Baudžiamoji byla Nr. 2K-658/2012

                                                                                   Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00689-2009-7

           Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.25.4.3. (S)        

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant Daiva Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Rimui Juodžiui,

nukentėjusiojo G. P. atstovui advokatui Rostislavui Polubianko,

išteisintojo M. D. atstovui advokatui V. M.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo G. P. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo M. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 3 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nukentėjusiojo G. P. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu M. D. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Nukentėjusiajam G. P. priteista iš nuteistojo M. D. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš UAB „Lietuvos draudimas“ - 13 979,43 Lt turtinei žalai atlyginti; iš AB „Lietuvos draudimas“ - 3452,80 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, bei išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. D. buvo nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t. y. 2009 m. balandžio 3 d., apie 14 val. 55 min., (duomenys neskelbtini) ties įvažiavimu į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, vairuodamas jam priklausantį automobilį „Audi A6” (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo neatsargus ir neatidus, sukdamas į kairę ne sankryžoje, nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam motociklui „Yamaha YZF-R1“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu nukentėjo motociklo vairuotojas G. P., kuriam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais veiksmais M. D. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 114 punktų reikalavimus ir, atsiradus minėtoms pasekmėms, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendyje konstatavo, kad M. D. nepažeidė KET, todėl jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir su pakeitimais palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendį, šio nuosprendžio dalį, kurioje M. D. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 10 MGL dydžio bausmė, pakeičiant ir už BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos padarymą M. D. paskiriant 38 MGL (4940 Lt) dydžio baudą, ir, vadovaujantis BK 68 straipsniu, kartu su šia bausme paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę - teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą trejiems metams.

Kasatorius teigia, kad apygardos teismas įrodymus vertino atskirai vienas nuo kito ir dėl to padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Kasatorius nurodo, kad nors abiejų instancijų teismai iš esmės nustatė panašias nagrinėjamo eismo įvykio kilimo aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamo įvykio metu abu eismo įvykio dalyviai pažeidė KET reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas - kad šiuos reikalavimus pažeidė tik nukentėjusysis G. P.. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad automobilio „Audi A 6“ vairuotojas M. D. KET 9 ir 114 punktų nepažeidė, o padarinių išvengti negalėjo, nes nenumatė, negalėjo ir neturėjo galimybės numatyti, jog jam sukant į kairę priešpriešine kelio juosta už važiuojančios transporto priemonės - automobilio, važiuos motociklas, kuris viršys greitį, aplenks prieš jį važiuojančią transporto priemonę, persirikiuodamas į pirmą kelio juostą ir kliudys jo vairuojamo automobilio galinę dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-200/2011.

Apygardos teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis tik abejotinais M. D. parodymais, visiškai nevertindamas šiuos parodymus paneigiančių objektyvių byloje ištirtų įrodymų - autotechninės ekspertizės išvadų ir eksperto Henriko Vaitiekūno teisme duotų paaiškinimų. Šiame nuosprendyje minėtos ekspertizės išvados, tarp jų ir dėl to, kad šio eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų eismo dalyvių padaryti KET pažeidimai, yra nepaneigtos. Be to, teismas visiškai neatsižvelgė į ekspertizės akte nustatytą aplinkybę, kad M. D. posūkio manevrą pradėjo dar pilnai neprivažiavęs punktyrinės linijos, kirsdamas ištisinę kelio ženklinimo liniją. Kasatoriaus nuomone, tai tik patvirtina, kad M. D. nebuvo sustojęs prie punktyrinės linijos, siekdamas įsitikinti, jog posūkio manevrą atlikti yra saugu, ir taip pažeidė KET 114 punkto reikalavimus. Kasatorius pažymi ir tai, kad apygardos teismo išvada, jog byloje nėra jokių duomenų leidžiančių tvirtinti, kad sukdamas į kairę nuteistasis matė priešpriešine juosta atvažiuojantį motociklą, paneigta eksperimento (dėl matomumo) metu nustatytomis aplinkybėmis. Prokuroras, aptardamas KET 114 punkto reikalavimus, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog M. D. šių reikalavimų nepažeidė. Kasatorius teigia, kad šiuo atveju būtent M. D. veiksmai (kai šis, norėdamas pasukti į kairę ne sankryžoje, nesustojo prie punktyrinės linijos, siekiant praleisti priešpriešiais atvažiuojančių transporto priemonių, o įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, netikėtai pristabdė savo vairuojamą transporto priemonę prieš įvažiavimą į kiemą, būdamas priešpriešinio eismo juostoje, ir tokiu būdu netikėtai užtvėrė kelią priešpriešiais tiesiai motociklu važiavusiam G. P., dėl ko motociklas atsitrenkė į automobilį) techniniu požiūriu sąlygojo nagrinėjamo eismo įvykio kilimą ir buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis.

