Baudžiamoji byla Nr. 2K-474/2010

Procesinio sprendimo kategorija

  1.2.1.4.5.2.;1.2.17.7.;1.2.19.4.; 1.2.29.1.;

  1.1.8.10.3.; 2.1.2.9.; 2.1.7.4.; 2.2.4.3.;

  2.3.6.4.5.1.; 2.4.2.1.; 2.4.5.2.1.

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

            

            

             Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S., K. T., M. Ž. bei jo gynėjo advokato Žilvino Mišeikio kasacinius skundus  dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

          A. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl E. D. J. žemės sklypo užvaldymo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK  182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės D. P. ir M. S. turto užvaldymo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 300 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė apimta bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl E. D. J. žemės sklypo užvaldymo apgaule), taip subendrinta bausmė iš dalies sudėta su bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės D. P. ir M. S. turto užvaldymo apgaule) ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams;

          M. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl E. D. J. žemės sklypo užvaldymo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK  182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės D. P. ir M. S. turto užvaldymo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 203 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės iš dalies sudėtos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams;

          K. T. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda.

          Iš nuteistųjų A. S., M. Ž., V. B. ir A. B. solidariai priteista nukentėjusiesiems M. S. ir D. P. po 24 896,42 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

          Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nuosprendis, kuriuo nuteistųjų A. S., K. T., M. Ž. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.

          Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. nuosprendžiu taip pat nuteistos A. B. ir V. B. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nuosprendžiu apylinkės teismo nuosprendis dėl nuteistajai A. B. paskirtos bausmės pakeistas, o dėl V. B. nuteisimo panaikintas ir baudžiamoji byla nutraukta, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytai aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas. Dėl šios nuosprendžių dalies kasacinių skundų negauta.

          Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

         

n u s t a t ė :

         

          A. S., M. Ž., V. B., A. B. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, suklastojo tikrą dokumentą (išskyrus M. Ž.) ir panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą (išskyrus M. Ž.) bei apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą, būtent: turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės E. D. J. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, laikotarpiu nuo tyrimo bei teismo metu tiksliai nenustatyto momento iki 2006 m. gegužės 3 d. nenustatytoje vietoje, tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, V. B. veido atvaizdą atspausdino M. K. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos piliečio pase (duomenys neskelbtini), išduotame 2004 m. rugsėjo 10 d. Panevėžio migracijos tarnyboje, kuriame buvo įrašyti E. D. J. asmens duomenys; po to V. B., melagingai prisistačiusi E. D. J. vardu, panaudojo šį žinomai suklastotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą, pateikdama Valstybės įmonės „Registrų centro“ Vilniaus filiale, Vilniuje, Bokšto g. 10, pažymai Nr. 44-1137496 apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre E. D. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo 0,2000 ha ploto, kadastro Nr. 0101/0008:440, unikalus Nr. 0101-0008-0440, esančio Vilniuje, Visorių gatvėje, gauti; 2006 m. gegužės 26 d. Valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filiale, Vilniuje, Bokšto g. 10, pažymėjimui apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre E. D. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo 0,2000 ha ploto, kadastro Nr. 0101/0008:440, unikalus Nr. 0101-0008-0440, esančio Vilniuje, Visorių gatvėje, gauti; 2006 m. gegužės 26 d. Valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filiale, Vilniuje, Bokšto g. 10, pažymai Nr. 44-1170274 apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre E. D. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo 0,2000 ha ploto, kadastro Nr. 0101/0008:440, unikalus Nr. 0101-0008-0440, esančio Vilniuje, Visorių gatvėje, gauti; 2006 m. gegužės 26 d. Valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filiale, Vilniuje, Bokšto g. 10, E. D. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo 0,2000 ha ploto, kadastro Nr. 0101/0008:440, unikalus Nr. 0101-0008-0440, esančio Vilniuje, Visorių gatvėje, plano kopijai gauti; 2006 birželio 15 d. Valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filiale, Vilniuje, Bokšto g. 10, E. D. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo 0,2000 ha ploto, kadastro Nr. 0101/0008:440, unikalus Nr. 0101-0008-0440, esančio Vilniuje, Visorių gatvėje, 1995 m. gruodžio 15 d. Nr. 571-01 Vilniaus apskrities valdytojo įsakymo kopijai gauti; 2006 m. birželio 15 d. Vilniaus miesto 12-ajame notarų biure pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr.1333 ir perdavimo-priėmimo aktą, notarinio registro Nr. 1334, dėl E. D. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo – 0,2000 ha ploto, kadastro Nr.0101/0008:440, unikalus Nr. 0101-0008-0440, esančio Vilniuje, Visorių gatvėje, pardavimo UAB (duomenys neskelbtini) neva už 570 000 Lt sumą. A. S. per ĮI (duomenys neskelbtini) savininką K. T. gavo kadastrinius duomenis iš VĮ „Registrų centras” apie E. D. J. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą 0,2000 ha ploto, kadastro Nr. 0101/0008:440, unikalus Nr. 0101-0008-0440, esantį Vilniuje, Visorių gatvėje, bei per V. P., panaudodamas jo elektroninį paštą, registruotą jo vardu (duomenys neskelbtini), iš V. P. kompiuterio E. D. J. vardu internetu užsakė VĮ „Registrų centras“ pažymą sandoriui dėl žemės sklypo Visorių gatvėje. Tuo pat laikotarpiu, M. Ž., turėdamas tikslą įgyti svetimą turtą apgaule, tapo UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Kaune (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas ir direktorius, žinodami, kad V. B. panaudodama suklastotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą (duomenys neskelbtini), neva išduotą E. D. J. vardu su atspausdintu jos veido atvaizdu melagingai veiks už E. D. J., 2006 m. birželio 15 d., apie 15.30 val., M. Ž. su A. B. ir V. B. atvyko į Vilniaus m. 12-ąjį notarų biurą, esantį Vilniuje, Pylimo g. 2/6, kuriame M. Ž. pateikė notarei UAB (duomenys neskelbtini) įstatus bei šios bendrovės registracijos pažymėjimą, o V. B. melagingai prisistačiusi E. D. J. pateikė notarei žinomai suklastotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą (duomenys neskelbtini), neva išduotą E. D. J. vardu su atspausdintu jos veido atvaizdu ir Valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filiale, Vilniuje, Bokšto g. 10, išduotą 2006 m. gegužės 25 d. pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, 2006 m. gegužės 25 d. pažymą Nr. 44-1170274 apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, E. D. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo plano kopiją, 1995 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apskrities valdytojo įsakymo Nr. 571-01 „Dėl žemės sklypų Vilniaus mieste suteikimo neatlygintinai“ kopiją, taip suklaidinę notarę, 2006 m. birželio 15 d. pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr.1333 ir perdavimo-priėmimo aktą, notarinio registro Nr. 1334, dėl E. D. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo – 0,2000 ha ploto, kadastro Nr.0101/0008:440, unikalus Nr. 0101-0008-0440, esančio Vilniuje, Visorių gatvėje, pardavimo UAB (duomenys neskelbtini) neva už 570 000 Lt sumą. Taip A. S., M. Ž., A. B., V. B. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, E. D. J. padarydami 570 000 Lt turtinę žalą.

          Be to, A. S. ir M. Ž., veikdami bendrininkų grupe, apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą, būtent: jie, turėdami tikslą savo naudai apgaule įgyti svetimą didelės vertės D. P. ir M. S. priklausantį turtą, suorganizavo bendrininkų grupę ir M. Ž. tapus UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Kaunas (duomenys neskelbtini) vieninteliu akcininku ir direktoriumi, turėdami tikslą savo ir kitų naudai įgyti D. P. ir M. S. priklausančius 1 080 000 Lt, perparduodami apgaule 2006 m. birželio 15 d. UAB (duomenys neskelbtini) vardu neva už 570 000 Lt užvaldytą Vilniaus miesto 12-ame notarų biure, esančiame Vilniuje, Pylimo g. 2/6, pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 1333 ir perdavimo-priėmimo aktu, notarinio registro Nr. 1334, E. D. J. nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą – 0,2000 ha ploto, kadastro Nr. 0101/0008:440, unikalus Nr. 0101-0008-0440, esantį Vilniuje, Visorių gatvėje, 2006 m. liepos 28 d., apie 12.15 val., AB „Hansabankas“, esančiame Vilniuje, Savanorių pr. 19, patalpose, M. Ž. pasirašė su D. P. ir M. S. 2006 m. liepos 27 d. preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią būsimas pirkėjas, t. y. D. P., 2006 m. liepos 28 d. bankiniu pavedimu pervedė į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Snoras“ banke, avansinę įmoką 108 000 Lt, iš kurios ikiteisminio tyrimo nenustatyti asmenys 2006 m. liepos 28 d., tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, AB „Snoras“ banko bankomatuose, esančiuose Vilniuje, Didlaukio g. 1, ir Didlaukio g. 80A, išgrynino 49 650 Lt, tačiau likusių piniginių lėšų nusikalstamos veikos bendrininkai užvaldyti nesugebėjo dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusiesiems supratus apgaulę, sąskaita buvo užblokuota. Taip, A. S. kartu su M. Ž. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, padarydami D. P. ir M. S. 108 000 Lt turtinę žalą.

          Be to, M. Ž. vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti, būtent: 2006 m. birželio mėnesį iš savanaudiškų paskatų sutikęs su ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens pasiūlymu vadovauti juridiniam asmeniui, skirtam neteisėtai veiklai nuslėpti, 2006 m. birželio 1 d. tyrimo nenustatytoje vietoje pasirašė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu įgijo ir tapo UAB (duomenys nuskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Kaune (duomenys neskelbtini) 100 procentų akcijų turėtoju; po to, 2006 m. birželio 5 d. tyrimo nenustatytoje vietoje, pasirašė akcininko M. Ž. sprendimą paskirti save (M. Ž.) bendrovės direktoriumi, taip tapdamas UAB (duomenys neskelbtini) vadovu ir naudodamasis UAB (duomenys neskelbtini) vardu bei registracijos duomenimis, laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 iki 2006 m. rugpjūčio 2 d. vadovavo UAB (duomenys neskelbtini), kuri buvo naudojama neteisėtai ir nusikalstamai veiklai, t. y. svetimo turto įgijimui apgaule (sukčiaujant) nuslėpti.

          Be to, K. T., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir padarė E. D. J. didelę turtinę žalą, būtent: būdamas IĮ (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Vilniaus rajone (duomenys neskelbtini), direktorius, tyčia, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, veikdamas priešingai tarnybos interesams, pažeisdamas pasirašytą 2006 m. sausio 30 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo internetu sutartį (duomenys neskelbtini), kurios 4.2 punkte nustatyta, kad gavėjas įsipareigoja garantuoti gautų duomenų apsaugą savo lėšomis ir priemonėmis, pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą, garantuoti duomenų teikimo sąlygas ir vidinę naudojimo tvarką; nekaupti gaunamų duomenų gavėjo duomenų bazėse ir neatskleisti jų tretiesiems (fiziniams ar juridiniams) asmenims bei 2006 m. sausio 30 d. pasižadėjimą neatskleisti duomenų, gaunamų iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, kuriuo įsipareigojo neatskleisti iš Nekilnojamojo turto registro gautų duomenų, naudoti juos tik šios įmonės, organizacijos įstatuose (nuostatuose) numatytų funkcijų vykdymui ir neatskleisti jų tretiesiems (fiziniams ar juridiniams) asmenims, nesudaręs raštiško susitarimo su A. S. dėl kadastrinių duomenų iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko apie nekilnojamąjį turtą gavimo bei panaudojimo, 2006 m. balandžio 5 d., 13.39 val., IĮ (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose Vilniaus rajone (duomenys neskelbtini), internetu prisijungė prie Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko ir gavo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą su duomenimis apie E. D. J. Vilniaus mieste priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr.0101/0008:440, unikalus Nr. 0101-0008-0440, kurį ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku neteisėtai perdavė A. S., dėl to pastarajam, naudojantis minėto sklypo duomenimis, parengus nusikalstamos veikos planą, apgaule buvo užvaldytas svetimas, E. D. J. nuosavybės teise priklausantis, 0,2000 ha ploto, kadastro Nr.0101/0008:440, unikalus Nr.0101-0008-0440, žemės sklypas, esantis Vilniuje, Visorių gatvėje, o E. D. J. padaryta didelė 570 000 Lt turtinė žala.

          Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

          Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

          A. S. kasacinis skundas iš esmės atkartoja jo apeliacinį skundą.

          Kasatorius pažymi, kad ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė, jog nepadarė jokių nusikalstamų veikų. M. Ž. yra jo brolis. Kasatorius pažįsta ir A. B. bei V. B., tačiau su jomis nesitarė daryti kokių nors nusikalstamų veikų.

          Kasatoriaus teigimu, Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad jo kaltė yra įrodyta ir K. T. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu K. T. tvirtino, kad bendravo su A. S., kurio prašymu žiūrėjo VĮ „Registro centras“ duomenų bazėje žemės sklypą, priklausantį E.D. J., bei atspausdino pažymą. Tačiau tikslių aplinkybių, t. y. kokiu būdu, kada ir kaip tai įvyko, paaiškinti negalėjo. Vėliau K. T. dėl jam inkriminuojamos veikos kaltu neprisipažino ir pateikė naują versiją, kad jis niekam, taip pat ir A. S. neperdavė nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo dėl E. D. J. priklausančio žemės sklypo. A. S. manymu, K. T. parodymai nenuoseklūs ir negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai, priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

          Nuteistasis akcentuoja, kad kaltinamasis aktas visiškai nekonkretus ir neaiškus, nes jame neįvardyti A. S. atlikti veiksmai, kurie pripažinti nusikalstamais. Kasatoriui atrodo, jog tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių konkrečių aplinkybių.

          Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą, neištyręs visų svarbių bylai įrodymų. Teismas nuosprendyje visiškai nevertino ir net nepaminėjo UAB „Omnitel“ pateiktos informacijos apie UAB „Omnitel“ GSM tinklo bazines stotis, celių veikimo nuotolius. Pateikta informacija paneigia, kad A. S. naudotas mobiliojo ryšio telefonas buvo prisijungęs prie celių, kurios buvo nurodytos nusikaltimo padarymo metu. Ši informacija pateikta ir nuteistojo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje dėl to nepasisakė, tik konstatavo, kad A. S. kaltė įrodyta jau pirmosios instancijos teisme. Anot kasatoriaus, tokia teismo pozicija vertintina kaip apeliacinio skundo neišnagrinėjimas ir teisės į gynybą bei nešališką teismą pažeidimas.

          Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai tinkamai neatskleidė ir neišanalizavo surinktų duomenų. Teismas besąlygiškai patikėjo nukentėjusiųjų ir K. T. parodymais, visiškai neatsižvelgęs į svarbias aplinkybes, kad jie suinteresuoti bylos baigtimi arba siekia palengvinti savo padėtį.

          Kasaciniu skundu nuteistasis K. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

          Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

          Pasak kasatoriaus, teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nes netinkamai ištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų bei nepaisė išsakytų argumentuotų paaiškinimų.

          K. T. manymu, ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu visiškai nesurinkta objektyvių bei neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nagrinėdami baudžiamąją bylą teismai nesilaikė BPK numatytų baudžiamosios teisės principų: nekaltumo prezumpcijos, rungimosi ir kt.

          Kasatorius nurodo, kad jis nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, neįrodžius nusikalstamos veikos sudėties. Anot kasatoriaus, jis nuteistas už padarinius, kurie atsirado ne dėl jo kaltės. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog apskritai tokia nusikalstama veika buvo padaryta. Pasak K. T., didelė dalis byloje esančių patikimų įrodymų pagrindžia, kad tokia veika, dėl kurios jis nuteistas, iš viso nebuvo padaryta. Teismas apskritai nenurodė, kodėl vienus byloje esančius duomenis laiko įrodymais, o kitų – ne. Taigi teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismo konstatuotos išvados yra deklaratyvios, neatitinka byloje nustatytų objektyvių faktinių aplinkybių bei prieštarauja teisingumo, teisėtumo principams.

          K. T. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje privalėjo pasisakyti dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir vertinti visus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus. Teismo išvados dėl bylos aplinkybių ir asmens veikos bei kaltės turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino ištirtų įrodymų prieštaravimų ir panašiai, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti išsamų įrodymų tyrimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai nesilaikė šių reikalavimų bei nuostatų. Prieštaringų įrodymų, turinčių reikšmės teismo išvadoms, neištyrimas, pasak kasatoriaus, reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą dėl K. T. kaltės.

          Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad abejoti K. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir vadovautis teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais nėra jokio pagrindo. Teismas konstatavo, kad pagal bylos duomenis matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu K. T. buvo apklaustas keturis kartus, pirmosios apklausos metu jis pakankamai išsamiai nurodė įvykio aplinkybes, kurias visiškai patvirtino kitų dviejų apklausų metu ir tik ketvirtojoje apklausoje visiškai nemotyvuotai pakeitė parodymus, kartu paneigdamas 2006 m. balandžio 5 d. su A. S. bendravimo ir nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo iš savo kompiuterio atspausdinimo bei perdavimo A. S. aplinkybes. Teismas nurodė, kad K. T. pirmosiose trijose apklausose nurodytos aplinkybės visiškai atitinka byloje esančius rašytinius įrodymus. Kasatorius nesutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Išskyrus jo paties abstraktų, fragmentišką prisipažinimą, nenuoseklius parodymus, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu prieš jo valią, nes buvo daromas psichologinis spaudimas, grasinama suimti (tai ir buvo padaryta), jokie kiti įrodymai nepatvirtina K. T. kaltės.

          Kasatorius nurodo, kad, apklaustas teismo posėdyje, jis paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie, priešingai nei teigiama nuosprendyje, nėra patvirtinti kitais objektyviais bylos duomenimis.

          K. T. pažymi, kad visiškai nepagrįstas teismo motyvas, jog pas A. S. rastame nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše jo atspausdinimo laikas nurodytas 2006 m. balandžio 5 d., 13:39 val., idealiai sutampa su telefoninių skambučių tarp A. S. ir K. T. laiku. Šiai teismo išvadai kategoriškai prieštarauja netinkamai ištirti bei įvertinti kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai. Būtent 2007 m. liepos 5 d. Vilniaus m. VPK KP KTS specialisto išvadoje nurodyta, kad IĮ (duomenys neskelbtini) priklausančio kompiuterio sisteminio bloko diske skaitmeninių pėdsakų prisijungimo prie internetinio puslapio www.registrocentras.lt 2006 metų balandžio 5, balandžio 27, gegužės 25 dienomis standžiajame diske neaptikta. Aptikti pėdsakai, kad kompiuterio vartotojas „Kshis“ dirbo su informacija „0101-0008-0440„ ir (duomenys neskelbtini). Tačiau Vilniaus m. VPK KP KTS specialistas nustatyti, kokia programa buvo naudojama dirbant su šia informacija, neturėjo galimybės. Teismo spėjimas apie tariamo išrašo atspausdinimą 2006 m. balandžio 5 d., 13:39 val., tik mėgina pateisinti akivaizdų esminį prieštaravimą norimuose priimti K. T. ikiteisminio tyrimo metu paneigtuose parodymuose apie galimą tariamo išrašo patekimą pas A. S., objektyviai ir neginčytinai nustatytoms aplinkybėms. Tokiu spėjimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį draudžia įstatymas.

          Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad akivaizdžiai matomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šališkumas. Teismai vertino tik prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktus įrodymus, kurie tariamai patvirtino K. T. kaltę. Be to, nagrinėdamas bylą, teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 7 straipsnį. Rungimosi principas, įtvirtintas Baudžiamojo proceso kodekso 7 straipsnyje, užtikrina kaltinimo ir gynybos šalims bylų nagrinėjimo teisme metu lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Pirmosios instancijos teismas užkirto K. T. kelią tinkamai įgyvendinti Baudžiamojo proceso kodekso 10 straipsnyje įtvirtintą teisės į gynybą principą, nes atmetė prašymą išreikalauti kompaktinio disko originalą, kurio pagrindu buvo atliekamas tyrimas.

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 patvirtintoje Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalgoje nurodyta: „Teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, o ne prielaidomis. Nuosprendyje negali būti abejonių dėl nuteisiamo asmens kaltumo. Teismo išvados dėl kaltinamojo kaltės turi būti pagrįstos ne atskirų įrodymų, o įrodymų viseto analize“. Motyvai teismo nuosprendyje dėl įrodymų turėjo būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Šiuo atveju motyvai dėl įrodymų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo surašyti pažeidžiant BPK reikalavimus. Teismas konstatavo, kad BK 230 straipsnio prasme valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas. Teisėjų kolegija nurodė, kad K. T., būdamas IĮ (duomenys neskelbtini), atliekančios geodezinių kadastrinių matavimų, topografinių planų darymo, žemės sklypų padalijimo–sujungimo projektavimo, žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo bei įgyvendinimo darbus, savininkas ir direktorius, t. y. dirbdamas privačioje įmonėje, teikė viešąsias paslaugas kitiems asmenims ir, vykdydamas šią veiklą, turėjo atitinkamus administracinius įgaliojimus – teisę veikti šios įmonės vardu, todėl baudžiamosios teisės prasme jis laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Kasatorius nesutinka su tokiais teiginiais, nurodydamas, kad jo atliekamas darbas įmonėje ne vieša paslauga, jis neturi administracinių įgaliojimų. Būtinas piktnaudžiavimo požymis ir pasekmė – didelė žala valstybinei organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Teismas konstatavo, kad K. T savo nusikalstamais veiksmais – piktnaudžiaudamas tarnyba, padarė fiziniam asmeniui didelę turtinę žalą, nes A. S. neperdavus VĮ „Registro centras“ duomenų išrašo dėl E. D. J. priklausančio žemės sklypo Vilniuje, Visorių g., nebūtų buvusi atlikta šio turto teisinė registracija, o fiziniai asmenys nebūtų galėję juo disponuoti sudarydami pirkimo-pardavimo sandorius. Esamoje situacijoje K. T. veiksmai iššaukė didelės žalos atsiradimą. Kasatoriaus teigimu, tokia teismo išvada nėra pagrįsta. Paties išrašo buvimas, egzistavimas, nesuponuoja didelės turtinės žalos atsiradimo fiziniam asmeniui. Taip pat nei A. S., nei kiti asmenys, turėdami tokio pobūdžio išrašą, negali juo disponuoti, sudarydami pirkimo-pardavimo sandorius. Su pas A. S. rastu be jokių būtinų rekvizitų nekilnojamojo turto išrašu dėl E. D. J. priklausančio žemės sklypo Vilniuje, Visorių g., negalima atlikti jokių teisinių veiksmų, jokių sandorių. Atlikti šio turto (žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį) teisinei registracijai reikalingi notariniai veiksmai. Prieš tvirtindamas bet kokį sandorį notaras užsako būtinas pažymas iš VĮ „Registrų centras“, tai buvo padaryta ir šiuo atveju.

          Apibendrindamas, kasatorius nurodo, kad išanalizavus byloje esančią medžiagą, akivaizdu, kad jam pareikštas kaltinimas buvo grindžiamas vien tik prielaidomis, abejonėmis, o ne neginčijamais įrodymais. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, visos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti proceso metu turi būti traktuojamos kaltinamojo/nuteistojo naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

          Kasaciniu skundu nuteistasis M. Ž. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

          Pažymėtina, kad M. Ž. kasacinis skundas yra sutrumpinta jo gynėjo Ž. Mišeikio kasacinio skundo versija.

          Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

          M. Ž. pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo gynėjo apeliacinį skundą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad šioje byloje nenustatyta, jog turto savininkas ir (ar) valdytojas ir (ar) asmuo, kurio žinioje yra turtas, dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleido turtą jam, M. Ž. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. Ž. niekada nebuvo E. D. J. žemės sklypo savininkas. Skunde pabrėžiama, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ 4 punktu akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes. Apeliaciniame skunde M. Ž. gynėjas nurodė, kad jo ginamojo veiksmuose nenustatyti visi būtini BK 182 straipsnio 2 dalies sudėties elementai. Apeliacinės instancijos teismas teigė, kad yra nustatyta subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė: „...įrodymais neginčijamai nustatyta, kad M. Ž. nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. žinodamas, kad V. B. apsimeta E. D. J., visgi sudarė su ja pirkimo-pardavimo sutartį, taigi suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį ir numatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir šių padarinių norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis)“. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad kasatorius, vykdamas pas notarą ir sudarydamas atitinkamą sandorį, buvo įsitikinęs, jog sandorį atlieka su turto savininku, t. y. buvo įsitikinęs, kad jo veiksmai yra visiškai teisėti. Be to, pasak kasatoriaus, Vilniaus apygardos teismas nenustatė M. Ž. veikoje objektyviųjų požymių, o nusikalstamos veikos sudėčiai konstatuoti būtina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Dėl šių gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė.

          Apeliaciniame skunde M. Ž. gynėjas nurodė, jog „Teismas nuosprendyje netiesiogiai konstatavęs, kad nuteistųjų veiksmai yra viena tęstinė nusikalstama veika, netinkamai taikė BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes, vadovaujantis minėto straipsnio 10 dalimi, nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką“, o tai rodo, jog nėra pagrindo taikyti bausmių apėmimo arba visiško ar dalinio jų sudėjimo“. Apeliacinės instancijos teismas atmetė šiuos gynėjo argumentus ir deklaratyviai nurodė, kad „nuosprendžio aprašomojoje dalyje, priešingai nei nurodė apeliantas, jokių nuorodų į tęstinį veikos kvalifikavimą nėra“. Pateikdamas tokius motyvus, teismas visiškai nevertino ir neatsižvelgė į šiuos apeliacinio skundo argumentus: „Kaltinamojo M. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. <...> Jo vaidmuo apgaule įgyjant E. D. J. žemės sklypą bei siekiant gauti grynus pinigus buvo pirmaeilis – jis įgijo neveikiančią bendrovę, atidarė sąskaitas jos vardu, vyko į notarų biurą sudaryti sandorių, ieškojo žemės sklypo pirkėjų, išgrynino pinigus, gautus už žemės sklypą...“. Veikos buvo pavojingo tęstinio pobūdžio, kaltinamieji atliko daug aktyvių veiksmų, padaryta didelio dydžio žala nukentėjusiesiems, veikomis taip pat buvo siekiama savanaudiškų tikslų, žala neatlyginta. Kaltinamųjų veikos pasireiškė apgaulės panaudojimu, melagingų duomenų pateikimu, prasimanymais, sąmoningu nukentėjusiųjų klaidinimu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „Byloje nustatytų duomenų visuma, veikų būdas, jų tęstinumas, veikos motyvai, savanaudiški tikslai, kaltinamuosius apibūdinanti medžiaga, taip pat kitos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas“. Iš tokių pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktų motyvų galima daryti išvadą, kad teismas veiką vertino kaip tęstinę, todėl turėjo būti taikomos BK 63 straipsnio 10 dalies nuostatos.

          Kasatorius pažymi, kad jo gynėjas apeliaciniame skunde išsakė abejones dėl atskirų įrodymų, kurie neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, ir nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog M. Ž. būtų padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliaciniame skunde buvo iškelti tokie svarbūs klausimai, į kuriuos negauta atsakymo:

          1) dėl E. D. J. žemės sklypo užvaldymo apgaule ir žalos masto yra tik nurodytas menamos žalos mastas, t. y. 570 000 Lt, tačiau visiškai neaišku, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis toks žalos mastas nustatytas;

          2) dideles abejones įrodinėjimo procese kelia menamo slapto sekimo protokolas, kuriame ne tik užfiksuotas įtariamųjų psichologinis spaudimas, bet ir jų provokavimas bei apgaulė. Slapto sekimo, kaip tyrimo veiksmo, tikslas yra visai kitas nei buvo keltas konkrečiu atveju. Iš „tyrimo veiksmo“ protokolo matyti, kad minėto veiksmo atlikimo tikslai buvo du: apgaule ir psichologiniu spaudimu priversti įtariamąjį duoti parodymus ir neprocesinė (ne protokolui) įtariamojo apklausa;

          3) teismas besąlygiškai nurodo, jog: „Žinant, kad M. Ž. buvo vienintelis UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas ir darbuotojas, kuris atidarė įmonės sąskaitą ir žinojo sąskaitos kodus, darytina išvada, kad šiuos pinigus išgrynino ir pasisavino M. Ž.“. Kasatorius nesutinka su tokiu teiginiu, nurodydamas, kad tai tik prielaida, kuri, beje, nepagrįsta jokiais įrodymais. Netgi priešingai, byloje esantys duomenys, MTR celių duomenys, vaizdinė medžiaga, kiti faktiniai duomenys (beje, netirti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo proceso metu) neigia tokią teismo prielaidą;

          4) dėl 2006 m. spalio 25 d. daiktų apžiūros protokolo priedo fotolentelių Nr. 1 nuo 1 iki 34 nuotraukų atitikties įrodymams keliamiems reikalavimams pažymėtina, kad net ir neturint specialių žinių akivaizdu, jog jų kokybė neleidžia identifikuoti konkrečių asmenų. Be to, svarbu pažymėti, kad byloje nėra pirminės laikmenos, kurioje buvo užfiksuoti atitinkami vaizdai. Nesant pirminio šaltinio, nėra galimybės patikrinti atitinkamų fotografijų tikrumo bei pašalinti visas abejones dėl galimo jų retušavimo;

          5) nėra jokio objektyvaus pagrindo netikėti liudytojų R. S. bei L. Z. parodymais, duotais bylos nagrinėjo teisme metu, kad ikiteisminio tyrimo metu jiems buvo daromas spaudimas. Pažymėtina, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti teismo posėdžio metu duotų parodymų tikrumu;

          6) apkaltinamas nuosprendis grindžiamas ir liudytojo V. P. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją gautais duomenimis. Tačiau pati apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją niekinė, nes nebuvo sudaryta galimybė joje dalyvauti visiems įtariamiesiems (sudaryta tik reali galimybė proceso kalbos nemokantiems įtariamiesiems, bet ir tai be jų gynėjų) ir jų gynėjams;

          7) nukentėjusiosios E. D. J. lyginamieji rašysenos pavyzdžiai iš viso nebuvo paimti, o vadovautasi laisvais rašysenos pavyzdžiais, kuriuose nėra tiksliai aišku, kas atliko.

          M. Ž. pabrėžia, kad jo gynėjas apeliaciniame skunde iškėlė abejonių dėl galimo proceso subjektų šališkumo. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis garantuoja kiekvienam kaltinamajam jo teisę į teisingą (sąžiningą) bylos nagrinėjimą. Abejonės kilo dėl pirmosios instancijos teismo galimo šališkumo ir paties nuosprendžio turinio, kurio didžioji dalis yra prokuroro surašyto kaltinamojo akto kopija. M. Ž. gynėjas apeliaciniame skunde akcentavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, tik deklaratyviai perkeliamos iš kaltinamojo akto, o tos faktinės aplinkybės, kuriomis kaltinamame akte buvo bandoma aprašyti apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos (dėl E. D. J. žemės sklypo užvaldymo apgaule sudėties) požymius, iš viso suliejamos į bendrą visumą su kitomis inkriminuotomis veikomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje mechaniškai iš kaltinamo akto perkelti liudytojų, kurių parodymais teismas nesivadovavo priimdamas skundžiamą nuosprendį, parodymų fragmentai. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį argumentą, nurodė, kad: „Apkaltinamajame teismo nuosprendyje bei kaltinamajame akte nurodytos tapačios nusikalstamų veikų aplinkybės nepatvirtina teismo šališkumo, jeigu teismui ištyrus bylos įrodymus, tos aplinkybės nustatomos tokios pačios. Kasatoriaus manymu, ši išvada nepagrįsta, ji padaryta neištyrus apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

          Kasatorius nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8. punkto nuostatas apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

          Apeliacinio teismo taip pat buvo prašoma atkreipti dėmesį į tai, kad du kartus bylą kontroliavę prokurorai davė aiškius bei konkrečius nurodymus atlikti būtinus veiksmus, kurių pagalba turėjo būti surinkti neva nuteistųjų kaltę pagrindžiantys įrodymai. Tačiau realiai minėti nurodymai nebuvo įvykdyti, o toje dalyje, kurioje buvo įvykdyti, surinkti duomenys įrodo ne nuteistųjų kaltę, o nekaltumą. Be to, M. Ž. atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu net nebuvo tiriami atskiri duomenys, t. y. nebuvo apklausta pati nukentėjusioji, nebuvo kviesti ir bylos nagrinėjimo teisme metu neapklausti Latvijos Respublikos piliečiai, o visi duomenys, kurie kėlė nors kokių abejonių, buvo vertinami nuteistųjų nenaudai (notarės parodymai, kad moteriškė kalbėjo lietuviškai, sutarties pasirašymo atidėliojimas iš nuteistojo pusės, nuteistojo M. Ž. telefone rasta informacija apie kortelės ir banko prisijungimo duomenis iš esmės buvo išsaugota tik nuteistojo reikmėms, nepagrįstai teigiama, kad M. Ž. išgrynino pinigus, gautus iš nukentėjusiųjų (tokių įrodymų iš viso byloje nėra), tačiau apeliacinės instancijos teismas nepašalino šių abejonių.

          Apeliaciniame skunde gynėjas taip pat pabrėžė, „kad tiek įtarimo, tiek kaltinamojo akto formuluotės, kuriomis išdėstomas kaltinimas M. Ž., yra labai sudėtingos, dėl to ribojama nuteistojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas". Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kaltinimo formuluotės sudėtingumas dar nerodo jo neaiškumo. Kolegijos manymu, byloje pateikto kaltinimo formuluotė buvo aiški ir ji netrukdė teismui išnagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad kaltinimo formuluotės yra sudėtingos būtent nuteistajam M. Ž., taip pažeidžiama jo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas.

          Apeliacinės instancijos teismas iš esmės netyrė gynėjo apeliacinio skundo motyvų dėl civilinio ieškinio, o tai leido tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams priimti neteisėtą sprendimą dėl civilinio ieškinio. Teismai netinkamai pritaikė CK 6.250 straipsnio 2 dalį, t. y. netyrė ir nevertino M. Ž. turtinės padėties bei įrodymų, kuriais grindžiamas civilinis ieškinys. Pirmosios instancijos teismas aiškiai netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį 10 000 Lt. Tokio dydžio neturtinė žala visiškai nepagrįsta, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tokio dydžio neturtinės žalos buvimą. Apskritai, neturtinės žalos dydis yra neadekvatus padarytos tariamos nusikalstamos veikos pobūdžiui ir kilusiems padariniams. Taigi teismai neatsižvelgė į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį.

          Kasaciniu skundu nuteistojo M. Ž. gynėjas Ž. Mišeikis prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nuosprendį bei baudžiamąją bylą nutraukti.

          Kasatorius pažymi, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas M. Ž. gynėjo apeliacinį skundą, nepaisė minėtų reikalavimų ir skundo nepatikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu, taip pat pažeidė kitas apeliacinio proceso bendrąsias nuostatas.

