Civilinė byla Nr. e2A-866-467/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38354-2019-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.18.; 2.6.6.2.; 2.6.33.; 3.3.1.18.; 3.3.1.20.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Rosita Patackienė, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „4CT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „4CT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau - UAB) „Adavas“ dėl atsiskaitymo už atliktus darbus/skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „4CT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ir prašė priteisti iš atsakovės UAB „Adavas“ 11 932,45 EUR skolos, 429,57 EUR delspinigių, 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2017 m. spalio 2 d. šalys sudarė statybos rangos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo atsakovės nurodytame objekte - daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose Nr. 14 ir Nr. 15, esančiuose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atlikti sutartyje numatytus darbus ir perduoti juos atsakovei, o atsakovė įsipareigojo priimti ieškovės tinkamai atliktus darbus ir už juos sumokėti sutartyje numatytą kainą. Atsakovei buvo išrašyti atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktai ir PVM sąskaitos-faktūros bendrai 162 144,44 EUR sumai, kurios buvo priimtos. Sąskaitose nurodytų mokėtinų sumų dalis buvo sumokėta tiesiogiai ieškovei, o dalis sumokėta už ieškovę jos tiekėjams. Iš atliktų darbų aktuose nurodytos darbų kainos, atsakovė išskaičiavo sulaikymą pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, sudarantį viso 4 108,40 EUR. 2018 m. gegužės mėnesį atsakovė jai pateikto atliktų darbų akto Nr. 4 (už 2018 m. vasario mėn. atliktus darbus) nepriėmė (taip pat buvo pateikta pažyma apie atliktų darbų ir išlaidų vertę - 12 125,96 EUR (be PVM)), tačiau atsakovė 2018 m. liepos 23 d. el. laišku pateikė suvestinę, kurioje pažymėta, kad neturi pastabų dėl pateikto akto Nr. 4 ir atsakovės priimamų darbų suma yra 12 126 EUR be PVM.
3. Ieškovė pažymėjo, kad gavusi aktą Nr. 4 ir prašymą jį pasirašyti atsakovė turėjo organizuoti atliktų darbų patikrinimą. Atsakovės 2018 m. gegužės 17 d. rašte deklaratyviai nurodyta, kad darbai atlikti netinkamai, nes į bylą nepateikti nei defektų aktai, nei kiti dokumentai, kuriuose būtų nurodyti konkretūs atliktų darbų trūkumai. 2018 m. birželio 30 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą atsakovė sudarė vienašališkai ir jis nėra patvirtintas. Nei mokėjimai tiesiogiai ieškovei, nei mokėjimai už ieškovę tretiesiems asmenims (po akto Nr. 4 išrašymo) nebuvo atliekami, todėl atsakovė privalo atsiskaityti su ieškove.
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė (rangovas) vangiai vykdė sutartį, pažeidinėjo jos nuostatas ir vėlavo atlikti darbus, todėl buvo ne kartą kreipiamasi į ieškovę, reikalaujant tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. 2017 m. gruodžio 1 d. raštu pareikalauta, kad būtų padidintas darbininkų skaičius arba panaudotos kitos priemonės pašalinti atsilikimą nuo kalendorinio darbų vykdymo grafiko. Ieškovė šiurkščiai pažeidė sutartį ir 2018 m. gegužės mėn. nepagrįstai pateikė raštą dėl baigiamojo darbų perdavimo-priėmimo akto, nors nepateikė reikiamos dokumentacijos pagal sutarties 12.1, 12.2, 12.3 ir 12.4 punktus, garantinio laikotarpio laidavimo rašto ir neištaisė visų nustatytų trūkumų. Ieškovės pateiktame atliktų darbų akte Nr. 4 nurodyta bendra 11 932,45 EUR (be PVM) suma. Ieškovei jau iš anksto yra apmokėta nurodyta suma, nes pagal pačios ieškovės pateiktas sąskaitas-faktūras jai yra sumokėta daugiau (yra 20 155,16 EUR permoka). Pagal aktą Nr. 4, jeigu jis būtų priimtas, net ir su sulaikytomis sumomis yra visiškai apmokėta avansu, todėl ieškinys yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Juolab, kad būtent ieškovės prašymu buvo apmokėta tretiesiems asmenims ((duomenys neskelbtini)).