Kartu kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas ir M. D. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę. Apylinkės teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kad šioje byloje nėra nustatyta M. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nenurodė kriterijų, kuriais teismas vadovavosi skirdamas baudą, žymiai mažesnę už sankcijoje numatytą baudos vidurkį, neįvertino nukentėjusiojo sveikatai padaryto sužalojimo liekamųjų ilgalaikių pasekmių. Pažymėdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos „Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose“ nuostatas dėl bausmių skyrimo tokio pobūdžio bylose, prokuroras teigia, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į Administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 1 dalyje numatytą baudos dydį už eismo įvykio sukėlimą, kai kito asmens sveikata sutrikdoma tik nežymiai, bei alternatyvios bausmės rūšį ir jos dydį. Todėl kasatorius teigia, kad šioje byloje apylinkės teismas nepagrįstai už nusikaltimo, kurio metu kitam asmeniui buvo sunkiai ir nepataisomai sutrikdyta sveikata, padarymą paskyrė baudą, tokio dydžio, kuris prilygsta baudos, skiriamos už daug lengvesnį administracinės teisės pažeidimą, dydžiui bei tokiu būdu iškreipė baudžiamosios atsakomybės pagrindus, sąlygas ir bausmės paskirtį.

Kasatorius, nurodydamas kiek kartų M. D. yra baustas administracine tvarka už KET pažeidimus bei pripažintas kaltu, sukėlęs eismo įvykius, pažymėdamas ir anksčiau jam taikytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšį (teisės vairuoti transporto priemones atėmimas) bei, kad nagrinėjamo eismo įvykio metu jis turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, teigia, kad į šias aplinkybes teismas visiškai neatsižvelgė ir M. D., kaip sistemingam pažeidėjui, jokios baudžiamojo poveikio priemonės nepaskyrė. Kartu prokuroras teigia, kad BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Be to, BK 67 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Todėl teismas, svarstydamas uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, turi atsižvelgti į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Byloje nustatyta, kad už ankstesnius KET pažeidimus išteisintajam buvo skiriamos nuobaudos – bauda. Tačiau tokio pobūdžio nuobaudos M. D. nepadarė jokio teigiamo poveikio ir nagrinėjamoje byloje apylinkės teismo paskirta bausmė, prokuroro nuomone, taip pat neatliks savo paskirties. Kasatorius teigia, šioje byloje bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti tik kartu su teismo parinkta bausme paskyrus ir baudžiamojo poveikio priemonę - teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą.

Nukentėjusysis G. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir su pakeitimais dėl bausmės dydžio palikti galioti nepakeistas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 06 d. nuosprendžio dalis dėl M. D. pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir civilinio ieškinio priteisimo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius teigia, kad apygardos teismas nuosprendį priėmė vadovaudamasis abejotinais ir prieštaringais išteisintojo M. D. parodymais bei nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-200/2011. Išteisinamajame nuosprendyje neįvertinti minėtus M. D. parodymus paneigiantys byloje ištirti įrodymai  - liudytojų A. G. ir J. G. (J. G.) parodymai, autotechninės ekspertizės išvados ir eksperto H. Vaitiekūno teisme duoti paaiškinimai, eksperimento (dėl matomumo) metu nustatytos aplinkybės. Nukentėjusysis pažymi, kad eismo įvykio metu nebuvo intensyvaus eismo ir apygardos teismas nesurinko objektyvių duomenų apie nagrinėjamo eismo įvykio vietoje buvusį eismo intensyvumą. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavęs, kad liudytojas V. L. (V. L.) nurodė aplinkybę, jog kita transporto priemonė užstojo motociklą M. D. automobiliui, padarė esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą.

Kasatoriaus nuomone, išteisinamajame nuosprendyje šališkai vertintos ir autotechninės ekspertizės akto išvados, nes neatsižvelgta į tai, kad M. D. posūkio manevrą pradėjo dar pilnai neprivažiavęs punktyrinės linijos, kirsdamas ištisinę kelio ženklinimo liniją, kas tik patvirtina, jog jis nebuvo sustojęs prie punktyrinės linijos, siekiant įsitikint, jog posūkio manevrą atlikti yra saugu, kaip yra numatyta KET 114 punkto reikalavimuose. Taip pat nepaneigtos šio akto išvados, kad nagrinėjamo eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų eismo dalyvių padaryti KET pažeidimai. Todėl nukentėjusysis teigia, kad būtent išteisintojo M. D. veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įvykio metu kilusiomis pasekmėmis, todėl turi būti vertinami kaip KET 9 ir 144 punktų reikalavimų pažeidimas bei kvalifikuojami pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymius.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK 376 straipsnio nuostatų  ir įrodymų vertinimo

