Civilinė byla Nr. 2A-2198-254/2013;
proceso Nr. 2-05-3-07005-2011-6;
procesinio dokumento kategorijos: 30.10; 121.14; 121.18.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 25 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Vilpros investicija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2270-717/2013 pagal ieškovės UAB „Vilpros investicija“ ieškinį atsakovams M. P. ir Ž. P. dėl kelio servituto nustatymo ir atsakovų M. P. ir Ž. P. priešieškinį ieškovei UAB „Vilpros investicija“ dėl savavalinių statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracija ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pareiškė Kauno apylinkės teismui ieškinį, kuriuo prašė nustatyti kelio servitutą eiti ir važiuoti transporto priemonėmis atsakovų nuosavybės teise valdomo sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) g. A (bendras plotas 0,2300 ha), apie 290 kv. m. ploto dalyje, kurioje yra įrengtas privažiavimas prie ieškovei nuosavybės teise valdomo pastato (duomenys neskelbtini), esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) g. B.
Atsakovai pareiškė priešieškinį, prašydami įpareigoti ieškovę per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius – demontuoti ir pašalinti atsakovų žemės sklype savavališkai įrengtą asfalto dangą.
Byloje nesutinkama su kelio servituto nustatymu, nes kelias neįregistruotas VĮ Registrų centre kaip nekilnojamojo turto objektas, įrengtas valstybinėje ir atsakovams priklausančioje žemėje neturint statybos leidimų bei kitų tam reikalingų statybą leidžiančių dokumentų, ieškovė nėra gavusi atsakovų ir valstybės sutikimų / leidimų įrengti kelią ne jai priklausančiuose sklypuose, žemės sklypai nėra išnuomoti ar kitaip perduoti ieškovei valdyti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai ir įpareigojo ieškovę per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius – demontuoti ir pašalinti atsakovų žemės sklype savavališkai įrengtą asfalto dangą. Sprendimas grindžiamas šiais motyvais:
1. Ieškovė neįrodė, kad kelio servituto nustatymas yra būtinas. Ieškovė prie jai priklausančių pastatų gali patekti ne tik iš (duomenys neskelbtini) pr., bet ir iš kitų vietų. Be to, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintame detaliajame plane (toliau Detalusis planas) (t. 1, b. l. 28–32) yra paliktas laisvas valstybinės žemės plotas įvažai įrengti. Ieškovė šiomis galimybėmis nepasinaudojo, todėl nėra pagrindo apriboti atsakovų nuosavybės teisę, jų žemės sklype nustatant servitutą.
2. Ieškovės ieškinys dėl kelio servituto nustatymo netenkintas dar ir dėl to, kad ji prašė nustatyti kelio servitutą toje vietoje, kur neteisėtai yra įsirengusi įvažą. Ši įvaža 2011 m. rugsėjo 20 d. savavališkos statybos aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 89–90) yra pripažinta savavališku statiniu ir nustatytas terminas ją nugriauti. Ieškovė nurodytą administracinį aktą buvo apskundusi administraciniam teismui (civilinėje byloje Nr. 2-1629-329/2013, Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1166-153/2013), tačiau jos skundas buvo atmestas, o administracinis aktas paliktas galioti. Taigi, ieškovės prašomas kelio servitutas negalėtų būti nustatomas dar ir dėl to, kad toje vietoje yra savavališkas statinys – įvaža, kurią ieškovė privalo nugriauti. Savininko teisė į nuosavybę turi būti ginama nuo neteisėtų veiksmų, todėl šių teisių atstatymui, ieškovė įpareigota pašalinti savavališką statinį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė (toliau apeliantė) apeliaciniu skundu prašo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti šiais argumentais:
1. Apeliantės teigimu, ji turėjo teisę įsirengti įvažiavimą, nes jai buvo išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 87), kuriuo suprojektuotas įvažiavimas per valstybinę žemę. Atsižvelgiant į Detaliojo plano sprendinius. Šiame statybos leidime, buvo suprojektuotas įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) pr. per valstybinę žemę, kuri Kauno apskrities viršininko 2004-05-02 įsakymu Nr. 02-4106 buvo perduota L. L. (grąžintinas iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas), ir kuris grąžintus žemės sklypus pardavė atsakovams. Atsižvelgiant į Statybos leidimo nuostatas, apeliantė pastatė (duomenys neskelbtini) pastatą ir automobilių stovėjimo aikštelę (sklype (duomenys neskelbtini) g. C), nutiesdama privažiavimą iki sklypo per valstybinę žemę, kaip buvo nurodyta patvirtintame Detaliajame plane.