          BPK 219 straipsnis reglamentuoja kaltinamojo akto turinį. Šiame straipsnyje nurodyti esminiai reikalavimai kaltinamojo akto turiniui, t. y. kaltinamajame akte, be kitų formalių duomenų, privalomai turi būti detalizuota pati nusikalstama veika bei nurodomi pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Pasak M. Ž. gynėjo, kaltinamasis aktas turi trūkumų, kurie trukdė nagrinėti bylą ir negalėjo būti ištaisomi nagrinėjant ją teisme. Todėl apeliacinės instancijos teismas šioje byloje neturėjo galimybės M. Ž gynėjo apeliacinio skundo išnagrinėti iš esmės, išspręsti visų reikšmingų bylai teisės ir fakto klausimų bei priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo. Pasak gynėjo, kaltinamasis aktas, kuriuo kaltinimai dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, pareikšti M. Ž., buvo surašytas akivaizdžiai neturint pakankamai duomenų apie tai, kad padarytos konkrečios nusikalstamos veikos ir kad dėl galbūt padarytų nusikalstamų veikų kaltas būtent M. Ž. Kaltinamajame akte nebuvo išskirta jokių duomenų, įrodančių, kad M. Ž. inkriminuota veika buvo padaryta, ir juo labiau, kad dėl jos padarymo kaltas būtent jis. Prokuroras tik formaliai perrašė liudytojų parodymus bei kitus bylos duomenis, bet nevertino jų bendrame kontekste, iš kurio būtų matyti, kad nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu M. Ž. būtų galima pripažinti kaltu padarius jam inkriminuotas veikas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog prokuroro M. Ž. pareikšti kaltinimai ir surašytas kaltinamasis aktas yra visiškai nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis ir neabejotinais įrodymais.

          Pagal BPK 44 straipsnio 7 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai. Šie reikalavimai taip pat buvo pažeisti. Apeliaciniu skundu buvo prašyta kritiškai įvertinti prokuroro surašytą kaltinamąjį aktą, nurodant, kad buvo iš esmės apribota M. Ž. teisė žinoti kuo jis yra kaltinamas. Kasatorius pažymi, jog tiek pranešimo apie įtarimą, tiek kaltinamojo akto formuluotės, kuriomis pagrįstas kaltinimas M. Ž., yra labai sudėtingos ir ši aplinkybė iš esmės suvaržo ginamojo teisę žinoti, kuo jis kaltinamas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atmetė šį apeliacinio skundo argumentą, nurodydamas, kad „byloje kaltinamiems asmenims iš tiesų buvo pateiktas kaltinimas sunkaus ir pagal padarymo mechanizmą sudėtingo nusikaltimo padarymu. Kaltinimo formuluotės sudėtingumas dar nerodo jo neaiškumo. Kolegijos manymu, byloje pateikto kaltinimo formuluotė buvo aiški ir ji netrukdė teismui išnagrinėti bylą“ Ž. Mišeikis pabrėžia, jog ši apeliacinės instancijos teismo išvada vertintina kaip deklaratyvi, todėl galima pagrįstai teigti, kad šiuo aspektu teismas M. Ž. gynėjo apeliacinio skundo netyrė. Gynėjas pažymi, kad, neturint detalios informacijos apie M. Ž. pareikštų kaltinimų apimtį (vadovaujantis pirmiau minėtomis nuostatomis nepakanka padaryti nuorodos į vieną ar kitą baudžiamojo įstatymo nuostatą), M. Ž. buvo atimta galimybė efektyviai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų.

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 3.1.4. punkte nustatyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apeliaciniame skunde buvo prašoma atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik prielaidomis, nes šiuo atveju baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad M. Ž. būtų padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kasatorius pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. Ž. kaltu dėl E. D. J. priklausančio žemės sklypo užvaldymo apgaule, visiškai nepagrįstai inkriminavo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą kvalifikuojantį požymį „didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule“. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, tik nurodė, kad „iš 2006 m. birželio 15 d. pirkimo - pardavimo sutarties matyti, jog būtent tokia kaina buvo įvertintas E. D. J. priklausantis žemės sklypas, o remiantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL, o šiuo atveju užvaldyto turto vertė šį skaičių viršija dvigubai. Tokia Vilniaus apygardos teismo išvada, gynėjo Ž. Mišeikio manymu, turėtų būti vertinama kaip deklaratyvi. 2006 m. birželio 15 d. sutartyje tarp E. D. J. ir UAB (duomenys neskelbtini), už kurią veikė M. Ž., nurodyta suma, t. y. 570 000 Lt nereiškia, kad tokia suma yra įvertintas E. D. J. priklausantis žemės sklypas. Sąvoka rinkos kaina visiškai skiriasi nuo pirkimo-pardavimo kainos sąvokos, kuri yra sutarties šalių susitarimo dalykas ir gali žymiai skirtis nuo realios nekilnojamojo turto kainos rinkoje. Taigi negalima šių dalykų vertinti kaip tapačių. Gynėjo teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių M. Ž. inkriminuotos žalos dydį, t. y. 570 000 Lt. Be to, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio visiškai neaišku, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė tokį žalos mastą.

          Kasatorius pabrėžia, kad šioje byloje bylą kontroliavę prokurorai du kartus davė aiškius bei konkrečius nurodymus atlikti būtinus veiksmus, kurių pagalba turėjo būti surinkti neva nuteistųjų kaltę pagrindžiantys įrodymai. Tačiau realiai minėti nurodymai nebuvo įvykdyti, o toje dalyje kurioje buvo įvykdyti, surinkti duomenys įrodo ne nuteistųjų kaltę, o nekaltumą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo teisme metu net nebuvo tiriami atskiri duomenys, t. y. nebuvo apklausta pati nukentėjusioji, nebuvo kviesti ir bylos nagrinėjimo teisme metu neapklausti Latvijos Respublikos piliečiai, o visi duomenys, kurie kėlė nors kokių abejonių, buvo vertinami nuteistųjų nenaudai (notarės parodymai, kad moteriškė kalbėjo lietuviškai, sutarties pasirašymo atidėliojimas iš nuteistojo pusės, nuteistojo M. Ž. telefone rasta informacija apie kortelės ir banko prisijungimo duomenis iš esmės buvo išsaugota tik nuteistojo reikmėms, nepagrįstai teigiama, kad M. Ž. išgrynino pinigus, gautus iš nukentėjusiųjų (tokių įrodymų iš viso byloje nėra). Todėl nagrinėjant bylą liko daug neišaiškintų abejonių, kurios buvo vertinamos M. Ž. nenaudai. Be to, teismai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad nukentėjusiosios E. D. J. lyginamieji rašysenos pavyzdžiai iš viso nebuvo paimti, vadovautasi tik laisvais rašysenos pavyzdžiais, kuriuos net nėra tiksliai aišku kas atliko. Gynyba prašė išspręsti klausimą dėl E. D. J. rašysenos, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Taip pat nėra aišku, kur yra suklastotas E. D. J. priklausantis pasas. Abiejų instancijų teismai visiškai neatkreipė dėmesio į šią aplinkybę, todėl vėlgi galima teigti, kad teismai apkaltinamuosius nuosprendžius grindė tik prielaidomis. Neaišku, ar apskritai minėtas pasas buvo ir yra suklastotas. Šios abejonės proceso metu net nebuvo šalinamos.

          Kasatorius nurodo, kad jau sulaikius M. Ž., kurio akivaizdoje su ikiteisminio tyrimo pareigūnu susisiekė banko darbuotojai ir informavo pareigūnus, jog nenustatyti asmenys bando bankomate išgryninti atitinkamas pinigines lėšas. Tačiau šių duomenų byloje nėra, nors tai esminės aplinkybės, įrodančios M. Ž. nekaltumą. Taip buvo pažeistas ir BPK 7 straipsnis ir 220 straipsnio 2 dalis (ta dalis, kurioje prokuroras neperdavė teismui bylos medžiagos dalies).

          M. Ž. gynėjo teigimu, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 20 straipsnio 5 dalis, 22 straipsnio nuostatos.

          Kasatorius akcentuoja, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teismų praktikos, taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, dėl to neužtikrino teisingumo vykdymo ir baudžiamojo proceso paskirties (BPK 1 straipsnis). Teismai neteisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumo, liečiamumo, leistinumo, įrodymų pakankamumo, jų tarpusavio ryšio ir nevertino visų byloje esančių įrodymų kaip visumos. Teismai, nagrinėdami bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus dėl įrodymų vertinimo. Abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu. Apeliaciniame skunde buvo keliamos abejonės dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo bei atskirų duomenų pripažinimo įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į tokį apeliacinio skundo argumentą, visiškai nepagrįstai nurodė, jog „pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų“.

          Kasatoriaus teigimu, neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų 2007 m. birželio 1 d. slapto sekimo protokolas, kuriame ne tik kad užfiksuotas įtariamųjų psichologinis spaudimas, bet ir jų provokavimas bei apgaulė. Todėl apeliaciniu skundu teismo buvo prašoma patikrinti, ar minėtame protokole užfiksuoti duomenys atitinka įrodymų leistinumo kriterijų, nes, išnagrinėjus protokolo turinį, matyti, jog konkrečiu atveju šiuo slaptu sekimu buvo siekiama visiškai kitokių tikslų nei numatyta įstatyme. Iš tyrimo veiksmo protokolo galima pagrįstai spręsti, kad minėto veiksmo atlikimo tikslai buvo du, t. y. apgaulės ir psichologinio spaudimo priemonėmis priversti įtariamąjį duoti palankius kaltinimui parodymus bei neprocesinė (ne protokolui) įtariamojo apklausa. Tačiau Vilniaus apygardos teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo ir šiuo aspektu.

          Kasatorius nurodo, kad apeliaciniame skunde prašė atkreipti dėmesį į tai, jog nuotraukos, esančios 2006 m. spalio 25 d. daiktų apžiūros protokolo priede, neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų ir negali būti laikomos M. Ž. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Pažymėtina, kad šių nuotraukų kokybė labai prasta, neįmanoma įžiūrėti ir identifikuoti konkrečių asmenų. Tai akivaizdu net ir neturint specialių žinių. Be to, kasatorius pažymi, kad byloje nėra pirminės laikmenos, kurioje buvo užfiksuoti atitinkami vaizdai. Nesant pirminio šaltinio nėra galimybės patikrinti atitinkamų fotografijų tikrumo bei pašalinti visų abejonių dėl galimo jų retušavimo. Taigi šios nuotraukos negalėjo būti pripažintomis patikimais įrodymais, pagrindžiančiais M. Ž. inkriminuojamų veikų padarymą. Apeliacinės instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, jog liudytoja L. Z. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jai buvo daromas ikiteisminio tyrimo pareigūnės psichologinis spaudimas. Be to, liudytojas R. S. taip pat nurodė, kad jam buvo daromas ikiteisminio tyrimo pareigūnės spaudimas verčiant duoti kaltinamiesiems nenaudingus parodymus bei pakreipiant bylos nagrinėjimą kaltinimui palankia linkme.

          Liudytojo V. P. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją vyko pažeidžiant įstatymų reikalavimus, nes šioje apklausoje nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti visiems įtariamiesiems (tokia galimybė buvo sudaryta tik proceso kalbos nemokantiems įtariamiesiems, tačiau jie dalyvavo be gynėjų) ir jų gynėjams. Kartu Ž. Mišėikis pažymi, jog apklausos protokolas yra visiškai perrašytas nuo ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktos apklausos protokolo. Todėl pagrįstai kyla klausimas, ar šie duomenys byloje galėjo būti vertinami kaip patikimi įrodymai. Kasatorius mano, kad jie neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų.

          Teismai nemotyvavo, kodėl vienus duomenis, neva pagrindžiančius M. Ž. kaltę, pripažįsta įrodymais, ir kartu neatsižvelgia į tuos, kurie įrodo M. Ž. nekaltumą. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina teismų šališkumą ir išankstinį nusiteikimą kaltinamųjų atžvilgiu. Teismai atsižvelgė tik į nuteistojo kaltę neva patvirtinančius įrodymus ir grindė nuosprendžius prielaidomis, taip pažeisdami BPK įtvirtintus reikalavimus.

          Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, buvo tik deklaratyviai perkeltos iš kaltinamojo akto. Vilniaus apygardos teismas, atsakydamas į šį apeliacinio skundo argumentą, tik nurodė, kad „Apkaltinamajame teismo nuosprendyje bei kaltinamajame akte nurodytos tapačios nusikalstamų veikų aplinkybės nepatvirtina teismo šališkumo, jeigu, teismui ištyrus bylos įrodymus, tos aplinkybės nustatomos tokios pačios“. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada rodo šališką byloje esančių duomenų vertinimą bei kaltinimo pozicijos palaikymą. Taigi buvo pažeista M. Ž. teisė į teisingą, objektyvų bei nepriklausomą teismo procesą. Vilniaus apygardos teismas netyrė aplinkybių, kurios patvirtina galimą pirmosios instancijos teismo šališkumą. Apeliaciniame skunde buvo keliamos abejonės dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nešališkumo ir objektyvumo bei apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo atsižvelgiant į tai, kad teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatomis. Šio nutarimo 1.1 punkte teigiama, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas.

          Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1. punkte teigiama, jog „Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama teismo nustatytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą jis šiuo nuosprendžiu nuteisiamas, aplinkybių aprašymu. Nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui“. Šiuo atveju nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nekonkretizavo nuteistajam M. Ž. inkriminuoto nusikalstamo epizodo dėl E. D. J. žemės sklypo užvaldymo apgaule, visas aplinkybes, neva patvirtinančias nuteistojo kaltę, teismai dėstė abstrakčiai bei nenuosekliai, o inkriminuotą nusikalstamą epizodą pateikė tik bendrame kontekste su kitu sukčiavimo epizodu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 2 punktą sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti.

          Pasak kasatoriaus, įgyti turtinę teisę apgaule reiškia taip paveikti kito asmens valią, kad šis suklydimo įtakoje tam tikra teisine forma patvirtintų juridinį faktą, suteikiantį kaltininkui tokią teisę. Padariniais čia yra nukentėjusiojo turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas, arba turtinės prievolės atsiradimas. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad M. Ž. siekė suklaidinti turto, t. y. žemės sklypo savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas. Taip pat nenustatyta, kad turto savininkas ir(ar) valdytojas ir(ar) asmuo, kurio žinioje yra turtas, dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai būtų perleidęs turtą M. Ž. Iš bylos duomenų matyti, kad M. Ž. niekada nebuvo E. D. J. žemės sklypo savininkas. Todėl teismai padarė visiškai nepagrįstą išvadą dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos buvimo M. Ž. veikoje. E. D. J. priklausantį žemės sklypą M. Ž. liepė pirkti jo darbdavys įmonės vardu. Dėl šios priežasties M. Ž. tvarkė visus dokumentus, susijusius su žemės sklypo pirkimu, o už patį žemės sklypą sumokėjo jo darbdavys. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 29 d. nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad „nuteistojo M. Ž. teiginiai, jog jis E. D. J. žemės sklypą įgijo savo darbdavio nurodymu, negali būti pagrindas šiuos jo veiksmus pripažinti teisėtais“. Ši teismo išvada yra nepagrįsta, nes M. Ž. nesiekė apgaule įgyti svetimą turtinę teisę, jis vykdė darbdavio nurodymus dėl žemės sklypo pirkimo ir pagrįstai manė, kad sutartį pasirašo su E. D. J., nes V. B. jis nepažįsta. Taigi teismai nepagrįstai nurodė, kad M. Ž. šiuos parodymus davė, siekdamas išvengti atsakomybės.

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose" 12 punkte nurodyta, kad sukčiavimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Taigi sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad, suklaidindamas nukentėjusįjį ar kitą asmenį, sau ar kito asmens naudai, neteisėtai, neatlygintinai gauna turto, įgyja turtinę teisę, panaikina arba išvengia turtinės prievolės, numato, kad dėl to nukentėjusysis patirs turtinės žalos, ir to nori. Todėl, pripažįstant asmenį kaltu, padarius sukčiavimą, būtina nustatyti tiesioginę tyčią jo veiksmuose. Išvada apie kaltę daroma ne tik remiantis kaltininko parodymais, jo pripažinimu ar nepripažinimu dėl padarytos veikos, bet ir byloje nustatytais objektyviaisiais požymiais. Apeliaciniame skunde buvo atkreipiamas dėmesys į tai, jog M. Ž. neturėjo jokios tyčios įgyti svetimą turtinę teisę apgaule. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį apeliacinio skundo argumentą, tik deklaratyviai nurodė, kad „Kolegijos nuomone, aukščiau aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad M. Ž. nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. žinodamas, kad V. B. apsimeta E. D. J., visgi sudarė su ja pirkimo-pardavimo sutartį, taigi suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį ir numatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir šių padarinių norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis)“. Tačiau kasatorius pažymi, jog M. Ž. neatliko jokių veiksmų, rodančių, kad jis turėjo tyčią apgaule įgyti E. D. J. priklausantį žemės sklypą. Tiesioginės tyčios forma skundžiamame nuosprendyje nenustatyta. M. Ž., vykdamas pas notarą ir sudarydamas atitinkamą sandorį, buvo įsitikinęs, kad sandorį atlieka su turto savininku, t. y. buvo įsitikinęs, kad jo veiksmai buvo visiškai teisėti. Tai reiškia, kad jo veiksmai nebuvo iš anksto sąmoningai suplanuoti siekiant neteisėtai panaudojant apgaulę įgyti svetimą turtinę teisę – E. D. J. priklausantį žemės sklypą. M. Ž. nesuvokė, kad klaidina nukentėjusiuosius, sau ar kito asmens naudai neteisėtai neatlygintinai gauna turto, nenumatė, kad dėl to nukentėjusieji patirs turtinės žalos, ir to nenorėjo. Taigi nepagrįsta teismų išvada, kad tariamą nusikalstamą veiką M. Ž. neva padarė tiesiogine tyčia. Be to, nukentėjusieji savo turto (pinigų) neperleido M. Ž. Mokėjimo pavedimas buvo atliktas į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą banke, iš kurios, kaip matyti pagal bylos duomenis, M. Ž. pinigų neperėmė ir neketino perimti. M. Ž. nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, inkriminuota visiškai nepagrįstai.

          Kasatorius nurodo, kad, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti nustatyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai M. Ž. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 203 straipsnio 2 dalyje (dėl vadovavimo juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veikslai nuslėpti), nes M. Ž. veiksmuose nėra minėtos veikos sudėties, o apeliacinės instancijos teismas neištaisė šios pirmosios instancijos teismo klaidos. Apeliaciniame skunde buvo prašoma atkreipti dėmesį į tai, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra aiški kaltės forma, kuri pagal BK 203 straipsnio 2 dalį privalo būti tik tiesioginė tyčia, t. y. asmuo privalo suprasti, kad vadovauja juridiniam asmeniui, kuris naudojamas neteisėtai veikai nuslėpti, ir to nori. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė šios tyčios formos M. Ž. veiksmuose. Vilniaus apygardos teismas tik pakartojo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendyje buvusias išvadas ir nurodė, kad pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog buveinės bendrovė neturėjo, daugiau dirbančiųjų joje nebuvo, buhalterinės apskaitos M. Ž., kaip bendrovės direktorius, nevedė ir bendrovės finansinės padėties nežinojo, per visą darbo laiką darbo užmokesčio negavo. Nors bendrovės veikla buvo prekyba nekilnojamuoju turtu, tačiau per visą vadovavimo bendrovei laikotarpį (nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 2 d.) buvo organizuojamas bei vykdomas tik vieno — tai E. D. J. priklausančio žemės sklypo pirkimas-pardavimas“. Nė vienos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) vykdė realią veiklą – šiuos duomenis patvirtina byloje esanti medžiaga, t. y. UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitymai už prekių tiekimą. M. Ž. nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad jo vadovavimas bendrovei yra neteisėtas, kad bendrovė yra naudojama neteisėtai veikai nuslėpti. Teismai, neįvertinę šių aplinkybių, rėmėsi tik vieno liudytojo parodymais, nevertino byloje esančių įrodymų visumos, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl M. Ž. kaltės neva padarius jam inkriminuotą BK 203 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. Nei kaltinamajame akte, nei abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose nėra detalizuota, kieno svetimo turto įgijimui apgaule nuslėpti neva buvo naudojama UAB (duomenys neskelbtini), kas ją naudojo neteisėtai veiklai nuslėpti ir t. t. Teismų nuosprendžiuose nėra nustatyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 203 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, todėl M. Ž. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už šią veiką. Teismai nedetalizavo, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė M. Ž. neva nusikalstami veiksmai ir kokie konkrečiai įrodymai tai įrodo. Nedetalizavus šios nusikalstamos veikos sudėties elementų, iš esmės apribojama nuteistojo teisė į gynybą (žinoti, kuo konkrečiai jis yra kaltinamas). Taigi teismai ne tik kad nepagrįstai M. Ž. inkriminavo BK 203 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, bet ir suvaržė jo teisę į gynybą. Tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

          BK 63 straipsnio 9 dalyje numatyta, jog nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje 2K-649/2006 konstatavo, kad „Pavieniu nusikaltimu laikoma pavojinga, Baudžiamajame kodekse uždrausta veika, turinti vienos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir kvalifikuojama pagal vieną straipsnį (straipsnio dalį, punktą). Tęstinio nusikaltimo ypatumas yra tas, kad jis daromas ne ištisai, o susideda iš atskirų veiksmų, kurie, esant kitoms aplinkybėms, galėtų būti vertinami kaip savarankiškos nusikalstamos veikos, tačiau dėl pirmiau paminėtų požymių sudaro vieno to paties savarankiško nusikaltimo atskiras sudėtines dalis. Pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo pavienio nusikaltimo, yra vieningas kaltininko sumanymas, kuris sujungia keletą veiksmų, kurių kiekvienas atskirai, nesant vieningo sumanymo pagrobti apibrėžto dydžio svetimą turtą, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus. Kitaip tariant, tęstinė veika yra tada, kai kaltininkas veikia turėdamas konkretų sumanymą, siekdamas pagrobti apibrėžto dydžio turtą, tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių tai įgyvendina ne iš karto, o per kelis etapus“. Apeliaciniame skunde buvo prašoma atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes, vadovaujantis minėto straipsnio 10 d. „nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką“, o tai rodo, jog nėra pagrindo taikyti bausmių apėmimo arba visiško ar dalinio jų sudėjimo. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, tik formaliai nurodė, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje, priešingai nei nurodo apeliantas, jokių nuorodų į tęstinį veikos kvalifikavimą nėra. Todėl tokie apelianto argumentai atmestini“. Anot gynėjo, ši Vilniaus apygardos teismo išvada vertintina kaip deklaratyvi.

          Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai patenkino nukentėjusiųjų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, kuris, be kita ko, yra visiškai nepagrįstas jokiais įrodymais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo privalo būti pagrįstas leistinais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik deklaratyviai nurodė, kad „Pirmosios instancijos teismas, visiškai patenkindamas nukentėjusiųjų ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, nusikalstamos veikos pobūdį ir dėl jos kilusias pasekmes, šią veiką padariusių asmenų kaltę, jų turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ir teisingai nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį“. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra visiškai formali. Nėra jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos buvimo faktą bei dydį, todėl civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos buvo tenkintas visiškai nepagrįstai.

          Atsiliepimu į nuteistųjų A. S., K. T., M. Ž. ir jo gynėjo advokato Žilvino Mišeikio kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo jų kasacinius skundus atmesti.