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Iš kasacinių skundų matyti, kad tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl M. D. išteisinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį bei teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį M. D. dėl šio kaltinimo, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą. Prokuroras ir nukentėjusysis kasaciniuose skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados yra nepagrįstos, prieštaringos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, išsamiai aptaria autotechninės ekspertizės išvadas, ekspertų ir specialistų paaiškinimus, išteisintojo parodymus, analizuoja faktines bylos aplinkybes, kritikuoja apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikia savo versijas ir išvadas dėl šių įrodymų vertinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas netikrina žemesnių instancijų teismų sprendimų pagrįstumo, t. y. netiria ir nevertina įrodymų, iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių. Minėta, kad apskųstus teismų sprendimus kasacinės instancijos teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. sprendžiama, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nuosprendis formos ir turinio prasme atitinka BPK įtvirtintus reikalavimus, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Ar pirmosios instancijos teisme teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Be to, BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei  pageidauja proceso dalyviai, jų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, kolegija atmeta prokuroro ir nukentėjusiojo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl padarė, abiejų kasatorių nuomone, netinkamas išvadas. Byloje esantys duomenys ir teismų sprendimų turinys rodo, kad būtent pirmosios instancijos teismas, kurio išvadoms pritaria prokuroras ir nukentėjusysis, pažeidė įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisykles: įrodymus vertino neišsamiai, išskirtinai prioritetą suteikė tik nukentėjusiojo parodymams, beje, tik jų pagrindu buvo atliktos ekspertizės ir specialisto išvados, visiškai nevertindamas M. D. parodymų ir jį teisinančių duomenų (liudytojo V. L. parodymų). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas įvertino tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, palygino juos tarpusavyje, įvertino juos kaip visumą ir nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl daro išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, neabejotinai patvirtinančių M. D. kaltę dėl kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimo, dėl kurio įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių kasatorių teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, darydamas išvadas ignoravo bylai reikšmingas aplinkybes ir kt. Prokuroro ir nukentėjusiojo nepritarimas apeliacinės instancijos teismo sprendimui nėra pagrindas išvadai, kad teismas pažeidė BPK nuostatas. Palyginusi kasacinių skundų argumentus su teismų nuosprendžių turiniu ir kita bylos medžiaga, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK, tarp jų ir BPK 20 straipsnio, reikalavimų pažeidimus ar netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Prokuroro teiginiai, analogiški jo apeliacinio skundo teiginiams dėl netinkamai įvertintų M. D. apibūdinančių aplinkybių, neteisingos (aiškiai per švelnios) bausmės paskyrimo ir nepaskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, taip pat turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo

Teisėjų kolegija laiko, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išteisindama M. D. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame straipsnyje numatytos veikos turinys atskleidžiamas analizuojant KET, nes minėto straipsnio dispozicija yra blanketinė.

Pirmosios instancijos teismo M. D. buvo pripažintas kaltu pažeidęs KET 9 ir 114 punkto reikalavimus. KET 9 punktas nurodo, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 114 punktas nustato, kad, sukdamas į kairę (apsisukdamas) ne sankryžoje, vairuotojas privalo duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms. Pagal KET reikalavimus „duoti kelią (nekliudyti)“ reiškia eismo dalyvio pareigą sustoti ar nepradėti važiuoti, nedaryti jokio manevro, kuris priverstų kitus eismo dalyvius keisti judėjimo kryptį arba greitį.

Dėl KET 9 punkto reikalavimų pažeidimo kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo pozicijai, kad konstatuojant, jog BK 281 straipsnyje numatyti padariniai kilo pažeidus vertinamojo pobūdžio bendruosius KET reikalavimus (t. y. kad eismo dalyvis privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų saugumui), privaloma nustatyti papildomas aplinkybes, pagrindžiančias jų pažeidimą. Byloje aplinkybių, kuriomis galima būtų pagrįsti faktą, jog M. D. pažeidė KET 9 punkto reikalavimus, nenustatyta. Šiuo atveju 9 KET punktas, dubliuoja  KET 114 punkto reikalavimų pažeidimus.

Siekiant tinkamai spręsti dėl kelių transporto eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose, būtina tiksliai nustatyti ir visapusiškai įvertinti visas faktines eismo įvykio aplinkybes. Teismas turi įvertinti ne tik technines, bet ir kitas objektyvias galimybes konkrečioje eismo įvykio situacijoje ir atsižvelgti į tai, vertindamas vairuotojo veiksmus, ar asmuo turėjo ir galėjo numatyti eismo įvykio kilimo galimybę, turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Nerūpestingumui nustatyti turi būti taikomas protingo ir apdairaus vairuotojo kriterijus, vertinant konkrečią situaciją, konkretaus eismo įvykio aplinkybes, siejant su vairuotojo galėjimu ir turėjimu numatyti padarinius.

