Nuorašas                                                                                                             
Pranešėja L.Gurevičienė                                                                                      Byla Nr. 1A-142-149/2014

Teisėjas V.Petraitis                                                          Teisminio proceso Nr.1-10-1-00940-2009-7

                                                                                                          Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                                                                              1.1.7.1;1.1.8.1.;1.2.28.4.;2.4.5.;                                                                                                     

                                                                                                                  2.4.6.4.1.;2.1.15.3.3.1.;2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Leonardos Gurevičienės,

teisėjų Arūno Kisieliaus, Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Teresai Darulienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Bliuvui,

nuteistajam S. S.,

jo gynėjui advokatui Sauliui Zakarevičiui,

nukentėjusiajam L. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. P. bei nuteistojo S. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-08 nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu padarius nuskalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir nuteistas areštu 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms, bausmę atliekant areštinėje.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš S. S. nukentėjusiojo L. P. naudai priteista 46900 Lt (keturiasdešimt šešis tūkstančius devynis šimtus litų) padarytai turtinei žalai atlyginti. Kitą civilinio ieškinio dalį teismas atsisakė tenkinti.

Be to, šiuo nuosprendžiu teismas panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą iki nuosprendžio paskelbimo dienos į K. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. M. P. g. 7-3, Vilniuje, priklausantį turtą – automobilį Porshe Boxster, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); taip pat pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą iki nuosprendžio paskelbimo dienos į S. S., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. gatvės pav. 18-8, Vilniuje, priklausantį turtą – Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

S. S. buvo nuteistas už tai, kad jis, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su dviem tyrimo nenustatytais asmenimis, kurių byla tiriama atskirai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydamas tariamą teisę į automobilį Porsche Boxster, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį L. P., 2009 m. gegužės 15 d. apie 10 val. apgaule, – tariamam pirkėjui tariamai ketinant pirkti automobilį Porsche Boxster, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atviliojo L. P. prie garažo, esančio Mėnulio g. 2, Vilniuje, kur dviems tyrimo nenustatytiems asmenims laikant L. P. už rankų, S. S. sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajam į pilvą bei įstūmė į garažą Nr. 32, uždarė garažo duris iš vidaus, ir dviems tyrimo nenustatytiems asmenims laikant L. P. už rankų, jis vėl sudavė 3 smūgius kumščiu nukentėjusiajam į pilvą, grasino pavartoti fizinį smurtą - „įmesti į duobę ir apipilti tepalu, išvežti į mišką ir sumušti“ bei reikalavo automobilio Porsche Boxster, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentų ir raktų, kuriuos tyrimo nenustatytas vyriškis, paėmęs iš minėto automobilio salono padavė S. S.. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, S. S. sudavė 3 smūgius kumščiu nukentėjusiajam į pilvą ir pareikalavo L. P. vykti į VĮ „Regitra“ perregistruoti automobilį jo vardu, po ko, L. P., dėl patirto fizinio smurto – padarytos poodinės kraujosruvos dilbiuose, krūtinės kairėje pusėje, pilvo sienoje, t. y. nežymaus sveikatos sutrikdymo bei grasinimų, sutiko vykdyti S. S. reikalavimus ir tą pačią dieną perregistravo automobilį Porsche Boxster, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 46 900 litų vertės, S. S. sūnaus – K. S., gim. 1990 m., vardu.

2013-11-04 Vilniaus apygardos teisme gauti Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. P. bei nuteistojo S. S. apeliaciniai skundai.

Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nuosprendį: 1) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria teismas panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą iki nuosprendžio paskelbimo dienos į K. S., a.k. 39007160056, gyv. M. P. g. 7-3, Vilniuje, priklausantį turtą – automobilį Porsche Boxster, v.n. (duomenys neskelbtini), taip pat pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą iki nuosprendžio paskelbimo dienos į S. S., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. gatvės pav. 18-8, Vilniuje, priklausantį turtą – automobilį Mercedes Benz, v.n. (duomenys neskelbtini) 2) pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą į K. S., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. M. P. g. 7-3, Vilniuje, priklausantį turtą – automobilį Porsche Boxster, v.n. (duomenys neskelbtini), taip pat pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą į S. S., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. gatvės pav. 18-8, Vilniuje, priklausantį turtą – automobilį Mercedes Benz, v.n. (duomenys neskelbtini) iki nuosprendžio įvykdymo dalyje dėl civilinio ieškinio atlyginimo.