          Prokuroras pabrėžia, kad, priešingai nei teigia kasatorius A. S., kaltinamajame akte yra nurodyti konkretūs jo padaryti nusikalstami veiksmai, taip pat iš byloje nustatytų ir ištirtų įrodymų viseto matyti, kad V. B., padedant A. B., perdavė A. S. savo nuotrauką, kuri buvo atspausdinta M. K. pase, nurodant E. D. J. asmens duomenis, t. y. buvo suklastotas dokumentas – asmens pasas, kuris vėliau buvo panaudotas apgaule įgyjant didelės vertės E. D. J. turtą. Pasak prokuroro, teismų ištirti ir patikrinti įrodymai patvirtina, kad A. S. organizavo dokumentų, reikalingų fiktyviam ir apgaulingam sandoriui – E. D. J. priklausančio žemės sklypo pardavimui, užsakymą VĮ Registrų centro Vilniaus filiale, kuriuos vėliau V. B., apsimesdama E. D. J. ir pateikdama suklastotą dokumentą, atsiėmė ir sudarė fiktyvią žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Šios aplinkybės įrodo ne tik susitarimą daryti nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas A. S., bet ir norą taip veikti ir siekti atsiradusių padarinių, t. y. apgaule užvaldyti svetimą turtą. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodė A. S., patikrino baudžiamąją bylą pagal A. S. apeliacinį skundą bei nurodė, kokios bylos faktinės aplinkybės patvirtina A. S. kaltę, t. y. į skundo argumentus atsakė. Be to, A. S. neteisus, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo skunde nurodytų UAB „Omnitel“ pateiktų duomenų. Anot prokuroro, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas vertino, kad pas A. S. rastame nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išraše jo atspausdinimo laikas 2006 m. balandžio 5 d. 13.39 val., o tuo metu A. S. ir K. T., kuris parodė, kad šį išrašą yra atspausdinęs ir perdavęs A. S. jo prašymu, bendravo telefonu. Teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais, o ne teisminio nagrinėjimo metu pakeistais K. T. parodymais, kadangi jie buvo nuoseklūs ir labiau atitiko bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad, paneigdamas ikiteisminio metu duotus nevienkartinius, nuoseklius parodymus apie savo ir A. S. nusikalstamus veiksmus, K. T. siekia išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Visos šios aplinkybės patvirtina teismų padarytas išvadas, kad A. S., veikdamas bendrininkų grupe, suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo bei savo naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. A. S. veika kvalifikuota teisingai, teismai jo įstatymų garantuojamų teisių nesuvaržė.

          Prokuroras nurodo, kad nuteistasis K. T. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo individualios įmonės (duomenys neskelbtini) direktorius, kad įmonėje dirbo ir kiti asmenys, kurie atlikdavo su įmonės veikla susijusius darbus, pavyzdžiui geodezinius matavimus, t. y. teikė paslaugas kitiems asmenims. Pasak prokuroro, K. T., būdamas individualios įmonės direktorius ir savininkas, turėjo administracinius įgaliojimus įmonės darbuotojams, taip pat įgaliojimus sandoriuose, su fiziniais ir juridiniais asmenimis, kylančiais iš įmonės veiklos, todėl šia prasme jis laikytinas valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui. Byloje nustatyta, kad K. T. pažeidė 2006 m. sausio 30 d. pasirašytą nekilnojamo turto registro duomenų teikimo internetu sutartį (duomenys neskelbtini) ir 2006 m. sausio 30 d. pasižadėjimą neatskleisti duomenų, gaunamų iš Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko, t. y., nesudaręs raštiško susitarimo su A. S. dėl kadastrinių duomenų iš nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko apie nekilnojamą turtą gavimo bei panaudojimo, prisijungė internetu prie minėto duomenų banko ir be jokio pagrindo gavo išrašą apie E. D. J. priklausantį žemės sklypą, kurį vėliau perdavė A. S.; šiam naudojantis sklypo duomenimis, parengus nusikalstamos veikos planą, apgaule buvo užvaldytas svetimas E. D. J. priklausantis 570 000 Lt vertės žemės sklypas. K. T. turėjo suvokti, kad A. S. gautus duomenis gali panaudoti priešiškiems teisėtai veiklai tikslams, o tai vėliau ir buvo padaryta. Bylos aplinkybės patvirtina, kad K. T. internetu gavo duomenis apie nukentėjusiai priklausantį žemės sklypą: specialisto parodymai, kad nors ir nebuvo nustatyta, kokia programa naudojantis, tačiau buvo dirbama su informacija (duomenys neskelbtini) ir „0101-0008-0440“, t. y. unikaliu E. D. J. sklypui priklausančiu numeriu. IĮ (duomenys neskelbtini) darbuotojai parodė, kad jie informacijos, neturėdami prisijungimo slaptažodžių, iš Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko negaudavo. Be to, buvo nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu – 2006 m. balandžio 5 d. sklypo, kurio unikalus Nr. „0101-0008-0440“, peržiūrėjo tik vienas asmuo – IĮ (duomenys neskelbtini) darbuotojas K. T. Taip pat telefoninių pokalbių tarp K. T. ir A. S. duomenys, jau minėto išrašo spausdinimo laikas, paneigia K. T. teiginius, kad sklypu domėjosi ir informaciją gavo pašaliniai asmenys. Nors pats nuteistasis teigė, kad išrašo perdavimas A. S., negali sukelti jokių teisinių padarinių, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad, remiantis gauto išrašo duomenimis, buvo atlikta tolesnė nusikalstama veika, t. y. gauti papildomi duomenys, kuriais remiantis, panaudojant suklastotą dokumentą, buvo apgaule užvaldytas svetimas turtas.

          Prokuroras nesutinka su nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo Ž. Mišeikio kasacinių skundų teiginiu, jog Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nepatikrino jos tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Ž. Mišeikio apeliaciniu skundu. Anot prokuroro, į skundo motyvus Vilniaus apygardos teismas iš esmės atsakė. Teismo šališkumo taip pat nenustatyta. Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sudėtingumą, kaltinimo formuluotės sudėtingumas dėl jame naudojamų dokumentų pavadinimų specifikos dar nerodo kaltinimo neaiškumo. Kaltinime pakankamai aiškiai suformuluoti M. Ž. nusikalstami veiksmai, todėl teigdami, kad kaltinamasis aktas neatitiko jam keliamų reikalavimų, prokuroro manymu, kasatoriai yra neteisūs. Prokuroras pabrėžia, kad, priešingai nei teigiama skunduose, teismai įvertino ne pateikiamus atskirus M. Ž. veiksmus, t. y. dalyvavimą perkant E. D. J. priklausantį žemės sklypą ir bandant jį vėliau parduoti D. P. ir M. S. ir kartu apgaule užvaldant jų turtą – 108 000 Lt, o visą nusikalstamų veiksmų mechanizmą ir eigą ir padarė pagrįstą išvadą dėl M. Ž. kaltės. Prokuroro teigimu, teismai, ištyrę ir įvertinę byloje nustatytų įrodymų visetą, pagrįstai konstatavo, kad tai, jog M. Ž. veikė pagal bendrą planą su kitais nuteistaisiais, įrodo tai, kad jis 2006 m. birželio 1 d. pasirašė akcijų pirkinio–pardavimo sutartį, kurios pagrindu tapo UAB (duomenys neskelbtini) savininku ir paskyrė save direktoriumi, t. y. tuo pačiu metu, kai V. B., A. B. ir A. S. suklastojo dokumentą – asmens pasą, kurį vėliau panaudojus, iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo gavo dokumentus apgaulingam sandoriui atlikti – apgaule įsigyti svetimą E. D. J. priklausantį žemės sklypą, kurio vertė 570 000 Lt. Vėliau M. Ž. ėmėsi aktyvių veiksmų jį parduoti, t. y. paskelbė reklamos laikraštyje apie parduodamą žemės sklypą. Dar vėliau, D. P. pervedus avansinę mokėjimo sumą – 108 000 Lt už perkamą sklypą, labai greitai per bankomatus dalį sumos išgrynino. Teismai pagrįstai įvertino, kad, būdamas vienintelis UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas ir darbuotojas, tik pats M. Ž. žinojo sąskaitos rekvizitus ir kodus, taigi jis pervestus pinigus pasisavino bei apgaule užvaldė svetimą D. P. ir M. S. turtą. M. Ž. žinojo, kad V. B. apsimeta E. D. J., pagal bendrą planą veikė kartu su A. S., V. B. ir A. B., turėdamas tikslą sukčiauti ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Kadangi E. D. J. žemės sklypas, panaudojant suklastotą dokumentą, apgaule buvo parduotas jai visiškai nežinant, todėl, pasak prokuroro, šiuo atveju nereikalingas koks nors papildomas nukentėjusios suklaidinimas, turint tikslą, kad ji perleistų turtą, kaip kad teigiama skunduose. Prokuroras nesutinka su M. Ž. ir jo gynėjo Ž. Mišeikio kasacinių skundų argumentu, kad nepagrįstai E. D. J. padarytos žalos dydis įvertintas 570 000 Lt. Tokia suma jis yra įvertintas 2006 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartyje. M. Ž. žinojo, kad sandoris yra apgaulingas ir pasirašydamas pirkimo–pardavimo sutartį jis apie šią sumą žinojo. Tai, kad M. Ž. niekada nebuvo E. D. J. sklypo savininkas, kvalifikacijai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį reikšmės neturi, nes žemės sklypas buvo įgytas UAB (duomenys neskelbtini), kurios vardu veikė M. Ž. ir kurios visa veikla buvo susijusi tik su minėto žemės sklypo įgijimu apgaule ir bandymu jį parduoti.

          Prokuroro teigimu, nepagrįsti M. Ž. ir Ž. Mišeikio kasacinių skundų teiginiai, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Liudytojo V. P., apklausto ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodymai buvo patikrinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Provokacijos ir spaudimo liudytojams byloje nenustatyta, tai paneigė ir I. P., atlikusi ikiteisminį tyrimą byloje. Nepagrįstai skunduose teigiama, kad teismas neįvertino palankių M. Ž. įrodymų. Teismas, įvertinęs įrodymus, pasisakė, dėl kokių priežasčių vienais įrodymais tiki, kitus atmeta. Teismai pagrįstai konstatavo, kad M. Ž. vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam nusikalstamai veikai nuslėpti. Nors teisminio posėdžio metu M. Ž. davė parodymus, kurie naudingiausi jam, tačiau buvo nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) jis įgijo, turėdamas tikslą neteisėtai veiklai nuslėpti. M. Ž. bendrovėje dirbo vienas, buveinės bendrovė neturėjo, daugiau dirbančiųjų joje nebuvo, buhalterinės apskaitos M. Ž. nevedė ir bendrovės finansinės būklės nežinojo, darbo užmokesčio negavo. Nors bedrovės veikla buvo prekyba nekilnojamu turtu, tačiau buvo organizuojamas ir vykdomas tik E. D. J. sklypo pirkimas–pardavimas. M. Ž. anksčiau vadovavęs įkurtai „M. Ž. įmonė“, suprato savo kaip UAB (duomenys neskelbtini) vadovo atsakomybę, vykdomą neteisėtą veiklą ir joje dalyvavo. Banko sąskaitas, kortelių slaptažodžius žinojo tik jis. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad M. Ž. pagrįstai nuteistas pagal BK 203 straipsnio 2 dalį.

          Nuteistojo M. Ž. bei jo gynėjo kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, nuteistųjų K. T. ir A. S. kasaciniai skundai atmestini.

         

          Dėl kaltinamojo akto turinio ir įrodymų baudžiamajame procese

         

          Kasatoriai – nuteistasis M. Ž. ir jo gynėjas – teigia, esą kaltinamasis aktas  neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jame nėra išdėstyti duomenys, įrodantys M. Ž. inkriminuotos veikos padarymą ir nuteistojo kaltumą, o liudytojų parodymai ir kiti bylos duomenys neįvertinti kaip visuma. Pasak kasatorių, kaltinamasis aktas nepagrįstas jokiais neabejotinais įrodymais, kartu pažeidžiant BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę būti informuotam apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą ir turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai.

          Toks kaltinamojo akto turinio ir įrodymų baudžiamajame procese sutapatinimas neatitinka įstatymo nuostatų.

          BPK 219 straipsnyje iš viso nenaudojamas įrodymų terminas, jame reikalaujama, kad kaltinamajame akte būtų nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Šiuos reikalavimus kaltinamasis aktas atitinka. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi kaltinamajame akte  nurodyti duomenys įrodymais gali tapti tik teisme, kaltinamajame akte jokios išvados dėl kaltinamojo kaltumo negali būti daromos, nes tai yra išimtinė teismo prerogatyva. BPK 44 straipsnio 7 dalyje numatyta įtariamojo ir kaltinamojo teisė būti informuotam apie pareikšto kaltinimo pobūdį ir pagrindą realizuojama įteikiant pranešimą apie įtarimą ir kaltinamojo akto nuorašą, kurių turinys turi atitikti BPK 187 straipsnio 1 dalies ir 219 straipsnio reikalavimus. Ši nuteistojo M. Ž. teisė nebuvo pažeista.