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) gatvė turi po dvi eismo juostas kiekviena kryptimi. Dviejų eismo juostų plotis, važiuojant nuo (duomenys neskelbtini), yra 7,5 m. Pirmosios eismo juostos dalį užėmė prie šaligatvio pastatyti automobiliai. Tai matyti nuotraukose prie įvykio vietos apžiūros protokolo. Liudytojai J. G. ir A. G. patvirtino, kad prie šaligatvio prieš įvažiavimą į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, žiūrint nuo (duomenys neskelbtini), automobiliai stovėjo ir eismo įvykio metu. M. D. nuosekliai tvirtino, kad, darydamas kairįjį posūkį įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, matė priešpriešiais antrojoje kelio juostoje artėjantį raudonos spalvos automobilį, kuris buvo pakankamai toli, ir įvertino situaciją, kad jis suspės atlikti manevrą. Ar už šio raudono automobilio buvo daugiau važiuojančių transporto priemonių, nežino. M. D. teigia, kad, prieš pasukdamas į kairę, nematė iš priešais atvažiuojančio motociklo, nežino, kaip jis ten atsirado. Jį galėjo užstoti minėtas raudonas automobilis. Šie jo parodymai nepaneigti. Nors šis automobilis nenustatytas, bet jo buvimą ir kartu M. D. parodymus patvirtina liudytojas V. L., kuris parodė, kad nuo (duomenys neskelbtini) gatvės antrąja eismo juosta važiavo automobilis, jį dideliu greičiu pasivijo motociklas, kuris persirikiavo į pirmąją eismo juostą, aplenkė automobilį ir tada atsitrenkė į automobilio „Audi A6“, kuris įvažinėjo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, dešinės pusės galinį sparną. Šis automobilis nekliudė M. D. vairuojamo automobilio. Byloje nėra duomenų, kad automobilio vairuotojas M. D., prieš sukdamas į kairę, matė priešpriešine juosta atvažiuojantį motociklą, galėjo ir turėjo jį pastebėti.

Teismai, remdamiesi komisijos ekspertizės aktu taip pat nustatė, kad KET reikalavimus pažeidė motociklo vairuotojas G. P., kuris, važiuodamas nustatytu apie 83 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su automobiliu „Audi A6“ stabdydamas motociklą, nes tuo momentu, kada automobilis pradėjo įvažinėti į priešpriešinio eismo juostą, motociklas buvo mažesniu atstumu nuo susidūrimo vietos, negu motociklo, judančio apie 83 km/h, sustabdymo atstumas, o važiuodamas maksimaliu gyvenvietėje leistinu 50 km/h greičiu, motociklo vairuotojas būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo.

Apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kelių transporto priemonę vairavusio asmens kaltė dėl nusikaltimo, numatyto atitinkamoje BK 281 straipsnio dalyje, yra visiškai ir besąlygiškai įrodyta. Negalima teigti, kad M. D., prieš sukdamas į kairę, turėjo ir galėjo numatyti, jog priešpriešinėje kelio juostoje už raudono automobilio važiuos motociklas, kuris viršys greitį ir aplenks šį automobilį.

Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodyta, jog automobilio „Audi A6“ vairuotojas M. D. pažeidė KET 114 punkto reikalavimus. Kartu kasacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog motociklas dideliu greičiu prisivijo minėtą antrąja eismo juosta važiuojantį raudonos spalvos automobilį, persirikiavo į pirmąją eismo juostą, aplenkė automobilį ir tada atsitrenkė į automobilį „Audi A6“.

Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamoje eismo įvykio situacijoje automobilio „Audi A6“ vairuotojas M. D. KET 9 ir 114 punktų reikalavimų nepažeidė. Dėl to pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. D. veika neatitinka BK 281 straipsnio 3 dalies požymių ir jis dėl šio kaltinimo išteisintinas.

Priešingai nei teigia prokuroras ir nukentėjusysis, apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadarė. Kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį reikėtų naikinti ir palikti galioti nepagrįstą ir neteisingą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kartu atkreiptinas nukentėjusiojo dėmesys ir į tai, kad, priėmus išteisinamąjį nuosprendį, civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Tai reiškia, kad nėra užkertamas kelias jam reikalauti žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o apygardos teismo sprendimas, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo G. P. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                           Jonas Prapiestis

Rimantas Baumilas

                                                                                                            Albinas Sirvydis