Civilinė byla Nr. 2A-284/2012
Procesinio sprendimo kategorija: 27.7.; 42.9.; 44.5.2.17.; 126.(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Fitus“, atsakovų T. P., V. J., V. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1822-450/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Fitus“ ieškinį atsakovams T. P., V. J. ir V. Z. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 10 d. nutartimi UAB „Fitus“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto eiga“; 2007 m. spalio 8 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto. Bankroto administratorius, patikrinęs bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, nustatė, kad bendrovė nuo įsteigimo 2005 m. rugpjūčio 17 d. iki 2005 m. lapkričio 16 d. sudarė penkias paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias įsipareigojo atlikti kompiuterinių programų ir kompiuterinių duomenų bazių kūrimo darbus. Užsakyti darbai buvo atlikti iki 2005 m. lapkričio 24 d. Vėliau bendrovė užsakymų neturėjo ir jokių darbų neatliko, tačiau iki 2006 m. vasario 31 d. buvo sudaromos naujos darbo sutartys, taip pat ir su įmonės akcininkais V. J. ir V. Z., nuomojamos 131 kv. m. ploto patalpos už 3 799 Lt plius PVM mėnesio nuomos mokestį, už jas mokami komunaliniai mokesčiai, apsaugos paslaugos ir kt., naudojamasi telekomunikacijų paslaugomis. 2005 m. gruodžio - 2006 m. vasario mėn. išlaidos už telekomunikacijų įmonių paslaugas sudarė 1 151,45 Lt, kitos administracinės sąnaudos sudarė 1 900 Lt. 2005 m. spalio mėnesį buvo išmokėta tik dalis atlyginimų, o 2005 m. lapkričio - 2006 m. sausio mėn. atlyginimai darbuotojams nebuvo išmokėti. Įmonės sąnaudos darbuotojų atlyginimams 2005 m. gruodžio 1 d. – 2006 m. kovo 1 d. laikotarpiu siekė 29 567,3 Lt, o bendrovės mokesčiai VSDFV išaugo iki 9 163,89 Lt. Dėl buvusio bendrovės direktoriaus ir akcininkų neveikimo (netinkamo veikimo) atsirado Sodros - 19 897 Lt, AB TEO LT 2 169,98 Lt, UAB „Russkoje radio“ 16 893,26 Lt kreditoriniai reikalavimai. Bankroto bylos iškėlimo dienai bendrovė turėjo turto už 28 243,93 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė net 411 651,75 Lt, per 2005 m. įmonė patyrė 93 407,82 Lt nuostolį. Nei bendrovės vadovas, nei bendrovės akcininkai nepranešė kreditoriams apie sunkią įmonės turtinę padėtį, nesiėmė aktyvių veiksmų šiai padėčiai ištaisyti, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bendrovės direktoriaus bei įmonės akcininkų neatsakingumas, pareigų nevykdymas, nesąžiningumas, lėmė, kad bendrovė įsiskolino kreditoriams ir buvo privesta prie bankroto. Pagal įmonės ilgalaikio turto žiniaraštį ir perduoto turto aktą, bankroto bylos iškėlimo dienai bendrovė turėjo turto už 28 243,93 Lt. Bendrovės turtą sudarė kompiuterinė įranga, mobilieji telefonai, Hansa buhalterinė įranga, Duomenų bazių modulio valdymo sistema, įmonės logotipas ir ženklas bei per vienerius gautina 2 500 Lt suma. Mobiliuosius telefonus NOKIA 6610i ir NOKIA 3120 administratoriui perdavė ne įmonės vadovas, kitas turtas liko neperduotas. Dėl neperduoto administratoriui turto įmonė patyrė 15 869 Lt nuostolių. Į ilgalaikio turto sąrašą įtraukta Duomenų bazių modulio valdymo sistema bei įmonės logotipas ir ženklas, tačiau šie kūriniai nebuvo perduoti įmonei, niekur nebuvo panaudoti, nėra duomenų ar dokumentų, patvirtinančių šios sistemos ir logotipo bei ženklo sukūrimą ir perdavimą bendrovei. Nuo 2005 m. rugsėjo 5 d. iki 2005 m. spalio 27 d. įmonė sudarė penkias autorinių kūrinių užsakymo sutartis, tačiau pagal jas sukurti kūriniai bendrovei nebuvo perduoti, nėra dokumentų, patvirtinančių šių kūrinių atlikimą, nebuvo užsakymų jiems sukurti, įmonės veikloje tokio pobūdžio kūrinių nereikėjo, nėra laikmenų, kuriose galimai šie kūriniai būtų užfiksuoti, taip pat neaiškus atlyginimo autoriams dydžio nustatymas. UAB „Fitus“ jokios realios naudos (užsakytų kūrinių) iš autorių negavo, o autoriams įmonės vadovo sprendimu nepagrįstai buvo išmokėtas atlyginimas už neatliktą darbą. Dėl šių sutarčių bendrovė patyrė 5 575 Lt nuostolių. Ieškovo nuomone, minėtos sutartys buvo sudarytos tik dėl akių. 2005 m. rugsėjo 5 d. UAB „Fitus“, atstovaujama direktoriaus T. P., sudarė autorinio kūrimo užsakymo, o 2005 m. lapkričio 3 d. darbo sutartį su įmonės akcininku V. Z.. Jei juridinio asmens valdymo organo narys sudaro sandorį su juridiniu asmeniu, kurio organo narys jis yra, tai jis privalo apie tai raštu pranešti kitiems valdymo organo nariams. Juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Ieškovo nuomone, V. Z. su įmone sudaryta sutartis yra fiktyvi, prieštaraujanti įmonės interesams, ja akcininkas siekė sau naudos. Interesų konflikto neišvengė ir buvęs įmonės direktorius - sudarydamas autorinių kūrinių užsakymo sutartis su sau artimais asmenimis, neinformavo akcininkų susirinkimo apie jas. Įmonės bankroto administratorius, gindamas kreditorių interesus, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo T. P. (vadovo ir bendrovės akcininko) ir atsakovų V. Z. bei V. J. (įmonės akcininkų) solidariai 38 960,24 Lt nuostolių, kuriuos sudaro teismo patvirtinta kreditorių reikalavimų suma, ir penkeriems metams uždrausti atsakovams vadovauti privatiems ar viešiesiems juridinimas asmenims (ĮBĮ 10 str. 14 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino - priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 38 960,24 Lt nuostolių ir po 1 245,30 Lt žyminio mokesčio valstybei; prašymą uždrausti atsakovams penkerius metus vadovauti privatiems ar viešiesiems juridiniams asmenims atmetė. Teismas sprendė, kad bendrovės sudarytos sutartys pateisinamos, jų pagrindu bendrovė vykdė veiklą, buvo gauta turtinė nauda, jos buvo ekonomiškai naudingos bei neprieštaravo bendrovės interesams. Kai kurie pažeidimai perduodant bendrovės turtą nesudaro pagrindo konstatuoti buvusio bendrovės vadovo kaltės, priežastinio ryšio su atsiradusiais nuostoliais, t. y. vėliau teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma. Tačiau teismas pripažino, kad dėl bendrovės buvusio vadovo neveikimo nebuvo laiku pastebėtas įmonės nemokumas, vadovas nebuvo tiek apdairus ir rūpestingas, kiek šiomis sąlygomis buvo būtina, todėl jis privalo atsakyti už žalą įmonės kreditoriams. Akcininkai, dirbdami bendrovėje (finansų analitiku ir techniniu direktoriumi) taip pat nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų sušauktas eilinis akcininkų susirinkimas ir patvirtinta 2005 - 2006 m. finansinė atskaitomybė, užtikrintas tinkamas valdymo organo veikimas, laiku nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo, nors tokią teisę pagal ĮBĮ turėjo, todėl akcininkai taip pat yra atsakingi dėl atsiradusių nuostolių (CK 2.50 str.). Teismas sprendė, kad bendrai padarę žalą akcininkai ir įmonės valdymo organai atsako solidariai ir turi pareigą atlyginti nuostolius. Ieškovo prašymą taikyti atsakovams ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą sankciją teismas atmetė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Fitus“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimo motyvuojamąją dalį dėl atsakovų atsakomybės už neperduotą bankroto administatoriui turtą bei autorinių kūrinių sukūrimo ir perdavimo bankroto administratoruiui pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį paliekant nepakeistą (2 t., 10-16). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp proceso šalių, neteisingai nustatė bankrutuojančios bendrovės vadovo ir akcininkų atsakomybę ir nepagrįstai nusprendė, kad visas bendrovės intelektinis turtas (programos, prekės ženklas, logotipas) buvo perduotas bankroto administratoriui 2008 m. vasario 20 d. Įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustatė pareigą bendrovės valdymo organams per 15 dienų perduoti bankroto administratoriui visus bendrovės dokumentus ir turtą, tačiau šios pareigos buvęs UAB „Fitus” direktorius nevykdė, todėl Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 10 d. išdavė vykdomąjį raštą. Antstoliams nepavykus išreikalauti bankrutuojančios bendrovės turto ir dokumentų, administratorius kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą ir 2008 m. vasario 1 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-054-08 pagal BK 245 straipsnį dėl teismo nutarties nevykdymo. Tik ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. vasario 20 d. buvęs vadovas perdavė administratoriui bendrovės turtą ir dokumentus. Per laikotarpį nuo bankroto bylos ieškovui iškėlimo iki turto perdavimo įmonės turtas buvo stipriai nudėvėtas, sugadintas, perduotą turtą buvo sunku identifikuoti, ikiteisminį tyrimą atlikusiai tyrėjai buvo perduoti ne bendrovei priklausantys, o pakeisti menkaverčiais ir nusidėvėjusiais daiktai. Atsakovai privalėjo įrodyti, kad prievolė yra įvykdyta tinkamai. Perduodamo turto akte atsakovas labai smulkiai aprašė kiekvieną perduodamo nudėvėto kompiuterio sudedamąją dalį, tačiau jokių programinių įrangų ar kito nematerialaus turto (įmonės prekės ženklo ir logotipo) jame nenurodė. Todėl, ieškovo nuomone, programinių įrangų kompiuteriuose nebuvo, todėl jų atsakovas administratoriui neperdavė.
2. Teismas neteisingai įvertino įmonės su autoriais, tarpe jų ir su vienu iš akcininkų, sudarytas autorines sutartis.
Apeliaciniu skundu atsakovas V. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimą pakeisti – ieškinį atsakovui V. Z. atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepagrįstai pripažino, kad apeliantas solidariai su kitais akcininkais yra atsakingas BUAB „Fitus“ kreditoriams. Teismas nenustatė jokių nesąžiningų atsakovo V. Z. veiksmų, nenurodė, kuo pasireiškė akcininko nesąžiningumas, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti V. Z., kaip bendrovės akcininko, solidariosios atsakomybės. Byloje nėra nustatyta, kad V. Z. būtų sąmoningai atlikęs kokius nors veiksmus, kurie galėtų būtų laikomi nesąžiningais bendrovės ar jos kreditorių atžvilgiu. Teismų praktika nesąžiningais akcininko veiksmais pripažįsta tokius veiksmus, kai juridinio asmens dalyvis, vienas ar su susijusiais asmenimis turintis kontrolinį akcininkų paketą, atlieka veiksmus, kurie yra akivaizdžiai nesąžiningi juridinio asmens kreditorių atžvilgiu ir dažniausiai atneša nepagrįstą naudą tam dalyviui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, kad nesąžiningais akcininko veiksmais laikytini veiksmai, kuomet bendrovės pajamos yra dirbtinai sumažinamos, perkeliant veiklą ir gautinas pajamas kitoms bendrovėms. Teismų praktikoje akcininko nesąžiningumas yra konstatuojamas tuomet, kai yra nustatoma dalyvio nusikalstama veikla. Šiuo atveju nei viena tokia aplinkybė nebuvo nustatyta.
2. Teismas rėmėsi neteisingais faktiniais duomenimis, netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, tokiu būdu pažeisdė CPK 185 straipsnio reikalavimus.
3. Atsakovas V. Z. bendrovėje dirbo šiek tiek ilgiau nei mėnesį, todėl negalėjo ir neprivalėjo suspažinti su bendrovės finansine padėtimi, o trumpalaikis akcininko darbas bendovėje neįpareigoja šaukti visuotinio akcininių susirinkimo. UAB „Fitus” vadovu buvo paskirtas akcininkas, turintis didžiausią akcijų paketą, kuris vykdė įmonės ūkinę komercinę veiklą. Aplinkybė, kad ši veikla nebuvo pelninga, jokiu būdu negali sukelti atsakomybės įmonės akcininkams prieš įmonę ar trečiuosius asmenis už galimai netinkamą vadovavimą įmonei. Nei vienas teisės aktas neįtvirtina bendrovės akcininkų atsakomybės prieš bendrovę ar trečiuosius asmenis už bendrovės vadovo veiksmus.
