Administracinė byla Nr. A-804-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00333-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. V. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3, 13), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato (toliau – ir Plungės rajono PK) 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog 2011 m. gruodžio 5 d. buvo etapuotas į Plungės rajono PK areštinę dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo ir buvo patalpintas į kamerą, kurioje nebuvo kriauklės, tualeto, tinkamo gulto, vietoje tualeto jam buvo atneštas plastikinis kibiras ir plastikinis dviejų litrų butelis vandens nusiprausti bei atsigerti. Ryte apie 08.00 val. ir vakare apie 17.00 val. jis buvo vedamas į lauko tualetą, kuris taip pat neatitiko higienos reikalavimų. Be to, areštinėje jam duotas maistas neatitiko mitybos normų, nes į sriubą įdėtos dvi dešrelės buvo ir antras patiekalas. Tokiomis sąlygomis areštinėje jis buvo laikomas iki 2011 gruodžio 9 d., kai apie 09.00 val. buvo etapuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas areštinėje nežmoniškomis sąlygomis, tai jį ne tik išsekino, bet ir pažeidė jo kaip asmens teises. Pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, jog žmogus negali būti laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kaip pavyzdį nurodė EŽTT sprendimą, kuriuo už 7 paras, praleistas Anykščių policijos komisariato areštinės kameroje, asmeniui buvo priteista 10 350 Lt.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Plungės rajono PK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 48–50) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Plungės rajono PK pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis areštinėje buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, yra abstraktūs. Paaiškino, kad visi asmenys areštinėje buvo laikomi lygiomis sąlygomis, turėjo vienodas teises ir pareigas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 6 ir 7 straipsnių reikalavimais. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie norminių teisės aktų pažeidimus, nenurodė, kokiais konkrečiais areštinės veiksmais jam buvo padaryta neturtinė žala, taip pat nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir areštinės veiklos, o iš skundo neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės lėmė pareiškėjo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta 7 000 Lt. Be to, nurodė, kad pareiškėjas jokių skundų ar prašymų administracijai nepateikė ir nėra įrodymų, jog pareiškėjui dėl jo laikymo sąlygų buvo sukeltos kokios nors pasekmės, kad pareigūnai sąmoningai jam būtų sudarę nežmoniškas sąlygas. Taip pat tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimai negali būti tenkinami, nes tai prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotai praktikai (rėmėsi LVAT 2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-689/2003 ir 2007 m. spalio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-855/2007). Remdamasis Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsnio 3 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi bei 10 straipsniu, Plungės rajono PK teigė, kad jo veiksmuose nėra neteisėtos veikos požymių, todėl nėra vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 32–33) prašė jį pašalinti iš nagrinėjamos bylos šalių.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neatlikinėjo arešto bausmės, o buvo etapuotas į Plungės rajono PK areštinę, kuri savo veikloje vadovaujasi Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatais ir nėra pavaldi Kalėjimų departamentui. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundžiasi dėl Plungės rajono PK areštinėje buvusių laikymo sąlygų bei dėl minėtų Plungės rajono PK pareigūnų veiksmų, teigė, jog tinkamu atsakovu šioje administracinėje byloje būtų Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Pabrėžė, kad Kalėjimų departamentui nepriskirta vadovauti ir kontroliuoti policijos komisariatų veiklą, todėl Kalėjimų departamentas negali pasisakyti dėl Plungės rajono PK darbuotojų veiksmų, pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygų bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimu (b. l. 98-101) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. V. Plungės rajono policijos komisariato areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde teigė, jog jo laikymo Plungės rajono policijos komisariato areštinėje sąlygos buvo nežmoniškos, kartu su skundu tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Priešingai, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato 2014 m. liepos 14 d. rašte Nr. 30-78-S-7670 nurodyta, kad pagal 2011 metų Asmenų, laikomų policijos areštinėje, paskirstymo žurnalo duomenis du nuteistieji, tame tarpe ir pareiškėjas, nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 8 d. buvo laikomi areštinės 4 kameroje, kurios plotas 13,16 kv. m, visose sulaikymo kamerose buvo įrengta vėdinimo sistema, temperatūra kamerose atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatytas normas. Taip pat pažymėta, kad areštinėje buvo bendras tualetas, bendras dušas su karštu vandeniu, kuriame nuteistieji galėjo maudytis, taip pat jie du kartus per dieną buvo išvedami pasivaikščioti. Kamerose buvo įrengti mediniai gultai, kiekvienam nuteistajam buvo išduodamas čiužinys, antklodė, pagalvė, paklodė, antklodės, užalkalas, pagalvės užvalkalas ir rankšluostis. Areštinės kamerose buvo įrengtas apšvietimas ir rozetės. Dezinfekcija kamerose buvo atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu numatytus reikalavimus. Teigiama, kad dėl policijos areštinių veiklos optimizavimo 2009-2015 metų programos patvirtinimo ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 5-V-134 numatyto kai kurių policijos areštinių likvidavimo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 5-V-473 Plungės rajono policijos komisariato areštinė buvo uždaryta. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog kameroje nebuvo įrengtas tualetas, kriauklė ar gultas, nepaneigia pareiškėjo galimybės kreiptis į areštinės administraciją su prašymu dėl tinkamų laikymo sąlygų sudarymo, tačiau Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato 2014 m. liepos 14 d. rašte Nr. 30-78-S-7670 nurodyta, kad viso buvimo areštinėje metu pareiškėjas jokių pretenzijų nereiškė. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl nežmoniškų laikymo areštinėje sąlygų jis buvo išsekintas, tokią aplinkybę patvirtinančių medicininių dokumentų į bylą nepateikė. Be to neįrodė, kad sveikatos pablogėjimas buvo netinkamų jo laikymo sąlygų areštinėje pasekmė. Nustatęs, jog nagrinėjamu atveju nėra įrodyta nė viena iš sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, teismas skundo reikalavimą laikė nepagrįstu, todėl skundo netenkino.