2. Apeliantė, siekdama įgyvendinti nuosavybės teisę, prašė įtvirtinti servituto teisę, nes, nesant šios įvažiavimą paliekančios teisės, sutriktų apeliantės atliekama ūkinė–komercinė veikla. Nors į žemę, priklausančią apeliantei, galima patekti per kitus įvažiavimus, nesant ginčijamo patekimo į nuosavybės teisę sumažėtų jos vertė, t. y. sumažėtų žmonių kaip potencialių klientų srautai. Be to, įvažiavimu naudojasi patys atsakovai, todėl, vadovaujantis Civiliniame kodekso (toliau CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintu protingumu principu, nebūtų racionalu panaikinti įvažiavimą, jo nugriovimas turėtų įtakos taip pat ir atsakovų nuosavybės teise priklausančioje žemėje vykdomai veiklai.
3. Teismas pažymėjo, jog neteisėta statyba negali būti įteisinta paverčiant ją kelio servitutu, tačiau nepateikė argumentų, kodėl tai negali būti padaryta ginant ir užtikrinant tiek apeliantės, tiek atsakovų teises, tiek viešąjį interesą. Neteisėtos statybos aktas susijęs su statiniu, t. y. įvaža, kuris yra pastatytas ant žemės, o servitutas kaip teisė reglamentuota CK VII skyriuje turėtų būti nustatytas ne šiam statiniui, o žemei.
4. Nuosavybės teisės L. L. (iš kurio atsakovai nupirko žemės sklypus) buvo atkurtos į Detaliuoju planu suprojektuotą ir užstatytą sklypo dalį, kurioje yra apeliantei priklausantis statinys. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai nuosavybės teise valdo ginčijamą sklypo dalį nuo 2006 m. rugsėjo 5 d. (pagal pateikiamą VĮ Registrų centro pažymą), laikytina, kad nuosavybės teisės atsakovams į minimą sklypą perėjo su jame esančiu, apeliantei teisėtai priklausančiu nekilnojamuoju statiniu. L. L. atkūrus nuosavybės teises į sklypus, servitutinis kelias jau buvo nutiestas, tačiau niekas nereiškė pretenzijų dėl nutiesto įvažiavimo. Todėl atsakovų reikalavimas pašalinti įvažiavimą negali būti laikomas pagrįstu.
Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:
1. Leidimais neprojektuojami nei statiniai, nei pastatai, nei jų priklausiniai. Minėtu statybos leidimu Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantui suteikta teisė statyti jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype automobilių stovėjimo aikštelę. Leidimų vykdyti statybos darbus valstybei ar atsakovams priklausančiame žemės sklype išduota nebuvo. Statybos leidimu leista įrengti automobilių parkavimo aikštelę 60x20 metrų ploto, nuotėkų tinklus, elektros tinklus ir elektros pastotę. Šie objektai pastatyti ir užregistruoti nekilnojamojo turto registre, tačiau jie yra Kaune, (duomenys neskelbtini) pr. C, t. y. ne atsakovų, o ieškovės žemės sklype ir neišeina už jo ribų. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartyje civilinėje byloje A146-216/2013, kurioje buvo sprendžiamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. rugsėjo 22 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110922-00129 teisėtumas ir pagrįstumas, konstatavo, jog statybos leidimai nesuteikė apeliantei teisės statyti įvažiavimą valstybinėje žemėje.