4. Teismas, pripažindamas V. Z. solidariai atsakingu už UAB „Fitus” prievoles, nenurodė ir nepagrindė nei vienos civilinės atsakomybės egzistavimo sąlygos, tokiu būdu pažeidė CK 6.246 - 6.249 straispnių reikalavimus.
5. Teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens valdymo ir/ar dalyvio atsakomybę (CK 2.87 str. ir 2.50 str. 3 d.). Juridinio asmens vadovo ir akcininko atsakomybės rūšys yra visiškai skirtingos. Šios atsakomybės turi būti atribojamos net tuo atveju, kai reiškiamos tam pačiam asmeniui. Taip pat juridinio asmens vadovo ir dalyvių atsakomybė negali būti laikoma solidaria. Teismui nusprendus, kad už BUAB „Fitus” prievoles kreditoriams yra atsakingi ir juridinio asmens dalyviai, ir vadovas, jų atsakomybė turėjo būti aiškiai atskirta ir padalinta, nustatant, kokia apimtimi yra atsakingas vadovas, o kokia dalyviai. Teismas šio reikalavimo nesilaikė.
Apeliaciniu skundu atsakovas V. J. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1 . Teismas ieškinį tenkino vadovaudamsis CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pagal kurias juridinio asmens dalyvio subsidiarioji atsakomybė kreditoriams gali būti konstatuota nustačius atsakovų nesąžiningus veiksmus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, juridinio asmens dalyvio veiksmai nesąžiningais turėtų būti pripažįstami tais atvejais, kai jie atliekami tyčia, siekiant išvengti tam tikrų mokėjimų ar įsipareigojimų. Aplinkybė, kad apeliantas, kaip bendrovės akcininkas, nesidomėjo įmonės veikla, veikė aplaidžiai, negali būti vertinama, kaip pakankama, siekiant įrodyti atsakovų nesąžiningus veiksmus.
2. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovų 19 897 Lt nuostolių už nesumokėtus mokesčius VSDFV, 2 169,98 Lt už nesumokėtas telekomunikacijų paslaugas bei 16 893,26 Lt už patalpų nuomą, nes šios išlaidos yra įprastos vykdant juridinio asmens veiklą. Patirdami jas, bendrovės akcininkai neįgijo jokios naudos, neketino nuslėpti lėšų ar išvengti įsipareigiojimų. Bendrovės vadovas organizavo kasdieninę bendrovės veiklą. Tiek kaip akcininkas, tiek kaip darbuotojas apeliantas veikė pasitikėdamas bendrovės vadovu bei jo priimamais sprendimais, buvo atsisakęs atlyginimo už bendrovėje atliekamą darbą. Taigi, apeliantas negalėjo turėti nesąžiningų paskatų tęsti bendrovės veiklą vien tik dėl to, kad bendrovės kreditoriams sudarytų papildomų išlaidų, už kurias nebūtų atlyginama, todėl apeliantas negali būti atsakingas už bendrovės prievolių kreditoriams neįvykdymą. Aplinkybė, kad bendrovės veikla tapo nepelninga, savaime nesukelia civilinės atsakomybės jos akcininkams.
3. Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (CK 2.50 str. 3 d., 2.87 str. 7 d.), todėl žalą iš kitų akcininkų ir įmonės vadovo teismas nepagrįstai priteisė solidariai.
Apeliaciniu skundu atsakovas T. P. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens valdymo organo ir dalyvių atsakomybę (CK 2.87 str. ir 2.50 str. 3 d.). Priimdamas sprendimą rėmėsi neteisingais faktiniais duomenimis, netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nenurodė ir nepagrindė nei vienos civilinės atsakomybės egzistavimo sąlygos, tokiu būdu pažeidė CK 6.246 - 6.249 straipsnių reikalavimus.
2. Teismo sprendimo argumentai dėl bendrovės vadovo nesąžiningumo prieštarauja vieni kitiems.
3. Teisme nebuvo paneigti atsakovo T. P. paaiškinimai, kad sunki įmonės padėtis susiklostė dėl sunkios ekonominės padėties šalyje, todėl akivaizdu, kad visų kreditorių reikalavimai negali būti laikomi žala, atsiradusia dėl įmonės vadovo kaltės ir nesąžiningų veiksmų.
4. Teismas nenurodė, kaip apelianto nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sąlygojo UAB „Fitus” nuostolių atsiradimą ir kokia apimtimi.
5. Apeliantas buvo paskirtas UAB „Fitus“ vadovu, kuris vykdė įmonės ūkinę komercinę veiklą, realiai įvertindamas verslo riziką. Aplinkybė, kad ši veikla nebuvo pelninga, negali sukelti vadovui atsakomybės prieš įmonę ar trečiuosius asmenis.
Atsiliepimais į atsakovų V. J. ir T. P. apeliacinius skundus atsakovas V. Z. prašo juos tenkinti (2 t., 41-42, 47-48 b. l.).
Atsiliepimu į ieškovo BUAB „Fitus“ apeliacinį skundą atsakovas V. Z. prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Bylai neturi teisinės reikšmės ieškovo nurodomi faktai dėl turto perdavimo laiko ir aplinkybių, nes jokie reikalavimai, susiję su tariama žala bendrovei dėl to, kad jos buvęs vadovas pavėlavo perduoti turtą ar dokumentus ar jų neperdavė, nebuvo reiškiami.
2. Aplinkybė, kad administratorius dalies turto nesugebėjo periimti iš kompiuterio, neleidžia taikyti atsakomybės įmonės vadovui ir akcininkams.
3. Atsakovas nesutinka su apelianto argumentais, kad nebuvo sukurtas bendrovės prekės ženklas. Šiuos argumentus paneigia byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Aplinkybė, jog bendrovės logotipas nebuvo įregistruotas Valstybiniame patentų biure savaime nereiškia, kad jis nebuvo sukurtas. Bendrovės logotipo registravimas nėra privalomas, nes jis yra skirtas tik apsaugai nuo trečiųjų asmenų.
Ieškovas BUAB „Fitus“ atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimo rezoliucinę dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais :
1. Teismas pagrįstai taikė visas teisės normas, kurios reglamentuoja vadovo ir akcininko atsakomybę. Teismo sprendimas šioje dalyje yra nuoseklus, aiškus ir motyvuotas. Bendrovės vadovas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad bendrovė ir jos kreditoriai išvengtų žalos, laiku ir tinkamai neįvykdė įstatymuose ir steigimo dokumentuose numatytų pareigų. Bendrovės akcininkai visiškai nesidomėjo įmonės veikla, nors patys dirbo bendrovėje. Negaudami laiku darbo užmokesio, suprato, kad įmonė nepajėgi atsiskyti su kreditoriais, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, nesikreipė į teismą dėl bendrovei bankroto bykos iškėlimo, nesvarstė klausimo dėl tolesnio bendrovės finansavimo. Bendrovės vadovo ir akcininkų neatsakingumas lėmė įsiskolinimą kreditoriams ir bendrovę privedė prie bankroto, todėl nuostoliai iš atsakovų priteisti pagrįstai.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl galimybės priteisti žalos atlyginimą už pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininkų civilinės atsakomybės klausimas, kai jie laiku nesikreipė dėl bankroto bylos jų valdomai įmonei iškėlimo. Atsakovas T. P. yra ieškovo administracijos vadovas ir 48 procentų įmonės akcijų valdytojas. Atsakovams V. Z. ir V. J. priklauso po 26 procentus įmonės akcijų. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui (ĮBĮ 2 str. 9 p., 8 str. 1 d.). Įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau nėra tapatūs. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo - 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus, pirminė pareiga atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 38 straipsnio 3 dalis, 2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.), todėl atsakovo T. P. civilinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos nagrinėtinos kaip bendrovės administracijos vadovo, o ne kaip įmonės savininko.
