Civilinė byla Nr. 2A-140-881/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15526-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija: 42.11.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „NS Technologijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-22221-432/2013 pagal ieškovo UAB „NS Technologijos“ ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus vandenys“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tretieji asmenys: UAB „Pramoninė santechnika“, Vilniaus miesto savivaldybė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

                                  I. Ginčo esmė

            Ieškovas UAB „NS Technologijos“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu ir nesukuriančiu nutraukimo teisinių padarinių atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ 2013-02-18 raštą „Dėl šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 5277A nutraukimo“ ir įpareigoti atsakovą tinkamai ir laiku vykdyti visas 2004-08-13 ieškovo, trečiojo asmens UAB „Pramoninė santechnika“ ir atsakovo sudaryta Šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartimi Nr. 5277A prisiimtas prievoles (pareigas) bei įsipareigojimus; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2004-09-13 ieškovas, atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“ ir trečiasis asmuo UAB „Pramoninė santechnika“ sudarė Šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį Nr. 5277A, kurios 2 punktu atsakovas įsipareigojo tiekti UAB „Pramoninė santechnika“ šaltą vandenį iki vandentiekio prietaisų, užtikrinant vandens kokybę pagal technines sąlygas, kurias yra išdavęs atsakovas – UAB „Vilniaus vandenys“. Ieškovas savo įsipareigojimus vykdė tinkamai, atsiskaitydavo su atsakovu už suteiktas paslaugas, atsakovas pretenzijų ieškovui nereiškė. 2013-02-18 ieškovas gavo atsakovo raštą dėl šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 5277A nutraukimo, kuriame atsakovas nurodė, jog nuo 2013-03-18 sutartis bus laikoma nutraukta. Nurodyta sutarties nutraukimo priežastis – patalpų, kuriomis naudojosi ieškovas ir dėl kurių buvo sudaryta minėta sutartis, savininkų pasikeitimas – naujuoju savininku tapo Vilniaus miesto savivaldybė. 2013-02-28 ieškovas pateikė atsakovui pretenziją, reikalaudamas sudarytos sutarties nutraukimą atšaukti ir patvirtinti, kad minėta sutartis bus vykdoma toliau, tačiau atsakovas nurodyto reikalavimo neįvykdė ir sutartį nutraukė. Ieškovo manymu, sutartis buvo nutraukta nepagrįstai.

            Atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad UAB „Pramoninė santechnika“ patalpas įsigijo laikotarpiu nuo 1996-11-09 iki 1996-11-11 iš fizinių asmenų, sudarydama su jais pirkimo-pardavimo sutartis. 2013-06-19 Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše su istorija yra užfiksuota, kad 2004-01-30 patalpos buvo perduotos Vilniaus miesto savivaldybei, pasirašant Patalpų priėmimo-perdavimo aktą Nr. 2115-01. Sutartis sudaryta 2004-08-13, o patalpų savininku Vilniaus miesto savivaldybė tapo 2004-01-30, todėl sutarties sudarymo momentu patalpų savininkas buvo ne UAB „Pramoninė santechnika“, o Vilniaus miesto savivaldybė. Atsakovas, sudarydamas 2004-08-13 sutartį, nežinojo, kad sutartyje nurodytos patalpos nuosavybės teise priklauso ne UAB „Pramoninė santechnika“, o Vilniaus miesto savivaldybei. Trečiasis asmuo UAB „Pramoninė santechnika“, neturėdamas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, esantį (duomenys neskelbtini), negalėjo sudaryti 2004-08-13 sutarties, veikdamas kaip minėto objekto savininkas.

