Civilinė
byla Nr. 3K-3-35/2010 (S)
Procesinio sprendimo
kategorija 30.4.1
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal ieškovo S. K. kasacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. rugsėjo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovams Kauno
apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio
ministerijai, S. R., N. D., J. D., UAB „Rivona“, R. K., R. S. dėl administracinių aktų ir sandorių panaikinimo; tretieji
asmenys: Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Vilniaus m. 6–ojo notarų
biuro notarė D. Š.
Teisėjų kolegija
n u s t
a t ė :
I. Ginčo esmė
Nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujantiems
pretendentams administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į žemę:
ieškovui – Kauno apskrities viršininko 2000 m. liepos 13 d. sprendimu – į
0,75 ha, grąžinant ją natūra, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime,
kuri iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise priklausė ieškovo senelei A. K.; dėl nuosavybės teisių į 0,44 ha žemės atkūrimo numatyta
spręsti vėliau, tačiau ši žemė pateko į N. S. ir atsakovei
S. R. suformuotus žemės sklypus ir jiems Lietuvos
Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 ir 1994 m. sprendimais atkurtos
nuosavybės teisės. Ieškovas ginčija, kad Kauno apskrities viršininko 2007 m.
gegužės 14 d. įsakymu jam parinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – už 0,44
ha valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais ir tos pačios dienos sprendimas
dėl nuosavybės teisių atkūrimo atitiko nuosavybės teisių atkūrimo santykių
teisinį reglamentavimą, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas 1991 m. išreiškė
valią atkurti nuosavybės teises į 1,19 ha žemę. Ieškovo vertinimu,
administraciniai aktai ir atsakovų S. R., N.
D. ir UAB „Rivona“ sudaryti sandoriai dėl tos dalies, dėl kurios parduota
0,14 ha žemės, pažeidžia ieškovo teises, apie tai jis sužinojo, gavęs pirmiau
nurodytą 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą. Ieškovas prašė pripažinti
neteisėtais ir panaikinti: 1) Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d.
sprendimą Nr. 11-15-5529 dėl tos dalies, dėl kurios N. S. atkurtos
nuosavybės teisės į 0,30 ha žemės, ir 1994 m. sausio 19 d. sprendimą Nr.
11-1640-3872 dėl tos dalies, dėl kurios S. R. atkurtos
nuosavybės teisės į 0,14 ha žemės; 2) 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo
sutartį dėl tos dalies, dėl kurios S. R. pardavė 0,14 ha žemės N. D.; 3) 2006 m. vasario 14 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartį
dėl tos dalies, dėl kurios N. D. ir J. D.
pardavė 0,14 ha žemės UAB „Rivona“; 4) Kauno apskrities viršininko 2007 m.
gegužės 14 d. sprendimą Nr. 52/11982, kuriuo ieškovui atkurtos nuosavybės
teisės į 0,44 ha žemės ir parinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas,
atlyginant pinigais; 5) įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją
atkurti ieškovui nuosavybės teises į 0,30 ha žemės, grąžinant ją natūra; 6) priteisti iš atsakovų N. D. ir J. D. solidariai
11 200,25 Lt; 7) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas
1991 m. spalio 3 d. pateikė prašymą Kauno
rajono Babtų apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių
į 19,5 ha buvusių žemės savininkų B. K. ir A.
K. valdytą žemę Kauno rajone, Babtų apylinkėje, (duomenys neskelbtini)
kaimuose, atkūrimo; Kauno apskrities viršininko 2000 m. liepos 13 d. sprendimu
Nr. 52/12667 ieškovui atkurtos nuosavybės
teisės į A. K. (duomenys neskelbtini) kaime valdytą
žemę, grąžinant natūra 0,75 ha; sprendime nurodyta, kad nuosavybės
teisės į 0,44 ha bus atkurtos, sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą; Kauno apskrities viršininko 2007 m.
gegužės 14 d. sprendimu ieškovui atkurtos nuosavybės teisės į 0,44 ha žemės, išmokant 377 Lt; taip pirmiau
nurodytu administraciniu aktu baigtas nuosavybės
teisių ieškovui į buvusios savininkės A. K. valdytą 1,19 ha žemę atkūrimas. Teismas pažymėjo, kad dalis, t. y. 0,44 ha, žemės, kuri priklausė buvusiems savininkams B. K. ir
A. K., pateko į S. R. ir N. S. suformuotus žemės sklypus, ji yra valstybės
išperkama, tačiau nelaikė, jog dėl to pažeistas Žemės reformos žemėtvarkos
projektų rengimo tvarkoje nustatytas reikalavimas,
kad grąžinamos žemės ribos gali nesutapti su buvusios žemėnaudos ribomis ne
daugiau kaip 40 proc. (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998
m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 (Žin., 1998, Nr. 33–882). Teismo vertinimu, ieškovui grąžintina 0,44 ha žemė yra valstybės išperkama
(Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnis); šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas iki 2003 m. balandžio 1
d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės
į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas
sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo; ieškovas 2000 m. sausio 24 d. pateikė Kauno rajono
žemėtvarkos skyriui prašymą dėl 0,44 ha žemės, užimtos privačių ūkių, atgavimo
natūra. Tokiu atveju nuosavybės teisių
atkūrimo būdas parinktas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
17 straipsnyje nustatytos institucijos.
Teismas kartu pripažino, kad
atsakovei S. R. atkurtos nuosavybės teisės į 17,59 ha žemės Kauno rajone, Babtų apylinkėje, grąžinant 16,77 ha žemės ekvivalentine natūra, pažeidžiant Lietuvos
Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 11, 13 punktus; atsakovė negyveno toje teritorijoje, kurioje buvo grąžinamas žemės sklypas
ekvivalentine natūra, taip pat nesudaryta kompleksinio žemės reformos
žemėtvarkos projekto. Teismas atmetė ieškovo reikalavimus pripažinti
negaliojančiais atsakovų sudarytus sandorius dėl žemės sklypo dalies
perleidimo. Atsakovams prašant, teismas atmetė ieškinį taip pat dėl ieškinio
senaties (CK 1.125 straipsnio 1
dalis); ieškovas 1996 ir 1998 m. pareiškė pretenzijas dėl žemės gražinimo, jis
dalyvavo, žemę matuojant, taigi apie sklypus žinojo nuo 1996 m., t. y. daugiau kaip dešimt metų, ieškinį pareiškė 2007 m.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį
skundą, 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto
apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios
instancijos teismo išvadomis byloje, pažymėjo, kad ieškovas, kaip ir atsakovė S. R. ir N. S., buvo pretendentas į
nuosavybės teisių atkūrimą ir turėjo vienodas teises; sprendimai dėl nuosavybės
teisių atkūrimo priimti pagal jų pateiktus dokumentus, kaip tai buvo nustatyta
tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos 1991 m. birelio 18 d. įstatymo Nr.
