Civilinė byla Nr. 2A-236/2014                                                        Proceso Nr. 2-55-3-03265-2011-5

                                          Procesinio sprendimo kategorijos:

                                          21.4; 36.2; 42.10; 63.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1997-661/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ieškinį atsakovams L. M. ir J. V. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo E. V., ir atsakovo L. M. priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys J. V. ir E. V.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

ieškovas UAB Medicinos bankas ieškiniu prašė priteisti jam solidariai iš atsakovų L. M. ir J. V. 150 730,94 Lt skolos (136 801,88 Lt negrąžinto kredito, 13 929,06 Lt palūkanų), sutartines mokėjimo funkciją atliekančias 7,28 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo prašomo priteisti 136 801,88 Lt kredito likučio nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

Ieškovas nurodė, kad už trečiojo asmens E. V. prievoles, prisiimtas pagal 2005-12-14 kredito sutartį Nr. 05-100-PF su vėlesniais papildymais, grąžinti suteiktą kreditą bei sumokėti palūkanas, laidavo atsakovai J. V. ir L. M. 2005-12-14 ir atitinkamai 2010-12-13 laidavimo sutartimis. Laiduotojai įsipareigojo atsakyti ieškovui už kredito gavėją E. V. savo turtu tokia pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas E. V., jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal kredito sutartį (laidavimo sutarčių 2.1, 3.1-3.3 punktai). E. V. prievolių įvykdymas taip pat buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, kurio vertė šią dieną padengia tik nedidelę visos skolos dalį. E. V. sutartyje nustatytais terminais neįvykdė prievolių ieškovui - negrąžino kredito dalių, priskaičiuotų palūkanų bei delspinigių (bylos nagrinėjimo metu išieškojus dalį skolos buvo padengti delspinigiai ir dalis palūkanų). Ieškovas 2011-04-13 bei 2011-11-28 raštais informavo E. V. ir atsakovus apie sutarties sąlygų pažeidimus bei paragino tinkamai vykdyti prievoles, tačiau nei E. V., nei atsakovai ieškovo reikalavimų neįvykdė.

Atsakovas L. M. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, o pareikštu priešieškiniu prašė 2010-12-13 laidavimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Jo manymu, laidavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujanti viešajai tvarkai ir gerai moralei, sudaryta dėl ekonominio spaudimo ir dėl sunkių susidėjusių sunkių aplinkybių. L. M., kaip ir asmuo už kurį jis laidavo, buvo sudarę paskolos sutartis, kurios buvo užtikrintos hipoteka jiems bendros dalinės nuosavybės teise priklausančiam turtui, t. y. patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini). Siekdami įvykdyti paskolos sutartis, E. V. ir L. M. sudarė minėtų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal ją buvo gauta dalis pinigų, kurie buvo sumokėti tiesiogiai ieškovui ir iš karto įskaityti paskolai padengti. Pinigų suma už parduotas patalpas turėjo visiškai padengti dvi paskolas. Tačiau E. V. turint kitus civilinius ginčus, jam priklausanti dalis buvo areštuota, todėl sandorio nebuvo įmanoma užbaigti. Kadangi piniginės lėšos už parduotas patalpas nebus gautos dėl arešto, pirkėjas sutiko įforminti ne viso nekilnojamojo daikto pirkimą, o tik L. M. 1/2 dalį. Atskyrus E. V. ir L. M. priklausančias dalis, iš jų būtų suformuoti atskiri turtiniai vienetai (patalpų dislokacija, jų naudojimo galimybės tokias galimybes sudarė). Minėtam nekilnojamajam daiktui buvo parengtas padalijimo projektas, pagal kurį būtų suformuoti atskiri objektai. Susitarimams pasiekus baigiamąją įforminimo stadiją, ieškovas iškėlė visiškai naują sąlygą, kurios nereiškė tuo metu, kai visi suinteresuoti asmenys derino patalpų padalijimo, pirkimo-pardavimo ir paskolos padengimo galimybes. Ieškovas pareiškė, kad sutikimo patalpų padalijimui neduos, hipotekos lakštų nekeis, jeigu L. M. nepasirašys laidavimo už E. V. prievolę bankui. Toks banko atsisakymas reiškė draudimą įvykdyti L. M. prievolę pirkėjui, tai, kad pirkėjas nesumokės sutartos pagal sutartį ir papildomą susitarimą pinigų, taip pat, kad bankas negaus paskolai padengti skirtų pinigų, kuriuos turi sumokėti pirkėjas ir tai, kad L. M., neturėdamas prievolių E. V. kreditoriams, dėl to neįvykdys minėtų pirkimo-pardavimo ir paskolos sutarčių. Tai reiškė, kad dėl to patirs labai didelius nuostolius, kurių pasekmė gali būti ir išieškojimo nukreipimas į kitą jo turtą – būstą. L. M., neturėdamas kitos išeities, dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių buvo ieškovo priverstas pasirašyti laidavimo sutartį. Jis neketino laiduoti už E. V. paskolą, nes juos prievolėje siejo tik tai, kad jie įkeitė bankui bendrai abiems priklausantį turtą. Paskolos buvo išduotos kiekvienam atskirai, E. V. ir L. M. vienas už kito prievolės bankui nelaidavo. Ginčo laidavimo sutartis pasirašyta be jokio pagrindo. Laidavimo sutarties surašymo metu E. V. jau buvo nemokus, jis neturėjo pakankamai turto paskolai gražinti, neturėjo kitų būdų užtikrinti prievoles bankui.

