Civilinė byla Nr. e2A-613-587/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04021-2024-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4;
1.2.2.4.3; 1.2.2.4.7; 3.3.1.1; 3.3.1.19
(S)
Kauno apygardos teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. balandžio 10 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Benart projektai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Benart projektai“ ieškinį atsakovui V. V. dėl darbo ginčo dėl teisės po to, kai tarp šalių kilusį vieną ginčą išnagrinėjo darbo ginčų komisija, o kitą ginčą darbo ginčų komisija atsisakė nagrinėti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Benart projektai“ 2024 m. kovo 12 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (registracijos Nr. CBP-4018), kuriuo prašė panaikinti Darbo ginčų komisijos 2024 m. sausio 25 d. priimtą sprendimą ir darbo ginčą išspręsti iš esmės – atsakovo pateiktą prašymą dėl darbo užmokesčio išmokėjimo atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog nesutinka su Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2024 m. sausio 25 d. priimtu sprendimu Nr. DGKS-648, kuriuo buvo patenkintas atsakovo V. V. prašymas ir iš ieškovės atsakovo naudai priteistas galutinis atsiskaitymas – 3 653,10 Eur ir netesybos – 3 456,34 Eur. Darbo ginčų komisija 2024 m. sausio 25 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-2-25473/20231 nagrinėjo šiuos V. V. reikalavimus: įpareigoti UAB „Benart projektai“ išmokėti atsakovui priklausantį darbo užmokestį už 2023 m. gegužės ir vėlesnius darbo mėnesius, nepanaudotų atostogų kompensaciją, delspinigius ir netesybas iki sumokėjimo datos, bet ne ilgiau nei numato Darbo kodeksas .(toliau - DK). Ieškovė teigė, kad darbo sutartis Nr. 1-2022 tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta „dėl akių“, siekiant lojalių atsakovo atžvilgiu teisėsaugos organų sprendimų. Atsakovas jokio darbo pas ieškovę nedirbo, todėl niekada jokio darbo užmokesčio negavo. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas buvo verslo projekto su ieškove šalis, dėl ko šiuo metu Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1020-451/2024, kurioje UAB „Benart projektai“ yra atsakovė, o V. V. yra trečiasis asmuo. Darbo byloje neišklausius UAB „Benart projektų“ vadovo ir jam nepaaiškinus visų aplinkybių, darbo byla Darbo ginčų komisijos (toliau - DGK) buvo išspręsta netinkamai ir formaliai. Vadovaujantis darbo byloje esančiais įrodymais – atsakovui nuo 3 653,10 Eur priskaitytos sumos buvo mokami mokesčiai – VSDFV atskaitymai ir fizinių asmenų pajamų mokestis. Visi mokesčiai, už atsakovui tariamai neišmokėtą darbo užmokestį, yra apmokėti. DGK priteisdama iš UAB „Benrat projektai“ sumokėti atsakovui ne tik darbo užmokestį, bet ir papildomai jau sumokėtų mokesčių sumas, pasielgė neteisėtai.
2. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė neišmokėjo darbo užmokesčio ir atleido atsakovą iš darbo nepranešusi bei neįforminusi jokių atleidimo dokumentų, todėl DGK teisingai ir pagrįstai priteisė, tiek darbo užmokestį, tiek netesybas. Pagal VSDFV duomenis, ieškovės draudžiamosios pajamos 2023 m. gegužės mėnesį buvo 840 Eur, 2023 m. birželio mėnesį – 840 Eur, 2023 m. liepos mėnesį – 840 Eur, 2023 m. rugpjūčio mėnesį – 827,61 Eur, 2023 m. rugsėjo mėnesį – 305,49 Eur (įskaitant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, kitokių duomenų byloje nėra), iš viso ginčo laikotarpiu – 3 653,10 Eur (priskaitytina suma). Jokių kitokių duomenų, paneigiančių šias VSDFV pažymas ar DGK išvadas, ieškovė teismui neapteikė, todėl nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo naikinti DGK sprendimą dalyje dėl priteistos 3 653,10 Eur galutinio atsiskaitymo sumos. Atsakovas sutiko su DGK nurodyta išieškoti jo naudai netesybų suma.
3. Ieškovė taip pat pateikė ieškinį 2024 m. birželio 4 d. (registracijos Nr. CBP-8809), nesutikdama su Darbo ginčų komisijos 2024 m. gegužės 14 d. sprendimu, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti ieškovės pareiškimą dėl darbo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, praleidus DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą ir termino neatnaujinus. Ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad 2022 m. rugsėjo 23 d. darbo sutartis Nr. 1-2022, pasirašyta tarp ieškovės UAB „Benart projektai“ ir atsakovo V. V., yra sudaryta pažeidus imperatyvias teisės normas (sutartis sudaryta „dėl akių“), todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento; 2) pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 55 straipsnio 1 dalies į DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą; 3) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 5 843,20 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Ieškovė nurodė, jog Darbo ginčų komisija 2024 m. gegužės 14 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-7348/2024 atsisakė nagrinėti ieškovės UAB „Benart projektai“ prašymą atsakovui V. V., ieškovei praleidus DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą ir darbo ginčų komisijai jo neatnaujinus. Ieškovė teigė, kad UAB „Benart projektai“ vadovas M. A. ir V. V. praeityje mokėsi toje pačioje mokymosi įstaigoje ir buvo kursiokai, todėl vienas kitą gerai pažinojo. Vėliau, po mokslų baigimo, juos siejo geri draugiški ryšiai. Atsakovui siekiant ekonominės naudos, kilo idėja pasiūlyti M. A. įsigyti jo dėl bankroto likviduojamos įmonės (duomenys neskelbtini) turtą – stakles. Ieškovei minėtų staklių nereikėjo, tačiau atsakovas žadėjo ieškovei ekonominę naudą – ieškovei įsigijus stakles, įgytos staklės galės būti perparduodamos kitam pirkėjui už ekonomiškai naudingesnę ar bent jau ne mažesnę, nei įsigijimo kaina. Atsakovas įtikino, kad staklių perpardavimu pačiai ieškovei nereikės rūpintis – tą padarys (suras konkretų pirkėją, sutars ekonomiškai naudingą kainą, suderins visą pirkimo–pardavimo procedūrą ir visus kitus reikalingus veiksmus) atsakovas. Staklės buvo nupirktos, o vėliau perparduotos kitai įmonei. Įvykdžius aukščiau minėtą sandorį, tačiau pagal jį pilnai neatsiskaičius, atsakovas paprašė M. A., kad šis jį įdarbintų į UAB „Benart projektai“ „dėl akių“ ir mokėtų jam atlyginimą, faktiškai jam neatliekant jokių darbo funkcijų ir pareigų. Ieškovei buvo paaiškinta, jog atsakovas turi reikalų su teisėsauga (galimai su Probacijos tarnyba) ir jam buvo apribotas laikas keliauti po Lietuvos Respubliką ir uždrausta keliauti į užsienio šalis. 