5. Atsakovė pažymėjo, kad ieškinys reiškiamas dėl atsiskaitymo pagal vienašališkai pasirašytą atliktų darbų aktą Nr. 4 ir tariamą sumą - 12 125,96 EUR be PVM. Nurodyta suma yra klaidinga ir tuo atžvilgiu, kad nėra atimtos sulaikytos sumos, todėl reikalavimo suma galėtų būti 11 519,66 EUR be PVM. Tačiau permoka yra 20 155,16 EUR, iš kurios 13 325,14 EUR sudaro nesudengtas mokėjimas avansu tretiesiems asmenims, apmokant už ieškovę. Taigi, su ieškove yra visiškai atsiskaityta net ir pagal aktą Nr. 4. Be to, ieškovės skola atsakovei yra 6 829,92 EUR pagal išrašytas ir ieškovės neapmokėtas (nesudengtas) PVM sąskaitas-faktūras.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nesumokėjimą už darbus ieškovė iš esmės argumentuoja tuo, kad atsakovė priėmė aktą Nr. 4, nors jo ir nepasirašė, vadinasi turi sumokėti ieškiniu reikalaujamą sumą. Teismo vertinimu, ieškovės teiginiai, kad nepasirašiusi minėto akto Nr. 4 atsakovė jame nurodytus atliktus darbus iš esmės priėmė konkliudentiniais veiksmais, todėl pripažino aktą ir turi apmokėti, yra tik bendro pobūdžio samprotavimai, siekiant reikalavimų patenkinimo.
7. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ginčo sumai buvo išrašiusi sąskaitą, kuri būtų įtraukta į šalių buhalterines apskaitas. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad atsakovė mokėjimus atlikdavo ne tik tiesiogiai ieškovei, bet ir pastarosios nurodytiems asmenims ((duomenys neskelbtini), viso 13 3251,14 EUR). Taigi, iš esmės ieškovė pripažino, kad su ja yra atsiskaityta, nes toks atsiskaitymo būdas yra tinkamas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.123 straipsnio 1 dalies prasme.
8. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, todėl ieškinį atmetė kaip neįrodytą. Atmetęs ieškinį, iš ieškovės atsakovės naudai priteisė 1 579,06 EUR bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė BUAB „4CT“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilna apimtimi bei priteisti iš atsakovės UAB „Adavas“ apeliantės naudai visas jos apeliacinės instancijos procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.
10. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai vadovavosi ginčą reguliuojančiomis teisės aktų nuostatomis bei principais, netinkamai vadovavosi analogiškose bylose susiklosčiusia teismų praktika.
11. Apeliantė nurodo, kad darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymas yra užsakovo pareiga, o ne teisė. Pagal sutarties 12.12 punktą atsakovė įsipareigojo per 5 dienas sudaryti komisiją užbaigtų darbų priėmimui, tačiau to nepadarė. Atsakovė, gavusi atitinkamus dokumentus, apeliantei pateikė 2018 m. gegužės 17 d. raštą, kuriame nurodė, jog apeliantė neva netinkamai atliko darbus, tačiau jokie konkretūs apeliantės atliktų darbų trūkumai taip ir nebuvo nurodyti. Įrodymų apie akte Nr. 4 nurodytų darbų trūkumus atsakovė nepateikė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Atitinkamai akivaizdu, kad akte Nr. 4 nurodyti darbai buvo atlikti tinkamai ir atsakovė turėjo pasirašyti aktą Nr. 4.