Ieškovas UAB Medicinos bankas atsiliepimu į priešieškinį su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas nurodė, kad ginčo laidavimo sutartyje nėra jokių imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančių sąlygų. Pats ieškovas nenurodė konkrečios imperatyvios įstatymo normos, kurią neva pažeistų laidavimo sutartis ar atskiros sandorio nuostatos. Taip pat ieškovas nenurodė, kokios konkrečiai sutarties sąlygos gali būti laikomos prieštaraujančiomis viešajai tvarkai ar gerai moralei, todėl ieškinys šioje dalyje yra neįrodytas (CPK 12 str., 178 str.). 2010-12-13 laidavimo sutartis atitinka teisės normas, turinio ir valios reikalavimus, nepažeidžia imperatyvių teisės normų, viešosios tvarkos ar geros moralės principų. Ieškovo ir atsakovo veiksmai tiek iki sudarant ginčijamą sandorį, tiek sandorio galiojimo laikotarpiu patvirtina, kad nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo taikyti CK 1.78, 1.80-1.81 straipsnių normas.

Atsakovė J. V. ir E. V. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Priteisė solidariai iš atsakovų L. M. ir J. V. ieškovui UAB „Medicinos bankas“ 150 730,94 Lt skolos (136 801,88 Lt negrąžinto kredito, 13 929,06 Lt palūkanų), sutartines mokėjimo funkciją atliekančias 7,28 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo prašomo priteisti 136 801,88 Lt kredito likučio nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bei įstatymines kompensavimo funkciją atliekančias 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo visos išieškotinos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo nutarties įvykdymo.

Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad E. V. kaip skolininkui negrąžinus ieškovui – UAB Medicinos bankui suteikto kredito pagal 2005-12-14 kredito sutartį su vėlesniais papildymais, atsakovai J. V. ir L. M. privalo solidariai atsakyti ieškovui, tokia pačia apimtimi kaip ir skolininkas, t. y. už visų prievolių (įskaitant paskolos, nesumokėtų palūkanų, delspinigių ir kitų patirtų išlaidų), atsirandančių iš ginčo kredito sutarties, įvykdymą (CK 6.76 str. 1 d., 6.78 str. 3 d., 6.81 str. 2 d., laidavimo sutarčių 3.2 p.). Vadovaudamasis kredito sutarties nuostatomis (6.3.2 p.) bei CK 6.258 straipsnio 1 dalies, 6.256 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas priteisė iš atsakovų ieškovui palūkanas.

Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti priešieškinio, nes nagrinėjamu atveju atsakovas L. M. nepagrindė ir neįrodė ginčijamos laidavimo sutarties prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str.), taip pat jis nepateikė įrodymų, kad laidavimo sutartį L. M. sudarė dėl ieškovo grasinimo, apgaulės (CK 1.91 str. 1, 4 d., CPK 178 str.). Teisėti iš laidavimo sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai negali būti pripažįstami psichologiniu spaudimu ar grasinimu. Teismas taip pat įvertino atsakovo elgesį po jo ginčijamos laidavimo sutarties pasirašymo, iš karto neginčijant laidavimo sutarties, kaip prieštaraujančios viešajai tvarkai ir gerai moralei ar sudarytos dėl ekonominio spaudimo, o pareiškus priešieškinį tik tuomet, kai ieškovas pareiškė ieškinį, nes tai patvirtina, kad  L. M. ginčijamą laidavimo sutartį sudarė laisva valia, o priešieškinį pareiškė dėl to, kad negali įvykdyti savo prievolės pagal laidavimo sutartį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2012-12-10 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka teismo sprendimui keliamų reikalavimų, nemotyvuotas, padaryti esminiai materialinės ir procesinės teisės pažeidimai, dėl to byla išnagrinėta neteisingai, be to, bylą nagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Bylą nagrinėjęs teisėjas neužtikrino teisingo proceso byloje, buvo šališkas ir neobjektyvus, kadangi į bylą pateiktą priešieškinį teisėjas atsisakė priimti. Jo vengimą nagrinėti priešieškinį objektyviai patvirtina teismo sprendimo turinys, kuriame tenurodoma, kad L. M. nepateikė jokių įrodymų. Be to, teisėjas iš pradžių išnagrinėjo ir patenkino ieškinį, o tik tada ėmėsi svarstyti priešieškinio pagrįstumą. Suprantama, kad patenkinus ieškinį, priešieškinis negalėjo būti tenkinamas. Taip pat nurodo, kad teisėjas neleido byloje atsakovui atstovauti jo atstovui I. R., atsisakė jį apklausti kaip liudytoją. Teismas visiškai neužsiminė apie L. M. pateiktų įrodymų ir argumentų netinkamumą. Dėl nurodytų aplinkybių teismo sudėtis laikytina neteisėta, o sprendimas naikintinas.

Skunde nurodoma, kad teismas nevertino atsakovo į bylą pateiktų įrodymų, neleido atstovauti atsakovo interesams abiems atstovams bei trukdė pateikti teismui įrodymą – apklausti I. R. kaip įvykių liudininką.

Nors laidavimo sutarčiai esant niekinei jos nuginčijimas nėra privalomas, todėl teismas privalo savo iniciatyva tirti aplinkybes, nustatyti, ar nėra aplinkybių, darančių sutartį niekinę.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų savo reikalavimui pagrįsti, kadangi į bylą pateikta 120 lapų įvairių įrodymų, susijusių su ginču, tačiau nė dėl vieno teismas nepasisakė. UAB Medicinos bankas ginčo sandorį privertė pasirašyti L. M. pažeisdamas CK bendras nuostatas, reglamentuojančias reikalavimus sandoriui ir specialias teisės normas reglamentuojančias laidavimo santykius.

Apeliantas nesutinka su teismo motyvu, kad jis iš karto nesikreipė į teismą dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kadangi nuo pat šios sutarties pasirašymo dienos vyko derybos dėl E. V. priklausančios turto dalies pirkimo antstolio organizuojamame aukcione, reikalavimo į E. V. skolą perleidimo ir kitaip primestos prievolės įvykdymo. Be to, siekdamas ginčą išspręsti taikiai, atsakovas siekė bendradarbiauti su banku, susitarti taikiai. O kai tokios galimybės išseko, jis pareiškė ieškinį, siekdamas nuginčyti laidavimo sutartį. Taigi atsakovas elgėsi tinkamai ir nedelsė kreiptis į teismą. Tačiau bankas nenorėjo susitarti taikiai, derybų metu pateikdavo tokias sąlygas, kurios L. M. padarytų dar labiau priklausomą nuo banko. Banko daromas spaudimas pasirašyti nenaudingą sutartį atsispindi L. M., E. V., antstolių, kreditorių, pirkėjo susirašinėjimuose su banku, šias aplinkybes patvirtinti pateikta pakankamai įrodymų.

Apelianto manymu, banko elgesys neatitiko viešosios tvarkos ir geros moralės, kadangi, vietoje bendradarbiavimo su skolininkais padedant jiems įvykdyti prievoles, jis siekė klaidinti atsakovą, iš jo turto užsitikrinti E. V. suteiktos paskolos išieškojimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB Medicinos bankas prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas priėmė sprendimą nepažeisdamas nei procesinės, nei materialinės teisės normų, tinkamai įvertinus į bylą pateiktus įrodymus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantas pateikė prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir tokį prašymą pateikęs atsakovas, nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus jis išsamiai išdėstė paduotame apeliaciniame skunde, todėl prašymas netenkintinas (CPK 322 str.).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Bylos duomenimis nustatyta, kad L. M. ir E. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis (po ½) valdo administracinės paskirties patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), 2005-09-02 sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu (civ. b. 2-8331-819/2012, b. l. 41). Atsakovas L. M. 2005-11-30 sudarė kredito sutartį Nr. 05-98-PF su UAB Medicinos banku (civ. b. Nr. 2-8331-819/2012, b. l. 43-45, 147-159). 2008-05-14 Papildomame susitarime Nr. 2 prie nurodytos kredito sutarties numatytas galutinis kredito grąžinimo terminas – 2010-12-03, o 2010-12-13 Papildomame susitarime Nr. 4 galutinis kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2011-03-01. Sutartis taip pat papildyta punktu, jog kredito gavėjo prievolių įvykdymas užtikrinamas ne tik nekilnojamojo turto įkeitimu, D. M. laidavimu, kredito gavėjo L. M. piniginių lėšų, esančių ir būsimų jo visų sąskaitų banke ir turtinių teisių į jas įkeitimu bankui, tačiau taip pat ir E. V. laidavimu. 2011-04-18 Papildomu susitarimu Nr. 5 galutinis kredito (likutis – 80 000 Lt) grąžinimo terminas – 2011-06-30. Sutartinė hipoteka išregistruota 2011-06-28 įvykdžius prievolę (civ. b. Nr. 2-8331-819/2012, b. l. 48).