2022 m. rugsėjo 23 d. tarp UAB „Benart projektai“ ir V. V. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 1-2022, pagal kurią V. V. tariamai buvo priimtas dirbti prekybos agentu Europos Sąjungai, Turkijai ir Ukrainai. Pažymėjo, kad ieškovė su minėtomis šalimis niekada neprekiavo ir nesiruošė prekiauti. Atsakovas jokių komercinių sutarčių su minėtomis šalimis sudaręs nebuvo, jokių nurodymų iš ieškovės pusės vykdyti darbo sutartį gavęs nebuvo, jokių kontaktų verslo ryšiams suradęs nebuvo ir su minėtomis šalimis neprekiavo. Tarp atsakovo ir ieškovės vadovo M. A. kilo konfliktas, todėl visi dalykiniai ir draugiški ryšiai su atsakovu buvo nutraukti. Pasirašyta darbo sutartis buvo nutraukta nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. vadovaujantis DK 55 straipsnio 1 dalimi. Per laikotarpį, kol atsakovas tariamai dirbo pas ieškovę, jam buvo nepagrįstai pagal jo prašymą išmokėti 3 585,29 Eur. 2 679,21 Eur nepagrįstai priskaičiuotas darbo užmokestis buvo atsakovui neišmokėtas, kadangi tarp atsakovo ir ieškovės vadovo M. A. kilo konfliktas, o atsakovas faktiškai nevykdė jokių darbo pareigų ir darbo funkcijų. Taip pat konfliktas kilo ir dėl to, kad atsakovas negrąžino ieškovei jam be pagrindo pervestų pinigų. Pažymėjo, kad taip pat buvo nuo tariamai priskaičiuotos darbo užmokesčio sumos nepagrįstai apskaičiuoti ir sumokėti visi mokesčiai VMI ir VSDFV, kurie sumoje sudarė 2 257,91 Eur. Bendroje sumoje ieškovė patyrė 5 843,20 Eur nuostolių. Šiuo atveju darbo sutartis turėjo būti nutraukta DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Ieškovės vadovas atleisdamas atsakovą netinkamai pritaikė DK 55 straipsnio 1 dalies normą dėl teisinio neišprusimo. Darbo sutartį pripažinus neteisėta ir ją tuo pagrindu nutraukus, šalis kuri neteisėtai gavo darbo užmokestį ir kitas išmokas, privalo jas grąžinti. Atsakovo naudai buvo išmokėta bendra 5 843,20 Eur suma, nors atsakovas jokių darbo funkcijų įmonėje neatliko. Nurodytą sumą atsakovas gavo neteisėtai, todėl ji turėtų būti grąžinta ieškovei.
5. Atsakovas 2024 m. rugsėjo 4 d. pateikė teismui priešieškinį/atsiliepimą (registracijos Nr. DOK-130911), kuriuo prašė: 1) priteisti atsakovo V. V. naudai iš ieškovės UAB „Benart projektai“ galutinį atsiskaitymą – 3 653,10 Eur (priskaitytina suma) neišmokėtą darbo užmokestį už 2023 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius ir netesybas – 3456,34 Eur (priskaitytina suma); 2) priteisti atsakovo naudai iš ieškovės 756 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas; 3) palikti galioti 2024 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-3553; 4) pripažinti, kad 2022 m. rugsėjo 23 d. Darbo sutartis Nr. 1-2022 su atsakovu V. V. nutraukta neteisėtai; 5) priteisti atsakovo naudai iš ieškovės 10 080 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus; 6) priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 7) priteisti atsakovo naudai iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
6. Atsakovas priešieškinyje/atsiliepime nurodė, jog jis 2023 m. spalio mėnesį visiškai atsitiktinai sužinojo, kad jis nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. yra atleistas jo paties (darbuotojo) prašymu. Pagal darbo sutartį atsakovas buvo priimtas dirbti prekybos agentu Europos Sąjungai, Turkijai ir Ukrainai, taip pat šalys susitarė, kad darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti nuo 2022 m. spalio 20 d. Atsakovas pagal darbo sutartį buvo komandiruojamas į užsienį, tuo tikslu įmonės direktorius priėmė ir pats pasirašė įsakymus. Atsakovui buvo mokamas darbo užmokestis. Darbdavio ir darbuotojo valia buvo sulygta ir sudaryta rašytinė darbo sutartis. Apie darbuotojo įdarbinimą darbdavys pranešė atitinkamoms institucijoms. Byloje nėra įrodymų, kad darbuotojas būtų nedirbęs ar neatlikęs savo darbinių funkcijų. Priešingai, byloje yra rašytiniai įrodymai, tame tarpe ir oficialūs rašytiniai įrodymai, kad darbuotojas dirbo darbdavio naudai ir už tai jam buvo mokamas darbo užmokestis. Pažymėjo, kad jei ieškovė teigia, jog atsakovas pas ją dirbo fiktyviai ir darbuotojas turėjo darbdaviui grąžinti darbuotojo gaunamą darbo užmokestį ir už darbuotoją valstybei sumokėtus mokesčius, tai vadinasi pati ieškovė klaidingai vedė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, teikė realybės neatitinkančias atitinkamas deklaracijas ir informaciją valstybės institucijoms, galimai siekė pasinaudodamas atsakovu, t. y. su juo sudaryta darbo sutartimi praturtėti, be teisinio pagrindo įgyti jam nepriklausančias pinigines lėšas. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti tarp šalių sudarytą darbo sutartį negaliojančia DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, kadangi nei pati ieškovė nenurodė, nei neįrodinėjo tokio pagrindo egzistavimo.