12. Teismas visiškai ignoravo apeliantės argumentus, susijusius su vienašališku akto Nr. 4 pasirašymu. Nurodo, kad, jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti aktą, jame daroma žyma apie atsisakymą ir aktą pasirašo kita šalis. Vienašalis perdavimo aktas gali būti teismo pripažintas negaliojančiu, jeigu teismas pripažįsta, kad kita šalis atsisakė pasirašyti aktą pagrįstai. Tuo tarpu vienašališkai pasirašytas aktas turi tokią pat juridinę galią kaip ir pasirašytas abiejų šalių. Toks aktas galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu, o iki to momento nepasirašiusiai šaliai tenka akto sudarymo pasekmės, t. y. tos teisės ir pareigos, kurios atsiranda abiem šalims pasirašius aktą. Ginčo atveju teismas turėjo įvertinti, ar atsakovė pasirašyti aktą Nr. 4 atsisakė pagrįstai ir atitinkamai spręsti dėl tokio vienašališkai pasirašyto akto galiojimo/negaliojimo.
13. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad, jei darbų perdavimas ir priėmimas pagal įstatyme nustatytus reikalavimus neįvyko, tačiau užsakovas rangovo darbų rezultatą pradėjo naudoti pagal paskirtį, rodo, tik kad šalys nesilaikė teisės normų reikalavimų, tačiau pažeidimų faktas neatleidžia šalių nuo prievolių, kylančių iš sutarčių, vykdymo principų bei rangos sutarties esmės, reikalaujančių, kad už tinkamą darbo rezultatą būtų sumokama sulygta kaina. Apeliantė pažymi, kad bendrovės UAB „Hanner“ plėtotas daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas (duomenys neskelbtini) (į kurį patenka šio ginčo objektas) buvo užbaigtas dar iki 2018 m. spalio 10 d., atitinkamai laikytina, jog atsakovė apeliantės atliktų darbų rezultatu pradėjo naudotis ne vėliau, negu buvo užbaigtas projektas. Todėl, net ir nevertinant vienašališkai pasirašyto akto Nr. 4, laikytina, kad vėliausiai apeliantės atlikti darbai buvo priimti 2018 m. spalio 10 d.
14. Apeliantė taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino PVM sąskaitos-faktūros už atliktus darbus neišrašymo faktą, kadangi pagrindas reikalauti atsiskaityti už atliktus darbus yra pats darbų atlikimo faktas, o ne PVM sąskaitos-faktūros išrašymas. Atitinkamai ir apeliantės reikalavimo teisė yra kildinama ne iš PVM sąskaitos-faktūros, bet iš paties akte Nr. 4 nurodytų darbų atlikimo fakto.
15. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad atsakovės tretiesiems asmenims už apeliantę sumokėtos sumos yra laikytinos atsakovės sumokėtu avansu, kadangi atsakovės sumokėta 20 155,16 EUR suma būtų laikoma avansiniu mokėjimu tik, jei ši suma būtų iš anksto sumokėta pačiai apeliantei, t. y. kitai sutartinių įsipareigojimų šaliai, o ne tretiesiems asmenims. Be to, apeliantės pateikti prašymai atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis negali būti laikomi apeliantės sutikimu, kad atsakovės prievolė apeliantei būtų įvykdyta kitokiu būdu, negu atsiskaitant su apeliante tiesiogiai. Atsakovei įvykdžius apeliantės prievolę atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis, atsakovė galėjo nebent įgyti reikalavimo teisę į apeliantę. Dėl to 20 155,16 EUR suma laikytina ne atsakovės avansiniu mokėjimu apeliantei ar kitokiu atsakovės prievolių apeliantei įvykdymu, bet atsakovės reikalavimu apeliantei, kuris šiuo atveju turėjo būti vertinamas atskirai, atsakovei pateikus apeliantės bankroto byloje kreditorinį reikalavimą.
16. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovė atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir atsakovei neliko pareigos atsiskaityti su apeliante, kadangi byloje nėra įrodymų apie tokio įskaitymo atlikimą iki bankroto bylos apeliantei iškėlimo, o po bankroto bylos iškėlimo tokie įskaitymai negalėjo būti atliekami.