I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo
tvarkos ir sąlygų“; dėl jų priimti administraciniai aktai atkurti nuosavybės
teises, kolegijos vertinimu, buvo pagrįsti ir teisėti, nes šiuos klausimus sprendusi
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija nepažeidė tuo metu galiojusio
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 „Dėl
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos“
reikalavimų, sprendimo priėmimo metu jai nebuvo žinoma apie atsakovo N. D. dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atliktus
veiksmus, kuriais S. R. sudarytos palankios sąlygos
susigrąžinti žemę (duomenys neskelbtini) kaime ekvivalentine natūra.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas nepateikė įrodymų, kurie
būtų pagrindas laikyti, jog žemės sklypo suteikimo ir žemės sklypo dydžio
nustatymo procedūros buvo pažeistos; Kauno rajono valdybos išvadoje pasiūlyta N. S. grąžinti 11,45 ha žemės ir S. R. – grąžinant natūra 16,77 ha žemės Kauno rajone (duomenys neskelbtini); žemės sklypai buvo apžiūrėti vietoje,
nustatytos jų ribos; ieškovas iš esmės neginčija, kad ši informacija jam buvo
žinoma ir kad jis 1992 m. balandžio 3 d. pasirašė žemės sklypo vietos
apžiūrėjimo akte; šie rašytiniai įrodymai nenuginčyti ir jais patvirtinama, kad
ieškovas nuo 1992 m. turėjo pakankamų duomenų apie nuosavybės teisių į žemę
atkūrimą, todėl turėjo galimybių teisinėmis priemonėmis aiškintis dėl
procedūrinių veiksmų, susijusių su atsakovės S. R. ir N. S. nuosavybės teisių atkūrimu, teisėtumo, ir tai, ar jie
pažeidė ieškovo teises. Aplinkybės, kad ieškovas tikėjosi, jog jam bus suteikta
žemės ir dėl to esą jis neskundė jam nenaudingų dokumentų, kolegija nelaikė
pagrindu, dėl kurio galėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas.
Apeliacinės instancijos teismas nelaikė, kad N. S. ir S. R. suformuoti žemės
sklypai, į kuriuos pateko buvusių savininkų B. K. ir A. K. žemė, nesilaikant poįstatyminių aktų reikalavimų, ir
kad dėl to esą buvo pažeistos ieškovo teisės, nes sumažėjo jam skirtas žemės
sklypas. Kolegija pažymėjo tą aspektą, kad žemės sklypai matuoti,
taikant skirtingą metodiką; N. S. ir S.
R. – patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d.
nutarimu Nr. 423, pagal kurią privačių ūkių žemėnaudos turėjo būti
projektuojamos taip, kad jų ribos sutaptų su stabiliais kraštovaizdžio
objektais, valstybinės nuosavybės upių ir ežerų, kitų vandens telkinių krantais,
miškų, valstybinės reikšmės kelių ir geležinkelių žemės ribomis, eitų privačių
upelių arba griovių viduriu, senomis ežiomis; lygumoje dirbamus laukus
žemėnaudų ribos turėjo kirsti tiesiomis linijomis ir suformuoti taisyklingus
sklypus; ieškovui – patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m.
balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385, kurio esmė ta, jog grąžinamo žemės sklypo
ribos galėjo nesutapti su buvusios žemėnaudos ribomis ne daugiau kaip 40 proc.
Kolegija laikė, kad bylos duomenimis patvirtinama, jog ieškovas žinojo
apie nuosavybės teisių atkūrimą atsakovei S. R. ir N. S., nes jų sklypai tiesiogiai ribojasi su ieškovo
naudojamu žemės sklypu; byloje nėra objektyvių įrodymų, kad ieškovas buvo
suklaidintas dėl teisės atkurti nuosavybės teisę į ginčo sklypus natūra, todėl
esą nesikreipė į teismą; ieškovas 1992 m. dalyvavo apžiūrint ir paženklinant ginčo žemės sklypus ir neginčijo jam pasiūlyto grąžinti natūra žemės sklypo
ribų ir paženklinimo plano. Žemės sklypo planas yra sudėtinė sprendimo dėl
nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dalis, informacija apie žemėvaldas
registruojama nekilnojamojo turto registre. Kolegija pripažino pagrįstomis
pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas UAB „Rivona“ yra sąžiningas
0,14 ha žemės sklypo dalies įgijėjas, nes jis nežinojo apie ieškovo pretenzijas
į šią sklypo dalį.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo apie
ieškovo ypač akcentuojamą interesą susigrąžinti žemę natūra, t. y. gauti žemės
sklypą Kauno rajone, Babtų seniūnijoje; ieškovas 2007 m. gegužės 9 d. pateikė
prašymą suteikti žemės sklypą (duomenys neskelbtini) arba (duomenys
neskelbtini) kaime, tačiau prašymas surašytas po to, kai Kauno apskrities
viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2007 m. gegužės 3 d.
pasitarime, kuriame ieškovas dalyvavo, parinktas nuosavybės teisių į 0,44 ha
žemę atkūrimo būdas, kompensuojant pinigais. Bylos duomenimis, nuomos sutarties
pagrindu ieškovas nuo 1993 m. naudojo žemės sklypą (duomenys neskelbtini)
kaime ir tikėjosi, kad nuosavybės teisė į turtą jam bus atkurta natūra, tačiau
po 2000 m. liepos 13 d., kai dėl jo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės
teises tik į dalį, t. y. 0,75 ha, žemės, grąžinant ją natūra, ieškovas
sprendimo neskundė ir pasirašė 2000 m. rugpjūčio 30 d. žemės sklypo plane, taip
patvirtino, jog planas su juo suderintas; šiame plane, kolegijos vertinimu,
aiškiai pažymėtos N. S. ir atsakovo N.