III.

Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde (b. l. 108-109) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, tenkinti jo skundą.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad areštinės tualetas ir dušas buvo lauke, todėl naudojimasis jais žeidė pareiškėjo orumą. Tvirtino, kad sanitarinio mazgo nebuvimas areštinės kameroje neatitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos  ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) nuostatų, taip pat Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veikslo taisyklių nuostatų. Minėtos higienos normos reikalavimų neatitiko ir areštinės maistas, tačiau teismas dėl to visiškai nepasisakė. Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeisti Higienos normoje įtvirtinti kameros apšvietimo reikalavimai, vienam asmeniui nustatyto kameros ploto reikalavimai, kadangi visą kameros plotą užima iš lentų sukalti gultai. Tvirtina, kad dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų patyrė nepatogumų, išgyvenimų, diskomfortą, kas sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Pažymi, kad būdamas areštinėje žodžiu kreipėsi į policijos pareigūnus, prašydamas perkelti į geresnę kamerą, tačiau jam buvo atsakyta, jog visos kameros yra vienodos.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 115-119), prašydamas apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Atsakovas pripažįsta, kad Plungės komisariato areštinė neatitiko Higienos normos reikalavimų, nes tai patvirtina 2011 m. rugsėjo 30 d. vykdytas Telšių visuomenės sveikatos centro darbuotojų areštinės patikrinimas, tačiau nustatyti trūkumai nebuvo visiškai pašalinti dėl lėšų trūkumo. Pažymi, kad Plungės rajono PK areštinėje visose kamerose yra plastikiniai langai su orlaidėmis, į kameras laisvai patekdavo dienos šviesa, patalpos vėdinamos, areštinėje buvo bendras tualetas, dušas su karštu vandeniu. Pažymi, kad duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų atsakovas neturi. Tvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas areštinėje nepažeidžiant minimalaus asmeniui tenkančio ploto reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas areštinėje nepažeidžiant minimalaus asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, taip pat tai, kad jo kardomojo kalinimo sąlygos nebuvo blogesnės už kitų Plungės rajono PK areštinėje laikomų asmenų, atsakovas prašo nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo, o apsiriboti tik jo pažeistų teisių konstatavimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d. Plungės rajono PK areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 4 d. nutartimi (b. l. 80-83), išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo, jau buvo panaikinęs Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir grąžinęs šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl šioje byloje, be kita ko, siekiama proceso operatyvumo principo įgyvendinimo.