Ieškovas 2005-12-14 kredito sutartimi Nr.05-100-PF suteikė trečiajam asmeniui E. V. 70 000 Lt kreditą (t. 1, b. l. 7-11), kredito grąžinimo terminas numatytas 2009-12-03. Už E. V. 2005-12-14 laidavimo sutartimi Nr. LS-F-05-18 laidavo J. V. (t. 1, b. l. 18). 2006-11-24 papildomu susitarimu Nr. 1 jam papildomai išduota 58 000 Lt kredito (t. 1, b. l. 12-13), o 2008-05-14 papildomu susitarimu Nr. 2 - 86 349,05 Lt kredito (t. 1, b. l. 14), taip pat pratęstas galutinis kredito grąžinimo terminas – iki 2010-12-03. 2010-12-13 laidavimo sutartimi Nr. 05-100-PF-2010 (t. 1, b. l. 21) už E. V. kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus laidavo L. M.. 2011-01-24 papildomu susitarimu Nr. 4 E. V. kredito likučio sumą - 136 801,88 Lt įsipareigojo grąžinti iki 2011-03-01, taip pat iki nurodytos datos atidėtas 33 719,17 Lt palūkanų sumokėjimas (t. 1, b. l. 16-17), sutartis taip pat papildyta punktu, jog kredito gavėjo prievolių įvykdymas užtikrinamas ne tik nekilnojamojo turto įkeitimu, J. V. laidavimu, kredito gavėjo E. V. piniginių lėšų, esančių ir būsimų jo visų sąskaitų banke ir turtinių teisių į jas įkeitimu bankui, tačiau taip pat ir L. M. laidavimu.

2008-11-14 E. V., J. V., L. M., D. M. ir Bendra Lietuvos ir Vengrijos įmonė UAB „LIETPACK“, A. M. sudarė nurodytų administracinės paskirties patalpų pirkimo – pardavimo sutartį (civ. b. Nr. 2-8331-819/2012, b. l. 49-53). 2011-06-20 L. ir D. M. sudarė susitarimą su A. M. nutraukti dalį šios sutarties (civ. b. Nr. 2-8331-819/2012, b. l. 54), o 2011-06-20 šie asmenys sudarė pirkimo – pardavimo sutartį dėl naujai suformuoto objekto – administracinių patalpų, pažymėtų 2-3, 2-4, 2-14, 2-24, su bendro naudojimo patalpomis, esančių V. A. G. g. 32, Vilniuje (civ. b. Nr. 2-8331-819/2012, b. l. 55-59).

Už paimtą kreditą E. V. įsipareigojo mokėti sutartyje numatytas kintamas metines palūkanas (kredito sutarties 2.2 ?.), taip pat 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos (kredito sutarties 6.3.2. ?.). Laiduotojai įsipareigojo atsakyti ieškovui už kredito gavėją E. V. savo turtu tokia pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas E. V., jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal kredito sutartį (laidavimo sutarčių 2.1, 3.1-3.3 punktai). 2011-04-13 UAB Medicinos bankas pranešė skolininkui ir laiduotojams apie sutarties sąlygų nevykdymą (t. 1, b. l. 35), o 2011-11-28 raštu pareikalavo iš laiduotojų įvykdyti skolininko neįvykdytą prievolę (t. 1, b. l. 36).

Apeliaciniu skundu atsakovas iš esmės nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas priešieškinis pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų, taip pat dėl apelianto nurodomų procesinės teisės normų pažeidimo (CPK 320 str.).

