Pirmosios instancijos teismo                          Civilinė byla Nr. 2A-547-278/2011

Teisėja L.Šinkūnienė                                        Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00401-2011-4

            Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                      1.1.;13.1.;15.3.2.;15.5;114.4; 121.7; 121.15; 121.21; 125.7.

                                PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

                                                  N U T A R T I S

                                 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                  2011 m. rugsėjo 13 d.

                                                             Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,

kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės, Birutės Valiulienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Girdziušienei,

dalyvaujant ieškovių atstovei E. P. ,

atsakovės atstovui adv. D. Zdanavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. M. , B. B. , I. P. , V. V. , A. D. , B. S. , J. P. , J. B. , Z. B. , A. S. , L. M. , S. D. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-529-504/2011 pagal ieškovų I. M. , B. B. , I. P. , V. V. , A. D. , B. S. , J. P. , J. B. , Z. B. , A. S. , L. M. , S. D. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Lelija“ dėl  drausminių nuobaudų panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi šalių atstovų paaiškinimus,

n u s t a t ė :

ieškovės nurodė, kad 2010-10-29 ir 2010-11-02 įsakymais UAB „Lelija" filialo Rokiškio siuvimo įmonės vadovė A. A. paskyrė joms drausmines nuobaudas už tai, kad jos 2010-10-16 neatvyko į darbą. Manydamos, kad drausminės nuobaudos paskirtos nepagrįstai, pateikė UAB „Lelija“ Darbo ginčų komisijai prašymus dėl drausminės nuobaudos pripažinimo nepagrįstomis ir jų panaikinimo, tačiau komisija nesusitarė ir nepriėmė sprendimų dėl paskirtų drausminių nuobaudų panaikinimo. Teigia, jog įmonėje yra nustatyta darbuotojams penkių darbo dienų savaitė su dviem išeiginėmis dienomis (šeštadienį ir sekmadienį), o dienos darbo laikas yra nuo 8 val. iki 16 val. 30 min. Tai įtvirtinta sudarytose darbo sutartyse tarp ieškovių ir  atsakovės. Nurodė, kad 2010-10-16 (šeštadienis) buvo poilsio diena, todėl neatvykdamos į darbą jos nepažeidė darbo drausmės ir nebuvo jokio teisinio pagrindo už tai skirti drausmines nuobaudas. Teigė, kad atsakovė nesiaiškino visų aplinkybių, reikšmingų drausminės atsakomybės taikymui, todėl paskyrė drausmines nuobaudas nesant drausminės atsakomybės sąlygų sudėties (darbo drausmės pažeidimo objektyvių ir subjektyvių požymių). Pagal sudarytą darbo grafiką, apimantį 2010-10-16, su kuriuo jos buvo susipažindintos, darbo dienos laikas buvo nuo 8 val. iki 16 val. 30 min. (30 min. pertrauka pailsėti ir pavalgyti). Nurodė, kad atsakovės filialas Rokiškio siuvimo įmonė nėra nepertraukiamai veikianti įmonė, todėl atsakovė neturi teisinio pagrindo organizuoti darbų vykdymo darbuotojų poilsio dienomis. Be to, atsakovė neturi teisinio pagrindo skirti darbuotojų dirbti viršvalandžių ir jos nėra davusios rašytinio sutikimo dirbti viršvalandžius savo poilsio dieną, todėl atsakovė neturėjo teisinio pagrindo galimai organizuoti darbo poilsio dieną. Nurodė, kad įmonėje gali būti įvesta suminė darbo laiko apskaita, nors vertinant nustatytą minėtą darbo laiko režimą, suminės darbo laiko apskaitos režimas neįmanomas, tačiau apie tai jos nebuvo informuotos. Be to, suminės darbo laiko apskaitos metu, darbuotojams suteikiamos poilsio dienos pagal darbo (pamainų) grafikus, kurie paskelbiami, suderinus su darbuotojų atstovais, viešai prieš vieną savaitę. Darbuotojų savaitės nepertraukiamas poilsis turi trukti ne mažiau kaip 35 valandas ir privalo būti suteikiamos dvi poilsio dienos iš eilės. Nurodė, kad jos dirbo penkias darbo dienas nuo 2010-10-11 iki 2010-10-15 pagal nustatytą darbo grafiką, o 2010 m. spalio 16 d., 17 d. buvo poilsio dienos, kurių metu DK nuostatos neįpareigoja vykdyti darbo funkcijų, bei šios poilsio dienos, esant suminei darbo laiko apskaitai privalo būti suteikiamos iš eilės. Be to, nurodė, kad, skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys nepareikalavo iš jų rašytinio pasiaiškinimo. Prašė teismą pripažinti nepagrįstais UAB „Lelija" filialo Rokiškio siuvimo įmonės vadovės A. A. 2010-10-29 ir 2010-11-02 įsakymus Nr. 84, 89, 92, 96, 101, 102, 109, 110, 111, 112, 120, 122 dėl drausminių nuobaudų paskyrimo ieškovėms už  neatvykimą į darbą.