D. (buvusios savininkės S. R.) žemės sklypo ribos,
taip pat nurodytas ieškovo žemės sklypo plotas – 0,75 ha. Kolegija pažymėjo, kad iš apeliaciniam teismui pateikto B. K. žemėvaldos
abriso taip pat matyti žymos dėl buvusiam savininkui priklausančios žemės
sklypo dalies (1,12 ha), taip pat dėl priimtų sprendimų, dėl kurių žemės
sklypas sumažėjo; kolegija šias aplinkybes laikė patvirtinančiomis tai, kad ieškovui
buvo žinomas sprendimas dėl dalies žemės sklypo perdavimo kitiems asmenims.
Paaiškėjus, kad žemė nėra laisva, bet perduota nuosavybėn privatiems asmenims,
ieškovui už 0,44 ha žemės išmokėta kompensacija (Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12
straipsnis), kuri apskaičiuota, vadovaujantis pirmiau nurodyto įstatymo 16
straipsniu ir Registro kadastro duomenimis apie žemės sklypo vertę. Sutarties
šalys dėl žemės sklypo kainos susitaria; parduoto žemės sklypo kaina negali
sutapti su ieškovui siūloma kompensacija dėl skirtingų sklypų dydžių.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo panaikinti
byloje priimtus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir
nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais.
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir
taikė Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų“ nuostatas apskritai, taip pat nurodyto Įstatymo 4 straipsnio 1, 4
dalis, neatskleidė šių normų turinio esmės, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl
nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų administracinių aktų, kuriais
atsakovei S. R. ir N. S. atkurtos
nuosavybės teisės į žemę, į kurios ribas patenka atitinkamai 0,14 ir 0,30 ha
buvusių savininkų B. K. ir A. K. žemės,
dėl kurios grąžinimo kasatorius 1991 m. išreiškė valią, teisėtumo ir
pagrįstumo. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pripažino, kad
atsakovei S. R. atkurtos nuosavybės teisės į dalį (16,77
ha) žemės ekvivalentine natūra kitoje vietoje, pažeidžiant galiojusius teisės
aktus (pirmiau nurodyto įstatymo 4 straipsnio 4 dalį) dėl nustatyto
gyvenamosios vietos kriterijaus, tačiau nelaikė, jog dėl šio pažeidimo
administracinis aktas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jai yra neteisėtas,
nepaisant taip pat aplinkybės, jog į jai grąžintiną ekvivalentine natūra žemę
patenka kasatoriui grąžintinos 0,14 ha žemės. Analogiškas administracinis aktas
priimtas dėl N. S., kuriam natūra atkurtos nuosavybės
teisės į žemę, į kurią pateko kasatoriui grąžintinos 0,40 ha žemės dalis, taip
pat nesuponuoja išvados, kad tokia situacija pateisinama dėl leistino žemės
sklypo ribų koregavimo, kai grąžinamos žemės ribos gali nesutapti su buvusios
žemėnaudos ribomis, bet ne daugiau kaip 40 proc. (Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinta Žemės
reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka); Tvarka negaliojo tuo metu, kai
šiems asmenims buvo matuojama žemė ir dėl jų 1992 ir 1994 m. priimami ginčo
administraciniai aktai. Kita vertus, žemės sklypų ribų koregavimas nereiškia,
kad apskritai žemė kasatoriui gali būti negrąžinta, juolab kad korekcija šiuo
atveju nebuvo būtina; du sklypai, į kuriuos pretendavo kasatorius, buvo
vientisa žemė, mažesnis sklypas įsiterpė į didesniojo erdvę.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185
straipsnyje nustatytas įrodymų įvertinimą reglamentuojančias taisykles, CK 1.5
straipsnyje įtvirtintus principus, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo
praktikos šios kategorijos bylose. Apeliacinės instancijos teismas
neatsižvelgė į atsakovei S. R. atstovavusio asmens
atsakovo N. D. veiksmų vertinimą ikiteisminio tyrimo
baudžiamojoje byloje; joje pripažinta, kad šio asmens veiksmai, susiję su S. R. suteiktų įgaliojimų atkuriant jai nuosavybės teises į
žemę vykdymu, yra nusikalstami, tačiau byla nutraukta dėl senaties termino; tuo
tarpu, veikdamas pagal jam atsakovės suteiktą įgaliojimą, buvęs Agrarinės
tarnybos vadovas atsakovas N. D. parengė išvadą dėl
nuosavybės teisių į žemę atkūrimo S. R. ekvivalentine
natūra kitoje, kasatoriui grąžintinoje, vietovėje, kuri yra geresnė ir
brangesnė. Atsakovė 1995 m. kovo 17 d. sutartimi žemę, įskaitant 0,14 ha,
pardavė atsakovui N. D., šis 2006 m. vasario 14 d.
sutartimi – UAB „Rivona“ už didelę kainą. Atsakovė, neteisėtai įgijusi 0,14 ha
žemės, neturėjo teisės dėl šios dalies ja disponuoti. Sandoriai dėl tos dalies,
dėl kurios perleista 0,14 ha žemės, sudaryti pažeidžiant materialiosios teisės
normas, todėl pripažintini negaliojančiais (1964 m. CK 47 straipsnis, 2000 m.
CK 1.80, 1.81 straipsnis). Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 14 d.
sprendimas priimtas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23
straipsnio 3 dalį, 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį.
3. Bylą nagrinėję teismai netinkamai sprendė, kad 2007 m.
pareikštas ieškinys, atsakovams prašant, atmestinas ir dėl ieškinio senaties
termino taikymo. Apie savo teisių pažeidimą kasatorius sužinojo, kai
administraciniame teisme jam buvo pateikti administraciniai aktai, priimti dėl
atsakovės S. R. ir N. S., taip pat
kasatoriaus (nuosavybės teisių į 0,44 ha žemę atkūrimo, kompensuojant
pinigais). Kasatorius iki tol tikėjosi, kad nuosavybės teisė į 0,44 ha žemės
bus atkurta natūra. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai laikė, kad kasatorius
dalyvavo, kai buvo matuojama žemė S. R. ir N. S., todėl žinojo apie sklypų neatitiktis. Kasatorius
pažymi, kad žemė buvo matuojama dėl vykdomos žemės reformos, jam nebuvo žinomas
tikrasis žemės sklypų matavimo tikslas – išdalyti ją kitiems asmenims; žemė
buvo matuojama kasatoriui naudotis, bet ne nuosavybės teisių atkūrimo tikslu.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos
Respublikos žemės ūkio ministerija prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad
kasatoriaus ginčijami atsakovo priimti aktai (1992 m. gruodžio 7 d. ir 1994 m.
