgesniu nei 20 cm atstumu nuo apelianto kūno. Spyris buvo akivaizdus, realus ir pavojingas, todėl apelianto pasirinkta gynyba adekvati. Jis, gindamasis  nuo realaus kėsinimosi į jo sveikatą ar gyvybę, atsistūmė ir tokiais veiksmais F. M. padarė tokią žalą, kokia buvo padaryta jam pačiam, nes nuo nukentėjusiojo tyčinio antrojo konfliktinio veiksmo – smūgio į kaktą, apeliantui buvo sumušta nosis. Taigi būtinosios ginties sąlygos šiuo atveju nebuvo peržengtos.

3.5.                      Skunde teigiama, kad nors nukentėjusysis nurodė, kad jis sudavė apeliantui, siekdamas nuo jo apsiginti, po to, kai buvo apelianto atstumtas, tačiau iš vaizdo medžiagos bei liudytojų parodymų matyti, kad po to, kai F. M. atsitrenkė į duris, apeliantas prie jo nesiartino ir net neketino to daryti. Jokio pavojaus jis nekėlė ir nebuvo pagrindo nuo apelianto gintis. F. M. veiksmus teismas turėjo vertinti kaip ginties provokaciją. Tai tokie veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingus kėsinimosi veiksmus, siekdamas tariamos gynybos, norėdamas sukelti žalą. Ginties provokacija negali būti vertinama pagal būtinosios ginties taisykles, nes ji sudaro vieningą tyčinio nusikaltimo planą. Nagrinėjamu atveju, F. M. spirdamas išprovokavo apelianto atsistūmimą, pasinaudojo tuo kaip dingstimi tariamai gynybai ir savo galva smogė apeliantui į nosį. Kadangi buvo sukelta žala, tai provokatorius pasiekė to, ko norėjo.

4.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė T. I. apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, ir prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo T. I. apeliacinis skundas tenkinamas.

5.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir apelianto pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, atkreipiant dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog apeliantas veikė nesant būtinosios ginties situacijai.

6.       Sprendžiant klausimą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, visų pirma pažymėtina, kad duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 20 straipsnyje. Baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

7.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, išanalizavusi ir įvertinusi įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, T. I. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, atlikusi įrodymų tyrimą, atsižvelgusi taip pat į nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, daro išvadą, jog T. I. pastūmė nukentėjusįjį F. M. ne tyčia siekdamas padaryti nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, o gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai, o aplinkybių, kad susidariusioje situacijoje savo veiksmais T. I. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas ir baudžiamoji byla T. I. atžvilgiu nutrauktina dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties (BK 28 straipsnis, BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

8.       Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018).

9.       Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad 2019 m. liepos 1 d. apie 12.00 val. pastato (duomenys neskelbtini) vidiniame kieme tarp nukentėjusiojo F. M. ir T. I. kilo žodinis konfliktas dėl šiukšlių maišo. Šio konflikto metu, nukentėjusysis spyrė ir pataikė į nuteistojo rankoje laikomą šiukšlių maišą, po ko  T. I. kaire ranka pastūmė nuo savęs F. M., ko pasėkoje šis atsitrenkė į restorano duris. Šias aplinkybes iš esmės patvirtina nukentėjusiojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 , b. l. 21, 31-32), tiek ir apklausiant apylinkės teisme (t. 2, b. l. 124-125). Šių aplinkybių viso proceso metu neneigė ir apeliantas (t. 1, b. l. 100-101, t. 2, 123-124), tvirtinęs, jo nukentėjusįjį jis pastūmė gindamasis. Tai, kad kilus konfliktui dėl šiukšlių maišo padėjimo namo kieme, T. I. pakartotinai bandant padėti šiukšlių maišą į restorano vidų, nukentėjusysis spyrė koja ir pataikė į šiukšlių maišą, o tuo metu T. I. savo kaire ranka atstūmė F. M., dėl ko šis atsitrenkė į duris ir jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs dešiniojo žasto nubrozdinimu, patvirtina ir liudytojų J. B., M. G., E. K. parodymai, vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys bei specialisto išvada (1 t., b. l. 57, 61-62, 116-117). Tačiau, apylinkės teismas T. I. teiginius, kad nukentėjusįjį jis pastūmė tik gindamasis nuo jo agresyvių veiksmų, atmetė kaip gynybinę versiją ir konstatavo, kad byloje nustatyta, jog T. I. nebuvo realaus pagrindo bijoti nukentėjusiojo ir jokia reali grėsmė jo sveikatai nebuvo kilusi, tačiau su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.  