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinius atmetė. Teismas konstatavo, kad UAB „Lelija“ Rokiškio siuvimo įmonėje buvo pasirašyta Kolektyvinė sutartis, kurios 3.2 punkte įtvirtinta nuostata, jog esant gamybiniam būtinumui, dalis įmonės padalinių ar visi padaliniai, gali būti pervesti dirbti dviejų pamainų režimu, dirbti pagal suminį darbo grafiką, dirbti nevisos darbo dienos  arba savaitės darbo režimu. Kolektyvinę sutartį pasirašė ir profesinės sąjungos komiteto pirmininkė B. A. Teismas nustatė, kad 2010-07-02 ir 2010-10-01 gamybos vadovė A. A. priėmė įsakymus, kuriais buvo patvirtinti Rokiškio siuvimo įmonės sukirpimo, švarkų gamybos, kelnių gamybos bei aptarnaujantiems darbuotojams 2010 m. liepos – spalio ir 2010 m. spalio – 2011 m. sausio  mėnesiais suminiai darbo ir poilsio režimo grafikai. Įsakymai buvo suderinti ir pasirašyti profesinės sąjungos pirmininkės. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad aplinkybė, jog nėra surašyto atskiro gamybos vadovo ir profesinės sąjungos pirmininko sutikimo, nėra pagrindas konstatuoti, kad priimant įsakymus dėl suminės darbo laiko apskaitos, nesilaikyta įstatyminės nuostatos – atsižvelgti į darbuotojų atstovų nuomonę. Nustatė, kad įsakymai dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo buvo skelbiami ir darė išvadą, kad visi darbuotojai, tame tarpe ir švarkų cecho, buvo tinkamai informuoti apie įmonėje esančią darbo laiko apskaitą, todėl ieškovės į darbą 2010-10-16 neatvyko be pateisinamų priežasčių. Nurodė, jog penkios ieškovės yra parašiusios pasiaiškinimus, todėl darė išvadą, kad iš visų ieškovių buvo pareikalauti pasiaiškinimai raštu. Teismas darė išvadą, kad darbdavys, nepažeisdamas Darbo kodekse nustatytų drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, teisėtai ir pagrįstai paskyrė ieškovėms drausmines nuobaudas už neatvykimą į darbą 2010-10-16.

Apeliaciniu skundu ieškovės prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011-05-23 sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir  ieškinį tenkinti. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog profesinė sąjunga ir gamybos vadovas raštu buvo susitarę įvesti įmonėje suminį darbo laiko režimą ir kad gamybos vadovė buvo priėmusi įsakymą dėl minėto režimo įvedimo įmonėje. Nesant minėto pobūdžio įsakymo nebuvo ir teisinio pagrindo sudaryti darbo grafikus pagal suminio darbo laiko apskaitą. Teigia, kad atsakovės priimti įsakymai vertintini kaip darbdavio formalizuotas dokumentas, skirtas valstybės kontroliuojančioms institucijoms pagrįsti darbuotojų vertimą dirbti jų poilsio metu. Darbdavys neturėjo  teisinio pagrindo sudarytame grafike 2010 m. spalio 16 d. nurodyti kaip darbo dieną, nes tai prieštarauja Kolektyvinės sutarties nuostatoms. Pažymi, kad darbdavys veikė nesąžiningai, nesilaikydamas įtvirtintų reikalavimų suminiam darbo laiko režimui įvesti, tenkindamas tik savo interesus vertė darbuotojus dirbti privalomo jų poilsio laiku, todėl neteisėto darbdavio nurodymo nevykdymas nėra darbo drausmės pažeidimas. Teigia, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantės buvo susipažinusios su Kolektyvine sutartimi ir darbo grafikais. Nurodo, jog teismo išvada, kad visi įmonės darbuotojai žinojo apie darbdavio įsakymais patvirtintus grafikus yra abejotina, nes pagrįsta tik atsakovės kviestų liudytojų parodymais, kurie vertintini subjektyviai, neįvertinus kompleksiškai visų byloje esančių įrodymų. Teigia, jog teismas neįvertino tų liudytojų parodymų, kurie pagrindė abejotiną darbo laiko grafikų buvimą įmonėje 2010 m. liepos- spalio mėn. laikotarpiu, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kurie patvirtina, jog įmonėje nebuvo įvesta suminė darbo laiko apskaita. Nurodo, jog 40 darbuotojų iš 140 neatvykimas į darbą rodo, kad įmonėje nėra tinkamo darbo organizavimo.

Atsakovė UAB „Lelija“ atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad 2011 m. spalio 16 d. buvo numatyta darbo diena, darbuotojos privalėjo ateiti į darbą, kadangi tuo laikotarpiu įmonėje darbdavio įsakymu buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, o su darbuotojų atstovais suderinti suminės darbo laiko apskaitos grafikai paskelbti informaciniame stende prieš 2 savaites iki jų įsigaliojimo. Pažymi, kad ieškovių nurodytas LRV 2003-05-14 nutarimo  Nr. 587 „Darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose tvarkos aprašas“, nors jo reikalavimai ir nebuvo pažeisti, neturi būti taikomas nagrinėjamo ginčo atveju, nes įsakymas Nr. 82, numatantis 2010-10-16 darbo dieną, buvo priimtas minėtam aprašui nebegaliojant. Nurodo, kad įsakymas Nr. 82 buvo raštu suderintas su darbuotojų atstovais, kaip to reikalauja teisės aktai. Be to, darbuotojai buvo tinkamai supažindinti su suminės darbo laiko apskaitos įvedimu bei darbo grafikais. Iš ieškovių rašytinių paaiškinimų matyti, kad visi darbuotojai buvo tinkamai informuoti apie darbo grafiką, tačiau iš anksto savavališkai nusprendė nevykdyti teisėto darbdavio reikalavimo. Teigia, kad ginčo dieną iš 140 darbuotojų į darbą neatvyko tik 40. Nurodo, jog liudytojų I. K. , R. A. , J. K. , V. K. , L. D. ir A. A. liudijimai vertintini kritiškai, kadangi minėtos liudytojos yra šališkos, palaiko draugiškus ryšius su ieškovėmis, yra UAB „Lelija“ profesinės sąjungos narės, kurios veikla pasireiškia darbdavio sabotažu, siekia asmeninio keršto darbdaviui dėl asmeninių aplinkybių. Ieškovių paaiškinimai taip pat vertintini kritiškai dėl įtartino identiškumo, painiojimosi parodymuose. Pažymi, kad papildomas darbuotojų supažindinimas su suminės darbo laiko apskaitos įvedimu ar grafiko paskelbimu nebuvo reikalingas. Nurodo, kad ieškovės nesilaikė pareigos atvykti į darbą bei minėtus neteisėtus veiksmus atliko dėl savo kaltės, padarė tai sąmoningai, ignoruodamos darbo grafiką, todėl egzistavo visos darbuotojų drausminės atsakomybės sąlygos. Nurodo, kad 2010-10-16 ieškovių neatvykimas į darbą buvo iš anksto suderinta nepaklusnumo darbdaviui akcija, inspiruotas samdomų darbuotojų profesinės sąjungos puolimas prieš atsakovą.

Panevėžio apygardos teisme 2011-08-16 gautas apeliantės J. B. atsisakymas nuo apeliacinio skundo. Pareiškime nurodoma, jog jai yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės.

Ieškovės J. B. atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas ir apeliacinis procesas šioje dalyje nutrauktinas, o I. M. , B. B. , I. P. , V. V. , A. D. , B. S. , J. P. , Z. B. , A. S. , L. M. , S. D. apeliacinį skundas atmestinas.

LR Darbo kodekso (toliau – DK) 228 straipsnyje, reglamentuojančiame pagrindines darbuotojų pareigas, nustatyta, kad darbuotojas turi laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus. Šio kodekso 237 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatytos drausminės nuobaudos, kurios gali būti skiriamos už darbo drausmės pažeidimą. Sprendžiant, ar pagrįstai darbuotojui buvo taikyta drausminė nuobauda, reikia vertinti, kas yra darbo drausmės pažeidimas ir kokie yra jo požymiai. Teismų praktikoje nurodyta, kad darbo drausmės pažeidimas pagal DK 234 straipsnį yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Darbo drausmės pažeidimo objektyvieji požymiai yra darbuotojo neteisėtas elgesys – darbo pareigų, nustatytų norminiuose teisės aktuose, nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas. Darbo drausmės pažeidimo subjektyvieji požymiai yra darbuotojo kaltė. Tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui. Jo įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu. Pagal DK 240 straipsnio 3 dalį drausminė nuobauda skiriama įsakymu, kuriame darbdavys turi aiškiai ir konkrečiai nurodyti, kokių darbo pareigų darbuotojas nevykdė ar vykdė netinkamai ir kokius darbo drausmės reikalavimus pažeidė.

Byloje nustatyta, kad  ieškovėms, kurios pas atsakovę UAB „Lelija“ į darbą buvo priimtos  1980-07-21 - 2003-09-22 laikotarpiu, 2010-10-29 bei 2010-11-02 įsakymais buvo paskirtos drausminės nuobaudos – pastabos S. D. , Z. B. , J. B. ,  I. M. , L. V. , I. P. , A. D. , A. S. , B. S. , L. M. ir papeikimai J. P. , B. B. (1 t., b.l. 75-92, 120-123, 2 t., 17-20, 35, 67-75, 91, 121-124, 141, 171, 190, 3 t., b.l. 9-26, 43-46). Nustatyta, kad drausminės nuobaudos ieškovėms buvo paskirtos už neatvykimą į darbą 2010-10-16. Ieškovės nurodė, kad jog minėta diena buvo  poilsio diena (šeštadienis) ir dirbti jos neprivalėjo, todėl atsisakė vykdyti neteisėtą atsakovės reikalavimą. Iš bylos duomenų matyti, kad  UAB „Lelija" struktūrinio padalinio Rokiškio siuvimo įmonėje 2010-07-02 buvo pasirašyta kolektyvinė darbo sutartis, kurią  pasirašė gamybos vadovė A. A. ir Profesinės sąjungos komiteto pirmininkė B. A. (4 t., b.l.3-14). Šios sutarties 3.2 punkto nuostatos numatė, jog esant gamybiniam būtinumui, dalis įmonės padalinių ar visi padaliniai, gali būti pervesti dirbti dviejų pamainų režimu, dirbti pagal suminį darbo grafiką, dirbti nevisos darbo dienos  arba savaitės darbo režimu.  Kolektyvinės sutarties  3.3 p. nustatyta, kad kiekvienu konkrečiu atveju suminės darbo laiko apskaitos įvedimas įforminamas vadovo įsakymu, esant rašytiniam gamybos vadovo ir profesinės sąjungos pirmininko sutikimui. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad  šios sutarties 3.2 punkto pagrindu 2010-07-02 gamybos vadovė A. A. įsakymu Nr. 64 patvirtino Rokiškio siuvimo įmonės sukirpimo, švarkų gamybos, kelnių gamybos bei aptarnaujantiems darbuotojams 2010 m. liepos – spalio mėnesiais suminį darbo ir poilsio režimo grafiką šio įsakymo priedu Nr. 1 (4 t., b.l. 25-26). 2010-08-06 įsakymu Nr. 70, minėtas įsakymas buvo pakeistas, keičiant darbo grafikus, kuris  nustatė darbo laiką 2010 m. liepos 19 d. - spalio 13 d. laikotarpiu (1 t.,  b.l. 97-100).  2010-10-01 įsakymu Nr. 82, buvo patvirtintas Rokiškio siuvimo įmonės sukirpimo, švarkų gamybos, kelnių gamybos bei aptarnaujantiems darbuotojams 2010 m. spalio – 2011 m. sausio  mėnesiais suminis darbo ir poilsio režimo grafikas ir juo nustatytas darbo laikas nuo 2010-10-14 iki 2011-01-31 (1 t., b.l. 97-100, 4 t. b.l.25). Iš pateiktų dokumentų matyti, kad minėti įsakymai buvo suderinti ir pasirašyti profesinės sąjungos pirmininkės B. A. . Paminėti duomenys leidžia konstatuoti, jog aukščiau minėtais įsakymais 2010 m. spalio - 2011 m. sausio mėnesiais įmonėje buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita (1 t., b.l. 94-100, 4 t., b.l. 25). DK 149 straipsnio  1 dalis numato, jog įmonėse, įstaigose ir organizacijose, atskiruose cechuose, baruose ir darbams esant būtinumui ir atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę (Kodekso 19 straipsnis) ar kitais kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais galima taikyti suminę darbo laiko apskaitą. Darbo laiko trukmė per apskaitinį laikotarpį neturi viršyti tai darbuotojų kategorijai nustatyto darbo valandų skaičiaus. Jeigu taikoma suminė darbo laiko apskaita, negali būti dirbama daugiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas per savaitę ir dvylika valandų per darbo dieną (pamainą). Apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu keturi mėnesiai.Atsakovės teiginiai, jog 2010 m. liepos mėn. padidėjo užsakymų bei šio klausimo sprendimas, suderinus su profesinės sąjungos atstove, leidžia daryti išvadą, kad atsakovė turėjo pagrindą įvesti suminį darbo laiką ir DK 149 str. nuostatų nepažeidė. Nors ieškovės teigia, jog jos nebuvo supažindintos su kolektyvine sutartimi, įsakymais, todėl apie įvestą suminę darbo laiko apskaitą nebuvo žinoma, kolegija šiuos teiginius vertina kritiškai. Liudytojos R. Š. , A. M. patvirtino jog joms buvo žinoma apie 2010-07-02 priimtą kolektyvinę sutartį. Byloje nustatyta, kad  įmonės darbuotojai buvo supažindinami su kolektyvine sutartimi, šios aplinkybės neneigė ir ieškovės  J. B. ,  L. V. nurodžiusios jog buvo supažindintos su kolektyvine sutartimi, tačiau teigė,  kad sutartyje buvo nustatyta tik  5 darbų dienų darbo laikas (4 t., b.l. 85-126). Tačiau pirmosios instancijos teisme duoti ieškovių bei liudytojų V. K. , L. D. ,  I. K. , A. A. , J. M. ,  R. L. ir kt. paaiškinimai patvirtina, kad atskirais šeštadieniais įmonės darbuotojai dirbo nuo 2010 m.  liepos mėnesio, kas iš dalies patvirtina atsakovės teiginius, jog nuo 2010 m. liepos mėn. įmonė dirbo pagal suminį darbo grafiką (4 t., b.l. 85-126). Apie tai,  jog  įmonės  meistrai  žodžiu  bei administracijos darbuotojai radijo ryšiu  iš anksto  pranešdavo apie darbo dienas savaitgalyje, pripažįsta  ieškovės S. D. , L. M. , A. D. , I. M. ir kt., liudytojai V. K. ,  E. A. , V. N. , J. M. , L. R. ir kt.. Tai, kad 2010-10-16 įmonėje buvo darbo diena ir ši aplinkybė ieškovėms buvo žinoma, patvirtina  ieškovės J. P. parodymai, kuri teismui nurodė, jog meistrė A. C. „prašė  daugelio darbuotojų, kad ateitų į darbą“. Tai patvirtino ir S. D. , L. M. , B. B. ir kt. ieškovės. Kad  darbuotojams buvo pranešta, jog 2010-10-16 yra darbo diena, leidžia konstatuoti ir I. P. pasiaiškinime nurodyta aplinkybė, jog, apie tai, kad neatvyks į darbą 2010-10-16 ji iš vakaro pranešusi meistrei (2 t., b.l. 38).   Be to, liudyt. V. K. nurodė, kad apie darbo dieną 2010-10-16 buvo pranešta radio ryšiu. Nors ieškovės teigia, kad darbo grafikai nebuvo skelbiami, o tik atskirų darbuotojų prašoma atvykti į darbą žodžiu, vertintini kritiškai, nes aplinkybę, jog ieškovių darbo baro darbo grafikas  buvo skelbimų lentoje, teismui nurodė liudytoja R. S. , dirbanti  kelnių ceche, paaiškinusi, kad pagal  darbo grafiką įmonės švarkų cecho darbuotojai 2010-10-16 turėjo dirbti. Apie tai, jog  darbo grafikai buvo skelbiami skelbimų lentoje, teismui nurodė ir liudytojos V. N. ,  Z. Š. ,  D. D. , Z. L. ,  J. S. , Z. P. , R. Č. , V. T. ir kt. bei R. Š. , A. M. ,  kurios  patvirtino ir tą aplinkybę, jog 2010 m. liepos mėnesį buvo pasirašyta kolektyvinė darbo sutartis.  Liudytojos R.L. A. , F. J. , A. S. nurodė, kad pasirašius kolektyvinę sutartį buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita. A. S. nurodė, kad darbo grafikai buvo skelbiami anksčiau nei prieš savaitę, ieškovės neneigia, jog  įsakymai buvo skelbiami ir radio ryšiu. Nors  ieškovės teigia, kad skelbimų lenta yra užstatyta dėžėmis, tačiau šiuos teiginius kolegija vertina kritiškai, nes  neginčijamų duomenų, patvirtinančių minėtą teiginį nepateikta. Kad  darbo grafikai buvo skelbiami, patvirtina liudyt. L. D. , J. K. , nurodžiusios, jog skelbimų lenta yra matomoje vietoje, pro ją praeinama kasdien, matydavo ir darbo grafikus (4 t. b.l. 85-126). Neginčijamų duomenų, jog apie darbo grafikus įmonės darbuotojai buvo informuojami pavėluotai, t.y., vėliau nei prieš savaitę iki grafikų įsigaliojimo, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui neginčijamų įrodymų nepateikta (CPK 178 str., DK 147 str. 3 d.). Įvertintina ir ta aplinkybė, kad iš 140 darbuotojų į darbą neatvyko  40 darbuotojų, kas leidžia daryti išvadą, jog apie darbo laiko pakeitimus nuo 2010- 07-02 darbuotojams buvo žinoma. Aukščiau paminėti duomenys leidžia konstatuoti, jog ieškovėms neginčijamai buvo žinoma, kad 2010-10-16 yra darbo diena, todėl pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad į darbą ieškovės neatvyko be svarbių priežasčių. Ieškovės nurodo, kad bendrovė nėra susitarusi su profesine sąjunga dėl suminio darbo laiko įvedimo, todėl darbuotojai pagrįstai atsisakė vykdyti  neteisėtus darbdavio reikalavimus. Kolegija kritiškai vertina šį teiginį, nes  2010-07-02 įsakymas „Dėl darbo ir poilsio režimo grafiko patvirtinimo 2010 m. liepos-spalio mėnesiais“ bei vėlesni įsakymai, konstatuojantys suminio darbo apskaitos įvedimą yra suderintas su profesinės sąjungos pirmininke B. A. , todėl pasirašyti atskirą suderinimą nebuvo pagrindo.  Dėl paminėto ieškovių teiginius, jog  buvo pažeisti LR Vyriausybės  2003-05-14 nutarimo  Nr. 587 reikalavimai pasirašyti atskirą susitarimą nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti jog suminis darbo laikas įmonėje nebuvo įvestas, nes toks įsakmus atskiras reikalavimas minimame teisės akte nebuvo nustatytas. Be to, net ir įvertinus, jog atskiras susitarimas buvo reikalingas, šis pažeidimas negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti jog suminis  darbo laiko režimas įmonėje nebuvo įvestas ir apie pasikeitimus darbuotojai nebuvo informuoti. Apeliantės nurodo, jog ir atsakovės kviesti liudytojai (R. Š. , V. N. ir kt.) patvirtino, jog įmonėje yra nustatyta 5 darbo dienų savaitė kas patvirtina jų teiginius, jog suminis darbo laikas įmonėje nėra nustatytas. Kolegija konstatuoja, jog minėtų liudytojų parodymai yra teisingi, nes toks darbo režimas įmonėje nustatytas nesant  gamybinio būtinumo, kuris įmonėje atsirado tik 2010 m. liepos mėnesį   ir tęsėsi 4 mėnesius. Byloje nepateikti jokie duomenys, kad atsakovė, įvedusi suminį darbo  laiko režimą būtų pažeidusi ir DK 161 straipsnio 5 dalyje numatytą 35 valandų  nepertraukiamo poilsio laiką, nes 2010-10-16 išdirbus 8 val., ieškovės ir kiti darbuotojai į darbą privalėjo ateiti  tik 2010-10-18 d. 8 val., t.y. daugiau nei po 39 val. poilsio.

Iš byloje esančių  darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog ieškovėms padarius pravaikštą jų darbo laikas 2010 m. spalio  11-17 d. sudarė 40 val., o dirbusių darbuotojų laikas 48 val., todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog įvedus suminį darbo laiką atsakovė pažeidinėjo DK 149 str. 1 d.  reikalavimus (1 t., b.l. 103).

Pagal DK 238 straipsnį skiriant drausminę nuobaudą, darbdavys turi atsižvelgti į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skirdamas drausminę nuobaudą darbdavys įvertino minėtas aplinkybes ir ieškovėms skyrė pagrįstas nuobaudas. Už nurodytą darbo drausmės pažeidimą, kurio darbdavys nekvalifikavo kaip šiurkštaus, darbuotojoms buvo skirtos drausminės nuobaudos laikantis DK nustatytų procedūrinių reikalavimų (pasiaiškinimo darbuotojui suteikimo, drausminės nuobaudos skyrimo terminų, DK 240-241 str.). Šią išvadą kolegija daro įvertinusi, kad byloje nepateikta neginčijamų įrodymų, jog atsakovė nepareikalavo iš ieškovių pasiaiškinimo, priešingai ieškovės L. M. , A. S. , B. S. nurodė, jog buvo pareikalauta pateikti pasiaiškinimus. Be to, byloje esantys  L. V. (2 t., b.l. 37), I. P. (2 t., b.l. 38), B. S. (3 t., b.l. 41) A. D. (3 t.,  b.l. 42), pasiaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad toks reikalavimas buvo pateiktas visoms ieškovėms. Šią išvadą leidžia daryti ir liudyt. L. D. parodymai, iš kurių matyti, kad pas gamybos vadovę buvo pakviesta daug darbuotojų. Įvertinus jog darbo drausmės pažeidimas padarytas 2010-10-16, o nuobaudos skirtos 2010-10-29 bei 2010-11-02 įsakymais, konstatuotina jog DK 241 str. nustatytas 1 mėnesio terminas skirti nuobaudą nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos nėra pažeistas.

Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

CPK 308 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę atsisakyti skundo iki baigiamųjų kalbų, o jeigu skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka- iki skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė  J. B. atsisakė savo apeliacinio skundo ir prašė bylą nutraukti. Nurodė, kad apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės jai yra žinomos (4 t., b.l. 176, 183). Teismas nepriima apeliacinio skundo atsisakymo, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK  302 str., 42 str. 2 d., 308 str.1 d. 2 p.). Kadangi atsisakymas nuo apeliacinio skundo neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, J. B. atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas ir apeliacinis procesas šioje dalyje nutrauktinas (CPK 308 str. 2 d.).

Išnagrinėjus bylą iš esmės atsakovė UAB „Lelija“ 2011-09-07 pateikė prašymą priteisti atstovavimo išlaidas (4 t., b.l. 192-199). Kadangi atstovavimo išlaidų dydį patvirtinantys duomenys apeliacinės instancijos teismui pateikti išnagrinėjus bylą iš esmės, t y., pavėluotai, todėl priteisti atsakovei 7 323,49 Lt bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo (CPK 98 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 308 straipsniu, 326 straipsnio  1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija     

n u t a r ė :

priimti ieškovės J. B. atsisakymas nuo apeliacinio skundo ir apeliacinį procesas šioje dalyje nutraukti.

Rokiškio rajono apylinkės teismo  2011 m. gegužės  23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. P. , S. D. , Z. B. , L. M. , A. S. , A. D. , B. S. , I. M. , L. V. , I. P. , B. B. po 4 Lt (keturis Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai (įmokos kodas 5660).

Teisėjų kolegija                                                                                                     Ramunė Čeknienė

                                                                                                 Zina Mickevičiūtė

                                                                                         Birutė Valiulienė