Administracinė byla Nr. eI3-4361-821/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02441-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.4; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Violetos Petkevičienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos žemės ūkio bendrovės „Ginkūnų paukštynas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Teismas

n u s t a t ė :

        Pareiškėja ŽUB „Ginkūnų paukštynas“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2021 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. AS-141 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas 2021 m. gegužės 11 d. patikrinimo aktas Nr. (7.3)-PA-1627, sumažinant padidintu tarifu apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki 2 167 Eur.

        Skunde pareiškėja nurodo, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus (toliau – ir Departamento skyrius) inspektorės atliko ŽŪB „Ginkūnų paukštynas“ (toliau – ir Bendrovė) mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius 2018-2020 m. apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinį patikrinimą. Atlikus patikrinimą surašytas 2021 m. gegužės 11 d. Patikrinimo aktas Nr. (7.3)-PA-1627 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriame nurodyta, kad Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu ūkinės veiklos vykdymui naudojo požeminio vandens gręžinius ir išgavo vandenį, turėjo leidimą požeminio vandens gavybai bei pateikė gręžinių pasus. Tačiau, Bendrovė neteikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (forma KIT708) už 2018 metus ir mokesčių už šį laikotarpį nemokėjo, o teikdama 2019 m. I ir II ketv. deklaracijas nesilaikė teisės aktuose nustatytų deklaracijų pateikimo terminų. Bendrovė nedeklaruodama išgauto gamtos išteklių kiekio pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnis 2 dalies (toliau – Įstatymas) nuostatas, todėl už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis 10 kartų didesniu tarifu - 21 666 Eur.  

        Pareiškėja, naudodamasi įstatymo suteikta teise, pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto, tačiau Departamentas į jas neatsižvelgė ir 2021 m. liepos 1 d. priėmė sprendimą Nr. AS-141 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas).

        Pareiškėja su ginčijamu Sprendimu nesutinka. Teigia, kad Sprendimas yra neteisingas, nepagrįstas ir neproporcingas padarytam pažeidimui, o jo vykdymas Bendrovei bus didelė finansinė našta.

        Paaiškina, kad Bendrovė pripažįsta ir neginčija, jog už 2018 metus nepateikė mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio. Pažeidimą pareiškėja nedelsdama pašalino. Nepaisant padaryto pažeidimo, pareiškėja visuomet apskaitė naudojamą vandenį pagal apskaitos skaitiklių rodmenis, vesdama vandens gręžinių prietaisų rodmenų žurnalą, ką patvirtina Patikrinimo akto duomenys. Pažymi, kad neginčija Patikrinimo akte nurodyto išgauto ir panaudoto ūkinėje veikloje požeminio vandens kiekio, nes pati šį kiekį apskaitė, o vėliau ir deklaravo bei sumokėjo už išgautą vandenį įstatyme nustatytą mokestį (be baudinio tarifo). Šios aplinkybės patvirtinta, kad pareiškėja yra sąžininga ir nevengia mokestinių prievolių, o mokesčio nesumokėjo dėl netyčinės klaidos, neturėjo išankstinio tikslo nuslėpti išgauto vandens kiekio ir tyčia nemokėti už jį mokesčių. Sumokėdama įstatymo nustatytą mokestį iki skundžiamo Sprendimo įsiteisėjimo pareiškėja savanoriškai pašalino padarytą pažeidimą ir jo neigiamas pasekmes.