Minėtoje 2014 m. birželio 4 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog „pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodinėjimo naštos paskirstymą ir padarė nepagrįstą išvadą, kadangi šiuo atveju būtent Plungės rajono PK, teigdamas, jog visi asmenys areštinėje turėjo vienodas teises ir pareigas bei buvo laikomi lygiomis sąlygomis pagal BVK 6 ir 7 straipsnių reikalavimus, turėjo tai aiškiai bei tiksliai pagrįsti. Be to, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aukščiau minėtas nuostatas, nebuvo pakankamai aktyvus ir neišsiaiškino bei nenustatė pagrindinių aplinkybių, kurios yra teisiškai svarbios tam, jog būtų teisingai išspręsta byla. Pažymėtina, jog nors pareiškėjas šiuo atveju nepateikė savo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų, jis pateikė pakankamai detalizuotą jo laikymo sąlygų Plungės rajono PK areštinėje apibūdinimą, tuo tarpu Plungės rajono PK nepateikė jokių objektyvių duomenų apie kamerų areštinėje įrengimą, taip pat byloje nėra duomenų, ar Plungės rajono PK areštinėje buvo atlikti patikrinimai dėl kamerų ir jų įrengimo bei kitų laikymo sąlygų atitikimo higienos normoms ir kitiems teisės aktų reikalavimams, o jeigu tokie patikrinimai buvo atlikti – jų rezultatų, todėl teismui pagrįstai kyla abejonių dėl abiejų šalių teiginių, dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pripažinti pareiškėjo skundą akivaizdžiai nepagrįstu nebuvo pagrindo“.

Vykdydamas pastarąją nutartį, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 27 d. raštu „Dėl įrodymų išreikalavimo“ (b. l. 88) kreipėsi į Plungės rajono PK, prašydamas teismui pateikti duomenis apie Plungės rajono PK areštinės kameros, kurioje buvo laikomas areštuotasis A. V. įrengimą bei duomenis apie atliktus patikrinimus dėl kamerų ir jų įrengimo bei kitų laikymo sąlygų atitikimo higienos normoms ir kitiems teisės aktų reikalavimams bei jų rezultatus.

Atsakydamas į pastarąjį raštą, Plungės rajono PK pateikė 2014 m. liepos 14 d. raštą Nr. 30-78-S-7670 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 92).

Būtent remdamasis pastaruoju raštu, iš esmės jį pacituodamas (sprendime konstatuota: „Nors pareiškėjas skunde teigia, jog jo laikymo Plungės rajono policijos komisariato areštinėje sąlygos buvo nežmoniškos, kartu su skundu tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Priešingai, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato 2014-07-14 rašte Nr. 30-78-S-7670 (b.l. 92) nurodyta, kad pagal 2011 metų Asmenų, laikomų policijos areštinėje, paskirstymo žurnalo duomenis du nuteistieji, tame tarpe ir pareiškėjas, nuo 2011-12-06 iki 2011-12-08 buvo laikomi areštinės 4 kameroje, kurios plotas 13,16 kv.m., visose sulaikymo kamerose buvo įrengta vėdinimo sistema, temperatūra kamerose atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatytas normas. Taip pat pažymėta, kad areštinėje buvo bendras tualetas, bendras dušas su karštu vandeniu, kuriame nuteistieji galėjo maudytis, taip pat jie du kartus per dieną buvo išvedami pasivaikščioti. Kamerose buvo įrengti mediniai gultai, kiekvienam nuteistajam buvo išduodamas čiužinys, antklodė, pagalvė, paklodė, antklodės, užalkalas, pagalvės užvalkalas ir rankšluostis. Areštinės kamerose buvo įrengtas apšvietimas ir rozetės. Dezinfekcija kamerose buvo atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu numatytus reikalavimus. Teigiama, kad dėl policijos areštinių veiklos optimizavimo 2009-2015 metų programos patvirtinimo ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012-02-15 įsakymu Nr. 5-V-134 numatyto kai kurių policijos areštinių likvidavimo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-07-01 įsakymu Nr. 5-V-473 Plungės rajono policijos komisariato areštinė buvo uždaryta.“), taip pat pažymėjęs, kad „Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog kameroje nebuvo įrengtas tualetas, kriauklė ar gultas, nepaneigia pareiškėjo galimybės kreiptis į areštinės administraciją su prašymu dėl tinkamų laikymo sąlygų sudarymo, tačiau Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato 2014-07-14 rašte Nr. 30-78-S-7670 nurodyta, kad viso buvimo areštinėje metu pareiškėjas jokių pretenzijų nereiškė. Nors pareiškėjas teigia, kad dėl nežmoniškų laikymo areštinėje sąlygų jis buvo išsekintas, tokią aplinkybę patvirtinančių medicininių dokumentų į bylą nepateikė. Be to neįrodė, kad sveikatos pablogėjimas buvo netinkamų jo laikymo sąlygų areštinėje pasekmė.“, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodyta nė viena iš sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, todėl skundo reikalavimas laikytinas nepagrįstu, skundas netenkintinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas, pateikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas iš dalies ir prašo skundą tenkinti iš dalies, t. y. pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą, kartu pateikė ir 24 lapus priedų, kurių iki tol byloje nebuvo: 2011 m. rugsėjo 16 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštą Lietuvos policijos generaliniam komisarui „Dėl Telšių aps. vyriausiojo policijos komisariato Plungės r. policijos komisariato areštinės likvidavimo ir ilgalaikio bei laikino sulaikymo patalpų įrengimo“, 2011 m. spalio 6 d. Telšių visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktą Nr. AP-1-161, 2011 m. gruodžio 30 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus raštą Telšių visuomenės sveikatos centrui „Dėl nustatytų trūkumų areštinėje pašalinimo“, Priemonių planą Telšių visuomenės sveikatos centro 2011 m. balandžio 11 d. atlikto Plungės rajono policijos komisariato areštinės patikrinimo metu nustatytiems trūkumams pašalinti, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. vasario 15 d. įsakymą „Dėl kai kurių policijos areštinių likvidavimo“ Nr. 5-V-134; Telšių apskrities VPK Plungės raj. policijos komisariato Sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos žurnalo išrašus, Telšių AVPK Plungės r. PK Asmenų, laikomų policijos areštinėje, paskirstymo žurnalo išrašus, areštinės pusrūsio planą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, jog duomenų, esančių atsiliepimo į apeliacinį skundą prieduose, aktualumas bylai buvo nustatytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartyje, pirmosios instancijos teismas jų prašė 2014 m. birželio 27 d. raštu, tai pat į jau minėtą proceso operatyvumo principą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, jog netikslinga bylą dar kartą grąžinti pirmosios instancijos teismui, todėl prijungia prie bylos kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus dokumentus.

Pasisakydama dėl bylos esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Bylai aktualus yra ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad EŽTK įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į EŽTK 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal EŽTK 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Bylos duomenimis pareiškėjas Plungės rajono PK areštinėje buvo laikomas nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad nurodytu laikotarpiu jis Plungės rajono PK areštinėje buvo laikomas kameroje, kurioje nebuvo kriauklės, tualeto, tinkamo gulto, vietoje tualeto jam buvo atneštas plastikinis kibiras ir plastikinis dviejų litrų butelis vandens nusiprausti bei atsigerti, į lauko tualetą, kuris taip pat neatitiko higienos reikalavimų, jis buvo vedamas tik du kartus per dieną (ryte apie 8.00 val. ir vakare apie 17.00 val.), o maistas neatitiko mitybos normų, nes į sriubą įdėtos dvi dešrelės buvo ir antras patiekalas.

Nors bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjo laikymo Plungės rajono PK areštinėje laikotarpiu gyvenamojo ploto pažeidimų nebuvo (konkrečiu atveju taikytinas Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas, numatantis 5 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą), bylos medžiaga leidžia konstatuoti kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų egzistavimą.