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-8493-1159/2024 (įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 4 d., žr. Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1853-638/2024), nutarė: 1) atsisakyti priimti atsakovo reikalavimus „4) pripažinti, kad 2022 m. rugsėjo 23 d. darbo sutartis Nr. 1-2022 su atsakovu V. V. nutraukta neteisėtai. 5) priteisti atsakovo V. V. naudai iš ieškovės UAB „Benart projektai“ 10 080 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.“, kaip nenagrinėtinus teisme. Teismas nustatė, kad tolimesnė bylos apimtis yra pagal šiuos ieškovės bei atsakovo teismui pateiktus reikalavimus (išspręsti ar yra pagrindas tenkinti šiuos ieškovės reikalavimus): 1) pripažinti, kad 2022 m. rugsėjo 23 d. darbo sutartis Nr. 1-2022, pasirašyta tarp ieškovės UAB „Benart projektai“ ir atsakovo V. V., yra sudaryta pažeidus imperatyvias teisės normas (sutartis sudaryta „dėl akių“), todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento; 2) pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 55 straipsnio 1 dalies į DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą; 3) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 5 843,20 Eur žalos atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat teismas nurodė išspręsti ar yra pagrindas tenkinti šiuos atsakovo reikalavimus: 1) priteisti atsakovo V. V. naudai iš UAB „Benart projektai“ atsakovui priklausantį darbo užmokestį už 2023 m. gegužės ir vėlesnius darbo mėnesius, nepanaudotų atostogų kompensaciją, delspinigius ir netesybas iki sumokėjimo datos, bet ne ilgiau nei numato DK; 2) priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškovės ieškinių reikalavimus atmetė, atsakovo reikalavimus tenkino iš dalies - priteisė atsakovo V. V. naudai iš ieškovės UAB „Benart projektai“ 2110,64 Eur darbo užmokesčio už 2023 m. gegužės – rugsėjo mėnesius (į sumą įskaičiuoti visi darbuotojo privalomi mokėti mokesčiai ir neįskaičiuoti darbdavio privalomi mokėti mokesčiai), 756 Eur nepanaudotų atostogų kompensacijos (į sumą įskaičiuoti visi darbuotojo privalomi mokėti mokesčiai ir neįskaičiuoti darbdavio privalomi mokėti mokesčiai), 3 456,34 Eur netesybų bei 945 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje šalių reikalavimus ir prašymus atmetė. Nustatė, kad darbo ginčų komisijų sprendimai darbo bylose Nr. APS-2-25473/2023 (2024 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. DGKS, registracija 2024 m. sausio 29 d. Nr. DGKS-648) ir Nr. APS-131-7348/2024 (2024 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. DGKS, registracija 2024-05-20T11:51:22+03:00, DGKS-3553) neįsiteisėjo, o, įsiteisėjus teismo sprendimui šioje byloje, neteks galios.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neturi pagrindo ginčo darbo sutarties laikyti niekine nei CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes neįrodytas joks prieštaravimas imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nei niekine CK 1.86 straipsnio pagrindu, nes ieškovė iš esmės įvykdė darbo sutartį, t. y. apie sudarytą darbo sutartį pranešė Sodrai, skaičiavo atsakovo darbo laiką, apskaičiavo darbo užmokestį už visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį, sumokėjo visus susijusius mokesčius. Nors ieškovė nesumokėjo atsakovui darbo užmokesčio už 2023 m. gegužės-birželio mėnesius, tačiau ir šį laikotarpį ieškovė išsamiai suskaičiavo, apskaitė atsakovo darbo laiką ir darbo užmokestį. Laikytina, kad ieškovė ir atsakovas vykdė darbo sutartį, atitinkamai laikytina ir tai, kad darbo sutarties sudarymo metu tikrieji bylos šalių ketinimai buvo susitarti dėl tikrų, o ne apsimestinių darbo santykių.
10. Teismas darė išvadą, jog nors ieškovės teismui pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyta, kad atsakovas darbo valandų neturėjo, tačiau darbo ginčų komisijos medžiagoje ir bylos nagrinėjimo pradžioje bylos šalys pateikė atsakovo darbo užmokesčio apskaičiavimo pažymas (šio sprendimo 4.3 punktas), kurių duomenimis atsakovas per dieną dirbdavo apie 1 darbo valandą, o tai iš esmės atitinka paties atsakovo paaiškinimus, kad jis darbo metu skambindavo galimiems klientams, bendraudavo su ieškovės direktoriumi, teikdavo jam konsultacijas, tačiau nebuvo išvykęs į nei vieną užsienio komandiruotę. Minėtose darbo užmokesčio pažymose nurodyta, kad atsakovas iš viso dirbo 226 darbo valandas.
11. Teismas sprendė, jog atmetus ieškovės pagrindinį reikalavimą – pripažinti, kad 2022 m. rugsėjo 23 d. darbo sutartis Nr. 1-2022, pasirašyta tarp ieškovės UAB „Benart projektai“ ir atsakovo V. V., yra sudaryta pažeidus imperatyvias teisės normas (sutartis sudaryta „dėl akių“), todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento, atmestini ir susiję ieškovės reikalavimai: „2) pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 55 straipsnio 1 dalies į DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą; 3) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 5 843,20 Eur žalos atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.“
12. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovės reikalavimas – panaikinti Darbo ginčų komisijos 2024 m. sausio 25 d. priimtą sprendimą atmestinas, taip pat atmestinas atsakovo reikalavimas palikti galioti minėtą darbo ginčų komisijos sprendimą, nes Darbo ginčų komisijos sprendimai nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (DK 229 straipsnio 1 dalis, 231 straipsnio 4, 7 dalys).