Dėl procesinės teisės normų pažeidimų

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismo sudėtis buvo neteisėta, jog teismas neužtikrino teisingo teismo proceso, taip pat, kad teisėjas buvo šališkas ir neobjektyvus. Tai, kad teismas atsisakė priimti priešieškinį, nesudaro pagrindo pripažinti teismą pažeidus procesinės teisės normas, kadangi kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis turi naudoti sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti (CPK 7 str. 2 d.). Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas pareiškė priešieškinį perėjus į bylos nagrinėjimo iš esmės stadiją, t. y. po pasiruošimo bylos nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu, 2012-06-12, o pagal CPK 143 straipsnį atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu, o vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atkreiptinas dėmesys, kad į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad priešieškinio priėmimo būtinumas iškilo vėliau, UAB Medicinos bankas nesutiko dėl priešieškinio priėmimo, o teismas manė, kad priešieškinio priėmimas 2012-06-18 teismo posėdyje užvilkins bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad atsakovo teisės nagrinėjamu atveju buvo tinkamai realizuotos jam pareiškus savarankišką ieškinį kitoje byloje, kuri vėliau buvo sujungta su nagrinėjama byla, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista apelianto teisė į teisingą teismo procesą.

Apelianto dėstomi argumentai, kad teismui pirmiau išnagrinėjus ieškinio reikalavimus, o po to pasisakius dėl atsakovo priešieškinio pagrįstumo, tai sąlygojo nepalankų sprendimą, neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi teismas pasisakė dėl visų byloje pareikštų reikalavimų (CPK 265 str.).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantu, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi, kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, jis atitinka CPK 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus, o teismo neišsamūs motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas padarė neteisėtas ar nepagrįstas išvadas dėl pareikštų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų visapusiškai įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius tokius teismo motyvus. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2012).

Nesutiktina su apelianto argumentais dėl teismo atsisakymo apklausti liudytoju I. R. ir leisti šiam asmeniui atstovauti apeliantą. Pažymėtina, kad pagal CPK 189 straipsnio 2 dalies 1 punktą atstovas negali būti kartu ir liudytojas. Be to, apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad nurodytas asmuo turi teisę jam atstovauti teisme (CPK 56 str., 57 str. 2 d.). Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad I. R. dalyvavo teismo posėdyje kaip žiūrovas, tuo tarpu prašymas apklausti šį asmenį liudytoju buvo pateiktas tik prieš pat baigiamąsias kalbas, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė šį asmenį apklausti liudytoju, kadangi jo liudijimas būtų neobjektyvus ir prieštaraujantis imperatyviai CPK 192 straipsnio 1 daliai. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo tenkinti prašymo apklausti liudytoju I. R. apeliacinės instancijos teisme.

Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia Civilinio kodekso 1.80, 1.81, 1.91 straipsnių pagrindais

Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, ir nepagrįstai netenkino pareikšto priešieškinio dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia Civilinio kodekso 1.80, 1.81, 1.91 straipsnių pagrindais, tačiau tokių argumentų nėra pagrindo pripažinti pagrįstais, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog ginčijama laidavimo sutartis buvo sudaryta laisva šalių valia, atitiko jų tikruosius ketinimus, taip pat laikantis laidavimą reglamentuojančių teisės normų bei nepažeidžiant kitų imperatyvių bei dispozityvių teisės normų  (CK 6.154 str. 1 d., 6.156 str. 1 d., 6.76-6.89 str.).