2. Teismo eksperto G. T. pateiktoje išvadoje konstatuota, jog Detaliajame plane sklypas privažiavimo įrengimui nėra suformuotas, todėl negalėjo būti išnuomotas ar kitaip įstatymu nustatyta tvarka suteiktas kam nors naudotis.
3. Apeliaciniu skundu apeliantė kelia naujas versijas, nurodydama, jog ieškinio atmetimas sutrikdytų jos veiklą, kad įvažiavimas reikalingas atsakovams. Tokių motyvų pirmosios instancijos teisme apeliantė nebuvo nurodžiusi, taip pat su apeliaciniu skundu nepateikė, tai patvirtinančių įrodymų. Be to, atsakovai mano, kad savavališkai įrengtas įvažiavimas pažeidžia jų nuosavybės teisę, todėl nelaiko, kad toks įvažiavimas jiems yra reikalingas. Akivaizdu, kad apeliantės galimybės jai patekti į žemės sklypą Kaune, (duomenys neskelbtini) pr. C, yra numatyta šalių žemės sklypų detaliaisiais planais, tačiau patekti į žemės sklypą apeliantė turi galimybę per specialiai tam paliktą valstybės žemės sklypo dalį, esančią tarp šalių žemės sklypų.
4. Apeliantė prašo nustatyti atsakovų žemės sklype servitutą, tačiau per atsakovų žemės sklypą apeliantė ir jos klientai tiesioginės galimybės patekti į apeliantės žemės sklypą Kaune, (duomenys neskelbtini) pr. C, neturi, nes sklypai nesiriboja. Iš atsakovų žemės sklypo apeliantė gali patekti tik į valstybei priklausantį žemės sklypą, kuris yra skirtas iš (duomenys neskelbtini) pr., o ne iš atsakovų žemės sklypo patekti į apeliantės žemės sklypą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini) pr. C.
5. Apeliantės elgesys laikytinas piktnaudžiavimu teisme, už kurį skirtina bauda, kurios 25 proc. priteistina atsakovams.
Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:
1. Tarp apeliantei ir atsakovams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų (duomenys neskelbtini) pr. C ir A yra apie 7 m pločio valstybinės žemės plotas, tinkamas įvažai prie (duomenys neskelbtini) pastato, apeliantė taip pat turi galimybę patekti prie pastato ir iš kitos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pr. C pusės, vadinasi, ginčo kelias nėra vienintelė galimybė patekti prie jai nuosavybės teise priklausančio pastato, ką iš esmės apeliaciniame skunde pripažįsta ir pati apeliantė.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartyje civilinėje byloje A146-216/2013 konstatavo, jog statybos leidimai nesuteikė apeliantei teisės statyti įvažiavimą valstybinėje žemėje. Taigi, ta aplinkybė, jog nei Statybos leidimas, nei Detalusis planas, kuriuos nurodo apeliantė, nesuteikė jai teisės vykdyti įvažos statybą, yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 182 straipsnio 2 punkto pagrindu jos nereikia įrodinėti. Atmestini visi apeliacinio skundo argumentai ir motyvai, kuriais įrodinėjama, jog įvažiavimo statyba buvo numatyta Statybos leidime ar Detaliajame plane. Minėtas įvažiavimas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos specialistų surašytu 2011-09-20 savavališkos statybos aktu Nr. (duomenys neskelbtini) yra pripažintas savavališka statyba, vadinasi, statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento (Statybos įstatymo 23 straipsnio 28 dalis).
3. Pati apeliantė ieškinio reikalavimą formulavo jį siedama su statiniu. Priešingu atveju, nesiejant savavališkai įrengto privažiavimo su siekiamu nustatyti servitutu, nesuprantamas apeliantės noras ir reikalavimas apriboti atsakovų nuosavybės teises ir nustatyti servitutą jų žemės sklypo dalyje, tarp apeliantės ir atsakovų žemės sklypų esant laisvam žemės plotui, tinkamam įvažiavimui įrengti valstybinėje žemėje.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 nustatytos reikšmingos šiai bylai aplinkybės, paneigiančios apeliaciniame skunde dėstomus argumentus ir motyvus.