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Adavas“ prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
18. Atsakovė nurodo, kad jos tretiesiems asmenims atlikti mokėjimai yra laikytini atsiskaitymu pagal sutartį, kadangi atskirai apmokėjus už apeliantės į objektą tiekiamas medžiagas, mokėjimą atliekant apeliantės tiekėjams, reiškia tai, kad atsakovė atlikdavo apeliantei mokėjimus avansu, nes atsakovė dar neturėjo prievolės apmokėti už darbus pagal sutartį. Ginčo atveju būtent apeliantė pateikė prašymą atsakovės prievolę atsiskaityti su apeliante (kai ji atsiras ateityje) pagal statybos rangos sutartį vykdyti apeliantės nurodytam asmeniui. Vadinasi, buvo atliekama mokėjimo funkcija pagal apeliantės ir atsakovės rangos sutartį, tačiau lėšas pervedant ne į apeliantės atsiskaitomąją sąskaitą, o tiesiogiai kitam subjektui, kurį nurodė apeliantė.
19. Apeliantės argumentai dėl reikalavimų vienašaliam įskaitymui yra nepagrįsti, kadangi nagrinėjamu atveju 2018 m. kovo 31 d. suderinimo akto pagrindu buvo atliktas įskaitymas abiejų šalių sutikimu, kuomet abi pusės patvirtino skolos dydį, t. y., kad apeliantė yra skolinga atsakovei 19 817,65 EUR, kas neabejotinai patvirtina, kad įskaitymas buvo atliktas tinkamai. Be to, suderinimo akto duomenys užfiksavo, jog nurodytai dienai abi šalys patvirtino, kad atsakovė apeliantei yra permokėjusi pinigais (avansu) 13 325,14 EUR sumą. Ieškovė teismui nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, paneigiančių ieškovės pateiktus rašytinius dokumentus ir įrodymus, kad suderinimo akte nurodyta suma netiksli.
20. Atsakovė, atsikirsdama į ieškinio reikalavimą, savo procesiniuose dokumentuose yra iš esmės nurodžiusi, kad pagal vienašališkai pasirašytą atliktų darbų aktą Nr. 4 ji yra visiškai atsiskaičiusi, kadangi jis buvo apmokėtas avansu. Todėl atitinkamai atliktų darbų akto Nr. 4 ir darbų priėmimo klausimas, atsakovės nuomonė, nėra esminis, nors atsakovė ir turėjo teisę pagrįstai atsisakyti priimti atliktų darbų aktą Nr. 4.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
22. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl pasisakoma tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų, t. y. ginčo nagrinėjimo objektą iš esmės sudaro apmokėjimo už šalių 2017 m. spalio 2 d. sudarytos statybos rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atliktus darbus aplinkybės ir jų teisinis vertinimas.
23. Vilniaus apygardos teisme 2021 m. kovo 24 d. gauti apeliantės (ieškovės) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose iš esmės teikiami papildomi, nauji apeliacinio skundo argumentai, todėl, atsižvelgiant į tai, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis), apeliantės 2021 m. kovo 24 d. rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.
24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp šalių 2017 m. spalio 2 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė įsipareigojo atsakovės nurodytame objekte – daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose (Nr. 14 ir Nr. 15), esančiuose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atlikti sutartyje numatytus darbus ir perduoti juos atsakovei, o atsakovė įsipareigojo priimti ieškovės tinkamai atliktus darbus ir už juos sumokėti sutartyje numatytą kainą. Vykdant sutartį, ieškovė atliko darbus ir pateikė atsakovei apmokėti 2017 m. spalio 27 d. PVM sąskaitą-faktūrą CT Nr. 2017/72 sumai 34 970,66 EUR (be PVM) už 2017 m. spalio mėnesį atliktus darbus pagal sutartį; 2017 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitą-faktūrą CT Nr. 1700091 sumai 74 280,30 EUR (be PVM) už 2017 m. lapkričio mėnesį atliktus darbus pagal sutartį; 2017 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaitą-faktūrą CT Nr. 1700110 sumai 52 893,48 EUR (be PVM) už 2017 m. gruodžio mėnesį atliktus darbus pagal sutartį. Byloje nėra ginčo dėl šių ieškovės išrašytų ir atsakovei pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo (išskyrus atsakovės sulaikytas sumas).