sausio 19 d. sprendimai), kuriais atsakovams N. S. ir S. R. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, yra teisėti, nes
atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus; nors kasatorius teigia, kad į šiems
atsakovams grąžintą žemę patenka jam grąžintini 0,14 ir 0,30 ha žemės sklypai,
tačiau atsakovo aktai priimti, atsižvelgiant į Kauno rajono Babtų apylinkės
agrarinės reformos tarnybos pateiktus dokumentus ir išvadą šiuo klausimu;
nebuvo pagrindo jais abejoti. Atsakovui N. S. buvo
suformuotas 11,45 ha žemės sklypas, į kurį pateko apie 0,30 ha žemės,
priklausiusios B. K. ir A. K.;
kasatorius neįrodė, kad, matuojant žemės sklypą, buvo nukrypta nuo turėto žemės
sklypo ribų. Kita vertus, privačių ūkių žemėnaudos projektuojamos pagal
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423
patvirtintą metodiką (Žin., 1992, Nr. 1–13); tai reiškia, kad formuojamas žemės
sklypas racionalių ribų, kurios yra priderintos prie vietovės situacijų kontūrų.
Dėl nuosavybės teisių atsakovei S. R. atkūrimo į 17,59 ha
žemės, grąžinant ekvivalentine natūra 16,77 ha , o už 0,82 ha – išmokant
kompensaciją pinigais, buvo sprendžiama analogiškai, t. y. pagal Agrarinės
reformos tarnybos pateiktus dokumentus ir Kauno rajono valdybos išvadą, kuri
yra privalomas dokumentas nuosavybės teisėms atkurti. Dėl to pirmosios
instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė S. R. neatitiko
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 „Dėl
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ nustatyto
gyvenamosios vietos reikalavimo, todėl jai esą negalėjo būti atkurtos
nuosavybės teisės ekvivalentine natūra, tačiau 1994 m. kovo 17 d. pažymėjimas
Nr. 90 dėl atsakovės gyvenamosios vietos, kuri nesutampa su Kauno rajono
valdybos išvadoje pateikta, gautas po 1994 m. sausio 19 d. sprendimo dėl
nuosavybės teisių atkūrimo S. R. priėmimo. 2000 m. liepos
13 d. sprendimu atkuriant kasatoriui nuosavybės teises, galiojo Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinta
Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka (Žin., 1998, Nr. 33–882),
kurioje nustatyta, kad grąžinamos žemės ribos galėjo nesutapti su buvusios
žemėnaudos ribomis ne daugiau kaip 40 proc.; apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai rėmėsi šiuo teisės aktu; tuo tarpu dėl atsakovų galiojo pirmiau
nurodyta metodika (patvirtinta Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr.
423). Kasatorius nepagrįstai žemės sklypų ribų koregavimą vertina kaip žemės
sklypo dalies negrąžinimą, tuo tarpu klausimas dėl nuosavybės teisių kasatoriui
atkūrimo yra išspręstas, nes jam Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 14
d. sprendimu už 0,44 ha žemės išmokėta kompensacija pinigais – 377 Lt.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities
viršininko administracija nurodo, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas,
kasatorius žinojo apie nuosavybės teisių atsakovei S. R. ir
N. S. atkūrimą, nes jų žemės sklypai turi ribas ir jis
1992 m. dalyvavo, apžiūrint ir paženklinant sklypų ribas, jų neginčijo.
Kasatorius galėjo ginti savo teises, jeigu laikė, kad jos yra pažeistos, tačiau
buvo aplaidus ir nerūpestingas. Jeigu asmens prašyme nurodytu būdu negali būti
atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir jis nepareiškia
valios dėl kitokio, nuosavybės teisės atkuriamos tokį prašymą nagrinėjančios
institucijos parinktu būdu. Dėl to Kauno apskrities viršininko administracija
2007 m. gruodžio 14 d. sprendimu pagrįstai nusprendė už 0,44 ha žemės atlyginti
kasatoriui pinigais, nes šis nepasirinko kito būdo. Tokia situacija atitinka
Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 14, 16 straipsnius, kurių esmė, kad žemė, įsigyta
privačion nuosavybėn, yra valstybės išperkama, o už ją atlyginama pagal šį
įstatymą.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Rivona“ prašo
kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad 2006 m. vasario 14 d. sutartimi už
rinkos kainą įsigijo 13,43 ha žemės, kurioje yra 0,14 ha ginčo žemės sklypas;
notarinės formos sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms,
atsakovas buvo maksimaliai atidus ir rūpestingas, prieš sudarydamas sutartį, surinko
objektyviai įmanomą visą informaciją apie žemę. Pirmasis ginčo sandoris buvo
sudarytas 1995 m. kovo 17 d. ir įregistruotas viešame registre; kasatorius
neginčijo šios sutarties per visą laiką iki 2006 m. vasario 14 d.
pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo; taigi atsakovui negalėjo būti žinoma apie
kasatoriaus pretenzijas į ginčo žemės sklypą. Atsiliepime į kasacinį skundą
atsakovas, išdėstęs įstatymo ir teismų praktikos nuostatas dėl jo, kaip
sąžiningo įgijėjo, statuso teisinio reglamentavimo (CK 4.26 straipsnio 2, 3
dalys, 4. 96 straipsnio 2 dalis, 6.153 straipsnio 1 dalis), laiko, kad šiuo
atveju nėra sąlygų, dėl kurių jis galėtų būti laikomas nesąžiningu įgijėju.
Kasatoriaus pateiktas Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2008 m. liepos 29 d.
raštas yra informacinis, bet ne procesinis dokumentas, kurio pagrindu asmuo
arba asmenys galėtų būti laikomi įvykdę nusikaltimą CK 4.96 straipsnio 2 dalies
prasme.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai N.