Byloje nustatyta ir atsakovai to neginčija, kad įmonė, kurios dalyviais buvo atsakovai, o atsakovas T. P. ir administracijos vadovas, buvo įsteigta 2005 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2005 m. lapkričio 24 d. veiklos nevykdė ir tapo nemoki, tačiau būdama įsiskolinusi nuomotojui nuomos mokestį, skolinga socialinio draudimo biudžetui, telekomunikacijų paslaugas teikiančiai įmonei, toliau naudojosi kontrahentų teikiamomis paslaugomis už jas neatsiskaitydama, neatleido darbuotojų, taip didindama įsiskolinimus biudžetui ir paslaugų teikėjams, nors per 2005 metus buvo patyrusi 93 407,82 Lt nuostolių, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 111 651 Lt, o į balansą įrašyto turto turėjo tik už 28 243 Lt (1 t., 13-15, 16-19 b. l.; 2 t., 79-113 b. l.). Neįvykdęs įsipareigojimo padengti socialinio draudimo įmokų įsiskolinimą, įmonės vadovas elgėsi pasyviai ir dėl jo neveikimo įmonės mokėjimų skolos tik didėjo. Tuo tarpu pagal ĮBĮ (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojanti nuo 2003 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalį įmonės administracijos vadovas turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai. Bankroto byla ieškovui buvo iškelta 2006 m. spalio 10 d. pagal kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą. Ieškovo bankroto byloje yra patvirtinti VSDFV Vilniaus skyriaus, nuomotojo UAB „Russkoje radio“ ir telekomunikacijų paslaugas teikusios AB TEO LT kreditoriai reikalavimai bendrai 38 960,24 Lt sumai. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės administracijos vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl tokios pareigos pažeidimu padarytos žalos atlyginimo. Spręsdamas dėl administracijos vadovo pareigos pažeidimu padarytos žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 2.87 straipsnio 7 dalimi ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalimi, kuria 2008 m. gegužės 22 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. liepos 1 d., buvo papildytas šis straipsnis ir kurioje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors pastaroji teisės norma pareigos pažeidimo metu ir negaliojo, tačiau konstitucinis žalos atlyginimo principas (Konstitucijos 30 str. 2 d.) ir CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatos bei plačiai ir išsamiai kasacinio teismo suformuota šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika leido teismui spręsti apie teisinių ir faktinių pagrindų įmonės administracijos vadovo civilinei atsakomybei kilti egzistavimą.
CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Kasacinio teismo konstatuota, kad įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas, ir pripažinta, kad fiduciarinę pareigą vadovas turi ne tik įmonės akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011). Taigi įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas. Nurodytos teisės normos gali būti taikomos ir tais atvejais, kai reikalaujama žalos atlyginimo už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Įrodymų, paneigiančių savo kaltę dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą pažeidimo, atsakovas T. P. neteikė.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad ieškovo bankroto byloje patvirtintos įmonės skolos susidarė įmonei esant nemokiai. Atsakovo T. P. apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu neteikia pagrindo spręsti priešingai. Apeliacinės instancijos teismo iš ieškovo išreikalauti duomenys, kuriais buvo grindžiami įmonės kreditorinių reikalavimai, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų dėl žalos dydžio pagrįstumą (2 t., 79-113 b. l.).
Apelianto T. P. argumentus, kad teismas neįvertino įmonės nemokumo aplinkybių kolegija laiko teisiškai nereikšmingais ir juos atmeta. Kasacinio teismo išaiškinta, kad priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011). Pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, todėl situacija rinkoje ir negebėjimas parduoti produktus neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą.
Už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą civilinę atsakomybę teismas taikė ir įmonės savininkams V. Z. ir V. J., kurie apeliaciniais skundais kvestionuoja jų atžvilgiu padarytas teismo išvadas. Tiesėjų kolegija sprendžia, kad šių atsakovų apeliacinių skundų argumentai dėl netinkamo faktinių aplinkybių vertinimo ir dėl to padarytų neteisingų išvadų yra pagrįsti, todėl skundai tenkintini ir teismo sprendimas keistinas, ieškinį atsakovams V. Z. ir V. J. atmetant.
Pirmiau minėta, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui (ĮBĮ 2 str. 9 p., 8 str. 1 d.), kad įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis.
CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Teismų praktikoje išaiškinta, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies normos tikslas – kreditorių interesų apsauga, užkertant kelią juridinio asmens dalyviams piktnaudžiauti ribotos juridinio asmens turtinės atsakomybės taisykle ir išvengti asmeninės turtinės atsakomybės tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia, kad juridinis asmuo negali iki galo įvykdyti prievolės kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Göllner spedition“ v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2004; kt.). Juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės atžvilgiu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Göllner spedition“ v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2004; 2009 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. v. „Kėdainių šilas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2009; kt.). Kadangi CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas, tai, sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles. Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės svarbu įvertinti jo vaidmenį ir realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio mėn. 9 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Čeltaura“ v. A. Č., Š. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-486/2009).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovai drauge su įmonės administracijos vadovu, turinčiu 48 akcijų paketą, valdė po 26 procentus įmonės akcijų; abu dirbo įmonėje – V. Z. techniniu direktoriumi pusantro mėnesio (2005 m. lapkričio 3 d. - gruodžio 19 d.); V. J. nuo 2005 m. lapkričio 3 d. finansų analitiku ir atleistas bankroto proceso metu. Teismas sprendė, kad šie įmonės dalyviai nesidomėjo įmonės veikla, bet dirbdami joje turėjo žinoti apie sunkią jos finansinę padėtį, todėl turėjo inicijuoti visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą ir kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokį įmonės dalyvių neveikimą teismas laikė nesąžiningu elgesiu ir pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį taikė jiems civilinę atsakomybę. Kasacinio teismo spręsta, kad kai nėra įmonės vadovo ir jos akcininkai nešaukia visuotinio akcininkų susirinkimo įmonės vadovui išrinkti, kuris turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tai akcininkams yra taikoma civilinė atsakomybė už įmonės kreditoriams padarytą žalą dėl to, kad įmonei esant nemokiai nebuvo kreiptasi dėl bankroto bylos jai iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Alveronas“ v. I. S., R. P., A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2009). Nagrinėjamos bylos atveju didžiausias akcininkas buvo išrinktas įmonės vadovu, jis vykdė įmonės kasdienę veiklą ir buvo už ją atsakingas, neinformavo kitų akcininkų apie įmonėje susidariusią padėtį, atsakovas V. Z. įmonėje dirbo labai trumpą laiką, o V. J. dirbo be atlygio. Įmonės darbuotojai nepareiškė kreditorinių reikalavimų, o administratorius neteikė įrodymų, kad įmonė yra įsiskolinusi darbuotojams, todėl spręstina, kad kreditorių, turinčių su darbo teisiniais santykiais susijusių reikalavimų, ieškovas neturi. Suprantama, kad tikėtis, jog tik įsisteigusios įmonės veiklos rezultatai iš karto bus pelningi, nebuvo galima. Išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovai žinojo ar turėjo žinoti apie tokią įmonės padėtį, dėl kurios ji nebegali atsiskaityti su kreditoriais. Tokiu atveju, kai įmonė veikia neilgą laiko tarpą, jai vadovauja vienas iš akcininkų, tai kitų akcininkų nesidomėjimas įmonės veikla negali būti pripažįstamas lemiančiu įmonės nesugebėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir laikomas nesąžiningu elgesiu jų atžvilgiu. Visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo pareiga tenka įmonės vadovui (ABĮ 32 str.). Aplinkybių, lėmusių akcininkų pareigą šaukti susirinkimą, nenustatyta. Tai, kad nebuvo sušauktas visuotinis akcininkų susirinkimas metinei finansinei atskaitomybei patvirtinti, nagrinėjamai akcininkų atsakomybei nėra teisiškai reikšminga, nes nuo 2006 m. gegužės mėnesio įmonės įsiskolinimai praktiškai nedidėjo (1 t., 16-19 b. l.; 2 t., 79-113 b. l.).
Dėl ieškovo apeliacinio skundo
Pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis, kurios nustatomos pagal ieškinio dalyką (materialinį teisinį reikalavimą) ir pagrindą (faktinio pobūdžio aplinkybes, kurių turinys ir apimtis lemia faktines pažeidimo aplinkybes, kurias turi nurodyti ir privalo įrodyti ieškovas). Ieškovo bankroto byloje teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydžiu grindžiamą 38 960,24 Lt žalos atlyginimo ieškinio reikalavimą ieškovas grindė keliomis faktinėmis aplinkybėmis: 1) kad pagal įmonės su penkiais vykdytojais sudarytas autorines sutartis darbai nebuvo atlikti, neperduoti įmonei, todėl iš dalies su jais atsiskaitydama, įmonė patyrė žalos, kad šios sutartys yra niekinės, nes sudarytos dėl akių; 2) kad pagal ĮBĮ ir teismo reikalavimus įmonės vadovas neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto; 3) kad įmonės vadovas ir jos dalyviai pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, pripažinęs, kad atsakovai pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kitų reikalaujamos žalos atlyginimo pagrindu ieškinyje nurodytų aplinkybių teismas nekonstatavo. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais teismas sprendė, kad vykdytojų prievolės pagal autorines sutartis įvykdytos tinkamai, kad nors ir komplikuotai, tačiau įmonės turtą vadovas bankroto administratoriui perdavė.