Kaip matyti iš bylos duomenų, ginčijamą laidavimo sutartį bankas su atsakovu pasirašė 2010-12-13, t. y. jau po galutinio kredito grąžinimo termino pabaigos, kuri E. V. ir UAB Medicinos banko sudarytoje kredito sutartyje buvo numatyta 2010-12-03. Dėl nurodyto nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad sudaryta sutartis prieštarauja viešajai tvarkai, nes, anot jo, bankas nesiekė bendradarbiauti su kredito gavėju ir padėti jam įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, kadangi aplinkybė apie laidavimo sutarties sudarymo datą patvirtina priešingą faktą, t. y., jog bankas pasibaigus sutarties įvykdymo terminui, nekonstatavo sutarties pažeidimo, t. y., kad sutartis yra netinkamai įvykdyta ar neįvykdyta, tačiau priešingai, esant negrąžintai kredito daliai (136 801,88 Lt) 2011-01-24 papildomu susitarimu pratęsė kredito grąžinimo terminą iki 2011-03-01, tokiu būdu suteikdamas kredito gavėjui papildomą terminą įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Tai, kad bankas pareikalavo papildomai užtikrinti prievolę pagal jo su E. V. sudarytą kredito sutartį, negali būti vertinama kaip spaudimas L. M. sudaryti laidavimo sutartį ar sąlyga duoti sutikimą dėl įkeisto turto atidalijimo, kadangi kredito sutartyje UAB Medicinos bankas numatė, kad jis turi teisę reikalauti papildomų prievolės užtikrinimo priemonių kredito gavėjui pažeidus sutartį (sutarties 7.3 p.), o šiuo atveju susiklosčiusi situacija patvirtina, kad laidavimo sutarties sudarymas kaip papildoma prievolės užtikrinimo priemonė buvo būtinas pratęsti kredito sutarties terminus, bet ne duoti atsakovui sutikimą dėl patalpų atidalijimo. Atsakovo laidavimo sutarties sudarymas su banku negali būti vertinamas kaip spaudimo forma ar susiklosčiusių nepalankių aplinkybių pasekmė, kadangi atsakovas, būdamas bankui įkeistos turto dalies savininku, buvo suinteresuotas tiek jam, tiek E. V. priklausančių šio turto dalių pardavimu ir kredito grąžinimu ieškovui. Pažymėtina, kad dar iki E. V. kredito sutarties pabaigos termino, t. y. 2010-11-22, L. M. pateikė UAB Medicinos bankui prašymą, iš kurio matyti jo suinteresuotumas įkeistų patalpų tolesniu likimu ir aiškus suvokimas apie E. V. galinčias kilti sutarties neįvykdymo pasekmes, todėl laidavimo sutarties sudarymas su banku traktuotinas kaip atsakovo sąmoningas siekis užtikrinti, kad E. V. kredito sutartis būtų vykdoma ir bankas į ją nenukreiptų išieškojimo kitokiomis nei L. M. siūlė bankui sąlygomis. Pažymėtina, kad atsakovui buvo gerai žinoma, kokios teisinės pasekmės gresia E. V. sutarties neįvykdymo atveju, kadangi pats L. M. buvo sudaręs analogišką kredito sutartį su banku ir prisiėmęs analogiškus sutartinius įsipareigojimus.

Pažymėtina, kad laidavimo sutarties pasirašymas negali būti vertinamas kaip sąlyga, kurią įvykdžius bankas davė sutikimą dėl įkeisto nekilnojamojo turto atidalijimo. E. V., L. M., UAB „Lietpack“ ir A. M. 2008-11-14 sudarė įkeistų patalpų pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią pirkėjai privalėjo sumokėti visą patalpų kainą iki 2009-01-25 ir visiškai padengti UAB Medicinos bankui E. V. ir L. M. kreditus. Iš šios sutarties matyti, kad jau 2008 m. bankas leido parduoti įkeistą turtą. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, kad pirkėjai neįvykdė pirkimo – pardavimo sutarties laiku ir nesumokėjo už parduodamą turtą, per šį laikotarpį E. V. priklausanti turto dalis buvo areštuota, ir tai trukdė įvykdyti viso turto pirkimo-pardavimo sandorį, tačiau pirkėjas A. M. neatsisakė ½ dalies įkeisto turto įsigijimo, akivaizdu, kad atsakovas buvo suinteresuotas kuo geresnėmis sąlygomis parduoti bent jau jam priklausančią bankui įkeistą turto dalį. Pažymėtina, kad įstatyme nėra numatyta draudimo asmenims disponuoti jiems priklausančio neareštuoto turto dalimi (CK 4.78 str.), tačiau atsakovas nutarė atidalyti jam priklausančią įkeisto turto dalį ir ją parduoti. Tai, kad bankas kaip atsakovo kreditorius davė sutikimą atidalyti turtą jau po laidavimo sutarties sudarymo, negali būti vertinama kaip atsakovo spaudimo forma, kadangi nepriklausomai nuo to, turtas yra atidalijamas ar ne, hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.172 str. 1 d.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad laidavimo sutartį L. M. sudarė laisva valia, niekieno neverčiamas, o pats prisiimdamas sutarties neįvykdymo riziką, kurią puikiai suvokė kaip asmuo, turintis patirties tokių sutarčių sudaryme, todėl pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia jo nurodomais pagrindais teismui, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, nebuvo jokio pagrindo (CPK 185 str.). Dėl nurodyto kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias laidavimo teisinius santykius, procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, teismo sprendimo surašymą, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.