13. Teismas atsakovo reikalavimą – priteisti jo naudai iš ieškovės galutinį atsiskaitymą – 3 653,10 Eur neišmokėtą darbo užmokestį už 2023 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius tenkino iš dalies, t. y. priteisiant iš ieškovės atsakovo naudai 2 110,64 Eur darbo užmokesčio už 2023 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius. Sprendė, kad atitinkamai ieškovei apskaičiavus, kad atsakovas ginčo laikotarpiu dirbo 97 darbo valandas ir paskaičiavus atsakovui darbo užmokestį, t. y. 21,75 Eur (2110,64/97) už vieną darbo valandą, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas ginčo laikotarpiu galėjo nedirbti. Sprendė, jog priteisti atsakovo prašomus 3 653,10 Eur, o ne ieškovės paskaičiuotus 2 110,64 Eur (su visais už darbuotoją mokamais mokesčiais), nėra faktinio pagrindo, t. y. atsakovas neįrodė, kad dirbo daugiau darbo valandų, nei yra apskaičiavusi ieškovė. Be to, byloje surinkti įrodymai liudija, kad susiję mokesčiai Sodrai yra sumokėti (šio sprendimo 4.2 punktas), todėl priverstinio išieškojimo priemonės neturėtų būti taikomos Sodrai mokėtinoms sumoms. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė yra sumokėjusi kitus su darbo užmokesčiu susijusius mokesčius, todėl ieškovė turi pareigą sumokėti ne tik darbo užmokestį atsakovui, bet ir kitus mokesčius, jeigu jų nėra sumokėjusi.
14. Teismas pažymėjo, jog sprendimo 4.3 punkte ieškovė atsakovui yra apskaičiavusi 785,97 Eur atostogų kompensacijos, todėl teismas nustatęs, kad tarp šalių sudaryta darbo sutartis buvo vykdoma, kad atsakovas dirbo darbo laiką pagal ieškovės parengtas darbo užmokesčio pažymas, atsakovui prašant mažiau nei ieškovė yra apskaičiavusi, teismas sprendė, jog neturi pagrindo priteisti daugiau nei atsakovas prašo, todėl atsakovui iš ieškovės priteisė 756 Eur nepanaudotų atostogų kompensacijos (su visais už darbuotoją mokamais mokesčiais). Teismas, įvertinęs atsakovo apskaičiuotas sumas, DK 127 straipsnio, 145 straipsnio 1 dalies, Vidutinio darbo užmokesčio tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ nuostatas, darė išvadą, jog neturi pagrindo spręsti, kad ieškovė būtų netinkamai apskaičiavusi atsakovui priklausančių nepanaudotų atostogų kompensacijos dydį.
15. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju sprendimo 9 punkte nustatyta, kad ieškovė darbo santykių nutraukimo dieną atsakovui nesumokėjo 2 110,64 Eur priskaičiuoto darbo užmokesčio ir 756 Eur nepanaudotų atostogų kompensacijos, iš viso 2 866,64 Eur, atsakovo vidutinis darbo užmokestis 818,62 Eur (žr. šio sprendimo 4.6 punktą). Atsakovas atleistas iš darbo 2023 m. rugsėjo 23 d., o iki teismo sprendimo priėmimo momento yra praėję daugiau nei šeši mėnesiai, atitinkamai atsakovas turėtų teisę į 4 911,72 Eur (6*818,62) netesybų, tačiau atsakovui prašant priteisti 3 456,34 Eur netesybų, teismas sprendė, jog neturi pagrindo jų priteisti daugiau, todėl atsakovui iš ieškovės priteisė 3456,34 Eur netesybų DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu.
16. Teismas darė išvadą, jog yra patenkinta 70 procentų atsakovo reikalavimų (teismas iš dalies tenkino jo reikalavimą dėl nesumokėto darbo užmokesčio, atmetė reikalavimą dėl 5 procentų procesinių palūkanų priteisimo), o ieškovės visi reikalavimai atmesti, atitinkamai paskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos: atsakovas pateikė teismui įrodymus, kad patyrė 1 350 Eur bylinėjimosi išlaidų (DOK-168790) advokato pagalbai apmokėti. Patenkinus 70 procentų atsakovo reikalavimų, atsakovo naudai iš ieškovės priteistina 945 Eur (1 350-30 proc.). Ieškovė nors ir patyrė išlaidų žyminiam mokesčiui (160 Eur pagal žyminio mokesčio įskaitymo kodą Nr. ZM89320 LITEKO sistemoje ir 131 Eur pagal žyminio mokesčio įskaitymo kodą Nr. ZN34050 LITEKO sistemoje), tačiau visus jos reikalavimus atmetus, vertinant tai, kad byla teisme nagrinėjama ieškovės iniciatyva, po to, kai ginčą tarp šalių išsprendė darbo ginčų komisija, nėra pagrindo ieškovei priteisti iš atsakovo kokią nors dalį bylinėjimosi išlaidų dalį žyminiam mokesčiui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Benart projektai“ prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) pripažinti, kad 2023 m. rugsėjo 23 d. darbo sutartis Nr. 1-2022, pasirašyta tarp ieškovės UAB „Benart projektai“ ir atsakovo V. V., yra sudaryta pažeidus imperatyviąsias teisės normas (sutartis sudaryta „dėl akių“), todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento; 2) pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 55 straipsnio 1 dalies į DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą; 3) priteisti iš atsakovo V. V. ieškovės UAB „Benart projektai“ naudai 5 843,20 Eur patirtos žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio palūkanas nuo ieškinio pateikimo teismui momento iki pilno skolos apmokėjimo, patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo atsakovo V. V. reikalavimus atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas priimtame sprendime netinkamai ištyrė ieškovės pateiktas faktines aplinkybes bei rašytinius įrodymus. Netinkamai vertino atsakovo pateiktus paaiškinimus apie jo tariamus darbo santykius tarp ieškovės ir atsakovo. Atsakovo paaiškinimai tiek atsiliepimuose, tiek teismo posėdžių metu buvo neišsamūs, neargumentuoti, neįrodyti jokiais rašytiniais įrodymais. Atsakovas teismo posėdžių metu buvo nenuoseklus, negalėjo atsakyti į svarbius jam užduotus tiek teismo, tiek ieškovės klausimus. Prašytas pateikti rašytinius įrodymus apie jo vykdytas darbo funkcijas (susirašinėjimus el. paštu, ataskaitas apie atliktus darbus ir pan.), jis iki bylos nagrinėjimo pabaigos tokių įrodymų nepateikė. Vertinant šias aplinkybes, akivaizdu, jog teismo padarytos išvados, kad tarp šalių susiklostė teisiniai darbo sutarties santykiai, yra visiškai nepagrįstos. Tiek šiame skunde nurodytos faktinės aplinkybės, tiek ieškiniuose nurodytos faktinės aplinkybės įrodo, jog tarp šalių negalėjo būti ir nebuvo jokių darbo santykių pagal darbo sutartį Nr. 1-2022. Teismas tik formaliai ištyrė kai kuriuos rašytinius ir byloje esančius pagrinde atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, gautus iš ieškovės buhalterijos. Teismas sprendime nenurodė, dėl kokių priežasčių ieškovės pateikti įrodymai, jog atsakovas nedirbo pas ieškovę, nebuvo vertinami (visiškai nebuvo vertinami susirašinėjimai tarp ieškovės vadovo M. A. ir atsakovo, iš kurių matosi, jog jokie darbo santykiai juose nėra aptarinėjami).