Nors ieškovas ir įrodinėja, kad dėl dalinio atsiskaitymo su autoriais įmonė patyrė nuostolių, tačiau nereikalauja priteisti juos iš įmonės vadovo ir dalyvių, todėl spręsti dėl šių sutarčių ir jų vykdymo neteisėtumo nėra pagrindo, juolab, kad tokiu sprendimu gali būti pasisakyta dėl nedalyvaujančių byloje asmenų materialinių teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl autorinės sutarties, kurios vykdytoju yra įmonės akcininkas atsakovas V. Z., vertinimo, kaip tinkamai įvykdytos ir atnešusios ieškovui ženklią piniginę naudą. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra teisiškai nereikšmingi ir teismo išvadų nepaneigia.
Pagal ĮBĮ nuostatas administratorius perima įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Balansą administratorius sudaro iš bankrutuojančios įmonės dokumentų, kurie jam būna pateikti įmonės valdymo organų (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Jei administratoriui perduotuose įmonės finansiniuose dokumentuose užfiksuota, kad įmonėje yra konkretus turtas, įvertintas konkrečia pinigų suma ir nėra dokumentų, patvirtinančių teisėtą šio turto perleidimą tretiesiems asmenims, tai būtent šį turtą natūra ir privalo perduoti administratoriui juridinio asmens valdymo organai. Nustačius, kad šis turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo – buvusio direktoriaus kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo), bei nesant dokumentų, patvirtinančių prarasto turto vertės sumažėjimą, direktorius turi atlyginti bendrovei dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei, nurodytai bendrovės finansiniuose dokumentuose (CK 2.87 str., 6.245 str. - 6.249 str. ir 6.263 str.). Ieškovas nereikalauja prarasto ir administratoriui neperduoto įmonės turto vertės žalos priteisimo. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl materialaus ir nematerialaus įmonės turto perdavimo aplinkybių. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai teismo motyvų nepaneigia. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, šiam klausimui spręsti byloje esančių duomenų kolegija iš naujo neanalizuoja ir plačiau dėl to nepasisako.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, ieškovo apeliacinį skundą kolegija laiko nepagrįstu, todėl jo netenkina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir CPK 88 straipsnyje nurodytos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos (CPK 79 str.). Apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Abiejų instancijų teismuose atsakovas V. Z. buvo atstovaujamas advokatų kontoros „BORENIUS/Švirinas ir partneriai“ advokatės J. K., kuri rengė atsiliepimą į ieškinį, tripliką, dalyvavo septyniuose bendros septynių valandų trukmės teismo posėdžiuose, rengė apeliacinį skundą ir atsiliepimus į ieškovo ir kitų atsakovų apeliacinius skundus, rašytinius paaiškinimus (1 t., 77-78). Atsakovas iš viso patyrė 4 080 Lt jam atstovavusios advokatės pagalbos išlaidų (1 t., 145-146 b. l.; 2 t., 65-68 b. l.), kurios neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino darbo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių ir atitinka jose numatytus kriterijus, todėl pagal CPK 98 straipsnį priteistinos iš ieškovo. Ieškovas pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl atsakovui T. P. pralaimėjus bylą pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą už ieškinį mokėtinas 1 168,80 Lt žyminis mokestis ir bylos nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose turėtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios 93,10 Lt (76,50 Lt+16,60 Lt) bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinas iš šio atsakovo (CPK 96 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimą pakeisti.
Sprendimo dalį, kuria ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Fitus“ iš atsakovų V. J. ir V. Z. solidariai priteistas 38 960,24 Lt žalos atlyginimas, panaikinti ir šioje dalyje ieškinį atmesti.
Sprendimo dalį, kuria iš atsakovų T. P., V. J. ir V. Z. lygiomis dalimis priteistos 1 245,30 Lt bylinėjimosi išlaidos valstybei panaikinti.
Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš atsakovo T. P. 1 261,90 Lt (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt vieną litą 90 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Fitus“ atsakovui V. Z. 4 080 Lt (keturis tūkstančius aštuoniasdešimt litų) advokato pagalbos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose išlaidų.
Teisėjai Algirdas Gailiūnas
Danutė Gasiūnienė
Konstantinas Gurinas