Nurodo, kad teismas, nuosprendžiu panaikinęs 2013-02-07 teismo nutartį pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą bei nuosprendyje nurodęs, kad byloje po Vilniaus apygardos teismo 2012-09-21 nutarties nebuvo atitinkamo prokuroro nutarimo vėl laikinai apriboti nuosavybės teises į aukščiau minėtus automobilius, neįvertino to, kad prokuroras, vadovaujantis LR BPK 151 str. 6 d., negalėjo priimti tokio nutarimo, kadangi viso nuosavybės teisių apribojimai S. S. turtui šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu tęsėsi ilgiau kaip vienerius metus, o laikinas nuosavybės teisės apribojimas ir jo termino pratęsimas bylą nagrinėjant teisme yra ne prokuroro, bet bylą nagrinėjančio teismo kompetencijoje. Pirmos instancijos teismas, siekdamas užtikrinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. P. civilinio ieškinio dalies, kurią nuosprendžiu patenkino, išieškojimą, turėjo savarankiškai pagal savo kompetenciją spręsti laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo klausimus, kaip tai yra numatyta LR BPK 151 str. 6 d.

Mano, jog teismo argumentas, kad po Vilniaus apygardos teismo 2012-09-21 nutarties nėra atitinkamo prokuroro nutarimo vėl laikinai apriboti nuosavybės teises į minėtus automobilius ir dėl to turi būti panaikinta 2013-02-07 nutartis pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimo terminą yra nepagrįstas, nes pagal LR BPK 151 str., prokuroras tik ikiteisminio tyrimo metu gali spręsti klausimą dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo paskyrimo ar kreiptis į teismą dėl termino pratęsimo. Tuo tarpu bylą nagrinėjant teisme, tik teismas gali priimti sprendimą šiais klausimais. Dar daugiau, prokuroras jau 2012-09-27 nutarime atmesti prašymą, ikiteisminio tyrimo metu, konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo stadijoje yra viršyti tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tyrimui LR BPK 151 str. numatyti maksimalūs procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo terminai.

Taip pat prokuroras mano, kad 2013-02-07 nutartimi laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo pratęstas pagrįstai, nes byla 2013-01-03 su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui ir bylai esant teisme, LR BPK 151 str. nenumato maksimalių šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminų. Dar daugiau, bylą nagrinėjantis teismas privalo imtis priemonių, kad užtikrinti galimą civilinio ieškinio atlyginimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino civilinį ieškinį, todėl akivaizdu, kad, siekiant jį užtikrinti, privalėjo būti išspręstas klausimas ir dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimo.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas L. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-10-08 nuosprendį ir priteisti jam 20 000 Lt neturtinę žalą, taip pat palikti galioti paskirtą S. S. laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą iki visiško civilinio ieškinio padengimo.

Nurodo, kad jam buvo priteistas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti, tačiau jame nieko nepasisakyta dėl neturtinės žalos. Mano, kad teismą suklaidino kaltinamasis aktas, kuriame (tiek pirminiame variante, tiek vėlesniuose) buvo nurodytas tik turtinės žalos dydis, tačiau nepasisakyta apie neturtinę žalą. Turtinė pretenzija buvo užfiksuota 1 tome, kur buvo pateiktas jo prašymas pripažinti jį civiliniu ieškovu.

Taip pat nurodo, kad  civilinį ieškinį, kuriame buvo pateiktas prašymas priteisti 20 000 Lt neturtinę žalą, jis pateikė teismo posėdyje prieš pradedant įrodymų tyrimą. Ieškinys yra 3 tome 135-137 psl.

Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl 2013-02-07 nutarties pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimą panaikinimo. Teigia, kad LR BPK 116 str. nuostatos įpareigoja teismą veikti aktyviai ir ginti nukentėjusiojo interesus. Kadangi nuosavybės teisės apribojimas buvo pratęstas teisme, mano, kad nuosavybės teisės apribojimo terminai nėra taikomi, todėl, apelianto manymu, šios proceso prievartos priemonės nebuvo pagrindo naikinti.

Nuteistasis S. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Nurodo, kad nesutinka su nuosprendžiu, mano, jog visos prieštaringos aplinkybės įvertintos vienpusiškai, t.y. siekiant patvirtinti nukentėjusiojo L. P. dėstomą įvykių versiją. Teigia, kad nukentėjusiojo L. P. parodymai neanalizuoti jų patikimumo prasme.

Taip pat teigia, kad 2009-09-15 P. kartu su juo (S. S.) buvo VĮ „Regitra“, kurioje buvo įformintas automobilio Porshe Boxster, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-­pardavimo sandoris, kur L. P. blankus užpildė savo ranka. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad L. P. buvo grasinama VĮ „Regitra“ patalpose, kad jo laisvė ten buvo apribota ir jis neturėjo daug galimybių pas bet ką pasiprašyti pagalbos, kadangi tai vieša vieta ir aplinkui daugybė žmonių. Apelianto teigimu, neįtikėtina, jog L. P. prieš tai buvo sumuštas, per prievartą atvežtas į VĮ „Regitra“, nesikreipė pagalbos turėdamas tokią galimybę, o valandą laiko laukė, kol buvo įforminti dokumentai. Nurodo, kad, apklaustas teisme, L. P. patvirtino, jog būdamas VĮ „Regitra“ galėjo pabėgti, taip pat, jog buvo sutikęs keletą savo pažįstamų.

Apeliantas taip pat ginčija tą aplinkybę, jog  2009-05-21 specialisto išvadoje Nr. 02041/09(01) aprašytus sužalojimus L. P. patyrė nurodytu laiku. Teigia, kad teismo nuosprendyje nepasisakyta dėl įrodymų vertinimo, nenurodyta, kokios aplinkybės laikomos nustatytomis.

Mano, kad,  nesant neginčijamų duomenų, jog P. sužalojimus padarė S. S. bei nenustačius konkrečių galimos psichinės prievartos naudojimo aplinkybių, nėra teisinio pagrindo jo veiksmus vertinti pagal BK 294 str. 2 d.

Teigia, jog byloje nustatyta, kad automobilį Mercedes Benz CL500 įsigijo D. R., o L. P. nurodė, jog realiai buvo keitimasis automobiliais, o ne pirkimas-pardavimas, be to,  apklaustas teisme, L. P. negalėjo atsakyti, už kokią pinigų sumą buvo įgijęs automobilį Mercedes Benz CL500, bei patvirtino, jog nesikreipė dėl šio automobilio gražinimo į jo savininkę D. R.. Taip pat teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis parodė, jog 2009 metų vasaros pradžioje tuometinės jo draugės sūnus D. R. ketino iš L. P. pirkti automobilį Mercedes Benz CL500 ir paprašė jo (S. S.) padėti įvertinti automobilio techninę būklę. Paaiškėjus, jog Mersedes Benz CL500 techninė būklė nepatenkinama, aptikti nuslėpti defektai, tarp jo (S. S.) ir L. P. kilo konfliktas. Apelianto manymu, kadangi L. P. pripažįsta aplinkybę, jog jis Porsche Boxster keitė į Mercedes Benz CL500, vadinasi pripažįsta ir sandorio, kuriuo buvo parduotas automobilis Porsche Boxster, egzistavimą, teisinis ginčas galimas tik dėl to, jog L. P. laiku negavo automobilio Mercedes Benz CL500, todėl tokia teisinė situacija, apelianto teigimu, panaši į civilinius teisinius santykius, o ne L. P. atžvilgiu įvykdytą savavaldžiavimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti. Prokuroras prašo prokuratūros ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti. Nukentėjusysis prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas, prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais  (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas įgalintas nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-36/2010).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Tam, kad atsirastų atsakomybė pagal BK 294 str. 2 d. straipsnį, būtini visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nesant nors vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.

Pažymėtina, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas S. S. atžvilgiu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., buvo atliktas vangiai, nepilnai ir nevisapusiškai. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti kartu su S. S. įvykio vietoje buvę ir jam neva padėję asmenys, taip pat nenustatytas advokato Tomo Meidaus ir jo pažįstamo T. V. (pravarde G.) vaidmuo šioje byloje.

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas ne kartą buvo nutrauktas, tai vėl atnaujintas.

Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro 2010-04-23 nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00940-09 buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių S. S. kaltę. Patenkinus nukentėjusiojo L. P. atstovo advokato Tomo Meidaus skundą, kuris vėliau toje pačioje byloje buvo apklaustas liudytoju, Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro 2012-05-26 nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00940-09 buvo atnaujintas. 2010-06-28 nutarimu ikiteisminis tyrimas dalyje T. Š. atžvilgiu buvo nutrauktas, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., požymių. 2010-06-30 baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu, kaltinant S. S. nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., padarymu, perduota Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012-02-28 nutartimi baudžiamoji byla prokuroro prašymu buvo grąžinta prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro 2012-05-28 nutarimu ikiteisminis tyrimas S. S. atžvilgiu vėl buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., padarymo. Šio nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas ir patvirtintas Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro 2012-07-12 nutarimu bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012-08-26 nutartimi.

Vilniaus apygardos teismas 2012-09-21 nutartimi panaikino apylinkės teismo 2012-08-26 nutartį bei prokurorų 2012-05-28 ir 2012-07-12 nutarimus, savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje, tik teismas turėjo nuspręsti – kaltas asmuo ar ne. Taip pat nurodė, jog, grąžinus bylą prokurorui kartu su kaltinamuoju aktu ikiteisminiam tyrimui papildyti, duomenų, pagrindžiančių S. S. kaltę, negalėjo sumažėti (t.4, b.l. 122-128).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Vilniaus apygardos teismo teisėja, nagrinėdama skundą dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo BPK X dalies nustatyta tvarka, realiai atliko šioje byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, tai yra konkrečiai nurodžiusi, kuriuos duomenis pripažįsta patikimais ir jais vadovaujasi, o kuriuos atmeta ar laiko nepatikimais, padarė išvadą, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad S. S. galimai padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. (t.4, b.l. 12-128). Kadangi Vilniaus apygardos nutartis yra galutinė ir neskundžiama, apeliacinės instancijos kolegija nekvestionuos šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau šiuo konkrečiu atveju būtina pažymėti, kad būtent šios nutarties argumentai buvo perkelti į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-08 apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo S. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d.

Pirmosios instancijos teismas, netyręs ir nevertinęs visų galimų versijų, nepašalinęs akivaizdžių prieštaravimų, padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, kurias paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad, nors kaltinamasis S. S. savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo neprisipažino, jo kaltė įrodyta nukentėjusiojo L. P., liudytojų D. S., I. O., I. Š. teisme duotais paaiškinimais (parodymais); teisėjo pagarsintais liudytojų V. N. (t. 3, b. l. 141-143, 145), R. N. (t. 3, b. l. 143, 144, 145), R. S. (t. 3, b. l. 144-146), K. S. (t.3, b. l. 153-155), E. V. (t. 3, b. l. 165, 166), T. V. (t. 3, b. l. 171-173), A. Š. (t. 3, b. l. 187, 188), A. V. (t.4, b. l. 19-24), Tomo Meidaus (t. 4, b. l. 34-36), parodymais; D. R. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duotais paaiškinimais (parodymais) (t. l., b. l. 123-124); 2009-05-21 Specialisto išvada Nr. G2041/09(01) (t.1, b.l. 28-29), kurioje konstatuota, kad L. P. padarytos poodinės kraujosruvos dilbiuose, krūtinės kairėje pusėje, pilvo sienoje, galimai 2009-05-15, kitais rašytiniais bylos įrodymais.

Atkreiptinas dėmesys, kad visi šie pirmosios instancijos teismo išvardinti įrodymai yra paprasčiausiai perrašyti, neatlikus išsamaus jų tyrimo ir vertinimo, nenustačius, kokias konkrečiai aplinkybes jie panaikina ar patvirtina, tuo pačiu vienareikšmiškai ir klaidingai nurodant, kad visi jie patvirtina S. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., padarymo.