          Nuteistajam A. S. taip pat neaiškus ir nekonkretus kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos aprašymas, nors teisiamojo posėdžio protokole aiškiai užfiksuota, kad po kaltinamojo akto paskelbimo jis pareiškė suprantantis, kuo yra kaltinamas, ir kaltu neprisipažįstantis (T. 27, b. l. 8). Teigdamas, kad prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį neturi, jis remiasi BPK 301 straipsniu, įpareigojančiu teismą nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismai šios įstatymo nuostatos nepažeidė, pats kasatorius nenurodo nė vieno įrodymo, kuris nebūtų išnagrinėtas teisme.

         

          Dėl įrodymų vertinimo

         

          Visi kasatoriai kritikuoja teismų atliktą įrodymų vertinimą ir pateikia išvadas, kurias, jų nuomone, turėjo padaryti teismai, vertindami įrodymus.

          Kasacinės instancijos teismo nutartyse daugelį kartų pažymėta, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. Vadovaudamasi šiomis nuostatomis, kolegija pasisako tik dėl tų kasacinių skundų teiginių, kuriuose įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas grindžiamas teisiniais argumentais (BPK 382 straipsnio 2 dalis).

          Nuteistasis K. T. mano, kad jo prisipažinimu ikiteisminio tyrimo metu, nuo kurio jis teisme motyvuotai atsisakė, teismai negalėjo remtis, nes pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies nuostatas įrodomąją galią turi tik ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, o jis ikiteisminio tyrimo teisėjo nebuvo apklaustas. Iš tikrųjų, BPK 276 straipsnio 1 dalies nuostatos šioje normoje numatytais atvejais leidžia perskaityti, kartu ir įvertinti atskirai ir visų bylos aplinkybių kontekste kaltinamojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Tačiau to paties straipsnio ketvirtoji dalis byloje esantiems įrodymams patikrinti leidžia perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo parodymus. Kaip teisingai nurodo kasatorius, šiuo atveju kaltinamojo parodymai savarankiškos įrodomosios vertės neturi, jais gali būti tik tikrinami kiti bylos įrodymai. Būtent taip šiuos parodymus ir vertino teismai, lygindami nuteistojo K. T. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus su telefoninių pokalbių tarp jo ir nuteistojo A. S. laiku, jo įmonės kompiuterio sisteminio bloko tyrimo rezultatais, specialisto paaiškinimais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Taigi įstatymo nustatyta kaltinamojo parodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnui panaudojimo tvarka ir sąlygos nebuvo pažeistos. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad jo parodymais ikiteisminio tyrimo metu tikrinami bylos duomenys patvirtina jo prisijungimą prie Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės, tačiau tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes ši išvada susijusi ne su teisės taikymu, o su faktinėmis bylos aplinkybėmis (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

          Teismui atmetus jo prašymą išreikalauti CD originalą ir skirti pakartotinį kompiuterio sisteminio bloko tyrimą, nuteistasis K. T. įžvelgia BPK 7 straipsnyje įtvirtinto bylų nagrinėjimo laikantis rungimosi principo pažeidimą. Su tokia pozicija negalima sutikti. Pats savaime prašymo atmetimas nereiškia, kad buvo pažeistos kaltinimo ir gynybos šalių lygios teisės. Kaip reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, teismai kompiuterinio tyrimo rezultatus vertino ne tik atskirai, bet visų bylos aplinkybių kontekste. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą, nors atskiras įrodymas, imant jį izoliuotai nuo kitų bylos duomenų, šiam faktui nustatyti yra nepakankamas. Spręsdami nuteistojo K. T. kaltumo klausimą, teismai įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

          Paties nuteistojo M. Ž.  gynėjo kasaciniame skunde išdėstytos įstatyme įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės, reiškiant pretenzijas teismams dėl fragmentiško bylos aplinkybių tyrimo ir vertinimo. Tačiau būtent nuteistojo M. Ž. bei jo gynėjo argumentams ir būdingas fragmentiškumas. Jie mano, kad teismai be pagrindo pripažino įrodymais notarų biuro vaizdo įrašą ir iš jo padarytas nuotraukas, pagal kurias jų vertinimu neįmanoma atpažinti asmenų, remiasi notarės D. Stankūnienės parodymais, kad ji neatpažino žemės sklypo pirkėją atstovavusio asmens, ginčija kitus teismų pripažintus įrodymais nuteistojo M. Ž. ryšį su kitais nusikalstamos veikos dalyviais patvirtinančius duomenis, nors nutyli ir neginčija esminę reikšmę turinčių aplinkybių. Byloje nustatyta, kad nuteistasis M. Ž. atstovavo UAB (duomenys neskelbtini) sudarant fiktyvų sandorį dėl žemės sklypo pirkimo iš žemės sklypo savininke E. D. J. apsimetusios V. B., o nuteistojo A. S. prašymu pažymą sandoriui dėl E. D. J. žemės sklypo pardavimo elektroniniu paštu užsakė liudytojas V. P. Kasatorių tvirtinimas, esą buvo pažeista BPK 184 straipsnyje nustatyta liudytojo V. P. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją tvarka, prieštarauja bylos duomenims. Apie šio liudytojo apklausą pasirašytinai pranešta visiems įtariamiesiems, kurie tuo metu nebuvo sulaikyti ar suimti, taigi turėjo teisę ir realią galimybę joje dalyvauti, tačiau ja pasinaudojo tik įtariamosios A. ir V. B.. Kita vertus, teismai liudytojo V. P. parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui nuosprendžių nepagrindė. Šis liudytojas apklaustas teisiamajame posėdyje, jo parodymai nesiskyrė nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, todėl pirmosios instancijos teismas jo apklausos metu neturėjo pagrindo skelbti ir neskelbė ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o vertino teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kurie susieja nuteistuosius M. Ž. ir A. S. tarpusavyje ir su fiktyvia pardavėja V. B. Šiame kontekste visi kiti kasatorių ginčijami tą ryšį patvirtinantys bylos duomenys, kaip visuma, teismų pagrįstai pripažinti įrodymais.

          Nustačius žemės sklypo pirkimą iš apsimetusio sklypo savininku asmens, apie tai žinant pirkėjui, to paties sklypo pardavimas negali būti vertinamas kitaip, kaip nusikalstama veika, juo labiau kad joje dalyvavo tie patys nuteistieji A. S. ir M. Ž., kuriuos sieja artimi giminystės ryšiai.

          Nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo kasacinių skundų teiginiai dėl teismų šališkumo, nekaltumo prezumpcijos pažeidimo ir įrodinėjimo naštos perkėlimo nuteistiesiems, nuosprendžio pagrindimo prielaidomis, neaiškumų ir abejonių vertinimo nuteistųjų nenaudai, šių kasatorių ir nuteistojo A. S. kasacinių skundų teiginiai dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinio neatitikties BPK normų reikalavimams, grindžiami tais pačiais kaip ir nesutikimas su įrodymų vertinimu, tik kitaip perfrazuotais argumentais. Nenustačius esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus, šie argumentai atkrinta savaime.

         

          Dėl BK 230 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

         

          Kasatorius K. T. neigia savo atsakomybę pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir tuo pagrindu, esą jis nesąs asmuo, turintis specialaus subjekto – valstybės tarnautojui prilyginto asmens – požymių.  Su tokiu argumentu negalima sutikti.

          Pagal BK 230 straipsnio 3 dalies nuostatas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ir turi teisę veikti šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikti viešąsias paslaugas. Visus šiuos požymius nuteistasis K. T. atitinka. Veikos metu jis buvo IĮ (duomenys neskelbtini) savininkas, veikė šios įmonės vardu ir teikė viešąsias paslaugas, taip pat ir nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo klausimais, turėjo priėjimą prie Nekilnojamojo turto registro duomenų banko. Jis nuteistas už nusikalstamą veiką, padarytą piktnaudžiaujant tokia tarnybine padėtimi. Teismai, pripažindami jį valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, teisės taikymo klaidos nepadarė.

         

          Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

         

          Kasatoriai nuteistasis M. Ž. ir jo gynėjas, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ teigia, kad nuteistojo M. Ž. veiksmuose nėra sukčiavimo požymių, nes byloje nenustatyta, kad jis būtų panaudojęs apgaulę prieš žemės sklypo savininkę ir nebuvo tapęs sklypo savininku. Tokie argumentai neatitinka BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviųjų požymių.

          Sukčiavimas yra tada, kai kaltininkas apgaule savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas; įstatymas nenumato, kad apgaulė turi būti panaudota būtent prieš turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas. Kasatorių minimame senato nutarime aiškinamas tik toks senojo BK numatytos sukčiavimo sudėties objektyviojo požymio – apgaulės – būdas, kai yra minėti asmenys suklaidinami, tačiau tai visiškai nereiškia, kad negalimi kitokie apgaulės būdai. Šioje byloje apgaulė buvo panaudota ne prieš žemės sklypo savininkę, o prieš nekilnojamojo turto registro tvarkytoją ir notarą, kurie, suklaidinti dėl tikrojo turto savininko ir jo valios išraiškos, teisiškai įteisino sandorį, tačiau tai nuteistųjų veiksmų vertinimo kaip sukčiavimo nekeičia. Neturi teisinės reikšmės ir ta aplinkybė, kad, kaip teigia gynėjas, nuteistasis M. Ž.  niekada nebuvo nukentėjusiosios E. D. J. žemės sklypo savininku. Nusikaltimo baigtumas fiksuojamas ne pagal tai, ar kaltininkas tampa nusikaltimo dalyko savininkas civilinės teisės prasme, o pagal tai, ar jis turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Tolesni nuteistojo veiksmai rodo, kad jis tuo turtu ne tik turėjo galimybę, bet ir realiai disponavo, sudarydamas su nukentėjusiaisiais D. P. ir M. S. preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį.

          Pagal bylos duomenis, sutartyje tarp žemės sklypo savininke E. D. J. apsimetusios V. B. ir UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos nuteistojo M. Ž., nurodyta, kad sklypas parduodamas už 570 000 Lt. Būtent šia kaina vadovavosi teismai, kvalifikuodami sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule. Nuteistasis M. Ž. ir jo gynėjas teigia, kad ši suma gali skirtis nuo realios nekilnojamojo turto kainos rinkoje. Pasak jų, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nuteistajam V. Ž. inkriminuotos jo padarytos žalos dydį. Tokie argumentai prieštarauja bylos duomenims.

          Priešingai negu mano kasatoriai, turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo-pardavimo sandorių kainą, nes būtent tokie sandoriai ir parodo rinkos vertę. VĮ Registrų centro duomenimis, vidutinė žemės sklypo rinkos vertė yra 539 040 Lt. Sutarties šalių nurodyta žemės sklypo pardavimo kaina santykinai nedaug skiriasi nuo vidutinės rinkos vertės, todėl, nors pats sandoris yra apgaulingas, jame nurodyta pardavimo kaina yra reali ir teismai, spręsdami apie apgaule įgyto turto vertę bei nukentėjusiajai E. D. J. padarytos žalos dydį, turėjo pagrindą ja remtis.

          Nuteistasis M. Ž. buvo vienintelis UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas, savo sprendimu paskyręs save bendrovės direktoriumi, todėl teismai pagrįstai atmetė nelogiškus jo teiginius, esą jis veikęs menamo darbdavio (faktiškai savo paties) nurodymu, neturėjęs priėjimo prie bendrovės sąskaitos banke ir negalėjęs išgryninti pinigų, nukentėjusiojo D. P. pervestų į bendrovės sąskaitą pagal preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį. Kita vertus, jis ir nėra nuteistas už tai, kad pats asmeniškai išgrynino dalį sąskaitoje buvusių pinigų. Teismai konstatavo, kad tą padarė nenustatyti asmenys. Lygiai taip pat nesuprantama ir nesusijusi su jo kaltės klausimu jo gynėjo skundo nuoroda, kad bendrovės turtas yra svetimas ir vieninteliam jos akcininkui. M. Ž. nuteistas ne už svetimo turto pasisavinimą, o už svetimo turto įgijimą apgaule. Minėta, kad nusikaltimas baigtas nuo to momento, kada kaltininkas turi realią galimybę naudotis įgytu turtu, kuri neabejotinai atsiranda pervedus pinigus į bendrovės sąskaitą. Ta aplinkybė, kad iš 108 000 Lt spėta išgryninti tik 49 650 Lt, kvalifikuojančios reikšmės neturi, juo labiau kad ir ši suma viršija sumą, nuo kurios įstatymų leidėjas turto vertę apibrėžia kaip didelę (BK 190 straipsnis).