10.       Sprendžiant, ar T. I. veiksmai nežymiai sutrikdant F. M. sveikatą, buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, pažymėtina, kad viso proceso metu T. I. nuosekliai laikėsi versijos, kad kilusio žodinio konflikto metu jo veiksmus (kaire ranka pastūmė nukentėjusįjį nuo savęs) nulėmė nukentėjusiojo agresyvus elgesys (spyris).

10.1.                      Ikiteisminio tyrimo metu T. I. parodė, kad F. M. koja spyrė pataikydamas į jo rankoje laikytą šiukšlių maišą. Jis pajuto grėsmę, kadangi F. M. buvo priartėjęs prie pat jo. Norėdamas išlaikyti atstumą ir išvengti galimo kontakto, savo kaire ranka, dilbio išorine puse, jį atstūmė nuo savęs, pataikydamas į jo krūtinės apatinę dalį, siekdamas, kad nukentėjusysis prie jo neprisiartintų (t. 1, b. l. 100-101). Aplinkybes dėl jaučiamos grėsmės iš nukentėjusiojo T. I. nurodė ir apklausiamas apylinkės teisme, kai parodė, kad tuo metu kai ėjo padėti šiukšlių maišą vėl į restorano vidų, nukentėjusysis jam spyrė, o jis jį  atstūmė nuo savęs ranka, nes nežinojo ką F. M. ketina daryti (t. 2, b. l. 123-124). Tokios pozicijos apeliantas laikosi ir savo apeliaciniame skunde bei apklaustas apeliacinės instancijos teisme, kai parodė, kad nepuolė nukentėjusiojo, tik siekė apsiginti. Jis ėmė maišą, o nukentėjusysis spyrė. Jo reakcija buvo atsakas į jam kilusią grėsmę. Jis paėmė maišą, žengė žingsnį, o nukentėjusysis jam spyrė ir pataikė į maišą. Jis sureagavo atstumdamas jį ranka. Apsigynė nuo spyrio atstumdamas nukentėjusįjį, o pastarasis jam sužalojo nosį. 

10.2.                      Aplinkybės, kad žodinio konflikto metu pirmasis atliko fizinius veiksmus, t. y. spyrė, neneigia ir F. M., nurodęs, kad kai nuteistasis priėjo prie jo ir paėmė šiukšlių maišą nuo žemės, ir norėjo vėl padėti į restorano vidų, jis bandė jį sustabdyti koja, pakėlė koją. Spyrė į šiukšles, nes buvo išsigandęs, kad kažkas nori patekti į jo valdas. Liudytojas M. G. taip pat patvirtino, kad įvykio metu, jam sėdint kavinės vidiniame kieme prie staliuko, išgirdo triukšmą, apie 20 metrų atstumu pamatė konfliktuojančius T. I. ir F. M., matė kaip T. I. laikė juodos spalvos šiukšlių maišą, į kurį nukentėjusysis spyrė koja. Tuomet T. I. savo kaire ranka atstūmė nuo savęs šalia jo stovintį vyrą ir šis nugara atsitrenkė į atidarytas restorano duris (1 t., b. l. 64–67). 

11.       Sugretinus minėtus nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus su vaizdo įrašuose užfiksuotais duomenimis, darytina išvada, kad apelianto veiksmai buvo nukreipti ne į nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, t. y. tyčia sužaloti nukentėjusįjį, bet buvo sąlygoti jam grėsmingos situacijos, atlikti siekiant apsiginti nuo kilusios grėsmės jo sveikatai. Nors apylinkės teismas ir nurodo, kad nukentėjusiojo spyris tebuvo jo nepasitenkinimo išraiška ir pasipriešinimas T. I. bandymui šiukšles vėl įnešti į restorano vidų, todėl tokie veiksmai negali būti vertinami kaip pavojus T. I. sveikatai, tačiau teisėjų kolegija su tokiu nurodytų aplinkybių vertinimu nesutinka. Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad prie atvirų įėjimo į kavinę durų, ant šaligatvio yra padėtas juodos spalvos šiukšlių maišas, kurį T. I., eidamas pro šalį, paima ir įdeda į patalpos vidų, į vidų neįeidamas ir nueina tolyn. Taigi, vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad maišas su šiukšlėmis buvo padėtas ant šaligatvio, šiukšlėms laikyti neskirtoje vietoje, o nuteistasis į patalpos vidų įėjęs nebuvo. Nuteistajam nueinant, pro duris į lauką išeina nukentėjusysis, kuris šiukšlių maišą vėl padeda ant šaligatvio ir kažką sako T. I., kuris grįžta atgal ir dešine ranka ima šiukšlių maišą, o tuo metu F. M. dešine koja spiria ir pataiko į šiukšlių maišą, laikomą T. I., kuris po nukentėjusiojo spyrio, kairės rankos mostu atstumia F. M. nuo savęs, ko pasėkoje pastarasis atsitrenkia į duris (t. 1, b. l. 61-62, t. 1, b. l. 116-117). Vaizdo įrašai patvirtina, kad F. M. spyris buvo atliktas T. I. pasilenkus prie šiukšlių maišo, jį keliant nuo žemės, spyrio trajektorija buvo visai šalia apelianto rankos bei palenktos galvos. Po ko, nuteistasis iš esmės tuo pat metu su kaire ranka atstūmė nuo savęs nukentėjusįjį. Apelianto kontaktas su nukentėjusiojo kūnu buvo trumpalaikis, nebuvo intensyvus, nukentėjusiajam nebuvo suduoti smūgiai. Priešingai, iš vaizdo įrašo matyti, jog nuteistajam atstūmus nuo savęs nukentėjusįjį, būtent nukentėjusysis puolė link nuteistojo ir sudavė jam smūgį galva į veidą. Iš užfiksuotos nukentėjusiojo laikysenos matyti, kad jis T. I. atžvilgiu buvo agresyviai nusiteikęs nuo konflikto pradžios. Visų šių aplinkybių visuma patvirtina, jog grėsmė iš nukentėjusiojo buvo reali, todėl, įvertinus nuteistojo veiksmų intensyvumą ir kontakto su nukentėjusiuoju pobūdį, darytina išvada, kad T. I. turėjo pagrindą manyti, kad jam gresia realus pavojus ir siekdamas išvengti grėsmės jo sveikatai, jis panaudojo fizinę jėgą nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. instinktyviai gindamasis kaire ranka atstūmė F. M.. Pažymėtina, kad atstūmęs nukentėjusįjį nuo savęs T. I. daugiau jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko, kas neabejotinai patvirtina, jog jis tik siekė apsiginti nuo agresyvių F. M. veiksmų. Tokia nuteistojo pasirinkta gynyba buvo adekvati ir būtinosios ginties ribų neperžengė. Esant šioms aplinkybėms, tai rankose nukentėjusysis neturėjo jokių pavojingų, žalojančių daiktų, kuriuos galėtų panaudoti prieš T. I., reikšmės neturi.

12.        Aukščiau aptartų aplinkybių visumoje neabejotina, jog vertinamu atveju T. I. veikė esant būtinosios ginties sąlygomis, jos ribų neperžengdamas. Būtinoji gintis (BK 28 straipsnis) yra viena iš BK V skyriuje numatytų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla T. I. atžvilgiu nutraukiama. BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-260/2006, Nr. 2K-327/2008), todėl nukentėjusiojo F. M. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, o prašymas dėl išlaidų, susijusių su advokato pagalba, priteisimo atmetamas. Daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD laikmenos su vaizdo įrašais, esantys byloje (1 t., b. l. 60 (1vnt.), b. l. 115 (1 vnt.), b. l. 134 (1 vnt.), 2 t., b. l. 118 (1 vnt.), paliktini saugoti byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, taikoma T. I. panaikinama (BPK 139 straipsnis).

     Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 332 straipsniu ir 333 straipsniu,

n u t a r i a :

       nuteistojo T. I. apeliacinį skundą tenkinti.

       Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį, kuriuo T. I. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį panaikinti ir vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, BK 28 straipsnio 2 dalimi, baudžiamąją bylą nutraukti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

        T. I. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

        F. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nepriteisti. 

        Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 4 (keturias) CD laikmenas su garso ir vaizdo įrašais – palikti saugoti byloje.

        Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai                  Albinas Antanaitis

                                                                                                                             Giedrius Endriukaitis

                                                                                                                             Daiva Jankauskienė