Apeliacinės instancijos teisme ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas remiantis tik nukentėjusiojo L. P. prieštaringais parodymais. Visi kiti apylinkės teismo išvardinti įrodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra arba neinformatyvūs, arba paneigiantys pirmosios instancijos teismo išvadas.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas vadovavosi advokato Tomo Meidaus parodymais, tačiau pastarasis apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad aplinkybės jam žinomos tiek, kiek jas papasakojo pats L. P., kad automobilį iš jo paėmė  S. Taip pat teismas vadovavosi T. V. parodymais, kurio teigimu, jis apie įvykį sužinojo iš advokato Tomo Meidaus ir L. P., kurie  jam papasakojo, kad iš L. P. trys ar keturi žmonės atėmė mašiną, o jį įmetė į garažo duobę. Šių liudytojų parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja paties nukentėjusiojo L. P., bei liudytojo R. N. parodymams, kadangi nukentėjusysis L. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nėra parodęs, kad buvo mušamas garažo duobėje, kas patvirtina, kad L. P. draugams ir pažįstamiems pateikė vieną įvykio versiją, o ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui kitą.

Pirmosios instancijos teismas S. S. kaltę taip pat grindė liudytojų I. Š., A. Š., R. S., K. S. ir R. N. parodymais.

Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje A. Š. parodė, jog praėjusių metų pavasarį, kokią dieną neprisimena, jis atvažiavo į garažą, esantį Karoliniškėse, Mėnulio g. 2, Vilniuje. Iš garažo tuo metu išvažinėjo BMW, kuriame sėdėjo L., jo (liudytojo) brolio draugo draugas. Išeidamas iš garažo, susitiko su vaikinu  iš „Vorų“ klubo, pravarde „M“, kurio vardo ir pavardės nežino. Pasisveikinęs su juo, išvažiavo. Apie automobilio atėmimą jam pasakė R. S. ir jo (liudytojo) brolis I. Š.. Jis nepastebėjo, jog L. būtų buvęs sumuštas, nes viskas greitai vyko. Be to, atsakė, kad jis nedažnai lankydavosi tame garaže, į metus gal vieną kartą, gal porą kartų ten lankėsi. Patikslino, jog neprisimena, ar tikrai tą dieną tame garaže jis matė „M“. Prisimena, kad jiedu pasisveikino rankos paspaudimu. Kaip tada „M“ ir L. buvo apsirengę  neprisimena (t.3, b.l. 187-188).

Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas I. Š. parodė, kad iš V. N. ir R. N., su kuriais draugauja nuo vaikystės, girdėjo, jog buvo kažkoks konfliktas, bet jis į tai nesigilino. Apie automobilio paėmimo faktą suprato iš konteksto, kad kažkokiu būdu buvo susikeista automobiliais. Apie tai, kad neleistinai ar nusikalstamai būtų paimtas automobilis jis negirdėjo. Ar T. pravarde „M“ tądien lankėsi garaže, nežino, jam esant, nesilankė (t.5, b.l. 61-62).   

Apklaustas teismo posėdyje R. S. parodė, kad apie įvykį girdėjo iš L. P., kurį pažįsta nuo 1994 metų, jie bendrauja, yra draugai. Linas sakė, kad buvo mušamas lygtai rūsyje, apie tai jis perpasakojo tyrėjai, po to prievarta buvo nuvežtas į „Registrą“. Jam keistai pasirodė, kad įvykiai buvo VĮ „Regitra“. Be to, jis pats buvo VĮ „Regitra“. Linas jam šnekėjo apie apsikeitimą automobiliais – L. Mercedes pakeitė į Porsche. Tarp jų buvo tokie mainai. L. turėjo Mercedes, Saulius – Porsche automobilį. Toliau, iš L. pasakojimo, jam paskambino naujas Mercedes savininkas, pasakė, kad mašina nelabai gera, nes antrą dieną sugedo. Nežino, ar L. Mercedes sutvarkė. Vėliau L. vėl skambino S., pasakė, kad automobilio variklio „galva“ kreiva, bėga tasolas, kad remontuotų mašiną. L. jam atsakė, kad neremontuos jo mašinos visą gyvenimą. Pagal tai jam buvo keisčiausia, kodėl jie iškart neatsikeitė automobiliais (t.3, b.l. 144-146).