1.2. Pirmosios instancijos teismas ieškovei užkirto kelią tinkamai rungtis su atsakovu. Siekiant įrodyti ieškinio reikalavimus, ieškovės atstovas teismo posėdžio metu pateikė prašymą apklausti teisme buvusį ieškovės vadovą M. A., tačiau teismas atmetė tokį atstovo prašymą nurodydamas, jog atstovas jau davė parodymus teisme. Pabrėžtina, jog M. A. dalyvavo viename teismo posėdyje, tačiau prašė jį atidėti, nes jame negalėjo dalyvauti advokatas. Teismo posėdžio metu jokių parodymų M. A. nedavė, nurodė, jog jokių parodymų neduos be advokato žinios. Taigi byloje liko neapklaustas M. A., kuris yra pagrindinis ieškovės liudytojas, nes sudarinėjo darbo sutartį ir bendravo betarpiškai su atsakovu. Jis galėjo nuosekliai paaiškinti visas bylos aplinkybes, atsakyti į šalių ir teismo pateiktus klausimus, tačiau dėl teismo kaltės, liudytojo apklausti nebuvo jokios galimybės.
1.3. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą pripažinti darbo sutartį negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), nes darbo sutartis buvo sudaryta pažeidus jos sudarymo metu taikytiną įstatymo imperatyvą. Darbo sutartis buvo sudaryta „dėl akių“, siekiant atsakovui padėti išspręsti jam gyvybiškai svarbias problemas su teisėsaugos institucijomis, mokėtinas darbo užmokestis atsakovui buvo išskaičiuojamas iš atsakovui mokėtinos sumos už stakles. Tokio elgesio pagrindu sudaryta darbo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir laikytina negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Dėl šios priežasties turėjo būti taip pat perkvalifikuotas ir darbo sutarties nutraukimo formulavimas. Šiuo atveju darbo sutartis turėjo būti nutraukta DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Ieškovės vadovas atleisdamas atsakovą netinkamai pritaikė DK 55 straipsnio 1 dalies normą dėl teisinio neišprusimo.
1.4. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai tenkino atsakovo reikalavimus ir priteisė jam 2 110,64 Eur neišmokėtą darbo užmokestį, 756 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 3 456,34 Eur netesybų, nes atsakovas niekada jokių darbo funkcijų pas ieškovę neatlikinėjo, todėl jokio atsiskaitymo jis neturėjo gauti. Aplinkybės dėl staklių pirkimo ir tariamo darbo užmokesčio mokėjimo yra aptarinėjamos kitose civilinėse bylose, tačiau teismas ieškovės prašymo dėl bylų prijungimo netenkino. Pažymėtina, kad dėl aukščiau išvardintų priežasčių, atsakovui negalėjo būti priteistos išmokos ir netesybos. Teismas priimdamas sprendimą, formaliai vadovavosi DK straipsniais, netyrė visų aplinkybių, jų nevertino, nors apie jas ieškovė tiek ieškiniuose, tiek teismo posėdžiuose išsamiai pasisakė. Teismui netenkinus ieškovės prašymo ir kaip įrodymų šaltinio neprijungus civilinės bylos Nr. e2-1020-451/2024, ieškovei buvo užkirstas kelias į tinkamą rungimosi tarp šalių principą.
18. Atsakovas atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. priimtą sprendimą nepakeistą bei priteisti atsakovo naudai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog šalys nesiekė sulygti dėl darbo teisinių santykių, o siekė pažeisdamos imperatyvias teisės normas, tik deklaruoti darbo teisinius santykius. Tokios ieškovės pateikiamos versijos nepagrindžia absoliučiai jokie rašytiniai įrodymai. Netgi priešingai, iš byloje esančių, atsakovo aktyviais veiksmais surinktų rašytinių įrodymų, akivaizdžiai matyti, kad atsakovas dirbo ieškovės naudai, tarp šalių buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, ieškovė vedė darbo laiko apskaitą, deklaravo atsakovo atliekamą darbą, mokėjo valstybei mokesčius, mokėjo atsakovui atlygį. Akivaizdu, kad ginčas tarp šalių kilo, kai atsakovas pradėjo prašyti darbdavio jam sumokėti tai, kas priklauso, kas sulygta pagal darbo sutartį, o vėliau, po ligos atsakovas sužinojo, kad jis išvis yra atleistas, jo apie tai net neperspėjus. Būtent štai toks ieškovės elgesys yra priešingas teisei.
2.2. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie staklių pirkimą nieko bendra nei su šia civiline byla, nei su darbo teisniais santykiais neturi. Už jokias stakles ieškovė nėra mokėjusi atsakovui. Atsakovas jokių staklių ieškovei nepardavė, kaip ir jokių staklių atsakovas iš ieškovės nepirko. Jokių susitarimų nei žodžiu, nei raštu dėl staklių prikimo ar pardavimo šalys nebuvo sudariusios, kaip ir jokio susitarimo, kad ieškovės minimų staklių pardavimo kaina bus išmokėta mokant atsakovui atlygį nebuvo ir nėra, tokių susitarimų nepateikė ir pati ieškovė. Atsakovas nieko iš ieškovės nesiskolino ir nieko jam nėra skolingas. Šalys nėra ir nebuvo sudariusios jokių kitų susitarimų, išskyrus Darbo sutartį, todėl tokie ieškovės teiginiai, kaip, kad atsakovas jai kažko negrąžino ar atsakovas jai turi kažką grąžinti yra visiškai nepagrįsti. Tai ieškovė atsakovui laiku neišmokėjo pačios ieškovės priskaičiuoto ir deklaruoto atlygio. Ir negana to, be jokio teisinio pagrindo, nesant atsakovo prašymo, nutraukė Darbo sutartį.