Telšių visuomenės sveikatos centro 2011 m. spalio 6 d. patikrinimo akte Nr. AP-1-161 (b. l. 121-122) nurodyta, jog Plungės rajono PK areštinėje nustatyti, be kita ko, Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 6, 20, 31 ir 60 punktų reikalavimų pažeidimai (atitinkamai – Areštinės įengimas neatitinka higieninių normų ir asmenims, patalpintiems joje nesudaromos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos; Kamerose nėra įrengtų sanitarinių mazgų, praustuvių. Vietoj sanitarinių mazgų kamerose naudojamos plastikinės talpos. Jos nuo gyvenamosios paskirties ploto neatskirtos pertvara; Kamerose nėra lovų; Neužtikrinamos sąlygos areštinėje laikomiems asmenims nusiprausti, nes dušas techniškai netvarkingas, be durų), iš esmės sutampantys su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovui iš esmės nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, laikytina, jog minėti pažeidimai iš esmės buvo viso pareiškėjo laikymo minėtoje areštinėje metu. Be to, atsakovas nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginį dėl jam pateikto netinkamo maisto.

Vertindama pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad valstybė neužtikrino Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų laikymosi, tokiu būdu jam nebuvo užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka t. y. atsakovas CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog jos vertinimu, pareiškėjo laikymas, be kita ko, areštinės kameroje neįrengus sanitarinių mazgų ir praustuvių, vietoje to verčiant asmenį naudotis plastikinėmis talpomis bei be lovų (tik su mediniais gultais), nebuvo suderinamas su EŽTK nuostatomis bei žemino pareiškėjo orumą. Priešingų išvadų teisėjų kolegijai daryti neleidžia net ir santykinai ne ilga pareiškėjo laikymo Plungės rajono PK areštinėje trukmė. Taigi, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog pareiškėjo laikymas Plungės rajono PK areštinėje minėtomis sąlygomis sukėlė jam rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, kas leidžia konstatuoti, jog pareiškėją laikant minėtomis sąlygomis jam neabejotinai kilo neturtinė žala (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1881/2014).

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus kumuliacinį pareiškėjo laikymo Plungės rajono PK areštinėje poveikį, spręstina, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas, skirtingai nei atsiliepime į apeliacinį skundą teigia atsakovas, savaime nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pastebėtina, jog šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas; atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad turi būti įvertinta kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, visuma ir neturi būti sureikšminamas nei vienas jų atskirai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Remiantis nurodytais išaiškinimais, darytina išvada, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus, į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į tai, kad pareiškėjas netinkamo laikymo metu į Plungės rajono PK areštinę su rašytiniais skundais nesikreipė, į teismą dėl laikymo Plungės rajono PK areštinėje netinkamomis sąlygomis 2011 m. gruodžio 5-9 d. kreipėsi tik 2013 m. balandžio 12 d., byloje nėra duomenų, kad dėl aptartų laikymo Plungės rajono PK areštinėje sąlygų pareiškėjas būtų patyręs fizinį skausmą, suprastėjo jo sveikata, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju 100 Eur laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Pareiškėjo prašoma priteisti 7 000 Lt suma nelaikytina adekvačia ir atitinkančia teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl pareiškėjo prašymas teismui gali būti tenkinamas tik iš dalies.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies ir priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad į Plungės rajono PK buvo etapuotas ir 2011 m. rugsėjo 19 d. – 2011 m. rugsėjo 23 d. laikotarpiu, tačiau dėl šio laikotarpio teisėjų kolegija nepasisako, nes pareiškėjo skundas ir atitinkamai bylos nagrinėjimo ribos šio laikotarpio neapima. Neturtinės žalos reikalavimas už pastarąjį laikotarpį laikytinas nauju reikalavimu, nes pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui šio konkretaus laikotarpio nebuvo nurodęs, o tokie reikalavimai apeliaciniame skunde negali būti keliami (ABTĮ 130 str. 6 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato, 100 Eur (vienas šimtas eurų) neturtinės žalos atlyginimo

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Artūras Drigotas

                                                                                                           Ramūnas Gadliauskas