         

          Dėl BK 203 straipsnio 2 dalies taikymo

         

          Kasatorių – nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo – tvirtinimas, esą M. Ž. nuteistas pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, teismams nenustačius visų šios nusikalstamos veikos požymių, prieštarauja bylos duomenims.

          Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas įsteigė ar vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodė bylos duomenis ir išdėstė argumentus, kuriais remiantis pripažino M. Ž. vadovavus UAB (duomenys neskelbtini), naudojamai neteisėtai veiklai nuslėpti. Jo vadovaujamos bendrovės naudojimas neteisėtai veiklai nuslėpti pasireiškė tuo, kad svetimo turto įgijimas apgaule įformintas kaip šios bendrovės, o ne paties nuteistojo M. Ž. sandoriai. Kasatorių teiginiai dėl nuteistojo teisės į gynybą pažeidimo, nedetalizavus, kieno svetimo turto įgijimui apgaule nuslėpti buvo naudojama UAB (duomenys neskelbtini) ir kas ją naudojo nusikalstamai veiklai nuslėpti, yra nepagrįsti. Nuosprendžiuose aiškiai nurodyta, kad pagal BK 203 straipsnio 2 dalį nuteistas būtent M. Ž., išdėstytos šios jo nusikalstamos veikos aplinkybės, o kam priklausė svetimas turtas, kurio įgijimą apgaule nuslėpti buvo naudojama UAB (duomenys neskelbtini), akivaizdu iš nuteistajam M. Ž. inkriminuotos visos nusikalstamos veiklos aprašymo bei kvalifikavimo kaip realioji BK 203 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptis.

         

          Dėl tęstinės nusikalstamos veikos požymių ir BK 63 straipsnio nuostatų taikymo

         

          Kasatoriai nuteistasis M. Ž. ir jo gynėjas teigia, kad nusikalstamos veikos, teismų kvalifikuotos kaip du sukčiavimai, turėjo būti kvalifikuotos kaip vienas nusikaltimas, o ne du atskiri nusikaltimai, argumentuodami tuo, kad pačiame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, motyvuojant bausmės skyrimą, naudojamas tęstinės nusikalstamos veikos terminas.

          Pagal teismų praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (baudžiamosios bylos Nr. 2K-307/2007, 2K-232/2010).

          Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), visas veikas aprašė kaip atskirus nusikaltimus. Pirmosios instancijos teismas tęstinės veikos terminą pavartojo ne svarstydamas kelių ar vienos nusikalstamos veikos atribojimo ir jų kvalifikavimo klausimą, o kitame – bausmės skyrimo – kontekste. Taigi kasatorių argumentas, esą pats teismas nuteistojo M. Ž. nusikalstamą veiką pripažino tęstine BK 63 straipsnio 10 dalies prasme, prieštarauja nuosprendžio turiniui. Tuo tarpu byloje nustatyti objektyvieji nuteistųjų A. S. ir M. Ž. nusikalstamos veikos požymiai apgaule įgyjant nukentėjusiosios E. D. J žemės sklypą ir jį parduodant ir taip apgaule įgyjant nukentėjusiųjų D. P. ir M. S. turtą nėra nei tapatūs, nei vienarūšiai. Skirtingas ir nusikalstamų veikų dalykas: pirmuoju atveju žemės sklypas, antruoju – pinigai.

          Nuteistasis A. S. per nuteistąjį K. T. iš VĮ „Registrų centras“ gavo kadastrinius duomenis apie E. D. J. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, per liudytoją V. P. sklypo savininkės E. D. J. vardu užsakė pažymą sandoriui dėl to žemės sklypo pardavimo ir nenustatytomis aplinkybėmis suklastojo pasą, į svetimą pasą įrašydamas E. D. J. asmens duomenis ir atspausdindamas V. B. veido atvaizdą. V. B., pateikdama suklastotą pasą ir prisistatydama E. D. J., surinko reikiamus dokumentus sandoriui dėl žemės sklypo pardavimo. Tuo pat laikotarpiu nuteistasis M. Ž. pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo visas UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, tapęs vieninteliu akcininku paskyrė save bendrovės direktoriumi ir notarų biure su V. B., prisistačiusia E. D. J., sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, po to padavė skelbimą į laikraštį dėl to paties žemės sklypo pardavimo, sudarė preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią nukentėjusysis D. P. pervedė į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą 108 000 Lt, iš kurių tą pačią dieną išgryninti 49 650 Lt.

          Pateikti objektyvūs duomenys rodo, kad nuteistųjų veiksmai apgaule įgyjant žemės sklypo nuosavybę UAB (duomenys neskelbtini) vardu buvo būtina sąlyga kitam nusikaltimui padaryti – tą sklypą parduoti ir tokiu būdu apgaule įgyti sklypo pirkėjų pinigus. Nuteistasis A. S., neigdamas atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, o nuteistasis M. Ž., neigdamas savo tyčią, tuo pat metu aiškina užsiiminėję žemės sklypų pirkimu–pardavimu, o tai, įrodžius fiktyvų sandorių pobūdį šioje byloje,  duoda pagrindą teigti juos turėjus išankstinę tyčią parduoti apgaulės būdu įgytą svetimą žemės sklypą, tačiau vienas sumanymas padaryti kelias nusikalstamas veikas, kurių objektyvieji požymiai ir dalykas yra skirtingi, neduoda pagrindo jų kvalifikuoti kaip tęstinės nusikalstamos veikos.

          Kolegijos vertinimu, teismai, kvalifikuodami nuteistųjų A. S. ir M. Ž. sukčiavimą kaip du atskirus nusikaltimus, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, tačiau to negalima pasakyti apie bausmių už atskiras nusikalstamas veikas subendrinimo būdą.

          Nuteistojo M. Ž. nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, priskirta sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 dalis), o numatyta BK 203 straipsnio 2 dalyje – nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis) kategorijoms. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, galutinę subendrintą bausmę paskyrė,  iš dalies sudėdamas bausmes, paskirtas už sunkų ir nesunkų nusikaltimus, taip netinkamai pritaikydamas BK bendrosios dalies normą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą teismas taiko bausmių apėmimą, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas, kaip nustatyta šioje byloje) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, pagal nusistovėjusią teismų praktiką teismai pripažįsta, kad veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgos 25 punktas, baudžiamoji byla Nr. 2K-54/2009).

          Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas įgaliojimus nagrinėjant nuteistojo apeliacinį skundą šią baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą ištaisyti, to nepadarė, todėl pakeičiami tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiai.

                  

          Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo

         

          Kasatoriaus nuteistojo M. Ž. gynėjo teiginys, esą teismai nenustatė neturtinės žalos buvimo fakto, prieštarauja bylos duomenims.

          CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Teismai neturtinę žalą argumentavo tuo, kad dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų nukentėjusieji patyrė pažeminimą, prarado pasitikėjimą kitais asmenimis ir visuomenės saugumu. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimas padarytas prisidengiant civiliniais sandoriais, kuriuose nukentėjusieji buvo sąžiningoji, o nuteistieji – nesąžiningoji šalis, tokie argumentai neabejotinai patvirtina neturtinės žalos padarymo faktą.

          Pats neturtinės žalos dydis yra faktinių bylos aplinkybių klausimas ir šia prasme nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) svarstytina tik tai, ar teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus ir susiklosčiusią teismų praktiką atitinkamų kategorijų bylose. Nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo argumentai, kuriais jie ginčija neturtinės žalos dydį, perdėm deklaratyvūs. Nuteistasis teigia teismus neatsižvelgus į jo turtinę padėtį, kuri tėra tik vienas iš kriterijų, kurių sąrašas nėra baigtinis. Teismų nuosprendžiuose pateikti motyvai, pagrindžiantys neturtinės žalos dydį. Turtinių nusikaltimų, ypač sukčiavimo civiliniuose teisiniuose santykiuose bylose, nustatant neturtinės žalos dydį, didelę reikšmę turi padarytos turtinės žalos dydis. Šia prasme teismo sprendimas yra subalansuotas. Nuteistojo teiginys, esą tokio neturtinės žalos atlyginimo nebūna net nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai bylose, visiškai nepagrįstas, nes tose bylose priklausomai nuo konkrečių aplinkybių nustatomos nepalyginamai didesnės sumos (baudžiamoji byla Nr. 2K-330/2010 ir kt.).

          Kolegija konstatuoja, kad teisės taikymo aspektu teismai neturtinės žalos atlyginimo klausimą išsprendė teisingai.

         

          Dėl apeliacinio proceso

         

          Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, neatsakė į visus jų apeliacinių skundų argumentus.

          BPK 332 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje būtų išdėstytos motyvuotos teismo išvados dėl apeliacinio skundo. Šis reikalavimas taikomas ir nuosprendžiui, priimamam kelių skirtingų apeliacinio teismo sprendimų atveju (BPK 330 straipsnis). To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio apeliacinius skundus šioje byloje, nuosprendyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl visų apeliacinių skundų prašymų ir esminių argumentų. Nesuprantamas nuteistojo M. Ž. kasacinio skundo teiginys, esą apeliacinės instancijos teismas netyrė gynėjo apeliacinio skundo motyvų, šį argumentą grindžiant bylos nagrinėjimo ribomis, nustatomomis kaltinamuoju aktu ir teismo nutartimi perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, bet nepaaiškinant, kaip, kasatoriaus manymu, tos ribos buvo peržengtos. Tokių pažeidimų byloje nenustatyta. Pats gynėjas tokio pažeidimo nenurodo, savo  teiginio dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo atskirai neargumentuodamas, bet pagrįsdamas kitais, jo nuomone, padarytais BPK pažeidimais, dėl kurių kasacinės instancijos teismas jau pasisakė arba jų nenagrinėjo kaip teisiškai neargumentuotų. Lygiai tas pats pasakytina ir dėl nuteistojo K. T. kasacinio skundo argumentų šiuo klausimu.

          Kiek konkretesnis nuteistojo A. S. kasacinis skundas šiuo klausimu, kuriame nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo argumentus dėl telekomunikacijų bendrovės pateiktų duomenų vertinimo. Vis dėlto ir pats kasatorius nepaaiškina, kaip tie duomenys gali paveikti teismo išvadas. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jo kaltė grindžiama bylos duomenimis, kurių telekomunikacijų bendrovės pateikti duomenys negali paneigti, todėl atsakymas į šį apelianto argumentą išplaukia iš bendro apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio konteksto.

          Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad teismai BPK pažeidimų, suvaržiusių įstatymų garantuotas nuteistųjų teises ar sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nėra padarę, o dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nuteistajam M. Ž. teismų nuosprendžiai pakeičiami.

         

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

         

n u t a r i a :

         

          Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nuosprendį pakeisti.

          Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 6 dalimi nuteistajam M. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl E. D. J. žemės sklypo užvaldymo apgaule) ir 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės D. P. ir M. S. turto užvaldymo apgaule) paskirtas bausmes iš dalies sudėti ir subendrintą bausmę nustatyti laisvės atėmimą trejiems metams trims mėnesiams; šia bausme apimti bausmę, paskirtą pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę nustatyti laisvės atėmimą trejiems metams trims mėnesiams.

          Kitą nuosprendžių dalį palikti nepakeistą.

          Atmesti nuteistųjų A. S. ir K. T. kasacinius skundus.

         

         

         

Teisėjai                                                                                                                Aldona Rakauskienė

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                    Vytautas Piesliakas

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                    Vladislovas Ranonis