25. Byloje taip pat nustatyta, kad dalis paminėtose sąskaitose-faktūrose nurodytų atsakovės ieškovei mokėtinų sumų buvo sumokėta tiesiogiai ieškovei, o dalis - atsiskaitant už ieškovę su tiekėjais, kurie tiekė ieškovės atliekamų darbų vykdymui reikalingas medžiagas.
26. Šalys byloje nesutaria dėl 2018 m. gegužės mėn. ieškovės atsakovei pateikto atliktų darbų akto Nr. 4 už 2018 m. vasario mėnesį atliktus darbus bei pažymos apie atliktų darbų ir išlaidų vertę, kuriuose nurodyta, jog ieškovė per 2018 m. vasario mėn. iš viso atliko darbų už 12 125,96 EUR (be PVM), vertinimo. Ieškovė nurodo, kad už atliktus darbus pagal šį aktą atsakovė nėra atsiskaičiusi ir prašo priteisti ieškovei 11 932,45 EUR (atskaičius atsakovės sulaikytas sumas). Atsakovė nurodytų dokumentų iš esmės nepripažįsta, motyvuodama tuo, kad prievolė apmokėti pagal atliktų darbų aktą Nr. 4 yra pasibaigusi tinkamu įvykdymu, kadangi visą nurodytą sumą atsakovė yra apmokėjusi avansu pinigais.
27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, nors atsakovė ir nurodo atitinkamas aplinkybes dėl ieškovės atliktų darbų pagal aktą Nr. 4 trūkumų, tačiau iš esmės neginčija savo pareigos už atliktus darbus sumokėti, todėl laikytina, kad byloje nėra ginčo dėl darbų pagal aktą Nr. 4 atlikimo tinkamumo. Taigi, iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, susijusiomis su atliktų darbų akto nepasirašymu, sąskaitos faktūros neišrašymu ir pan., kadangi, atsižvelgiant į apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, darytina išvada, kad darbai pagal atliktų darbų aktą Nr. 4 yra priimti, todėl atsakovei kilo pareiga už juos tinkamai atsiskaityti. Tuo tarpu esminis ginčas šiuo atveju kilo dėl to, ar atsakovės sumokėjimas ne tiesiogiai ieškovei, bet jos nurodytiems tretiesiems asmenims, laikytinas mokėjimu avansu ir tinkamu atsiskaitymu pagal sutartį ir sutartinius santykius reglamentuojančias teisės normas.
28. Skolininko pareigas, vykdant sutartį, apibrėžia prievolės dalykas, t. y. skolininko veiksmai, kuriuos tinkamai atlikus, prievolė pasibaigs. Prievolės dalykas lemia, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės (CK 6.39 straipsnio 1 dalis). Jei asmuo įvykdys prievolę ne tokiu būdu, kaip reikalauja prievolės dalykas, jis bus laikomas pažeidusiu sutartį. Norėdamas įvykdyti prievolę kitokiu, nei sutarta, būdu, vadovaudamasis šalių bendradarbiavimo principu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), kuris yra sąžiningumo principo (CK 6.4 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis) išraiška, skolininkas privalo suderinti tai su kreditoriumi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2013).
29. Šiuo atveju šalių sudarytos rangos sutarties 12.5 punktas apibrėžia, kad patvirtintos PVM sąskaitos faktūros sutartyje numatyta tvarka apmokamos per 30 dienų nuo PVM sąskaitos faktūros patvirtinimo dienos. Sutartyje taip pat nustatyta, kad kaina yra konkreti, galutinė, negalinti išaugti pinigų suma, mokėtina sutartyje numatyta tvarka ir sąlygomis už visą rangovo darbą, tame tarpe visą kitą sutartyje numatytą rangovo prievolių tinkamą įvykdymą, tame tarpe už darbams reikalingas atlikti paslaugas, medžiagas, įrengimus, priemones, reikiamų dokumentų parengimą, rangovo perleidžiamas turtines autorines teises ir t. t. Taigi, šalys iš esmės susitarė dėl sutarties kainos ir jos apmokėjimo tvarkos.
30. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sutarties galiojimo metu, t. y. 2018 m. sausio 5-23 dienomis ieškovė pateikė atsakovei prašymus, kad atsakovė už prekes ir suteiktas paslaugas apmokėtų tiesiogiai ieškovės nurodytiems tretiesiems asmenims - (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymais pateiktos sąskaitos-faktūros, kurias prašoma apmokėti. Šiose sąskaitose-faktūrose nurodoma prekių iškrovimo vieta - (duomenys neskelbtini), t. y. ieškovės atliktų darbų vieta. Tokiu būdu, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, liečiančias sutarties turinį ir jos vykdymo sąlygas, šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovės argumentai dėl mokėjimo avansu ir tinkamo atsiskaitymo pagal sutartį yra pagrįsti. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės atlikti mokėjimai tretiesiems asmenims yra laikytini tinkamais atsiskaitymais pagal sutartį.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys bendru sutarimu yra laisvos modifikuoti tarpusavio sutartinius santykius, o ieškovės prašymai dėl atitinkamų sumų sumokėjimo tiesiogiai tretiesiems asmenims ir atsakovės šių prašymų tenkinimas negali būti vertinamas kitaip, kaip atsiskaitymo pagal sutartį modifikavimas. Šias išvadas pagrindžia ir tai, kad toks atsiskaitymo tarp šalių būdas buvo įprastinė šalių verslo praktika, kadangi atsakovė tretiesiems asmenims už ieškovę mokėjo ne vien pagal aktą Nr. 4, tačiau ir pagal ankstesnes PVM sąskaitas-faktūras, o ieškovė šiuos atsiskaitymus priėmė - laikė tinkamais. Pagal atsakovės pateiktus skaičiavimus per visą sutarties vykdymo laikotarpį tretiesiems asmenims atsakovė yra sumokėjusi 43 946,75 EUR, iš kurių 13 325,15 EUR yra nesudengtas mokėjimas avansu tretiesiems asmenims.
32. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Pagal CK 6.39 straipsnio 1 dalį skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės. Jeigu kreditorius sutiko priimti prievolės įvykdymą kitokiu būdu, prievolė laikoma įvykdyta (CK 6.39 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 6.44 straipsnio 1 dalimi, prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kreditoriaus paskirtam asmeniui arba asmeniui, kuris įstatymų ar teismo yra įpareigotas priimti prievolės įvykdymą. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė, nors ir negavo savo prievolės įvykdymo tiesiogiai iš atsakovės, tačiau atsakovė, būdama informuota ieškovės ir vykdydama rangos sutartį pagal modifikuotas jos sąlygas dėl apmokėjimo, savo prievolę dėl apmokėjimo už suteiktus darbus įvykdė tinkamai, sumokėdama avansu ieškovės nurodytiems tretiesiems asmenims.
33. Pasisakant dėl atsakovės įvykdyto avanso įskaitymo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y., ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009). Atsakovui ginantis nuo pareikšto ieškinio paaiškinimu apie atliktą įskaitymą, nereikia reikšti priešieškinio dėl jo atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo, reikalaujant teismo tokį įskaitymą patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009). Tai reiškia, kad atsakovui ginčijant reikalavimą dėl prievolės įvykdymo tuo pagrindu, kad ji yra pasibaigusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, nereikia reikšti priešinio reikalavimo dėl įskaitymo sandorio nustatymo, tačiau atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010).
34. Įrodymais CPK 177 straipsnio 1 dalies prasme yra pripažįstami bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Bylai teisingai išspręsti reikšmingi faktiniai duomenys gali būti nustatyti įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis – CPK 177 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas pavyzdinis (nebaigtinis) tokių priemonių sąrašas. Vis dėlto tam tikrų faktinių aplinkybių įrodinėjimas CPK 177 straipsnio 3 dalies prasme gali reikalauti išimtinai tik specialių įrodinėjimo priemonių, tačiau toks reikalavimas, kad atitinkamos faktinės aplinkybės turi būti įrodinėjamos konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, turi būti aiškiai ir tiesiogiai nustatytas proceso įstatyme arba įstatyme, reglamentuojančiame vieną ar kitą materialųjį teisinį santykį, iš kurio yra kildinamos siekiamos patvirtinti ar paneigti faktinės aplinkybės.
35. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tarp materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo institutą (CK 6.130–6.140 straipsniai), nėra tokių nuostatų, kurios nurodytų, kad įskaitymo formai yra keliami vieni ar kiti reikalavimai ir kad įskaitymo faktas teismine tvarka gali būti įrodinėjamas tik specialiomis įrodinėjimo priemonėmis, atitinkančiomis vienus ar kitus formos reikalavimus. Pažymėtina, jog CK 6.131 straipsnio, reglamentuojančio įskaitymo tvarką, antrojoje dalyje įtvirtinta abstrakti nuostata, kad įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Šios nuostatos prasme esminis yra paties pranešimo apie įskaitymą faktas – prievolėms įskaityti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis), o pranešimo apie įskaitymą forma ir turinys nėra prievolių pabaigą įskaitymu nulemiantys veiksniai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2010; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). Vadinasi, paties įskaitymo faktas gali būti įformintas įvairiais būdais, svarbiausia, kad prievolės šalies pasirinktas įforminimo būdas aiškiai atspindėtų jos valią įskaityti prievolę.
36. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, pripažįsta nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad prievolių, kurių viena ar abi šalys yra juridiniai asmenys, įskaitymo faktas CPK 177 straipsnio 3 dalies prasme gali būti patvirtintas išimtinai tik juridinio asmens buhalterinės apskaitos dokumentais ir tokiuose dokumentuose užfiksuotais faktiniais duomenimis.
37. CK 6.130 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolė pasibaigia, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-335-469/2019).
38. Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-335-469/2019; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-421/2019). Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018, 32 punktas; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-335-469/2019). Sprendžiant ar pranešimas apie įskaitymą yra tinkamos formos, reikšminga tarp prievolės šalių susiklosčiusi dalykinio bendradarbiavimo praktika – kaip vyko jų tarpusavio bendravimas kitais klausimais.
39. Nagrinėjamu atveju, byloje yra pateiktas ieškovės ir atsakovės atstovų pasirašytas 2018 m. kovo 31 d. tarpusavio skolų suderinimo aktas, iš kurio matyti, kad ieškovė yra skolinga atsakovei 19 817,66 EUR. Šis dokumentas patvirtina tarp šalių susiklosčiusią praktiką, kad atsakovės tretiesiems asmenims atlikti mokėjimai yra laikomi tinkamais atsiskaitymais pagal sutartį ir kad tretiesiems asmenims sumokėtos avansinės sumos yra įskaitomos kaip atsakovės ieškovei mokėtinos sumos. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje laikytina įrodytu, jog 2018 m. kovo 31 d. atsakovė turėjo 19 817,66 EUR permoką ieškovei, o ieškovės 2018 m. gegužę atsakovei pateiktas aktas Nr. 4 laikytinas pilnai apmokėtu.
40. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Taigi, teisėjų kolegija, vertindama byloje esančių įrodymų visumą, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovė įrodė, jog yra pilnai atsiskaičiusi su ieškove pagal rangos sutartį, o ieškovė savo ruožtu neįrodė, kad atsakovė mokėjimus avansu ar įskaitymus atliko netinkamai.
41. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisakytina, nes jie neturi įtakos vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).
42. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalis).
43. Apeliacinį skundą atmetus, atmetamas ir ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o atsakovei iš ieškovės administravimo išlaidų priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios pagal pateiktus įrodymus sudaro 871,20 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 ir 98 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Atsisakyti priimti apeliantės (ieškovės) BUAB „4CT“ rašytinius paaiškinimus, gautus Vilniaus apygardos teisme 2021 m. kovo 24 d. ir grąžinti juos padavusiam asmeniui.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4CT“ administravimo išlaidų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Adavas“ 871,20 EUR (aštuonis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 20 euro centų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Teisėjai Rosita Patackienė
Dainius Rinkevičius
Alma Urbanavičienė