        Pareiškėja mano, kad už nustatytus pažeidimus paskaičiuota mokėtina suma neproporcinga ir neadekvati padarytam pažeidimui, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, o Sprendimo vykdymas sukeltų pareiškėjai ypač sunkias pasekmes. Paaiškina, kad po 2019 m. atlikto patikrinimo pareiškėjai tapo žinomi teisės aktai, reglamentuojantys mokestį už požeminio vandens išgavimą ir naudojimą, tačiau iš tikrinusių atsakovo pareigūnų suprato, jog mokesčius privalo mokėti tik nuo 2019 m. Bendrovė dėl teisinio neišprusimo nepasidomėjo, o tikrinę atsakingi pareigūnai savo iniciatyva neišaiškino, nuo kada pareiškėjai atsirado prievolė mokėti mokestį. Bendrovė buvo įsitikinusi, kad deklaravusi (nors ir pavėluotai) per 2019 m. išgauto ir veikloje sunaudoto požeminio vandens kiekį bei sumokėjusi mokestį už 2019 m. įvykdė visas mokestines prievoles. Iki patikrinimo panašių pažeidimų Bendrovėje nebuvo, todėl nustatytas pažeidimas yra atsitiktinis. Pareiškėja visuomet bendradarbiavo ir bendradarbiauja su tikrinančiųjų institucijų atsakingais pareigūnais, sąžiningai vykdo jų nurodymus, taiso pastebėtas klaidas. Šias aplinkybes patvirtina anksčiau atlikti patikrinimai ir jų metu nustatytos faktinės aplinkybės. Patikrinimo akte nustatytus pažeidimus pareiškėja nedelsdama pašalino. Per visą tikrinamąjį laikotarpį pareiškėja iš tikrinančių atsakovui pavaldžių institucijų ir/ar pareigūnų nėra gavusi jokių pranešimų, raginimų, priminimų ar kitokių dokumentų, kuriais būtų nurodoma ar primenama pareiga deklaruoti išteklius, pateikiamas reikalavimas ar priminimas apie prievolę sumokėti mokesčius už išgaunamą deklaruotą vandenį ginčui aktualiu laikotarpiu. Vandens išteklių naudojimas yra pagalbinė Bendrovės veikla, skirta tik palaikyti pagrindinę veiklos rūšį, todėl padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo pavojingas. Dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių, nes valstybės finansinis interesas galėjo būti užtikrintas mokesčių administratoriui imantis kontrolės veiksmų.

        Pažymi, kad pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo nuostatas ir Patikrinimo akte nurodytus duomenis, Bendrovė nei vienu tikrinamojo laikotarpio periodu neišgaudavo 100 m3 gėlo požeminio vandens per parą, todėl šiuo metu  pareiškėjai nebūtų reikalingas leidimas ir taip pat nekiltų prievolė  mokėti už išgautą požeminį vandenį, o nuo 2020 m. liepos 1 d. sumažintas mokestinis tarifas už išgautą požeminį vandenį. Be to, šiuo metu svarstymui ir derinimui pateikti ginčui aktualių teisės aktų pakeitimai, kuriais siūloma sumažinti už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomą  koeficientą 10 iki 2. Nors mokestinės prievolės ir jų dydis nustatomi vadovaujantis pažeidimo metu galiojančiais teisės aktais, tačiau retrospektyvus teisės aktų vertinimas ir teisės aktų projektai, derinimai, įvairių institucijų, asociacijų, ūkio subjektų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ministerijų akivaizdžiai rodomas motyvuotas nepasitenkinimas galiojusia aktualių teisės aktų redakcija, leidžia daryti išvadą, jog galiojęs teisinis reglamentavimas dėl apmokestinimo ir juo remiantis pareiškėjai pritaikytas mokestinis baudinis koeficientas yra neprotingas, nepagrįstas ir neproporcingas padarytam pažeidimui.

        Pažymi, kad besąlygiškas Sprendimo įvykdymas Bendrovei sukeltų ypač sunkių, neproporcingai neigiamų pasekmių. Šiuo metu paukštininkystės veikla besiverčiantiems ūkio subjektams ypač sunkus laikotarpis, todėl apskaičiuoto mokesčio sumokėjimas paralyžiuotų Bendrovės veiklą ir galimai net sukeltų bankrotą. Paaiškina, kad Bendrovė veikia nuostolingai, jos praėjusių metų balansas yra neigiamas. Bendrovės finansinė būklė nuolat balansuoja ant pelno/nuostolio ribos. Pagrindinės bendrovės gamybos veikla – paukštininkystė. Bendrovė dėl COVID-19 pandemijos ir su aplinkos apsauga susijusių reikalavimų mažinti taršą turi daug finansinių išlaidų, todėl Sprendimo vykdymas sukeltų Bendrovei sunkias neigiamas pasekmes ir labai apsunkintų jos padėtį. Pandemijos laikotarpiu kiaušinių kainos labai sumažėjo, prekybos centrai, viešbučiai, restoranai yra kategoriškai pareiškę ketinimą atsisakyti kiaušinių, gautų iš narvuose laikomų vištų, o šio reikalavimo įgyvendinimas reikalauja ypač daug investicijų. Norėdama konkuruoti ir išsilaikyti rinkoje Bendrovė priversta pertvarkyti vištų laikymo sistemas ir jau pradėjo šį ypač brangiai kainuojantį procesą. Priešingu atveju, Bendrovė neišliktų sudėtingomis konkurencijos sąlygomis, 32 jos darbuotojai netektų darbo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė skyrė piniginę paramą paukštininkystės sektoriui remti, tačiau paruoštos paramos taisyklės neatitiko realiai kiaušinių sektoriuje susiklosčiusios padėties, todėl pareiškėja, kaip ir kiti kiaušinių sektoriaus ūkio subjektai, parama pasinaudoti negalėjo. Pažymi, kad dėl ilgiau nei pusantrų metų besitęsiančios pasaulinės pandemijos, Bendrovė patyrė papildomų išlaidų dėl darbuotojų apsaugos nuo COVID-19, apribotos Bendrovės galimybės sudarinėti sandorius ir juos vykdyti, didinti gamybą, plėsti apyvartą, Bendrovės pardavimų apimtys mažėjo.