Apklaustas teismo posėdyje liudytoju K. S. parodė, kad įvykį prisimena bendrais bruožais. VĮ „Regitra“ dovanojimo sutartį pasirašinėjo jis ir automobilis Porsche Boxster savininkas. Tuomet jo tėvas Porsche Boxster savininkui davė pinigus už tai, kad šis jam perrašė automobilį. Jis matė, kai didelė pinigų suma buvo mokama VĮ „Regitra“ prie stalo. Prisimena, jog tėvas jam paskambino, privažiavo su savo BMW, kuriame buvo Porsche Boxster savininkas ir dar kažkoks asmuo – mechanikas, kuris nustato elektros gedimus, jie nuvažiavo į VĮ „Regitra“, pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį ir jam perrašė Porsche Boxter automobilį. Automobilio Porsche Boxter savininkas buvo sveikas, su šypsena, viskas buvo gražiai. Jeigu būtų kas ne taip, jam (liudytojui) iškarto būtų kilę įtarimų (t.3 b.l. 153-155).

Apklaustas pirmos instancijos teismo posėdyje liudytoju R. N. parodė, kad niekas jo iš garažo nevarė, jis negirdėjo jokių smūgių, garsų, grasinimų, nes garažas, kuriame jis remontavo automobilį, yra per du garažus, kampinis. Kai jis grįžo į garažą, ten rado stovintį Porsche, garaže aplinka nebuvo pasikeitusi. Jokių akivaizdžių asmenų grumtynių požymių nepastebėjo. Taip pat paaiškino, kad jų garaže yra tik duobė, į kurią neįmanoma nulipti, nes tepaluoti laiptai. Be to, tą kartą, kai atidarinėjo garažą, duobė buvo uždaryta. O kai išvarinėjo Porsche duobė irgi buvo uždaryta. Jis negirdėjo tos duobės atidarinėjimo garsų. Kai grįžo į garažą tai visi įrankiai buvo vietoje (t. 3, b. l. 143, 144, 145).

Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, jog šių liudytojų parodymai patvirtina S. S. kaltę.

Išvadą, kad prieš L. P. S. S. panaudojo smurtą, teismas iš esmės grindė paties nukentėjusiojo L. P. prieštaringais parodymais bei specialisto išvada Nr. G2041/09(01), kurioje konstatuota, kad L. P. padarytos poodinės kraujosruvos dilbiuose, krūtinės kairėje pusėje, pilvo sienoje, galimai 2009-05-15.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu L. P. teigė, kad kartu su S. S. atvažiavę vyriškiai sugriebė jį už rankų, tuomet S. S. vieną kartą kumščiu sudavė jam į pilvą ir įstūmė į garažą, po to dar 2-3 kartus kumščiu sudavė į pilvo sritį, o du vyriškiai jį laikė už rankų (t. 1, b.l. 19). Apklaustas teismo posėdyje L. P. jau teigė, kad jam buvo suduota 7-10 smūgių į krūtinės ir pilvo sritį, o kai buvo sustūmęs rankas, tai kliuvo ir į rankas. Smūgių neskaičiavo, tačiau jie buvo suduodami periodiškai (t.5, b.l. 53).

Pažymėtina, jog teismas nevertino, kad L. P. į medikus kreipėsi tik praėjus 6 dienoms nuo įvykio. Be to, apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad S. S. kaltė pagrįsta tame tarpe ir A. V. parodymais, tačiau apylinkės teismas nieko nepasisakė dėl teisiamajame posėdyje apklausto liudytojo A. V. parodymų, kur jis parodė, kad pats nukentėjusysis L. P. iškart po įvykio kreipėsi į nusikalstamo pasaulio autoritetus bei advokatą T.Meidų, kad šie „išmuštų“ iš S. S. pinigus. Pasak A. V., du nusikalstamo pasaulio autoritetai buvo atvažiavę pas jį kartu su L. P., pastarasis tuomet atrodė normaliai, neatrodė, kad jam būtų apribota laisvė ar būtų sumuštas. Po pokalbio su A. V., sužinoję, kad L. P. juos apgavo, pastarieji apstumdė L. P., įgrūdo jį į mašiną ir išvažiavo. Maždaug po 5-7 dienų paskambinęs vienas iš jų pasakė, kad S. S. turi sumokėti advokatui T.Meidui 5000-7000 Lt ir viskas bus gerai. Jeigu S. S. to nepadarys, L. P. kreipsis į policiją (t.4, b.l. 19-24).

Taigi, nebuvo paneigta versija, kad L. P. nustatytą nežymų sveikatos sutrikdymą galėjo padaryti ir žinomi L. P. asmenys, į kuriuos jis kreipėsi, kad pastarieji padėtų jam susigrąžinti iš S. S. pinigus, ir kuriuos, liudytojo A. V. teigimu, jis apgavo. Pastebėtina, kad L. P. į policiją kreipėsi būtent po 6 dienų, kas patvirtina A. V. versiją. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo aiškinamasi, kas tie asmenys, nors jie, pasak liudytojo,  buvo žinomi ir L. P. ir T.Meidui.

L. P. parodymų prieštaringumą taip pat patvirtina ir tai, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, L. P. parodė, kad vienas iš kartu su S. S. buvusių vyrų buvo 185 cm ūgio, sportinio kūno sudėjimo, šviesių plaukų, apsirengęs tamsiu sportiniu kostiumu, lietuviškai grasinęs jam plaktuku sulaužyti rankas (t.1. b.l. 19). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad L. P. nurodė į T. Š., kaip į asmenį, kuris jam grasino plaktuku sulaužyti ranką (t.1, b.l. 42-43). Apklaustas teismo posėdyje, L. P. nurodė, jog realiai jis matė S. prieš save, o su T. Š. greta nestovėjo, nebuvo galimybės nustatyti, koks T. Š. ūgis (t.4, b.l. 55).

Šiuo konkrečiu atveju pažymėtina, jog kaltinimas šioje byloje pareikštas tik S. S.. T. Š. kaltinimas aplamai nebuvo pareikštas, kadangi nebuvo paneigta T. Š. alibi, kad jis įvykio dieną dalyvavo paramedikų kursuose Kaune. Šią aplinkybę patvirtina rašytiniai bylos įrodymai  (t.1, b.l. 176-182; t.2, 116-117, 120), bei Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro 2010-06-28 nutarimas, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas T. Š. atžvilgiu, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t. 3, b.l. 72-73).

Taigi, faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad S. S. padėjo savo sugyventinės D. R. sūnui D. R. iš L. P. įsigyti automobilį Mercedes Benz CL500, kuris vėliau buvo įregistruotas D. R. vardu. Realiai buvo pasikeista automobiliais –  už automobilį Mercedes Benz CL500 L. P. gavo Porshe Boxter v/n (duomenys neskelbtini) raudonos spalvos identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad L. P. sudarydamas šį sandorį nebuvo pakankamai sąžiningas, ir nenurodė pirkėjui jam žinomai užslėptus automobilio Mercedes Benz CL500 defektus, kurie iškart paaiškėjo šio automobilio eksploatavimo metu. Kai L. P. atsisakė savo sąskaita pašalinti automobilio Mercedes Benz CL500 trūkumus, dėl kurių šio automobilio tolesnis eksploatavimas buvo realiai apsunkintas ar išvis neįmanomas, jam buvo pasiūlyta taikiai išspręsti ginčą ir atsikeisti automobiliais.

Kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, patvirtina byloje esančios VĮ „Regitra pateiktos automobilio Porshe Boxter v/n (duomenys neskelbtini) raudonos spalvos identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartys: 2008-08-26 – tarp S. S. (pirkėjas) ir UAB „Transvelas“, atstovaujamos direktoriaus G. M.; 2009-03-06 – tarp R. D. (pirkėja) ir S. S.; 2009-04-24 – tarp L. P. (pirkėjas) ir D. R.; 2009-05-15 – tarp K. S. (pirkėjas) ir L. P. (t.2, b.l. 167- 170); taip pat liudytojų R. S. ir K. S. parodymai.

Apklaustas teismo posėdyje R. S. parodė, kad jis pats buvo VĮ „Regitra“. Jam Linas šnekėjo apie apsikeitimą automobiliais – Linas Mercedes pakeitė į Porsche. Jų buvo tokie mainai.

Apklaustas teismo posėdyje liudytoju K. S. parodė, kad įvykį prisimena bendrais bruožais. VĮ „Regitra“ dovanojimo sutartį pasirašinėjo jis ir automobilis Porsche Boxster savininkas. Tuomet jo tėvas Porsche Boxster savininkui davė pinigus už tai, kad šis jam perrašė automobilį. Jis matė, kai didelė pinigų suma buvo mokama VĮ „Regitra“ prie stalo. Automobilio Porsche Boxster savininkas buvo sveikas, su šypsena, viskas buvo gražiai. Jeigu būtų kas ne taip, jam (liudytojui) iškarto būtų kilę įtarimų.

Pažymėtina, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje L. P. ne kartą tvirtino, kad jis tikrai niekur nebūtų kreipęsis, jeigu S. S. jam iš kart būtų grąžinęs automobilį Mercedes Benz CL500, kaip jie ir buvo susitarę. Taip pat pažymėtina, kad L. P. buvo informuotas, kad S. S. jam automobilį perrašys po kelių dienų.

Apklaustas teismo posėdyje L. P. parodė, kad po automobilio Porshe Boxter v/n (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandorio, nesikreipė į policiją, nes S. S. sakė, kad po kelių dienų perrašys jam automobilį Mercedes Benz CL500. Jis S. S. skambino kiekvieną dieną po kelis kartus, pastarasis vis sakydavo, kad šiuo metu negali, nurodydavo įvairias priežastis  ir vis žadėdavo perrašyti. Taip tęsėsi 3-4 dienas. Paskambinęs vieną vakarą S. S., pasakė, kad, jeigu jis neatiduos jam automobilio Mercedes Benz CL500, jis imsis kitų apsaugos priemonių, pastarasis atsakė, kad jo negąsdintų ir padėjo ragelį. Po šio pokalbio jis nutarė kreiptis į policijos komisariatą. Į konkretų komisariatą jam patarė kreiptis Kelių policijos pareigūnai (t.1, b.l. 19, t.5, b.l. 54-55).       

Nagrinėjamų skundų kontekste taip pat pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad abipusio nesusikalbėjimo pagrindu kilusį ginčą L. P. būtų bandęs išspręsti civilinio proceso tvarka, juo labiau, kad jam buvo žinomi visi S. S. duomenys (buvo pažįstami, mokėsi vienoje mokykloje, išaugo viename rajone, dalyvavo bendrose vestuvėse, sudarinėjo pirkimo-pardavimo sutartis).

Nagrinėjamo skundo kontekste atkreiptinas dėmesys, jog pagal formuojamą teismų praktiką labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011 ir kt.).

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui (CPK 300 str. 1 d.).

Taigi, baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik tuomet, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinė byla Nr. 2K-673/2007). Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-251/2008).

Taigi šiuo konkrečiu atveju, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių S. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., padarymo, šioje byloje nėra. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-08 apkaltinamasis nuosprendis yra nemotyvuotas, nes  pagrįstas tik prieštaringais nukentėjusiojo L. P. parodymais, šioje byloje esantys akivaizdūs prieštaravimai nebuvo pašalinti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nesant galimybės jų pašalinti apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-08 nuosprendis naikintinas ir S. S. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Šiuo konkrečiu  atveju, priėmus išteisinamąjį nuosprendį, nelieka pagrindo nagrinėti prokuroro ir nukentėjusiojo L. P. apeliacinius skundus, kadangi tuo pačiu yra naikintina procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas į K. S., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. M. P. g. 7-3, Vilniuje, priklausantį turtą – automobilį Porshe Boxster, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei į S. S., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. gatvės pav. 18-8, Vilniuje, priklausantį turtą – Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o šioje byloje pareikštas nukentėjusiojo L. P. civilinis ieškinys – atmestinas.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 2 p., 115 str. 3 d. 1 p., kolegija  

n u s p r e n d ė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-08 nuosprendį panaikinti.

Priimti naują nuosprendį, kuriuo S. S. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., kadangi neįrodyta, kad S. S. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d.

Panaikinti šioje byloje paskirtą procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą į K. S., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. M. P. g. 7-3, Vilniuje, priklausantį turtą – automobilį Porshe Boxster, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei į S. S., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. Aguonų g. 18-8, Vilniuje, priklausantį turtą – Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Baudžiamojoje byloje pareikštą L. P. civilinį ieškinį atmesti.

Kolegijos pirmininkė (parašas)                                                           Leonarda Gurevičienė

Teisėjai (parašai)                                                                                         Arūnas Kisielius

                                                                                                                               Vitalija Norkūnaitė

Nuorašas tikras:

Kolegijos pirmininkė                                                                             Leonarda Gurevičienė