D. ir J. D. prašo kasacinį skundą atmesti, nurodo, kad
ieškinys pareikštas, praleidus įstatymo nustatytą senaties terminą. Pirmosios
ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai nustatė, kad kasatorius apie savo
teisės pažeidimą žinojo 1996, 1998 ar net 1993 metais, ieškinį pareiškė,
pasibaigus senaties terminui. Atsakovams prašant taikyti ieškinio senatį,
ieškinys pagrįstai atmestas ir šiuo pagrindu. Tokia teismų pozicija atitinka
įstatymo ir teismų praktikos nuostatas, kad žemės reforma negali vykti neribotą
laiką, todėl ieškinio senaties instituto taikymas atitinka žemės reformos
tikslus, žemės civilinės apyvartos stabilumą. Kasatoriui Kauno apskrities
viršininko 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į 1,19 ha
žemės sklypą; pagal tuo metu galiojusią Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu
Nr. 385 patvirtintą Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarką
grąžinamo žemės sklypo ribos galėjo nesutapti su buvusios žemėnaudos ribomis ne
daugiau kaip 40 proc.; žemės planų sudarymas buvo nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą proceso tam tikras etapas; dėl to kasatorius galėjo ginčyti
žemės sklypo ribas, jeigu laikė, kad jos neatitinka pirmiau nurodyto nutarimo
reikalavimų, bet to nepadarė. Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 14 d.
sprendimu kasatoriui atkurtos nuosavybės teisės į 0,44 ha žemę, atlyginant
pinigais; toks sprendimas priimtas dėl to, kad kasatorius nebuvo išreiškęs
valios dėl nuosavybės teisės į 0,44 ha žemę atkūrimo būdo. Apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad kasatorius 1993 m. sudarė žemės nuomos sutartį,
nes norėjo susigrąžinti žemę kitoje vietoje, tačiau vėliau tokios valios
neišreiškė. Taigi sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo – kompensacijos
pinigais už 0,44 ha žemės – priėmimą iš esmės nulėmė kasatoriaus veiksmai; toks
administracinis aktas atitiko Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12, , 17, 21 straipsnius. Kita
vertus, kasatorius kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises į žemę nepateikė
papildomų dokumentų, pagal kuriuos būtų nustatytos žemės sklypo, į kurį
pretenduoja kasatorius, ribos, nors tai privalėjo atlikti pagal galiojusią
tokių prašymų padavimo tvarką (patvirtinta Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d.
nutarimu Nr. 376; Žin., 1991, Nr. 28-777).
Teisėjų kolegija
k o n s
t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio senaties termino
Byloje nustatyta, kad atsakovai reikalavo taikyti ieškinio
senatį. Bylą nagrinėję teismai ją taikė, pripažinę, kad kasatoriui nuo 1992 m.
buvo žinoma, jog žemė, į kurią jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises,
dalijama atsakovei S. R. ir N. S.;
kasatorius 1992 m. balandžio 3 d. pasirašė žemės sklypo vietos apžiūrėjimo
akte, t. y. jis dalyvavo žemės sklypo šiems asmenims suteikimo ir žemės sklypo
dydžio nustatymo procedūrose; teismai taip pat pažymėjo, kad kasatorius galėjo
ginčyti šių procedūrų metu atliktus su atsakovės R. R. ir N. S. nuosavybės teisių atkūrimu susijusius veiksmus, jeigu
juos laikė neteisėtais dėl tos dalies, dėl kurios pirmiau nurodytiems asmenims
perduota 0,14 ir 0,30 ha žemės, į kurią pretendavo kasatorius, teigdamas,
jog sužinojo apie savo teisių pažeidimą, gavęs administracinį 2007 m. gegužės
14 d. aktą, kuriuo už 0,44 ha žemės jam kompensuota pinigais, ieškinį pareiškė
2007 m.
Teisėjų kolegija sutinka su teismų nuostata, kad
administraciniams teisės aktams ginčyti reikšmingas senaties terminas, tačiau
pažymi, jog bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo paskutiniais metais priimtose nutartyse plėtojama nuosekli
praktika, kad specialiajame įstatyme – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje – nustatytas 30
dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas; jo privaloma
laikytis, kai pareiškiamas ieškinys panaikinti apskrities viršininko
administracijos aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko
administracija, I. S., kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007;
2006 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apygardos
prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Kauno rajono savivaldybė, Kauno apskrities
viršininko administracija, kt., bylos Nr. 3K-3-666/2006; 2007 m. birželio
5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras
v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, G. O.,
kt., bylos Nr. 3K-3-149/2007; kt.). Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad vien
žemės suteikimo kitiems asmenims faktas ne visais atvejais reiškia, kad yra
pažeidžiamos asmenų, kurie siekia atkurti nuosavybės teises į išlikusį
nekilnojamąjį turtą, teisės; specialiojo įstatymo įtvirtinta galimybė atkurti
nuosavybės teises į žemę ne tik natūra, bet ir kitais būdais: suteikiant žemę
nuosavybėn kitoje vietoje, išmokant kompensaciją, kitaip atlyginant įstatymo
nustatyta tvarka. Šiuo atveju teismai laikė, kad kasatoriui nuosavybės teisės
atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas yra iki galo išspręstas,
priėmus Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 14 d sprendimą, kuriuo jam
už likusią 0,44 ha valstybės išperkamą žemę atlyginta pinigais. Taigi esminė
šalių ginčo šioje byloje aplinkybė yra tai, kad kasatorius siekia nuosavybės
teisių atkūrimo ne bet kuriuo įstatymo nustatytu būdu, bet natūra. Vadinasi, ši
aplinkybė yra reikšminga, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo
pradžios.
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos
pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių
svarbos vertinimas yra fakto klausimai,
kurie sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14
d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v.
Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, VĮ
Registrų centro Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2007 m.
balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje L. A. v.
Z. V., AB „Lietuvos draudimas“, notarė G.
S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-154/2007; kt.). Ieškinio senatis – tai laiko
tarpas, per kurį asmeniui garantuojamas jo pažeistos teisės gynimas, jeigu per
šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą (CK 1.124 straipsnis).
Ieškinio senaties terminas prasideda ir teisė į ieškinį atsiranda nuo tos
dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK
1.127 straipsnio 1 dalis). Sužinojimo apie subjektinės teisės pažeidimą
(suvokimo, kad teisės pažeidžiamos) momento nustatymą lemia konkrečios bylos
aplinkybės bei asmens subjektyvios savybės, todėl skirtingose bylose nustatomas
skirtingai. Iš teismų praktikos nuostatų išplaukia, kad, sprendžiant, kada apie
pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti
teisės pažeidimo pobūdį ir momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir
rūpestingai besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti,
kad jo teisė yra pažeista. Šioje byloje nustatyta, kad kasatorius siekė jo
senelei A. K. priklausiusios 1,19 ha žemės grąžinimo, o
kompensacijos už 0,44 ha žemę išmokėjimą laikė prieštaraujančiu teisės aktų
nuostatoms ir pažeidžiančiu jo teises; kasatorius teigė, kad apie savo teisių
pažeidimą sužinojo, gavęs administracinį 2007 m. gegužės 14 d. aktą, todėl 2007
m. pareiškė ieškinį pažeistoms teisėms ginti. Pirmosios instancijos teismas
faktus, kad kasatorius 1996 m. dalyvavo matuojant žemę ir kad jis 1996 ir 1998
m. reiškė pretenzijų dėl žemės grąžinimo, vertino kaip patvirtinančius jo
subjektyvų suvokimą apie teisės atkurti nuosavybės teises natūra pažeidimą;
apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad kasatorius 1992 m. turėjo
pakankamų duomenų apie nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą,
dalyvavo, atliekant procedūrinius veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių į
žemę atkūrimu S. R. ir N. S.: žemės
sklypai buvo apžiūrėti vietoje, nustatytos jų ribos, kasatorius pasirašė žemės
sklypų vietos apžiūrėjimo akte, neskundė aktų, kuriais išspręstas nuosavybės
teisių šiems asmenims atkūrimo klausimas.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neturėjo pagrindo
išvadai dėl objektyvių galimybių kasatoriui suvokti apie savo teisių pažeidimą
anksčiau, nei 2007 m. gegužės 14 d., kai dėl jo buvo priimtas ginčo
administracinis aktas; teismų nustatytais laikotarpiais žemė buvo matuojama dėl
jos perdavimo kasatoriui naudotis, bet ne dėl nuosavybės teisių jam, S. R. ar N. S. atkūrimo. Teisėjų
kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismų išvados
dėl ieškinio senaties taikymui reikšmingų įrodymų, kuriais jie rėmėsi,
spręsdami dėl objektyvių galimybių kasatoriui nuo 1992, 1996 ar 1998 m. suvokti
apie savo teisių pažeidimą buvimo, padarytos, nesilaikant faktinių bylos
aplinkybių nustatymą ir vertinimą reglamentuojančių taisyklių, netinkamai
taikant ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Bylos
duomenimis, kasatorius 1991 m. spalio 3 d. pateikė
prašymą Kauno rajono Babtų apylinkės
agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių į 19,5 ha buvusių žemės savininkų B. K. ir A. K. valdytą žemę
Kauno rajone, Babtų apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaimuose,
atkūrimo; Kauno rajono Babtų agrarinės reformos tarnyba sudarė su kasatoriumi
1993 m. liepos 1 d. valstybinės žemės nuomos kaime sutartį, pagal kurią iki
1995 m. spalio 1 d. jam išnuomojo 22,71 ha žemės to paties rajono (duomenys
neskelbtini) kaime; pažymėtina ir tai, kad pirmasis nuosavybės teises į
žemę atkuriantis aktas dėl kasatoriaus priimtas 2000 m. liepos 13 d.; jame
įtvirtinta nuostata, kad dėl nuosavybės teisių į 0,44 ha bus sprendžiama
vėliau; taigi kasatorius turėjo pagrindą manyti, kad jo teisės nepažeidžiamos
ir žemė bus grąžinta ateityje. Vadinasi, esant tokiai situacijai,
nepaneigta kasatoriaus pozicija, kad teismų nustatytais laikotarpiais žemės
matavimas galėjo būti vykdomas ne tik nuosavybės teisių atkūrimo tikslu ir kad
tai nereiškė egzistuojančių objektyvių galimybių suvokti apie teisės pažeidimą,
t. y. tai, kad jam nebus grąžinta kita žemės dalis natūra. Teisėjų kolegija
laiko, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė, kodėl faktą dėl 2007 m.
gegužės 14 d. administracinio akto priėmimo vertino kaip paneigiantį
kasatoriaus subjektyvų suvokimą apie savo teisės atkurti nuosavybės teises į
0,44 ha žemę natūra pažeidimą, nei šio teismo nustatytus 1992, 1996 ar 1998 m.
įvykusius faktus, reikšmingus iki 2000 m. liepos 13 d. administracinio akto
priėmimo; kita vertus, teismų nevienareikšmiška išvada dėl momento, nuo kurio
kasatorius objektyviai galėjo suvokti apie savo teisės pažeidimą, kelia
pagrįstų abejonių dėl atitikties CK 1.127 straipsnio nuostatoms; ieškinio
senaties termino eigos pradžia turi būti aiški, bet ne alternatyvi.
Įstatymo nustatytu terminu pažeistoms teisėms ginti
siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, todėl asmens teisė
turi būti ginama, jeigu pats asmuo operatyviai kreipiasi teisminės gynybos. Iš
teismų praktikos išplaukia nuostata, kad ypač svarbu užtikrinti ieškinio
senaties termino instituto taikymą žemės santykiuose, nes žemės reforma negali
vykti neribotą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Z. I. J. ir kt. v. N. A. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-465/2005). Apie tai atsakovai N. D. ir J. D. taip pat nurodo atsiliepime į kasacinį skundą. Vis
dėlto, nors ieškinio senaties institutas, užtikrindamas civilinių teisinių
santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu terminu riboja galimybę ginti
pažeistas teises, įstatymo įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas
pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131
straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo
priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti,
teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir
paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat
į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007
m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos
generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. S., kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. rugsėjo 24
d. nutartis civilinėje byloje J. N.-M. v.
Vilniaus apskrities viršininko administracija, J. F.,
bylos Nr. 3K-3-338/2007; kt.). Nagrinėjamoje byloje teismai nelaikė, kad vien
ta aplinkybė, jog kasatorius tikėjosi, kad jam bus grąžinta žemė, yra pagrindas
atnaujinti praleistą CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą ieškinio senaties
terminą. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismas,
vertindamas ieškinio senaties taikymui reikšmingus įrodymus ir taikydamas
ieškinio senatį, jų detaliai neanalizavo ir neatskleidė visų aplinkybių,
reikšmingų, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios,
teismo išvada, ar šiuo atveju priežastys, dėl kurių terminas praleistas, yra
svarbios, pripažintina taip pat neargumentuota ir nepagrįsta. Ieškinio senaties
termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį
reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti. Teisėjų
kolegijai sprendžiant, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas
pasisakė ne dėl visų aplinkybių reikšmės ieškinio senačiai taikyti, jų
visapusiškai neišanalizavo ir argumentuotai neįvertino, darytina išvada, jog
ieškinys dėl senaties termino praleidimo atmestas nepagrįstai, pažeidžiant CPK
nuostatas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, taip pat ieškinio senatį
nustatančias materialiosios teisės normas. Pripažinus, kad ieškinys šiuo
pagrindu atmestas nepagrįstai, teisėjų kolegija laiko, jog būtina pasisakyti ir
dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo.
Dėl
nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo vertinimo
Kasaciniame skunde ginčijamų
administracinių aktų, kuriais kasatoriui ir atsakovei S. R. bei
N. S. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, neteisėtumas
grindžiamas tuo, kad 0,44 ha žemės dalis, į kurią dėl nuosavybės teisių
atkūrimo kasatorius 1991 m. pareiškė pretenzijas, negalėjo būti perduota
atsakovei S. R. ir N. S. nuosavybės
teisių jiems atkūrimo procese; atsakovei S. R. atkurtos
nuosavybės teisės į žemę, grąžinant jos dalį ekvivalentine natūra, pažeidžiant 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr.
I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo
tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio 1, 4 dalis, nes ji negyveno toje vietovėje, o
žemė po kasatoriaus pareiškimo pateikimo nebebuvo laisva valstybinio žemės
fondo žemė; matuojant žemės sklypus pirmiau nurodytiems asmenims, negaliojo
Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinta Žemės reformos
žemėtvarkos projektų rengimo tvarka (Žin., 1998, Nr. 33–882), kurioje
nustatyta, kad grąžinamos žemės ribos galėjo nesutapti su buvusios žemėnaudos
ribomis ne daugiau kaip 40 proc., todėl negali būti pateisinamas žemės dalies
negrąžinimas kasatoriui natūra dėl sklypų ribų koregavimo; dėl pirmiau nurodytų
pažeidimų kasatoriui neteisėtai parinktas nuosavybės teisių į 0,44 ha žemę,
kuri pripažinta valstybės išperkama, atkūrimo būdas – 377 Lt kompensacija.
Byloje nustatyta, kad kasatorius 1991
m. spalio 3 d. pateikė prašymą Kauno rajono Babtų apylinkės agrarinės reformos
tarnybai dėl nuosavybės teisių į 19,5 ha buvusių žemės savininkų B. K. ir A. K. valdytą žemę Kauno rajone, Babtų
apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaimuose, atkūrimo; bylą nagrinėjęs
apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad 1992–1994 m. laikotarpiu Žemės
ūkio ministerijai buvo pateikti dokumentai, būtini nuosavybės teisių atsakovei S. R. ir N. S. atkūrimo procedūrai
pradėti ir ši institucija dėl jų priėmė kasatoriaus ginčijamus aktus,
nepažeisdama šiai procedūrai atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m.
lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintoje Lietuvos Respublikos įstatymo
„Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo
tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka, Žin., 1992, Nr.
4-74) nustatytų reikalavimų. Vadinasi, teismas laikė, kad Žemės ūkio
ministerijos 1992 ir 1994 m. sprendimai dėl nuosavybės teisių į kaime esančią
žemės ūkio paskirties žemę S. R. ir N.
S. atkūrimo priimti taip, kaip tai buvo nustatyta Tvarkos 6 punkte, t. y.
atsižvelgiant į rajono valdybos pateiktą išvadą; apeliacinės instancijos teismo
vertinimu, nuosavybės teisių šiems asmenims atkūrimo byloje esantys dokumentai
nenuginčyti, be to, kasatorius dalyvavo, kai žemės sklypai buvo apžiūrėti
vietoje ir nustatytos jų ribos. Byloje taip pat nustatyta, kad Kauno apskrities
viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos
skyrius tik 1999 m. gegužės 31 d. surašė kasatoriui pažymą apie nuosavybės
teises į buvusios savininkės A. K. nuosavybės teise
valdytą 1,19 ha žemę Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime,
patvirtinančius dokumentus ir jam Kauno apskrities viršininko 2000 m.
liepos 13 d. sprendimu atkurtos nuosavybės teisės tik į 0,75 ha žemės natūra.
Atsakant į klausimą, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai
aiškino ir taikė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus ir ar
teisingai sprendė, kad nebuvo pažeistos kasatoriaus teisės atkurti nuosavybės
teises į visą žemę natūra, būtina vertinti aplinkybes, apie kurias bylą
nagrinėję teismai išsamiai nepasisakė. Teisėjų kolegija pažymi, kad visų
pretendentų pareiškimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo 1991–1992 m.
pateikti Kauno rajono Babtų apylinkės agrarinės reformos tarnybai, kurios
vadovo pareigas ėjo atsakovas N. D. Taigi šio asmens
pareigos buvo tiesiogiai susijusios su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu Kauno
rajone. Atsakovė S. R. 1993 m. vasario 18 d.
įgaliojo N. D. atstovauti jai nuosavybės teisių į žemę
atkūrimo procese. Kauno rajono valdyba 1993 m. balandžio 6 d. parengė dėl S. R. išvadą, kad ši turi teisę atkurti nuosavybės teises į
žemės ūkio paskirties žemę ir mišką, grąžinant 16,77 ha žemės ekvivalentine
natūra Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, ir išmokant
kompensaciją už 0,82 ha žemės; Kauno rajono valdybos išvada dėl nuosavybės
teisių atkūrimo N. S. parengta 1992 m. liepos 22 d.
Apeliacinės instancijos teismas vertino šias aplinkybes ir pripažino, kad S. R. nuosavybės teises atkurianti institucija, t. y. Žemės
ūkio ministerija, nežinojo apie tai, kad atsakovas N. D. sudarė
jai palankias sąlygas nuosavybės teisėms atkurti, tačiau teisėjų kolegija laiko
nepagrįstais šiuos teismo argumentus. Viešojo
administravimo subjektų vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procese yra ypač svarbus;
jų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams
pasiekti, todėl gero administravimo principas, kaip konstitucinės nuostatos,
kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis, reiškia
administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą. Tolimesnė
įvykių eiga rodo, kad atsakovas N. D. nusipirko žemės iš
atsakovės R. R.; vadinasi, bylą nagrinėjęs apeliacinės
instancijos teismas turėjo vertinti, ar atsakovas N. D. nesinaudojo
savo pareigomis asmeninei naudai gauti, taip pat ar nesinaudojo tarnybine ar
kita su savo veikla susijusia informacija asmeniniais tikslais. Teisėjų
kolegijos vertinimu, šiuo atveju kyla atsakovo N. D. sąžiningumo
klausimas; sąžiningumo problema saistoma byloje nustatytų aplinkybių tam tikro
vertinimo, tačiau, kaip pagrįstai teigiama kasaciniame skunde, šiuo aspektu
teismų išvados nevisapusiškos, pažymint tik tą aplinkybę, jog nuosavybės teises
atkuriančiai institucijai nebuvo žinoma apie atsakovo N. D. piktnaudžiavimo
veiksmus. Šiuo aspektu pažymėtinas ypač svarbus apeliacinės instancijos teismo
konstatuotas faktas, kad atsakovei S. R. atkurtos
nuosavybės teisės į 17,59 ha žemės Kauno
rajone, Babtų apylinkėje, ir grąžinta 16,77 ha žemės ekvivalentine natūra, pažeidžiant Lietuvos Respublikos
įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 11, 13 punktus; atsakovė negyveno toje teritorijoje, kurioje buvo grąžinamas žemės sklypas
ekvivalentine natūra, taip pat nesudarius kompleksinio žemės reformos
žemėtvarkos projekto. Vadinasi, šioje byloje aktuali kasatoriaus
ginčijamų administracinių aktų teisėtumo ir bylą nagrinėjusių teismų išvadų
pagrįstumo problema; dėl to svarstytini kasatoriaus argumentai, ar nuosavybės
teisių į žemę, į kurią pateko kasatoriui grąžintinos žemės dalys, atkūrimas
atsakovei S. R. ir N. S. gali būti
pagrindžiamas vien tik dėl poįstatyminiais teisės aktais nustatytų normų,
koreguojant žemės sklypų ribas, taikymo.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas
natūra yra vienas iš pagrindinių nuosavybės teisių atkūrimo principų,
įtvirtintų įstatymo ir lemiančių teismų praktiką. 1991 m. birželio 18 d.
Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojusio 1991
m. rugpjūčio 1 d., 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama, grąžinant nusavintą turtą natūra arba
jam ekvivalentine natūra, suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems
asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą
dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti
nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba šie asmenys nepageidauja
grąžinti natūra. 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359
preambulėje nurodyta, kad piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas,
o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama; šio įstatymo 4
straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę
atkuriamos žemę grąžinant natūra.
Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas sprendė,
kad 0,44 ha žemė, į kurią kasatorius pretendavo atkurti nuosavybės teises,
pagal pirmiau nurodyto 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359
12 straipsnį yra valstybės išperkama, nes ji yra užimta privačių ūkių;
kasatorius 2000 m. sausio 24 d. pateikė Kauno rajono žemėtvarkos skyriui
prašymą grąžinti jam 0,44 ha žemės natūra ir nenurodė kito nuosavybės teisių
atkūrimo būdo. Dėl to kolegija laikė, kad kompensacija pinigais už 0,44 ha
žemės yra nuosavybės teises atkuriančios institucijos parinktas nuosavybės
teisių atkūrimo tinkamas būdas (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16, 17 straipsniai (1997 m.
liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra
svarbu tai, ar kasatoriaus 1991 m. pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises
į kaimo vietovėje esančią žemę buvo teismų pagrįstai įvertintas kaip prašymas
atkurti nuosavybės teises natūra. Galimybės sugrąžinti turtą natūra nebuvimas
gali būti faktinis arba teisinis. Minėta, kad pagal Nuosavybės teisių atkūrimo
įstatymo 4 straipsnį nuosavybės teisės neatkuriamos natūra į žemę, kuri pagal
šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai (4 straipsnio 2
dalis). Šio įstatymo 12 straipsnyje vartojama sąvoka „išpirkimas“ faktiškai
reiškia valstybės įgaliotų institucijų teisę priimti sprendimą buvusiems
savininkams negrąžinti išlikusios žemės, jeigu yra atitinkamos įstatymų
nustatytos sąlygos; buvę savininkai turi teisę įstatymo nustatyta tvarka
pasirinkti šiuo įstatymu nustatytą kompensavimo būdą. Konstitucinis Teismas
1994 m. gegužės 27 d. nutarime pažymėjo, jog nuostata, kad, jei negalima
grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja
nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga
kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Teisėjų kolegija
pažymi, kad nagrinėjamoje byloje akivaizdu, jog dėl valstybės institucijų
priimtų sprendimų, dėl kurių teisėtumo ir pagrįstumo pasisakyta šioje
nutartyje, neliko žemės dalies, į kurią kasatorius nuo 1991 m. pretendavo
atkurti nuosavybės teises, grąžinant ją natūra. Teisėjų kolegijai pripažinus,
kad, sprendžiant dėl kasatoriaus ginčijamų administracinių aktų teisėtumo,
pažeistos įrodymų tyrimą ir vertinimą nustatančios CPK normos, svarstytina taip
pat ir tai, ar buvo įstatymo nustatytos sąlygos, nulėmusios valstybės įgaliotų
institucijų sprendimą negrąžinti kasatoriui 0,44 ha žemės, bet ją išpirkti.
Šiuo aspektu pažymėtinas kasatoriaus argumentas, kad 2007 m. gegužės 14 d.
administracinis aktas, kuriuo jam atkurtos nuosavybės teisės į 0,44 ha žemės,
kompensuojant pinigais, yra neteisėtas ir nepagrįstas taip pat ir dėl
kompensacijos nustatyto dydžio atitikties įstatymo reikalavimams.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus,
daro išvadą, kad nutartyje išdėstyti pažeidimai yra pagrindas naikinti
skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5
punktas).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu,
priteisimo
Kasacinės instancijos teismas
patyrė 196 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tenkinant
ieškovo kasacinį skundą, naikinant apeliacinės instancijos teismo nutartį ir
perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šios
išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88
straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį
panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Priteisti iš atsakovų: Kauno apskrities viršininko
administracijos, į. k. (duomenys neskelbtini), įstaigos adresas: L.
Sapiegos g. 10, Kaunas, atsisk. sąsk. Nr. (duomenys
neskelbtini), AB DnB NORD banke, Kauno skyriuje, Lietuvos Respublikos
žemės ūkio ministerijos, į. k. (duomenys neskelbtini), įstaigos adresas:
Gedimino pr. 19, Vilnius, atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini)
AB DnB NORD banke, Vilniaus skyriuje, S. R., a. k. (duomenys neskelbtini) N. D., a.
k. (duomenys neskelbtini) J. D.,
a. k. (duomenys neskelbtini) R. K.,
a. k. nežinomas, gyv. (duomenys neskelbtini), R. S.,
a. k. nežinomas, gyv. (duomenys neskelbtini), UAB „Rivona“, įm. kodas (duomenys
neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini) į valstybės
biudžetą po 24,50 (dvidešimt keturis litus 50 ct) Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Česlovas
Jokūbauskas
Juozas
Šerkšnas