2.3. Apeliacinis skundas nepagrįstas, nes šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti tarp šalių sudarytą Darbo sutartį negaliojančia DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, kadangi nei pati ieškovė nenurodė, nei neįrodinėjo tokio pagrindo egzistavimo. Ieškovės teiginys, kad Darbo sutartis buvo sudaryta „dėl akių“ nėra ir negali būti pagrindu Darbo sutartį pripažinti negaliojančia DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
2.4. Ieškovė neįrodė ne tik teiktų ieškinių reikalavimų pagrįstumo, bet ir apeliacinio skundo pagrįstumo, kadangi ieškovės minimi jos reikalavimus patvirtinantys įrodymai, nėra ir negali būti laikomi tinkamais ieškinio, o taip pat ir apeliacinio skundo reikalavimus pagrindžiančiais įrodymais. Tuo labiau, ieškovės niekuo nepagrįstos interpretacijos taip pat nėra ir negali būti laikomi jos nurodytus teiginius patvirtinančiais įrodymais. Todėl ieškovės deklaratyviai nurodomi teiginiai, kad teismas nenagrinėjo ir nevertino jos pateiktų faktinių aplinkybių ir įrodymų, yra visiškai nepagrįsti. Tuo labiau, kad konkrečių paaiškinimų, kokių konkrečių įrodymų ar kokių konkrečių aplinkybių teismas neįvertino, ieškovė taip ir nenurodo.
2.5. Apeliacinis skundas atmestinas, nes ieškovė nepateikė į bylą absoliučiai jokių įrodymų, kad atleisdama iš darbo darbuotoją, ji su juo pilnai atsiskaitė. Priešingai iš valstybės institucijų pateiktos informacijos, taip pat ir darbdavio buhalterinių dokumentų ir atsakovo pateiktų banko išrašų matyti, kad ieškovė neatsiskaitė su atsakovu, nuo 2023 m. gegužės mėnesio neišmokėjo jam darbo užmokesčio, o atleisdama darbuotoją neišmokėjo jam ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
21. Ginčas apeliacinėje byloje kilo dėl darbo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, su darbo santykiais susijusių lėšų priteisimo.
Dėl darbo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia
22. Ieškovė UAB „Benart projektai“ prašė pripažinti, kad 2022 m. rugsėjo 23 d. darbo sutartis Nr. 1-2022, pasirašyta tarp ieškovo UAB „Benart projektai“ ir atsakovo V. V., yra sudaryta pažeidus imperatyvias teisės normas (sutartis sudaryta „dėl akių“), todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento (Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalis), pirmos instancijos teismas šį jos reikalavimą atmetė kaip neįrodytą.
23. Apeliantė UAB „Benart projektai“ prašo sprendimą panaikinti ir šį reikalavimą tenkinti, tuo pačiu tenkinti ir išvestinius reikalavimus – pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą, priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas netinkamai ištyrė ieškovės pateiktas faktines aplinkybes bei rašytinius įrodymus. Netinkamai vertino atsakovo pateiktus paaiškinimus apie jo tariamus darbo santykius tarp ieškovės ir atsakovo.
24. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka. CK 1.80 straipsnio 1 dalis nustato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Tam konstatuoti reikalinga nustatyti kad teisės norma yra imperatyvioji ir kad jos pažeidimo padarinys – sandorio negaliojimas. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl sprendžiant, ar norma imperatyvioji, turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-14/2010; Nr. 3K-3-585/2014). CK 1.86 straipsnio 1 dalis nustato, kad tariamas sandoris yra toks sandoris, kuris yra sudarytas tik dėl akių – neketinant sukurti teisinių pasekmių. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio bylose reikia nustatyti ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, t.y.ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas, taip pat nustatyti, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis tariamo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012).
25. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2022 m. rugsėjo 23 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 1-2022, pagal kurią atsakovas nuo 2022 m. spalio 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 20 d. ėjo prekybos agento Europos Sąjungai, Turkijai ir Ukrainai pareigas, jam mokamas minimalus valandinis atlyginimas, darbo laiko norma – ne mažiau 1 val. per mėnesį. Darbo vieta – darbas iš namų, darbovietės buveinės ir klientų nurodytų vietų, pagal faktą. Papildoma darbo sąlyga – gauti Probacijos tarnybos leidimą keliauti po Europos Sąjungą, Turkiją ir Ukrainą. Probacijos tarnybos leidimo keliauti po Europos Sąjungą, Turkiją ir Ukrainą bylos byloje nepateikta. Probacijos tarnyba bylos šalis buvo informavusi, kad atsakovui įsidarbinus UAB „Benart projektai“, bus leidžiama vykti po Lietuvos Respubliką darbo reikalais, neteikiant atskirų prašymų, tačiau prieš kiekvieną išvykimą turės informuoti priežiūrą vykdančią specialistę. Vykstant darbo reikalais į užsienį, prieš kiekviena išvykimą turės pateikti atskirą prašymą, kuriame būtų nurodyta: išvykimo data, tikslas bei vieta, taip pat turi būti pateikti išvyka patvirtinantys dokumentai (e. t. 1, b. l. 115).
26. Ieškovė nuo 2022 m. spalio 21 d. iki 2023 m. gegužės 16 d. sumokėjo (pervesdamas į sąskaitą) atsakovui darbo užmokesčio, iš viso – 3585,28 Eur. Ieškovė taip pat apskaičiavo ir mokėjo įmokas Sodrai už 2022 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius po 177,17 Eur, už 2023 m. sausio mėnesį – 203,87 Eur, už 2023 m. vasario mėnesį – 139,49 Eur, už 2023 m. kovo mėnesį – 88,63 Eur, už 2023 m. balandžio, gegužės, birželio, liepos mėnesius po 203,87 Eur, už 2023 m. rugpjūčio mėnesį – 185,34 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėnesį – 74,15 Eur, viso 2038,47 Eur. Atsakovo draudžiamosios pajamos deklaruotos Sodrai – už 2022 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius po 730 Eur, 2023 m. sausio mėnesį – 840 Eur, 2023 m. vasario mėnesį – 574,74 Eur, 2023 m. kovo mėnesį – 365,22 Eur, už 2023 m. balandžio, gegužės, birželio, liepos mėnesius po 840 Eur, 2023 m. rugpjūčio mėnesį – 763,64 Eur, 2023 m. rugsėjo mėnesį – 305,49 Eur, iš viso 6878,82 Eur (2024 m. lapkričio 11 d. Sodros duomenys).