Atsakovas Departamentas atsiliepime su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad planinio Bendrovės patikrinimo metu nustatė, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja vykdė požeminio vandens išteklių gavybą, todėl turėjo prievolę pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalios nuostatas deklaruoti ir mokėti mokesčius iš išgaunamą požeminį vandenį. Pareiškėja mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (forma KIT708) už 2018 metus neteikė ir mokesčių nemokėjo. Departamentas pažymi, kad nors pareiškėja teigia, jog dėl teisinio neišprusimo ir neapdairumo nepasidomėjo nuo kada atsirado prievolė mokėti mokestį, tačiau įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Departamento nuomone, ūkio subjektas vykdydamas veiklą privalo žinoti teisinį reglamentavimą tiesiogiai susijusį su veiklos vykdymu. Pareigą domėtis naujai priimamais su vykdoma veikla susijusiais teisės aktais pareiškėja įgyvendino netinkamai. Juridinis asmuo turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Vadovaudamasis Įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalimis, teigia, kad minėtose normose mokesčio mokėtojo kaltės forma dėl nedeklaruotų išgautų gamtos išteklių mokesčio nedetalizuota. Atsakovas, atlikęs patikrinimą ir priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jo veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių jis buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Departamentas yra Aplinkos ministerijos institucija, vykdanti kontrolę ar teisingai apskaičiuojami ir deklaruojami mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius ir iš to jam kyla pareiga taikyti didesnį mokesčio tarifą už nedeklaruotą arba deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį arba už be leidimo išgautus gamtos išteklius. Pažymi, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kada imperatyviai taikomas padidintas mokesčio tarifas, t. y. už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, todėl tvirtinant patikrinimo rezultatus Departamentui nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei nustatyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje.

Departamentas nurodo, kad pareiškėja sumokėdama mokestį už išgautus valstybės išteklius tik pagrindžia, jog šiuo veiksmu buvo tik patvirtintas nedeklaruotas išgautų valstybinių gamtos išteklių kiekis. Pažymi, jog mokestis didesniu tarifu mokamas ne nuo nesumokėto mokesčio skirtumo, o vadovaujantis didesnio mokesčio tarifo formule ir atkreipia degėsį, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mažinamas yra išskirtinai teismų kompetencija, ir galimas tik tada, kai nustatomos pagrįstos išskirtinės aplinkybės. Atsakovo nuomone, skunde pateikiamos aplinkybės nelaikytinos teisiškai reikšmingomis ir šalinančiomis padarytą pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis daryti įtaką mažinti apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Iš viešai teikiamų internetinėje erdvėje duomenų matyti, jog Bendrovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai įsiskolinimų neturi, apyvarta stabili. Šiuo atveju pareiškėja atsakinga dėl laiku ir tinkamai neįgyvendintų savo pareigų, todėl turi prisiimti dėl to kilusius padarinius.

Atsakovas paaiškina, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, Departamentas negali mažinti už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taikomo didesnio mokesčio tarifo ar jo netaikyti, todėl taikos sutarties sudarymas šioje byloje negalimas. Atsakovas laikosi pozicijos, jog priėmė pagrįstą bei teisingą Sprendimą, o pareiškėja nepateikė objektyvių pagrįstų duomenų, kurių pagrindu ginčijamas Sprendimas galėtų būti panaikintas, todėl prašo skundą atmeti kaip nepagrįstą.