2. Neteisingi apeliantės teiginiai, kad „suprojektuotas privažiavimas prie (duomenys neskelbtini) pastato, toje pačioje vietoje, kurią nurodė ir Detalusis planas“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 11d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 konstatavo, kad „pareiškėja (apeliantė) įvažiavimą įrengė už Detaliojo plano sprendinių ribų“.
3. Apeliantė kitoje administracinėje byloje A525-1384/2013, kuriame paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir kurioje taip pat nustatytos reikšmingos šiai bylai aplinkybės, pateikdamas skundą Kauno apygardos administraciniam teismui, siekė, kad būtų panaikintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) pr. A ir (duomenys neskelbtini) pr. E detaliojo plano patvirtinimo“. Minimoje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog ,,akivaizdu, kad pareiškėjos (apeliantės), kurios pastatytas įvažiavimas į jai nuosavybės teise priklausantį sklypą, pripažintas savavališka statyba ir pagal teismo teisėtu pripažintą Reikalavimą, turi būti nugriautas, o statybvietė sutvarkyta, reikalavimas nustatyti servitutą naudotis šiuo įvažiavimu, negali būti laikomas pagristu ir tenkintinas.“
4. Iš byloje surinktų įrodymų yra akivaizdu, kad apeliantė turi galimybę patekti į savo nuosavybės teise valdomą žemės sklypą kitu būdu, jog yra galimybė įsirengti įvažiavimą į žemės sklypą kitoje vietoje nei yra pastatyta pagal teismo sprendimą turima nugriauti įvaža. Apeliaciniame skunde šios aplinkybės neneigiamos, apeliantė pati nurodo, kad „į žemę priklausančią ieškovui galima patekti per kitus įvažiavimus“.
Trečiasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimo nustatytu laiku nepateikė.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, jog apeliantės nutiestas privažiavimas, kuris eina ir per atsakovų žemės sklypą ((duomenys neskelbtini) pr. A), buvo nutiestas taip, kaip numatyta Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintame detaliajame plane (toliau Detalusis planas), ir jog Kauno miesto savivaldybės administracijos 2004 m. gruodžio 7 d. išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) suteikė apeliantei teisę statyti įvažiavimą valstybinėje žemėje, atsižvelgiant į detaliojo plano sprendinius.
Pagal 182 straipsnio 2 punktą ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas nebereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys (nepriklausomai nuo jų teisimės padėties) ar jų teisių perėmėjai. Kitos bylos ieškinio dalykas gali sutapti tik iš dalies arba netgi būti skirtingas. Gali nesutapti ir kitos bylos ieškinio pagrindas. Svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose ir kad pirmiau išnagrinėtoje byloje nebūtų dirbtinai įrodinėjami faktai, kurie kitoje byloje būtų laikomi prejudiciniais.
Įsiteisėjusio Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-230-402/2013 (Nr. Ik-230-402/2013) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad apeliantei priklausantys žemės sklypai ((duomenys neskelbtini) pr. C, B ir D) (t. 1, b. l. 21–27) buvo suprojektuoti Kauno miesto valdybos 2000-02-11 sprendimu Nr. 136. Iki šių žemės sklypų buvo numatyti privažiavimai valstybinėje žemėje, kurie pažymėti ir kadastrinių matavimų pagrindu parengtuose žemės sklypų planuose. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 28–32) buvo patvirtintas žemės sklypų (duomenys neskelbtini) pr. C ir B detalusis planas, pagal kurį žemės sklypai (duomenys neskelbtini) pr. B ir D sujungiami į vieną žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pr. B, nustatytas naujai suformuoto žemės sklypo bei žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pr. C statybos reglamentas. Detaliajame plane įvažiavimas į sklypus taip pat numatytas valstybinėje žemėje. Detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodoma: „Sklypų (duomenys neskelbtini) pr. D ir B ribų planuose nurodytų „projektuojamų kelių“ atsisakoma. Planuojamas vienas įvažiavimas į abu sklypus iš (duomenys neskelbtini) pr., kaip buvo numatyta sklypo (duomenys neskelbtini) pr. C ribų plane.“ (t. 2, b. l. 25, t. 2, b. l. 92). Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) pr. A buvo suformuotas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. A-3642 patvirtintu žemės sklypo planu; pastarasis nuosavybės teise priklauso atsakovams. Rengiant šį žemės sklypą, buvo atsižvelgta į Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gretimų žemės sklypų ribas, taip pat į projektuojamą privažiavimą prie apeliantės žemės sklypų. Tarp apeliantės žemės sklypų (duomenys neskelbtini) pr. C bei B ir atsakovams priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pr. A (t. 1, b. l. 69–71) buvo palikta laisva, skirta pravažiavimui valstybinės žemės teritorija. Tačiau apeliantė į sau priklausančius objektus pravažiavimą nutiesė taip pat ir per atsakovams priklausantį žemės sklypą, bei šioje byloje siekia nustatyti servitutą šia atsakovų žemės sklypo dalimi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kurioje dalyvavo tie patys asmenys, apeliantės (toje byloje pareiškėjos) apeliacinį skundą atmetė, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą, kuriuo apeliantės skundas dalyje dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. rugsėjo 22 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110922-00129 (toliau Reikalavimas) buvo atmestas kaip nepagrįstas, o administracinė byla dalyje dėl apelianto skundo reikalavimo panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. rugsėjo 20 d. Savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukta, paliko nepakeistą. Pažymėtina, kad savavališkos statybos akte (t. 2, b. l. 89–90), kurio pagrindu buvo surašytas nenuginčytas Reikalavimas (t. 2, b. l. 91), Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos užfiksavo nustatytas aplinkybes, kad statinys - susisiekimo komunikacija (asfaltuotas įvažiavimas, kurio išorės matmenys 12,69 x 5,41; 9,79 x 5,43), esantis tarp sklypų C, B, A, kurio statytojas yra apeliantė, pastatytas savavališkai ir Reikalavimu pareikalavo pašalinti savavališkos statybos padarinius: nugriauti įvažiavimą ir sutvarkyti statybvietę tarp sklypų C, B, A. Minėtoje byloje nustatytos reikšmingos šiai bylai aplinkybės, paneigiančios apeliaciniame skunde dėstomus argumentus ir motyvus, t. y. jog „2004 m. statybos leidimai nesuteikė apeliantei teisės statyti įvažiavimą valstybinėje žemėje. Detalusis planas apeliantei savaime nesuteikė teisės vykdyti įvažiavimo statybą valstybinėje žemėje. 2005 m. kovo 10 d. statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktų turinys patvirtina, kad šiais aktais buvo priimti naudoti tie statiniai, kuriu statybai apeliantė turėjo gavusi statybos leidimus (automobilių parkavimo aikštelė su inžineriniais tinklais ir komercinis pastatas su inžineriniais tinklais). Nei apeliantės nurodyti dokumentai, nei kita bylos medžiaga, nepatvirtino, kad įvažiavimas buvo pastatytas turint šio statinio statybą leidžiančius dokumentus“. Šioje byloje konstatuotas aplinkybės sudaro pagrindą atmestini apeliacinio skundo argumentus, kad įvažiavimas buvo statomas, turint statybos leidimą bei argumentą, kad jis buvo pripažintas tinkamu naudoti (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pažymėtina, jog 2004 m. gruodžio 7 d. statybos leidimu Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantei leista įrengti automobilių parkavimo aikštelę 60x20 metrų ploto, nuotėkų tinklus, elektros tinklus ir elektros pastotę. Šie objektai pastatyti ir užregistruoti nekilnojamojo turto registre, tačiau jie yra adresu (duomenys neskelbtini) per. C, t. y. ne atsakovų, o apeliantės žemės sklype ir neišeina už jo ribų. Minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad apeliantė įvažiavimą įrengė už Detaliojo plano sprendiniu ribų, todėl taipogi nesutiktina su apeliante, jog suprojektuotas privažiavimas prie (duomenys neskelbtini) pastato, toje pačioje vietoje, kurią nurodė Detalusis planas.
Atkreiptinas dėmesys į šioje byloje esančią teismo eksperto G. T. išvadą (t. 2, b. l. 27–34) (CPK 218 straipsnis), kurioje konstatuota, jog Detaliajame plane sklypas privažiavimo įrengimui nėra suformuotas, todėl negalėjo būti išnuomotas ar kitaip įstatymu nustatyta tvarka suteiktas kam nors naudotis. Ginčo teritorija Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu buvo valstybės nuosavybė, todėl dėl šios teritorijos naudojimo buvo privalu gauti valstybinės žemės valdytojo – Kauno apskrities viršininko sutikimą, bei statybos leidimą. Tokio sutikimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pr. C ir žemės sklypų (duomenys neskelbtini) pr. B ir D detaliojo plano byloje nėra. Išvadoje taip pat konstatuota, kad apeliantei priklausančių sklypų detaliojo plano brėžinyje įvažiavimas atitrauktas nuo sklypo C apie 6,0 metrų atstumu, tačiau detaliojo plano aiškinamajame rašte parašyta, kad planuojamas vienas įvažiavimas į abu sklypus iš (duomenys neskelbtini) pr. kaip buvo numatyta sklypo Nr. C ribų plane (jame kelias parodytas apytiksliai 1,0 metro atstumu). Ekspertas konstatavo, jog privažiavimo kelio vieta pakeista brėžinyje. Šias aplinkybes patvirtino bylos medžiagoje esantis žemės sklypų (duomenys neskelbtini) pr. C ir B detalusis planas, kuriame projektuojanti įmonė (G. J. įmonė) padarė žymą „taisyta, 2004-05-20“ (t. 2, b. l. 26). Iš to galima daryti išvadą, jog apeliantės žemės sklypų detalusis planas buvo taisomas jau po jo patvirtinimo ir suderinimo su reikiamomis valstybės institucijomis, tačiau byloje nėra dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog šis taisymas būtų suderintas su atitinkamomis detalųjį planavimą kontroliuojančiomis institucijomis. Kaip jau minėta, pirminiame Detaliojo plano variante ir aiškinamajame rašte kelias (įvažiavimas) numatytas kitoje vietoje – ne atsakovams priklausančiame žemės sklype, o valstybinės žemės ruože, esančiame tarp apeliantės ir atsakovų esančių žemės sklypų.
Pažymėtina, kad apeliantė minėtoje byloje, kurioje taip pat nustatytos reikšmingos šiai bylai aplinkybės, ir ginčas vyko taip pat tarp tų pačių šalių ir buvo grindžiamas tais pačiais dokumentais, kaip ir šioje byloje, pateikdama skundą Kauno apygardos administraciniam teismui civilinėje byloje Nr. I-230-402/2013 ((Nr. Ik-230-402/2013), siekė, kad būtų panaikintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) pr. A ir (duomenys neskelbtini) pr. E detaliojo plano patvirtinimo“. Pagrindinis apeliantės motyvas buvo tas, kad ginčijamu sprendimu patvirtintame detaliajame plane nebuvo nustatytas servitutas atsakovams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalyje, kurioje apeliantė yra įsirengusi įvažiavimą, kuris, pasak apeliantės, yra būtinas patenkant į jos nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. sprendimu apeliantės skundą atmetė kaip nepagrįstą, ir šį sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje A525-1384/2013 paliko nepakeistą, konstatuodamas, kad apeliantės, kurios pastatytas įvažiavimas į jai nuosavybės teise priklausantį sklypą, pripažintas savavališka statyba ir pagal teismo teisėtu pripažintą Reikalavimą, turi būti nugriautas, o statybvietė sutvarkyta, reikalavimas nustatyti servitutą naudotis šiuo įvažiavimu, negali būti laikomas pagristu ir tenkinamas.
Šioje byloje servituto būtinumą apeliantė grindžia tuo, jog jai priklausančiame prekybos centre (duomenys neskelbtini) ir automobilių stovėjimo aikštelėje yra didelis žmonių skaičius, o nesant šios įvažiavimą paliekančios teisės, sutriktų apeliantės atliekama ūkinė–komercinė veikla ir nors į žemę, priklausančią apeliantei, galima patekti per kitus įvažiavimus, nesant ginčijamo patekimo į nuosavybės teisę, sumažėtų jos vertė, t. y. sumažėtų žmonių kaip potencialių klientų srautas.
Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Tačiau, teismų praktikoje pripažįstama, jog nors ir esant šioms dviem sąlygoms, servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2013). Tarp apeliantei ir atsakovams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų (duomenys neskelbtini) pr. C ir A yra apie 7 m pločio valstybinės žemės plotas, tinkamas įvažai prie (duomenys neskelbtini) pastato, apeliantė taip pat turi galimybę patekti prie pastato ir iš kitos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pr. C pusės, vadinasi, ginčo kelias nėra vienintelė galimybė patekti prie jai nuosavybės teise priklausančio pastato, ką iš esmės apeliaciniame skunde pripažįsta ir pati apeliantė. Taigi, apeliantė neabejotinai turi galimybę pagal paskirtį ir be kitų savininkų teisių apribojimų naudotis jai nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais ir juose esančiais statiniais. Šios aplinkybės tik patvirtina, jog apeliantė neišnaudojo visų objektyvių ir įmanomų galimybių, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitu savininkų (valdytojų–atsakovų) teisių ir interesų. Nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teise, vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau. Įvertinus tai, sutiktina su teismo išvada, kad nėra pagrindo apriboti atsakovų nuosavybės teisę, jų žemės sklype nustatant servitutą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog neteisėtos statybos aktas susijęs su statiniu, t. y. įvaža, kurie yra pastatyti ant žemės, o servitutas kaip teisė reglamentuota CK VII skyriuje turėtų būti nustatytas ne šiam statiniui, o žemei. Kaip teisingai pastebima trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą, pati apeliantė savo ieškinio reikalavimą formulavo jį siedamas su statiniu. Priešingu atveju, būtų nesuprantamas apeliantės reikalavimas apriboti atsakovų nuosavybės teises ir nustatyti servitutą jų žemės sklypo dalyje, tarp apeliantės ir atsakovų žemės sklypų, esant laisvam žemės plotui, tinkamam įvažiavimui įrengti valstybinėje žemėje.
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu).
Apeliacinis teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog šioje byloje nėra pagrindo apeliantei taikyti CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pagal šią nuostatą piktnaudžiaujančia šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010, 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-346/2012, kt.). Aptariamu atveju apeliantė savo teises ketino įgyvendinti įteisindama servitutą ginčo pravažiavimu, todėl negalima konstatuoti, jog ji argumentuodama savo prašymą įvažiavimo nugriovimo neracionalumu, nesąžiningai pareiškė nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Tiesiog pasirinko kitą savo civilinių teisių gynimo būdą (CK 1.1138 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas pateikė įrodymus (t. 1, b. l. 161162), jog apeliacinėje instancijoje jis patyrė 1 210 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl jos yra priteisimos iš bylą apeliacinėje instancijoje pralaimėjusios apeliantės (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
apeliacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti atsakovui M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Vilpros investicija“ (į. k. 122916712) 1 210 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Teisėjai: Aušra Baubienė
Dalė Burdulienė
Egidijus Tamašauskas