27. Taigi, kaip matyti iš šių pateiktų įrodymų, ieškovė mokėjo atsakovui darbo užmokestį, mokesčius Sodrai, priiminėjo įsakymus dėl komandiruočių. Tai yra oficialūs rašytiniai įrodymai, kurie byloje nėra paneigti (CPK 197 straipsnis). Iš šių įrodymų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad darbo sutartis buvo vykdoma, kas eliminuoja tariamojo sandorio požymius (šios nutarties 24 punkte nurodyta Kasacinio teismo praktika).
28. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmos instancijos teismo argumentams, kad nors ieškovas nurodo, kad darbo sutartį sudarė su atsakovu vien dėl akių, tačiau toks jo teiginys neatitinka jo realaus elgesio, nes jis apie darbo sutartį pranešė Sodrai, mokėjo darbo užmokestį atsakovui iš viso pervesdamas jam 3585,28 Eur, sumokėdamas susijusius mokesčius, darbo užmokesčio pažymose detaliai aprašė ir atsakovo dirbą laiką, suskaičiuotą darbo užmokestį, atostoginius ir kitas išmokas. Ieškovas apskaitė ir atsakovo darbo laiką nuo 2022 m. spalio 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 23 d., t. y. nors, kaip minėta, ieškovo teismui pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyta, kad atsakovas darbo valandų neturėjo, tačiau darbo ginčų komisijos medžiagoje ir bylos nagrinėjimo pradžioje bylos šalys pateikė atsakovo darbo užmokesčio apskaičiavimo pažymas (t. 1, b. l. 27, 76, 92; t. 2, b. l. 8-9, 52-53), jas pasirašė ieškovo direktorius M. A. ir buhalterė O. D.,. Pažymose nurodytas darbo užmokestis iš esmės atitinka Sodros duomenis, tai iš esmės atitinka ir paties atsakovo paaiškinimus, kad jis darbo metu skambindavo galimiems klientams, bendraudavo su ieškovės direktoriumi, teikdavo jam konsultacijas, nors ir nebuvo išvykęs į nei vieną užsienio komandiruotę. Minėtose darbo užmokesčio pažymose nurodyta, kad atsakovas iš viso dirbo 226 darbo valandas.
29. Kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, ieškovė į darbo ginčus nagrinėjančius organus dėl darbo sutarties pripažinimo niekine, kreipėsi tik tuomet, kai atsakovas inicijavo ginčą teisme dėl nesumokėto darbo užmokesčio, todėl pagrįstai tokį ieškovo elgesį laikė vien gynybine taktika.
30. Apeliacinės instancijos teismas pilnai pritaria pirmos instancijos teismo argumentams, kad vertinant darbo sutarties sudarymą ir vykdymą svarbi ir ta aplinkybė, kad, kad ieškovė atsakovui skaičiavo ne tik darbo užmokestį už darbo valandas, tačiau ir kitas išmokas pagal darbo sutarties 1.3 punktą, kuris nustatė, kad atsakovui mokamas valandinis atlyginimas ir priedai, o tai niekaip nedera su ieškovės nurodoma įvykių versija, kad darbo santykiai buvo apsimestiniai, vien dėl to, kad padėti atsakovui santykiuose su Lietuvos probacijos tarnyba, kad atsakovas nedirbo nei vienos valandos.
31. Be to, ieškovės įrodinėjamas jos pačios elgesys, kad ji būdama darbdaviu sudarė darbo sutartį vien dėl akių, norėdama padėti atsakovui išvengti probacijos pasekmių ar įskaityti skolą už tariamai parduotas stakles, dėl kurių ginčas vyksta kitoje byloje ir tarp kitų asmenų yra neįtikimas, nes ji pati darbo sutartį vykdė, tiek bendraudama su atsakovu darbo reikalais, tiek apskaičiuodama atsakovo darbo laiką, darbo užmokestį ir mokėdama ne tik darbo užmokestį, bet ir kitas išmokas (priedus) ir toks ieškovės elgesys neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei atsargaus ir rūpestingo darbdavio elgesio standartų, taigi ir dėl to ieškovės pateikta versija apie dėl akių sudarytą darbo sutartį yra atmestina.
32. Taip pat, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad neįtikėtina uždarosios akcinės bendrovės “Benart projektai“, kaip darbdavio ir stipresniosios šalies darbuotojo atžvilgiu versija, kad atsakovas įkalbėjo ieškovę (jos vadovą) sudaryti fiktyvią darbo sutartį, už kurią ėmė darbo užmokestį ir nieko nedirbo. Pažymėtina, kad darbdavys sudarydamas sutartį su darbuotoju prisiima visus įsipareigojimus ir rizikas dėl jos vykdymo, t.y. darbo suteikimo, siuntimo į komandiruotes, darbo užmokesčio mokėjimo, pranešimo apie darbuotoją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Visas šias pareigas darbdavys atliko, todėl nėra pagrindo manyti, kad jį tai privertė padaryti darbuotojas (silpnesniojo darbo santykių šalis), kadangi ilgą laiką darbdavys sutartį vykdė ir jokių požymių, kad ji buvo sudaryta dėl akių nebuvo, darbdavys dėl to niekam nesiskundė ir nepranešė ar pan.
33. Byloje pateiktas šalių susirašinėjimas kuris patvirtina, kad šalys sudarė darbo sutartį ir vykdė ją sutarta apimtimi, teikdavo įvairius prašymus, paklausimus susijusius su darbo funkcijomis, darbo užmokesčio mokėjimu, ieškovas pasirašinėdavo komandiruočių įsakymus, atlikdavo darbo užmokesčio mokėjimus. Susirašinėjimuose nėra jokių ieškovės vadovo komentarų ar pastabų atsakovui, kad šis nedirba, ar netinkamai atlieka darbo funkcijas, nėra ir jokių komentarų apie tai, kad darbo sutartis sudaryta fiktyviai.