        Teismas

k o n s t a t u o j a :

        Byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai už 2018 m. išgautus ir nedeklaruotus gamtos išteklius patvirtintas mokestis, taikant padidintą tarifą, pakeitimo.

        Byloje nustatyta, kad Departamento skyrius atliko planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimą už 2018-2020 metus ir 2021 m. gegužės 11 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu vykdė požeminio vandens gavybą ir vedė apskaitą, tačiau 2018 m. išgauto vandens kiekio nedeklaravo ir mokesčio nemokėjo, taip pat pavėluotai pateikė deklaracijas už 2019 m. I ir II ketvirčius. Už 2018 m. nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, Departamento skyrius pareiškėjai apskaičiavo 21 666 Eur mokestį, taikant padidintą tarifą.   

Pareiškėja 2021 m. birželio 7 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto, kuriose nurodė, kad nedelsiant po patikrinimo Bendrovė pateikė deklaracijas už 2018 metus ir sumokėjo mokestį (įprastu tarifu) už išgautus gamtos išteklius. Paaiškino, jog Bendrovė ne kartą buvo tikrinta, tačiau panašių pažeidimų nebuvo padariusi. Bendrovėje yra įrengta išgaunamo ir veikloje (paukščių auginimui ir girdymui) suvartojamo vandens apskaita, per parą Bendrovė suvartoja apie 60 m3 gėlo požeminio vandens. Šios aplinkybės nustatytos 2019 m. rugsėjo 16 d. Departamento Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos kokybės kontrolės skyriaus ir pagrindžia, kad pareiškėja nesiekė nuslėpti išgauto požeminio vandens kiekio, vedė jo apskaitą. Taip pat paaiškino, kad Bendrovė pažeidimo neginčija, pažeidimas netyčinis, anksčiau klaida nebuvo pastebėta. Bendrovė prašė neskaičiuoti mokesčio padidintu tarifu.

Departamentas, susipažinęs su pareiškėjos pateiktomis rašytinėmis pastabomis, skundžiamu Sprendimu Patikrinimo aktą patvirtino ir nurodė, kad patvirtintas 21 666 Eur mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio Sprendimo įteikimo dienos.

Pareiškėjas su Departamento Sprendimu nesutinka. Skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad paskirta sankcija neproporcinga, pareiškėja nesiekė nuspėti mokesčių, nežinojo, kad turi pareigą deklaruoti ir mokėti mokestį už 2018 metus, sužinojusi apie pažeidimą nedelsdama ėmėsi priemonių jam pašalinti, žalos valstybės biudžetui nepadarė, o priskaičiuotas mokestis, taikant padidintą tarifą, Bendrovei sunki finansinė našta. Departamentas su šiais skundo argumentais nesutinka ir laikosi pozicijos, kad mokestis, taikant padidintą tarifą, apskaičiuotas pagrįstai ir teisėtai. Todėl teismas nagrinėjamu atveju vertins pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio pagrįstumą bei teisėtumą ir analizuos ar egzistuoja pagrindas tokį mokestį sumažinti pareiškėjos nurodomais pagrindais.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad poveikio priemonės ūkio subjektams skiriamos atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, padarytos žalos dydį, mastą ir kitas įstatymuose numatytas aplinkybes. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 6 straipsnio 1 ir 2 dalys skirtos nustatyti šio mokesčio tarifų dydžius ir sąlygas, nustatančias, kada gali būti taikomas didesnis šio mokesčio tarifas (dauginant iš koeficiento 10). Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Taigi, didesnis mokesčio tarifas taikomas trimis atvejais: 1) kai asmuo nedeklaruoja išgauto gamtos išteklių kiekio; 2) deklaruoja mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį; 3) gamtos išteklius išgauna be leidimo.

Teismų praktikoje didesnio mokesčio tarifo taikymas laikomas sankcijos taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mąstą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą).

Tai, nagrinėjamo ginčo atveju reikia įvertinti, ar pareiškėjai paskirta ekonominė sankcija, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus.

Įstatymo priede nustatyti tarifai pagal išgauto vandens rūšį (požeminis, mineralinis ir kt.) ir kiekius (m3). To paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.) 12 straipsnio 1 dalis nustatė, kad žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – Geologijos tarnyba) išduotą leidimą ir sudarę ir ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Žemės gelmių įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje.

Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (Įstatymo 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyje).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu (2018-2020 m.) ūkinės veiklos vykdymui naudojo požeminio vandens gręžinius ir išgavo požeminį vandenį. Bendrovė turi nuo 2019 m. lapkričio 11 d. Geologijos tarnybos išduotą leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) ir ertmes Nr. PV-19-56. Pareiškėja neginčija patikrinimo metu nustatyto išgauto vandens kiekio ir aplinkybės, jog 2018 m. nedeklaravo ir nemokėjo mokesčio už išgautus vandens išteklius (gėlą požeminį vandenį) nors tokią pareigą pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį turėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos veiksmai nedeklaruojant išgaunamo vandens kiekio ir nemokant nustatyto mokesčio negali būti laikomi formaliais. Tai, kad iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėja deklaracijas už 2018 m. pateikė ir mokestį už išgautą gėlą vandenį sumokėjo, nustatyto pažeidimo neeliminuoja.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Įstatymas neįtvirtina, kad mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į konkretaus pažeidimo padarymo aplinkybes, galėtų atitinkamai koreguoti sankcijos, šiuo atveju – mokesčio tarifo – dydį. Tačiau teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali mažinti, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2036-602/2021 ir kt.).

Atsižvelgiant į pareiškėjos skunde nurodytus argumentus, kad nors Bendrovė Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais mokesčio už 2018 m. nedeklaravo ir jo nemokėjo, tačiau išgauto vandens apskaitą vedė, žurnaluose teisingai fiksavo išgauto vandens kiekį, 2019-2020 m. deklaracijas teikė, prievolę mokėti mokestį vėlesniais laikotarpiais vykdė, darytina išvada, kad nesiekė išvengti ar nuslėpti mokesčių. Bendrovė taip pat turėjo 2019 m. Geologijos tarnybos išduotą leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Padarytą pažeidimą pašalino savanoriškai, t. y. nors ir pavėluotai, tačiau deklaracijas už 2018 m. pateikė ir mokestį sumokėjo, todėl laikytina, kad, padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo tiek pavojingas, kad būtų pagrindas taikyti maksimalią Įstatyme numatytą sankciją (priskaičiuotą mokestį dauginant iš 10). Dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, valstybės finansinis interesas galėjo būti užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Nors pareiškėja argumentuoja tuo, kad pažeidimą padarė dėl teisinių žinių trūkumo ir buvo įsitikinusi, kad už 2018 m. teikti deklaracijų ir mokėti mokesčio nereikėjo, tačiau visgi sutinka su atsakovo argumentu, kad pareiškėja yra juridinis asmuo ir turi pareigą žinoti galiojančius teisės aktus ir juos tinkamai taikyti.

Kaip jau minėta, pareiškėja pažeidimo neneigia, teigia, jog pažeidimas nebuvo tyčinis, kai tik sužinojo apie jai kylančią įstatyminę prievolę, nedelsdama ėmėsi priemonių pažeidimui pašalinti. Tai rodo, kad pareiškėja linkusi toliau laikytis įstatymų, bendradarbiauti. Nėra duomenų, kad pareiškėja būtų anksčiau bausta už analogiškus nusižengimus. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad Bendrovės veikla 2019-2020 metais buvo nuostolinga.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad galimas ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant kitokio dydžio mokesčio tarifą (iki 10 kartų maksimalaus galimo dydžio), atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018 ir kt.). Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į reikšmingas ekonominės sankcijos individualizavimui aplinkybes, laikytina, kad 3 kartus padidintas mokesčio tarifas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus bei būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir mastui.

Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytus motyvus, skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Sprendimas, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, keistinas toje dalyje, kurioje už 2018 m. išgautą ir nedeklaruotą išteklių kiekį pritaikytas 10 kartų didesnis tarifas. Atsižvelgiant į šio sprendimo motyvus, taikant (3 kartus) padidintą tarifą, atitinkamai priskaičiuota mokesčio suma už 2018 m. mažintina iki 6 499,80 Eur (2 166,60 Eur x 3). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos prašymas maksimaliai sumažinti padidintu tarifu paskaičiuotą mokesčio sumą negali būti tenkinamas, nes tai prieštarautų aukščiau įtvintoms teisės aktų nuostatoms.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132–133 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos žemės ūkio bendrovės „Ginkūnų paukštynas“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. AS-141 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokesčio didesniu tarifu už 2018 m. išgautą ir nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį sumą sumažinant iki
6 499,80 Eur (šešių tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt devynių eurų ir 80 centų).

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos