Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-05-18][nuasmeninta nutartis byloje][P-54-520-2015].docx
Bylos nr.: P-54-520/2015
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 191630223 atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 193180814 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl sveikatos ir socialinės apsaugos
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Procesiniai terminai:
Skundas
Skundo priėmimas
Atsisakymas priimti skundą
Pasiruošimas administracinių bylų nagrinėjimui teisme
Teismo pranešimai ir šaukimai
Pirmosios instancijos teismo nutartis
Teismo sprendimas
Proceso atnaujinimas administracinėje byloje
Esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant

Administracinė byla Nr. P-54-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01781-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2015 m. gegužės 18 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-1787/2014 pagal pareiškėjo B. S., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą K. S., apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą K. S., skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas B. S., atstovaujamas atstovo pagal įstatymą K. S., (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius, atsakovas) 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (9.303)13G-1633 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją B. S.“ (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, atsakovas) 2013 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7181 „Dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. (9.303)13G-1633“ (toliau – ir VSDFV sprendimas), kuriais buvo atsisakyta pareiškėjui skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją (toliau – ir našlaičių pensija).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 38 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl nepagrįstai nusprendė pareiškėjui neskirti našlaičių pensijos dėl to, jog pareiškėjas nuo pripažinimo invalidu dienos ne nuolat buvo nedarbingas ar iš dalies darbingas. Pareiškėjas paaiškino, kad nurodytoje įstatymo nuostatoje nebėra reikalavimo, jog asmuo būtų nuolat nedarbingas. Pareiškėjas teigė, jog jis pirmą kartą invalidu iš vaikystės pripažintas 1976 m. rugpjūčio 5 d., t. y. sulaukęs 19 metų amžiaus, ir atitinka Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies reikalavimus našlaičių pensijai gauti.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime paaiškino, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimu nuspręsta neskirti pareiškėjui našlaičių pensijos, nes jis neatitinka Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies reikalavimų. VSDFV Klaipėdos skyrius nurodė, kad našlaičių pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Įstatymo 34–39 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). VSDFV Klaipėdos skyrius nurodė, kad pareiškėjas pirmą kartą pripažintas invalidu iš vaikystės 1976 m. rugpjūčio 5 d., tačiau vadovaujantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Klaipėdos III teritorinio skyriaus 2011 m. gegužės 5 d. raštu Nr. R-(2.3.11)-238 pareiškėjas 1980 m. rugpjūčio 7 d. Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos pakartotinio invalidumo vertinimo aktu Nr. 125 pripažintas darbingu, 1983 m. lapkričio 24 d. aktu Nr. 150 nepripažintas invalidu, 1985 m. rugsėjo 10 d. aktu Nr. 111/123 nepripažintas invalidu, 1987 m. spalio 1 d. aktu Nr. 1523 nepripažintas invalidu.

Atsakovas VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime VSDFV rėmėsi tapačiais argumentais kaip VSDFV Klaipėdos skyrius ir papildomai paaiškino, kad Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pareiškėjas buvo padavęs skundą dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta skirti našlaičių pensiją (administracinė byla Nr. I-28-243/2011), panaikinimo, tačiau pasikeitus teisiniam reglamentavimui šio skundo atsisakė.

 

II.

 

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo B. S., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą K. S., skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad skundžiamu VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimu nuspręsta neskirti pareiškėjui našlaičių pensijos vadovaujantis Įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi, nes pareiškėjas nuo pripažinimo invalidu iš vaikystės dienos nebuvo nuolat nedarbingas.

Teismas nusprendė, jog iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas pirmą kartą pripažintas invalidu iš vaikystės 1976 m. rugpjūčio 5 d., t. y. sulaukęs 19 metų amžiaus, todėl jis yra subjektas, turintis teisę gauti našlaičių pensiją, tačiau Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi sąlyga, kurią turi atitikti asmuo, norintis gauti našlaičių pensiją, – jis turi būti nuo pripažinimo invalidu dienos nuolat nedarbingas ar iš dalies darbingas (invalidas). Teismas nurodė, jog iš atsakovų pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas neatitinka šios sąlygos. Pateiktame Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Klaipėdos III teritorinio skyriaus 2011 m. gegužės 5 d. rašte Nr. R-(2.3.11)-238 „Dėl duomenų apie B. S. pateikimo“ nurodyta informacija, kad pareiškėjas 1980 m. rugpjūčio 7 d. Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos pakartotinio invalidumo vertinimo aktu Nr. 125 pripažintas darbingu, 1983 m. lapkričio 24 d. pakartotinio invalidumo vertinimo aktu Nr. 150 nepripažintas invalidu, 1985 m. rugsėjo 10 d. pakartotinio invalidumo vertinimo aktu Nr. 111/123 nepripažintas invalidu, 1987 m. spalio 1 d. pakartotinio invalidumo vertinimo aktu Nr. 1523 nepripažintas invalidu.

Teismas pabrėžė, jog neturi pagrindo kitaip vertinti Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos pakartotinio invalidumo vertinimo aktuose nurodytų aplinkybių, o sąvokos „invalidas“ pakeitimas į sąvoką „neįgalusis“ teisės aktuose nekeičia teisinio vertinimo. Teismas konstatavo, jog Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos pakartotinio invalidumo vertinimo aktuose nurodytų aplinkybių paneigiančių įrodymų byloje nėra, nes proceso dalyviai jų nepateikė.

 

III.

 

Pareiškėjas B. S., atstovaujamas atstovo pagal įstatymą K. S., apeliaciniame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimą, VSDFV sprendimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos 1980 m. rugpjūčio 7 d., 1983 m. lapkričio 24 d., 1985 m. rugsėjo 10 d. ir 1987 m. spalio 1 d. sprendimais pripažinti jį darbingu. Pareiškėjas pažymėjo, kad kituose medicininiuose dokumentuose yra nuoseklūs įrašai apie psichinį atsilikimą nuo mažens. Pareiškėjo būklė yra stabili, liga diagnozuota iš vaikystės, o socialiniai aspektai (mokslas, darbingumas, prisitaikymas prie aplinkos) minėtais atvejais nebuvo tinkamai įvertinti.

Atsakovai VSDFV Klaipėdos skyrius ir VSDFV prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

IV.

 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo B. S., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą K. S., apeliacinį skundą tenkino, panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimą ir VSDFV sprendimą panaikino bei įpareigojo VSDFV Klaipėdos skyrių skirti B. S. našlaičių pensiją.

Teisėjų kolegija nurodė, jog iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas invalidu nuo vaikystės buvo pripažintas 1976 m. rugpjūčio 5 d. ir, išskyrus 1980 m. rugpjūčio 7 d. – 1981 m. lapkričio 5 d. bei 1983 m. lapkričio 24 d. – 1988 m. rugsėjo 14 d. laikotarpius, šis statusas jam yra nuolat tęsiamas. Teisėjų kolegija konstatavo, jog de jure, kaip teigia atsakovas, pareiškėjo ligos, atsiradusios nuo vaikystės, nėra nepertraukiamo pobūdžio, tačiau įrodymų, pagrindžiančių prielaidą, kad de facto pagerėjus sveikatos būklei pareiškėjas aptartais epizodais buvo atgavęs darbingumą, VSDFV Klaipėdos skyrius nepateikė.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas; 2007 m. spalio 24 d. nutarimas; 2008 m. sausio 21 d. nutarimas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-773/2007, nurodė, jog sprendžiant administracinį ginčą pirmenybė teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui. Teisėjų kolegija konstatavo, jog tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai.

Teisėjų kolegija nesutiko su Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos 1980 m. rugpjūčio 7 d. pakartotinio invalidumo vertinimo akto Nr. 125, 1983 m. lapkričio 24 d. akto Nr. 150, 1985 m. rugsėjo 10 d. akto Nr. 111/123 ir 1987 m. spalio 1 d. akto Nr. 1523 įrodomąja galia, kurią jiems suteikė pirmosios instancijos teismas, ir konstatavo, kad šiais dokumentais nustatytos aplinkybės nesutampa nei su ankstesnėmis, nei su vėlesnėmis medicininėmis išvadomis apie pareiškėjo kūno sandaros ir funkcijų sutrikimų pastovumą (negrįžtamumą), todėl jos nepaneigė objektyvaus fakto, kad pareiškėjas yra neįgalus nuo vaikystės.

Teisėjų kolegija nusprendė, jog pareiškėjo sveikatos istorijos nenuoseklumai, nesant pagrįstų abejonių pareiškėjo nuolatiniu nedarbingumu, negali būti laikomi esmine kliūtimi Įstatymo laiduojamai valstybės socialinei paramai teikti.

 

 

V.

 

Atsakovas VSDFV pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1787/2014, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują nutartį – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

VSDFV prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1787/2014 grindžia šiais argumentais:

  1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, taikydamas Įstatymo 38 straipsnio 1 dalį, nesiremdamas Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos invalidumo vertinimo aktais, kuriuose nustatyta, jog pareiškėjas ne nuolatos buvo nedarbingas ar invalidas, ir nuspręsdamas, jog pareiškėjui turi būti skirta našlaičių pensija.
  2. Teismas neturi įgaliojimų konstatuoti, jog pareiškėjas praeityje tam tikrą laiką buvo nedarbingas (invalidas), nors kompetentinga institucija nusprendė priešingai.
  3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturėjo teisės nesivadovauti Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos invalidumo vertinimo aktais, kuriuose nustatyta, jog pareiškėjas tam tikru laikotarpiu buvo darbingas, kadangi šie vertinimo aktai nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka nuginčyti, jų nuginčijimas nebuvo ginčo dalykas šioje byloje.
  4. Pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų našlaičių pensijai gauti, kadangi nuo pripažinimo invalidu dienos jis ne nuolat buvo nedarbingas, nes remiantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III teritorinio skyriaus 2011 m. gegužės 5 d. rašto Nr. R-(2.3.11)-238 duomenimis, pareiškėjas 1980 m. rugpjūčio 7 d. – 1981 m. lapkričio 5 d. laikotarpiu buvo pripažintas darbingu, 1983 m. lapkričio 24 d. – 1988 m. rugsėjo 14 d. laikotarpiu invalidu nepripažintas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

VI.

 

Atsakovas VSDFV siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1787/2014 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu (kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį). VSDFV prašymą atnaujinti procesą motyvuoja tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, taikydamas Įstatymo 38 straipsnio 1 dalį, kadangi teismas neturi įgaliojimų konstatuoti, jog pareiškėjas praeityje tam tikrą laiką buvo nedarbingas (invalidas), nors kompetentinga institucija nusprendė priešingai. VSDFV teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo vadovautis Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos invalidumo vertinimo aktais, kuriuose nustatyta, jog pareiškėjas tam tikru laikotarpiu buvo darbingas, nes šie vertinimo aktai nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka nuginčyti, jų nuginčijimas nebuvo ginčo dalykas šioje byloje.

Analizuojant pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti atnaujintas procesas išnagrinėtoje administracinėje byloje, pirmiausia pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas pateiktas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės.

           Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą, Nr. 42916/04; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99; kt.). Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. Kot prieš Rusiją, Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. Protsenko prieš Rusiją, Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl teisinio „švarumo“ (žr. Sutyazhnik prieš Rusiją, Nr. 8269/02). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. Shchurov prieš Rusiją, Nr. 40713/04).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu procesas atnaujinamas, jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu privalo būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo, nustatė, kad  nors VSDFV prašymą atnaujinti procesą ir grindžia materialiosios teisės (Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies) pažeidimu, tačiau iš pateikiamų argumentų matyti, kad iš esmės nesutinkama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos atliktu įrodymų, susijusių su pareiškėjo nedarbingumu, vertinimu ir padaryta išvada, jog pareiškėjas turi teisę gauti našlaičių pensiją.

Įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 28 d.) 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). VSDFV prašyme atnaujinti procesą pagrįstai nurodo, jog tam, kad būtų skirta našlaičių pensiją, turi būti įvykdytos dvi kumuliatyvios sąlygos: asmuo turi būti pripažintas neįgaliu iki 18 metų arba iki 24 metų pripažintas neįgaliu nuo vaikystės ir nuo pripažinimo neįgaliu dienos turi būti nuolat nedarbingu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime būtent taip pat aiškino šią teisės normą ir atsižvelgdamas į normoje nurodytas sąlygas bei įvertinęs, ar jos egzistuoja, nagrinėjant klausimą dėl paskyrimo pareiškėjui našlaičių pensiją, išsprendė bylą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovų priimtų sprendimų neskirti pareiškėjui našlaičių pensijos argumentus, pripažino juos pagrįstais, nustatęs, kad pareiškėjas pirmą kartą pripažintas invalidu iš vaikystės 1976 m. rugpjūčio 5 d., t. y. sulaukęs 19 metų amžiaus, ir jis yra subjektas, turintis teisę gauti našlaičių pensiją, tačiau jis neatitinka kitos Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos – būti nuo pripažinimo invalidu dienos nuolat nedarbingu ar iš dalies darbingu (invalidu). Tiek atsakovai, tiek pirmosios instancijos teismas, nustatydami, kad pareiškėjas nebuvo nuolat nedarbingu ar iš dalies nedarbingu (invalidu), rėmėsi Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Klaipėdos III teritorinio skyriaus 2011 m. gegužės 5 d. rašte Nr. R-(2.3.11)-238 nurodyta informacija, kad pareiškėjas 1980 m. rugpjūčio 7 d. Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos pakartotinio invalidumo vertinimo aktu Nr. 125 pripažintas darbingu, 1983 m. lapkričio 24 d. pakartotinio invalidumo vertinimo aktu Nr. 150 nepripažintas invalidu, 1985 m. rugsėjo 10 d. pakartotinio invalidumo vertinimo aktu Nr. 111/123 nepripažintas invalidu, 1987 m. spalio 1 d. pakartotinio invalidumo vertinimo aktu Nr. 1523 nepripažintas invalidu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime įvertino minėtus Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos invalidumo vertinimo aktus ir kitus byloje pateiktus dokumentus, susijusius su pareiškėjo sveikata, vadovaudamasis ABTĮ įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, iš esmės sprendė, kad pareiškėjas negalėjo būti nepripažintas neįgaliu bei darbingu nuo 1980 m. rugpjūčio 7 d. iki 1981 m. lapkričio 5 d. bei nuo 1983 m. lapkričio 24 d. iki 1988 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad remiantis Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos invalidumo vertinimo aktais negalima spręsti, jog laikotarpiais, kai pareiškėjas nebuvo pripažintas neįgaliu, jis de facto atgavo darbingumą.

Primintina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Akcentuotina tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

Taigi nagrinėjamu atveju būtent Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atliko įrodymų vertinimą ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo neįgalumu ir nedarbingumu, o VSDFV prašyme dėl proceso atnaujinimo su tuo nesutinka, tačiau toks nesutikimas nėra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

VSDFV prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, jog Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos invalidumo vertinimo aktų pagrįstumas nebuvo administracinės bylos Nr. A502-1787/2014 nagrinėjimo dalykas, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo jais remtis. Teisėjų kolegija nesutinka, kad minėtų aktų vertinimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi jau pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog nėra pagrindo nesutikti su Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos pakartotinio invalidumo vertinimo aktuose padarytomis išvadomis, nes pareiškėjas nepateikė duomenų, kuriais remiantis išvados, nurodytos minėtuose aktuose, galėtų būti paneigtos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde expressis verbis nurodė, jog nesutinka su išvadomis, kurios buvo padarytos vertinimo aktuose, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo nagrinėjamu atveju ne tik, kad pagrįstai vertino aktuose padarytas išvadas, bet ir privalėjo juos vertinti, nes aktuose nurodytų išvadų pagrįstumas buvo apeliacinio skundo pagrindas.

VSDFV, teigdamas, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo besąlygiškai remtis Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos invalidumo vertinimo aktais, kuriais pareiškėjas nebuvo pripažintas darbingu ar invalidu, akcentuoja, kad šie aktai nebuvo ir nėra nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau nei šiame prašyme, nei bylos medžiagoje nėra duomenų, jog atsakovai pareiškėjui ar teismui būtų nurodę, kokių teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjas galėjo nuginčyti 1980 m. rugpjūčio 7 d., 1983 m. lapkričio 24 d.,1985 m. rugsėjo 10 d., 1987 m. spalio 1 d. surašytus aktus. Taip pat VSDFV prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodo, kokių konkrečių teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjas privalėjo nuginčyti šiuos aktus.

Vertinant VSDFV prašymo atnaujinti argumentus šios bylos kontekste, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo išvadas dėl pareiškėjo neįgalumo ir nedarbingumo bei pareiškėjo teisės gauti našlaičių pensiją, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublika, būdama Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) nare, įsipareigojo skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje neįgalumas apibrėžtas kaip dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradusį ilgalaikį sveikatos būklės pablogėjimą, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimą. Konvencijos 28 straipsnio 1 dalis nustato, jog valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta neįgaliųjų teisę į pakankamą gyvenimo lygį sau ir savo šeimos nariams, įskaitant pakankamą maistą, aprangą ir būstą, ir į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą ir imasi atitinkamų veiksmų, kad užtikrintų ir skatintų šios teisės įgyvendinimą.

Pagal Konvencijos 12 straipsnį, neįgalieji visais atvejais turi būti laikomi teisės subjektais, jie turi teisinį veiksnumą lygiai su kitais asmenimis visose gyvenimo srityse, ir valstybė imasi atitinkamų priemonių, kad suteiktų neįgaliesiems galimybę pasinaudoti pagalba, kurios jiems gali prireikti įgyvendinant savo teisinį veiksnumą. Taigi nurodyta Konvencija suponuoja tai, kad neįgaliųjų teisių apsauga turi būti kuo labiau socialiai orientuota, sudaranti jiems galimybę pasinaudojant socialine pagalba būti visaverčiais visuomenės nariais. Pažymėtina, kad kiekviena valstybė privalo ne tik garantuoti minėtas teises neįgaliesiems, tačiau įsipareigoja ginti šias teises pažeidimo atveju (Konvencijos 12 str. 3 d.). Be to, valstybės institucijos turi elgtis ypatingai apdairiai ir dėmesingai, kai neįgalus asmuo siekia apginti savo teises, kadangi neįgalių asmenų galimybė pasinaudoti teisine gynyba yra apsunkinama dėl fizinių ar psichinių sveikatos sutrikimų (žr. EŽTT sprendimus bylose M. B. prieš Rumuniją, Nr. 43982/06; A. M. M. prieš Rumuniją, Nr. 2151/10). Taigi akivaizdu, kad pažeidžiamo asmens (dėl psichikos sutrikimo) teisių gynyba yra prioritetinė, valstybės institucijos bei teismai turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų apsaugotos globos reikalingų asmenų teisės ir interesai.

Materialinė gerovė, kurią privalo garantuoti Konvenciją ratifikavusios valstybės, yra neatsiejama nuo teisės į nuosavybę užtikrinimo. Tam tikrais atvejais gali būti konstatuojama, jog teisė į pensiją yra asmens teisė į nuosavybę. EŽTT praktikoje nustatyta, jog valstybės turi diskrecijos teisę reglamentuoti pensijų rūšis, jų dydį, tačiau nustačius, jog valstybė nacionaliniuose įstatymuose numato pensijos rūšį ir gavimo sąlygas, kiekvienas asmuo, kuris atitinka nustatytas sąlygas, gali ginti savo teisę, remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos Pirmojo papildomo protokolo 1 straipsniu (žr. sprendimą Stec ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 65731/01). Pažymėtina, jog šiuolaikinėje visuomenėje dalis žmonių yra priklausomi nuo valstybės sukurtų socialinės gerovės schemų. Dėl to itin svarbu, jog valstybėje egzistuotų socialinės gerovės sistema, pagrįsta teisinio tikrumo ir saugumo principais, ir kiekvienas asmuo galėtų tikėtis, jog atitikus tam tikras sąlygas nustatytas įstatymuose, galės gauti atitinkamą pensiją. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas; 2002 m. lapkričio 5 d. nutarimas; 2003 m. kovo 4 d. nutarimas; 2003 m. kovo 17 d. nutarimas; 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas; 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo teisė gauti našlaičių pensiją patenka į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos Pirmojo papildomo protokolo 1 straipsnio reglamentavimo sritį, kadangi Įstatyme nustatyta, jog asmuo, kuris pripažintas neįgaliu iki 18 metų arba iki 24 metų pripažintas neįgaliu nuo vaikystės ir nuo pripažinimo neįgaliu dienos yra nuolat nedarbingas, turi teisę gauti našlaičių pensiją.

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VSDFV nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad priimant res judicata sprendimą buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį prašymas, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą. VSDFV prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi VSDFV iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei leistų nepagrįstai sumenkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo galią. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo registruotas pareiškėjo atsiliepimas į VSDFV prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašoma atmesti prašymą dėl proceso atnaujinimo bei įpareigoti VSDFV Gargždų skyrių išmokėti našlaičių pensijos išmokas B. S. nuo teisės ją gauti atsiradimo, t. y. nuo pareiškėjo motinos T. S. mirties dienos.

ABTĮ 158 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, nekviesdama į posėdį bylos proceso dalyvių. To paties straipsnio 2 dalyje pažymėta, jog nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prireikus teismas turi teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtais klausimais. Šios nuostatos suponuoja išvadą, kad sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo yra vertinama tik asmens, padavusio prašymą dėl proceso atnaujinimo, išdėstyta argumentacija bei tos argumentacijos atitikimas proceso atnaujinimo pagrindams, o po to priimamas atitinkamas procesinis sprendimas. Dėl to teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo atsiliepime išdėstytų argumentų bei pareikšto prašymo įpareigoti VSDFV Gargždų skyrių išmokėti našlaičių pensijos išmokas pareiškėjui nuo teisės ją gauti atsiradimo, t. y. nuo pareiškėjo motinos T. S. mirties dienos.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1787/2014 pagal pareiškėjo B. S., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą K. S., apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą K. S., skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                       Arūnas Dirvonas

 

 

Dalia Višinskienė

 

 

Virginija Volskienė

 

 


Paminėta tekste:
  • I-28-243/2011