34. Todėl esant nustatytoms aukščiau nurodytos aplinkybėms pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčo darbo sutarties laikyti niekine nei Civilinio kodekso 1.80 straipsnio pagrindu, nes kaip minėta neįrodytas joks prieštaravimas imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nei niekine Civilinio kodekso 1.86 straipsnio pagrindu, nes darbo sutartis buvo vykdoma. Pirmos instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad nors ieškovė nesumokėjo atsakovui darbo užmokesčio už 2023 m. gegužės-rugsėjo mėnesius, tačiau už šį laikotarpį išsamiai suskaičiavo ir apskaitė atsakovo darbo laiką ir darbo užmokestį, kas patvirtina darbo sutarties vykdymą. Darbo sutartį šalys pasirašė laisva valia, darbo sutarties nuostatos atitinka Darbo kodekso nuostatas, joms neprieštarauja, darbo sutartį šalys iš esmės vykdė, todėl šioje dalyje naikinti pirmos instancijos teismo sprendimo nėra įstatyminio pagrindo.
35. Netenkinant apeliacinio skundo reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo dalyje dėl darbo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, paliktina galioti ir ta sprendimo dalis, kuria atmesti apeliantės reikalavimai pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 55 straipsnio 1 dalies į DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 5 843,20 Eur žalos atlyginimą; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
Dėl nesumokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir su tuo susijusių išmokų atsakovui priteisimo
36. Atsakovas prašė priteisti jam 3653,10 Eur neišmokėtą darbo užmokestį už 2023 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius. Pirmos instancijos teismas šį reikalavimą tenkino iš dalies priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 2110,64 Eur darbo užmokesčio už 2023 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius. Atsakovas dėl pirmos instancijos teismo sprendimo ir juo priteistų sumų apeliacinio skundo neteikia, prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu.
37. Pirmos instancijos teismas iš darbdavio pateiktų skaičiavimų teisingai nustatė, kad viso darbo užmokesčio už 2023 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius priskaičiuota ir neišmokėta 2110,64 Eur, todėl pagrįstai šią sumą priteisė iš ieškovės atsakovui. Pirmos instancijos teismas taip pat pagrįstai tenkino atsakovo reikalavimą priteisti iš ieškovo 756,00 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kadangi Darbo kodekso 127 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas. Taigi nustačius, kad tarp šalių sudaryta darbo sutartis buvo vykdoma, kad atsakovas dirbo darbo laiką pagal ieškovo parengtas darbo užmokesčio pažymas, todėl atsakovui iš ieškovės pagrįstai pirmos instancijos teismas priteisė nepanaudotų atostogų kompensaciją.
38. Taip pat pirmos instancijos teismas pagrįstai iš ieškovės atsakovui pritiesė 3456,34 Eur netesybų, kadangi byloje nustatyta, jog ieškovė su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitė, o Darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, o Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
39. Ieškovė darbo santykių nutraukimo dieną atsakovui nesumokėjo 2110,64 Eur priskaičiuoto darbo užmokesčio ir 756 Eur nepanaudotų atostogų kompensacijos, iš viso 2866,64 Eur, atsakovo vidutinis darbo užmokestis 818,62 Eur (atsakovo vidutinis vienos dienos darbo užmokestis 39,18 Eur (827,61+840+840)/64), o vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis 818,62 Eur (39,18*20,9).). Atsakovas atleistas iš darbo 2023 m. rugsėjo 23 d., o iki teismo sprendimo priėmimo momento yra praėję daugiau nei šeši mėnesiai, tačiau atsakovui prašant priteisti 3456,34 Eur netesybų, pirmos instancijos teismas šią sumažintą reikalaujamą sumą priteisė pagrįstai (DK 147 straipsnio 2 dalis).
40. Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas priimdamas sprendimą vadovavosi išskirtinai tik atsakovo pateiktais argumentais ir palaikė tik jo poziciją, visiškai netyrė ieškovo pateiktų argumentų susijusių su ieškiniuose nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, užkirto ieškovei kelią į tinkamą savo teisių gynybą įrodinėjant atsakovo nesąžiningumą ir grindžiant pareikštus atsakovui ieškinius. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, kadangi darbo sutarties sudarymą įrodė ne tik darbo sutartis bet ir darbo užmokesčio, mokesčių valstybei mokėjimas, Sodros informavimas apie įdarbintą asmenį, ir tokių įrodymų pakanka teisingam ir visapusiškam bylos išsprendimui. Kitų bylų nagrinėjimas tarp kitų asmenų, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu negali daryti įtakos tarp šalių iš darbo teisinių santykių kilusiam ginčui.
41. Atmestinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai tenkino atsakovo reikalavimus ir priteisė jam 2 110,64 Eur neišmokėtą darbo užmokestį, 756 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 3 456,34 Eur netesybų, nes atsakovas niekada jokių darbo funkcijų pas ieškovę neatlikinėjo, kadangi byloje nustatyta priešingai – kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę darbiniai santykiai.
42. Apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliantės apeliaciniame skunde dėstomų argumentų detaliau nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).
43. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais sprendimo, keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką (CPK 177, 178, 185 straipsniai), niekinius ir negaliojančius sandorius, Darbo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (CK 1.80 straipsnio, Darbo kodeksas) padarė teisingas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą todėl iš esmės sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi pirmos instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistu, apeliantei jos patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos, V. V. nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos nepriteistinos.
45. Apeliantei pateikiant apeliacinį skundą buvo atidėtas 261 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki sprendimo (nutarties) apeliacinės instancijos teisme priėmimo (2025-01-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8493-1159/2024, 2025-03-22 Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-780-852/2025), todėl netenkinant apeliacinio skundo valstybei priteistina 261 Eur žyminio mokesčio iš uždarosios akcinės bendrovės “Benart projektai” (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės “Benart projektai”, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 261 Eur (du šimtus šešiasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, jis sumokėtinas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjos Žibutė Budžienė
Diana Labokaitė
Lina Žemaitienė