            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartis Nr. 5277A yra nekilnojamojo daikto aptarnavimo sutartis. CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tik savininkui priklauso teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Valdymo teisė, kaip nuosavybės teisės turinio elementas, suprantama kaip teisė turėti daiktą savo žinioje, teisė daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį. Vadinasi, nekilnojamojo daikto valdymo teisė apima ir savininko teisę nuspręsti, kokios komunikacijos turi būti prijungtos prie jo nekilnojamojo daikto, kokios paslaugos turi būti teikiamos šio daikto naudotojams. Nuosavybės teisė yra absoliuti teisė. Jos suvaržymai numatyti CK 4.37 straipsnio 1 dalyje: įtvirtina prievolė nepažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Kitų asmenų teisių į savininkui nuosavybės teise priklausantį daiktą gynimo išlyga įtvirtinta CK 1.75 straipsnio 2 dalyje: neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Tuo metu, kai patalpos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 9 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartimi buvo grąžintos Vilniaus miesto savivaldybei, ieškovo ir UAB „Pramoninė santechnika“ sudaryta šių patalpų nuomos sutartis nebuvo įregistruota nekilnojamojo turto registre. Todėl Vilniaus miesto savivaldybei, pradėjusiai valdyti paminėtas patalpas, nebuvo prievolės atsižvelgti į ieškovo interesus, įgyvendinant paminėtų patalpų valdymo teisę. Vadinasi, Vilniaus miesto savivaldybė be jokių apribojimų teisėtai galėjo nuspręsti, kad vandens tiekimas į paminėtas patalpas jai nereikalingas ir teisėtai galėjo atsisakyti atsakovo tiekiamo vandens. 2013-01-31 raštu Nr. A51-12551(3.3.2.10-EM4) Vilniaus miesto savivaldybė pareikalavo nutraukti vandens tiekimą į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas. Šis Vilniaus miesto savivaldybės – nekilnojamojo daikto savininko – reikalavimas atsakovui buvo privalomas. Atsisakymas jį įvykdyti prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms (Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai.), CK 4.37 straipsnio 1 dalies, 4.39 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas pagrįstai įvykdė daikto savininko valią ir, iš anksto pranešęs vandens naudotojui (ieškovui), nutraukė su juo sudarytą sutartį. Esant aprašytoms aplinkybėms, šalių teisiniams santykiams reguliuoti pirmiausia turi būti pritaikytos nuosavybės teises reglamentuojančios teisės normos, kurios nustato subjektą, turintį nekilnojamojo turto valdymo teisę, ir objektą, kuriam šis subjektas gali daryti poveikį. Ieškinyje nurodytos procedūrinio pobūdžio (sandorių sudarymą, galiojimą ir nutraukimą nustatančios) normos ir ieškovo atstovų paminėtas Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas nustato pagalbinio, bendresnio pobūdžio taisykles, jos taikomos tik tuomet, kai sandorių sudarymas, galiojimas ar nutraukimas neprieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui. Dėl šių priežasčių ir teisinių argumentų teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai nutraukė su ieškovu ir UAB „Pramoninė santechnika“ sudarytą Šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį Nr. 5277A.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „NS Technologijos“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 9 d. sprendimas įsiteisėjo tik 2005 m. kovo 15 d., nes sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka, taigi tiek nuomos sutarties, tiek viešojo vandens tiekimo sutarties sudarymo metu UAB „Pramoninė santechnika“ buvo nuomos patalpų savininkas, todėl ieškovo ir atsakovo ginčo sutartis buvo sudaryta teisėtai, sutikus tuometiniam patalpų savininkui. Sistemiškai aiškinant LR geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, CK 6.390 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, kad energijos tiekimo įmonė su abonentu sudarytą sutartį gali nutraukti tik pastarajam iš esmės pažeidus iš sutarties kylančias pareigas. Teismas nepagrįstai suabsoliutino nuosavybės neliečiamumo principą, nesivadovavo tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje pripažįstamais pacta sunt servanda, sutarties uždarumo ir privalomumo principais. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisių ribojimas nesukelia jai žalos – už į ginčo patalpas tiekiamą vandenį bei nuotekų tvarkymą ieškovas sąžiningai moka visus mokesčius.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“ ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuo 2004 m. sausio 30 d. ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, todėl apelianto teiginys, kad tiek nuomos, tiek viešojo vandens tiekimo sutarties sudarymo metu UAB „Pramoninė santechnika“ buvo nuomos patalpų savininkas, laikytinas neįrodytu, o kartu ir nepagrįstu. Apeliantas suabsoliutina sutarties laisvės ir sutarties privalomumo pacta sunt servanda principus. Nuo patalpų savininko pasikeitimo momento apeliantas nebeturi teisės naudotis patalpomis ir visų su šiomis patalpomis susijusių teisių, įskaitant ir teisės nenutrūkstamai gauti šaltą (geriamąjį) vandenį. Nuomos sutartis ir šios sutarties pagrindu sudaryta vandens tiekimo sutartis sudarytos pažeidžiant CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo postulatus. Nutraukti šalto vandens tiekimą (duomenys neskelbtini), esančioms patalpoms buvo būtina ir dėl viešojo intereso apsaugos, nes, nenutraukus tiekimo, už patiektą vandenį pagal Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 17.7 punktą turėtų atsiskaityti abonentas – Vilniaus miesto savivaldybė. Taigi atsakovo veiksmai nutraukiant sutartį pripažintini teisingais, teisėtais, protingais ir pagrįstais. Atsižvelgiant į patalpų įgijėjo nesąžiningumą įsigyjant patalpas ir jomis disponuojant bei apelianto nerūpestingumą bei aplaidumą sudarant su naudojimusi patalpomis susijusias sutartis, vieninteliu teisėtu patalpų abonentu nuo nuosavybės teisės perėjimo momento pripažintina savivaldybė. Abonento teisę prašyti laikinai sustabdyti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą ir teisę nutraukti šalto (geriamojo) vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį reglamentuoja LR aplinkos ministro įsakymu patvirtintos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklės ir Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos. Vadovaujantis savivaldybės atsakovui adresuoto rašto turiniu, teigtina, kad savivaldybė kvestionuoja sutartį ir nėra suinteresuota jos tolimesniu galiojimu bei vykdymu. Teismo sprendime pateiktas išaiškinimas dėl sutarties privalomumo principo ir nuosavybės neliečiamumo principo santykio visiškai atitinka teismų suformuotą praktiką, apeliacinės instancijos teismas, veikdamas valstybės vardu, turi apsaugoti teisėto patalpų savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisę į patalpas, užtikrindamas galimybę savininkui disponuoti patalpomis laisva valia. Šiuo atveju nėra nė vieno Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įvardyto nuosavybės teisės ribojimo pagrindų. Nedisponuodama patalpomis savivaldybė negali skirti šių patalpų viešųjų poreikių tenkinimui ir (ar) gauti papildomų pajamų į biudžetą. Tuo tarpu apeliantas dėl nutraukto vandens tiekimo negali patirti žalos, nes jo vykdomai veiklai šis nėra būtinas.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad tiek nuomos sutarties, tiek vandens tiekimo sutarties sudarymo metu Vilniaus apygardos teismas jau buvo priėmęs UAB „Pramoninė santechnika“ nepalankų sprendimą, kuriuo pripažintos negaliojančiomis pirkimo-pardavimo sutartys, kurių pagrindu buvo įregistruotos UAB „Pramoninė santechnika“ nuosavybės teisės į ginčo patalpas, ir pastatas (duomenys neskelbtini), grąžintas Vilniaus miesto savivaldybei. Taigi sudarydama nuomos ir vandens tiekimo sutartis UAB „Pramoninė santechnika“ veikė nesąžiningai, siekdama išvengti jai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo. Nesąžiningas ir ieškovo elgesys – tiek ieškovo, tiek trečiojo asmens UAB „Pramoninė santechnika“ direktorius buvo tas pats asmuo, taigi sutarčių sudarymo metu ieškovui buvo žinomi teisminiai ginčai dėl patalpų priklausymo UAB „Pramoninė santechnika“. Kita vertus, po Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 9 d. sprendimo įsiteisėjimo UAB „Pramoninė santechnika“ nebeteko teisinio pagrindo valdyti, naudoti ir disponuoti ginčo patalpomis. Vadovaujantis CK 6.494 straipsniu, pasikeitus ginčo patalpų savininkui, nuomos sutarties prievolė naujam savininkui – Vilniaus miesto savivaldybei – neperėjo, taigi ieškovas nuo ginčo patalpų nuosavybės teisės perėjimo savivaldybei šiomis patalpomis naudojasi neteisėtai. Kadangi iš neteisės teisė neatsiranda, nėra jokio pagrindo teigti, kad šioms patalpoms teikiamų šalto vandens bei nuotekų šalinimo paslaugų nutraukimas pažeidė ieškovės teisės ar teisėtus interesus. Nekilnojamojo daikto valdymo teisė apima ir savininko teisę nuspręsti, kokios inžinerinės sistemos turi būti prijungtos prie nekilnojamojo daikto, kokios paslaugos turi būti teikiamos šio daikto naudotojams. Taigi, remiantis Vilniaus miesto savivaldybės prašymu, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovas pagrįstai laikė, kad teisėtu patalpų savininku ir abonentu laikytina Vilniaus miesto savivaldybė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

            Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, kas yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinant iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutarties nutraukimo teisėtumo. Sutarčių nutraukimą reglamentuoja CK 6 knygos XVIII skyriaus normos (CK 6.217-6.219 str.), taigi iškilusiam ginčui taikydamas daiktinės teisės normas pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, taikė netinkamas teisės normas.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti (t. y. nenuginčyta ar nepripažinta niekine) sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti teismine tvarka nutraukimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014).

Vienašalio sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka įtvirtinti CK 6.217 straipsnyje: sutartis gali būti nutraukta, esant esminiam jos pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes; jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir toks pažeidimas nėra esminis sutarties pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 str., 6.217 str. 3 d.); sutartis gali būti vienašališkai nutraukta konkrečiais joje nustatytais pagrindais (CK 6.217 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju nė vienas iš išvardytų sutarties nutraukimo pagrindų byloje nebuvo nustatytas, ieškovas tinkamai vykdė sutartimi prisiimtas prievoles. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu, nors ir nenustatė jokio įstatyminio pagrindo nutraukti sutartį, tačiau pripažino sutarties nutraukimą teisėtu. Akivaizdu, jog pagal šalių sudarytą šalto vandens pirkimo-pardavimo sutartį, abonentu yra laikomas ieškovas (b. l. 13), todėl tik jis (o ne savivaldybė) turi (-ėjo) pareigą atsiskaityti pagal sutartį ir, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 18.4 punktu, vienašališkai nutraukti sutartį.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų – atsakovo ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės, argumentų, sutarties nutraukimas yra motyvuojamas ir kartu pateisinamas patalpų, kurioms buvo tiekiamas vanduo, nuosavybės teisės pasikeitimo aplinkybėmis: teigiama, kad nuginčijus trečiojo asmens UAB „Pramoninė santechnika“ nuosavybės teisę į nurodytas patalpas, ieškovas, kuris su trečiuoju asmeniu buvo sudaręs šių patalpų nuomos sutartį, neteko teisės jomis naudotis, o kartu ir gauti į jas atsakovo tiekiamą vandenį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad visi šie ir kiti atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai, kuriais byloje dalyvaujantys asmenys prašo apginti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisę į minėtas patalpas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas: šioje byloje, kaip minėta, yra sprendžiama tik dėl šalto vandens pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, tuo tarpu negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties teisėtumo ir (ar) galiojimo, jo nulemto šalto vandens pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo, ieškovo iškeldinimo iš užimamų patalpų klausimai nagrinėjamoje byloje nėra vertinami, nes dėl jų byloje nebuvo pareikšti jokie reikalavimai, Vilniaus miesto savivaldybė byloje dalyvauja tik trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu už akių, kuris šiuo metu yra įsiteisėjęs, ieškovas buvo iškeldintas iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), todėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovą tinkamai ir laiku vykdyti visas 2004 m. rugpjūčio 13 d. ieškovo, trečiojo asmens UAB „Pramoninė santechnika“ ir atsakovo sudaryta Šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartimi Nr. 5277A prisiimtas prievoles (pareigas) bei įsipareigojimus (pagrindinis kurių – tiekti ieškovui į nurodytas patalpas šaltą vandenį) patenkinimas, atsižvelgiant į pasikeitusią faktinę situaciją, tapo neįmanomas. Dėl išdėstytų priežasčių ieškinys tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad atsakovas 2013 m. vasario 18 d. raštu neteisėtai nutraukė 2004 m. rugpjūčio 13 d. šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr. 5277A.

Ieškinys patenkintas ~ 50 proc., todėl ieškovui iš atsakovo priteisiama 144,81 Eur (500 Lt) bylinėjimosi išlaidų (už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio, b. l. 7, 26, 155) (CPK 93 str. 2, 5 d.).

Pirmosios instancijos teisme patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos – 7,74 Eur (26,72 Lt) – valstybei lygiomis dalimis priteisiamos iš abiejų šalių (CPK 96 str. 1, 2 d.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

            Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „NS Technologijos“ ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus vandenys“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“ 2013 m. vasario 18 d. raštu neteisėtai nutraukė 2004 m. rugpjūčio 13 d. šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr. 5277A.

            Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti ieškovui UAB „NS Technologijos“ (į. k. 126212292) iš atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ (į. k. 120545849) 144,81 Eur (500 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei lygiomis dalimis iš ieškovo UAB „NS Technologijos“ ir atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ 7,74 Eur (26,72 Lt) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teisėjai                                                                                                                     Henrichas Jaglinskis

Jadvyga Mardosevič

                                                                                                                                 Vilija Mikuckienė